TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. vasario 29 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra prieglobsčio ir imigracijos politika – Tarptautinės apsaugos prašymas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 4 straipsnis – Nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojus – Valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – 3 straipsnio 2 dalis – Valstybės narės, prašančios atsakingos valstybės narės atsiimti prašytoją ir pageidaujančios jį perduoti tai valstybei narei, pareigų apimtis – Tarpusavio pasitikėjimo principas – Realaus nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus buvimo dėl sisteminių trūkumų įrodinėjimo būdai ir standartas – Skubaus priverstinio apgręžimo (pushback) į trečiąją šalį ir sulaikymo pasienio postuose praktika“
Byloje C‑392/22
dėl Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Hertogenbosas (Hagos apygardos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) 2022 m. birželio 15 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
X
prieš
Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai O. Spineanu-Matei (pranešėja), J.-C. Bonichot, S. Rodin ir L. S. Rossi,
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– X, atstovaujamo advocaat A. Khalaf,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos K. Bulterman ir C. S. Schillemans,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, A. Van Baelen ir M. Van Regemorter,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos A. Edelmannová, M. Smolek ir J. Vláčil,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato D. G. Pintus,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch ir J. Schmoll,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos L. Grønfeldt ir G. Wils, vėliau – G. Wils,
susipažinęs su 2023 m. liepos 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau – reglamentas „Dublinas III“), 3 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant X ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl pastarojo sprendimo nenagrinėti X pateikto tarptautinės apsaugos prašymo.
Teisinis pagrindas
3 Reglamento „Dublinas III“ 3, 20, 32 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(3) 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje įvykusiame specialiame Europos Vadovų Tarybos susitikime <…> buvo susitarta imtis kurti [bendrą Europos prieglobsčio sistemą (BEPS)], paremtą visišku ir nuodugniu 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu (toliau – Ženevos konvencija), taikymu, šitaip užtikrinant, kad joks asmuo nebūtų išsiunčiamas atgal, kur būtų persekiojamas, t. y. įtvirtinant negrąžinimo (pranc. non-refoulement) principą. Šiuo atžvilgiu, nepažeidžiant šiame reglamente nustatytų atsakomybės kriterijų, valstybės narės, visos besilaikančios negrąžinimo principo, yra laikomos trečiųjų šalių piliečiams saugiomis šalimis;
<…>
(20) sulaikant prašytojus turėtų būti laikomasi pagrindinio principo, kad asmuo neturėtų būti laikomas sulaikytas vien dėl to, kad jis prašo tarptautinės apsaugos. Sulaikymas turėtų būti kuo trumpesnis ir turėtų būti laikomasi būtinybės bei proporcingumo principų. Visų pirma prašytojų sulaikymas turi vykti pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį. Šiame reglamente numatytos sulaikyto asmens atžvilgiu vykdomos procedūros turėtų būti taikomos kaip prioritetas ir atliekamos per trumpiausius galimus terminus. Valstybės narės taip pat turėtų taikyti [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96),] nuostatas dėl sulaikymui taikomų bendrųjų garantijų ir, atitinkamais atvejais, laikymo sąlygų, pagal šį reglamentą sulaikytiems asmenims;
<…>
(32) dėl požiūrio į asmenis, kuriems taikomas šis reglamentas, valstybės narės yra saistomos savo įsipareigojimų pagal tarptautinės teisės aktus, įskaitant atitinkamą Europos žmogaus teisių teismo praktiką;
<…>
(39) šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje [toliau – Chartija]. Visų pirma šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visišką Chartijos 18 straipsnyje garantuotos teisės į prieglobstį laikymąsi ir jos 1, 4, 7, 24 ir 47 straipsniuose pripažintų teisių laikymąsi. Todėl šis reglamentas turėtų būti atitinkamai taikomas“.
4 Šio reglamento 3 straipsnyje „Galimybė naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra“ nustatyta:
„1. Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.
2. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.
Jei prašytojo neįmanoma perduoti pirmajai paskirtai atsakinga valstybei narei, nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip apibrėžta [Chartijos] 4 straipsnyje, rizikos, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė toliau nagrinėja III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar kita valstybė narė galėtų būti paskirta atsakinga.
Jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare.
<…>“
5 Minėto reglamento 5 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:
„1. Siekiant palengvinti atsakingos valstybės narės nustatymo procesą, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė surengia asmeninį pokalbį su prašytoju. Pokalbis taip pat sudaro sąlygas tinkamai suprasti prašytojui pagal 4 straipsnį pateiktą informaciją.
2. Asmeninis pokalbis gali būti nerengiamas, jei:
<…>
b) gavęs 4 straipsnyje nurodytą informaciją, prašytojas kitomis priemonėmis jau pateikė informaciją, reikalingą atsakingai valstybei narei nustatyti. Pokalbio nerengianti valstybė narė suteikia prašytojui galimybę pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę, prieš priimant sprendimą dėl prašytojo perdavimo atsakingai valstybei narei pagal 26 straipsnio 1 dalį.
3. Asmeninis pokalbis vyksta tinkamu laiku ir bet kuriuo atveju prieš priimant sprendimą dėl prašytojo perdavimo atsakingai valstybei narei pagal 26 straipsnio 1 dalį.“
6 To paties reglamento 21 straipsnyje nurodyta:
„1. Jei valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, mano, kad už to prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo to prašymo pateikimo, kaip apibrėžta 20 straipsnio 2 dalyje, dienos paprašyti, kad ta kita valstybė narė perimtų prašytoją savo žinion.
<…>
3. 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais prašymas, kad kita valstybė narė perimtų prašytoją savo žinion, pateikiamas naudojant standartinę formą, pridedami tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai, apibūdinti 22 straipsnio 3 dalyje nurodytuose dviejuose sąrašuose, ir (arba) svarbios ištraukos iš prašytojo pareiškimo, leidžiantys prašomos valstybės narės valdžios institucijoms pasitikrinti, ar ji yra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus.
<…>“
7 Reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnis suformuluotas taip:
„<…>
2. Atliekant atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą naudojami tiesioginių ir netiesioginių įrodymų elementai.3. [Europos] Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, sudaro ir periodiškai peržiūri du sąrašus, kuriuose pagal šios dalies a ir b punktuose išdėstytus kriterijus nurodomi svarbūs tiesioginių ir netiesioginių įrodymų elementai. <…>
<…>
b) Netiesioginiai įrodymai:
i) tai orientacinio pobūdžio elementai, kurie, nors ir atmestini, tam tikrais atvejais pagal jiems priskiriamą įrodomąją vertę gali būti pakankami;
<…>
4. Įrodymų neturėtų būti reikalaujama daugiau negu reikia, kad būtų tinkamai taikomas šis reglamentas.
5. Nesant jokių oficialių įrodymų, prašoma valstybė narė savo atsakomybę pripažįsta, jei netiesioginiai įrodymai yra nuoseklūs, patikrinami ir pakankamai išsamūs, kad tiktų atsakomybei nustatyti.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 X yra Sirijos pilietis. 2021 m. lapkričio 9 d. jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Lenkijoje.
9 Vėliau, 2021 m. lapkričio 21 d., jis atvyko į Nyderlandus ir kitą dieną šioje valstybėje narėje pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą.
10 2022 m. sausio 20 d. Nyderlandų Karalystė, remdamasi reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktu, paprašė Lenkijos atsiimti X. 2022 m. vasario 1 d. ši valstybė narė patenkino šį prašymą pagal šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies c punktą.
11 2022 m. balandžio 20 d. sprendimu valstybės sekretorius nenagrinėjo X Nyderlanduose pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, motyvuodamas tuo, kad už prašymo nagrinėjimą atsakinga Lenkijos Respublika, ir atmetė X argumentus dėl jo perdavimo.
12 X apskundė šį sprendimą rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos apygardos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir prašė uždrausti perduoti jį Lenkijai. Tuo pat metu jis prašė uždrausti šį perdavimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo skundo; jo prašymas buvo patenkintas.
13 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad savo skunde X teigia, pirma, kad Lenkijos valdžios institucijos pažeidė jo pagrindines teises.
14 Šiuo klausimu nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiami jo teiginiai, kad tris kartus po atvykimo į Lenkijos teritoriją jis buvo skubiai priverstinai apgręžtas („pushback“) į Baltarusiją, įskaitant vieną kartą naktį. X teigia, kad 2021 m. lapkričio 7 d. jam pagaliau pavyko su dviem savo šeimos nariais patekti į Lenkiją ir pasilikti miške, kol buvo sugautas ir perduotas sienos apsaugos tarnybos pareigūnams. X priduria, kad jam būnant miške gyvenimo sąlygos tapo nepakeliamos. X sutiko, kad būtų paimti pirštų antspaudai, nes jam buvo grasinama apgręžimu į Baltarusiją, be to, taip patarė viena organizacija; jis nežinojo, kad tai prilygo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimui. Tąkart jis gavo dokumentus lenkų kalba ir vieną dokumentą arabų kalba, kur buvo pateikta informacija apie reglamentą „Dublinas III“, tačiau jam nebuvo suteikta vertėjo žodžiu pagalba. X teigia, kad po to jis, kaip ir visi kiti tarptautinės apsaugos prašytojai, maždaug savaitę buvo laikomas pasienio apsaugos sulaikymo centre, kur su juo buvo elgiamasi labai blogai, visų pirma dėl to, kad trūko maisto ir nebuvo atlikta jokia medicininė apžiūra. X tvirtina, kad nesiskundė Lenkijos valdžios institucijoms dėl šio netinkamo elgesio, nes tokį elgesį patyrė būtent dėl šių institucijų.
15 Jis nurodo baiminantis, kad jo pagrindinės teisės bus vėl pažeistos, jeigu bus perduotas Lenkijai.
16 Antra, X teigia, kad Lenkijos teismai nėra nepriklausomi.
17 X savo teiginius grindė savo paties pareiškimais ir nevyriausybinių organizacijų ataskaitomis apie trečiųjų šalių piliečių ir asmenų, dėl kurių priimtas sprendimas dėl perdavimo pagal reglamentą „Dublinas III“, padėtį Lenkijoje. Jis taip pat rėmėsi Teisingumo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų jurisprudencija.
18 Remdamasis autoritetingų šaltinių pranešimais, kuriuos cituoja, ir oficialiais dokumentais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nurodo keleto valstybių narių poziciją neleisti trečiųjų šalių piliečiams patekti į jų teritoriją ir visų valstybių narių pareiškimus dėl siekio užkirsti kelią emigracijai į jų teritoriją. Jis mano, kad tokia pozicija ir tie pareiškimai prieštarauja valstybių narių įsipareigojimams pagal Ženevos konvenciją, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Chartiją, kurių laikymasis yra bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindas. Konkrečiai jis nurodo skubaus priverstinio apgręžimo pasienyje praktiką.
19 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad tokia praktika prieštarauja pareigai išnagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą ir kenkia tarpusavio pasitikėjimo principui bei šios sistemos veikimui, be kita ko, dėl to, kad ji skatina užsienio piliečius apeiti ja besinaudojančias valstybes nares.
20 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš objektyvios, patikimos, tikslios ir tinkamai atnaujintos informacijos matyti, jog Lenkijos Respublika jau kelerius metus sistemingai pažeidžia daugelį trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių, vykdydama skubų priverstinį apgręžimą, kartu nuolat naudodama smurtą, ir sistemingai sulaikydama trečiųjų šalių piliečius, kurie neteisėtai atvyksta į jos teritoriją, „pasibaisėtinomis“ sąlygomis.
21 X pareiškimai dėl jam taikytų skubių priverstinių apgręžimų, kurių patikimumo valstybės sekretorius neabejojo, atitinka šią informaciją.
22 Šiam teismui kyla klausimas, ar tuo atveju, kai valstybėje narėje padaryta sisteminių prašytojo ar apskritai trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių pažeidimų, kompetentinga institucija turi nepriimti sprendimo dėl perdavimo šiai valstybei narei, ar visgi ir toliau visapusiškai taikomas tarpusavio pasitikėjimo principas.
23 Jei galima priimti sprendimą dėl perdavimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar, jei atsakinga valstybė narė sistemingai ir bendrai pažeidžia trečiųjų šalių piliečių teises, prašančioji valstybė narė vis dar gali remtis tarpusavio pasitikėjimo principu, kad įvertintų prašytojo padėtį po jo perdavimo pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalį.
24 Jis pažymi, kad iš 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo (C‑163/17, EU:C:2019:218) 82 punkto ir reglamento „Dublinas III“ 32 konstatuojamosios dalies matyti, kad valstybės narės įsipareigojimų pagal bendrą Europos prieglobsčio sistemą vykdymas neapsiriboja laikotarpiu po prašytojo perdavimo arba Chartijos 4 straipsniu.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad tuo atveju, jei prašančioji valstybė narė negali remtis tarpusavio pasitikėjimo principu, būtų galima pakoreguoti įrodinėjimo pareigą.
26 Konkrečiai kalbant, tuo atveju, kai valstybė narė sistemingai ir bendrai pažeidinėja pagrindines teises, net ir kitas, nei užtikrinamos pagal Chartijos 4 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto galimybę sumažinti iš pareiškėjo reikalaujamų įrodymų standartą, pirma, dėl jo pareiškimų, susijusių su pagrindinių teisių pažeidimais, ir, antra, dėl galimo pavojaus perdavimo atveju. Šiuo klausimu jis netgi numato įrodinėjimo naštos perkėlimą. Taigi prašančioji valstybė narė turėtų išsklaidyti bet kokias rimtas abejones dėl realaus pavojaus, kad prašytojo perdavimo atveju bus pažeistas Chartijos 4 straipsnis ar net visos jo pagrindinės teisės, pagal analogiją su 2011 m. gruodžio 13 d. Direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 4 straipsnio 4 dalimi dėl kilmės šalyje kylančios rizikos.
27 Be to, jis mano, kad prašančioji valstybė narė galėtų prašyti iš atsakingos valstybės narės institucijų individualių garantijų dėl tinkamų priėmimo sąlygų, kad bus tęsiama prieglobsčio procedūra ir nebus taikomas sulaikymas be teisinio pagrindo, ir netgi galėtų patikrinti, kaip laikomasi gautų garantijų.
28 Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad prašytojas įtikinamai nurodo, jog po galimo perkėlimo jis neturėtų veiksmingos galimybės apskųsti savo pagrindinių teisių pažeidimo, ir abejoja dėl šio fakto pasekmių.
29 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Den Haag zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos apygardos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [reglamentą „Dublinas III“], atsižvelgiant į jo 3, 32 ir 39 konstatuojamąsias dalis, siejamas su [Chartijos] 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti (ir taikyti atitinkamai) taip, kad [valstybių narių tarpusavio] pasitikėjimo principas yra nedalomas, taigi dėl šiurkščių ir sistemingų Sąjungos teisės pažeidimų, kuriuos iki asmens perdavimo padarė [už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą] galimai atsakinga valstybė narė prieš trečiųjų šalių piliečius, kurie (dar) nėra pagal [šį reglamentą] grąžinti asmenys, asmens perdavimas šiai valstybei narei absoliučiai negalimas?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar [reglamento „Dublinas III“] 3 straipsnio 2 dalį, siejamą su [Chartijos] 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti taip, kad, kai galimai atsakinga valstybė narė šiurkščiai ir sistemingai pažeidžia Sąjungos teisę, perduodančioji valstybė narė pagal [šį reglamentą] negali besąlygiškai remtis [valstybių narių tarpusavio] pasitikėjimo principu, o turi išsklaidyti visas abejones, kad prašytojas po perdavimo pateks į situaciją, nesuderinamą su [Chartijos] 4 straipsniu, kitaip tariant, turi įtikinamai įrodyti, kad taip nenutiks?
3. Kokiais įrodymais prašytojas gali pagrįsti savo argumentus, kad pagal [reglamento „Dublinas III“] 3 straipsnio 2 dalį jo perduoti negalima, ir koks įrodinėjimo standartas tam taikytinas? Ar, atsižvelgiant į [šio reglamento] konstatuojamosiose dalyse pateiktas nuorodas į Sąjungos acquis, perduodančioji valstybė narė turi pareigą bendradarbiauti ir (arba) pareigą įsitikinti, kitaip tariant, ar, esant šiurkščių ir sistemingų trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių pažeidimų, iš atsakingos valstybės narės reikia gauti individualių garantijų, kad perdavus prašytoją bus (tikrai) gerbiamos jo pagrindinės teisės? Ar atsakymas į pirmesnį klausimą būtų kitoks atsižvelgus į tai, kad prašytojas negali pateikti pakankamai įrodymų, t. y. negali savo nuoseklių ir išsamių parodymų pagrįsti dokumentais, kai pagal parodymų pobūdį to ir nebūtų galima tikėtis?
4. Ar atsakymai į [trečiąjį klausimą] būtų kitokie, jei prašytojas įtikinamai įrodytų, kad atsakingoje valstybėje narėje neįmanoma paduoti skundų institucijoms ir (arba) pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, ir (arba) šios priemonės nėra veiksmingos?“
Dėl prašymo taikyti pagreitintą procedūrą
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą.
31 Nors šis teismas nurodė, kad taikė laikinąją apsaugos priemonę, kuria uždraudė perduoti prašytoją Lenkijai, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo sprendimo dėl perdavimo teisėtumo, jis teigia, kad pagrindinėje byloje keliamas svarbus klausimas, susijęs su bendros Europos prieglobsčio sistemos principais, t. y. trečiųjų šalių piliečių, atvykusių į valstybių narių teritoriją siekiant pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, skubaus priverstinio apgręžimo ir sulaikymo pasienio postuose praktika. Be to, nacionaliniai teismai vis dažniau susiduria su šia problema, todėl prejudicinio sprendimo, kuris bus priimtas, nauda peržengia šios pagrindinės bylos ribas. Taigi šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pobūdis pateisina tai, kad jam būtų taikoma pagreitinta procedūra.
32 Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų išnagrinėta greitai.
33 Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, 2022 m. liepos 19 d. nusprendė atmesti šio sprendimo 30 punkte nurodytą nacionalinio teismo prašymą.
34 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagreitintos prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros taikymas priklauso ne nuo paties ginčo pagrindinėje byloje pobūdžio, o nuo ypatingų atitinkamos bylos aplinkybių, dėl kurių būtina ypač skubiai priimti sprendimą dėl pateiktų klausimų (2023 m. sausio 31 d. Sprendimo Puig Gordi ir kt., C‑158/21, EU:C:2023:57, 27 punktas).
35 Tai, kad byla susijusi su vienu ar keliais esminiais bendros Europos prieglobsčio sistemos aspektais, nėra ypatingos skubos priežastis, kuri būtina siekiant pateisinti nagrinėjimą pagreitinta tvarka. Tas pats pasakytina apie aplinkybę, kad pateikti klausimai gali būti susiję su dideliu skaičiumi asmenų (šiuo klausimu žr. 2021 gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia, C‑497/20, EU:C:2021:1037, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
Dėl prašymo perduoti bylą didžiajai kolegijai ir pradėti žodinę proceso dalį
36 Po to, kai 2023 m. liepos 13 d. buvo pateikta generalinio advokato išvada, ieškovas pagrindinėje byloje tų pačių metų rugpjūčio 16 d. raštu paprašė Teisingumo Teismo perduoti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėti didžiajai kolegijai ir, jei tai bus padaryta, pasiūlė, kad būtų pradėta žodinė proceso dalis.
37 Šie prašymai buvo atmesti 2023 m. rugpjūčio 23 d. ketvirtosios kolegijos pirmininko sprendimu.
38 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Procedūros reglamento 60 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas sprendžia, kuriai kolegijai byla turi būti paskirta nagrinėti, nebent paskirti didžiajai kolegijai pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečią pastraipą reikalauja procese dalyvaujanti valstybė narė arba Europos Sąjungos institucija. Be to, pagal 60 straipsnio 3 dalį tik konkrečios sudėties teismas, kuriam byla buvo perduota, bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje gali prašyti Teisingumo Teismo perduoti tą bylą didesnio teisėjų skaičiaus sudėties teismui.
39 Nagrinėjamu atveju perduoti bylą didžiajai kolegijai prašė ieškovas pagrindinėje byloje, todėl nėra jokio pagrindo perduoti bylą didesnio teisėjų skaičiaus sudėties teismui. Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo nagrinėti ieškovo pagrindinėje byloje siūlymo, jei byla būtų perduota didžiajai kolegijai, pradėti žodinę proceso dalį. Bet kuriuo atveju Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos yra įvykdytos, nes Teisingumo Teismas yra pakankamai informuotas, kad galėtų priimti sprendimą.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
40 Visų pirma reikia pažymėti, kad pirmaisiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kaip reikia aiškinti reglamentą „Dublinas III“, visų pirma jo 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, tuo atveju, kai valstybė narė, atsakinga už vieno iš trečiųjų šalių piliečių tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, prieš galimą jo perdavimą šiai valstybei narei šiurkščiai ir sistemingai pažeidžia Sąjungos teisę šių piliečių atžvilgiu. Konkrečiai jis klausia, ar dėl tokių pažeidimų gali kilti abejonių dėl valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principo taikymo tiek, kad tai būtų kliūtis šiam perdavimui, ar tokie pažeidimai bent jau reiškia, kad prašančioji valstybė narė, norinti atlikti tokį perdavimą, turi įsitikinti, kad, perdavus atitinkamą tarptautinės apsaugos prašytoją, jam nekils rizika patirti Chartijos 4 straipsniui prieštaraujantį elgesį.
41 Iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį matyti, kad šie klausimai yra susiję su situacija, kai prašytojas tvirtina, kad atsakinga valstybė narė vykdo skubų priverstinį trečiųjų šalių piliečių, norinčių pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, apgręžimą prie savo išorės sienų („pushback“) ir jų sulaikymą pasienio postuose; tokią praktiką patyrė pats ieškovas pagrindinėje byloje.
42 Taigi reikia konstatuoti, kad pirmaisiais dviem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad aplinkybė, jog valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, vykdo skubų priverstinį tokių piliečių, siekiančių prie jos sienos pateikti tokį prašymą, apgręžimą bei sulaikymą savo pasienio postuose, yra kliūtis perduoti šį pilietį šiai valstybei narei.
43 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Sąjungos teisė remiasi pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip aiškiai nurodyta ESS 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja jomis dalijasi. Ši prielaida suponuoja ir pagrindžia valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis jas įgyvendinančios Sąjungos teisės, taip pat pasitikėjimą tuo, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą Chartijoje, visų pirma jos 1 ir 4 straipsniuose, kuriuose įtvirtinta viena iš pamatinių Sąjungos ir jos valstybių narių vertybių, t. y. žmogaus orumas, apimantis kankinimo ir nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimą, pripažįstamų pagrindinių teisių apsaugą (2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Ministero dell’Interno ir kt. (Bendra atmintinė – Netiesioginis grąžinimas), C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21, EU:C:2023:934, 130 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Kalbant konkrečiau, tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių (2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45 Taigi, atsižvelgiant į bendrą Europos prieglobsčio sistemą, visų pirma į reglamentą „Dublinas III“, reikia preziumuoti, kad elgesys su tarptautinės apsaugos prašytojais kiekvienoje valstybėje narėje atitinka Chartijos, Ženevoje konvencijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus (2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad konkrečioje valstybėje narėje faktiškai gali kilti didelių tokios sistemos veikimo problemų, o tai reiškia, kad yra rimtas pavojus, jog perdavimo tokiai valstybei narei atveju su tarptautinės apsaugos prašytojais bus elgiamasi neatsižvelgiant į jų pagrindines teises (2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 83 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Pažymėtina, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą tarptautinės apsaugos prašytojas negali būti perduotas už jo prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei, jeigu esama pagrįstų priežasčių manyti, kad šios valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip apibrėžta Chartijos 4 straipsnyje, rizikos.
48 Nagrinėjamu atveju ieškovas pagrindinėje byloje tvirtina, kad atsakingoje valstybėje narėje yra sisteminių priėmimo sąlygų pažeidimų, kuriuos sudaro tarptautinės apsaugos prašymą siekiančių pateikti ar jau tokį prašymą pateikusių trečiųjų šalių piliečių skubus priverstinis apgręžimas prie išorės sienų ir sulaikymas pasienio postuose, taip pat yra sisteminių prieglobsčio procedūros trūkumų, nes trečiosios šalies piliečio skubus priverstinis apgręžimas yra kliūtis pradėti šią procedūrą.
49 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs pažymi, kad tokios praktikos egzistavimą patvirtina objektyvi, patikima, tiksli ir tinkamai atnaujinta informacija.
50 Pirma, dėl skubaus priverstinio apgręžimo prie Sąjungos išorės sienų praktikos, kuri prilygsta tarptautinės apsaugos prašymą siekiančių pateikti asmenų išstūmimui iš Sąjungos teritorijos arba tokį prašymą pateikusių asmenų pašalinimui iš šios teritorijos prieš tai, kai šis prašymas bus pradėtas nagrinėti pagal Sąjungos teisės aktus, reikia pažymėti, kad tokia praktika pažeidžia 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 6 straipsnį.
51 Ši nuostata, reglamentuojanti galimybę naudotis tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, sudaro vieną iš bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindų ir yra sudedamoji dalis Sąjungos teisės normų, kurios sukonkretina Chartijos 18 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į tarptautinės apsaugos gavėjo statusą, kai įvykdytos pagal Sąjungos teisę reikalaujamos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 192 punktą). Minėta nuostata reiškia, kad kiekvienas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės turi teisę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, taip pat ir prie valstybės narės sienos, vienoje iš toje pačioje nurodytų institucijų išreikšdamas norą pasinaudoti tarptautine apsauga. Ši teisė jam turi būti pripažinta, net jeigu jis šioje teritorijoje yra neteisėtai ir nesvarbu, kokia tikimybė, kad toks prašymas bus patenkintas (2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija /Vengrija (Ketinimų raštas prieš pateikiant prieglobsčio prašymą), C‑823/21, EU:C:2023:504, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
52 Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 31 ir 32 punktuose, skubaus priverstinio apgręžimo praktika kelia grėsmę šiam pagrindiniam bendros Europos prieglobsčio sistemos elementui dėl to, kad ji užkerta kelią pasinaudoti teise pateikti tarptautinės apsaugos prašymą ir atitinkamai Sąjungos teisėje nustatyta tvarka vykdyti procedūrą, kurią sudaro tokio prašymo pateikimas ir nagrinėjimas.
53 Nors ji bet kuriuo atveju pažeidžia Direktyvos 2013/32 6 straipsnį, skubaus priverstinio apgręžimo praktika taip pat gali pažeisti negrąžinimo principą. Kaip matyti iš reglamento „Dublinas III“ 3 konstatuojamosios dalies, šis principas, pagal kurį niekas negali būti grąžintas ten, kur jam vėl gresia persekiojimas, kaip pagrindinė teisė garantuojamas Chartijos 18 straipsnyje, siejamame su Ženevos konvencijos 33 straipsniu, ir Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės), C‑69/21, EU:C:2022:913, 55 punktą). Taigi skubaus priverstinio apgręžimo praktika pažeidžia šį principą tik tuo atveju, jei pasireiškia asmenų, siekiančių Sąjungoje pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, grąžinimu į trečiąją šalį, kurios teritorijoje jiems kyla minėta grėsmė.
54 Antra, dėl sulaikymo pasienio postuose praktikos Direktyvos 2013/33 15 konstatuojamojoje dalyje ir reglamento „Dublinas III“ 20 konstatuojamojoje dalyje primenamas principas, pagal kurį niekas neturėtų būti sulaikytas vien dėl to, kad prašo tarptautinės apsaugos.
55 Atsižvelgiant į dėl sulaikymo priemonės atsirandančio šio teisės į laisvę ribojimo rimtumą ir šios teisės svarbą, kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikti įgaliojimai sulaikyti trečiųjų šalių piliečius yra griežtai apriboti. Sulaikymo priemonė gali būti skirta ar pratęsta tik laikantis bendrųjų ir abstrakčių taisyklių, kuriomis nustatomos jos sąlygos ir tvarka (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra), C‑704/20 ir C‑39/21, EU:C:2022:858, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
56 Be to, trečiosios šalies pilietis negali būti sulaikytas pagal bendrą Europos prieglobsčio sistemą, jei galima veiksmingai taikyti švelnesnę prievartos priemonę (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra), C‑704/20 ir C‑39/21, EU:C:2022:858, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
57 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokia praktika, kaip skubaus priverstinio apgręžimo ir sulaikymo pasienio postuose praktika, yra nesuderinama su Sąjungos teise ir yra rimtas prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumas. Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad šie trūkumai atitinka dvi kumuliacines sąlygas, nurodytas reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kurios turi būti įvykdytos, kad tarptautinės apsaugos prašytojas negalėtų būti perduotas valstybei narei, kurioje tokia praktika egzistuoja.
58 Pagal šią nuostatą tik „sisteminiai“ trūkumai, dėl kurių „esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip apibrėžta [Chartijos] 4 straipsnyje, rizikos“, gali būti tokio perdavimo kliūtis.
59 Nagrinėjamu atveju, kalbant apie pirmąja iš šių dviejų sąlygų, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar Lenkijoje vis dar tęsiami pažeidimai ir ar jie apskritai susiję su prieglobsčio procedūra ir priėmimo sąlygomis, taikomomis tarptautinės apsaugos prašytojams, ar bent jau su tam tikromis tarptautinės apsaugos prašytojų grupėmis apskritai, pavyzdžiui, asmenų, siekiančių gauti tarptautinę apsaugą kirtus arba bandžius kirsti Lenkijos ir Baltarusijos sieną, grupe.
60 Jei paaiškėtų, kad taip yra, šie trūkumai galėtų būti laikomi „sisteminiais“, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis, galima prilyginti sisteminiams trūkumams (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 90 punktą).
61 Priešingu atveju, reikėtų daryti išvadą, kad ši pirmoji reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta sąlyga nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyta. Tokiu atveju ši nuostata netrukdo perduoti prašytojo atsakingai valstybei narei.
62 Dėl antrosios sąlygos, susijusios su nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojumi, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, kylančiu dėl sisteminių prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs turės patikrinti, ar dėl sisteminių trūkumų atsiranda rizika, kad atitinkamas asmuo patirs Chartijos 4 straipsniui prieštaraujantį elgesį.
63 Šiuo klausimu jis turės išnagrinėti, pirma, ar yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perduotam ieškovui pagrindinėje byloje kiltų realus pavojus vėl būti išvežtam į Lenkijos ir Baltarusijos pasienį ir iš ten skubiai priverstinai išsiųstam į Baltarusiją prieš tai galbūt taikant sulaikymą pasienio poste, ir, antra, ar dėl tokių priemonių ir veiksmų jis patektų į nepaprastai sunkią materialinę padėtį, kai negalėtų patenkinti savo būtiniausių poreikių, kaip antai pavalgyti, nusiprausti ir turėti būstą, kuri irgi pakenktų jos fizinei ar psichinei sveikatai ir ją pablogintų taip, kaip nesuderinama su žmogišku orumu; atitinkamai asmuo atsirastų tokioje sunkioje padėtyje, kad ji galėtų būti prilyginta nežmoniškam ar žeminamam elgesiui (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 85 ir 87 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
64 Atliekant šį vertinimą, reikia atsižvelgti į padėtį, kurioje atitinkamas prašytojas galėtų atsidurti jo perdavimo atsakingai valstybei narei metu arba jau įvykdžius šį perdavimą (pagal analogiją žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 85, 87 ir 88 punktus ir 2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Ministero dell’Interno ir kt. (Bendra atmintinė – Netiesioginis grąžinimas), C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21, EU:C:2023:934, 134 ir 135 punktus), o ne tą, kurioje jis buvo, kai iš pradžių atvyko į šios valstybės narės teritoriją.
65 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tai, jog valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, vykdė tokių piliečių, siekiančių pateikti tokius prašymus prie jos sienos, skubų priverstinį apgręžimą ir taikė sulaikymą pasienio postuose, savaime nesudaro kliūčių perduoti šį pilietį šiai valstybei narei. Vis dėlto minėtas pilietis negali būti perduotas minėtai valstybei narei, jeigu yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavimo metu ar perdavus jam kiltų realus pavojus patirti tokius veiksmus ir kad dėl jų, atsižvelgiant į aplinkybes, kurias turi įvertinti kompetentingos institucijos ir teismas, kuriam gali būti apskųstas sprendimas dėl perdavimo, jo materialinė padėtis taptų tokia nepaprastai sunki, kad galėtų būti prilyginta pagal Chartijos 4 straipsnį draudžiamam nežmoniškam ir žeminamam elgesiui.
Dėl trečiojo klausimo
66 Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalis, siejama su Chartijos 4 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad, pirma, valstybė narė, prašanti atsakingos valstybės narės atsiimti tarptautinės apsaugos prašytoją ir norinti jį perduoti tai valstybei narei, prieš atlikdama šį perdavimą turi atsižvelgti į visą atitinkamo prašytojo jai pateiktą informaciją, visų pirma dėl to, kad perdavimo metu ar perdavus egzistuoja realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal minėtą 4 straipsnį, antra, ji turi bendradarbiauti nustatant faktus ir (arba) patikrinti jų tikrumą ir, trečia, tuo atveju, jei atsakingoje valstybėje narėje šiurkščiai ir sistemingai pažeidžiamos trečiųjų šalių piliečių pagrindinės teisės, turi prašyti pateikti individualias šio piliečio pagrindinių teisių paisymo garantijas perdavimo atveju.
67 Dėl įrodinėjimo standartų ir sistemos, kad būtų pradėta taikyti reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, atsižvelgiant į tai, kad šioje nuostatoje nėra konkrečių paaiškinimų, reikia remtis bendrosiomis šio reglamento nuostatomis ir jo sistema.
68 Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėtame reglamente Sąjungos teisės aktų leidėjas neapsiribojo vien organizacinių taisyklių, reglamentuojančių tik valstybių narių tarpusavio santykius siekiant nustatyti atsakingą valstybę narę, įtvirtinimu, bet nusprendė į šį procesą įtraukti tarptautinės apsaugos prašytojus, taip įpareigodamas valstybes nares juos informuoti apie atsakomybės kriterijus ir suteikti jiems galimybę pateikti informaciją, kuri leistų tinkamai taikyti šiuos kriterijus (2016 m. birželio 7 d. Sprendimo Ghezelbash, C‑63/15, EU:C:2016:409, 51 punktas).
69 Pirmiausia, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 46 punkte, reglamento „Dublinas III“ 5 straipsnyje numatytas asmeninis pokalbis, taip pat skundas, galimai pateiktas dėl sprendimo dėl perdavimo, turi suteikti tarptautinės apsaugos prašytojui galimybę pateikti jo turimą informaciją.
70 Pagal reglamento „Dublinas III“ 5 straipsnio 1 ir 3 dalis asmeninio pokalbio tikslas – palengvinti atsakingos valstybės narės nustatymo procesą. Šis pokalbis turi vykti tinkamu laiku ir bet kuriuo atveju prieš priimant sprendimą dėl perdavimo.
71 Iš reglamento „Dublinas III“ 5 straipsnio 2 dalies taip pat matyti, kad prašytojui suteikiama galimybė „pateikti visą <…> informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę“.
72 Tuo remiantis darytina išvada, kad prašytojui turi būti suteikta galimybė pateikti visus tiesioginių ir netiesioginių įrodymų elementus, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 22 straipsnio 2 ir 3 dalis, reikšmingus nustatant atsakingą valstybę narę.
73 Be to, šio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje nurodyti ne tik minėti tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymų elementai, bet ir kitos svarbios ištraukos iš prašytojo pareiškimo, leidžiantys prašomos valstybės narės valdžios institucijoms pasitikrinti, ar ji yra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus.
74 Galiausiai to paties reglamento 22 straipsnio 4 ir 5 dalyse patikslinama, pirma, kad įrodymų neturėtų būti reikalaujama daugiau, negu reikia, kad būtų tinkamai taikomas šis reglamentas, ir, antra, nesant jokių oficialių įrodymų, prašoma valstybė narė savo atsakomybę pripažįsta, jei netiesioginiai įrodymai yra nuoseklūs, patikrinami ir pakankamai išsamūs, kad tiktų atsakomybei nustatyti.
75 Iš to, kas nurodyta šio sprendimo 68–74 punktuose, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustatė jokio reikalavimo dėl informacijos, kurią prašytojas gali pateikti dalyvaudamas atsakingos valstybės narės nustatymo procedūroje, pobūdžio ir įrodomosios galios, visų pirma siekiant nustatyti, ar yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavimo atsakingai valstybei narei atveju kils šio reglamento 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodyta reali rizika.
76 Taigi valstybė narė, turinti nustatyti už atsakingą valstybę narę, turi atsižvelgti į visą prašytojo pateiktą informaciją, siekdama nustatyti, ar egzistuoja Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio elgesio rizika, ir remdamasi objektyvia, patikima, tikslia ir tinkamai atnaujinta informacija bei atsižvelgdama į Sąjungos teise užtikrinamą pagrindinių teisių apsaugos standartą, įvertinti, ar tikrai yra nurodytų trūkumų (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 90 punktą ir 2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Ministero dell’Interno ir kt. (Bendra atmintinė – Netiesioginis grąžinimas), C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21, EU:C:2023:934, 136 punktas).
77 Be to, reikia pažymėti, kad nepriklausomai nuo to, ar atsižvelgiama į prašytojo pateiktą informaciją, valstybės narės privalo neperduoti prašytojo atsakingai valstybei narei, kai negali nežinoti, kad dėl sisteminių prieglobsčio procedūros ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygų šioje valstybėje narėje trūkumų yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad prašytojui kyla realus pavojus patirti nežmonišką ir žeminamą elgesį, kaip tai suprantamą pagal Chartijos 4 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N.S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 94 punktą ir 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 85 punktą). Taigi negalima atmesti galimybės, kad valstybei narei, turinčiai nustatyti atsakingą valstybę narę, gali tekti savo iniciatyva atsižvelgti į jai žinomą svarbią informaciją, kad galėtų nuspręsti dėl reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo.
78 Tuo remiantis darytina išvada, kad valstybė narė, turinti nustatyti už trečiosios šalies piliečio tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, turi, pirma, atsižvelgti į visą atitinkamo piliečio pateiktą informaciją, ypač dėl galimo Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio elgesio pavojaus egzistavimo šio prašytojo perdavimo atveju. Ši pirmoji valstybė narė, antra, turi bendradarbiauti nustatant faktus, įvertindama tokio pavojaus realumą, remdamasi objektyvia, patikima, tikslia ir tinkamai atnaujinta informacija bei atsižvelgdama į Sąjungos teise užtikrinamą pagrindinių teisių apsaugos standartą, prireikus savo iniciatyva atsižvelgdama į svarbią informaciją, kurios ji negali nežinoti, dėl galimų sisteminių prieglobsčio procedūros ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo sąlygų atsakingoje valstybėje narėje trūkumų.
79 Tuo atveju, kai tokie trūkumai yra nustatyti ir sudaro rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perduotam prašytojui kils realus Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio elgesio pavojus, valstybė narė, turinti nustatyti atsakingą valstybę narę, privalo pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą toliau nagrinėti šio reglamento III skyriuje išvardytus kriterijus, kad nustatytų, ar kita valstybė narė gali būti paskirta atsakinga.
80 Taigi, prieš darydama išvadą, kad perdavimo atsakingai valstybei narei atveju kyla realus nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojus, valstybė narė, norinti įvykdyti perdavimą, gali siekti gauti individualių garantijų, kurių pakaktų šiam pavojui atmesti (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 83 ir 84 punktus).
81 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: reglamentas „Dublinas III“, siejamas su Chartijos 4 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad
– valstybė narė, paprašiusi atsakingos valstybės narės atsiimti tarptautinės apsaugos prašytoją ir ketinanti jį perduoti šiai valstybei narei, prieš atlikdama šį perdavimą privalo atsižvelgti į visą to prašytojo jai pateiktą informaciją, ypač dėl galimo realaus pavojaus, kad asmuo perdavimo metu ar perduotas patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal minėtą 4 straipsnį, egzistavimo;
– valstybė narė, ketinanti atlikti perdavimą, privalo bendradarbiauti nustatant faktus ir (arba) patikrinti jų tikrumą;
– ši valstybė narė negali atlikti šio perdavimo, jeigu yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavimo atveju egzistuoja realus tokio elgesio pavojus;
– minėta valstybė narė vis dėlto gali siekti gauti iš atsakingos valstybės narės individualių garantijų ir jeigu tokios garantijos suteikiamos ir atrodo įtikinamos ir pakankamos, kad būtų galima atmesti bet kokį realų nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojų, atlikti perdavimą.
Dėl ketvirtojo klausimo
82 Savo ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar atsakymui į trečiąjį klausimą turėtų įtakos aplinkybė, darant prielaidą, kad ji patvirtinta, jog tarptautinės apsaugos prašytojas negalėtų (ar negalėtų veiksmingai) kreiptis į valdžios institucijas ir pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis atsakingoje valstybėje narėje.
83 Primintina, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose. Šitaip teismams bendradarbiaujant, pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris vienintelis tiksliai žino ginčą sukėlusias faktines aplinkybes ir kuris turi prisiimti atsakomybę už būsimą teismo sprendimą, privalo įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi, jeigu pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimo mBank (Vartotojo pareiškimas), C‑140/22, EU:C:2023:965, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
84 Taigi, Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl prejudicinio klausimo, kai akivaizdu, jog nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas visiškai nesusijęs su jo nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cilevičs ir kt., C‑391/20, EU:C:2022:638, 42 punktą ir jame nurodyta jurisprudenciją).
85 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad labai svarbu, jog nacionalinis teismas nurodytų tikslias priežastis, dėl kurių jam kilo abejonių dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir būtinybės pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui (2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, EU:C:2005:741, 46 punktas ir 2011 m. balandžio 15 d. Nutarties Debiasi, C‑613/10, EU:C:2011:266, 22 punktas).
86 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nepakankamai aiškiai ir tiksliai nurodė sunkumus, kurių gali kilti ieškovui pagrindinėje byloje, jei jis būtų perduotas atsakingai valstybei narei.
87 Be to, nacionalinis teismas taip pat aiškiai nepaaiškina, kodėl jis sieja sunkumus gauti veiksmingą teisinę gynybą šioje valstybėje narėje po prašytojo perdavimo ir iš jo reikalaujamą įrodinėjimo standartą vykstant atsakingos už jo prašymo nagrinėjimą valstybės narės nustatymo procedūrai, kiek tai susiję su aplinkybėmis, kurias jis nurodo, grįsdamas savo teiginį, kad jei prašytojas bus perduotas tai valstybei narei, jam kils Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio elgesio pavojus dėl sisteminių ar bendrų prieglobsčio procedūros ar priėmimo sąlygų trūkumų.
88 Taigi ketvirtasis klausimas yra nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa
turi būti aiškinama taip:
tai, jog valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, vykdė tokių piliečių, siekiančių pateikti tokius prašymus prie jos sienos, skubų priverstinį apgręžimą ir taikė sulaikymą pasienio postuose, savaime nesudaro kliūčių perduoti šį pilietį šiai valstybei narei. Vis dėlto minėtas pilietis negali būti perduotas minėtai valstybei narei, jeigu yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavimo metu ar perdavus jam kiltų realus pavojus patirti tokius veiksmus ir kad dėl jų, atsižvelgiant į aplinkybes, kurias turi įvertinti kompetentingos institucijos ir teismas, kuriam gali būti apskųstas sprendimas dėl perdavimo, jo materialinė padėtis taptų tokia nepaprastai sunki, kad galėtų būti prilyginta pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį draudžiamam nežmoniškam ir žeminamam elgesiui.
2. Reglamentas Nr. 604/2013, siejamas su Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu,
turi būti aiškinamas taip:
– valstybė narė, paprašiusi atsakingos valstybės narės atsiimti tarptautinės apsaugos prašytoją ir ketinanti jį perduoti šiai valstybei narei, prieš atlikdama šį perdavimą privalo atsižvelgti į visą to prašytojo jai pateiktą informaciją, ypač dėl galimo realaus pavojaus, kad asmuo perdavimo metu ar perduotas patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal minėtą 4 straipsnį, egzistavimo;
– valstybė narė, ketinanti atlikti perdavimą, privalo bendradarbiauti nustatant faktus ir (arba) patikrinti jų tikrumą;
– ši valstybė narė negali atlikti šio perdavimo, jeigu yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavimo atveju egzistuoja realus tokio elgesio pavojus;
– minėta valstybė narė vis dėlto gali siekti gauti iš atsakingos valstybės narės individualių garantijų ir jeigu tokios garantijos suteikiamos ir atrodo įtikinamos ir pakankamos, kad būtų galima atmesti bet kokį realų nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojų, atlikti perdavimą.
Parašai.