PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. rugsėjo 12 d.(*)

„Susipažinimas su dokumentais – Komisijos pareiškimai, pateikti procesuose Teisingumo Teisme ir Pirmosios instancijos teisme – Sprendimas neleisti susipažinti“

Byloje T‑36/04

Association de la presse internationale ASBL (API), įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų S. Völcker, F. Louis ir J. Heithecker,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą C. Docksey ir P. Aalto,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2003 m. lapkričio 20 d. Komisijos sprendimą dėl atsisakymo patenkinti ieškovės paraišką leisti susipažinti su Komisijos pareiškimais, pateiktais procesuose Teisingumo Teisme ir Pirmosios instancijos teisme

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas B. Vesterdorf, teisėjai M. Jaeger, J. Pirrung, M. Vilaras, H. Legal, E. Martins Ribeiro, E. Cremona, I. Pelikánová, D. Šváby, K. Jürimäe, N. Wahl, M. Prek ir V. Ciucă,

kancleris E. Coulon,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. vasario 28 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        Pagal EB 255 straipsnį:

„1. Visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais.

2. Bendruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius šią teisę susipažinti su dokumentais, per dvejus metus nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo 251 straipsnyje nurodyta tvarka nustato Taryba.

<…>“

2        2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43) apibrėžia EB 255 straipsnyje numatytos teisės susipažinti su šių institucijų dokumentais principus, sąlygas ir apribojimus. Šis reglamentas taikomas nuo 2001 m. gruodžio 3 dienos.

3        Šio reglamento antroje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse nurodoma:

„2)       Atvirumas leidžia piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese bei garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiui mastą demokratinėje sistemoje. Atvirumas padeda stiprinti demokratijos principus ir pagarbą pagrindinėms teisėms, kaip numatyta (ES) 6 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

<…>

4)      Šio reglamento tikslas yra padaryti visuomenės teisę susipažinti su dokumentais kaip galima veiksmingesnę bei numatyti tokios galimybės principus ir ribas pagal (EB) 255 straipsnio 2 dalį.“

4        Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 1 ir 3 dalyse teigiama:

„1. Bet kuris Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamasis šiame reglamente nustatytų principų, sąlygų ir apribojimų, susipažinti su institucijų dokumentais.

<…>

3. Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.“

5        Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 3 straipsnio a punktą dokumentu laikomas „bet kuria forma <...> pateiktas turinys, susijęs su į institucijos atsakomybės sferą įeinančia politika, veikla ir sprendimais“.

6        Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnis dėl teisės susipažinti išimčių numato:

„<…>

2. Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

–        <…>

–        teismo proceso ir teisinės pagalbos,

–        inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų,

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<…>

6. Jei kuri nors iš išimčių yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos.

7. Šio straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį <…>“

7        Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 1 dalis numato:

„Paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais pateikiama bet kuria raštiška forma, įskaitant elektroninę, viena iš (EB) 314 straipsnyje minimų kalbų, bei pakankamai tiksliai nurodant dokumentą, kad institucija galėtų jį identifikuoti. Pareiškėjas nebūtinai turi nurodyti paraiškos pateikimo priežastį.“

8        Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalį „visiško arba dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas gali per 15 darbo dienų nuo institucijos atsakymo gavimo pateikti kartotinę paraišką, prašydamas, kad institucija dar kartą peržiūrėtų savo poziciją“.

9        Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse dėl kartotinės paraiškos tvarkymo teigiama:

„1. Kartotinė paraiška yra vykdoma nedelsiant. Per 15 darbo dienų nuo tokios paraiškos užregistravimo institucija arba duoda leidimą susipažinti su dokumentu ir per tą laikotarpį suteikia tokią galimybę pagal 10 straipsnį, arba prašytojui raštu nurodo visiško arba dalinio atsisakymo priežastį. Visiško arba dalinio atsisakymo atveju institucija informuoja prašytoją apie tai, kokiomis priemonėmis jis gali ginti savo teises, tai yra: jis gali pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui atitinkamai (EB) 230 ir (EB) 195 straipsniuose numatytomis sąlygomis.

2. Ypatingais atvejais, pavyzdžiui, jei prašoma labai ilgo dokumento arba paraiška susijusi su labai dideliu dokumentų skaičiumi, straipsnio 1 dalyje numatytas terminas gali būti 15 darbo dienų pratęstas su sąlyga, kad pareiškėjui pranešama iš anksto ir nurodomos konkrečios priežastys.“

 Bylos aplinkybės

10      L’Association de la presse internationale ASBL (API) yra Belgijoje gyvenančius visų kategorijų ir specializacijų užsienio žurnalistus vienijanti ne pelno organizacija. API tikslas yra talkinti savo nariams informuojant jų kilmės valstybes apie Europos Sąjungą.

11      2003 m. rugpjūčio 1 d. laišku API pagal Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnį paprašė Komisijos leisti susipažinti su visais pareiškimais, kuriuos ši pateikė Pirmosios instancijos teismui arba Teisingumo Teismui procesuose šiose bylose:

–        Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, ir General Electric prieš Komisiją, T‑210/01,

–        MyTravel prieš Komisiją, T‑212/03,

–        Airtours prieš Komisiją, T‑342/99,

–        Komisija prieš Austriją, C‑203/03,

–        Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑466/98; Komisija prieš Daniją, C‑467/98; Komisija prieš Švediją, C‑468/98; Komisija prieš Suomiją, C‑469/98; Komisija prieš Belgiją, C‑471/98; Komisija prieš Liuksemburgą, C‑472/98 ; Komisija prieš Austriją, C‑475/98, ir Komisija prieš Vokietiją, C‑476/98 (toliau – Atviro dangaus bylos),

–        Köbler, C‑224/01,

–        Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00.

12      2003 m. rugpjūčio 27 d. laišku Komisija, pirma, pranešė API, kad paraiška dėl bylos MyTravel prieš Komisiją, T‑212/03, yra per ankstyva ir, antra, paprašė API nurodyti, ar jos paraiška susijusi tik su pareiškimais, ar ir su jų priedais. Tame pačiame laiške Komisija pranešė API, kad, atsižvelgiant į principinius klausimus, kurie iškilo dėl jos paraiškos susipažinti su dokumentais, atsakymui numatytas terminas turi būti pratęstas penkiolika darbo dienų. 2003 m. rugpjūčio 29 d. laišku API atsakė, kad jos paraiška susijusi tik su Komisijos pareiškimais be priedų.

13      2003 m. rugsėjo 17 d. laiškais Komisija leido susipažinti su dokumentais, susijusiais su bylomis C‑224/01 ir C‑280/00. Kita vertus, buvo neleista susipažinti su dokumentais, susijusiais su bylomis T‑209/01, T‑210/01, T‑342/99 ir C‑203/03 bei Atviro dangaus bylomis.

14      2003 m. spalio 6 d. laišku API pagal Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalį pateikė kartotinę paraišką dėl dokumentų, su kuriais susipažinti Komisija neleido. Atsakydama į šią paraišką ir 2003 m. spalio 28 d. laišku pratęsusi terminą, Komisija priėmė 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimą neleisti susipažinti su atitinkamais dokumentais (toliau – ginčijamas sprendimas)

15      Pirma, dėl atsisakymo leisti susipažinti su Komisijos pareiškimais, pateiktais bylose Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, ir General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, ginčijamame sprendime Komisija teigė, kad kadangi šios bylos dar neišspręstos, šių pareiškimų atskleidimas pažeistų jos kaip atsakovės poziciją šiuose procesuose. Ji taip pat nurodė, kad, kaip yra priminęs Bendrijos teismas (1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, T‑174/95, Rink. p. II‑2289), pagal bendrą gero teisingumo vykdymo principą šalys turi teisę savo interesus ginti be jokios išorinės įtakos, būtent visuomenės įtakos. Kadangi dokumentai, su kuriais norėjo susipažinti ieškovė, buvo parengti išimtinai minėtiems dviems procesams, ji manė, kad jiems taikytina teismo proceso apsaugos išimtis (1999 m. gruodžio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Interporc prieš Komisiją, T‑92/98, Rink. p. II‑3521, toliau – sprendimas Interporc II). Be to, Komisija nurodė, kad ta aplinkybe, jog su byloje Köbler, C‑224/01, jos pateiktomis pastabomis susipažinti buvo leista, negalima remtis kaip precedentu, nes joje procesas jau užbaigtas, nors byla dar neišspręsta, ir tai buvo prejudicinė byla, kuri skiriasi nuo tiesioginių ieškinių. Be to, ji pabrėžė, kad pati aplinkybė, jog su tomis pastabomis buvo leista susipažinti, rodo, kad API prašymas buvo išnagrinėtas kiekvieno dokumento atžvilgiu.

16      Antra, dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su byla Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, Komisija teigė, kad po 2002 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (Rink. p. II‑2585), kuriuo ši byla išspręsta, Komisijai buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo (byla MyTravel prieš Komisiją, T‑212/03), kuriame ginčijami Komisijos argumentai, pateikti pagrindžiant savo poziciją byloje T‑342/99. Komisija manė, kad abi bylos glaudžiai susijusios ir kad ieškovės prašomų pareiškimų atskleidimas padarytų žalos neužbaigtame procese.

17      Trečia, dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su byla Komisija prieš Austriją, C‑203/03, Komisija teigė, kad procesas neužbaigtas ir nurodė, jog jos pareiškimų atskleidimas padarytų žalos jos pozicijai Teisingumo Teisme Austrijos valdžios institucijų atžvilgiu. Todėl ji teigė, kad šios bylos atveju taikytina tokia pati motyvacija kaip ir atsisakant leisti susipažinti su pareiškimais, susijusiais su bylomis Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, ir General Electric prieš Komisiją, T‑210/01. Ji pridūrė turinti atsisakyti leisti susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jei atskleidimas pažeistų tyrimo tikslo, kuris, kaip 2001 m. gruodžio 11 d. Sprendime Petrie ir kt. prieš Komisiją (T‑191/99, Rink. p. II‑3677) nurodė Pirmosios instancijos teismas, leidžia taikiai išspręsti Komisijos ir atitinkamos valstybės narės ginčą, apsaugą. Ji nurodė, kad nors tas sprendimas susijęs su atsisakymu leisti susipažinti su oficialiais pranešimais ir pagrįstomis nuomonėmis, Pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog atsisakymas leisti susipažinti, siekiant taikiai išspręsti ginčą, ribojamas tik šiomis dokumentų rūšimis, taigi pateisinimas, kuriuo buvo grindžiamas toks atsisakymas, taip pat svarbus Teisingumo Teismui pateiktų pareiškimų atžvilgiu, nes įsipareigojimų neįvykdymui įrodyti naudojami identiški argumentai.

18      Ketvirta, dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su Atviro dangaus bylomis, Komisija teigė, kad nors su šiomis bylomis susiję procesai buvo užbaigti 2002 m. lapkričio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimu, atitinkamos valstybės narės jo dar neįvykdė ir tebevyksta derybos dėl to, kad šios valstybės narės nutrauktų Teisingumo Teismo pripažintą pažeidimą. Dėl šios priežasties ji manė, kad šiuose procesuose Komisijos pateiktų pareiškimų atskleidimas pažeistų su šiais pažeidimais susijusių tyrimų tikslų apsaugą.

19      Penkta, priminusi, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje, in fine, teigiama, jog galimybė susipažinti nesuteikiama, „nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas“, ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad API nepateikė argumentų, įrodančių, jog jos interesas susipažinti su dokumentais yra viršenis nei viešasis interesas užtikrinti tinkamą vykstančių teismo procesų ir su ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo susijusių tyrimų tikslų apsaugą. Ji pridūrė, kad viešasis interesas geriausiai patenkinamas, kai užtikrinama tinkama Bendrijos teismuose vykstančių procesų eiga ir apsaugotos jos tyrimo teisės.

20      Galiausiai, šešta, Komisija patvirtino, kad neįmanoma leisti susipažinti su dalimi prašomų dokumentų, nes visos jų dalys glaudžiai susijusios ir joms taikomos minėtos išimtys.

 Procesas ir šalių reikalavimai

21      2004 m. vasario 2 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

22      2006 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis, šią bylą nusprendė perduoti Pirmosios instancijos teismo didžiajai kolegijai.

23      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (didžioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

24      Per 2007 m. vasario 28 d. posėdį buvo išklausytos žodinės šalių pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

25      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

26      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Teisinis pagrindas

27      Savo ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Šį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys. Pirma dalis susijusi su atsisakymu leisti susipažinti su dokumentais, grindžiamu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatyta teismo proceso apsaugos išimtimi. Antra dalis susijusi su atsisakymu leisti susipažinti su dokumentais, grindžiamu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta tyrimų tikslų apsaugos išimtimi.

 Dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatyta teismo proceso apsaugos išimtimi

 Šalių argumentai

28      Pirma, pabrėžusi, kad jos prašymas patenka į Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio, kuris įtvirtina kuo platesnio susipažinimo su institucijų dokumentais principą, taikymo sritį, ieškovė teigia, jog teismo proceso apsaugos išimtis negali pagrįsti laisvės susipažinti su dokumentais principo netaikymo Komisijos pareiškimams apskritai.

29      Pirmiausia šiuo klausimu ji teigia, kad ši išimtis, pagal kurią galima atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais tik tada, jei dėl atskleidimo „nukentėtų“ teismo procesas, turi būti aiškinama siaurai. Palyginus Reglamentą Nr. 1049/2001 ir ankstesnį teisės aktą, būtent 1994 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimą 94/90/EAPB, EB, Euratomas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Komisijos dokumentais (OL L 46, p. 58), kuris oficialiai patvirtino 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos ir Komisijos patvirtintą elgesio kodeksą dėl galimybės visuomenei susipažinti su Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 340, 1993, p. 41, toliau – 1993 m. Elgesio kodeksas), matyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė susiaurinti teismo proceso išimties taikymo sritį. Iš tikrųjų, nors 1993 m. Elgesio kodeksas numatė galimybę neleisti susipažinti su bet kokiu dokumentu, kurį atskleidus „galėtų nukentėti“ teismo procesas, Reglamente Nr. 1049/2001 turimi omenyje dokumentai, dėl kurių atskleidimo toks procesas „nukentėtų“. Be to, 1993 m. Elgesio kodeksas, kitaip nei Reglamentas Nr. 1049/2001, nenumatė galimybės, kad viršesnis viešasis interesas gali būti svarbesnis nei teismo proceso apsaugos interesas.

30      Be to, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatytos išimties ribotą tikslą iliustruoja šio reglamento vienuolikta konstatuojamoji dalis, kurioje įtvirtintas principas, pagal kurį visi institucijų dokumentai turėtų būti prieinami visuomenei, bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (KOM (2000) 30 galutinis – COD 200/0032, 5 skyrius) motyvai, kuriuose nurodyta, jog išimtys taikomos tik saugant konkrečius, aiškiai apibrėžtus interesus. Taigi bendras atsisakymas leisti susipažinti su visa dokumentų kategorija nėra priimtinas, nes kiekvieno prašomo dokumento atveju atitinkama institucija turi įrodyti, kad jį atskleidus Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti konkretūs interesai nukentės taip smarkiai, kad su atskleidimu susijęs viešasis interesas niekada negalės būti viršesnis.

31      Antra, ieškovė teigia, kad Bendrijos teismams Komisijos pateiktų pareiškimų atskleidimas visai nepažeistų teismo proceso apsaugos, nes toks atskleidimas neleistų nei visuomenei piktnaudžiauti, nei pažeistų procedūrų Bendrijos teisme sklandumą taip, kad būtų pakenkta teismo proceso eigai. Bet kuriuo atveju toks bendras motyvavimas, kaip antai ginčijamo sprendimo, netenkina sunkios ir konkrečios žalos kriterijaus, kurį numato Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka.

32      Ieškovė priduria, kad visuomenės domėjimasis teismų veikla, susijusia su svarbiomis viešosios politikos problemomis, yra sveikas ir natūralus bet kokioje teisinės valstybės taisyklėmis besiremiančioje sistemoje ir kad pačios Bendrijos institucijos skatino bei rėmė šiuos reiškinius, leisdamos plačiajai visuomenei gauti vis daugiau informacijos apie nagrinėjamas bylas per savo interneto tinklapius ir spaudos tarnybas. Be to, posėdžiai yra vieši, o posėdžio pranešimas yra visuomenei prieinamas nuo posėdžio dienos.

33      Taigi sunku suprasti, kodėl Komisijos pareiškimų atskleidimas galėtų sunkiai pažeisti tinkamą teismo proceso, su kuriuo dokumentai susiję, eigą. Jų atskleidimas būtų net teigiamas, nes labai geras visuomenės informavimas įrodytų Bendrijos teisėjų nešališkumą, o tai sustiprintų jų sprendimų legitimumą visuomenės akyse. Be to, ieškovė teigia, kad, numatydami skaidrumo principo išimtis, pavyzdžiui, komercinių paslapčių ir privataus gyvenimo apsaugą, daugelio valstybių teismai ir Europos žmogaus teisių teismas leidžia susipažinti su dokumentais, susijusiais su teismo procesais, būtent bylose, kuriose dalyvauja valstybės institucijos. Nė vienas iš šių teismų nemanė, kad skaidrumo principas gali pakenkti teismo proceso veiksmingumui ir geram teisingumo vykdymui.

34      Trečia, ieškovė teigia, kad Bendrijos teismuose pateiktų Komisijos pareiškimų atskleidimas atitinka viešąjį interesą, nes jis leidžia skleisti Komisijos nuomonę esminiais sutarties ir antrinės Bendrijos teisės aiškinimo klausimais. Pavyzdžiui, konkurencijos teisės srityje toks atskleidimas būtų ypač naudingas, atsižvelgiant į nuomones, kurias Komisijai gali tekti pateikti nacionaliniams teismams pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų (EB) 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1). Ieškovė priduria, kad nors posėdžiai Bendrijos teismuose yra vieši, o šalių argumentų santrauka yra prieinama posėdžio dieną, neįmanoma susipažinti su visomis bylomis, ir tai trukdo žurnalistams pateikti tikslią bei išsamią informaciją. Vienintelis būdas užtikrinti tinkamą skaidrumą yra Komisijos pateiktų pareiškimų atskleidimas.

35      Ketvirta, ieškovė teigia, kad Komisija negali savo atsisakymo grįsti dabartine šios srities teismų praktika, t. y. sprendimais Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą ir Interporc II, minėtais 15 punkte, remdamasi 1993 m. Elgesio kodeksu, nors Reglamentas Nr. 1049/2001 aiškintinas siauriau. Be to, sprendimas Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, minėtas 15 punkte, susijęs su ypatinga situacija, kai atitinkama asociacija internete išplatino Tarybos atsiliepimo į ieškinį versiją su komentarais ir pasiūlė visuomenei savo komentarus siųsti tiesiai Tarybos darbuotojams, nurodydama jų telefono ir fakso numerius, o API, kuri nedalyvavo nė vienoje iš susijusių bylų, neplanuoja taip elgtis. Taip pat sprendimas Interporc II, minėtas 15 punkte, nėra svarbus, nes šio sprendimo 40 punkte esantis Pirmosios instancijos teismo teiginys, pagal kurį viešojo intereso apsauga neleidžia atskleisti Komisijos vien konkrečiam teismo procesui parengtų dokumentų turinio, yra tik obiter dictum, nes byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo klausiama, ar galima neleisti susipažinti su per administracinę procedūrą parengtais dokumentais, motyvuojant tuo, kad jie susiję su konkrečiu teismo procesu. Be to, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atitinkamos išimties tikslas buvo „užtikrinti, pirma, Komisijos vidaus darbo apsaugą ir, antra, konfidencialumą bei advokatų profesinės paslapties principo apsaugą“ (sprendimo Interporc II, minėto 15 punkte, 41 punktas).

36      Toks teismo proceso išimties aiškinimas netrukdo visuomenei susipažinti su Komisijos pareiškimais, jei šie pareiškimai nelaikomi konfidencialiais vidaus dokumentais, bet atvirkščiai – atitinkamose bylose yra perduodami teismams ir priešingoms šalims. Ieškovė šiuo klausimu priduria, kad sprendimo Interporc II, minėto 15 punkte, 40 punkte pateiktas vertinimas buvo vėliau Teisingumo Teismo paneigtas 1998 m. kovo 19 d. Sprendime van der Wal prieš Komisiją (T‑83/96, Rink. p. II‑545, 50 punktas) nusprendus, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą šią išimtį aiškindamas kaip įpareigojančią Komisiją neleisti susipažinti su dokumentais, kuriuos ji parengė vien teismo procesui (2000 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. I‑1, 30 punktas).

37      Pasak ieškovės, iš to išplaukia, kad Bendrijos teismų praktika šioje srityje negali būti aiškinama taip, kaip teigia Komisija, ir kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka nepateisina bendros laisvo susipažinimo su Bendrijos dokumentais principo išimties.

38      Antra, ieškovė nesutinka su ginčijamu sprendimu tiek, kiek Komisija atsisakė atskleisti pareiškimus, remdamasi išimtimi dėl teismo proceso apsaugos, motyvuodama tuo, kad ta byla, su kuria jie susiję, arba su ja susijusi byla dar neišspręstos.

39      Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad toks griežtas nagrinėjamos išimties apribojimas nėra pateisinamas, nes jis sunkiai pažeistų laisvo susipažinimo su dokumentais principą būtent tuo atveju, kai, nesant sprendimo ar pranešimo posėdžiui, su pareiškimų atskleidimu susijęs viešasis interesas būtų viršesnis. Atsisakymą leisti susipažinti dar sunkiau paaiškinti tuomet, kai prašomi dokumentai yra susiję su jau užbaigtu, kaip yra bylos Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, atveju, procesu, kuris yra susijęs su tebevykstančiu procesu. Komisija iš tikro nepaaiškino, kaip su byla susijusių pareiškimų atskleidimas pakenktų vykstančiam procesui, nors abiejose bylose ieškovė yra ta pati ir ji jau yra susipažinusi su argumentais, kuriais Komisija rėmėsi savo pareiškimuose pirmoje byloje.

40      Komisija pirmiausia pastebi, kad, priešingai nei teigia ieškovė, ji nei pateikė „bendrą“ atsisakymą nagrinėti jos prašymą, nei atsisakė pateikti visus atskiros kategorijos dokumentus. Ji pripažįsta, kad jos procesiniai dokumentai Bendrijos teismuose savaime nėra atleisti nuo atskleidimo, nes bendro susipažinimo su dokumentais principo išimtis reikia aiškinti siauriau. Tačiau ji teigia, kad kai išimtis taikoma, jos turi būti laikomasi, vadinasi, tuo atveju, kai dėl dokumento atskleidimo „nukentėtų“ teismo proceso ar tyrimų apsauga, ji neturi jo atskleisti. Ji priduria, kad tariamosios nuosakos vartojimas (nukentėtų), apimantis tam tikrą diskreciją, reiškia, kad negatyvių pasekmių gali kilti, o ne tai, jog turi būti absoliučiai tikra, kad tokių pasekmių kils.

41      Dėl teismo proceso apsaugos išimties Komisija teigia, pirma, kad kiekviena nacionalinė ir tarptautinė teisinė sistema nustato savas elgesio taisykles dėl teismui pateikiamų procesinių dokumentų. Kaip nurodė pati ieškovė, Europos teismai užtikrina labai aukštą skaidrumo lygį, nes, be to, kad pranešimas apie kiekvieną bylą skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nurodant ieškinio pagrindų ir pagrindinių argumentų santrauką, posėdžiai yra vieši ir šalių argumentų santrauka pateikiama posėdžio pranešime ir pakartojama bei išnagrinėjama generalinio advokato išvadoje ir sprendime.

42      Komisija mano, kad teismo proceso apsauga reikalauja atsižvelgti į taisykles, kurių tokiu atveju laikosi kiekvienas teismas. Nei Teisingumo Teismas, nei Pirmosios instancijos teismas neskelbia jiems pateiktų procesinių dokumentų, o pastarojo atveju trečiųjų asmenų susipažinimas su byla yra griežtai kontroliuojamas pagal Nurodymų Pirmosios instancijos teismo kancleriui, priimtų 1994 m. kovo 3 d. (OL L 78, 1994, p. 32), vėliausiai iš dalies pakeistų 2002 m. birželio 5 d. (OL L 160, 2002, p. 1), 5 straipsnio 3 dalies trečiąją pastraipą: „joks privatus ar viešasis trečiasis asmuo negali susipažinti su bylos medžiaga arba procesiniais dokumentais, negavęs aiškaus pirmininko leidimo, kuris suteikiamas išklausius bylos šalis“ ir „toks leidimas suteikiamas tik pateikus rašytinį prašymą kartu su išsamiu teisėto intereso susipažinti su bylos medžiaga pagrindimu“. Be to, Reglamentas Nr. 1049/2001 nenumato, kaip teismai turi tvarkyti juose vykstančius procesus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nėra bendros taisyklės dėl proceso normų konfidencialumo ir dėl to, ar proceso šalys gali juos perduoti tretiesiems asmenims, pabrėždamas, jog specialūs motyvai taikytini tuo atveju, kai „dėl dokumento atskleidimo gali nukentėti geras teisingumo vykdymas“ (2000 m. balandžio 3 d. Teisingumo Teismo nutarties Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑376/98, Rink. p. I‑2247, 10 punktas).

43      Pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų atžvilgiu patvirtino ir taikė bendrą gero teisingumo vykdymo principą, pagal kurį šalys turi teisę ginti savo interesus be jokios pašalinės įtakos, būtent visuomenės įtakos (sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, minėto 15 punkte, 136 punktas). Aplinkybės, kad nagrinėjamos bylos yra visuotinai žinomos, negalima painioti su šalių teise visuomenei neatskleisti jų rašytinių argumentų.

44      Pasak Komisijos, viešasis interesas nereikalauja atskleisti visų procesinių dokumentų, tai galėtų būti net pavojinga, nes rašytinė diskusija tarp šalių galėtų pavirsti vieša diskusija, kurioje atstovams byloje galėtų būti daromas spaudimas, o kai kurių argumentų pagrįstumui galėtų kilti kitokio išorinio spaudimo pavojus. Taigi būtinybė apsaugoti ginčų objektyvumą yra svarbesnė už žurnalistų poreikį būti pakankamai pasiruošusiems teismo posėdžiui. Be to, sistemingas atskleidimas galėtų sukelti pražūtingą disbalansą tarp institucijų ir visų ar kai kurių bylos šalių, kurios neprivalo leisti susipažinti su savo pareiškimais tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos institucijoms.

45      Antra, Komisija teigia, kad gavusi paraišką leisti susipažinti Reglamento Nr. 1049/2001 prasme, ji iš pradžių nagrinėja, ar procesas, su kuriuo susijęs prašomas dokumentas, pasiekė posėdžio stadiją, ir po to, ar, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismo proceso apsauga reikalauja neleisti susipažinti su šiuo dokumentu. Taip ji neleido atskleisti savo pareiškimų bylose General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, ir Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, kurias tebenagrinėjo Pirmosios instancijos teismas.

46      Taip pat gali egzistuoti motyvų, kurie reikalauja neleisti susipažinti su dokumentu įvykus posėdžiui arba paskelbus sprendimą, kai yra būtina apsaugoti rašytinės argumentacijos, identiškos pakartotai susijusiose dar tebenagrinėjamoje byloje, formuluotę. Tokiu motyvu grindžiamas atsisakymas leisti susipažinti su pareiškimais byloje Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, jau užbaigtoje Pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pati ieškovė po to pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (byla MyTravel prieš Komisiją, T‑212/03), kuris tebėra nagrinėjamas. Ryšys tarp abiejų bylų yra tas, kad kai kurie ieškinyje dėl panaikinimo pateikti argumentai taip pat galės būti aptariami ieškinio dėl žalos atlyginimo atveju.

47      Dėl esamų interesų derinimo Komisija teigia, kad viršesnis viešasis interesas, pateisinantis prašomų dokumentų atskleidimą, niekad negali būti preziumuojamas jokios dokumentų kategorijos atžvilgiu, bet turi būti įrodomas, atsižvelgiant į kitus kiekvienu atveju egzistuojančius interesus. Į viršesnį viešąjį interesą, kurio sąvoka Reglamente Nr. 1049/2001 neapibrėžta, galima atsižvelgti, tik jei buvo įrodyta, kad taikoma viena iš išimčių.

48      Be to, jei viršesnio viešojo intereso išimtis, kuri yra išimties išimtis, būtų nuolat taikoma siekiant atskleisti pareiškimus bet kurioje proceso stadijoje, iš to išplauktų išimties dėl teismo proceso neveiksmingumas. Derinant esamus interesus, taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad informacija apie bylą jau perduota visuomenei, pirmiausia ieškinio pateikimo stadijoje (ieškinio pagrindų ir pagrindinių argumentų paskelbimas Oficialiajame leidinyje) ir vėliau posėdžio pranešime. Dėl šioje byloje ieškovės prašomų dokumentų Komisija teigia, kad geriausias būdas patenkinti viešąjį interesą yra apsaugoti tinkamą atitinkamų teismo procesų eigą.

49      Aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo nė viename iš procesų, su kuriais susiję dokumentai, kurių atskleidimo ji prašo, ir nei ji, nei jos nariai neplanuoja daryti spaudimo Komisijai, visai nepašalina sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, minėto 15 punkte, svarbos. Iš tikrųjų to sprendimo 138 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad procesinių dokumentų atskleidimo šioje byloje tikslas yra neteisingas. Komisija priduria, kad, atsižvelgiant į tai, kad dokumento atskleidimas patvirtina, jog jis gali būti laisvai platinamas, ieškovės įsipareigojimas nevykdyti spaudimo negarantuoja, kad kiti visuomenės atstovai elgsis taip pat.

50      Be to, Komisija pabrėžia, kad sprendime Interporc II, minėtame 15 punkte (40 ir 41 punktai), Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dokumentų kategorija, kuriai taikoma teismo proceso išimtis, yra susijusi su visais Komisijos vien konkrečiam teismo procesui surašytais dokumentais. Taigi sprendimas Interporc II, minėtas 15 punkte, apibrėžė išimties dėl teismo proceso taikymo sritį, šių dokumentų kaip kategorijos nepašalindamas iš teisės visuomenei susipažinti, ir sprendimas Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, minėtas 36 punkte (27–30 punktai), patvirtino, kad nėra bendro teisės susipažinti netaikymo šiems dokumentams, įpareigojančio Komisiją jų neplatinti. Taigi sprendimas Interporc II teisiškai svarbus ir jo šiuo atveju buvo laikomasi, nes Komisija ne pateikė bendrą atsisakymą, o konkrečiai išnagrinėjo kiekvieną dokumentą.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

–       Preliminarios pastabos

51      Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 1 straipsnio, skaitomo atsižvelgiant į to paties reglamento ketvirtą konstatuojamąją dalį, juo siekiama padaryti visuomenės teisę susipažinti su institucijų dokumentais kuo veiksmingesnę (2007 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sison prieš Tarybą, C‑266/05 P, Rink. p. I‑0000, 61 punktas).

52      Vis dėlto iš šio reglamento, būtent iš vienuoliktos konstatuojamosios dalies, 1 straipsnio a punkto ir 4 straipsnio, kuris numato išimtis, matyti, kad teisei susipažinti su dokumentais taikomos tam tikros išimtys, pagrįstos viešuoju ar privačiu interesu (sprendimo Sison prieš Tarybą, minėto 51 punkte, 62 punktas).

53      Kadangi šios išimtys nukrypsta nuo kuo platesnio visuomenės galimybės susipažinti su dokumentais principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos griežtai (sprendimo Sison prieš Tarybą, minėto 51 punkte, 63 punktas; 2006 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑391/03 ir T‑70/94, Rink. p. II‑2023, 84  punktas; be to, pagal analogiją dėl 1993 m. Elgesio kodekso žr. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, minėto 36 punkte, 27 punktą ir 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Taryba prieš Hautala, C‑353/99 P, Rink. p. I‑9565, 25 punktą; 1999 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bavarian Lager prieš Komisiją, T‑309/97, Rink. p. II‑3217, 39 punktą ir sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėto 17 punkte, 66 punktą).

54      Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką prašymas leisti susipažinti su dokumentais turi būti konkrečiai nagrinėjamas. Tačiau, pirma, vien tos aplinkybės, kad dokumentas yra susijęs su išimties saugomu interesu, nepakanka pateisinti šios išimties taikymą (šia prasme žr. 2005 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sison prieš Tarybą, T‑110/03, T‑150/03 ir T‑405/03, Rink. p. II‑1429, 75 punktą ir sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 105 punktą). Toks taikymas iš principo gali būti pateisinamas, tik jei, pirma, institucija iš anksto įvertino, ar dėl susipažinimo su dokumentu konkrečiai ir realiai nukentėtų saugomas interesas ir, antra, − Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais − ar nėra viršesnio viešojo intereso, pateisinančio prašomo dokumento atskleidimą. Be to, rizika pakenkti saugomam interesui turi būti pagrįstai numatoma, o ne tik hipotetiška. Todėl siekdama taikyti išimtį institucija privalo atlikti konkretų tyrimą, kuris turi atsispindėti sprendimo motyvuose (2005 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Verein für Konsumenteninformation prieš Komisiją, T‑2/03, Rink. p. II‑1121, toliau – sprendimas VKI, 69 punktas ir sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 115 punktas).

55      Be to, šis konkretus tyrimas turi būti atliekamas kiekvieno prašyme nurodyto dokumento atžvilgiu. Iš Reglamento Nr. 1049/2001 išplaukia, kad visos jo 4 straipsnio 1–3 dalyse minimos išimtys suformuluotos kaip taikytinos „dokumentui“ (sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 70 punktas ir sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 116 punktas). Be to, dėl tų pačių išimčių taikymo ratione temporis to paties reglamento 4 straipsnio 7 dalis numato, kad jos taikomos tik tokį laikotarpį, kai toks draudimas pateisinamas, atsižvelgiant į „dokumento turinį“.

56      Iš to išplaukia, kad konkretus ir individualus tyrimas yra būtinas bet kuriuo atveju, nes net ir tuomet, kai yra aišku, jog paraiškoje susipažinti nurodytiems dokumentams taikoma išimtis, tik toks tyrimas leidžia institucijai vadovaujantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalimi įvertinti galimybę suteikti pareiškėjui teisę susipažinti su dokumentais iš dalies (sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 73 punktas ir sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 117 punktas). Taikydamas šį reglamentą Pirmosios instancijos teismas jau pripažino kaip iš principo nepakankamą įvertinimą, atliktą labiau dokumentų kategorijos nei juose esančios informacijos atžvilgiu, nes iš institucijos reikalaujamas atlikti tyrimas turi jai leisti konkrečiai įvertinti, ar nurodyta išimtis realiai taikytina visos šiuose dokumentuose esančios informacijos atžvilgiu (sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 74 ir 76 punktai; dėl 1993 m. Elgesio kodekso taikymo šia prasme žr. 2000 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JT’s Corporation prieš Komisiją, T‑123/99, Rink. p. II‑3269, 46‑48 punktus).

57      Institucijos pareiga konkrečiai ir individualiai įvertinti dokumentų, nurodytų paraiškoje susipažinti, turinį yra principinis sprendimas (sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 74 ir 75 punktai), taikomas visoms išimtims, minimoms Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse, kad ir kokia būtų sritis, su kuria susiję prašomi dokumentai. Kadangi šiame reglamente nėra jokios specialios nuostatos dėl išimties, susijusios su teismo proceso apsauga, minėtas principinis sprendimas taikomas ir nagrinėjamai išimčiai.

58      Tačiau toks principinis sprendimas nereiškia, kad toks tyrimas būtinas bet kokiomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų, kadangi konkretaus ir individualaus tyrimo, kurį institucija iš principo privalo atlikti atsakydama į pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 pateiktą paraišką, tikslas yra leisti tam tikrai institucijai, pirma, įvertinti, kiek turi būti taikoma teisės susipažinti su dokumentais išimtis, ir, antra, įvertinti susipažinimo su dokumentais iš dalies galimybę, toks tyrimas gali būti ir nebūtinas, jei iš konkretaus atvejo aplinkybių aišku, kad galimybė susipažinti turi būti nesuteikta arba suteikta. Tai galėtų būti tuomet, kai visiems tam tikriems dokumentams arba iš pradžių aiškiai buvo taikoma teisės susipažinti su dokumentais išimtis, arba, atvirkščiai, su visais jais buvo galima susipažinti, arba galiausiai jie jau buvo Komisijos konkrečiai ir individualiai įvertinti panašiomis aplinkybėmis (sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 75 punktas).

59      Antra, kalbant apie teismo proceso išimtį, pirma, iš plataus dokumento sąvokos apibrėžimo, koks nurodytas Reglamento Nr. 1049/2001 3 straipsnio a punkte, ir teismo proceso apsaugos išimties formuluotės bei paties egzistavimo išplaukia, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas su ginčų sprendimu susijusios institucijų veiklos nenorėjo pašalinti iš piliečių teisės susipažinti srities, bet šiuo atveju jis numatė, kad jos atsisakys atskleisti dokumentus, susijusius su teismo procesu tuo atveju, kai toks atskleidimas pakenktų susijusiai procedūrai.

60      Antra, Pirmosios instancijos teismas jau yra nusprendęs, kad „teismo proceso“ sąvoka, kuri 1993 m. Elgesio kodekso kontekste jau buvo paaiškinta kaip apimanti pateiktus pareiškimus ar dokumentus, vidinius dokumentus, susijusius su nagrinėjamų bylų tyrimu, ir pranešimus, susijusius su byla tarp atitinkamo generalinio direktorato ir teisės tarnybos arba advokatų kontoros (sprendimo Interporc II, minėto 15 punkte, 41 punktas), yra svarbi ir Reglamento Nr. 1049/2001 kontekste (žr. sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 90 punktą). Taigi Bendrijos teismui pateiktiems Komisijos pareiškimams taikoma teismo proceso išimtis ta prasme, kad jie susiję su saugomu interesu.

61      Trečia, vien aplinkybė, kad ši išimtis taikoma visiems vien konkrečiam teismo procesui parengtiems dokumentams (sprendimo Interporc II, minėto 15 punkte, 40 punktas ir sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 88 ir 89 punktai) ir būtent institucijų pateiktiems pareiškimams, nepagrindžia nurodytos išimties taikymo. Iš tikro, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs dėl 1993 m. Elgesio kodekso taikymo, viešojo intereso apsauga teismo procese grindžiama išimtis negali būti aiškinama kaip įpareigojanti Komisiją neleisti susipažinti su visais dokumentais, kuriuos ji parengė vien tokiam procesui (sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, minėto 36 punkte, 30 punktas).

62      Toks aiškinimas būtinai reikalingas Reglamento Nr. 1049/2001 kontekste, ypač dėl to, kad teismo proceso apsaugos išimtis, numatyta šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, yra formuluojama siauriau nei numatyta 1993 m. Elgesio kodekse. Pirma, atsisakymas leisti susipažinti Reglamento Nr. 1049/2001 kontekste yra pateisinamas tik tuo atveju, kai susijusio dokumento atskleidimas „pažeistų“ atitinkamą interesą, o ne tada, kaip buvo numatyta 1993 m. Elgesio kodekso kontekste, kai toks atskleidimas „galėtų pažeisti“ šį interesą. Tai reiškia, kad atitinkama institucija kiekvieno prašomo dokumento atveju privalo išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į jos turimą informaciją, jos atskleidimas gali realiai pažeisti vieną iš išimčių režimo saugomų interesų (šia prasme dėl 1993 m. Elgesio kodekso taikymo žr. 1988 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Interporc prieš Komisiją, T‑124/96, Rink. p. II‑231, 52 punktą ir sprendimo JT’s Corporation prieš Komisiją, minėto 56 punkte, 64 punktą). Antra, net tuo atveju, kai prašomo dokumento atskleidimas pažeistų susijusį teismo procesą, Reglamentas Nr. 1049/2001 numato, kad leidimas turi būti suteiktas, jei to reikalauja viršesnis viešasis interesas, o to nebuvo numatyta 1993 m. Elgesio kodekso kontekste.

63      Ketvirta, reikia nurodyti, kad galimybės susipažinti su dokumentais bendro principo išimtimi, susijusia su teismo proceso apsauga, siekiama būtent užtikrinti visų asmenų teisę būti teisingai išklausytiems nepriklausomo teismo, kuri yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje numatyta pagrindinė teisė ir bendrųjų Bendrijos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis bei ypač EŽTK pateiktomis nuorodomis, sudėtinė dalis (2006 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eurofood IFSC, C‑341/04, Rink. p. I‑3813, 65 punktas ir 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją, C‑411/04 P, Rink. p. I‑0000, 40 ir 41 punktai), ir garantuoti tinkamą teisingumo vykdymą. Taigi ši išimtis apima ne tik šalių interesus teismo procese, bet apskritai – tinkamą pastarojo eigą.

64      Todėl Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į 51–63 punktuose pateiktus principus, turi patikrinti, ar šiuo atveju Komisija nepadarė klaidos manydama, kad atsisakymui pateikti jos pareiškimus bylose Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, Komisija prieš Austriją, C‑203/03, ir Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, buvo taikoma išimtis, susijusi su teismo proceso apsauga.

–       Dėl atsisakymo leisti susipažinti su pareiškimais bylose T‑209/01, T‑210/01 ir C‑203/03

65      Pirma, dėl paraiškoje leisti susipažinti konkrečiai nurodytų dokumentų reikia išnagrinėti, ar Komisija konkrečiai nagrinėjo kiekvieno prašomo dokumento turinį, ką neigia ieškovė, nurodydama atsisakymo leisti susipažinti pagrindimo bendrą pobūdį.

66      Reikia konstatuoti, kad iš skundžiamo sprendimo motyvų neišplaukia, jog Komisija tokį tyrimą atliko. Ji šiame sprendime nepateikė nuorodos nei į atitinkamų pareiškimų turinį, nei į kiekvieno proceso, su kuriuo jie susiję, konkretų dalyką, siekdama įrodyti realaus su tuo susijusio apsaugos poreikio egzistavimą. Ji apsiribojo bendru teiginiu, kad atsisakymui leisti susipažinti su pareiškimais, susijusiais su nagrinėjamomis bylomis, kuriose ji dalyvauja, buvo taikoma teismo proceso apsaugos išimtis, nes šių pareiškimų atskleidimas pažeistų jos, kaip šalies, poziciją, jai sukeldamas išorinio spaudimo pavojų. Toks pateisinimas taip pat gali būti taikomas visiems Komisijos pareiškimams, susijusiems su nagrinėjamomis bylomis, kuriose ji dalyvauja.

67      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsisakymo leisti susipažinti motyvų glaustumas ir stereotipinis pobūdis gali būti konkretaus įvertinimo neatlikimo įrodymas tik tais atvejais, kai objektyviai įmanoma nurodyti atsisakymo leisti susipažinti su kiekvienu dokumentu priežastis neatskleidžiant šio dokumento turinio ar esminių jo elementų ir išimčiai neprarandant savo pagrindinio tikslo (šia prasme žr. 2005 m. balandžio 26 d. Sprendimo Sison prieš Tarybą, minėto 54 punkte, 84  punktą; analogiškai dėl 1993 m. Elgesio kodekso žr. 1997 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo WWF UK prieš Komisiją, T‑105/95, Rink. p. II‑313, 65 punktą). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, reikalavimas institucijoms nepateikti informacijos, netiesiogiai pažeidžiančios interesus, kuriuos šios išimtys specialiai saugo, konkrečiai nurodytas Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 4 dalyje ir 11 straipsnio 2 dalyje (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison prieš Tarybą, minėto 51 punkte, 83 punktas).

68      Tačiau šiuo atveju konkretaus tyrimo nebuvimas išplaukia iš priežasčių, kuriomis Komisija rėmėsi pateisindama atsisakymą leisti susipažinti, nes jos visiškai nesusijusios su prašomų pareiškimų turiniu. Tariamas reikalavimas vadovautis Bendrijos teismo elgesiu, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų galimybe susipažinti su proceso dokumentais bei būtinybe užtikrinti bylos nagrinėjimo sklandumą ir išvengti spaudimo atstovams, kurios ginčijamas sprendimas visai nesieja su atitinkamos informacijos pobūdžiu ir (arba) bylos dalyko galimu jautriu pobūdžiu, iš tikro įrodo, kad, pasak Komisijos, konkretus kiekvieno prašyto pareiškimo turinio vertinimas nėra būtinas, siekiant pareikšti nuomonę dėl prašymo leisti susipažinti, pateikto ieškovės.

69      Šios išvados nepaneigia ginčijamame sprendime pateiktas Komisijos teiginys, pagal kurį suteiktas leidimas susipažinti su pastabomis, pateiktomis prejudicinėje byloje Köbler, C‑224/01, tebenagrinėjamoje Teisingumo Teisme, įrodo, kad API prašymas buvo konkrečiai išnagrinėtas. Ši aplinkybė tik nurodo, kad Komisijos požiūris priklausė nuo ieškinio pobūdžio ir kiekvieno proceso stadijos. Remdamasi šiuo skirtumu, ji leido susipažinti su pastabomis, kurias ji pateikė teismo procese dėl prejudicinio sprendimo, užbaigtame 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimu Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, Rink. p. I‑7747), ar pateiktomis byloje Köbler (C‑224/01) dar nagrinėjamoje Teisingumo Teismo, tačiau kurios žodinė proceso dalis jau baigta, bet atsisakė leisti susipažinti su pareiškimais, pateiktais bylose dėl Bendrijos teismo dar nagrinėjamų tiesioginių ieškinių.

70      Be to, atsakydama į per posėdį pateiktą Pirmosios instancijos teismo klausimą, Komisija nurodė, kad, priimant sprendimą dėl paraiškos leisti susipažinti su pareiškimais, pateiktais dar nagrinėjamose bylose, posėdžio data yra esminis kriterijus ta prasme, kad, jos nuomone, minimali jų apsauga reiškia, kad su šiais dokumentais konfidencialiai turi būti elgiamasi bent jau iki argumentų pateikimo teismui dienos. Jos nuomone, galimybės susipažinti prezumpcija atsiranda tik po posėdžio, o prejudicinių bylų atveju ji atlieka konkretų tyrimą, atsižvelgdama į prašomuose dokumentuose esančią informaciją ir ginčo opumą. Kita vertus, tiesioginių ieškinių atveju ji mano, kad atsisakymas leisti susipažinti būtinas iki bus priimtas galutinis sprendimas, o nagrinėjamose susijusiose bylose – iki bus užbaigta susijusi atitinkama byla.

71      Iš to, kas nurodyta, išplaukia ne tik tai, kad Komisija konkrečiai netyrė kiekvieno prašomo dokumento, bet ir tai, kad ji manė, jog visiems neužbaigtose bylose, kuriose ji dalyvavo, pateiktiems pareiškimams išimtis, susijusi su teismo proceso apsauga, taikoma automatiškai ir bendrai, tokio tyrimo neatliekant.

72      Antra, reikia išnagrinėti, ar dėl konkrečių bylos aplinkybių Komisija galėjo atsisakyti vykdyti konkretų pareiškimų, susijusių su bylomis Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, ir Komisija prieš Austriją, C‑203/03, turinio tyrimą. Tam reikia pirmiausia nustatyti, ar atitinkami dokumentai patenka į tą pačią kategoriją ir jiems gali būti taikomas toks pats pateisinimas. Jei atsakoma teigiamai, reikia po to patikrinti, ar teismo proceso apsaugos išimtis, kurią šioje byloje taiko Komisija, aiškiai ir visiškai taikoma visiems dokumentams, kurie patenka į šią kategoriją ta prasme, kad apsaugos poreikis, kuriuo remiamasi, buvo realus (šia prasme žr. sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 83 ir 84 punktus).

73      Iš principo dėl informacijos, pateiktos ginčijamuose dokumentuose, pobūdžio jų atskleidimas gali pažeisti saugomą interesą, šiuo atveju – teismo proceso apsaugą. Taigi vertinimas kiekvienos kategorijos atžvilgiu reiškia, kad, siekiant nustatyti galimas atskleidimo akto pasekmes teismo procesui, nurodytai kategorijai priskirtuose dokumentuose pateikiama tokio paties tipo informacija. Iš tikro konkretaus tyrimo nebuvimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai yra akivaizdu, jog išimtis, kuria remiamasi, realiai taikoma visai informacijai, pateiktai prašomuose dokumentuose (sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 75 punktas).

74      Tačiau, atsižvelgiant į ypatingą interesų, kuriuos siekiama saugoti nagrinėjama išimtimi, pobūdį, kaip išplaukia iš 63 punkte pateiktų pastabų, ir dėl to, kad dokumentai, su kuriais buvo prašoma leisti susipažinti, yra vienos proceso šalies pareiškimai, negalima atmesti galimybės, kad neatskleidimas tam tikrą laiką gali būti pateisinamas motyvais, nesusijusiais su konkretaus dokumento turiniu, jei tie patys motyvai pateisina poreikį apsaugoti visus nagrinėjamus dokumentus.

75      Šiuo atveju reikia pažymėti, pirma, kad pareiškimus, su kuriais susipažinti buvo prašoma leisti, Komisija surašė kaip trijų ginčijamo sprendimo priėmimo dieną dar nagrinėtų bylų šalis. Todėl kiekvienas iš su šiomis trimis bylomis susijusių pareiškimų gali būti laikomas priklausančiu tai pačiai kategorijai ir atsisakymas leisti susipažinti gali būti grindžiamas vienu pateisinimu.

76      Antra, atsisakymą leisti susipažinti su pareiškimais, pateiktais bylose Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, ir Komisija prieš Austriją, C‑203/03, Komisija iš esmės grindė poreikiu apginti savo kaip bylos šalies – tiek ieškovės, tiek atsakovės – poziciją, teigdama, kad jų atskleidimas pažeistų pusiausvyrą tarp jos ir kitų proceso šalių, pakenktų bylos nagrinėjimo sklandumui ir prieštarautų Bendrijos teismo pozicijai šiuo klausimu. Taigi reikia išnagrinėti, ar šie motyvai leidžia manyti, kad visiems šiems pareiškimams akivaizdžiai taikyta išimtis dėl teismo proceso apsaugos.

77      Todėl reikia išnagrinėti tos aplinkybės, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tuo metu, kai atitinkami pareiškimai dar nebuvo aptarti teisme, svarbą, primenant tai, kad, pasak Komisijos, posėdžio data nulemia priimsimą sprendimą dėl leidimo susipažinti su prašomais pareiškimais, nes atsisakymas leisti susipažinti iki tokios datos yra būtinas, kad būtų išvengta jos atstovams daromo išorinio spaudimo, būtent visuomenės spaudimo.

78      Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad, šiuos pareiškimus atskleidus iki posėdžio, Komisija galėtų patekti į situaciją, kurioje ji susidurtų su kritika ir galimais specialistų, spaudos bei bendros visuomenės nuomonės prieštaravimais dėl tuose pareiškimuose pateiktų argumentų. Neskaitant galimo spaudimo atstovams, ši kritika ir prieštaravimai gali pirmiausia apsunkinti šios institucijos užduotis, nes ji gali būti priversta į juos atsižvelgti gindama savo poziciją teisme, nors proceso šalys, kurios neturi pareigos atskleisti savo pareiškimų, savo interesus gali ginti be jokios išorinės įtakos.

79      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad procesinio lygiateisiškumo principas, kuris yra vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo principo sąvokos elementų, reiškia pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę pristatyti savo bylą tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai mažiau palankioje nei priešininkas padėtyje (žr. 1993 m. spalio 27 d. Žmogaus teisių teismo sprendimo Dombo Beheer BV prieš Nyderlandus, A serija, Nr. 274, § 33; 2003 m. liepos 15 d. Sprendimo Ernst ir kt. prieš Belgiją § 60 ir 2006 m. balandžio 18 d. Sprendimo Vezon prieš Prancūziją § 31). Tačiau, nors dėl savo pačios pareiškimų atskleidimo atitinkama institucija negali atsidurti aiškiai mažiau palankioje padėtyje pristatant bylą teisme, laisvo pasikeitimo informacija ir nuomonėmis be išorinės įtakos garantija gero teisingumo vykdymo interesu gali reikalauti visuomenei neleisti susipažinti su institucijų pareiškimais tol, kol juose pateikti argumentai nebuvo aptarti teisme.

80      Be to, kaip Pirmosios instancijos teismas nurodė sprendime Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, minėtame 15 punkte (136–138 punktai), šalys turi teisę ginti savo interesus be jokios išorinės įtakos, būtent visuomenės įtakos. Nors šį teiginį Pirmosios instancijos teismas pateikė spręsdamas dėl vienos šalies piktnaudžiavimo kitos proceso šalies atsiliepimu į ieškinį, jis turi būti suprantamas taip, kad iki posėdžio procesas turi būti saugomas nuo bet kokios išorinės įtakos.

81      Taigi kaip ir kitos proceso šalys, Komisija turi turėti galimybę pristatyti ir aptarti savo poziciją be jokios išorinės įtakos, tuo labiau kad jos ginama pozicija iš principo siekiama užtikrinti tinkamą Bendrijos teisės taikymą. Tokio tikslo įgyvendinimas dėl 63 punkte primintų interesų, kuriuos siekia apsaugoti atitinkama išimtis, pobūdžio reikalauja, kad šie pareiškimai nebūtų atskleisti tol, kol ji negavo galimybės jų aptarti viešame teismo posėdyje, ir kad ji turėtų teisę visuomenei neleisti su jais susipažinti dėl galimo spaudimo jos atstovams, kurį gali sukelti dėl šių pareiškimų atskleidimo kilusi vieša diskusija, nesant reikalo šiuo tikslu konkrečiai vertinti jų turinio.

82      Taigi reikia daryti išvadą, kad kai procesas, su kuriuo susiję pareiškimai, su kuriais prašoma leisti susipažinti, dar nepasiekė posėdžio stadijos, atsisakymas leisti su šiais pareiškimais susipažinti turi būti laikomas apimančiu visą juose esančią informaciją. Kita vertus, po posėdžio Komisijai kyla pareiga konkrečiai įvertinti kiekvieną prašomą dokumentą, siekiant, atsižvelgiant į jo konkretų turinį, patikrinti, ar jis gali būti atskleistas ir ar jo atskleidimas pažeistų susijusį teismo procesą.

83      Šių išvadų nepaneigia šiuo klausimu pateiktos šalių pastabos.

84      Pirma, išvados, kad teisė susipažinti bendrai ir automatiškai netaikoma pareiškimams iki posėdžio, nepaneigia ieškovės pareiškimuose nurodyta aplinkybė, jog proceso dokumentų atskleidimas daugelyje valstybių narių yra leidžiamas ir taip pat numatytas EŽTK 40 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad „visuomenė gali susipažinti su kanceliarijos vadovui pateiktais dokumentais, išskyrus tuos atvejus, kai Teismo pirmininkas nusprendžia kitaip“. Šios nuostatos apimtį patikslina Europos žmogaus teisių teismo procedūros reglamento 33 straipsnio 2 dalyje numatoma galimybė atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu dėl tam tikrų aiškiai nurodytų viešųjų arba privačių interesų arba „jei kolegijos pirmininkas mano, kad tai griežtai būtina, kai ypatingomis aplinkybėmis viešumas gali pažeisti teisingumo interesus“.

85      Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, atvirkščiai nei šiose nuostatose, Bendrijos teismų procedūros taisyklės nesuteikia tretiesiems asmenims teisės susipažinti su kanceliarijai šalių pateiktais procesiniais dokumentais.

86      Antra, išvados, kad yra būtina konkrečiai vertinti pareiškimų turinį, jei jie susiję su byla, kurioje posėdis jau įvyko, nepaneigia aplinkybė, kad Komisija, kaip ji teigia, privalo elgtis taip pat kaip teismas, kuris nagrinėja bylą, taigi bylose, kuriose ji dalyvauja, ji privalėtų neleisti susipažinti su pareiškimais, kol nepriimtas galutinis sprendimas.

87      Aišku, kad iš principo šalių pareiškimai yra konfidencialūs, kai juos nagrinėja Bendrijos teismas. Iš tikro Teisingumo Teismo statuto (toliau – Statutas) 20 straipsnio antroji pastraipa, pagal Statuto 53 straipsnį taikoma ir Pirmosios instancijos teismui, reikalauja tik to, kad jie būtų perduodami šalims ir Bendrijos institucijoms, kurių sprendimai ginčijami. Be to, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 16 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 24 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa tik bylos šalims numato galimybę gauti procesinių dokumentų kopijas ir Nurodymų Pirmosios instancijos teismo kancleriui 5 straipsnio 3 dalies trečioji pastraipa trečiųjų asmenų teisei susipažinti su procesiniais dokumentais numato tinkamai įrodyto teisėto intereso sąlygą.

88      Tačiau šios nuostatos nedraudžia šalims pačioms atskleisti savo pareiškimų, nes Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad jokia taisyklė ar nuostata neleidžia ar netrukdo proceso šalims atskleisti savo pareiškimų tretiesiems asmenims ir, išskyrus išimtinius atvejus, kai dokumento atskleidimas galėtų pažeisti gerą teisingumo vykdymą, o to nebuvo nagrinėjamoje byloje, šalys iš principo gali atskleisti savo pareiškimus (nutarties Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, minėtos 42 punkte, 10 punktas). Toks Teisingumo Teismo teiginys ne tik pašalina absoliutaus konfidencialumo principą, bet ir reiškia, kad pareiškimų, susijusių su nagrinėjamomis bylomis, atskleidimas nebūtinai pažeidžia gero teisingumo vykdymo principą.

89      Šios nuostatos susipažinimo su dokumentais taisyklių taikymo srityje taip pat neįpareigoja institucijų elgtis taip pat, kaip elgiasi teismas, nagrinėjantis bylą, su kuria susiję pareiškimai, kuriuos prašoma atskleisti, nes Teisingumo Teismas dėl 1993 m. Elgesio kodekso taikymo jau nusprendė, kad iš asmens teisės būti teisingai išklausytam nepriklausomo teismo neišplaukia, jog tik bylą nagrinėjantis teismas turi teisę leisti susipažinti su atitinkamo teismo proceso dokumentais, nes šis kodeksas ir teisminė apsauga Bendrijos lygiu Komisijos teisės aktų, kuriais suteikiama teisė susipažinti su jos turimais dokumentais, atžvilgiu pakankamai atsižvelgia į teismo nepriklausomumo pažeidimo riziką (sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, minėto 36 punkte, 17 ir 19 punktai). Taigi, nesant šiam atvejui numatytų konkrečių nuostatų, negalima pripažinti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 taikymo sritį galima susiaurinti motyvuojant tuo, jog 87 punkte minėtos procedūros reglamentų nuostatos nereglamentuoja trečiųjų asmenų teisės susipažinti ir yra taikomos kaip lex specialis (šia prasme dėl 1993 m. Elgesio kodekso taikymo žr. sprendimo Interporc II, minėto 15 punkte, 37, 44 ir 46 punktus).

90      Galiausiai reikia pabrėžti, kad vienintelės šalims skirtą draudimą atskleisti nustatančios procesinės nuostatos yra Teisingumo Teismo procedūros reglamento 56 straipsnio 2 dalis ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 57 straipsnis, kurie numato, kad uždarame posėdyje svarstytų bylų žodinio nagrinėjimo medžiaga neskelbiama. Pagal Statuto 31 straipsnį Teisingumo Teismo posėdžiai yra vieši, nebent teismas dėl svarbių priežasčių savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu priima kitokį sprendimą. Tokia nuostata dėl žodinio nagrinėjimo viešumo įgyvendinamas pagrindinis principas, įtvirtintas EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal nusistovėjusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką (žr. 1984 m. vasario 22 d. Žmogaus teisių teismo sprendimo Sutter prieš Šveicariją, A serija, Nr. 74, § 26; 1995 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Diennet prieš Prancūziją, A serija, Nr. 325-A, § 33 ir 2005 m. liepos 5 d. Sprendimo Exel prieš Čekijos Respubliką § 45):

„Toks viešumas saugo bylos šalis nuo slapto teisingumo, kurio nekontroliuoja visuomenė; jis taip pat yra viena iš priemonių, padedančių apsaugoti pasitikėjimą teismais. Teisingumo vykdymui jis suteikia skaidrumą, kuris padeda pasiekti 6 straipsnio 1 dalies tikslą: teisingą bylos nagrinėjimą, kurio užtikrinimas yra vienas iš bet kokios demokratinės visuomenės principų Konvencijos prasme.“

91      Numatant, kad rengti neviešus posėdžius teismas nusprendžia tik išimtiniais atvejais, statuto 31 straipsnyje patvirtinama, kad, pirma, pareiškimų, kurie jau buvo posėdyje viešai aptarti ir kurių santrauka ta pačia proga yra visuomenei prieinama, atskleidimas iš principo negali pažeisti atitinkamos procedūros tinkamos eigos. Kita vertus, dėl galimo absoliutaus arba dalinio konfidencialumo poreikio teismas gali nuspręsti tik iki posėdžio, taigi aplinkybė, kad atitinkama institucija susipažinti leidžia tik nuo posėdžio datos, išsaugo galimo savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu priimto teismo sprendimo surengti neviešą posėdį veiksmingumą.

92      Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad Komisija nepadarė jokios teisės klaidos, konkrečiai nenagrinėdama pareiškimų, susijusių su bylomis Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, ir Komisija prieš Austriją, C‑203/03, ir kad ji nepadarė vertinimo klaidos, manydama, kad egzistavo viešasis interesas apsaugoti šiuos pareiškimus.

93      Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį, in fine, su ieškovės prašomais pareiškimais vis tiek turi būti leidžiama susipažinti, net jei jų atskleidimas gali realiai pažeisti atitinkamo teismo proceso apsaugą, jei jų atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

94      Reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 1049/2001 neapibrėžia viršesnio viešojo intereso sąvokos. Taip pat reikia priminti, kad dėl šia išimtimi saugomų interesų ir, priešingai nei šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje saugomų interesų, kuriuos palygino pats teisės aktų leidėjas, atveju, atitinkama institucija turi palyginti su atskleidimu susijusį viešąjį interesą ir interesą, kuris reikalauja atsisakyti atskleisti, esant reikalui atsižvelgiant į pareiškėjo šiuo klausimu nurodytus argumentus.

95      Šiuo atveju ieškovė tik tvirtino, kad visuomenės teisė gauti informaciją svarbiais Bendrijos teisės klausimais, pavyzdžiui, konkurencijos srityje, ir svarbiais politiniais klausimais, kokie kyla ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo atveju, yra svarbesnė nei teismo proceso apsauga. Savo ruožtu Komisija pritarė, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalis, in fine, yra išimties išimtis ir todėl, ją sistemingai taikant kaip skaidrumo išraišką, išimtis dėl proceso apsaugos prarastų bet kokį veiksmingumą. Ieškovei nepateikus konkrečių argumentų, patvirtinančių imperatyvaus poreikio informuoti visuomenę minėtais klausimais egzistavimą, Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad viešasis interesas yra geriausiai tenkinamas, kai apsaugoma tinkama susijusių teismo procesų eiga.

96      Reikia pažymėti, kad tiesa, jog spaudos laisvė atlieka esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje. Iš tikro spauda privalo pateikti informaciją visais visuomenę dominančiais klausimais, įskaitant ataskaitas apie teismo procesus ir jų komentarus, o tai leidžia su jais susipažinti ir yra visiškai suderinama su posėdžio viešumo reikalavimu, kaip nurodyta 90 punkte. Be to, aišku, kad visuomenės teisė gauti šią informaciją yra skaidrumo principo, kurį įgyvendina Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatų visuma, išraiška, kaip išplaukia iš šio reglamento antros konstatuojamosios dalies, pagal kurią atvirumas leidžia piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese bei garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiui mastą demokratinėje sistemoje.

97      Viršesnis viešasis interesas, numatytas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje, in fine, kuris gali pagrįsti dokumento, dėl kurio nukentėtų teismo proceso apsauga, atskleidimą, iš principo turi būti atskirtas nuo minėtų principų, kuriais grindžiamas šis reglamentas. Tačiau tai, kad pareiškėjas, kaip yra šiuo atveju, nesiremia jokiu nuo šių principų atskirtu viešuoju interesu, automatiškai nereiškia, jog nėra būtinas turimų interesų palyginimas. Iš tikro rėmimasis pačiais šiais principais konkrečiomis bylos aplinkybėmis gali būti toks svarbus, kad jis gali viršyti aptariamų dokumentų apsaugos poreikį.

98      Tačiau šiuo atveju taip nėra. Iš tikrųjų reikia visų pirma pažymėti, kad visuomenės galimybė gauti su nagrinėjamomis bylomis susijusią informaciją yra užtikrinama tuo, kad informacija apie kiekvieną pareikštą ieškinį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 16 straipsnio 6 dalį ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 24 straipsnio 6 dalį pateikiama Oficialiajame leidinyje ir internete Eur‑Lex bei Teisingumo Teismo tinklapiuose, nurodant, be kita ko, bylos dalyką ir ieškovo reikalavimus bei ieškinio pagrindus ir pagrindinius argumentus, kuriais remiamasi. Be to, teismo posėdžio pranešimas, kuriame pateikiama šalių argumentų santrauka, yra paskelbiamas posėdžio, per kurį, beje, viešai aptariami šalių argumentai, dieną.

99      Be to, reikia priminti, kad taikant šią teismo proceso apsaugos išimtį pirmiausia siekiama išvengti bet kokios išorinės įtakos jo tinkamai eigai. Kaip išplaukia iš pirmesnių pastabų, su šio tikslo apsauga susijęs interesas egzistuoja nepaisant ieškovės prašomų atskleisti pareiškimų turinio, nes šio intereso apsaugos reikalauja geras teisingumo vykdymas.

100    Taigi reikia padaryti išvadą, kad Komisija teisingai nusprendė, jog egzistavęs interesas užtikrinti atitinkamų teismo procesų apsaugą buvo svarbesnis nei bendras atskleidimo interesas, kuriuo rėmėsi ieškovė. Be to, reikia pabrėžti, kad toks apribojimas nėra absoliutus tiek, kiek jis apima visus pareiškimus, su kuriais susipažinti buvo neleista tik iki posėdžio datos.

101    Iš to išplaukia, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, manydama, jog ieškovės nurodytas interesas nepateisino nagrinėjamų pareiškimų atskleidimo.

102    Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą atmestinas tiek, kiek jis susijęs su atsisakymu leisti susipažinti su pareiškimais bylose Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, ir Komisija prieš Austriją, C‑203/03.

–       Dėl atsisakymo leisti susipažinti su pareiškimais byloje T‑342/99

103    Dėl atsisakymo leisti susipažinti su pareiškimais, pateiktais byloje Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, užbaigtoje 2002 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. maždaug pusantrų metų iki priimant ginčijamą sprendimą, pastarajame Komisija teigė, kad teismo proceso apsaugos reikalavimas išliko, nes po šio sprendimo jai buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo (byla MyTravel prieš Komisiją, T‑212/03). Iš tikro ji pažymėjo, kad pastaroji byla, tebenagrinėjama Pirmosios instancijos teisme, buvo glaudžiai susijusi su šiuo sprendimu užbaigtu procesu, nes jos argumentai, pateikti ginant minėtu Pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinto sprendimo teisėtumą, taip pat buvo vykstančio proceso dalykas.

104    Be to, reikia pažymėti, kad Komisija atsiliepimą į ieškinį byloje MyTravel prieš Komisiją, T‑212/03, pateikė 2004 m. vasario 28 d., nors ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2003 m. lapkričio 20 dieną. Kaip pati Komisija nurodė posėdyje, priimant ginčijamą sprendimą ji dar nebuvo nusprendusi, kuriuos iš užbaigtos bylos pareiškimuose naudotų argumentų panaudos ir nagrinėjamoje byloje. Taigi visiškas atsisakymas leisti susipažinti su šiais pareiškimais yra nulemtas Komisijos noro išsaugoti galimybę pasirinkti nagrinėjamoje byloje savo pozicijos gynybai naudosimus argumentus.

105    Tačiau toks paaiškinimas aiškiai neįrodo, kad atsisakymui leisti susipažinti su aptariamais pareiškimais buvo taikoma atitinkama išimtis, t. y., kad jie visi turėjo būti saugomi dėl to, kad jų atskleidimas būtų pažeidęs vykstantį procesą, susijusį su tuo procesu, kuriame jie pateikti.

106    Pirma, reikia pabrėžti, kad pareiškimai, su kuriais susipažinti pageidavo ieškovė, buvo susiję su Pirmosios instancijos teismo sprendimu užbaigta byla. Iš to išplaukia, kad jų turinys buvo ne tik paskelbtas Pirmosios instancijos teismo surašyto posėdžio pranešimo santraukoje ir aptartas viešame posėdyje, bet ir pakartotas Pirmosios instancijos teismo sprendime. Taigi argumentų, kurie bent santraukos forma jau priskirti viešajai sričiai, atveju poreikis, kuriuo Komisija remiasi, atsisakydama leisti susipažinti su prašomų pareiškimų visuma, motyvuodama vien tuo, kad juose pateikti argumentai bus aptariami tebenagrinėjamoje atskiroje byloje, pašalina bendrojo principo, pagal kurį visuomenei suteikiama kuo platesnė galimybė susipažinti su institucijų turimais dokumentais, turinį. Dėl tokio požiūrio akivaizdžiai sukeičiamos vietomis Reglamente Nr. 1049/2001 nustatyta taisyklė, numatanti teisę susipažinti, ir jos išimtys, kurios pagal 53 punkte minėtą teismų praktiką turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai.

107    Antra, reikia pripažinti, kad neretai atitinkama institucija remiasi tokiais pačiais argumentais bylose, kurių šalys yra tos pačios, o skiriasi dalykas arba skiriasi šalys, o dalykas yra tas pats. Vien aplinkybė, kad jau užbaigtoje byloje teisėjui pateiktus argumentus galima aptarti ir panašioje byloje arba tos pačios šalies, kurios ieškinys dėl panaikinimo buvo patenkintas, iškeltoje byloje dėl žalos atlyginimo, visiškai neatskleidžia rizikos pažeisti tebevykstančią procedūrą pobūdžio.

108    Jei Komisijos argumentams, pateiktiems pateisinant atsisakymą leisti susipažinti su pareiškimais byloje Airtours prieš Komisiją, T‑342/99, būtų pritarta, jie galėtų būti taikomi visais atvejais, kai pareiškimuose, susijusiuose su užbaigta byla, pateikta argumentacija taip pat būtų galima remtis nagrinėjamoje byloje.

109    Be to, šiuo atveju, kaip nurodyta 104 punkte, atsisakyti leisti susipažinti Komisija nusprendė dėl to, kad ji manė, jog turi turėti teisę iš tuose pareiškimuose pateiktų argumentų pasirinkti tuos, kuriuos ji taip pat naudojo nagrinėjamoje byloje. Tokia argumentacija, kuri taip pat reiškia negalimumą leisti susipažinti iš dalies, pažeidžiant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį, patvirtina, kad Komisija neįrodė, jog ieškovės prašomų pareiškimų turinio atskleidimas pažeistų tinkamą proceso MyTravel prieš Komisiją, T‑212/03, tebevykstančio Pirmosios instancijos teisme, eigą.

110    Tariama būtinybė apsaugoti argumentus, kurie, esant reikalui, bus naudojami tebevykstančioje procedūroje, negali būti atsisakymo leisti susipažinti su pareiškimais Pirmosios instancijos teismo sprendimu jau užbaigtoje byloje motyvas, nesant jokios konkrečios motyvacijos, skirtos įrodyti, kad jų atskleidimas pažeistų vykstantį teismo procesą. Komisijos nurodyti pavojai yra paprasčiausi teiginiai ir todėl laikytini perdėtai hipotetiniais (šia prasme žr. sprendimo VKI, minėto 54 punkte, 84 punktą).

111    Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad Komisija padarė vertinimo klaidą, atsisakydama leisti susipažinti su pareiškimais byloje Airtours prieš Komisiją, T‑342/99. Todėl prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą turi būti patenkintas, kiek jis susijęs su šiuo atsisakymu.

 Dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta tyrimų tikslų apsaugos išimtimi

 Šalių argumentai

112    Ieškovė teigia, kad Komisija negali atsisakyti atskleisti savo pareiškimų, remdamasi tyrimų tikslų apsaugos išimtimi, motyvuodama tuo, kad jie buvo pateikti procesuose dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kurie tebevyksta Teisingumo Teisme arba, nors yra užbaigti jo sprendimu, tebevyksta Komisijoje. Ji pabrėžia, kad ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo turi tam tikrą politinę reikšmę ir šioje srityje viešasis interesas susipažinti su dokumentais yra svarbus ir tęsiant tyrimą auga.

113    Dėl to, kad tyrimų tikslų apsaugos išimties faktinis aspektas labai svarbus, o ji labiausiai susijusi su įrodymų sunaikinimu arba pakeitimu, rizika, kad bus pažeistas su tyrimų apsauga susijęs viešasis interesas, mąžta renkant įrodymus. Ieškovė mano, kad kadangi viešasis interesas atskleisti dokumentus nuolat auga, o viešasis tyrimų apsaugos interesas nuolat mąžta, turi būti atskleidžiama bent dalis institucijų dokumentų, susijusių su ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo, arba jų nekonfidencialios versijos. Todėl Komisija atsisakymo leisti susipažinti atveju privalo įrodyti rimtą atitinkamo viešojo intereso pažeidimą.

114    Pasak ieškovės, su atskleidimu susijęs viešasis interesas tampa svarbesnis nei tyrimų apsauga tuo tada, kai ieškinys pateikiamas Teisingumo Teismui, nes šioje bylos stadijoje jau baigėsi pastangos pasiekti taikų ginčo sprendimą. Tokia pozicija atitiktų sprendimą Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėtą 17 punkte, kuriame Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad visuomenė negalėjo susipažinti su Komisijos dokumentais, parengtais prieš pateikiant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, t. y. ikiteisminėje procedūroje surašytais oficialiais pranešimais ir pagrįstomis nuomonėmis. Be to, reikia pažymėti, kad šis sprendimas susijęs su 1993 m. Elgesio kodeksu, o Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalis teisės susipažinti išimčių atžvilgiu aiškintina siauriau.

115    Komisija teigia, jog įsipareigojimų neįvykdymo procesu siekiama, kad nacionalinė teisė būtų suderinta su Bendrijos teise, o ne „nubausti“ valstybes nares. Kol Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo, galima rasti taikų sprendimą, kuriam reikia konfidencialaus dialogo, kaip Pirmosios instancijos teismas pripažino sprendime Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėtame 17 punkte (68 punktas). Šiuo klausimu ieškovės argumentas, kad šis sprendimas yra susijęs tik su ikiteismine procedūra, nes šioje byloje prašomi dokumentai buvo oficialūs pranešimai ir pagrįstos nuomonės, nėra pagrįstas, nes Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog konfidencialumo reikalavimas yra susijęs su procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo visuma iki sprendimo priėmimo (sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėto 17 punkte, 68 punktas).

116    Komisija, remdamasi XX-uoju pranešimu dėl Bendrijos teisės taikymo priežiūros, teigia, kad 2002 m. statistika iliustruoja jos dialogo su valstybėmis narėmis dėl pažeidimų veiksmingumą, nes iš jos matyti, kad iš 361 Teisingumo Teismui pateiktų ieškinių 69 buvo atsiimti iki paskelbiant sprendimą ir 22 palikti nenagrinėti iki naujo kreipimosi į Teisingumo Teismą pagal EB 228 straipsnį. Taigi dėl dialogo, kuris, esant reikalui, gali vykti iki bus nuspręsta dėl vėlesnio ieškinio pagal EB 228 straipsnį, šių argumentų atskleidimas gali pakenkti pažeidimo procesui, sutrikdydamas su valstybėmis narėmis palaikomą pasitikėjimo klimatą.

117    Paraiška susipažinti su procesiniais dokumentais tebenagrinėjamoje byloje Komisija prieš Austriją, C‑203/03, buvo atmesta būtent siekiant nepažeisti tikslo, kuriuo siekiama rasti taikų ginčo su Austrijos institucijomis sprendimą. Susipažinti su procesiniais dokumentais Atviro dangaus bylose buvo neleista dėl panašių priežasčių, nes atitinkamos valstybės narės vis dar neįgyvendino Teisingumo Teismo sprendimo, pripažįstančio įsipareigojimų neįgyvendinimą, o susiję procesai prieš kitas valstybes nares tebevyko.

118    Galiausiai, Komisijos nuomone, nėra viršesnio viešojo intereso, kuris reikalautų atskleisti procesinius dokumentus visuose procesuose dėl pažeidimo, kitaip būtų panaikintas tyrimo tikslų apsaugos išimties veiksmingumas. Komisija primena, kad priimant Reglamentą Nr. 1049/2001 padarytame pareiškime ji pripažino, jog „pažeidimo procedūra nėra aiškiai minima tarp reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimčių, nes ji mano, kad šis tekstas niekaip nepaveikia esamos praktikos dėl konfidencialumo apsaugos, užtikrinamos vykdant jos pareigas Bendrijos teisės laikymosi kontrolės srityje“ (2001 m. birželio 6 d. Tarybos protokolas, dok. 9204/01 ADD 1, p. 3). Be to, viešasis apsaugos interesas yra susijęs su jos galimybe įtikinti valstybę narę laikytis Bendrijos teisės, o tai reikalauja tarp jų išsaugoti pasitikėjimo atmosferą ir neleisti susipažinti su jokiais dokumentais iki bylos pabaigos.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

119    Reikia priminti, kad tyrimo tikslų apsaugos išimtis jau buvo numatyta 1993 m. Elgesio kodekse. Kaip nurodyta 62 punkte, tiek, kiek tai susiję su teismo proceso apsauga, šis kodeksas ir Reglamentas Nr. 1049/2001 skiriasi pirmiausia tuo, kad pirmajame numatoma galimybė neleisti visuomenei susipažinti su bet kuriuo dokumentu, dėl kurio „galėtų nukentėti“ tyrimo veikla, o antrajame numatomas atvejis, kai dėl atskleidimo ši veikla „nukentėtų“, ir, antra, pirmajame nenumatoma, kad viršesnis viešasis interesas gali nusverti interesą apsaugoti tyrimo tikslą. Kita vertus, tiek 1993 m. Elgesio kodekse, tiek Reglamente Nr. 1049/2001 nepateikiama tyrimo sąvoka.

120    Pagal teismo praktiką dėl šios išimties, nustatytą galiojant 1993 m. Elgesio kodeksui, ja Komisija pagrįstai rėmėsi atsisakydama leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su tyrimais dėl galimo Bendrijos teisės pažeidimo, dėl kurio galėjo būti pradėtas procesas pagal EB 226 straipsnį (sprendimai WWF UK prieš Komisiją, minėtas 67 punkte, ir Bavarian Lager prieš Komisiją, minėtas 53 punkte) arba toks procesas buvo pradėtas (sprendimas Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėtas 17 punkte). Tokiu atveju atsisakymas leisti susipažinti buvo laikomas pateisinamu dėl to, kad valstybės narės turi teisę iš Komisijos tikėtis, jog ji laikysis konfidencialumo tiek, kiek tai susiję su tyrimais, dėl kurių gali būti pradėtas procesas dėl įsipareigojimų neįvykdymo, net praėjus tam tikram laikui po šių tyrimų pabaigos (sprendimo WWF UK prieš Komisiją, minėto 67 punkte, 63 punktas) ir net kreipusis į Teisingumo Teismą (sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėto 17 punkte, 68 punktas).

121    Taigi iš teismų praktikos išplaukia, kad dokumentų, susijusių su tyrimo stadija, atskleidimas derybų tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės metu gali pažeisti tinkamą proceso dėl įsipareigojimų neįvykdymo eigą tiek, kiek jo tikslui, kuriuo siekiama valstybei narei suteikti galimybę savanoriškai įgyvendinti sutarties reikalavimus arba, esant reikalui, jai leisti pagrįsti savo poziciją (1998 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑191/95, Rink. p. I‑5449, 44 punktas), gali iškilti pavojus (sprendimo Bavarian Lager prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 46 punktas). Šis konfidencialumo reikalavimas, kaip taikant 1993 m. Elgesio kodeksą yra nurodęs ir Pirmosios instancijos teismas, išlieka net kreipusis į Teisingumo Teismą, nes negalima atmesti galimybės, kad Komisijos ir atitinkamos valstybės narės derybos, kuriomis siekiama, kad ji savanoriškai įgyvendintų sutarties reikalavimus, gali tęstis per teismo procesą iki priimant sprendimą. Taigi šio tikslo, t. y. ginčo tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės taikaus sprendimo iki priimant Teisingumo Teismo sprendimą, apsauga pateisina atsisakymą leisti susipažinti su procese pagal EB 226 straipsnį parengtais dokumentais (sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėto 17 punkte, 68 punktas).

122    Dėl to, ar toks pateisinimas taikomas visiems Komisijos pareiškimams, pateiktiems Teisingumo Teisme nagrinėjamoje byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo, neatsižvelgiant į kiekvieno prašomo dokumento turinį, reikia priminti, kad, kaip išplaukia iš 73 punkte pateiktų pastabų, kiekvieno prašomo dokumento turinio konkretaus tyrimo nebuvimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai yra akivaizdu, jog teisės susipažinti išimtis taikoma visiems aptariamiems dokumentams.

123    Taip yra, kai prašomuose leisti susipažinti pareiškimuose pateikiama tokios pačios rūšies informacija ir kai atitinkama valstybė narė ginčija su jais susijusį įsipareigojimų neįvykdymą. Iš tikro tiek, kiek galimybė pasiekti taikų ginčo tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės sprendimą yra pagrindinis Komisijos tyrimo dėl iš Bendrijos teisės išplaukiančių valstybių narių įsipareigojimų neįvykdymo tikslas, reikia pripažinti, kad procesinių dokumentų konfidencialumo, būtino tokiam tikslui pasiekti, reikalavimas turi išlikti iki Teisingumo Teismas pareikš savo nuomonę dėl galimo įsipareigojimų neįvykdymo egzistavimo, užbaigdamas procedūrą, susijusią su Komisijos vykdyto tyrimo pasekmėmis. Be to, tiek, kiek šie dokumentai atspindi tyrimo siekiant įrodyti įsipareigojimų neįvykdymo egzistavimą rezultatus, ši išimtis gali būti taikoma tik jiems visiems.

124    Šioje byloje Komisija atsisakė ieškovei leisti susipažinti su jos pareiškimais, susijusiais su, pirma, priimant ginčijamą sprendimą tebenagrinėtu ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo (byla Komisija prieš Austriją, C‑203/03), taigi šis atsisakymas buvo grindžiamas ir išimtimi dėl teismo proceso apsaugos, ir, antra, aštuoniais panašiais ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo (Atviro dangaus bylos), dėl kurių priimant ginčijamą sprendimą jau buvo nuspręsta 2002 m. lapkričio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimais, nors atitinkamos valstybės narės šių sprendimų dar nebuvo įvykdžiusios.

125    Kadangi, kaip išplaukia iš 102 punkto, atsisakymui leisti susipažinti su pareiškimais, susijusiais su byla Komisija prieš Austriją, C‑203/03, taikoma teismo proceso apsaugos išimtis, nereikia nagrinėti, ar jis galėjo būti grindžiamas ir tyrimo tikslų apsaugos išimtimi. Pastarosios išimties taikymas turi būti nagrinėjamas tik tiek, kiek tai susiję su atsisakymu leisti susipažinti su pareiškimais, susijusiais su Atviro dangaus bylomis.

126    Reikia konstatuoti, kad visi šie pareiškimai tiek, kiek jie būtinai atspindi Komisijos tyrimų, skirtų nustatyti Bendrijos teisės pažeidimo egzistavimą, rezultatus, yra glaudžiai susiję su procedūrų dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuose jie buvo pateikti, pradžia ir todėl yra susiję su tyrimo veikla Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos prasme.

127    Tačiau dėl to, kad teisės susipažinti išimtis, kaip priminta 53 punkte, turi būti aiškinama ir taikoma griežtai, vien aplinkybė, kad prašomi dokumentai yra susiję su saugomu interesu, nepateisina nurodomos išimties taikymo, nes Komisija turi įrodyti, kad jų paskelbimas realiai galėjo pažeisti jos tyrimo dėl atitinkamų įsipareigojimų nevykdymo tikslus.

128    Taigi Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar Komisija nepadarė vertinimo klaidos, manydama, kad atsisakymui atskleisti su atitinkamais ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo susijusius jos pareiškimus buvo taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis.

129    Ginčijamame sprendime Komisija teigė negalėjusi leisti susipažinti su šiais pareiškimais dėl to, kad nors atitinkamos bylos buvo užbaigtos Teisingumo Teismo sprendimais, susijusios valstybės narės jų dar nebuvo įvykdžiusios, taigi šios bylos tebebuvo jo nagrinėjamos. Pasak Komisijos, atskleidus ieškovės prašomus pareiškimus, iškiltų pavojus su šiomis valstybėmis narėmis vykstančioms deryboms, siekiant, kad jos savanoriškai įgyvendintų Bendrijos teisę. Iš to išplaukia, kad tyrimo apsaugos tikslas išlieka tol, kol šios valstybės neįvykdo Teisingumo Teismo sprendimo. Be to, kaip pabrėžta jos atsiliepime į ieškinį, Teisingumo Teisme kitų valstybių narių atžvilgiu buvo pradėti ir tebevyko procesai, kurių dalykas yra tas pats kaip Atviro dangaus bylų.

130    Ieškovė ginčija Komisijos poziciją, teigdama, kad, pirma, sprendimas Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėtas 17 punkte, šiuo atveju nėra svarbus, nes jis susijęs su pareiškimais, surašytais iki pateikiant ieškinį Teisingumo Teismui, ir, antra, kreipimasis į Teisingumo Teismą reiškia, jog pastangos taikiai išspręsti ginčą nepasiekė tikslo. Ji priduria, kad šis sprendimas susijęs su 1993 m. Elgesio kodekso taikymu ir kad Reglamentas Nr. 1049/2001 teisės susipažinti išimčių atžvilgiu aiškintinas siauriau.

131    Pirma, reikia priminti, kad iš sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėto 17 punkte, negali išplaukti, jog visuomenei galima neleisti susipažinti tik su iki kreipimosi į Teisingumo Teismą surašytais dokumentais. Iš tikro tokiais dokumentais, kaip antai oficialūs pranešimai ir pagrįstos nuomonės, siekiama apibrėžti bylos dalyką, o tai reiškia, kad šie dokumentai ir ieškinys būtinai turi būti grindžiami vienodais motyvais ir pagrindais (1988 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Belgiją, 298/86, Rink. p. 4343, 10 punktas ir 2005 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑203/03, Rink. p. I‑935, 28 punktas). Kaip ginčijamame sprendime teigia Komisija, pareiškimuose esantys įrodymai ir argumentai yra identiški tiems, kurie pateikti su ikiteismine stadija susijusiuose dokumentuose, taigi ieškovės nurodomas atskyrimas yra nepagrįstas.

132    Antra, nors siekis taikiai išspręsti ginčą yra ikiteisminės stadijos pagrindas, kaip įrodo Komisijos pateikta statistika, toks rezultatas dažnai pasiekiamas tik kreipusis į Teisingumo Teismą. Taigi galimybės tokį rezultatą pasiekti jau pareiškus ieškinį pašalinimas prieštarautų proceso dėl įsipareigojimų neįvykdymo tikslui, kuriuo siekiama, kad atitinkama valstybė narė laikytųsi Bendrijos teisės. Be to, Pirmosios instancijos teismas yra taip nusprendęs, teigdamas, kad konfidencialumo reikalavimas išlieka net kreipusis į Teisingumo Teismą, nes negalima atmesti galimybės, jog Komisijos ir atitinkamos valstybės narės derybos siekiant, kad pastaroji savanoriškai įgyvendintų sutarties reikalavimus, tęsis per teismo procesą iki paskelbiant Teisingumo Teismo sprendimą (sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, minėto 17 punkte, 68 punktas).

133    Tokios išvados nepakeičia ieškovės argumentas, pagal kurį atitinkamos išimties paskirtis yra išvengti įrodymų iškraipymo ir tokia rizika labai sumažėja Komisijai pateikus ieškinį Teisingumo Teisme. Nagrinėjama išimtimi, kaip išplaukia iš jos formuluotės, siekiama apsaugoti ne patį tyrimą, bet šio tyrimo tikslą, kuris, kaip išplaukia iš 120 ir 121 punktuose minėtos teismų praktikos, proceso dėl įsipareigojimų neįvykdymo atveju yra atitinkamą valstybę narę paskatinti laikytis Bendrijos teisės. Dėl šios priežasties įvairiems tyrimo aktams gali būti taikoma atitinkama išimtis tol, kol šis tikslas nėra pasiektas, net jei konkretus tyrimas ar inspekcija, dėl kurių buvo surašytas dokumentas, su kuriuo prašoma leisti susipažinti, jau baigtas (sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 110 punktas ir pagal analogiją dėl 1993 m. Elgesio kodekso taikymo 2000 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Denkavit Nederland prieš Komisiją, T‑20/99, Rink. p. II‑3011, 48 punktas).

134    Šiuo atveju priimant ginčijamą sprendimą Teisingumo Teismas jau maždaug prieš metus buvo priėmęs sprendimus, kuriais konstatuoti valstybėms narėms Komisijos priskirti pažeidimai. Taigi negalima ginčyti, kad tuo metu nevyko joks tyrimas, kuriuo būtų siekta įrodyti atitinkamų pažeidimų buvimą ir kuriam būtų kilęs pavojus dėl prašomų dokumentų atskleidimo.

135    Tačiau reikia patikrinti, ar, kaip teigia Komisija, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis gali būti taikoma su tyrimu susijusiems dokumentams, nors šis tyrimas jau užbaigtas ir ne tik buvo pateiktas ieškinys Teisingumo Teismui, bet šis jau priėmė sprendimus. Taigi reikia įrodyti, ar tikslas pasiekti taikų ginčo sprendimą, kuriuo Komisija remiasi siekdama pateisinti atsisakymą leisti susipažinti, išlieka paskelbus sprendimus, kuriais pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio Komisija atliko tyrimą.

136    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad po sprendimų, kuriais pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas, atitinkamos valstybės narės pagal EB 228 straipsnio 1 dalį privalo imtis būtinų priemonių jam įvykdyti. Nors EB 228 straipsnyje nenurodomas sprendimo įvykdymo terminas, iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, jog interesas nedelsiant vieningai taikyti Bendrijos teisę reikalauja, kad toks vykdymas būtų pradėtas nedelsiant ir užbaigtas kuo greičiau (2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismas sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑387/97, Rink. p. I‑5047, 81 ir 82 punktai bei 2003 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑278/01, Rink. p. I‑14141, 26 ir 27 punktai). Kai Teisingumo Teismas pripažįsta, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal sutartį, ši valstybė privalo imtis priemonių šiam sprendimui įvykdyti, o toks rezultatas negali priklausyti nuo su Komisija vedamų derybų.

137    Aišku, negalima atmesti galimybės, kad atitinkama valstybė narė toliau nevykdys įsipareigojimo, įskaitant susijusį su Teisingumo Teismo sprendimo vykdymu, ir dėl to pagal EB 228 straipsnio 2 dalį Komisija gali pradėti naują procesą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Tačiau tokiu atveju Komisija turi atlikti naują tyrimą, kuris reikalauja naujos ikiteisminės procedūros ir po kurio, esant reikalui, iš naujo kreipiamasi į Teisingumo Teismą. Taigi tyrimas iki pareiškiant ieškinį pagal EB 228 straipsnį yra naujas, palyginti su tyrimu, po kurio buvo pareikštas ieškinys pagal EB 226 straipsnį, nes juo siekiama įrodyti, kad Teisingumo Teismo sprendimu konstatuotas pažeidimas tęsėsi paskelbus tą sprendimą.

138    Reikia priminti, kad kadangi EB 228 straipsnio 2 dalis yra susijusi su Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymu, ji numato priemones, kurių konkretus tikslas yra paskatinti įsipareigojimų nevykdančią valstybę narę įvykdyti sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir taip užtikrinti veiksmingą Bendrijos teisės taikymą šioje valstybėje. Šiame straipsnyje nurodytomis priemonėmis, tai yra vienkartine suma ir periodine bauda, siekiama to paties tikslo, t. y. padaryti jai ekonominį poveikį, kuris ją paskatintų nutraukti nustatytą įsipareigojimų nevykdymą (2005 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑304/02, Rink. p. I‑6263, 80 ir 91 punktai bei 2006 m. kovo 14 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑177/04, Rink. p. I‑2461, 59 ir 60 punktai).

139    Pripažinus, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis taikoma su tyrimu susijusiems įvairiems dokumentams tol, kol neužbaigti šio proceso tęsiniai, net jei yra būtinas naujas tyrimas, galbūt užbaigtinas ieškinio pagal EB 228 straipsnio 2 dalį pateikimu, susipažinimas su šiais dokumentais būtų siejamas su neapibrėžtais įvykiais, t. y. atitinkamos valstybės narės Teisingumo Teismo sprendimo, pripažįstančio įsipareigojimų neįvykdymą, nevykdymu ir ieškinio pagal EB 228 straipsnio 2 dalį pareiškimu, kuris priklauso nuo Komisijos diskrecijos. Bet kuriuo atveju tai yra būsimi ir negarantuoti įvykiai, priklausantys nuo įvairių susijusių institucijų darbo greičio ir kruopštumo.

140    Toks rezultatas prieštarautų tikslui užtikrinti visuomenei kuo platesnę galimybę susipažinti su institucijų dokumentais, siekiant piliečiams suteikti galimybę veiksmingiau kontroliuoti viešosios valdžios įgyvendinimo teisėtumą (šia prasme žr. sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, minėto 53 punkte, 112 punktą; be to, pagal analogiją dėl 1993 m. Elgesio kodekso taikymo žr. sprendimų Interporc II, minėto 15 punkte, 39 punktą ir JT’s Corporation prieš Komisiją, minėto 56 punkte, 50 punktą).

141    Dėl atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, kad Teisingumo Teismas tebenagrinėja bylas, kurių dalykas tas pats kaip Atviro dangaus bylų, reikia pažymėti, pirma, kad Komisija niekaip nepaaiškino, kodėl galimybei su atitinkamomis valstybėmis narėmis pasiekti taikų šių bylų sprendimą pakenktų atskleidimas pareiškimų, kuriuos ji pateikė procesuose prieš kitas valstybes nares, kurie jau išspręsti Teisingumo Teismo sprendimais. Antra, kaip nurodyta 106 ir 107 punktuose, vien ryšio tarp dviejų ar daugiau bylų, nesvarbu, ar jų šalys arba dalykas tas pats, nepakanka pateisinti atsisakymą leisti susipažinti, nebent akivaizdžiai būtų sukeičiami vietomis teisės susipažinti su institucijų dokumentais principas ir šio principo išimtys, nustatytos Reglamente Nr. 1049/2001.

142    Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad Komisija padarė vertinimo klaidą atsisakydama leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su Atviro dangaus bylomis. Todėl prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su šiuo atsisakymu, turi būti patenkintas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

143    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Šios bylos aplinkybėmis, kadangi dalis kiekvienos šalies reikalavimų nepatenkinta, kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (didžioji kolegija)

nusprendžia:

1.      2003 m. lapkričio 20 d. Komisijos sprendimą panaikinti tiek, kiek juo atsisakoma leisti susipažinti su Komisijos pareiškimas, pateiktais Teisingumo Teismui bylose Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑466/98; Komisija prieš Daniją, C‑467/98; Komisija prieš Švediją, C‑468/98; Komisija prieš Suomiją, C‑469/98; Komisija prieš Belgiją, C‑471/98; Komisija prieš Liuksemburgą, C‑472/98; Komisija prieš Austriją; C‑475/98, ir Komisija prieš Vokietiją, C‑476/98; bei pateiktais Pirmosios instancijos teismui byloje Airtours prieš Komisiją, T‑342/99.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Vesterdorf Jaeger Pirrung

Vilaras Legal Martins Ribeiro

Cremona Pelikánová Šváby

Jürimäe        Wahl

Prek       Ciucă

Paskelbta 2007 m. rugsėjo 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

E. Coulon       B. Vesterdorf

* Proceso kalba: anglų.