Byla T‑58/09

Schemaventotto SpA

prieš

Europos Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo – Koncentracija – Atsisakymas vykdyti koncentraciją – Sprendimas nutraukti procedūrą, pradėtą pagal Reglamento (EB) Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Nepriimtinumas“

Nutarties santrauka

1.      Konkurencija – Koncentracija – Reglamentas Nr. 139/2004 – Kontrolės procedūra – Reglamento 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje nurodyti viešieji interesai – Komisijos kompetencija priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės aktais saugomų viešųjų interesų pripažinimo – Ribos

(Tarybos reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnis ir 21 straipsnio 4 dalis)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Komisijos sprendimas nutraukti procedūrą, pradėtą pagal Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 21 straipsnio 4 dalį, atsisakius vykdyti koncentraciją – Procedūra, kuriai būdingi procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo požymiai – Netaikymas

(EB 86 straipsnio 3 dalis, EB 226 ir EB 230 straipsnis, Tarybos reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalis)

1.      Jei valstybė narė praneša apie kitą viešąjį interesą nei tie, kurie numatyti Reglamente Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės, kurį ji nori apsaugoti, Komisija pradeda šio reglamento 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje numatytą procedūrą. Ji turi patikrinti šio intereso suderinamumą su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis, prieš atitinkamai valstybei narei pranešdama apie savo sprendimą per 25 darbo dienas nuo to pranešimo, kiek įmanoma stengdamasi, kad jos sprendimas nebūtų priimtas tik po to, kai nacionalinės priemonės jau galutinai sukliudė įgyvendinti numatytą koncentraciją. Tokiu atveju, kad apsaugotų pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnį priimto sprendimo veiksmingumą, Komisija atitinkamos valstybės narės atžvilgiu privalo priimti sprendimą, kuriuo arba patvirtina nagrinėjamą interesą atsižvelgusi į tai, kad jis suderinamas su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis nuostatomis, arba šio intereso nepatvirtina atsižvelgusi į tai, kad jis nesuderinamas su šiais principais ir nuostatomis.

Kadangi Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje numatyta procedūra susijusi su konkrečių koncentracijų kontrole, vis dėlto Komisijos kompetencija priimti sprendimą siejama su koncentracijos sutarties sudarymu. Šiuo atžvilgiu, kaip Komisija neturi kompetencijos priimti sprendimo pagal Reglamentą Nr. 139/2004, kol tokia sutartis nesudaryta, taip ji šios kompetencijos netenka, kai tik tokia sutartis nutraukiama, nors atitinkamos įmonės tęsia derybas, siekdamos sudaryti „kitokios formos“ sutartį.

Todėl atsisakius koncentracijos projekto Komisija nebeturi kompetencijos nutraukti pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą priimdama sprendimą, kuriuo pripažįsta nacionalinėmis priemonėmis saugomą viešąjį interesą.

(žr. 112, 115–117 punktus)

2.      Laiškas, kuriuo Komisija informuoja valstybę narę apie savo sprendimą nutraukti procedūrą, pradėtą pagal Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 21 straipsnio 4 dalį, nesukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos įmonės, kuri yra ieškovė ir buvo vėliau atsisakyto koncentracijos projekto šalis, interesams aiškiai pakeisdamos jos teisinę padėtį. Todėl toks sprendimas nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

Iš tikrųjų tęsdama pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą po to, kai atitinkamos įmonės atsisakė vykdyti nagrinėjamą koncentracijos projektą, Komisija ketina priimti ne sprendimą, kuriuo patvirtinamas nacionalinėmis priemonėmis saugomas viešasis interesas, o veikiau sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad atitinkama valstybė narė pažeidė šio reglamento 21 straipsnį.

Tai darydama Komisija ne toliau vykdo pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą, o ją toliau tęsia kaip procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kokia numatyta pagal EB 226 straipsnį arba EB 86 straipsnio 3 dalį. Taigi šiuo atžvilgiu Komisija turi diskreciją įgyvendinti procedūras dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį ir pagal EB 86 straipsnio 3 dalį.

(žr. 120, 124–125 punktus)