GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2015 m. gruodžio 23 d.(1)
Byla C‑558/14
Mimoun Khachab
prieš
Subelegación de Gobierno en Álava
(Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Autónoma del País Vasco (Baskų krašto autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisė į šeimos susijungimą – Trečiosios šalies pilietis – Direktyva 2003/86/EB – Sąlygos – 7 straipsnio 1 dalies c punktas – Pastovios ir nuolatinės lėšos, kurių pakanka – Perspektyvinis vertinimas – Vertinimo metodas – Tikimybė, kad globėjas išsaugos šias lėšas po prašymo susijungti su šeima pateikimo – Laikotarpis, kuriuo globėjas turi turėti šias lėšas“
1. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl sąlygų, kurias valstybės narės gali taikyti dėl trečiosios šalies piliečio šeimos atvykimo ir gyvenimo jos teritorijoje. Pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą(2) 7 straipsnį, kuriame reglamentuojama trečiųjų šalių piliečių šeimos narių atvykimo ir gyvenimo tvarka, valstybės narės gali reikalauti, kad globėjas turėtų gyvenamąsias patalpas, ligos draudimą, taip pat pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakaktų jam ir jo šeimos nariams išlaikyti, ir kad jis laikytųsi integracijos priemonių.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui teikia klausimą dėl su lėšomis susijusios sąlygos, tiksliau tariant, klausiama, ar globėjas atitinka šią sąlygą, jeigu pakankamai lėšų savo šeimai išlaikyti jis turi prašymo susijungti su šeima pateikimo atitinkamoms valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms dieną, ar visgi valstybė narė gali reikalauti, kad tokių lėšų jis turėtų po šios dienos, siekdama įsitikinti, kad jo šeimai atvykus į valstybę narę jis ir toliau galės ją išlaikyti.
3. Teisingumo Teismas jau yra pasisakęs dėl integracijos priemonių, kurių atitinkamos valstybės narės reikalavimu turi laikytis globėjas(3), arba dėl lėšų, kurios leidžia globėjui nesinaudoti šios valstybės narės socialinės paramos sistema, pakankamumo(4), tačiau jam niekada nebuvo pateiktas klausimas, ar galima reikalauti, kad globėjas įrodytų, kad jis, labai tikėtina, tebeturės lėšų po prašymo susijungti su šeima pateikimo ir, jeigu taip, kiek laiko. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismui bus suteikta galimybė išnagrinėti šį klausimą.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4. Pagal Direktyvos 2003/86 1 straipsnį jos tikslas – „nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas“.
5. Pagal jos 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma „tais atvejais, kai globėjas turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai“.
6. Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi šiems šeimos nariams:
a) globėjo sutuoktiniui <…>“
7. Direktyvos 2003/86 IV skyriuje yra jos 7 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta:
„Tuo metu, kai yra pateiktas prašymas susijungti su šeima, atitinkama valstybė narė gali reikalauti, kad prašymą pateikęs asmuo pateiktų įrodymus, kad globėjas turi:
a) panašiai šeimai tame pačiame regione normaliomis laikomas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias atitinkamoje valstybėje narėje galiojančius bendrus sveikatingumo ir saugos standartus;
b) sau ir savo šeimos nariams skirtą ligos draudimą nuo bet kurios rizikos, nuo kurios atitinkamoje valstybėje narėje įprastai apdraudžiami savi piliečiai;
c) pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema. Valstybės narės įvertina šias lėšas atsižvelgdamos į jų pobūdį ir reguliarumą bei minimalų nacionalinį darbo užmokestį ir pensijas, taip pat šeimos narių skaičių.“
8. Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi šeimos susijungimo tikslu arba prireikus panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi dėl šių priežasčių:
a) jei nesilaikoma arba daugiau nebesilaikoma šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų.
Atnaujindama leidimą gyventi, jei globėjas neturi pakankamai lėšų nesinaudodamas atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies c punkte, valstybė narė atsižvelgia į šeimos narių įnašus į namų ūkio pajamas;
<…>“
9. Direktyvos 2003/86 17 straipsnyje nustatyta: „Valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą.“
B – Ispanijos teisė
10. 2000 m. sausio 11 d. Organinio įstatymo 4/2000 dėl užsieniečių laisvių ir teisių Ispanijoje ir jų socialinės integracijos (Ley Orgánica 4/2000, de 11 de enero, sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social)(5) (toliau – Organinis įstatymas 4/2000) 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Ispanijoje gyvenantys užsieniečiai turi teisę, kad su jais gyventų 17 straipsnyje nurodyti jų šeimos nariai“. To paties dokumento 17 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad jie turi teisę, kad su jais gyventų visų pirma „rezidento sutuoktinis, su kuriuo santuoka nenutraukta nei faktiškai, nei teisiškai ir ji nebuvo sudaryta siekiant apeiti įstatymą“.
11. Organinio įstatymo 4/2000 18 straipsnio „Šeimos susijungimo reikalavimai“ 2 dalyje nustatyta, kad „[g]lobėjas per teisės aktuose nustatytus terminus turi įrodyti, kad turi tinkamą būstą ir pakankamai lėšų, kad patenkintų savo ir savo šeimos poreikius, kai ji susijungia. Susijungimo tikslais vertinant pajamas neatsižvelgiama į pajamas, gaunamas pagal socialinės paramos sistemą, tačiau atsižvelgiama į kitas pajamas, kurias gauna sutuoktinis, kuris gyvena Ispanijoje ir su kuriuo gyvena globėjas.“
12. 2011 m. balandžio 20 d. Karaliaus dekreto 557/2011, kuriuo patvirtinamos Organinio įstatymo 4/2000 dėl užsieniečių teisių ir laisvių Ispanijoje ir jų socialinės integracijos, iš dalies pakeisto Organiniu įstatymu 2/2009, įgyvendinimo taisyklės (El Real Decreto 557/2011, de 20 de abril, por el que se aprueba el Reglamento de la Ley Orgánica 4/2000, sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social, tras su reforma por Ley Orgánica 2/2009)(6) (toliau – Karaliaus dekretas 557/2011), 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Užsienietis, kuris šeimos susijungimo pagrindu savo šeimos nariams siekia gauti leidimą gyventi šalyje, pateikdamas prašymą išduoti šį leidimą turi pridėti dokumentus, įrodančius, kad turi pakankamai lėšų šeimos poreikiams patenkinti, taip pat sveikatos priežiūrai užtikrinti tuo atveju, jeigu šeimos narys nedraustas socialiniu draudimu; šios lėšos prašymo pateikimo momentu skaičiuojamos eurais arba jo ekvivalentu užsienio valiuta, atsižvelgiant į asmenų, kurių naudai prašoma leidimo susijungti, ir į Ispanijoje kartu su juo jau gyvenančių šeimos narių skaičių, ir jos turi būti ne mažesnės kaip:
a) 150 % Indicador Público de Renta de Efectos Múltiples (viešasis įvairios paskirties pajamų rodiklis, toliau – IPREM) per mėnesį, jeigu šeima sudaryta iš dviejų asmenų, t. y. globėjo ir į Ispaniją atvykstančio šeimos nario <...>“
13. IPREM yra Ispanijoje naudojamas lyginamasis indeksas teikiant, be kita ko, paramą, stipendijas, subsidijas arba bedarbystės pašalpas. Nuo tada, kai buvo sukurtas 2004 m., jis pakeitė minimalų darbo užmokestį kaip lyginamąjį šios paramos teikimo indeksą.
14. Karaliaus dekreto 557/2011 54 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad „[l]eidimai neišduodami, jeigu patikimai nustatoma, kad metus po prašymo pateikimo prašymą pateikęs asmuo tokių lėšų neišsaugos. Atliekant šį vertinimą pajamų šaltinio išsaugojimo tikimybė per tuos metus nustatoma atsižvelgiant į globėjo per šešis mėnesius iki prašymo pateikimo gautų lėšų pokyčius.“
II – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
15. Mimoun Khachab turi ilgalaikį leidimą gyventi Ispanijoje. Nuo 2009 m. jis yra susituokęs su Ilham Aghadar.
16. 2012 m. vasario 20 d. M. Khachab pateikė Subdelegación del Gobierno en Álava (Vyriausybės subdelegacija Alavoje) prašymą dėl šeimos susijungimo išduoti jo sutuoktinei I. Aghadar leidimą laikinai gyventi šalyje.
17. 2012 m. kovo 26 d. Subdelegación del Gobierno en Álava atmetė šį prašymą motyvuodama tuo, kad M. Khachab „netur[ėjo] pakankamai lėšų, kad patenkintų šeimos poreikius po jos susijungimo“.
18. M. Khachab apskundė šį sprendimą administracine tvarka. 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu Subdelegación del Gobierno en Álava atmetė šį skundą. Ji pažymėjo, kad M. Khachab pateikta darbo sutartis, kurią jis 2012 m. vasario 16 d. sudarė su įmone Construcciones y distribuciones constru-label SL, baigėsi 2012 m. kovo 1 d. ir kad M. Khachab šiai įmonei dirbo tik 15 dienų 2012 m. ir 48 dienas 2011 m., ir kad tuo metu, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, jis neužsiėmė jokia profesine veikla. Todėl ji priėjo prie išvados, kad jis neturėjo pakankamai lėšų, kad patenkintų šeimos poreikius po jos susijungimo. Ji taip pat pabrėžė, kad nėra informacijos, iš kurios būtų matyti, kad metus po prašymo pateikimo datos pareiškėjas turės pakankamai lėšų.
19. 2013 m. sausio 29 d. sprendimu Juzgado de lo Contencioso-Administrativo Nr. 1 de Vitoria-Gasteiz (Vitorija-Gasteiso administracinis teismas Nr. 1) paliko galioti 2012 m. gegužės 25 d. Vyriausybės subdelegacijos Alavoje sprendimą. Jis pažymėjo, kad per šešis mėnesius iki jo prašymo pateikimo dienos M. Khachab dirbo Construcciones y distribuciones constru-label SL tik 63 dienas, o darbo užmokesčio dydis buvo 929 EUR. Jis taip pat pabrėžė, kad M. Khachab pateiktos darbo sutartys, sudarytos iki darbo sutarties sudarymo su šia įmone, buvo terminuotos. Atsižvelgdamas į tai, jis padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo manyti, jog po metų M. Khachab turės pakankamai lėšų savo šeimai išlaikyti.
20. M. Khachab kasacine tvarka apskundė 2013 m. sausio 29 d. sprendimą. Jis kaltina Juzgado de lo Contencioso-Administrativo Nr. 1 de Vitoria-Gasteiz neatsižvelgus į naują aplinkybę, kad nuo 2012 m. lapkričio 26 d. jis dirba citrusinių vaisių rinkėju, taigi jis turi pakankamai lėšų savo šeimos poreikiams patenkinti. Abogado del Estado atmetė skundą, tvirtindamas, kad negalima atsižvelgti į naujas aplinkybes ir kad iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog nėra jokios tikimybės, kad metus po prašymo pateikimo datos pareiškėjas turės pakankamai lėšų.
21. Šiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Autónoma del País Vasco (Baskų krašto autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą 7 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nacionalinės valdžios institucijos gali neleisti šeimos susijungimo, jeigu globėjas neturi pastovių ir nuolatinių pajamų, kurių pakaktų sau ir savo šeimos nariams išlaikyti, vadovaudamosi pačių atliktu perspektyviniu vertinimu, susijusiu su lėšų turėjimo tikimybe metus laiko nuo prašymo pateikimo datos, ir atsižvelgdamos į jo pajamų pokyčius per šešis mėnesius iki šio pateikimo?“
22. Rašytines pastabas šiuo klausimu pateikė Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Nyderlandų vyriausybės ir Europos Komisija.
III – Vertinimas
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punktas, kuriame numatyta, kad atitinkama valstybė narė gali reikalauti, kad globėjas turėtų „pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti“, leidžia kompetentingoms šios valstybės valdžios institucijoms atlikti perspektyvinį globėjo lėšų vertinimą, t. y. atsižvelgti ne tik į lėšas, kurias jis turi prašymo susijungti su šeima pateikimo ir (arba) jo nagrinėjimo metu, bet taip pat į lėšas, kurių jis turės metus laiko nuo prašymo pateikimo, atsižvelgiant į tai, kad globėjo lėšų turėjimo tikimybė vertinama remiantis lėšomis, kurias jis turėjo šešis mėnesius iki prašymo pateikimo.
24. Reikia pažymėti, kad prejudicinis klausimas susijęs ne su lėšų „pakankamumu“, t. y. jų suma atsižvelgiant visų pirma į nacionalinį minimalų atlyginimą ir pensijas, bet su šių lėšų „pastovumu“ ir „nuolatinumu“, nes reikia nustatyti, ar atitinkamos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos gali reikalauti, kad globėjas ne tik būtų turėjęs pakankamai lėšų, bet ir kad jis jų turės (gaus) ateityje tam tikrą laiką ir tam tikru periodiškumu, kurie turi būti nustatyti.
25. Todėl šioje išvadoje neanalizuosiu, ar Ispanijos valdžios institucijos gali, nepažeisdamos Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkto, reikalauti, kad jo pajamos nebūtų mažesnės kaip 150 % IPREM(7). Vis dėlto patikslinu, kad Sprendime Chakroun Teisingumo Teismas nusprendė, kad „valstybės narės gali nustatyti tam tikrą sumą kaip referencinę, bet ne ta prasme, kad jos gali nustatyti minimalių pajamų sumą, kurios nepasiekus nesuteikiama teisė susijungti šeimai, neatsižvelgiant į kiekvieno prašymą pateikusio asmens konkrečią situaciją“(8), ir kad tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2003/86 17 straipsnis(9), pagal kurį reikalaujama nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai.
26. Konkrečiau tariant, mano nuomone, Teisingumo Teismui pateiktas klausimas yra sudarytas iš dviejų dalių. Viena vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia klausimą dėl atitinkamos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos galimybių atsižvelgti į būsimas globėjo lėšas, t. y. dėl paties Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos sąlygos dėl lėšų perspektyvinio vertinimo principo. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikia klausimą dėl aspektų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti atliekant tokį vertinimą, t. y. dėl laikotarpio, kuriuo globėjas turės turėti pakankamai lėšų (Ispanijos teisės aktuose nustatytas vienų metų nuo prašymo susijungti su šeima pateikimo laikotarpis), trukmės ir tikimybės, kad šių lėšų bus šiuo laikotarpiu (pagal Ispanijos teisės aktus tikimybė, kad globėjas tebeturės lėšų po prašymo pateikimo, vertinama atsižvelgiant į jo turėtų lėšų dinamiką šešis mėnesius iki šio prašymo pateikimo).
27. Taigi toliau pirmiausia išnagrinėsiu, ar pagal Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalį leidžiama atlikti ieškovo lėšų perspektyvinį vertinimą. Pirmiausia pažymiu, kad manau, jog ši direktyva neabejotinai leidžia valstybėms narėms numatyti tokį vertinimą. Vėliau išanalizuosiu atitinkamos valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų taikomą tvarką siekiant įvertinti tikimybę, kad globėjas tebeturės esamų lėšų ir kurį laiką. Šiuo požiūriu reikia pabrėžti, kad nors Direktyvoje 2003/86 nereglamentavus šio klausimo valstybės narės gali laisvai nustatyti šių globėjo lėšų vertinimo tvarką, tokia galimybe jos gali naudotis tik paisydamos šios direktyvos tikslo – sudaryti palankesnes susijungimo su šeima sąlygas. Ispanijos teisės aktuose nustatytą vertinimo tvarką, kuri priminta ankstesniame punkte, analizuosiu atsižvelgdamas į šį tikslą.
A – Dėl atitinkamos valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų galimybės atlikti Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytų lėšų perspektyvinį vertinimą
28. Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atitinkama valstybė narė „gali reikalauti, kad prašymą pateikęs asmuo pateiktų įrodymus, kad globėjas turi“ visų pirma „pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema“. Tačiau šiame straipsnyje nėra pateikta „pastovių“ ir „nuolatinių“ lėšų apibrėžtis. Tiesa, jame pažymima, jog valstybės narės „įvertina šias lėšas atsižvelgdamos į jų pobūdį ir reguliarumą“(10), tačiau ši informacija yra tokia neapibrėžta, kad ji ne itin gelbsti, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamos lėšos yra „pastovios“ ir „nuolatinės“. Kita vertus, šiame straipsnyje ne tik apibrėžiamos, nors ir neigiama forma, „pakankamos“ lėšos (lėšų turi būti tiek, kad pakaktų sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema), bet taip pat pateikiami nurodymai dėl jų įvertinimo tvarkos. Iš tiesų 7 straipsnio 1 dalies c punkto paskutiniame sakinyje pažymima, kad valstybės narės gali vertinti šias lėšas „atsižvelgdamos į jų pobūdį ir reguliarumą bei minimalų nacionalinį darbo užmokestį ir pensijas, taip pat šeimos narių skaičių“.
29. Kitaip tariant, šio straipsnio 1 dalyje nenurodyta, ar lėšų pastovumo ir nuolatinumo vertinimas gali būti perspektyvinis. Iš tiesų manau, kad nereikėtų kaip nors ypatingai vertinti to, kad tame pačiame straipsnyje vartojamas tiesioginės nuosakos esamasis laikas („valstybė narė gali reikalauti <...>, kad globėjas turi“)(11); manau, jog dėl to, kad naudojamas esamasis, o ne būsimasis laikas („valstybė narė gali reikalauti <...>, kad globėjas turės“), nereikėtų daryti išvados kad atmestina perspektyvinio vertinimo galimybė(12). Be to, šio straipsnio nereikėtų aiškinti taip, kad pakankamai lėšų globėjas turi turėti „prašymo pateikimo metu“. Manau, kad laiko aplinkybė susijusi ne su šių lėšų turėjimu, bet su galimybe atitinkamai valstybei narei reikalauti jas įrodyti: būtent „tuo metu, kai yra pateiktas prašymas“, „atitinkama valstybė narė gali reikalauti“, kad prašymo teikėjas įrodytų, kad globėjas turi pakankamai lėšų(13).
30. Vis dėlto, nors Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, ar lėšų pastovumo ir nuolatinumo vertinimas gali būti vertinami perspektyvinis, manau, kad jos 16 straipsnyje pateiktas atsakymas į šį klausimą.
31. Iš tiesų Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad „[v]alstybės narės gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi šeimos susijungimo tikslu arba prireikus panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi“, visų pirma „jei nesilaikoma arba daugiau nebesilaikoma šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų“(14). Kitaip tariant, jeigu suteikus leidimą šeimos nariams atvykti ir gyventi vienos iš Direktyvoje 2003/86 numatytų šeimos susijungimo sąlygų „daugiau nebesilaikoma“, atitinkamos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos gali panaikinti šeimos nariams suteiktą leidimą gyventi. Reikalavimas globėjui turėti pakankamai lėšų sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema yra viena iš „sąlygų“, kurių, kaip aiškiai nurodoma Direktyvoje 2003/86, reikia laikytis, kad būtų leista susijungti su šeima. Iš tiesų šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies c punktas yra viena iš jos IV skyriaus „Naudojimosi teise į šeimos susijungimą reikalavimai“(15) nuostatų. Taigi iš minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies matyti, jog atitinkamos valstybės narės gali reikalauti, kad globėjas turėtų pakankamai lėšų, kad galėtų išlaikyti savo šeimą visą jos gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje laikotarpį, t. y. iki tol, kol šeimos nariai gaus savo leidimus gyventi, nepriklausomus nuo globėjo. Iš tiesų, tuomet jiems jau nebebūtų taikoma Direktyva 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą.
32. Direktyvos 2003/86 7 ir 16 straipsnių parengiamųjų darbų analizė patvirtina išvadą, kurią padariau pirmesniame punkte. Iš tiesų iš jų matyti, kad šiame 16 straipsnyje, koks jis buvo pateiktas pirminiame Komisijos pasiūlyme dėl direktyvos, buvo numatyta, kad vieninteliai pagrindai panaikinti šeimos narių leidimus gyventi arba jų neatnaujinti buvo dokumentų padirbimas arba sukčiavimas ir fiktyvūs santuoka arba įvaikinimas(16). Taigi minėto 16 straipsnio pirminėje versijoje nebuvo numatyta, kad šeimos narių leidimai gyventi gali būti panaikinti, jeigu globėjas nebeturi pakankamai lėšų jai išlaikyti. Būtent daugelio valstybių narių delegacijoms pateikus pasiūlymą 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti minimalų laikotarpį, kuriuo globėjas ir turi tenkinti lėšų pakankamumo sąlygą(17), ir delegacijoms nepavykus pasiekti susitarimo dėl tokio laikotarpio trukmės(18), buvo pakoreguotas tas pats 16 straipsnis numatant galimybę valstybėms narėms panaikinti šeimos narių leidimą gyventi, jeigu globėjas daugiau nebetenkina Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos sąlygos. Taigi būtent dėl to, kad valstybės narės gali reikalauti, kad globėjas turėtų pakankamai lėšų savo šeimai išlaikyti, kai ji atvyksta į jos teritoriją, šios direktyvos 16 straipsnio 1 punkte joms leista panaikinti jo šeimos narių leidimą gyventi, jeigu po to, kai buvo suteiktas leidimas susijungti su šeima, globėjas nebetenkina šios sąlygos.
33. Valstybių narių galimybėms leisti savo kompetentingoms valdžios institucijoms atlikti globėjo lėšų perspektyvinį vertinimą palanki ir kita Direktyvos 2003/86 nuostata. Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji „taikoma tais atvejais, kai globėjas turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai“(19). Šiame straipsnyje nenurodyta, ką reiškia „pagrįstos perspektyvos gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą“. Savo ruožtu 2014 m. balandžio 3 d. Komisijos komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Direktyvos 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo gairių(20) (toliau – Komisijos komunikatas) nurodyta, kad globėjas, kurio „ribotos trukmės ir nepratęsiam[as]“ leidimas gyventi buvo „[išduotas] konkrečiu tikslu“, tokios perspektyvos neturi(21). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 1 dalį atitinkamos valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms suteikta galimybė atlikti perspektyvinį vertinimą dėl teisės į nuolatinę gyvenamąją vietą gavimo, būtų nenuoseklu joms nesuteikti galimybės atlikti tokio vertinimo dėl lėšų, kurių globėjas turės po leidimo susijungti su šeima gavimo.
34. Be kita ko, reikia pažymėti, kad taip Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalį aiškina Komisija. Iš tiesų Komisijos komunikate pažymima, kad „[p]astovių ir nuolatinių lėšų turėjimo vertinimas turi būti grindžiamas prognoze lėšų, kurių pagrįstai galima tikėtis artimiausioje ateityje, kad prašytojui nereikėtų naudotis socialinės paramos sistema“(22).
35. Nagrinėjamu atveju Karaliaus dekreto 557/2011 54 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje reikalaujama, kad kompetentingos valdžios institucijos atliktų perspektyvinį globėjo lėšų vertinimą, nes joje numatyta, kad jos vertina „pajamų šaltinio išsaugojimo tikimybę per <...> metus“ po prašymo susijungti su šeima pateikimo. Kaip minėta anksčiau, toks vertinimas pagal Direktyvą 2003/86 leidžiamas.
36. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies a punktu ir 3 straipsnio 1 dalimi, nedraudžia, kad valstybės narės leistų kompetentingoms valdžios institucijoms atlikti globėjo turimų lėšų perspektyvinį vertinimą, t. y. atsižvelgti ne tik į prašymo susijungti su šeima pateikimo dieną globėjo turimas lėšas, bet ir į lėšas, kurių jis turės po šio prašymo pateikimo.
B – Dėl valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų atliekamo vertinimo dėl tikimybės, kad po prašymo susijungti su šeima pateikimo globėjas tebeturės lėšų
37. Nors iš Direktyvos 2003/86 aiškiai matyti, kad valstybės narės gali leisti kompetentingoms valdžios institucijoms atlikti globėjo lėšų perspektyvinį vertinimą, tačiau šioje direktyvoje nenurodyta nei kokiu būdu reikėtų vertinti, ar globėjas išsaugos turimas lėšas, nei kurį laikotarpį jis turi jų turėti, kad jos būtų laikomos „pastoviomis“ ir „nuolatinėmis“, kaip tai apibrėžta 7 straipsnio 1 dalies c punkte(23). Todėl būtent valstybės narės turi apibrėžti šį vertinimo metodą ir nustatyti, kurį laiką globėjas turi turėti leidimo susijungti su šeima suteikimo momentu turimų lėšų(24).
38. Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „[k]adangi leidimas susijungti šeimai yra bendra taisyklė, direktyvos 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta [galimybė] turi būti aiškinama siaurai“ ir kad „valstybėms narėms suteikta veiksmų laisvė neturi būti naudojama taip, kad pakenktų direktyvos tikslui, kuris yra skatinti šeimos susijungimą“(25). Šiuo požiūriu reikia pabrėžti, kad leidimas susijungti šeimai yra „taisyklė“, nes tai yra teisė. Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybės narės „leidžia“ atvykti ir gyventi kai kuriems šeimos nariams, „nustato valstybėms narėms tikslias pozityvias pareigas, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos subjektyvios teisės, nes ji direktyvoje apibrėžtais atvejais jas įpareigoja leisti atitinkamų globėjo šeimos narių susijungimą, neleisdama joms naudotis savo diskrecija“(26).
39. Be to, iš Teismo praktikos matyti, kad Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkte valstybėms narėms pripažinta galimybė reikalauti, kad globėjas turėtų pastovių ir nuolatinių lėšų, kurios būtų pakankamos, turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisę į šeimos gyvenimo gerbimą(27). Tokia galimybe taip pat turi būti naudojamasi laikantis proporcingumo principo(28). Galiausiai reikia atsižvelgti į Direktyvos 2003/86 17 straipsnį, kuriame reikalaujama išnagrinėti konkrečią kiekvieno prašymą pateikusio asmens situaciją(29).
40. Kadangi valstybių narių galimybė reikalauti įrodymo dėl pastovių, nuolatinių ir pakankamų lėšų turi būti aiškinama siaurai, savaime aišku, kad taip pat siaurai turėtų būti aiškinama iš jos kildinama valstybių narių galimybė numatyti, kad jų kompetentingos valdžios institucijos atlieka šių lėšų perspektyvinį vertinimą. Be to, ja turi būti naudojamasi laikantis proporcingumo principo ir Direktyvos 2003/86 17 straipsnio.
41. Reikia priminti, kad nagrinėjamu atveju Karaliaus dekreto 557/2011 54 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad globėjas turi turėti lėšų savo šeimai išlaikyti metus po prašymo susijungti su šeima pateikimo ir kad tikimybė, jog jis turės šių lėšų tokį laikotarpį, vertinama atsižvelgiant į jo lėšų dinamiką per šešis mėnesius iki prašymo pateikimo.
42. Mano nuomone, vienų metų laikotarpis, per kurį pagal Ispanijos teisės aktus globėjas turi turėti pakankamai lėšų, nėra neproporcingas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad vykstant Direktyvos 2003/86 parengiamiesiems darbams kai kurios delegacijos siūlė ilgesnius – nuo dvejų iki penkerių metų trukmės – laikotarpius. Taip pat reikia priminti, kad kai kurios valstybės narės buvo pasiūliusios suvienodinti laikotarpio, kuriuo globėjas turi tenkinti Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą sąlygą dėl lėšų, trukmę su laikotarpio, kurį pragyvenus jo šeimos nariams leidžiama gauti atskirą leidimą gyventi, nepriklausomą nuo globėjo, trukme, t. y. nustatyti maksimalų penkerių metų laikotarpį, kaip nustatyta šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje(30).
43. Kalbant apie metodą, kuriuo reikėtų vadovautis vertinant, ar globėjas tebeturės tų lėšų vienus metus nuo prašymo pateikimo, nematau, kuo atsižvelgimas į globėjo lėšų dinamiką per šešis mėnesius iki prašymo pateikimo pakenktų Direktyvos 2003/86 tikslui ar jos veiksmingumui. Atsižvelgimas į ilgesnį laikotarpį, pavyzdžiui, vienus metus, nebūtinai būtų palankesnis globėjui ir jo šeimai. Būtų palankiau, jeigu, pavyzdžiui, jis būtų dirbęs septynis mėnesius, praradęs darbą ir po keturių mėnesių vėl įsidarbinęs(31). Nebūtų palankiau, jeigu jis per metus būtų dirbęs tik penkis mėnesius iki prašymo pateikimo(32).
44. Nagrinėjamu atveju M. Khachab prašymą susijungti su šeima pateikė 2012 m. vasario 20 d. Iš nutarties, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad per šešis mėnesius iki prašymo pateikimo jis dirbo tik 63 dienas (įmonėje Construcciones y distribuciones constru-label SL)(33). Jeigu padėtis iš tiesų yra tokia, manau, kad negalima laikyti, jog jis turės pakankamai lėšų išlaikyti savo sutuoktinei, kai ši atvyks į Ispaniją. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad M. Khachab, regis, turi ilgalaikį leidimą gyventi ir tvirtina daugiau nei penkerius metus Ispanijoje mokėjęs įmokas, kas rodo, kad jis turi nuolatinių pajamų arba bent jau jų turėjo, kai jam buvo išduotas leidimas. Taip pat reikia pažymėti, kad jis vėl įsidarbino 2012 m. lapkričio 26 d., į ką, tiesa, pagal nacionalines procesines taisykles prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali atsižvelgti.
45. Todėl atsižvelgdamas į šią informaciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės, laikydamasis proporcingumo principo ir išnagrinėjęs asmeninę M. Khachab situaciją, kaip tą numato Direktyvos 2003/86 17 straipsnis, įvertinti, ar yra tikimybė, kad jis turės pakankamai lėšų savo sutuoktinei išlaikyti ir, jeigu taip, kad jis tokių lėšų turės po to, kai bus leistas šeimos susijungimas.
IV – Išvada
46. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Autónoma del País Vasco (Baskų krašto autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas) pateiktą klausimą atsakyti taip:
1. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 7 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies a punktu ir 3 straipsnio 1 dalimi, nedraudžia, kad valstybės narės leistų kompetentingoms valdžios institucijoms atlikti globėjo turimų lėšų perspektyvinį vertinimą, t. y. atsižvelgti ne tik į prašymo susijungti su šeima pateikimo dieną globėjo turimas lėšas, bet ir į lėšas, kurių jis turės po šio prašymo pateikimo.
2. Atitinkamos valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms suteikta galimybė atlikti perspektyvinį globėjo lėšų vertinimą neturi pakenkti Direktyvos 2003/86 tikslui, kuris yra skatinti šeimos susijungimą, ir sprendžiant klausimą dėl laikotarpio, kuriuo globėjas turi išsaugoti turimas lėšas, trukmės ja turi būti naudojamasi laikantis proporcingumo principo ir Direktyvos 2003/86 17 straipsnio.