BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. gegužės 17 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Sveikatos patikrinimas – Neišsamūs pareiškimai per sveikatos patikrinimą – Medicininės išlygos taikymas atgaline data – Invalidumo pašalpos neskyrimas – Tarnautojų teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pirminis sprendimas, vykdymas“
Byloje T‑701/16 P
dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl 2016 m. liepos 21 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo AV / Komisija (F‑91/15, EU:F:2016:170) panaikinimo,
Europos Komisija, iš pradžių atstovaujama C. Berardis‑Kayser, C. Ehrbar ir T. Bohr, vėliau – C. Ehrbar ir T. Bohr,
ieškovė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai
AV, buvusiam Komisijos laikinajam tarnautojui, atstovaujamam advokatų J.‑N. Louis ir N. de Montigny,
ieškovui pirmojoje instancijoje,
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai M. Prek (pranešėjas) ir A. Dittrich,
posėdžio sekretorė G. Predonzani, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. sausio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu, paduotu pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnį, Europos Komisija prašo panaikinti 2016 m. liepos 21 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą AV / Komisija (F‑91/15, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:F:2016:170), kuriuo Tarnautojų teismas panaikino jos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą taikyti Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 32 straipsnyje numatytą medicininę išlygą įdarbinant AV.
Faktinės bylos aplinkybės
2 Faktinės bylos aplinkybės skundžiamo sprendimo 3–30 punktuose išdėstytos taip:
„3 2005 m. kovo 18 d. [AV] buvo atliktas sveikatos patikrinimas įdarbinant, Komisijai jį siekiant įdarbinti kaip laikinąjį tarnautoją pagal terminuotą sutartį laikotarpiui nuo 2005 m. balandžio 16 d. iki 2009 m. balandžio 15 d. Atliekant šį patikrinimą [AV] pasirašė formą, kurioje buvo nurodyta, kad jam netaikomi jokie rizikos veiksniai, išskyrus tam tikros formos dislipidemiją, kad jis neturėjo patologinių antecedentų ir jam nebuvo taikomas joks farmokologinis gydymas.
4 Medicinos tarnybos pareigūnas, gydytojas A, kuris atliko sveikatos patikrinimą įdarbinant, pateikė nuomonę, kad [AV] yra tinkamos fizinės būklės pareigoms, į kurias turėjo būti įdarbintas, atlikti.
5 2005 m. balandžio 16 d. [AV] pradėjo dirbti Komisijoje ir buvo paskirtas į Jungtinį tyrimų centrą (JTC), esantį Isproje (Italija).
6 2005 m. birželio 26 d. Ispros medicinos tarnybos pareigūnas nustatė, kad [AV] serga psichikos liga. Tų pačių metų liepos 21 d. suinteresuotasis asmuo nurodė Ispros Medicinos tarnybos vadovui, kad dėl šios ligos jam penkiolika metų yra taikomas gydymas. Be to, iš Ispros Medicinos tarnybos vadovo parengtos ataskaitos matyti, kad per 2005 m. gruodžio 5 d. vykusį pokalbį su [AV] šis, paprašytas, patvirtino, kad per sveikatos patikrinimą įdarbinant neatskleidė informacijos apie ligą, kuria serga.
7 [AV] daug kartų nedirbo dėl ligos, todėl 2008 m. rugsėjo 12 d. Komisija nusprendė jį išleisti nemokamų atostogų pagal KTĮS 16 straipsnį.
8 2008 m. lapkričio 17 d. [AV] advokatas paprašė, kad būtų kreiptasi į Invalidumo komisiją.
9 2009 m. vasario 16 d. raštu sudaryti sutartis įgaliota tarnyba informavo [AV], kad 2009 m. vasario 4 d. sprendimu ji nusprendė pateikti jo atvejį nagrinėti Invalidumo komisijai.
10 2009 m. gegužės 9 d. Invalidumo komisija vienbalsiai nusprendė, kad dėl [AV] psichikos ligos jam pripažįstamas visiškas nuolatinis invalidumas, dėl kurio jis negali atlikti darbo, atitinkančio jo pareigas.
11 2009 m. liepos 24 d. Ispros Medicinos tarnybos vadovas pranešė [AV] advokatui apie Invalidumo komisijos išvadas, 2009 m. liepos 9 d. sudaryti sutartis įgaliotos tarnybos sprendimą [AV] pritaikyti medicininę išlygą atgaline data, ją taikant nuo jo įdarbinimo dienos, ir 2009 m. liepos 13 d. sudaryti sutartis įgaliotos tarnybos sprendimą atleisti [AV] iš užimamų pareigų dėl nuolatinio invalidumo ir neskirti invalidumo pašalpos.
12 [AV] apskundė 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. liepos 13 d. sprendimus. Atsižvelgdama į šį skundą sudaryti sutartis įgaliota tarnyba 2010 m. vasario 5 d. atšaukė šiuos sprendimus.
13 2010 m. vasario 5 d. sudaryti sutartis įgaliota tarnyba pakvietė [AV] pateikti savo nuomonę dėl aplinkybės, kad atliekant sveikatos patikrinimą įdarbinant jis neinformavo apie „ligą, kuria [jis vis dėlto serga] daug metų ir dėl kurios [jam buvo taikomas] gydymas net ir tada [kai jis pasirašė formą atliekant patikrinimą įdarbinant]“.
14 [AV] pateikė savo nuomonę 2010 m. vasario 15 d. rašte, jo advokatas jį patikslino tų pačių metų vasario 16 d. raštu. [AV], be kita ko, tvirtino, kad atliekant sveikatos patikrinimą siekiant įdarbinti jo sveikatos būklė buvo „optimali“, kad jis „daug metų privačiose įmonėse užėmė atsakingas pareigas“ ir kad įdarbinimo momentu liga, kuria sirgo, „tebuvo tik prisiminimas“.
15 2010 m. kovo 3 d. vidaus pažymoje Ispros Medicinos tarnybos vadovas, gydytojas B, „Žmogiškųjų išteklių ir saugumo“ generalinio direktorato (GD) generaliniam direktoriui nurodė, kad jeigu per sveikatos patikrinimą įdarbinant [AV] būtų nurodęs ligą, kuria serga, gydytojai būtų pateikę nuomonę, kad asmuo „nėra tinkamos būklės“ užimti kvalifikuoto darbuotojo pareigas, arba nuomonę, kad „su išlygomis būklė yra tinkama“ tik administracinio pobūdžio pareigoms vykdyti (toliau – 2010 m. kovo 3 d. pažyma).
16 2010 m. balandžio 12 d. sudaryti sutartis įgaliota tarnyba nusprendė [AV] pritaikyti KTĮS 32 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą medicininę išlygą atgaline data nuo jo tarnybos pradžios, iš esmės nurodydama, kad jeigu per sveikatos patikrinimą įdarbinant [AV] būtų informavęs apie ligą, kuria iki tol sirgo, „jam būtų buvusi pritaikyta medicininė išlyga“ (toliau – 2010 m. balandžio 12 d. sprendimas).
17 2010 m. balandžio 16 d. sudaryti sutartis įgaliota tarnyba nusprendė, pirma, „2010 m. balandžio 30 d. sustabdyti [AV] funkcijas“ dėl jo visiško nuolatinio invalidumo ir, antra, neskirti jam invalidumo pašalpos, nes jo invalidumas yra „toks pat kaip ir tas, kuriam [pritaikyta] medicininė išlyga“ (toliau – 2010 m. balandžio 16 d. sprendimas).
18 Ieškinyje (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. kovo 31 d.), įregistruotu numeriu F‑4/11, [AV] prašė panaikinti 2010 m. balandžio 12 d. ir 2010 m. balandžio 16 d. sprendimus.
19 2012 m. liepos 10 d. Sprendimu AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96, toliau – 2012 m. liepos 10 d. sprendimas) Bendrasis Teismas panaikino 2010 m. balandžio 12 d. ir 2010 m. balandžio 16 d. sprendimus, nes pastaruoju buvo atsisakyta [AV] skirti invalidumo pašalpą.
20 Bendrasis Teismas visų pirma nusprendė, kad „konkrečiu atveju, kai po sveikatos patikrinimo įdarbinant paaiškėja, kad tarnautojas nuoširdžiai ir išsamiai neatsakė į per šį patikrinimą medicinos tarnybos pareigūno pateiktus klausimus apie sveikatos būklę, sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba turi teisę atšaukti pirminį sprendimą netaikyti medicininės išlygos ir priimti naują sprendimą taikyti šią išlygą atgaline data“. Bendrasis Teismas pridūrė: „[t]ačiau sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba vis tiek pirmiausia turi laikytis KTĮS 32 straipsnyje nustatytos procedūros, t. y. pirma, kreiptis į medicinos tarnybos pareigūną, kad jis pateiktų savo nuomonę, ar liga arba invalidumu būtų buvę galima pateisinti medicininės išlygos nustatymą įdarbinant suinteresuotąjį asmenį, ir, antra, pranešti tarnautojui apie remiantis šia nuomone priimtą sprendimą, kad jis prireikus galėtų jį apskųsti invalidumo komisijai“. Iš tiesų Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad „šis klausimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar tokia liga ar invalidumas per penkerius metus nuo tarnybos institucijoje pradžios galėjo sukelti invalidumą ar mirtį, yra medicininis klausimas ir priklauso griežtai medicinos tarnybos pareigūno ir prireikus invalidumo komisijos kompetencijai“ (2012 m. liepos 10 d. sprendimo 34 punktas).
21 Paskui Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija pagrįstai teigė, jog [AV] neišsamiai ir nenuoširdžiai atsakė į medicinos tarnybos pareigūno klausimus per sveikatos patikrinimą įdarbinant (2012 m. liepos 10 d. sprendimo 36 punktas), tačiau kad nei į medicinos tarnybos pareigūną, nei į Invalidumo komisiją nebuvo kreiptasi užduodant konkretų klausimą, ar tuo atveju, jeigu apie ligą būtų buvusi pateikta informacija per sveikatos patikrinimą įdarbinant, medicinos tarnyba būtų nusprendusi, kad tai yra viena iš ligų, dėl kurios, atsižvelgiant į jos riziką, būtų pritaikyta medicininė išlyga (2012 m. liepos 10 d. sprendimo 37–40 punktai). Dėl 2010 m. kovo 3 d. pažymos Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisija aiškiai nurodė, kad sudaryti sutartis įgaliota tarnyba nesirėmė šia pažyma, priimdama 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą (2012 m. liepos 10 d. sprendimo 39 punktas).
22 2012 m. liepos 20 d. raštu Komisija informavo [AV] mananti, kad „tinkama [2012 m. liepos 10 d. sprendimo] vykdymo priemonė yra naujos Invalidumo komisijos sušaukimas, kad ji galėtų atsakyti į motyvuojamosios sprendimo dalies 37–40 punktuose nurodytą klausimą, t. y. ar [AV] liga, jeigu apie ją būtų buvę pranešta per sveikatos patikrą įdarbinant, būtų pateisinusi medicininės išlygos taikymą“. Tuo pačiu raštu Komisija pasiūlė [AV] nurodyti gydytoją, kuris jam atstovautų Invalidumo komisijoje.
23 2013 m. vasario 7 d. [AV] nurodė gydytoją, kuris turėjo jam atstovauti Invalidumo komisijoje. Komisija gydytoją paskyrė 2013 m. kovo mėnesį ir 2013 m. balandžio 30 d. Invalidumo komisija susirinko į posėdį.
24 2013 m. gruodžio 16 d. raštu [AV] paprašė, kad Invalidumo komisijoje Komisijai atstovavęs gydytojas jam pateiktų minėtos komisijos išvadas ir sudaryti sutartis įgaliotos tarnybos priimtą sprendimą, jeigu toks būtų priimtas.
25 2014 m. balandžio 10 d. Komisija [AV] pateikė Invalidumo komisijos išvadas, kuriose nurodyta, kad jeigu [AV] būtų informavęs apie savo ligą per sveikatos patikrinimą įdarbinant, „medicinos tarnybos pareigūnas <...> [sudaryti sutartis įgaliotos tarnybos] būtų prašęs pritaikyti <...> medicininę išlygą [pagal] K[TĮS] 32 straipsnį“.
26 2014 m. balandžio 10 d. raštu [AV] paprašė, kad Komisija nurodytų priežastis, dėl kurių buvo vėluota jam pateikti Invalidumo komisijos išvadą, ir jį informuoti, ar po šių išvadų sudaryti sutartis įgaliota tarnyba priėmė sprendimą.
27 2014 m. rugsėjo 16 d. Komisija nusprendė [AV] pritaikyti medicininę išlygą, nustatytą KTĮS 32 straipsnyje, penkerių metų laikotarpiui, skaičiuojamam nuo jo, kaip laikinojo tarnautojo, tarnybos institucijoje pradžios, t. y. nuo 2005 m. balandžio 16 d., ir neskirti jam invalidumo pašalpos, nes jo invalidumas yra tas pats, kuriam pritaikyta medicininė išlyga (toliau – ginčijamas sprendimas).
28 2014 m. gruodžio 22 d. [AV] apskundė ginčijamą sprendimą pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Be to, [AV], „remdamasis 2013 m. balandžio 30 d. Invalidumo komisijos išvadomis“, paprašė sustabdyti jo funkcijas ir skirti invalidumo pašalpą. Galiausiai jis pareikalavo 50 000 EUR žalos atlyginimo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
29 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu Komisija atmetė [AV] skundą.
30 2015 m. birželio 22 d. [AV] paprašė jam suteikti nemokamą teisinę pagalbą pagal Procedūros reglamento 110 straipsnį, siekdamas pateikti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. 2015 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartimi [AV] prašymas dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo buvo patenkintas.“
3 Taikomas teisinis pagrindas nurodytas skundžiamo sprendimo 2 punkte.
Procesas pirmojoje instancijoje ir skundžiamas sprendimas
4 Ieškiniu (jį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2015 m. spalio 19 d.), užregistruotu numeriu F‑91/15, AV siekia, kad, pirma, būtų panaikintas 2014 m. rugsėjo 16 d. Komisijos sprendimas pritaikyti jam medicininę išlygą, numatytą KTĮS 32 straipsnyje, ir atsisakyti skirti invalidumo pašalpą (toliau – 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas), ir, antra, priteisti jam iš Komisijos 50 000 EUR sumą, skirtą atlyginti patirtai neturtinei žalai.
5 Skundžiamu sprendimu Tarnautojų teismas panaikino 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir nurodė Komisijai sumokėti AV 2000 EUR sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti ir, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengti ir AV bylinėjimosi išlaidas.
6 Pirmiausia Tarnautojų teismas priminė, kad „protingo termino laikymasis vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai“, ir kad ši teisė „yra teisės į gerą administravimą sudėtinė dalis“ pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalį (skundžiamo sprendimo 44 punktas).
7 Vis dėlto Tarnautojų teismas nurodė, kad paprastai „protingo termino laikymosi principo pažeidimas <...> nepateisina baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo panaikinimo“ ir kad „tik tuo atveju, kai pernelyg ilgas terminas [galėjo] turėti įtakos pačiam <...> priimto sprendimo turiniui, protingo termino principo nesilaikymas tur[ėjo] įtakos administracinės procedūros teisėtumui“ (skundžiamo sprendimo 45 punktas).
8 Tarnautojų teismas nusprendė, kad, priešingai, nei tvirtino Komisija, „diena, į kurią reikia atsižvelgti vertinant, ar procedūra [buvo] baigta per protingą terminą“, buvo ne 2008 m. lapkričio 17 d. (diena, kai AV pateikė prašymą dėl invalidumo pripažinimo procedūros inicijavimo), bet „2005 m. gruodžio 5 d., t. y. diena, kai [AV] aiškiai ir nedviprasmiškai pripažino per sveikatos patikrinimą įdarbinant nepateikęs informacijos apie savo psichikos ligą“ (skundžiamo sprendimo 47 punktas).
9 Priminęs, kad „šalys [neginčijo], kad bent jau nuo šios dienos [sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba] [žinojo], kad minėtas patikrinimas buvo grindžiamas neišsamia informacija“, Tarnautojų teismas nusprendė, kad „atsižvelgiant į šį šiurkštų taip paaiškėjusį pažeidimą, [minėta tarnyba] aiškiai galėjo padaryti teisines išvadas dėl sutarties su [AV] galiojimo ir galimo medicininės išlygos taikymo“. Vis dėlto jis pažymėjo, kad „pirmas [šios tarnybos] sprendimas dėl galimybės [AV] pritaikyti medicininę išlygą atgaline data nuo jo tarnybos pradžios [buvo] priimtas tik 2009 m. liepos 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams ir septyniems mėnesiams po to, kai [minėta tarnyba] [buvo] informuota apie tai, kad pats [AV] pripažino per sveikatos patikrinimą įdarbinant neinformavęs apie ligą, kuria serga“ (skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktai).
10 Taigi Tarnautojų teismas nusprendė, kad „toks terminas, kurio Komisija [negalėjo] paaiškinti, [negalėjo] būti laikomas protingu, vadinasi, buvo pažeista teisė į gerą administravimą“ (skundžiamo sprendimo 49 punktas).
11 Paskui Tarnautojų teismas priminė, kad „KTĮS 32 straipsnis [buvo] grindžiamas prielaida, kad [sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba] [priėmė] galutinį sprendimą dėl medicininės išlygos taikymo, remdamasi informacija, kurią medicinos tarnybos pareigūnas surinko per sveikatos patikrinimą įdarbinant, arba, itin savitomis šios bylos aplinkybėmis, iškart, kai [gavo] papildomos reikšmingos informacijos, kuri iš esmės pakeitė per sveikatos patikrinimą įdarbinant surinktą informaciją“. Jis pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju „savo pirmą sprendimą pritaikyti medicininę išlygą [AV] Komisija [priėmė] tik 2009 m. liepos 9 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po jo sutarties pasibaigimo ir maždaug aštuoniems mėnesiams po jo prašymo dėl kreipimosi į Invalidumo komisiją“ (skundžiamo sprendimo 50 punktas).
12 Tarnautojų teismas nusprendė, kad „šis terminas jau galėjo daryti poveikį 2009 m. liepos 9 d. sprendimo pritaikyti [AV] medicininę išlygą atgaline data turiniui, nes, be to, kad nuo tada, kai [sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba] sužinojo apie [AV] ligą, praėjo treji metai ir septyni mėnesiai, jis visų pirma buvo priimtas po to, kai 2009 m. gegužės 9 d. Invalidumo komisija pripažino visišką nuolatinį [AV] invalidumą, dėl kurio jis negali vykdyti savo pareigų“. Jis nusprendė, kad „sprendimas pritaikyti medicininę išlygą <...> faktiškai [tapo] iškart įsigaliojančiu sprendimu [AV] netaikyti garantijų invalidumo srityje dėl jau buvusio invalidumo“ (skundžiamo sprendimo 51 punktas).
13 Galiausiai dėl sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos 2010 m. balandžio 12 d. priimto sprendimo, kuriuo AV pritaikoma medicininė išlyga atgaline data nuo jo tarnybos pradžios (toliau – 2010 m. balandžio 12 d. sprendimas) Tarnautojų teismas nurodė, kad „šis sprendimas, kuris iš esmės buvo identiškas 2009 m. liepos 9 d. sprendimui, [buvo] priimtas praėjus ketveriems metams ir keturiems mėnesiams nuo tada, kai sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba sužinojo apie [AV] ligą, ir likus keturioms dienoms iki dienos, kai sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba rengėsi sustabdyti [AV] funkcijas dėl jo invalidumo“ (skundžiamo sprendimo 52 punktas).
14 Tarnautojų teismas pažymėjo, kad nors neprotingas jo konstatuotas terminas „neleido Komisijai pritaikyti medicininės išlygos [AV]“, „[2014 m. rugsėjo 16 d.] sprendimas, kuris [iš esmės buvo] identiškas 2009 m. liepos 9 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. sprendimams, [buvo] priimtas praėjus beveik devyneriems metams po to, kai Komisija [sužinojo] apie tai, kad sveikatos patikrinimas įdarbinant nebuvo atliktas teisingai“, ir kad „šis sprendimas tikrai [turėjo] tokį pat trūkumą“ (skundžiamo sprendimo 53 punktas).
15 Šiuo klausimu Tarnautojų teismas pažymėjo, kad „2010 m. balandžio 12 d. sprendimo [galimas] panaikinimas dėl procedūrinio pažeidimo [neatėmė] iš [AV] galimybės pagal sprendimą dėl sprendimo dėl panaikinimo vykdymo remtis pagrindu dėl esmės, nurodytu ieškinyje, kurį išnagrinėjus buvo priimtas sprendimas dėl panaikinimo“. Jis pažymėjo, kad „iš 2012 m. liepos 10 d. sprendimo 29 punkto [buvo] matyti, kad minėtoje byloje [AV] tikrai nurodė pagrindą, grindžiamą teisinio saugumo principo pažeidimu“ (skundžiamo sprendimo 54 punktas).
Procesas Bendrajame Teisme ir šalių reikalavimai
16 2016 m. rugsėjo 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Komisijos apeliacinį skundą.
17 2017 m. vasario 24 d. AV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame jis pateikė ir priešpriešinį apeliacinį skundą.
18 2017 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Komisijos raštą, jame prašė leisti pateikti dubliką. Tokią galimybę apeliacinių skundų kolegijos pirmininkas suteikė 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu.
19 2017 m. gegužės 12 d. Komisija pateikė dubliką.
20 2017 m. liepos 12 d. AV pateikė tripliką. Tos pačios dienos raštu AV atsisakė priešpriešinio apeliacinio skundo. 2017 m. rugpjūčio 4 d. Komisija nurodė, kad neturi pastabų dėl šio atsisakymo.
21 2017 m. rugsėjo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštą, jame AV, remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 207 straipsniu, prašė jį išklausyti per žodinę proceso dalį. Per šioje nuostatoje nustatytą terminą Komisija nepateikė prašymo būti išklausyta.
22 2017 m. lapkričio 21 d., teisėjo pranešėjo siūlymu, antroji kolegija nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
23 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– grąžinti bylą Bendrajam Teismui, nagrinėjančiam bylas kaip pirmoji instancija,
– atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
24 AV Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip akivaizdžiai nepriimtiną,
– pagal priešpriešinį apeliacinį skundą priteisti jam iš Komisijos 50 000 EUR sumą neturtinei ir turtinei žalai atlyginti,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
25 Bendrasis Teismas pažymi, kad AV atsiėmė savo priešpriešinį apeliacinį skundą. Taigi jam nereikia priimti sprendimo dėl AV reikalavimo priteisti jam iš Komisijos 50 000 EUR sumą neturtinei ir turtinei žalai atlyginti.
Dėl teisės
26 Savo apeliacinį skundą Komisija grindžia dviem pagrindais. Pirmajame pagrinde ji teigia, kad nuspręsdamas, jog pernelyg ilgas delsimas priimti 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą galėjo daryti poveikį pačiam jo turiniui, Tarnautojų teismas neteisingai taikė protingo termino laikymosi principą ir nevykdė pareigos pateikti motyvus. Antrasis pagrindas grindžiamas 2012 m. liepos 10 d. Sprendimo AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) res judicata galios principo pažeidimu.
27 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą, paskui – pirmąjį.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo „res judicata“ galios principo pažeidimu
28 Antrajame pagrinde Komisija tvirtina, kad Tarnautojų teismas pažeidė 2012 m. liepos 10 d. Sprendimo AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) res judicata galią.
29 Pirmiausia reikia priminti, kad siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą bei gerą teisingumo administravimą yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami (2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 38 punktas), todėl galutiniai teismų sprendimai turi res judicata galią.
30 Taip pat reikia pažymėti, kad res judicata galia yra susijusi su faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios jau realiai arba būtinai išnagrinėtos atitinkamame teismo sprendime (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Nutarties Nijs / Audito Rūmai, T‑567/08 P, EU:T:2009:523, 32 punktą ir 2015 m. vasario 25 d. Sprendimo Walton / Komisija, T‑261/14 P, EU:T:2015:110, 36 punktą), ir kad ši galia taikoma ne tik sprendimo rezoliucinei daliai, bet ir jo motyvams, kurie turi pagrįsti rezoliucinę dalį, todėl nuo jos neatskiriami (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 87 punktas).
31 Galiausiai buvo nuspręsta, kad net jeigu grindžiant ieškinį pateikti pagrindai iš dalies sutampa su nurodytaisiais ankstesniame procese, antrasis ieškinys reiškia ne pirmojo pakartojimą, o naują ginčą, jeigu jis pagrįstas ir kitais faktiniais ir teisiniais pagrindais (2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Michail / Komisija, F‑100/09, EU:F:2011:132, 31 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Altmann ir kt. / Komisija, T‑177/94 ir T‑377/94, EU:T:1996:193, 52 punktą).
32 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo ir 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo panaikinimas atitinkamai 2012 m. liepos 10 d. Sprendimu AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) ir skundžiamu sprendimu, grindžiami ne tais pačiais motyvais.
33 Iš tiesų 2012 m. liepos 10 d. Sprendime AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96), įgijusiame res judicata galią, savo sprendimą panaikinti 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą Tarnautojų teismas motyvavo KTĮS 32 straipsnyje nustatytos procedūros nesilaikymu. Šiomis aplinkybėmis jis visiškai nedviprasmiškai pažymėjo, kad nebuvo reikalo nagrinėti argumento, grindžiamo protingo termino laikymosi principo pažeidimu.
34 Vis dėlto kyla klausimas, ar 2012 m. liepos 10 d. Sprendimo AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) motyvuojamoje dalyje, kuri yra būtinas jo rezoliucinės dalies pagrindas, Tarnautojų teismas jau priėmė sprendimą dėl protingo termino laikymosi principo pažeidimo ir atitinkamai dėl minėto pažeidimo poveikio naujo sprendimo priėmimui pagal KTĮS 32 straipsnyje nustatytą procedūrą.
35 Pažymėtina, kad nė vieno iš 2012 m. liepos 10 d. Sprendimo AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) punkto nematyti, kad Tarnautojų teismas ketino tiesiogiai arba netiesiogiai priimti sprendimą dėl protingo termino laikymosi principo pažeidimo buvimo ir a fortiori dėl šio pažeidimo pasekmių.
36 Priešingai, nei iš esmės teigia Komisija, aplinkybė, kad 2012 m. liepos 10 d. Sprendimu AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) Tarnautojų teismas panaikino 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą dėl KTĮS 32 straipsnio pažeidimo, negali būti aiškinama kaip sprendimo priėmimas, kuriuo jis būtų netiesiogiai išsprendęs klausimą dėl protingo termino laikymosi principo pažeidimo buvimo ir kuriuo taip būtų leidęs sudaryti tarnybos sutartis įgaliotai tarnybai atšaukti 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą pagal KTĮS 32 straipsnyje nustatytą procedūrą, taip galutinai užkertant kelią bet kokioms galimoms diskusijoms dėl protingo termino laikymosi principo pažeidimo padarymo ir a fortiori dėl šio pažeidimo pasekmių.
37 Toks aiškinimas nepagrįstas dar ir dėl to, kad prieštarauja 2012 m. liepos 10 d. Sprendimo AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) 42 punktui, kuriame, kaip nurodyta šio sprendimo 33 punkte, Tarnautojų teismas aiškiai nurodė manęs, kad nebuvo reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų.
38 Darytina išvada, kad Komisija rėmėsi klaidinga prielaida, kad 2012 m. liepos 10 d. Sprendime AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) Tarnautojų teismas priėmė sprendimą dėl pagrindo, grindžiamo protingo termino laikymosi principo pažeidimu.
39 Be to, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju motyvai, kurie buvo būtini 2012 m. liepos 10 d. Sprendimui AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) pagrįsti, buvo susiję tik su KTĮS 32 straipsniu. Todėl net jeigu Tarnautojų teismas būtų nagrinėjęs pagrindą, grindžiamą protingo termino laikymosi principo pažeidimu, ir nusprendęs, kad tokio pažeidimo nėra, arba kad toks pažeidimas nedaro poveikio sprendimui, dėl kurio pateiktas ieškinys, nė vienas motyvas, kuriuo grindžiamas šis pagrindas, nebūtų įgijęs res judicata galios, nes tai nebuvo motyvai, būtini minėto sprendimo rezoliucinei daliai pagrįsti.
40 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo neteisingu protingo terminolaikymosi principo taikymu ir pareigos motyvuoti pažeidimu
41 Pirmajame pagrinde Komisija tvirtina, kad Tarnautojų teismas neteisingai pritaikė protingo termino laikymosi principą. Pirmiausia Tarnautojų teismas tariamai neatsižvelgė į tai, kad sprendimas dėl šio principo pažeidimo gali būti panaikintas tik išimtiniais atvejais. Jis taip pat tariamai neteisingai nusprendė, kad pernelyg ilgas delsimas priimti 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą galėjo daryti poveikį pačiam jo turiniui. Galiausiai šiuo požiūriu skundžiamas sprendimas yra tariamai nepakankamai motyvuotas, nes Tarnautojų teismas nenurodė motyvų, dėl kurių pernelyg ilgas laikotarpis būtų padaręs poveikį minėto sprendimo turiniui.
42 AV ginčija Komisijos argumentus. Visų pirma jis mano, kad skundžiamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nes Tarnautojų teismas jo 44–51 punktuose aiškiai nurodė motyvus, kurių pagrindu mano, kad šiuo atveju protingas terminas buvo viršytas, ir motyvus, kurių pagrindu laikosi nuomonės, kad pernelyg ilgas terminas galėjo turėti įtakos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turiniui. Paskui jis tvirtina, kad dėl pernelyg ilgo termino negalėjo pateikti naudingų paaiškinimų dėl per sveikatos patikrinimą įdarbinant pateiktos informacijos. Jis Komisiją kaltina, kad ši nepaprašė gydytojo, kuris atliko minėtą sveikatos patikrinimą įdarbinant ir 2006 m. metinį medicininį patikrinimą, paaiškinti, kaip buvo atliktas sveikatos patikrinimas, ir nurodyti priežastis, dėl kurių 2006 m. jis pateikė nuomonę be išlygų, kad sveikatos būklė yra tinkama. Be to, jis pažymi, kad Komisija medicininę išlygą jį įdarbinant nustatė tik pripažinusi jo visišką nuolatinį invalidumą, dėl kurio jis negali vykdyti savo pareigų. Be to, jis pažymi, kad skundžiamame sprendime Tarnautojų teismas nurodė, jog Invalidumo komisija nepareiškė savo nuomonės dėl atskiro klausimo, ar jo liga būtų pateisinusi medicininės išlygos taikymą. Šiomis aplinkybėmis jis teigia, kad Komisija pažeidė protingo termino laikymosi principą, nes trejus metus ir septynis mėnesius nesiėmė veiksmų. Galiausiai jis priduria, kad Komisija pažeidė SESV 266 straipsnį, nes nesiėmė 2012 m. liepos 10 d. Sprendime AV / Komisija (F‑4/11, EU:F:2012:96) numatytų priemonių, kadangi neteisėtai neįgaliojo medicinos tarnybos pareigūno išnagrinėti, ar jo liga būtų pateisinusi medicininės išlygos taikymą.
43 Pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisija dublike aiškiai nurodė, kad „[Tarnautojų teismo konstatavimas skundžiamame sprendime, kad] medicininės išlygos taikymo atgaline data terminas buvo pernelyg ilgas, [nebuvo] užginčytas“, ir pažymėjo, kad „skundžiamas sprendimas [buvo] kritikuojamas dėl išvados, kurią [minėtas teismas] padarė, remdamasis šiuo konstatavimu, t. y. ginčijamo sprendimo panaikinimas“.
44 Taigi reikia pažymėti, kad Komisija neginčija, kad 2009 m. liepos 9 d. sprendimą priėmusi praėjus trejiems metams ir septyniems mėnesiams nuo tada, kai buvo informuota, kad pats ieškovas pripažino per sveikatos patikrinimą įdarbinant nepateikęs informacijos apie ligą, kuria serga, pažeidė protingo termino laikymosi principą. Ji taip pat neginčija, kad 2010 m. balandžio 12 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimai taip pat nebuvo priimti per protingą terminą. Kita vertus, ji ginčija Tarnautojų teismo išvadą skundžiamame sprendime, kad pernelyg ilgas terminas galėjo turėti įtakos pačiam 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turiniui.
45 Pagal jurisprudenciją pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas ir kuris, be to, kaip sudedamoji teisės į gerą administravimą dalis, nurodytas ir Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje (2006 m. balandžio 11 d. Sprendimo Angeletti / Komisija, T‑394/03, EU:T:2006:111, 162 punktas ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Füller-Tomlinson / Parlamentas, T‑390/10 P, EU:T:2012:652, 115 punktas).
46 Vis dėlto protingo termino laikymosi principo pažeidimas paprastai nepateisina po administracinės procedūros priimto sprendimo panaikinimo. Tik tuo atveju, kai pernelyg ilgas terminas gali turėti įtakos pačiam baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo turiniui, protingo termino principo nesilaikymas turi įtakos administracinės procedūros teisėtumui (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Füller-Tomlinson / Parlamentas, T‑390/10 P, EU:T:2012:652, 116 punktas ir 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Guittet / Komisija, F‑92/15, EU:F:2016:118, 76 punktas).
47 Be to, reikia priminti, kad konkrečiu atveju, kai po sveikatos patikrinimo įdarbinant paaiškėja, kad į per šį sveikatos patikrinimą medicinos tarnybos pareigūno užduotus klausimus dėl sveikatos būklės tarnautojas atsakė ne nuoširdžiai ir neišsamiai, sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba turi teisę atšaukti savo pirminį sprendimą netaikyti medicininės išlygos ir priimti naują sprendimą, šią išlygą pritaikant atgaline data (2016 m. liepos 20 d. Sprendimo HC / Komisija, F‑132/15, EU:F:2016:158, 85 punktas).
48 Pirmąjį pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant į šią jurisprudenciją.
49 Pirmiausia reikia išnagrinėti Komisijos pateiktą argumentą, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes Tarnautojų teismas nenurodė priežasčių, kurių pagrindu nusprendė, kad pernelyg ilgas terminas galėjo turėti įtakos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turiniui.
50 Reikia priminti, kad Tarnautojų teismo sprendimai turi būti pakankamai motyvuoti, kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti jų teisminę kontrolę. Motyvavimas gali būti numanomas, jeigu leidžia atitinkamai šaliai sužinoti priežastis, dėl kurių pirmosios instancijos teismas atmetė jos argumentus, o apeliacinės instancijos teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę (2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Lebedef / Komisija, T‑52/10 P, EU:T:2010:543, 83 ir 84 punktai ir 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo BX / Komisija, T‑352/13 P, EU:T:2015:225 44 punktas). Be to, pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo, nes pastarasis susijęs su ginčijamo akto turinio teisėtumu (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktas ir 2004 m. balandžio 21 d. Sprendimo M / Teisingumo Teismas, T‑172/01, EU:T:2004:108, 61 punktas).
51 Šiuo atveju skundžiamo sprendimo 50–54 punktuose yra nurodyti motyvai, kurių pagrindu Tarnautojų teismas nusprendė, kad pernelyg ilgas terminas galėjo turėti įtakos po administracinės procedūros priimto sprendimo, t. y. 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, turiniui. Iš tiesų Tarnautojų teismas nurodė, kad pirmas sprendimas dėl medicininės išlygos nustatymo įdarbinant AV, t. y. 2009 m. liepos 9 d. sprendimas, buvo priimtas praėjus beveik trims mėnesiams po jo sutarties pasibaigimo, maždaug aštuoniems mėnesiams nuo jo prašymo kreiptis į Invalidumo komisiją, daugiau kaip trejiems metams ir septyniems mėnesiams nuo tada, kai sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba sužinojo apie jo ligą, ir po to, kai Invalidumo komisija pripažino jo visišką nuolatinį invalidumą dėl šios ligos. Remdamasis šiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas padarė išvadą, kad 2009 m. liepos 9 d. sprendimas faktiškai tapo iškart įsigaliojančiu sprendimu AV netaikyti garantijų invalidumo srityje. Taigi iš esmės nuspręsta, kad pernelyg ilgas terminas tikrai galėjo turėti įtakos šio sprendimo turiniui.
52 Reikia manyti, kad toks motyvavimas leidžia Bendrajam Teismui vykdyti savo teisminę kontrolę, o Komisijai – žinoti motyvus, kurių pagrindu Tarnautojų teismas atmetė jos argumentus. Darytina išvada, kad Komisijos argumentą, grindžiamą pareigos motyvuoti pažeidimu, reikia atmesti.
53 Kiek tai susiję su esme, reikia išnagrinėti, ar Tarnautojų teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, kad protingo termino laikymosi principo pažeidimas galėjo turėti įtakos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turiniui.
54 Pirmiausia reikia priminti, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendime sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba nurodė, kad rėmėsi 2013 m. balandžio 30 d. patvirtintomis Invalidumo komisijos narių gydytojų išvadomis, kuriose teigiama, kad „jeigu per sveikatos patikrinimą įdarbinant [AV] būtų informavęs patikrą atliekantį gydytoją apie savo ligą, jo liga būtų pateisinusi medicininės išlygos taikymą pagal KTĮS 32 straipsnį“. Taigi iš sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos sprendimo matyti, kad sprendimas dėl medicininės išlygos nustatymo įdarbinant AV buvo grindžiamas tik liga, apie kurią turėjo būti pranešta per sveikatos patikrinimą įdarbinant, o ne jos eiga atlikus šį patikrinimą.
55 Vis dėlto skundžiamo sprendimo 50–53 punktuose Tarnautojų teismas nurodė, kad pernelyg ilgas laikotarpis nuo tada, kai sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba sužinojo apie AV ligą, iki 2009 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo buvo nustatyta medicininė išlyga jį įdarbinant, turėjo įtakos šio sprendimo turiniui (taigi ir 2010 m. balandžio 12 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimų turiniui). Iš tiesų jis nustatė kelias per pernelyg ilgą laikotarpį susiklosčiusias aplinkybes, t. y. kad 2009 m. liepos 9 d. sprendimas priimtas pasibaigus sutarčiai, po to, kai AV pateikė prašymą kreiptis į Invalidumo komisiją, praėjus keleriems metams po to, kai sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba sužinojo apie jo ligą, ir po to, kai Invalidumo komisija pripažino visišką nuolatinį AV invalidumą. Buvo nuspręsta, kad dėl nurodytų per šį ilgą laikotarpį susiklosčiusių aplinkybių sprendimas atgaline data nuo AV tarnybos pradžios nustatyti medicininę išlygą jį įdarbinant faktiškai tapo iškart įsigaliojančiu sprendimu netaikyti jam garantijų invalidumo srityje dėl jau esamo invalidumo.
56 Reikia manyti, kad Tarnautojų teismas padarė teisės klaidą, šio sprendimo 55 punkte nurodytų aplinkybių pagrindu nuspręsdamas, kad pernelyg ilgas terminas turėjo įtakos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turiniui.
57 Iš tiesų svarbu pažymėti, kad šiuo atveju sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba priėmė du atskirus sprendimus, t. y. vadovaujantis KTĮS 33 straipsniu priimtą sprendimą dėl visiško nuolatinio AV invalidumo pripažinimo ir vadovaujantis KTĮS 32 straipsniu priimtą sprendimą dėl medicininės išlygos nustatymo jį įdarbinant. Sprendimai buvo priimti vadovaujantis kiekvienoje iš šių nuostatų nustatytais kriterijais.
58 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors chronologiniu požiūriu sprendimas nustatyti medicininę išlygą įdarbinant priimamas per patikrinimą įdarbinant ir iš principo prieš Invalidumo komisijai pateikiant išvadą ir sudaryti tarnybos sutartis įgaliotai tarnybai priimant sprendimą, kurie susiję su tarnautojo invalidumo pripažinimu, tik konkrečios nagrinėjamo atvejo aplinkybės lėmė, kad sprendimas nustatyti medicininę išlygą įdarbinant buvo priimtas po išvadų dėl invalidumo pripažinimo pateikimo ir pasibaigus sutarčiai.
59 Nuspręsdamas, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas „faktiškai [tapo]“ iškart įsigaliojančiu sprendimu AV netaikyti garantijų invalidumo srityje, šiuo atveju Tarnautojų teismas rėmėsi prielaida, kad kai sprendimas nustatyti medicininę išlygą dėl ligos įdarbinant priimamas po išvadų dėl invalidumo pripažinimo dėl tos pačios ligos pateikimo, šios aplinkybės savaime turi pasekmių šio sprendimo turiniui. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas nustatyti medicininę išlygą buvo grindžiamas tik informacija, kurią ieškovas turėjo atskleisti per sveikatos patikrinimą įdarbinant, vien aplinkybės, kad sprendimas nustatyti medicininę išlygą įdarbinant yra priimtas pasibaigus sutarčiai ir po Invalidumo komisijos išvadų dėl invalidumo pripažinimo pateikimo, neleidžia daryti išvados, kad pernelyg ilgas terminas turi įtaką šio sprendimo turiniui.
60 Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 47 punkte, reikia priminti, kad konkrečiu atveju, kai po sveikatos patikrinimo įdarbinant paaiškėja, kad į medicinos tarnybos pareigūno klausimus dėl sveikatos būklės, jam pateiktus per šį patikrinimą, tarnautojas atsakė nenuoširdžiai ir neišsamiai, sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba turi teisę atšaukti savo pirminį sprendimą netaikyti medicininės išlygos ir priimti naują sprendimą atgaline data pritaikant šią išlygą (2016 m. liepos 20 d. Sprendimo HC / Komisija, F‑132/15, EU:F:2016:158, 85 punktas).
61 Skundžiamame sprendime nėra jokios konkrečios informacijos, kuri leistų konstatuoti, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 46 punkte cituotą jurisprudenciją, kad pernelyg ilgas terminas gali teisiniu arba faktiniu požiūriu turėti įtaką sprendimui nustatyti medicininę išlygą įdarbinant.
62 Kitaip tariant, remiantis aplinkybėmis, kuriomis skundžiamame sprendime remiasi Tarnautojų teismas, negalima manyti, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, jeigu būtų buvęs priimtas prieš Invalidumo komisijos išvados pateikimą arba prieš pasibaigiant sutarčiai.
63 Taigi atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių konkrečių duomenų, įrodančių faktinę arba galimą pernelyg ilgo termino įtaką 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimui, negalima teigti, kad invalidumo srityje nustatytos garantijos AV nepritaikytos dėl sprendimo nustatyti medicininę išimtį įdarbinant pasikeitimo. Priešingai, šiame etape minėtas sprendimas dėl garantijų netaikymo gali būti laikomas tik dviejų atskirų sprendimų – pirma, sprendimo įdarbinant AV nustatyti medicininę išlygą dėl ligos, kuria jis sirgo iki jo įdarbinimo ir dėl kurios Invalidumo komisija nusprendė, kad, jeigu informacija apie ją būtų buvusi pateikta per patikrinimą dėl įdarbinimo, ji būtų pateisinusi medicininės išlygos taikymą, ir, antra, sprendimo, kuriuo buvo pripažintas visiškas nuolatinis AV invalidumas dėl šios ligos – rezultatu.
64 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis pagrindas laikytinas pagrįstu. Taigi reikia patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą.
Dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo pasekmių
65 Pagal 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2016/1192 dėl jurisdikcijos perdavimo Bendrajam Teismui kaip pirmajai instancijai spręsti Europos Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus (OL L 200, 2016, p. 137) 4 straipsnį, jeigu Bendrasis Teismas panaikina Tarnautojų teismo sprendimą, tačiau mano, kad dėl proceso stadijos negalima priimti sprendimo, jis perduoda bylą kolegijai, kuri nėra apeliacinį skundą išnagrinėjusi kolegija.
66 Šiuo atveju Tarnautojų teismas nenagrinėjo nei pirmojo pagrindo, grindžiamo KTĮS 32 straipsnio pažeidimu, nei antrojo pagrindo, grindžiamo subjektines teises sukuriančio akto atšaukimo sąlygų pažeidimu. Bendrasis Teismas mano, kad negali priimti sprendimo. Todėl reikia grąžinti bylą Bendrojo Teismo kolegijai, kuri nėra sprendimą dėl šio apeliacinio skundo priėmusi kolegija.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
67 Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismo kolegijai, kuri nėra sprendimą dėl šio apeliacinio skundo priėmusi kolegija, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų, patirtų per šį apeliacinį procesą, klausimo nagrinėjimą.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (apeliacinių skundų kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2016 m. liepos 21 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą AV / Komisija (F‑91/15).
2. Grąžinti bylą kitai Bendrojo Teismo kolegijai nei ta, kuri priėmė sprendimą dėl šio apeliacinio skundo.
3. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Paskelbta 2018 m. gegužės 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai