TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. kovo 27 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – 52 straipsnio 2 dalies c punktas – Prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, grindžiamas pagal nacionalinę teisę įgyta ankstesne autoriaus teise – VRDT atliekamas nacionalinės teisės taikymas – Sąjungos teismo vaidmuo“
Byloje C‑530/12 P
dėl 2012 m. lapkričio 21 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujama P. Bullock ir F. Mattina,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
National Lottery Commission, įsteigtai Londone (Jungtinė Karalystė), atstovaujamai advokato R. Cardas ir baristerio B. Brandreth,
ieškovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, Teisingumo Teismo pirmininkas, einantis pirmosios kolegijos pirmininko pareigas V. Skouris, teisėjai A. Borg Barthet, M. Berger (pranešėja) ir S. Rodin,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. rugsėjo 18 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2013 m. lapkričio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo apeliaciniu skundu Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) prašo panaikinti 2012 m. rugsėjo 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą National Lottery Commission prieš VRDT – Mediatek Italia ir De Gregorio (Rankos atvaizdas) (T‑404/10, toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas patenkino National Lottery Commission (toliau – NLC) ieškinį, kuriame prašyta panaikinti 2010 m. birželio 9 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1028/2009‑1), susijusį su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Mediatek Italia Srl ir Giuseppe De Gregorio (toliau – prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikę asmenys), viena šalis, ir NLC, kita šalis (toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
Reglamentas (EB) Nr. 40/94
2 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1891/2006 (OL L 386, p. 14; toliau – Reglamentas Nr. 40/94), 52 straipsnio „Santykiniai negaliojimo pagrindai“ 2 dalyje nustatyta:
„Bendrijos prekių ženklas taip pat gali būti paskelbiamas negaliojančiu padavus prašymą [VRDT] arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, jeigu tokio prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas vadovaujantis bet kokiomis ankstesnėmis teisėmis; prie tokių teisių priskiriamos:
<…>
c) autoriaus teisė;
<...>
vadovaujantis apsaugą reglamentuojančiais Bendrijos arba nacionaliniais teisės aktais.“
3 To paties reglamento 63 straipsnio, susijusio su ieškiniais Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Teisingumo Teismui galima skųsti Apeliacinės tarybos sprendimus dėl apeliacijų.
2. Skundą galima pateikti dėl kompetencijos stokos, dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, dėl Sutarties, šio reglamento arba bet kurios su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais.“
4 Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio „Faktų nagrinėjimas [VRDT] iniciatyva“ 1 dalyje nustatyta:
„Procedūrų metu [VRDT] faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju [VRDT] nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą.“
Reglamentas (EB) Nr. 207/2009
5 Reglamentas Nr. 40/94 buvo panaikintas ir kodifikuotas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1); jis įsigaliojo 2009 m. balandžio 13 d.
6 Reglamento Nr. 40/94 52, 63 ir 74 straipsniai atitinkamai tapo Reglamento Nr. 207/2009 53, 65 ir 76 straipsniais; jų turinys iš esmės nepakeistas.
Reglamentas (EB) Nr. 2868/95
7 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2868/95, skirtu įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), iš dalies pakeistu 2005 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentu Nr. 1041/2005 (OL L 172, p. 4, toliau – Įgyvendinimo reglamentas), be kita ko, nustatytos VRDT vykdomoms Bendrijos prekių ženklo registracijos panaikinimo ir pripažinimo negaliojančia procedūroms taikomos taisyklės.
8 Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklė suformuluota taip:
„[VRDT] paduodamame prašyme registraciją panaikinti [panaikinti Bendrijos prekių ženklo registraciją] arba paskelbti [pripažinti ją] negaliojančia nurodoma:
<…>
b) duomenys apie pagrindus, kuriais grindžiamas prašymas:
<…>
iii) jei prašymas paduodamas vadovaujantis [Reglamento Nr. 40/94] 52 straipsnio 2 dalimi, – duomenys apie teisę, kuria grindžiamas prašymas paskelbti registraciją negaliojančia, ir duomenys, įrodantys, kad pareiškėjas yra ankstesnės teisės savininkas, kaip nurodyta reglamento 52 straipsnio 2 dalyje, arba kad jis turi teisę pagal nacionalinę teisę pretenduoti į tą teisę.“
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
9 2007 m. spalio 2 d. NLC prašymu VRDT įregistravo tokį vaizdinį Bendrijos prekių ženklą (toliau – ginčijamas prekių ženklas):
10 2007 m. lapkričio 20 d. prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikę asmenys, remdamiesi Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalies c punktu, pateikė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl ankstesnės G. De Gregorio turimos autoriaus teisės į tokį vaizdinį žymenį (toliau – mano portafortuna):
11 2009 m. liepos 16 d. VRDT anuliavimo skyrius patenkino šį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia iš esmės dėl to, kad prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikę asmenys įrodė Italijos teisės aktais saugomos beveik identiškos ginčijamam prekių ženklui autoriaus teisės buvimą ir tai, kad ši teisė ankstesnė už šį prekių ženklą.
12 NLC dėl šio sprendimo padavė apeliaciją.
13 Ginčijamu sprendimu VRDT pirmoji apeliacinė taryba atmetė šią apeliaciją remdamasi tuo, kad tenkinamos visos Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.
14 Dėl pagal Italijos teisę saugomos autoriaus teisės buvimo Apeliacinė taryba pirmiausia nusprendė, kad prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikę asmenys pateikė įrodymą, kad kūrinys sukurtas ir kad šie asmenys yra autoriaus teisės į šį kūrinį turėtojai; toks įrodymas yra 1986 m. rugsėjo 16 d. susitariančiųjų šalių parašais patvirtintos sutarties (toliau – 1986 m. sutartis), kuria trečiasis asmuo, vadinantis save mano portafortuna autoriumi, tvirtino perleidęs vienam iš prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusių asmenų savo teises atkurti ir naudoti tokį atkurtą kūrinį, kopija kartu su kitais prie šios sutarties pridėtais piešiniais.
15 Antra, Apeliacinė taryba laikėsi nuomonės, kad NLC nurodyti netikslumai, t. y. maksimalaus 70 metų autoriaus teisės saugojimo laikotarpio nurodymas, nors toks laikotarpis egzistuoja tik nuo 1996 m., pašto antspaudo data, žyminti sekmadienį, t. y. dieną, kai pašto skyriai uždaryti, ir kokybiniai bei konceptualūs piešinio mano portafortuna ir kitų prie 1986 m. sutarties pridėtų piešinių skirtumai negalėjo sukelti abejonių dėl minėtos sutarties autentiškumo. Šiomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba patikslino, kad nors, remiantis Italijos civilinio kodekso 2702 straipsniu, dokumentas su dėl jo susitarusių asmenų parašais be išlygų patvirtina jį pasirašiusių asmenų pareiškimų kilmę, kol nepatvirtintas dokumento suklastojimo faktas, vis dėlto iš šio straipsnio formuluotės matyti, kad ši taryba turi kompetenciją laisvai vertinti tokio dokumento turinį.
16 Išanalizavusi 1986 m. sutartį Apeliacinė taryba patvirtino, kad egzistuoja pagal Italijos teisę saugoma ankstesnė autoriaus teisė.
Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
17 Ieškinyje, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. rugsėjo 8 d., NLC prašo panaikinti ginčijamą sprendimą. Grįsdama šį ieškinį NLC pateikė tris ieškinio pagrindus, susijusius, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimu, nes Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikę asmenys įrodė ankstesnės autoriaus teisės buvimą, antra, su Apeliacinės tarybos atsisakymo pradėti žodinę procedūrą ir pareikalauti pateikti 1986 m. sutarties originalą neteisėtumu ir, trečia, su neteisingu savo kompetencijos išnagrinėti, ar minėta sutartis yra autentiška, vertinimu.
18 Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažino pagrįstais pirmąjį ir trečiąjį pagrindus, kuriais NLC grindė savo ieškinį, ir šį ieškinį patenkino.
19 Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 14–21 punktuose pirmiausia priminė taisykles ir principus, kuriuos Apeliacinė taryba privalo taikyti, kai tikrina, ar įrodytas pagal nacionalinės teisės aktus saugomos ankstesnės autoriaus teisės buvimas. Remdamasis 2011 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo sprendimu Edwin prieš VRDT (C‑263/09 P, Rink. p. I‑5853, 50–52 punktai), 18 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad prašymą pateikęs asmuo įpareigojamas pateikti VRDT ne tik įrodymus, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašo taikyti, nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Bendrijos prekių ženklą remdamasis ankstesne teise, bet ir įrodymus, iš kurių būtų matyti šių teisės aktų turinys.
20 Toliau skundžiamo sprendimo 20 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš pačios VRDT praktikos, VRDT privalo savo iniciatyva, jos nuomone, šiuo tikslu tinkamomis priemonėmis gauti informacijos, susijusios su atitinkamos valstybės narės nacionaline teise, jei tokia informacija yra būtina vertinant negaliojimo pagrindo, kuriuo remiamasi, taikymo sąlygas, ir ypač nurodytų faktų realumą ar pateiktų dokumentų įrodomąją galią. Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad, apribojus VRDT atliekamos analizės faktinį pagrindą, iš jos neatimama teisė, be registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrose dalyvaujančių šalių aiškiai nurodytų faktų, atsižvelgti ir į gerai žinomus faktus, tai yra tuos, kuriuos bet kuris asmuo gali žinoti arba apie kuriuos galima sužinoti iš viešai prieinamų šaltinių.
21 Galiausiai, atsižvelgęs į šiuos principus, skundžiamo sprendimo 23 ir 24 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad nors Apeliacinė taryba teisingai pasirėmė Italijos teisės normomis, kurios apibrėžia 1986 m. sutarties įrodomąją galią, vis dėlto ji turėjo patikrinti, ar rėmėsi teisingu reikšmingos Italijos teisės aiškinimu, kai padarė išvadą, kad pagal Italijos civilinio kodekso 2702 ir 2703 straipsnius 1986 m. sutartis be išlygų patvirtina ją pasirašiusiųjų asmenų pareiškimų kilmę, kol nepradėta procedūra dėl sutarties pripažinimo suklastota“.
22 Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 25–32 punktuose Bendrasis Teismas analizavo Italijos teisės nuostatas, visų pirma Italijos civilinio kodekso 2704 straipsnį, atsižvelgdamas į tai, kaip jį 2007 m. birželio 14 d. Sprendime Nr. 13912 (toliau – 2007 m. birželio 14 d. sprendimas) aiškino Corte suprema di cassazione (Italijos kasacinis teismas). To paties sprendimo 33 punkte nurodęs, kad ginčijamame sprendime į šį straipsnį nėra jokios nuorodos, skundžiamo sprendimo 35 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, taikant Corte suprema di cassazione praktiką, NLC turėjo teisę pateikti įrodymų, jog 1986 m. sutartis iš tikrųjų buvo sudaryta kitą dieną, nei nurodyta pašto anspaude, ir nėra būtinybės pradėti procedūros dėl dokumento pripažinimo suklastotu. Tuo remdamasis minėto sprendimo 36 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Apeliacinė taryba neteisingai aiškino pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalį taikytiną nacionalinę teisę, todėl neteisingai įvertino tikslią savo kompetencijos apimtį.
23 Skundžiamo sprendimo 40 punkte konstatavęs, kad toks neteisingas nacionalinės teisės aiškinimas galėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo turiniui, to paties sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad reikia panaikinti ginčijamą sprendimą ir nėra reikalo nagrinėti antrojo pagrindo, kuriuo savo ieškinyje remiasi NCL.
Šalių reikalavimai
24 VRDT prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš NLC bylinėjimosi išlaidas.
25 NLC prašo atmesti apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo
26 Grįsdama savo apeliacinį skundą VRDT pateikia tris pagrindus, susijusius, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies ir Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklės pažeidimu, antra, su rungimosi principo pažeidimu, nes nebuvo užtikrinta VRDT teisė būti išklausytai dėl 2007 m. birželio 14 d. sprendimo, ir, trečia, su akivaizdžiu nenuoseklumu ir faktų iškraipymu Bendrojo Teismo motyvuose ir daromoje išvadoje.
Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo
Šalių argumentai
27 Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, VRDT teigia, kad Bendrasis Teismas negalėjo remtis nei Italijos civilinio kodekso 2704 straipsniu (pirmoji dalis), nei 2007 m. birželio 14 d. sprendimu (antroji dalis), nes šie du veiksniai nebuvo nurodyti šalių, todėl nebuvo Apeliacinei tarybai pateikto nagrinėti ginčo dalykas.
28 Manydama, kad iš Bendrojo Teismo pateikto pagrindimo neaišku, ar taikytiną nacionalinę teisę šis teismas siejo su teisės klausimu, ar su gerai žinomu faktu, VRDT pateikia alternatyvius argumentus. Jeigu Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad nacionalinės teisės taikymas yra teisės klausimas, jis, viena vertus, pažeidė Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklės b punkto iii papunktyje įtvirtintiną principą, kad šalis, kuri remiasi nacionaline teise, turi pateikti VRDT informacijos, iš kurios būtų aiškus teisės aktų tekstas, ir tai, kodėl šiuos teisės aktus reikia taikyti nagrinėjamu atveju, o kita vertus, jis nepaisė minėtame Sprendime Edwin prieš VRDT padarytos išvados, iš kurios matyti, kad nacionalinė teisė yra fakto, kuriuo turi remtis ir įrodyti šalys, klausimas. Jeigu Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad nacionalinės teisės taikymas yra fakto klausimas, tokiu atveju nacionalinės teisės aktus jis neteisingai laikė „gerai žinomu faktu“, kurį šiuo pagrindu VRDT savo iniciatyva gali nagrinėti ir juo remtis. Taip pat šis teismas pakeitė Apeliacinės tarybos vertinimą savuoju ir įvertino veiksnius, dėl kurių ši taryba nepareiškė savo nuomonės.
29 Į šiuos argumentus NLC atsako, kad, pirma, Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklė ir minėtas Sprendimas Edwin prieš VRDT susiję su prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusiam asmeniui tenkančia įrodinėjimo našta, tačiau juose nenurodomas atsakovas, kuris atsiduria nepalankioje padėtyje, kai VRDT sprendimas ginčijamas remiantis teiginiu, grindžiamu teisės nuostatomis, kurių turinio jis gali visiškai nežinoti. Be to, prašymą pateikusiam asmeniui pagal šią 37 taisyklę ir minėtą Sprendimą Edwin prieš VRDT tenkanti įrodinėjimo našta neapima nacionalinės proceso teisės klausimų.
30 Antra, NLC teigia, kad Apeliacinė taryba neapsiribojo faktinės situacijos vertinimu, o priėmė sprendimą dėl teisės. Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad pagal šią nuostatą Apeliacinė taryba gali nagrinėti tik prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens nurodytus santykinius atmetimo pagrindus, jos nuomone, prieštarauja pagrindinių teisės principų, į kuriuos privalo atsižvelgti VRDT, kaip tai nurodyta minėto reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje ir 83 straipsnyje, taikymui.
31 Trečia, NLC nurodo, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, nes neteisingai aiškino Italijos civilinio kodekso 2702 ir 2703 straipsnius, į kuriuos buvo atkreiptas jos dėmesys, ir kad klausimas dėl įrodomosios 1986 m. sutarties galios buvo iškeltas ir Apeliacinėje taryboje, ir Bendrajame Teisme. Todėl, jos teigimu, jeigu būtų daroma prielaida, kad Bendrasis Teismas klaidingai pradėjo diskusiją dėl Italijos civilinio kodekso 2704 straipsnio ir su jo susijusios teismų praktikos, ši klaida nepaveikė jo atliktos analizės rezultato, todėl apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti atmestas kaip nereikšmingas.
Teisingumo Teismo vertinimas
32 Pirmiausia konstatuotina, kad, atsižvelgiant į ginčijamo prekių ženklo registracijos dieną, būtent 2007 m. spalio 2 d., ir prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikimo VRDT dieną, t. y. tų pačių metų lapkričio 20 d., šį apeliacinio skundo pagrindą reikia vertinti pagal Reglamento Nr. 40/94 nuostatas, nes nurodytu momentu Reglamentas Nr. 207/2009 dar nebuvo įsigaliojęs (žr., be kita ko, 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Rintisch prieš VRDT, C‑122/12 P, 2 punktą).
33 Pirmasis pagrindas, kuriuo grindžiamas apeliacinis skundas, iš esmės susijęs su procesine tvarka, pagal kurią taikoma nacionalinė teisė, kai, pirma, VRDT pateikiamas prašymas pripažinti Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia ir, antra, Bendrajam Teismui pateikiamas ieškinys dėl sprendimo, priimto dėl šio prašymo, ir kai byloje, kaip numatyta Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje, remiamasi nacionalinės teisės normomis, saugomomis ankstesnės teisės buvimu. Norint įvertinti šio pagrindo pagrįstumą pirmiausia primintina, kaip tokiomis aplinkybėmis pasiskirsto vaidmenys tarp prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens, kompetentingų VRDT instancijų ir Bendrojo Teismo.
34 Dėl tokio prašymą pateikusio asmens vaidmens Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklę jam tenka pareiga pateikti VRDT ne tik informaciją, įrodančią, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašo taikyti, nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Bendrijos prekių ženklą remdamasis ankstesne teise, bet ir šių teisės aktų turinio įrodymus (minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 50 punktas).
35 Dėl kompetentingų VRDT instancijų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jos turi įvertinti galią ir turinį įrodymų, kuriuos prašymą pateikęs asmuo pateikė tam, kad patvirtintų nacionalinės teisės normos, kuria remiasi, turinį (minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 51 punktas).
36 Dėl Bendrajam Teismui tenkančios iniciatyvos pabrėžtina, kad, pateikęs nuorodą į Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalį, kuriame įvardyti atvejai, kai galima apskųsti VRDT apeliacinių tarybų sprendimus, Teisingumo Teismas nurodė, kad Bendrasis Teismas kompetentingas vykdyti neribotą teisėtumo priežiūrą dėl VRDT atlikto prašymą pateikusio asmens nurodytų nacionalinės teisės aktų, kurių teikiama apsauga jis remiasi, turinio įrodymų vertinimo (minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 52 punktas).
37 Priešingai, nei tvirtina VRDT, iš minėto Sprendimo Edwin prieš VRDT 50–52 punktų nematyti, kad nacionalinės teisės norma, kuri taikoma dėl nuorodos, kaip antai daromos Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 2 dalyje, laikytina tik faktine informacija, kurią VRDT ir Bendrasis Teismas patvirtintų remdamiesi jiems pateiktais įrodymais.
38 Atvirkščiai, iš nurodytų punktų matyti, kad Teisingumo Teismas norėjo pabrėžti priežiūros, kurią turi atlikti ir kompetentingos VRDT instancijos, ir Bendrasis Teismas, kai sprendžia nacionalinės teisės taikymą nagrinėjant ginčą, kilusį pateikus prašymą panaikinti Bendrijos prekių ženklo registraciją, svarbą.
39 Būtent atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išanalizuoti, ar, esant tokioms su procesu susijusioms aplinkybėms, VRDT ir Bendrasis Teismas, siekdami nustatyti taikytinos nacionalinės teisės turinį, privalo nagrinėti tik prašymą pateikusio asmens pateiktus dokumentus, ar vis dėlto jie gali pasinaudoti teise patikrinti, ar teisės nuostatos, kuriomis remiamasi, yra svarbios, ir prireikus savo iniciatyva išsiaiškinti, kokios yra nacionalinės teisės normų, kuriomis remiamasi, taikymo sąlygos ir apimtis.
40 Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad priežiūrą VRDT ir Bendrasis Teismas turi atlikti laikydamiesi generalinio advokato išvados 91 punkte nurodyto reikalavimo užtikrinti Reglamento Nr. 40/94 veiksmingumą, t. y. užtikrinti Bendrijos prekių ženklo apsaugą.
41 Pritaikius nacionalinę teisę gali išlikti pagrindas, kuriuo remiantis tinkamai įregistruotas prekių ženklas gali būti pripažintas negaliojančiu, todėl prieš sprendžiant klausimą dėl prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia būtina suteikti VRDT ir Bendrajam Teismui galimybę patikrinti, ar prašymą pateikusio asmens informacija, kiek tai susiję su jam tenkančia įrodinėjimo našta, svarbi nustatant tokios nacionalinės teisės turinį.
42 Kompetentingų VRDT instancijų ir Bendrojo Teismo atliekama priežiūra taip pat turi atitikti reikalavimus, susijusius su funkcijomis, kurias jie atlieka nagrinėdami ginčus dėl Bendrijos prekių ženklo.
43 Tuo atveju, kai kompetentingos VRDT instancijos pirmiausia turi priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės normomis saugoma ankstesne teise grindžiamo prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, dėl jų priimto sprendimo prekių ženklo savininkas gali prarasti jam suteiktą teisę. Tokį sprendimą priimanti instancija privalo neapsiriboti vien nacionalinės teisės, kurią nurodo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, patvirtinimu.
44 Dėl vėliau Bendrojo Teismo atliekamos priežiūros reikia pabrėžti, kad, kaip savo išvados 92 punkte pabrėžė generalinis advokatas, ši priežiūra turi atitikti veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimus. Kadangi pritaikius nacionalinę teisę tokiomis su procesu susijusiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė nagrinėjamu atveju, Bendrijos prekių ženklo savininkas gali netekti savo teisės, būtina užtikrinti, kad Bendrasis Teismas dėl galimų spragų dokumentuose, pateiktuose kaip taikytinos nacionalinės teisės įrodymas, išlaikytų realią galimybę atlikti veiksmingą priežiūrą. Taigi, šiuo atžvilgiu, be teisės tikrinti pateiktus dokumentus, jam turi būti suteikta galimybė patikrinti teisės normų, kuriomis remiasi prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, turinį, taikymo sąlygas ir svarbą.
45 Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 20 punkte nurodė, kad, „susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai VRDT gali tekti atsižvelgti, be kita ko, į valstybės narės teisę, kuria saugoma ankstesnė teisė, kuria grindžiamas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, ji privalo savo iniciatyva, jos nuomone, šiuo tikslu tinkamomis priemonėmis gauti informacijos, susijusios su atitinkamos valstybės narės nacionaline teise, jei tokia informacija yra būtina vertinant aptariamo negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, ir ypač nurodytų faktų realumą ar pateiktų dokumentų įrodomąją galią“.
46 Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 24 punkte nusprendęs, kad vertindama 1986 m. sutarties įrodomąją galią VRDT taikė Italijos civilinio kodekso 2702 ir 2703 straipsnius, jis minėto sprendimo 27–32 punktuose taip pat atsižvelgė į šio kodekso 2704 straipsnį, susijusį su dokumento, patvirtinto dėl jo susitarusių asmenų parašais, datos tikrumu, ir į nacionalinę teismų praktiką, kuria minėtas straipsnis aiškinamas arba taikomas. Tai atlikdamas Bendrasis Teismas neviršijo turimos teisės savo iniciatyva gauti informacijos prieš patikrinant nacionalinės teisės normų, kuriomis remiasi prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, turinį, taikymo sąlygas ir svarbą tam, kad įvertintų sutarties, kuria toks asmuo grindžia savo teisę, atsiradusią anksčiau už ginčijamą prekių ženklą, įrodomąją galią.
47 Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti kiekvieną iš dviejų pirmojo pagrindo, kuriuo grindžiamas apeliacinis skundas, dalių.
Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo
Šalių argumentai
48 Remdamasi bendruoju Sąjungos teisės principu, pagal kurį asmenims, kuriems skirti valdžios institucijų sprendimai, turintys didelį poveikį jų interesams, turi būti suteikta galimybė tinkamai išreikšti nuomonę, VRDT teigia, kad nagrinėjamu atveju neturėjo tokios galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonės dėl 2007 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo šalys nesirėmė per administracinę procedūrą, todėl šio sprendimo neapima ginčo Apeliacinėje taryboje dalykas. VRDT teigimu, jeigu ji būtų turėjusi tokią galimybę, Bendrojo Teismo motyvai ir išvada būtų kitokie.
49 Tuo remdamasi VRDT daro išvadą, kad Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę būti išklausytai.
50 NLC atsako, kad teisės klausimas, kuriam buvo reikšminga Corte suprema di cassazione praktika, iškeltas prieš teismo posėdį, nes, remdamasis savo Procedūros reglamento 64 straipsniu, Bendrasis Teismas 2012 m. vasario 7 d. raštu paprašė VRDT atsakyti į klausimus dėl Italijos civilinio kodekso 2704 straipsnio reikšmės. Ji aiškina, kad dėl to VRDT turėjo galimybę būti išklausyta šiuo klausimu ir raštu, ir per teismo posėdį, ir kad negalima teigti, jog iš anksto nepranešus apie kiekvieną reikšmingą arba potencialiai reikšmingą teismų praktiką teismo sprendimu, kuriame į ją daroma nuoroda, pažeidžiama teisė į gynybą.
51 NLC priduria, kad net jeigu būtų daroma prielaida, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nesuteikė VRDT galimybės išdėstyti pastabų dėl nacionalinės teismo praktikos, kuria buvo remtasi VRDT, ši klaida bet kuriuo atveju neturėtų jokio poveikio šio teismo sprendimui, priimtam išnagrinėjus jam pateiktą spręsti ginčą.
Teisingumo Teismo vertinimas
52 Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
53 Siekdami įvykdyti šios teisės reikalavimus, Sąjungos teismai turi prižiūrėti, kad juose būtų laikomasi rungimosi principo, ir patys laikytis šio principo, kuris taikomas bet kuriai procedūrai, kai Sąjungos institucija gali priimti sprendimą, kuris ypač paveiktų asmens interesus (2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245, 51 ir 53 punktai ir 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimo M prieš EMEA (peržiūra), C‑197/09 RX‑II, Rink. p. I‑12033, 41 ir 42 punktai).
54 Rungimosi principas kiekvienai proceso šaliai ne tik suteikia teisę susipažinti su teismui kitos šalies pateiktais dokumentais ir pastabomis ir dėl jų pareikšti savo poziciją. Jis taip pat apima šalių teisę susipažinti su teismo iniciatyva nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis remdamasis šis ketina priimti sprendimą, ir dėl jų pareikšti nuomonę. Siekiant įvykdyti reikalavimus, susijusius su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu, kad šalys žinotų tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso bylos baigtis, ir galėtų pagal rungimosi principą dėl jų pareikšti savo poziciją (minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt. 55 ir 56 punktai ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Banif Plus Bank, C‑472/11, 30 punktas).
55 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad 2007 m. birželio 14 d. sprendimas nebuvo minimas nei per procedūrą VRDT, nei Bendrajam Teismui pateiktuose pareiškimuose. Jį Bendrasis Teismas pasibaigus rašytinei proceso daliai nurodė savo iniciatyva.
56 Todėl reikia patikrinti, ar nagrinėjamu atveju vykstant procesui Bendrajame Teisme šalys turėjo galimybę pateikti savo pastabas dėl nurodyto sprendimo.
57 Kaip matyti iš 2012 m. vasario 7 d. Bendrojo Teismo išsiųstų šalims raštų ir prie jų pridėtų klausimų, pabrėžtina, kad nors šalių buvo prašoma pateikti nuomonę dėl Italijos civilinio kodekso 2704 straipsnio nuostatų, vis dėlto joms nebuvo suteikta galimybė pateikti pastabų dėl 2007 m. birželio 14 d. sprendimo, apie kurį minėtuose raštuose neužsiminta.
58 Be to, kaip savo išvados 117 punkte nurodė generalinis advokatas, iš skundžiamo sprendimo 32, 35, 36, 39 ir 40 punktų aiškiai matyti, kad 2007 m. birželio 14 d. sprendimo turinys turėjo lemiamos įtakos Bendrojo Teismo motyvams. Būtent dėl to, kad Bendrasis Teismas konstatavo, jog Apeliacinė taryba neatsižvelgė į šią teismo praktiką, pagal kurią pašto antspaude nurodytos datos tikrumą paneigiantis įrodymas gali būti pateiktas nesant būtinybės pradėti procedūros dėl dokumento pripažinimo suklastotu, jis nusprendė, kad Apeliacinė taryba turėjo skirti daugiau dėmesio NLC nurodytiems netikslumams ir kad dėl to ginčijamas sprendimas turėjo būti panaikintas.
59 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą, kylantį iš reikalavimų, susijusių su teise į teisingą bylos nagrinėjimą.
60 Iš to matyti, kad antrąjį pagrindą, kurį VRDT nurodė grįsdama apeliacinį skundą, reikia pripažinti pagrįstu.
Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo
61 Atsižvelgiant į procesinį pažeidimą, kurį Bendrasis Teismas padarė, kai taikė Corte suprema di cassazione praktiką, susijusią su Italijos civilinio kodekso 2704 straipsniu, šioje proceso stadijoje nereikia nagrinėti VRDT apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžiu nenuoseklumu ir faktų iškraipymu, turinčiais įtakos Bendrojo Teismo motyvų, suformuluotų remiantis Corte suprema di cassazione praktika, pagrįstumui.
62 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamą sprendimą reikia panaikinti.
Dėl ieškinio Bendrajame Teisme
63 Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
64 Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano, kad šioje bylos stadijoje negalima priimti sprendimo, nes šalims prieš tai turi būti suteikta galimybė laikantis rungimosi principo išreikšti savo nuomonę dėl kai kurių nacionalinės teisės klausimų, kuriuos savo iniciatyva iškėlė Bendrasis Teismas.
65 Todėl reikia grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl bylos esmės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66 Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, su šiuo apeliaciniu procesu susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą reikia atidėti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2012 m. rugsėjo 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą National Lottery Commission prieš VRDT – Mediatek Italia ir De Gregorio (Rankos atvaizdas) (T‑404/10).
2. Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrįstumo.
3. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Parašai.