TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. lapkričio 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pareigūnai – Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai – Privalomas dalyvavimas Europos Sąjungos institucijų socialinės apsaugos sistemoje – Į pensiją išėjęs Europos Sąjungos pareigūnas, dirbantis savarankiškai – Pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas pagal valstybės narės, kurioje dirbama, teisės aktus“
Byloje C‑415/22
dėl tribunal du travail francophone de Bruxelles (Belgija) 2022 m. birželio 9 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
JD
prieš
Acerta – Caisse d’assurances sociales ASBL,
Institut national d’assurances sociales pour travailleurs indépendants (Inasti),
État belge
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen (pranešėjas), teisėjai N. Wahl ir M. L. Arastey Sahún,
generalinis advokatas A. Rantos,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– JD, atstovaujamo avocat J. Buekenhoudt,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos S. Baeyens, C. Pochet ir L. Van den Broeck, padedamų avocat S. Rodrigues ir A. Tymen,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard ir A. Daniel,
– Europos Komisijos, atstovaujamos T. S. Bohr ir D. Martin,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl vienos valstybės narės teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymo principo, įtvirtinto 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistame ir atnaujintame 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3) ir iš dalies pakeistame 1999 m. vasario 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 307/1999 (OL L 38, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 335) (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), vėliau – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant į pensiją išėjusio Europos Komisijos pareigūno JD ginčą su Acerta – Caisse d’assurances sociales ASBL, Institut national d’assurances sociales pour travailleurs indépendants (Inasti) ir État belge (Belgijos valstybė) dėl privalomo JD dalyvavimo Belgijos socialinės apsaugos sistemoje 2007–2020 m.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Protokolas
3 Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (OL C 83, 2010, p. 266, toliau – Protokolas) 12 straipsnis suformuluotas taip:
„Remiantis Europos Parlamento ir [Europos Sąjungos] Tarybos pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtais reglamentais nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei pasikonsultavus su atitinkamomis institucijomis [Europos] Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai moka Sąjungai mokesčius nuo iš Sąjungos gaunamos algos, darbo užmokesčio ir kito atlyginimo.
Iš Sąjungos gaunamai algai, darbo užmokesčiui ir kitam atlyginimui netaikomi nacionaliniai mokesčiai.“
4 Protokolo 14 straipsnyje nurodyta:
„[Parlamentas] ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su atitinkamomis institucijomis, nustato Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų socialinio draudimo išmokų sistemą.“
Pareigūnų tarnybos nuostatai
5 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 72 straipsnio 1, 1a, 2 ir 2a dalyse nustatyta:
„1. Pareigūnas <…> pagal [Sąjungos] institucijų bendru sutarimu, pasikonsultavus su [Pareigūnų tarnybos] nuostatų komitetu, priimtas taisykles yra apdraudžiam[as] sveikatos draudimu iki 80 % patirtų išlaidų. <…>
<…>
1a. Atleidžiamas iš pareigų pareigūnas, pateikęs įrodymus, kad nedirba apmokamo darbo, ne vėliau kaip per mėnesį nuo atleidimo iš pareigų gali prašyti pratęsti ne ilgesniam kaip šešių mėnesių nuo atleidimo iš pareigų dienos terminui 1 dalyje nurodyto sveikatos draudimo galiojimą. Pirmesnėje pastraipoje nurodyta įmoka apskaičiuojama pagal paskutinę pareigūno gautą bazinę algą; pusę įmokos moka pats pareigūnas.
<…>
2. Pareigūnas, kuris Sąjungos tarnyboje dirbo[,] kol jam sukako pensinis amžius, arba invalidumo pašalpą [neįgalumo išmoką] gaunantis pareigūnas, baigęs tarnybą turi teisę gauti 1 dalyje numatytas išmokas. Įmoka apskaičiuojama pagal pensijos ar išmokos dydį.
<…>
2a. Šie asmenys taip pat turi teisę į 1 dalyje numatytas išmokas, jeigu jie nedirba apmokamo darbo:
i) buvę pareigūnai, turintys teisę į senatvės pensiją, baigę dirbti [Sąjungos] tarnyboje iki jiems sukako pensinis amžius,
ii) asmenys, turintys teisę į maitintojo netekimo pensiją mirus buvusiam pareigūnui, baigusiam dirbti [Sąjungos] tarnyboje iki jam sukako pensinis amžius.
<…>“
Bendrosios taisyklės
6 Siekdamos apibrėžti Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio taikymo sąlygas Sąjungos institucijos priėmė Europos Sąjungos pareigūnų draudimo ligos atveju bendrąsias taisykles (toliau – Bendrosios taisyklės).
7 Bendrųjų taisyklių 1 straipsnyje nustatyta, kad taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnį įdiegiama Sąjungos institucijų bendroji sveikatos draudimo sistema (BSDS).
8 Bendrųjų taisyklių 2 straipsnyje numatyta:
„1. Ši draudimo sistema taikoma:
– pareigūnams,
– laikiniesiems tarnautojams,
<…>
3. Ši draudimo sistema taikoma:
– buvusiems pareigūnams, laikiniesiems tarnautojams, senatvės pensijos gavėjams,
– buvusiems sutartininkams senatvės pensija mokama, jeigu jie dirbo kaip sutartininkai ilgiau nei tris [trejus] metus,
– invalidumo [neįgalumo] pensijos ar invalidumo pašalpos [neįgalumo išmokos] gavėjams,
<…>“
9 Bendrųjų taisyklių 4 straipsnis suformuluotas taip:
„Kai pareigūnas, laikinasis tarnautojas arba sutartininkas įdarbinamas šalyje, kurioje pagal šios šalies teisės aktus jam taikoma privaloma draudimo ligos atveju sistema, visos šios sistemos įmokos mokamos iš institucijos, kurioje šis darbuotojas dirba, biudžeto. Šiuo atveju taikomas 22 straipsnis.“
10 Bendrųjų taisyklių 22 straipsnyje nustatyta:
„1. Kai sistemos dalyvis arba jo draudimu apdraustas asmuo gali reikalauti išlaidų kompensavimo pagal kitą įstatymu ar teisės aktu numatytą sveikatos draudimo sistemą, [jis] privalo:
a) apie tai pranešti Atsiskaitymų skyriui;
b) pirmiausia paprašyti arba prireikus įgalioti kitą suinteresuotąjį asmenį prašyti kompensacijos pagal kitą sistemą.
Vis dėlto, jeigu reikia mokėti įmokas pagal abi sistemas, šios sistemos dalyviai gali pasirinkti sistemą, į kurią kreipsis dėl išlaidų už paslaugas, kurios jiems buvo suteiktos, kompensavimo, atsižvelgdami į tai, kad bendroji sistema taikoma kaip papildoma sistema tuo atveju, kai ji netaikoma kaip pagrindinė draudimo sistema.
c) prie kiekvieno pagal šią sistemą pateikto kompensacijos prašymo pridėti originalų ir išsamų pagal kitą sistemą sistemos dalyvio arba jo draudimu apdrausto asmens gautų kompensacijų išrašą, prie kurio būtų prisegti patvirtinamieji dokumentai.
2. Kompensuojant paslaugų išlaidas, bendroji sistema taikoma kaip papildoma sistema, jeigu paslaugų išlaidos pagal šią sistemą buvo kompensuotos anksčiau pagal kitą sistemą.
Jeigu paslaugoms netaikoma pagrindinė draudimo sistema, tačiau taikoma bendroji draudimo sistema, pastaroji bus taikoma kaip pagrindinė draudimo sistema.“
Reglamentai Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004
11 Pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas „taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ar savarankiškai dirbantiems asmenims ar studentams, kuriems yra taikomi ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai arba asmenys be pilietybės ar pabėgėliai, gyvenantys kurios nors valstybės narės teritorijoje, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims“.
12 Reglamento 13 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad „asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis“.
13 Reglamentą Nr. 1408/71 nuo 2010 m. gegužės 1 d. panaikino ir pakeitė nuo tos dienos taikomas Reglamentas Nr. 883/2004.
14 Vis dėlto Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies tekstas iš esmės identiškas atitinkamai Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies tekstui.
Belgijos teisė
15 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos arrêté royal n o 38, du 27 juillet 1967, organisant le statut social des travailleurs indépendants (1967 m. liepos 27 d. Karaliaus dekretas Nr. 38 dėl savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo sistemos nustatymo (Moniteur belge, 1967 m. liepos 29 d., p. 8071, toliau – Karaliaus dekretas Nr. 38/1967)) 1 straipsnyje numatyta:
„Šiuo dekretu reglamentuojama savarankiškai dirbančių asmenų ir prižiūrinčiųjų asmenų socialinio draudimo sistema.
Ši socialinio draudimo sistema apima:
<…>
2° senatvės ir maitintojo netekimo išmokas;
<…>“
16 Šio dekreto 2 straipsnyje nustatyta:
„Pagal šį dekretą draudžiami ir dėl to jame nustatytų pareigų privalo laikytis: savarankiškai dirbantys asmenys ir prižiūrintieji asmenys.“
17 Šio dekreto 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Šiame dekrete savarankiškai dirbančiu asmeniu laikomas fizinis asmuo, vykdantis Belgijoje profesinę veiklą ir nesaistomas darbo sutartimi reglamentuojamų ar statutinių santykių.
Jeigu neįrodyta priešingai, laikoma, kad asmuo, kuris Belgijoje vykdo profesinę veiklą, iš kurios galima gauti pajamų, atitinka pirmesnėje pastraipoje numatytas draudimo sąlygas. <…>“
18 Karaliaus dekreto Nr. 38/1967 13 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Nuo ketvirčio, kurį apdraustajam, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui ar pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, sueina teisės aktuose nustatytas pensinis amžius arba jam faktiškai pradedama mokėti išankstinė senatvės pensija, toks asmuo neprivalo mokėti jokių įmokų, jeigu jo, kaip savarankiškai dirbančio asmens, profesinės pajamos, gautos 11 straipsnio 2 dalyje nurodytais įmokų mokėjimo metais, nesiekia 811,20 EUR per mėnesį.
Jei šios pajamos sudaro ne mažiau kaip 811,20 EUR, apdraustasis privalo mokėti toliau nurodytas metines įmokas. <…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
19 1940 m. spalio 4 d. gimęs Jungtinės Karalystės pilietis JD buvo Europos Komisijos pareigūnas Briuselyje (Belgija) iki 2006 m. kovo 1 d., kai išėjo į pensiją.
20 Po šios dienos jis, be kita ko, dirbo konsultantu kaip savarankiškai dirbantis asmuo.
21 Dėl šios veiklos Inasti jį nuo 2007 m. vasario 12 d. pagal Karaliaus dekreto Nr. 38/1967 13 straipsnį privalomai priskyrė prie savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo sistemos.
22 Kai susirašinėjimas su Acerta nedavė rezultatų, 2021 m. sausio 15 d. JD prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – tribunal du travail francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio darbo bylų teismas, Belgija) pareiškė ieškinį, siekdamas, be kita ko, kad būtų grąžintos įmokos, kurios, jo nuomone, buvo sumokėtos nepagrįstai (iš viso 50 732,50 EUR). Viena vertus, jis tvirtina, kad pagal vienos valstybės narės teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymo principą jam draudžiama privalomai dalyvauti Belgijos socialinės apsaugos sistemoje. Kita vertus, už šį dalyvavimą negaudamas jokių socialinių išmokų, nuo 2007 m. jis moka įmokas ir taip praranda lėšas.
23 Atsakovai pagrindinėje byloje iš esmės atsikerta, kad jeigu į pensiją išėjęs Sąjungos pareigūnas, Belgijoje vykdantis savarankišką veiklą, neturėtų mokėti jokių socialinio draudimo įmokų pagal Belgijos socialinės apsaugos sistemą, būtų pažeistas vienodas požiūris į Sąjungos pareigūnus ir bet kurį kitą Belgijoje dirbantį pareigūną, savarankiškai dirbantį ar pagal darbo sutartį dirbantį asmenį, nors pagal nacionalinės teisės aktus socialinės įmokos laikomos „solidarumo“ įmokomis.
24 Be to, jie pažymi, kad pareigūnų situaciją socialinės apsaugos srityje reglamentuoja Sąjungos teisė dėl jų darbo santykių su ja, todėl vienos valstybės narės teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymo principas taikomas tik tuo atveju, kai kalbama apie darbo santykius su Sąjunga. Kadangi nagrinėjamu atveju nuo 2007 m. tokių darbo santykių su Sąjunga nėra, pagal Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktą reikia taikyti atitinkamos veiklos vykdymo vietos teisės aktus, t. y. Belgijos teisę.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad BSDS „dalyvio“ sąvoka turi būti aiškinama plačiai ir apimti bent tuos pareigūnus, kurie liko Sąjungos tarnyboje iki pensinio amžiaus.
26 Šiomis aplinkybėmis tribunal du travail francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio darbo bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal Sąjungos teisės principą, grindžiamą vienos socialinės apsaugos sistemos taikymu darbuotojams – pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims, aktyviems arba išėjusiems į pensiją, – draudžiama, kad gyvenamosios vietos valstybė narė nustatytų (kaip nagrinėjamu atveju), kad į pensiją išėjęs ir savarankiškai dirbantis [Komisijos] pareigūnas turi būti apdraustas pagal jos socialinės apsaugos sistemą ir mokėti tik „solidarumo“ socialinio draudimo įmokas, nors šiam į pensiją išėjusiam pareigūnui taikoma privaloma Sąjungos socialinės apsaugos sistema ir jis negauna jokios su mokamomis įmokomis susijusios ar nesusijusios naudos iš nacionalinės sistemos, pagal kurią yra priverstinai apdraustas?“
Dėl prejudicinio klausimo
27 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime nurodė tik vienos valstybės narės teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymo principą, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose. Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti Sąjungos teisės klausimus, kuriuos reikia išaiškinti atsižvelgiant į bylos dalyką (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo Crespo Rey, C‑2/17, EU:C:2018:511, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
28 Taigi pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Protokolo 14 straipsnis ir Pareigūnų tarnybos nuostatai, visų pirma jų 72 straipsnis, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės teisės aktais nustatyti, kad Sąjungos pareigūnui, kuris dirbo Sąjungos institucijoje iki pensinio amžiaus, o dabar savarankiškai dirba minėtos valstybės narės teritorijoje, privalomai taikoma šios valstybės socialinės apsaugos sistema.
29 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kiek tai susiję su vienos valstybės narės teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymo principu, įtvirtintu Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnyje ir pakartotu Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnyje, šiuose reglamentuose nustatyta koordinavimo sistema, susijusi, be kita ko, su teisės, taikytinos pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie įvairiomis aplinkybėmis naudojasi teise laisvai judėti, nustatymu. Šios kolizinių normų sistemos išsamumas lemia tai, kad kiekvienos valstybės narės įstatymų leidėjas praranda įgaliojimus savo nuožiūra nustatyti savo nacionalinės teisės aktų taikymo apimtį ir sąlygas asmenims, kuriems jie taikomi, ir teritorijai, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C‑623/13, EU:C:2015:123, 34 ir 35 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2022 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Rechtsanwaltskammer Wien, C‑58/21, EU:C:2022:691, 43 ir 49 punktus).
30 Taigi Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomi šie reglamentai, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai, todėl iš esmės atmetama bet kokia galimybė tuo pačiu laikotarpiu taikyti kelių valstybių nacionalinės teisės aktus.
31 Reglamente Nr. 1408/71 ir Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintas vienos valstybės narės teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymo principas netaikomas Sąjungos pareigūnams, kuriems, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsnio 1 dalyje, kuriose apibrėžta šių reglamentų taikymo ratione personae sritis, nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktai netaikomi. Taigi Sąjungos pareigūnai negali būti laikomi „darbuotojais“, kaip jie suprantami pagal šiuos reglamentus (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo de Lobkowicz, C‑690/15, EU:C:2017:355, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32 Iš tiesų tik Sąjunga (o ne valstybės narės) turi kompetenciją nustatyti Sąjungos pareigūnams taikytinas taisykles, kiek tai susiję su jų pareigomis socialinės apsaugos srityje (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo de Lobkowicz, C‑690/15, EU:C:2017:355, 44 punktas).
33 Sąjungos institucijų bendrą socialinės apsaugos sistemą pagal Protokolo 14 straipsnį reglamentu, kuriuo patvirtinti Pareigūnų tarnybos nuostatai, nustatė Parlamentas ir Taryba (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo de Lobkowicz, C‑690/15, EU:C:2017:355, 36 punktą).
34 Viena vertus, šis 14 straipsnis turi būti laikomas pašalinančiu iš valstybių narių kompetencijos pareigą Sąjungos pareigūnus privalomai įtraukti į nacionalinę socialinės apsaugos sistemą ir šių pareigūnų pareigą prisidėti prie šios sistemos finansavimo (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo de Lobkowicz, C‑690/15, EU:C:2017:355, 40 ir 41 punktus).
35 Kita vertus, Pareigūnų tarnybos nuostatai, kurie turi visus SESV 288 straipsnyje išvardytus požymius, yra privalomi visi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse, todėl jų nuostatų turi laikytis ir valstybės narės (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo de Lobkowicz, C‑690/15, EU:C:2017:355, 42 punktą ir 2021 m. vasario 4 d. Sprendimo Ministre de la Transition écologique et solidaire ir Ministre de l'Action et des Comptes publics, C‑903/19, EU:C:2021:95, 36 punktą).
36 Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalį visi Sąjungos institucijoje dirbantys pareigūnai ir laikinieji tarnautojai yra apdraudžiami sveikatos draudimu.
37 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 2 dalį pareigūnas, kuris Sąjungos tarnyboje dirbo iki pensinio amžiaus arba gauna neįgalumo išmoką, taip pat yra apdraustas; įmoka apskaičiuojama pagal pensijos ar išmokos dydį.
38 Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 2a dalyje nurodyta, kad senatvės pensiją gaunantis pareigūnas, kuris išėjo iš tarnybos prieš tai, kai sulaukė pensinio amžiaus, taip pat lieka apdraustas, tačiau su sąlyga, kad nedirba apmokamo darbo.
39 Be to, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1a dalies matyti, kad pareigūnas, kuris galutinai nutraukia tarnybą ir nedirba apmokamo darbo, gali prašyti pratęsti sveikatos draudimo galiojimą ne ilgesniam kaip šešių mėnesių terminui.
40 Iš šių nuostatų matyti, kad pareigūnas, kurio darbo santykiai su Sąjunga tęsėsi iki pensinio amžiaus, toliau priklauso Sąjungos socialinės apsaugos sistemai – kitaip nei pareigūnas, kuris paliko institucijas dar nesulaukęs pensinio amžiaus, siekdamas pradėti dirbti apmokamą darbą valstybėje narėje. Pastarasis nebepriklauso Sąjungos socialinės apsaugos sistemai ir tai, kurios valstybės narės socialinės apsaugos srities teisės aktai jam yra taikomi, nustatoma pagal Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas.
41 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad ieškovas pagrindinėje byloje dirbo Komisijoje iki pensinio amžiaus, todėl pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 2 dalį liko apdraustas pagal BSDS, nepaisant to, kad, išėjęs į pensiją, valstybėje narėje dirbo apmokamą darbą.
42 Valstybės narės teisės norma, pagal kurią šios valstybės socialinės apsaugos sistemai priskiriamas Sąjungos pareigūnas, kuris dirbo institucijoje iki pensinio amžiaus ir savarankiškai dirba šioje valstybėje narėje, pažeidžia pagal Protokolo 14 straipsnį ir atitinkamas Pareigūnų tarnybos nuostatų normas Sąjungai suteiktą išimtinę kompetenciją nustatyti taisykles, taikytinas Sąjungos pareigūnams, kiek tai susiję su jų pareigomis socialinės apsaugos srityje.
43 Nors valstybės narės išlaiko kompetenciją organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas, vis dėlto ja naudodamosi jos turi laikytis Sąjungos teisės, įskaitant Protokolo ir Pareigūnų tarnybos nuostatų normas, susijusias su socialinės apsaugos srities taisyklėmis, reglamentuojančiomis Sąjungos pareigūnų teisinę padėtį, tiek jiems dirbant institucijoje, tiek sulaukus pensinio amžiaus (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo de Lobkowicz, C‑690/15, EU:C:2017:355, 34, 38 ir 39 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
44 Šio aiškinimo nepaneigia jokie JD arba rašytines pastabas pateikusių suinteresuotųjų šalių, kaip jos suprantamos pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, nurodyti argumentai.
45 Visų pirma argumentą, kad vienos valstybės narės teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymo principas, paaiškintas 2015 m. vasario 26 d. Sprendime de Ruyter (C‑623/13, EU:C:2015:123), yra susijęs su darbo santykių su Sąjunga buvimo sąlyga, galima atmesti, nes iš šio sprendimo 37–40 punktų matyti, kad būtent dėl darbo santykių su Sąjungos institucija iki pensinio amžiaus pareigūnas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 2 dalį ir toliau priklauso BSDS.
46 Be to, tai, kad dirbantys ar į pensiją išėję Sąjungos pareigūnai priklauso BSDS, negali lemti diskriminacijos, palyginti su kitais atitinkamos valstybės narės darbuotojais, kuriems pagal Reglamentą Nr. 883/2004 taikytini valstybės narės, kur suinteresuotasis asmuo dirba, teisės aktai. Net darant prielaidą, kad Sąjungos pareigūnas dėl Sąjungos teisės gali atsidurti tariamai palankesnėje padėtyje, pažymėtina, kad tokia situacija vis dėlto nėra diskriminuojanti darbuotojų rezidentų atžvilgiu, nes Sąjungos pareigūnų padėtis nėra panaši į minėtų darbuotojų padėtį.
47 Dėl aplinkybės, kad pagal nacionalinės teisės aktus pagrindinėje byloje aptariamos įmokos laikomos „tik solidarumo“ įmokomis, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, pirma, kad aplinkybė, jog pagal nacionalinės teisės aktus atskaitymas laikomas, be kita ko, „mokesčiu“, nereiškia, kad šį atskaitymą galima laikyti tokiu, kuriam taikoma socialinės srities teisės aktų sutapties draudimo taisyklė, jeigu tai yra socialinė įmoka (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Hoogstad, C‑269/15, EU:C:2016:802, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Antra, atlygio išmokų forma buvimas ar nebuvimas neturi reikšmės sprendžiant, ar atitinkamas atskaitymas susijęs su socialinės apsaugos sistema (2015 m. vasario 26 d. Sprendimo de Ruyter, C‑623/13, EU:C:2015:123, 26 punktas).
48 Galiausiai reikia priminti, kad egzistuoja aiškus Sąjungos pareigūnų (nesvarbu, ar jie dirba, ar išėję į pensiją) pareigų socialinės apsaugos srityje ir šių pareigūnų, kurių iš Sąjungos gaunamai algai, darbo užmokesčiui ir kitam atlyginimui pagal Protokolo 12 straipsnį netaikomi nacionaliniai mokesčiai, mokestinių prievolių atskyrimas. Nors šiai algai, darbo užmokesčiui ir kitam atlyginimui, kiek tai susiję su galimu jų apmokestinimu, taikoma tik Sąjungos teisė, kitos pareigūnų pajamos ir toliau apmokestinamos valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo Pazdziej, C‑349/14, EU:C:2015:338, 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Protokolo 14 straipsnis ir Pareigūnų tarnybos nuostatai, visų pirma jų 72 straipsnis, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės teisės aktais nustatyti, kad Sąjungos pareigūnui, kuris dirbo Sąjungos institucijoje iki pensinio amžiaus, o dabar savarankiškai dirba minėtos valstybės narės teritorijoje, privalomai taikoma šios valstybės socialinės apsaugos sistema.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 14 straipsnis ir Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai, visų pirma jų 72 straipsnis, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės teisės aktais nustatyti, kad Sąjungos pareigūnui, kuris dirbo Sąjungos institucijoje iki pensinio amžiaus, o dabar savarankiškai dirba minėtos valstybės narės teritorijoje, privalomai taikoma šios valstybės socialinės apsaugos sistema.
Parašai.