PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečiosios kolegijos)
NUTARTIS
2005 m. gruodžio 13 d.(*)
„Reglamentas (EB) Nr. 1829/2002 – Kilmės vietos nuorodos registracija – „Feta“ – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė pareikšti ieškinį – Nepriimtinumas“
Byloje T‑381/02,
Confédération générale des producteurs de lait de brebis et des industriels de roquefort, įsteigta Millau (Prancūzija), atstovaujama advokatų M. Jacquot ir O. Prost,
ieškovė,
palaikoma
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaures Airijos Karalystės, atstovaujamos iš pradžių P. Ormond ir R. Caudwell, vėliau C. Jackson, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą J. Iglesias Buhigues ir A.‑M. Rouchaud‑Joët, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
palaikomą
Graikijos Respublikos, atstovaujamos V. Kontolaimos, I. Chalkias ir M. Tassopoulou, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į bylą šalies,
dėl 2002 m. spalio 14 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1829/2002, iš dalies keičiančio Reglamento (EB) Nr. 1107/96 priedą dėl pavadinimo „Feta“ (OL L 277, p. 10), panaikinimo,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai J. Azizi ir E. Cremona,
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Teisės aktai
1 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1, toliau – pagrindinis reglamentas), kaip nurodo jo 1 straipsnis, nustato kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų Bendrijos apsaugos taisykles, taikomas kai kuriems žemės ūkio ir maisto produktams.
2 Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalies a punktą ,,kilmės vietos nuoroda yra ,,regiono, konkrečios vietos arba, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktui:
– kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies,
ir
– kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais, ir kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje.“
3 Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
,,Tam tikri tradiciniai geografiniai ar negeografiniai pavadinimai, nurodantys iš kurio nors regiono ar konkrečios vietos kildinamą kurį nors žemės ūkio ar maisto produktą, atitinkantį 2 dalies (a punkto) antros įtraukos sąlygas, taip pat laikomi kilmės vietos nuorodomis.“
4 Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį negalima įregistruoti pavadinimų, tapusių bendriniais.
5 Žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimo kaip saugomos kilmės vietos nuorodos įregistravimas turi atitikti pagrindiniame reglamente iškeltas sąlygas, ir ypač atitikti specifikaciją, nustatytą šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje. Šis įregistravimas minėtam pavadinimui garantuoja Bendrijos apsaugą.
6 Pagrindinio reglamento 5–7 straipsniai nustato pavadinimo įregistravimo procedūrą, vadinamą ,,normaliąja procedūra“, kuri bet kuriai asmenų grupei, apibrėžtai kaip bet koks gamintojų ir (ar) perdirbėjų, dirbančių su tuo pačiu žemės ūkio ar maisto produktu, susivienijimas, arba, kai kuriais atvejais, bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui leidžia pateikti įregistravimo paraišką tai valstybei narei, kurios teritorijoje yra konkreti geografinė vietovė. Valstybė narė patikrina paraiškos pagrįstumą ir nusiunčia ją Komisijai. Jei pastaroji prieina prie išvados, kad pavadinimas atitinka apsaugos sąlygas, ji Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia tam tikrą informaciją, nurodytą pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje.
7 Pagrindinio reglamento 7 straipsnis nustato:
„1. Per šešis mėnesius nuo 6 straipsnio 2 dalyje minimo paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dienos bet kuri valstybė narė gali užprotestuoti įregistravimą.
2. Valstybių narių kompetentingos institucijos užtikrina, kad visiems teisėtus ekonominius interesus galintiems įrodyti asmenims būtų oficialiai leidžiama susipažinti su paraiška. Be to, pagal egzistuojančią situaciją valstybėse narėse valstybės narės gali tai leisti ir kitoms teisėtą interesą turinčioms šalims.
3. Bet kuris teisėtai susijęs fizinis ar juridinis asmuo gali užprotestuoti įregistravimą, atsiųsdamas valstybės narės, kurioje jis gyvena ar yra įsisteigęs, kompetentingai institucijai tinkamai pagrįstą protestą. Kompetentinga institucija imasi reikiamų priemonių, kad iki nustatyto termino nurodytos pastabos ar protestai būtų išnagrinėti.
<...>“
8 Jeigu jokia valstybė narė Komisijai nepateikia įregistravimą užprotestuojančio pareiškimo, pavadinimas įtraukiamas į Komisijos tvarkomą „Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą“.
9 Jeigu konkrečioms valstybėms narėms, kai protestas yra priimtinas, nepavyksta tarpusavyje susitarti pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 5 dalį, Komisija priima sprendimą šio reglamento 15 straipsnyje nustatyta tvarka (reguliavimo komiteto procedūra). Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 5 dalies b punkte nustatyta, kad priimdama sprendimą Komisija atsižvelgia į ,,tradicinę sąžiningą praktiką ir esamą galimybę suklaidinti“.
10 Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 ir 2 dalys yra susijusios su ginčytinu atveju dėl prekės ženklo ir kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos. Šiuo atžvilgiu jos nustato:
„1. Kai kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda yra įregistruota, remiantis šiuo reglamentu, paraiška prekės ženklui įregistruoti, atitinkanti vieną iš 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusi su ta pačia produkto rūšimi, atmetama, jeigu paraiška prekės ženklui įregistruoti buvo pateikta po 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos informacijos paskelbimo dienos.
Prekės ženklai, kurie buvo įregistruoti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą, paskelbiami negaliojančiais.
Ši dalis taip pat taikoma tais atvejais, kai paraiška prekės ženklui įregistruoti buvo pateikta prieš 6 straipsnio 2 dalyje numatytos įregistravimo paraiškos paskelbimo datą, jeigu ji buvo paskelbta anksčiau, nei buvo įregistruotas prekės ženklas.
2. Atsižvelgiant į Bendrijos teisę, toliau galima naudoti prekės ženklą <...>, kai prekės ženklas buvo sąžiningai įregistruotas prieš paraiškos kilmės vietos nuorodai ar geografinei nuorodai įregistruoti padavimo datą, nepaisant kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos įregistravimo, jei nėra priežasčių paskelbti prekės ženklą negaliojančiu arba atšaukti prekės ženklą pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su prekių ženklais, derinimo 3 straipsnio 1 dalies c ir g punktus ir 12 straipsnio 2 dalies b punktą.
<...>“
11 Pagrindinio reglamento 17 straipsnis įtvirtina įregistravimo procedūrą, vadinamą „supaprastinta procedūra“, kuri skiriasi nuo normaliosios procedūros. Pagal šią procedūrą valstybės narės informuoja Komisiją, kuriuos jų pagal įstatymus saugomus pavadinimus ar kuriuos pavadinimus, pagal įprastą praktiką nusistovėjusius valstybėse narėse, jos nori įregistruoti pagal pagrindinį reglamentą. Pagrindinio reglamento 15 straipsnyje nustatyta procedūra taikoma mutatis mutandis. Šio reglamento 17 straipsnio 2 dalies 2 sakinys patikslina, kad 7 straipsnyje nustatyta protesto procedūra netaikoma supaprastintai procedūrai.
Faktinės bylos aplinkybės
12 1994 m. sausio 21 d. laišku Graikijos vyriausybė paprašė Komisijos įregistruoti pavadinimą ,,Feta“ kaip saugomą kilmės vietos nuorodą remiantis pagrindinio reglamento 17 straipsniu.
13 1996 m. sausio 19 d. Komisija reguliavimo komitetui, įkurtam pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnį, pateikė pasiūlymą dėl reglamento, nustatančio pavadinimų, kurie pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį gali būti įregistruoti kaip saugomos geografinės nuorodos arba kilmės vietos nuorodos, sąrašą, projekto. Į šį sąrašą buvo įtrauktas žodis ,,Feta“. Reguliavimo komitetui per nustatytą terminą nepareiškus nuomonės apie šį pasiūlymą, 1996 m. kovo 6 d. Komisija jį pateikė Tarybai pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Taryba per pagrindinio reglamento 15 straipsnio penktojoje pastraipoje nustatytą trijų mėnesių terminą nepriėmė sprendimo.
14 Dėl šios priežasties pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio penktąją pastraipą 1996 m. birželio 12 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis (pagrindinio) reglamento 17 straipsnyje nustatyta tvarka (OL L 148, p. 1). Remiantis Reglamento Nr. 1107/96 1 straipsniu, pavadinimas ,,Feta“, įrašytas į šio reglamento priedo A dalį po antrašte ,,Sūriai“ ir antrašte ,,Graikija“, buvo įregistruotas kaip saugoma kilmės vietos nuoroda.
15 1999 m. kovo 16 d. Sprendimu Danija ir kiti prieš Komisiją (C‑289/96, C‑293/96 ir C‑299/96, Rink. p. I‑1541) Teisingumo Teismas panaikino tą Reglamento Nr. 1107/96 dalį, kurioje pavadinimas ,,Feta“ užregistruotas kaip saugoma kilmės vietos nuoroda. Teisingumo Teismas savo sprendime pažymėjo, kad Komisija, svarstydama klausimą, ar ,,Feta“ yra bendrinis pavadinimas, tinkamai neatsižvelgė į visus veiksnius, kuriuos įpareigoja įvertinti pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa.
16 Po šio sprendimo priėmimo 1999 m. gegužės 25 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1070/99, iš dalies keičiantį Reglamento Nr. 1107/96 (OL L 130, p. 18) priedą, išbraukiant pavadinimą ,,Feta“ iš Saugomų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų registro ir iš Reglamento Nr. 1107/96 priedo.
17 Vėliau iš naujo apsvarsčiusi Graikijos vyriausybės įregistravimo paraišką Komisija reguliavimo komitetui pateikė reglamento projektą pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio antrąją pastraipą, siūlydama pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį įregistruoti pavadinimą ,,Feta“ kaip saugomą kilmės vietos nuorodą Saugomų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų registre. Komitetui per nustatytą terminą nepareiškus nuomonės apie šį pasiūlymą, Komisija jį pateikė Tarybai pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio ketvirtąją pastraipą.
18 Kadangi Taryba per pagrindinio reglamento 15 straipsnio penktojoje pastraipoje nustatytą trijų mėnesių terminą nepriėmė sprendimo, 2002 m. spalio 14 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1829/2002, iš dalies keičiantį Reglamento (EB) Nr. 1107/96 priedą dėl pavadinimo „Feta“ (OL L 277, p. 10, toliau – ginčijamas reglamentas). Pagal šį reglamentą pavadinimas „Feta“ vėl buvo įregistruotas kaip saugoma nuoroda ir įrašytas į Reglamento Nr. 1107/96 priedo A dalį, po antraštėmis „Sūriai“ ir „Graikija“.
Procesas
19 Ši byla buvo pradėta ieškovės ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2002 m. gruodžio 18 dieną.
20 2003 m. sausio 30 d. laišku Komisija paprašė sustabdyti bylą, kol bus paskelbtas sprendimas bylose C‑465/02 ir C‑466/02.
21 2003 m. vasario 24 d. laišku ieškovė pareiškė neprieštaraujanti prašymui sustabdyti bylą.
22 2003 m. kovo 19 d. Sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą sustabdyti bei nurodė tęsti procesą.
23 Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2003 m. gegužės 12 d., Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo. 2003 m. liepos 7 d. ieškovė pateikė savo rašytines pastabas dėl šio prieštaravimo.
24 Graikijos Respublika ir Graikijos pieno produktų pramonininkų asociacija (Syndesmos Ellinikon Viomichanion Galaktokomikon Proïonton) (SEV–GAP) pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. Šiuos prašymus Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2003 m. balandžio 16 d. ir gegužės 2 dieną.
25 Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. balandžio 28 dieną.
26 Languedoc-Roussillon regionas (Région Languedoc-Roussillon) pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. balandžio 30 dieną.
27 2003 m. rugpjūčio 26 d. Nutartimi Graikijos Respublikai bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą.
28 2003 m. rugsėjo 19 d. laišku Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pranešė, kad ji atsisako pateikti įstojimo į bylą paaiškinimus.
29 2003 m. spalio 6 d. Graikijos Respublika pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą Komisijos reikalavimams palaikyti.
30 2004 m. rugpjūčio 17 d. Languedoc-Roussillon regionas pranešė Pirmosios instancijos teismui apie ketinimą pasitraukti iš bylos.
31 2004 m. spalio 19 d. Nutartimi palaikyti ieškovės reikalavimus į bylą įstojęs Languedoc-Roussillon regionas buvo išbrauktas iš bylos.
Šalių reikalavimai
32 Savo ieškinyje ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek pavadinimas ,,Feta“ juo įregistruojamas kaip nuoroda,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
33 Savo prieštaravime dėl priimtinumo Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
34 Savo pastabose prieštaravimui dėl priimtinumo ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo,
– pripažinti ieškinį priimtiną,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
35 Savo įstojimo į bylą paaiškinimuose Graikijos Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
Dėl teisės
36 Šiuo ieškiniu ieškovė, profesinė organizacija, sudaryta iš Avių augintojų profesinių sąjungų regioninės federacijos (Fédération régionale des syndicats des éleveurs de brebis) ir Rokforo pramonininkų profesinių sąjungų federacijos (Fédération des syndicats des industriels de roquefort), prašo panaikinti ginčijamą reglamentą. Konkrečiai ji nurodo pagrindinio reglamento 2, 3 ir 17 straipsnių pažeidimą bei proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimą.
37 Komisijos ir jos reikalavimams palaikyti įstojusios į bylą Graikijos Respublikos manymu, ieškinys yra nepriimtinas dėl to, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Be to, Graikijos Respublika teigia, kad ieškinys buvo pareikštas praleidus terminą.
38 Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėjimo iš esmės, jei šalis to prašė. Pagal to paties straipsnio 3 dalį likusi proceso dėl tokio prašymo dalis vyksta žodžiu, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia kitaip. Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos sprendimui dėl Komisijos pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo priimti ir pradėti žodinės proceso dalies nebereikia.
Dėl Graikijos Respublikos nurodyto nepriimtinumo argumento, susijusio su ieškinio pareiškimu praleidus terminą
39 Graikijos Respublika nurodo, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes buvo pareikštas praleidus terminą. Kadangi ginčijamas reglamentas buvo paskelbtas 2002 m. spalio 15 d., o ieškinys buvo pareikštas tik 2002 m. gruodžio 18 d., nebuvo laikytasi EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje nurodyto dviejų mėnesių termino.
40 Konstatuotina, kad šis argumentas dėl nepriimtinumo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš tiesų pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį terminas pareikšti ieškinį pradedamas skaičiuoti nuo 14 dienos po ginčijamo teisės akto paskelbimo. Prie šio termino pridedamas Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas dėl nuotolių, t. y. papildomos dešimt dienų. Todėl šis ieškinys buvo pareikštas nepraleidus termino.
Dėl nepriimtinumo argumento, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio
Šalių argumentai
41 Komisija teigia, kad ieškinys susijęs su reglamentu, kuris yra taikomas visuotinai, kaip apibrėžta EB 249 straipsnio antrojoje pastraipoje, ir kad ieškovė nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu reglamentu.
42 Ieškovė mano, kad ieškinys yra priimtinas.
43 Visų pirma ji tvirtina turinti teisę pareikšti ieškinį, nes yra įgaliota ginti savo narių interesus šiame procese. Jos teigimu, iš jos įstatų matyti, kad jos tikslas yra būtent „avių augintojų ir Rokforo gamintojų bendrų ekonominių interesų gynimas“. Ieškovės nuomone, šių įstatų tikslas ir jam įgyvendinti jai patikėtų priemonių gausa leidžia apimti ir šį ieškinį. Be to, ieškovė yra Prancūzijos nutarimu pripažinta profesinė organizacija, siekianti reguliuoti avių pieno rinką Rokforo gamybos baseine, ir todėl ginanti visų augintojų ir šio pieno pramonės perdirbėjų interesus. Ieškovė priduria, kad jos pirmininkas buvo ad hoc įgaliotas jos vardu pareikšt šį ieškinį.
44 Antra, ieškovė teigia, kad kiekvienas jos narys yra paveiktas Reglamento Nr. 1829/2002. Ieškovės nuomone, iš tikrųjų be Graikijos fetos sūrio iš avių pieno gamintojų, galinčių toliau naudoti pavadinimą „Feta“, susijungę į šią asociaciją Prancūzijos gamintojai yra vieninteliai iš tiesų daug gaminantys ir prekiaujantys iš avių pieno pagamintu fetos sūriu. Todėl ieškovės nariai dėl šios specifikos sudarytų „uždarą subjektų ratą“ teismų praktikos prasme.
45 Trečia, ieškovė nurodo, kad Prancūzijos fetos sūrio iš avių pieno gamintojai pateikė paraiškas ir veiksmingai naudoja prekių ženklus, kuriuose yra žodis „feta“. Todėl ieškovė teigia tą patį, kaip buvo nuspręsta byloje Codorniu (1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853), kad šių prekių ženklų registracija reiškia jos narių konkretizavimą.
46 Ketvirta, ieškovės nuomone, kadangi pagal 1977 m. vasario 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 355/77 dėl bendrų veiksmų, kuriais gerinamos žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos sąlygos (OL L 51, p. 1), fetos sūrio gamintojai buvo Bendrijos finansuojami, Komisija turėjo atsižvelgti į ypatingą šio gamintojo padėtį, kuri yra apibūdinama ją palyginant su bet kuriuo kitu subjektu.
47 Galiausiai ieškovė tvirtina, kad Komisijai naudojantis pagrindinio reglamento 17 straipsnyje numatyta supaprastinta procedūra jai netaikomos procesinės garantijos, numatytos normalioje procedūroje, per kurią pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnį kiekvienam teisėtų interesų turinčiam fiziniam ar juridiniam asmeniui suteikiama galimybė pateikti protestą dėl numatomo įregistravimo.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
48 EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa nustato, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris, nors ir būtų reglamento formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.
49 Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką reglamento ir sprendimo atskyrimo kriterijus yra visuotinis arba nevisuotinis nagrinėjamo akto taikymas (1995 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo nutarties Asocarne prieš Tarybą, C‑10/95 P, Rink. p. I‑4149, 28 punktas ir 1996 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo nutarties CNPAAP prieš Tarybą, C‑87/95 P, Rink. p. I‑2003, 33 punktas). Teisės aktas yra taikomas visuotinai, jei jis taikomas objektyviai apibrėžtais atvejais ir sukelia teisinių pasekmių konkrečiai nenustatytų asmenų kategorijoms (žr. 1996 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Weber prieš Komisiją, T‑482/93, Rink. p. II‑609, 55 punktą ir ten nurodomą teismų praktiką).
50 Nagrinėjamu atveju ginčijamas reglamentas pavadinimui ,,Feta“ užtikrina kilmės vietos nuorodų apsaugą, numatytą pagrindiniame reglamente.
51 Ši apsauga pasireiškia išimtinės teisės naudoti pavadinimą ,,Feta“ suteikimu aprašytos geografinės teritorijos gamintojams, kurių produktai atitinka specifikacijos keliamus geografinius ir kokybinius reikalavimus fetos sūrio gamybai. Komisija teisingai pabrėžė, kad ginčijamas reglamentas nėra taikomas tik nustatytiems subjektams, šiuo atveju ieškovei; jis visoms įmonėms, kurių produktai atitinka geografinius ir kokybinius reikalavimus, suteikia teisę juos pardavinėti minėtu pavadinimu, tačiau nesuteikia tokios teisės toms įmonėms, kurių produktai neatitinka šių tapačių visoms įmonėms taikomų reikalavimų. Ginčijamas reglamentas taikomas visiems dabartiniams ir būsimiems fetos sūrio gamintojams, kuriems teisėtai suteikta teisė naudoti šį pavadinimą, taip pat visiems tiems, kuriems bus draudžiama naudoti šį pavadinimą pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Jis yra susijęs ne tik su valstybių narių gamintojais, bet turi teisinių pasekmių ir neapibrėžtam skaičiui trečiųjų šalių gamintojų, kurie dabar ar ateityje ketina importuoti į Bendriją fetos sūrį (2004 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Alpenhain‑Camembert‑Werk ir kt. prieš Komisiją, T‑370/02, Rink. p. II‑0000, 54 punktas).
52 Taigi ginčijamas reglamentas yra visuotinio taikymo aktas EB 249 straipsnio antrosios pastraipos prasme. Jis taikomas objektyviai apibrėžtais atvejais ir sukelia teisinių pasekmių konkrečiai nenustatytų asmenų kategorijoms (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją, T‑109/97, Rink. p. II‑3533; 1999 m. kovo 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Biscuiterie-confiserie LOR ir Confiserie du Tech prieš Komisiją, T‑114/96, Rink. p. II‑913, 27–29 punktus; 1999 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties CSR Pampryl prieš Komisiją, T‑114/99, Rink. p. II‑3331, 42 ir 43 punktus bei šios nutarties 51 punkte minėtos nutarties Alpenhain‑Camembert‑Werk ir kt. prieš Komisiją 55 punktą). Šis visuotinis taikymas taip pat išplaukia iš nagrinėjamo teisės akto tikslo, t. y. apsaugoti teisėtai įregistruotas geografines nuorodas ir kilmės vietos nuorodas erga omnes ir visoje Europos Bendrijoje.
53 Vis dėlto neatmestina galimybė, kad nuostata, kuri savo esme ir apimtimi yra norminio pobūdžio, galėtų būti konkrečiai susijusi su fiziniu arba juridiniu asmeniu.
54 Šiuo atžvilgiu primintina, kad profesinė asociacija, įkurta jos narių interesams ginti ir atstovauti, gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo trimis atvejais, būtent, pirma, kai teisės nuostata jai aiškiai pripažįsta atitinkamas procesines teises, antra, kai asociacija atstovauja narių, turinčių teisę pareikšti ieškinį, interesams ir, trečia, kai pati asociacija yra išskiriama dėl ginčijamo akto pažeidžiamų jos pačios interesų, ypač dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, paveikė jos kaip derybininkės poziciją (žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties ASAJA prieš Tarybą, T‑295/04–T‑297/04, Rink. p. II‑0000, 50 punktą).
55 Šioje byloje ieškovė ne teigia, kad ji gali pareikšti ieškinį dėl poveikio jos pačios interesams, o tik nurodo, kad ieškinys priimtinas dėl pirmųjų dviejų atvejų.
56 Dėl pirmo atvejo, būtent kai teisės nuostata profesinėms asociacijoms aiškiai pripažįsta atitinkamas procesines teises, ieškovė teigia, kad ji naudojasi jai Bendrijos teisės aktais, o būtent pagrindinio reglamento 7 straipsniu, suteikta procesine teise. Be to, ji mano, kad jei Komisija būtų taikiusi normaliąją kilmės nuorodos „Feta“ įregistravimo procedūrą, ji būtų turėjusi teisę pateikti protestą.
57 Šis argumentas nėra pagrįstas. Konstatuotina, kad pagrindinis reglamentas pačioms profesinėms asociacijoms, tokioms, kokia yra ieškovė, nepripažįsta jokių procesinių teisių.
58 Be to, būtina priminti, kad Pirmosios instancijos teismas jau nusprendė, jog pagrindinis reglamentas Bendrijos lygiu nenustato specifinių procesinių garantijų privatiems asmenims (šios nutarties 52 punkte minėtos nutarties Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją 67 punktas ir šios nutarties 51 punkte minėtos nutarties Alpenhain-Camembert-Werk ir kt. prieš Komisiją 67 punktas).
59 Šią teismo praktiką Teisingumo Teismas patvirtino savo 2000 m. spalio 26 d. nutartyje Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją (C‑447/98 P, Rink. p. I‑9097, 71–73 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 30 d. Nutarties La Conqueste prieš Komisiją, C‑151/01 P, Rink. p. 1179, 43 ir 44 punktus).
60 Iš to darytina išvada, kad argumentas dėl pačios asociacijos ar jos narių procesinių teisių buvimo nekonkretizuoja ieškovės.
61 Dėl antros prielaidos, kada asociacija gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, būtina patikrinti, pirma, ar pagal savo įstatus ieškovė šioje byloje atstovauja savo narių interesams ir, antra, ar jie patys turi teisę pareikšti ieškinį.
62 Šiuo atžvilgiu visų pirma būtina pažymėti, kad pagal jos įstatų 1 straipsnį Confédération générale des producteurs de lait de brebis et des industriels de roquefort nariai yra Fédération régionale des syndicats des éleveurs de brebis ir Fédération des syndicats des industriels de roquefort. Pirmasis narys yra sudarytas iš vienos ar kelių bendruomenių avių augintojų profesinių sąjungų, o antrasis – iš Aveirono Rokforo sūrio gamintojų profesinės sąjungos (Syndicat aveyronnais des fabricant de fromage de roquefort) ir Rokforo pramonininkų profesinės sąjungos rūmų (Chambre syndicale des industriels de roquefort).
63 Todėl ieškovės nariai yra profesinių sąjungų federacijos, o ne sūrio gamintojai. Vis dėlto, kadangi ieškovės, siekiant įrodyti, kad jos atstovaujami nariai gali pareikšti ieškinį, nurodyti argumentai susiję ne tik su jos nariais, t. y. profesinių sąjungų asociacijomis, tačiau taip pat ir su individualiais sūrių gamintojais, kurie savo ruožtu yra šių federacijų nariai, ieškinio priimtinumas bus nagrinėjamas abiejų prielaidų atžvilgiu.
64 Dėl profesinių sąjungų federacijų konstatuotina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog jos gali pareikšti šį ieškinį.
65 Be to, šios federacijos tik gina bendrus savo narių, veikiančių sūrio sektoriuje, t. y. Fédération régionale des syndicats des éleveurs de brebis avių pieno gamintojų ir Fédération des syndicats des industriels de roquefort perdirbėjų, interesus. Pačių šių dviejų federacijų interesai nėra pažeidžiami ginčijamu reglamentu, kuris jų nepaveikia dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskirtų juos iš kitų asmenų.
66 Taigi profesinių sąjungų federacijos, ieškovės narės, nėra konkrečiai susijusios su ginčijamu reglamentu, kuris taikomas objektyviai nustatytais atvejais ir sukelia teisinių pasekmių bendrąja prasme apibrėžtų asmenų kategorijoms.
67 Todėl abi federacijos, asociacijos ieškovės narės, neturi teisės pareikšti ieškinį.
68 Dėl individualių sūrio gamintojų, federacijų narių, kurios yra ieškovės narės, visų pirma būtina išnagrinėti, ar ieškovė joms teisėtai atstovauja šioje byloje.
69 Šiuo atžvilgiu būtina pažymėti, kad ieškovė savo pastabose kelis kartus nurodo atstovavimą bendriesiems interesams, kurie skiriasi nuo tam tikrų jos narių individualių interesų. Pavyzdžiui, ieškinyje ieškovė apsiriboja nurodydama, kad jos veikla susideda iš avių pieno surinkimo organizavimo ir jo kokybės kontrolės, pieno rinkos reguliavimo, bendros reklamos organizavimo ir pieno kainų reguliavimo sistemos tarp įvairių naudotojų užtikrinimo. Taip pat pastabose dėl nepriimtinumo išlygos ji pabrėžia, kad ji „negina <...> vienos ar kitos įmonės ar vieno ar kito augintojo interesų“. Be to, ji teigia, kad ieškiniu „būtent siekiama užtikrinti avių pieno produktų realizavimo rinką Rokforo baseine augintojams ir gamintojams“.
70 Be to, kaip ieškovės socialinis tikslas, nustatytas jos įstatų 4 straipsnyje, vardijami bendrieji tikslai, kuriais siekiama ištirti ir ginti bendrus avių augintojų ir Rokforo gamintojų ekonominius interesus.
71 Viena vertus, iš to išplaukia, kad nepanašu, jog ieškovės užduotis yra ginti tam tikrų fetos gamintojų interesus teisme, ir, antra vertus, atsižvelgus tiek į jos įstatus, tiek į jos pastabas, ieškovė nėra įgaliota ginti tam tikrų fetos sūrio gamintojų, t. y. federacijų narių, kurios yra ieškovės narės, konkrečių interesų, o tik išimtinai apsaugoti bendrus ir kolektyvinius interesus Rokforo baseino avių pieno rinkos sektoriuje ir „Rokforo“ kilmės nuorodą.
72 Šiomis aplinkybėmis ieškovė neturėtų būti laikoma teisėtai atstovaujančia tam tikrų fetos gamintojų interesams šioje byloje.
73 Papildomai, darant prielaidą, kad ieškovė galėtų teisėtai pagal savo įstatus atstovauti individualiems sūrių gamintojams, būtina patikrinti, ar šie gamintojai gali pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, o ypač ar jie turi teisę pareikšti ieškinį ir ar jie yra konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu.
74 Šiuo atžvilgiu dėl ieškovės teiginių, kad tik jai priklausantys Prancūzijos gamintojai yra vieninteliai iš tiesų daug gaminantys fetos sūrio iš avių pieno, ir todėl jie sudarytų uždarą subjektų ratą ir būtų konkretizuoti, pažymėtina, kad asociacijos ieškovės argumentai šioje byloje yra nereikšmingi.
75 Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismų praktiką akto visuotinio taikymo ir norminio pobūdžio nepaneigia galimybė daugmaž tiksliai nustatyti subjektų, kuriems jis taikomas tam tikru laikotarpiu, skaičių ar net tapatybę, jeigu nustatyta, jog taikymas vyksta atsižvelgiant į akte apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes bei jo tikslą (1968 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zuckerfabrik Watenstedt prieš Tarybą, 6/68, Rink. p. 595, 605 ir 606 bei 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Cantina cooperativa fra produttori vitivinicoli di Torre di Mosto ir kt. prieš Komisiją, T‑183/94, Rink. p. II‑1941, 48 punktas).
76 Taip yra ir šioje byloje, nes ginčijamas reglamentas yra susijęs su visais dabartiniais ir būsimais gamintojais, ketinančiais Bendrijoje prekiauti sūriu, kurio pavadinimas „Feta“. Sūrio iš avių pieno ar rokforo sūrio gamintojai yra veikiami taip pat kaip ir visos kitos įmonės, kurių produktai neatitinka ginčijamo reglamento nuostatų reikalavimų.
77 Antra, dėl ieškovės tvirtinimo, kad tam tikri jos nariai, fetos sūrio gamintojai, pateikė paraiškas ir naudojo prekių ženklus, kuriuose yra žodis „Feta“, būtent prekių ženklus „Salakis-Feta brebis“, „Valbreso feta“, „Salakis, la Feta au bon lait de brebis“, kurių naudojimą uždraus ginčijamas reglamentas, konstatuotina, jog ginčijamas reglamentas nepaveikia specialiosios teisės, kurią įgijo fetos sūrio gamintojai, prekių ženklų, kuriuose yra žodis „Feta“, savininkai, teismų praktikos prasme (žr. 2001 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties La Conqueste prieš Komisiją, T‑215/00, Rink. p. II-181, 39 punktą ir ten minimą teismų praktiką).
78 Iš tikrųjų priėmus ginčijamą reglamentą iš šių prekių ženklų savininkų neatimta galimybė naudotis teise į prekių ženklą, nes pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalį šie prekių ženklai gali būti naudojami toliau, jei prekės ženklas buvo sąžiningai įregistruotas prieš paraiškos „Feta“ nuorodai įregistruoti padavimo datą, nepaisant šios kilmės vietos nuorodos įregistravimo. Ir tik tuo atveju, jei yra priežasčių paskelbti prekės ženklą negaliojančiu arba jį atšaukti pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1), jų savininkai galėtų netekti teisės juos naudoti.
79 Dėl prekių ženklų, kuriuose nurodomas žodis „Feta“, užregistruotų po paraiškos „Fetos“ nuorodai įregistruoti padavimo datos, pažymėtina, pirma, kad šių prekių ženklų savininkai negali remtis sprendimu Codorniu prieš Tarybą (šio sprendimo 45 punktas), kadangi, priešingai šiame sprendime analizuotiems faktams, nagrinėjami prekių ženklai nebuvo įregistruoti ir naudojami ilgą laiką iki reglamento, įregistruojančio nuorodą „Feta“, priėmimo.
80 Todėl ginčijamas reglamentas nepažeidžia fetos sūrio gamintojų specialiosios teisės, įgytos įregistravus prekių ženklus, kuriuose yra žodis „Feta“, ir dėl to jie gali būti konkretizuojami bet kurio kito subjekto atžvilgiu.
81 Trečia, dėl ieškovės teiginio, jog Komisija turėjo atsižvelgti į gamintojo, gavusio Bendrijos finansavimą, situaciją, pakanka konstatuoti, kad ieškovė nenurodė konkrečių nuostatų, dėl kurių Komisija turėjo atsižvelgti į šio konkretaus gamintojo situaciją (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją, C‑390/95 P, Rink. p. I‑769, 25 punktą). Net ir darant prielaidą, kad taip turėtų būti, bet kuriuo atveju vien remiantis teiginiu, kad Komisija turi pareigą išsiaiškinti nagrinėjamo atvejo poveikį tam tikroms įmonėms, negali būti daroma išvada, kad jos yra konkrečiai susijusios EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Nederlandse Antillen, C‑142/00 P, Rink. p. I‑3483, 75 punktą).
82 Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus matyti, kad ieškovė, viena vertus, neturi tinkamų procesinių teisių ir, antrą vertus, ji neatstovauja narių, kurie galėtų pareikšti ieškinį, interesams šioje byloje, nes pagal įstatus jos užduotis nėra ginti fetos sūrio gamintojų interesus teisme. Ji yra įgaliota apsaugoti išimtinai kolektyvinius interesus, o ne atstovauti tik vienam iš savo narių, prekių ženklo savininkui, be to, bet kuriuo atveju šie gamintojai neturi teisės pareikšti ieškinio.
83 Todėl šis ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
84 Vadinasi, nebereikia spręsti dėl SEV-GAP prašymo leisti įstoti į bylą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
85 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
86 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas. Todėl Graikijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pačios padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Ieškovė padengia savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Graikijos Respublika bei Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimo išlaidas.
Priimta 2005 m. gruodžio 13 d. Liuksemburge.