TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)
SPRENDIMAS
2009 m. kovo 19 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Natrio gliukonato rinka – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Bendrijos konkurencijos politika – Vienodas vertinimas – Apyvarta, į kurią gali būti atsižvelgta – Lengvinančios aplinkybės“
Byloje C‑510/06 P
dėl 2006 m. gruodžio 11 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo,
Archer Daniels Midland Co., įsteigta Dekeiteryje, Ilinojuje (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujama solisitorės M. Garcia, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai A. Bouquet ir X. Lewis, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovė pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai A. Tizzano, A. Borg Barthet, E. Levits (pranešėjas) ir J‑J. Kasel,
generalinė advokatė V. Trstenjak,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
susipažinęs su 2008 m. gegužės 15 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo apeliaciniu skundu Archer Daniels Midland Co. (toliau − ADM) prašo panaikinti 2006 m. rugsėjo 27 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Archer Daniels Midland prieš Komisiją (T‑329/01, Rink. p. II‑3255, toliau − skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė jos ieškinį dėl 2001 m. spalio 2 d. Komisijos sprendimo C (2001) 2931 (galutinis), susijusio su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/E‑1/36.756 – Natrio gliukonatas, toliau − ginčijamas sprendimas) panaikinimo tiek, kiek jis su ja susijęs.
Teisinis pagrindas
2 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 15 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1000 iki 1000000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnės kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:
a) jos pažeidžia (EB 81) straipsnio 1 dalį arba (82) straipsnį, <...>
<…>
Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“
3 Komisijos pranešime „Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės“ (OL C 9, 1998, p. 3, toliau − gairės), be kita ko, skelbiama:
„Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.
Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“
4 Pagal gairių 1 punkto A dalies ketvirtąją ir šeštąją pastraipas:
„Svarbu atsižvelgti į pažeidėjų efektyvų ekonominį pajėgumą padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir ypač vartotojams ir nustatyti tokį baudos lygį, kuris turėtų žymų atgrasantį efektą.
<…>
Jei pažeidimas susijęs su keliomis įmonėmis (pvz., karteliai), kai kuriais atvejais gali prireikti padidinti baudų dydžius, numatytus kiekvienoje iš trijų kategorijų, tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į kiekvienos konkuruojančios įmonės nusikalstamos veikos specifinę svarbą ir tikrąją įtaką konkurencijai ypač ten, kur skiriasi to paties tipo pažeidimus darančių įmonių dydis.“
5 Gairių 3 punktas „Lengvinančios aplinkybės“ suformuluotas taip:
„Pagrindinis baudos dydis bus mažinamas, jei bus tokios lengvinančios aplinkybės:
<…>
– pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (ypač jai vykdant kontrolę),
<…>“
Ginčijamas sprendimas
Kartelis
6 Komisija ginčijamą sprendimą adresavo šešioms natrio gliukonatą gaminančioms įmonėms: Akzo Nobel NV (toliau − Akzo), ADM, Coöperatieve Verkoop- en Productievereniging van Aardappelmeel en Derivaten Avebe BA (toliau − Avebe), Fujisawa Pharmaceutical Co. Ltd (toliau − Fujisawa), Jungbunzlauer AG (toliau − JBL) ir Roquette Frères SA (toliau − Roquette).
7 Natrio gliukonatas yra kompleksonų – produktų, kurie pramoniniuose procesuose padaro metalo jonus neaktyvius, – sudėtinė dalis. Minėti procesai būtent apima pramoninį plovimą, paviršių apdirbimą ir vandens apdirbimą. Kompleksonai taip pat naudojami maisto, kosmetikos, farmacijos, popieriaus, betono ir kitose pramonės šakose.
8 1997 m. spalio ir gruodžio mėn. bei 1998 m. vasario mėn. Komisija buvo informuota, kad JAV Teisingumo ministerijai pradėjus tyrimą Akzo, Avebe, Gluconavof (toliau − Glucona), įmonė, kuri iki 1995 m. buvo kontroliuojama Akzo Chemie BV, Akzo ir Avebe priklausančios antrinės įmonės, Fujisawa ir Roquette prisipažino dalyvavusios kartelyje dėl natrio gliukonato kainų nustatymo ir šio produkto pardavimo kiekio pasidalijimo JAV ir kitose rinkose. Sudarius sutartis su JAV Teisingumo ministerija, šioms įmonėms bei ADM buvo paskirtos baudos.
9 1998 m. vasario 18 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 11 straipsniu, pagrindiniams natrio gliukonato gamintojams, importuotojams, eksportuotojams ir pirkėjams Europoje išsiuntė prašymus pateikti informaciją. ADM toks prašymas nebuvo išsiųstas.
10 Atsakydama į prašymą pateikti informaciją Fujisawa susisiekė su Komisija ir nurodė, jog ji atliekant minėtą tyrimą bendradarbiavo su JAV valdžios institucijomis ir kad yra pasirengusi bendradarbiauti ir su Komisija pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).
11 1998 m. lapkričio 10 d. Komisija išsiuntė ADM prašymą pateikti informaciją, ir pastaroji pranešė jai apie savo ketinimą bendradarbiauti.
12 Komisija, remdamasi jai pateikta informacija ir kitais įrodymais, konstatavo, kad įtariamos įmonės dalyvavo kartelyje suteikiant pardavimo kvotas, nustatant minimalias pardavimo kainas natrio gliukonato rinkoje ir įgyvendinant priežiūros mechanizmus, kurių tvarka buvo nustatyta reguliariuose daugiašaliuose ir dvišaliuose kartelio narių susirinkimuose. Todėl 2000 m. gegužės 17 d. ji ADM ir kitoms suinteresuotoms įmonėms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus dėl EB 81 straipsnio 1 dalies ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3) 53 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nė viena iš šių įmonių neprašė surengti posėdžio ir neginčijo pranešime apie kaltinimus nurodytų faktų teisingumo.
Kartelio trukmė
13 Komisija manė, kad kartelis visų įmonių atvejais truko nuo 1987 m. vasario mėn. iki 1995 m. birželio mėnesio. Šiuo požiūriu ji Anahaime (JAV) surengtą 1995 m. birželio 3–5 d. susitikimą (toliau − 1995 m. birželio 3–5 d. susitikimas) laikė kaip paskutinį bandymą tęsti kartelį, kuriuo yra kaltinama. Taip darydama ji neatsižvelgė į tai, kad ADM per Londone (Jungtinė Karalystė) surengtą dalyvių susitikimą (toliau − 1994 m. spalio 4 d. susitikimas) nutraukė dalyvavimą kartelyje nuo 1994 m. spalio 4 dienos.
Baudos
14 Baudos dydžiui apskaičiuoti Komisija taikė metodiką, pateiktą gairėse ir pranešime dėl bendradarbiavimo.
15 Pirmiausia, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę, ji nustatė pagrindinį baudos dydį.
16 Dėl pažeidimo sunkumo Komisija ginčijamo sprendimo 371 konstatuojamojoje dalyje pirmiausia nusprendė, kad suinteresuotos įmonės padarė labai sunkų pažeidimą atsižvelgiant į jo pobūdį, konkrečią įtaką natrio gliukonato rinkai EEE ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.
17 Po to Komisija ginčijamo sprendimo 378−385 konstatuojamosiose dalyse nusprendė, kad reikia atsižvelgti į realų ekonominį pajėgumą daryti žalą konkurencijai ir nustatyti tokią baudą, kuri garantuotų pakankamai atgrasantį poveikį. Todėl, remdamasi suinteresuotų įmonių natrio gliukonato pardavimo pasauline apyvarta 1995 m. (paskutinių pažeidimo metų), kurią minėtos įmonės nurodė atsakydamos į Komisijos prašymus pateikti informaciją ir pagal kurią Komisija apskaičiavo atitinkamas šių įmonių rinkos dalis, Komisija suskirstė šias įmones į dvi kategorijas. Pirmajai kategorijai ji priskyrė įmones, kurios, pagal jos turimus duomenis, turėjo didesnes nei 20 % pasaulinės natrio gliukonato rinkos dalis, t. y. Fujisawa (35,54 %), JBL (24,75 %) ir Roquette (20,96 %). Šioms įmonėms Komisija nustatė 10 mln. eurų pradinį baudos dydį. Antrajai kategorijai ji priskyrė įmones, kurios, pagal jos turimus duomenis, turėjo mažesnes nei 10 % pasaulinės natrio gliukonato rinkos dalis, t. y. Glucona (apie 9,5 %) ir ADM (9,35 %). Šioms įmonėms Komisija nustatė 5 mln. eurų pradinį baudos dydį, t. y. Akzo ir Avebe, kurios bendrai valdė Glucona, – po 2,5 mln. eurų kiekvienai.
18 Be to, norėdama užtikrinti pakankamai atgrasantį poveikį ir atsižvelgdama į tai, kad didelės įmonės turi teisinių bei ekonominių žinių ir infrastruktūrą, kurios leidžia geriau suprasti jų pažeidimo pobūdį ir su tuo susijusias pasekmes konkurencijos teisės požiūriu, Komisija ginčijamo sprendimo 388 konstatuojamojoje dalyje pakoregavo šį pradinį dydį. Todėl, atsižvelgdama į suinteresuotų įmonių dydį ir bendrus išteklius, Komisija ADM ir Akzo nustatytam pradiniam baudos dydžiui pritaikė 2,5 dauginimo koeficientą ir padidino šį pradinį dydį iki 12,5 mln. eurų ADM ir iki 6,25 mln. eurų Akzo.
19 Komisija ginčijamo sprendimo 389−392 konstatuojamosiose dalyse nurodė, kad dėl kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo trukmės pradinis baudos dydis padidinamas 10 % už kiekvienus metus, t. y. 80 % Akzo, Avebe, Fujisawa ir Roquette, 70 % JBL ir 35 % ADM.
20 Taip Komisija ginčijamo sprendimo 396 konstatuojamojoje dalyje Akzo nustatė 11,25 mln. eurų, ADM − 16,88 mln. eurų, Avebe − 4,5 mln. eurų, Fujisawa ir Roquette − 18 mln. eurų, o JLB − 17 mln. eurų pagrindinius baudos dydžius.
21 Antra, kaip tai išplaukia ir iš ginčijamo sprendimo 403 konstatuojamosios dalies, dėl sunkinančių aplinkybių JBL paskirtas pagrindinis baudos dydis buvo padidintas 50 % dėl to, kad ši įmonė buvo kartelio iniciatorė.
22 Trečia, Komisija ginčijamo sprendimo 404–410 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjo ir atmetė tam tikrų įmonių, tarp kurių buvo ir ADM, argumentus, jog šių įmonių atžvilgiu turėjo būti taikomos lengvinančios aplinkybės.
23 Ketvirta, kaip tai išplaukia ir iš ginčijamo sprendimo 418 konstatuojamosios dalies, remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriumi Komisija „labai žymiai sumažino“ (t. y. 80 %) Fujisawa skirtinos baudos, jei pastaroji įmonė nebūtų bendradarbiavusi, dydį. Be to, Komisija šio sprendimo 423 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad ADM neatitiko to pranešimo C skyriuje numatytų sąlygų, kurios leistų „žymiai sumažinti“ jos baudos dydį. Galiausiai, remdamasi šio pranešimo D skyriumi, Komisija 426 ir 427 konstatuojamosiose dalyse „gerokai sumažino“ (t. y. 40 %) ADM ir Roquette baudas ir 20 % Akzo, Avebe ir JBL baudas.
Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis
24 Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalį šešios įmonės, kurioms jis skirtas, „dalyvaudamos susitarime ir (arba) nuolatiniuose suderintuose veiksmuose natrio gliukonato sektoriuje, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį <...>“.
25 Šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pažeidimas truko: Akzo, Avebe, Fujisawa ir Roquette atveju nuo 1987 m. vasario mėn. iki 1995 m. birželio mėn., JBL atveju nuo 1988 m. gegužės mėn. iki 1995 m. birželio mėn., o ADM atveju nuo 1991 m. birželio mėn. iki 1995 m. birželio mėnesio.
26 Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnis suformuluotas taip:
„Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:
a) (Akzo) 9 mln. eurų
b) (ADM) 10,13 mln. eurų
c) (Avebe) 3,6 mln. eurų
d) (Fujisawa) 3,6 mln. eurų
e) (JBL) 20,4 mln. eurų
f) (Roquette) 10,8 mln. eurų“.
Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
27 2001 m. gruodžio 21 d. ADM Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.
28 Savo ieškiniu ADM prašė panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jis yra su ja susijęs, arba bent jau tiek, kiek jame nurodyta, kad ji dalyvavo darant pažeidimą po 1994 m. spalio 4 d., šio sprendimo 3 straipsnį, kiek jis su ja susijęs, o taip pat panaikinti arba gerokai sumažinti jai paskirtos baudos dydį.
29 Grįsdama savo ieškinį ADM pateikė keturis pagrindus, kuriuose nurodomi skirtingi argumentai.
30 Pirmiausia, ADM rėmėsi netinkamu gairių taikymu šiuo atveju. Būtent ji nurodė, kad Komisija nepateikė jokių Bendrijos konkurencijos politikos motyvų, pateisinančių žymų baudos sumos padidinimą taikant gaires.
31 Pirmosios instancijos teismas atmetė šį motyvą, skundžiamo sprendimo 44 punkte nuspręsdamas, kad iš Komisijos neturėtų būti atimta teisė padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti, o, šio sprendimo 47 ir 48 punktuose – kad Komisijos skiriamos baudos padidinimas nėra akivaizdžiai neproporcingas šio įgyvendinimo užtikrinimo tikslui ir kad ADM galėjo protingai numatyti, jog Komisija, įgyvendindama naują konkurencijos politiką, bet kuriuo metu gali peržiūrėti bendrą baudų lygį.
32 Antra, ADM ginčijo pažeidimo sunkumo vertinimą ir konkrečiai nurodė, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į ribotą apyvartos, kurią ji pasiekė parduodama natrio gliukonatą, dydį.
33 Skundžiamo sprendimo 76 ir 77 punktuose priminęs, kad apyvarta yra vienas iš vertinimo elementų, leidžiančių nustatyti baudą, Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 86 punkte konstatavo, kad Komisija tinkamai atsižvelgė į įmonių kartelio narių natrio gliukonato pardavimo apyvartą taikydama diferencijuotą atitinkamų įmonių vertinimą.
34 Trečia, to paties pagrindo, susijusio su pažeidimo sunkumo vertinimu, atžvilgiu, ADM tvirtino, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą tiek, kiek ji paskyrė žymiai mažesnį baudos dydį nei byloje, kurioje buvo priimtas 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos sprendimas 2003/437/EB, susijęs su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo taikymo procedūra (byla COMP/E-1/37.027 – Cinko fosfatas) (OL L 153, 2003, p. 1, toliau − cinko fosfato sprendimas), nors aplinkybės buvo panašios kaip ir nagrinėjamo pažeidimo.
35 Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 107−111 punktuose priminė, kad Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje ir kad todėl šis ieškovės argumentas nėra reikšmingas. Apskritai jis šio sprendimo 113 punkte pridūrė, kad bylos, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas, aplinkybės ir bylos, kurioje buvo priimtas cinko fosfato sprendimas, aplinkybės buvo prima facie skirtingos, laikydamas, kad bet kuriuo atveju ir atsižvelgiant į Komisijos visišką diskreciją reikia palikti jos nustatytą pagrindinį baudos dydį už ADM padarytą pažeidimą.
36 Ketvirta, vis dar kalbant apie pagrindą, susijusį su pažeidimo sunkumo vertinimu, ADM tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą į atitinkamą rinką neįtraukusi natrio gliukonato pakaitų.
37 Skundžiamo sprendimo 237 punkte konstatavęs, kad ADM neįrodė, jog su natrio gliukonatu susijęs kartelis nedarė įtakos platesnei kompleksonų rinkai arba kad ji buvo nereikšminga, Pirmosios instancijos teismas atmetė šį argumentą.
38 Penkta, kalbant apie pagrindą, susijusį su pažeidimo trukmės vertinimo klaidomis, ADM ginčijo Komisijos atliktą jos elgesio per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą analizę.
39 Skundžiamo sprendimo 247 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ADM per šį susitikimą viešai neatsiribojo nuo kartelio, ir patvirtino Komisijos vertinimą, kad ADM elgesys galėjo būti kvalifikuojamas kaip strategija. Šio sprendimo 248−250 punktuose jis nurodė, kad kitų kartelio dalyvių parodymai patvirtina šį samprotavimą.
40 Šešta, kalbant apie tą patį pagrindą, susijusį su pažeidimo trukmės vertinimo klaidomis, ADM apkaltino Komisiją tuo, kad ji 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimą laikė įrodymu, jog kartelis truko iki šios datos.
41 Pirmosios instancijos teismas atmetė šį argumentą, grindžiamą penkiais aspektais, ir, be kita ko, skundžiamo sprendimo 263 punkte pažymėjo, kad Roquette pastaba per šį posėdį patvirtino Komisijos teiginį.
42 Septinta, kalbant apie pagrindą, susijusį su Komisijos padarytomis vertinimo klaidomis taikant lengvinančias aplinkybes, ADM tvirtino, kad Komisija suklydo nesumažinusi jai baudos atsižvelgiant į tai, kad ji nutraukė savo neteisėtą elgesį įsikišus JAV konkurencijos institucijoms.
43 Skundžiamo sprendimo 277−280 punktuose išaiškinęs gairių 3 punktą, Pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo 283 punkte nusprendė, kad ADM elgesiui neturėtų būti taikomos lengvinančios aplinkybės, ir todėl atmetė šį pagrindą bei visą ieškinį.
I – Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
44 ADM Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jis su ja susijęs,
– nepatenkinus antro reikalavimo, pakeisti sprendimo 3 straipsnį sumažinant arba panaikinant jai paskirtą baudą,
– nepatenkinus antro ir trečio reikalavimo, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo teisės klausimus, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, ir
– bet kuriuo atveju įpareigoti Komisiją padengti savo ir ADM bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesu Teisingumo Teisme ir Pirmosios instancijos teisme.
45 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš ADM bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
46 Grįsdama savo apeliacinį skundą ADM iš esmės nurodo keturis pagrindus, atitinkamai pagrįstus:
– teisės klaida, taikant principus, susijusius su baudos dydžio apskaičiavimu, nes Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šį dydį, taikė klaidingą principą,
– teisės klaida vertinant kartelio įtaką atitinkamai rinkai,
– teisės klaida nustatant kartelio nutraukimo datą ir,
– papildomai, teisės klaida atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes.
Dėl pirmojo pagrindo, pagrįsto teisės klaida taikant principus, susijusius su baudos dydžio apskaičiavimu
Šalių argumentai
47 Pirmasis ADM nurodytas pagrindas suskaidytas į keturias dalis.
– Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su motyvavimo nebuvimu
48 ADM teigimu, Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl paskirtos baudos dydis, kuris, remiantis ankstesne Komisijos praktika, turėjo būti žymiai mažesnis nei tas, kuris, taikant atgaline data gaires, buvo taip žymiai padidintas. Pripažindama, kad Komisija turi diskreciją skirdama baudas, ADM vis dėlto pažymi, kad ji viršijo savo diskreciją, nes Bendrijos konkurencijos politikos atžvilgiu neįrodė būtinybės padidinti baudos lygį. Nei Komisija, nei Pirmosios instancijos teismas nepateikė tokių pateisinimų, nors toks įrodymas turi būti pateiktas, remiantis nusistovėjusia teismų praktika (1983 m. birželio 7 d. Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80 − 103/80, Rink. p. 1825, 108 ir 109 punktai ir 2005 m. birželio 28 d. Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P−C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 227 punktas), o taip pat atsižvelgiant į reikalavimą, skelbiamą pirmojoje gairių pastraipoje, kad baudoms taikoma nuosekli ir nediskriminacinė praktika.
49 Komisija konstatuoja, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsakė į ADM argumentus, susijusius su gairių taikymu šioje byloje nustatant baudos dydį, ir todėl pateisino iš to išplaukiantį baudos padidinimą. Ji pažymi, kad bet koks kitas papildomas motyvavimas yra perteklinis, nes gairių tikslas yra padaryti baudų nustatymo tvarką skaidrią.
– Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, susijusios su kriterijų, nustatytų sprendime Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, nesilaikymu
50 ADM teigimu, Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs skundžiamo sprendimo 47 punkte, kad Komisija įvykdė kriterijus, nustatytus minėtame sprendime Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, ir todėl pateisino savo diskrecinę galią padidinti baudą, padarė teisės klaidą. Iš tiesų nei Komisija, nei Pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, pateisinančių baudos dydžio, kuris yra didesnis, nei turėtų būti taikant Komisijos pranešimą „Baudų nustatymo remiantis Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktu metodo gairės“ (OL C 210, 2006, p. 2), padidinimą.
51 Komisija iš esmės mano, kad pirmojo pagrindo antroji dalis yra nepriimtina, nes ja tik apsiribojama bendru ir neapibrėžtu Pirmosios instancijos teismo patvirtinto baudos dydžio ginčijimu ir todėl prašymu išnagrinėti iš naujo. Tai bent jau yra pirmojo pagrindo pirmosios dalies pakartojimas. Papildomai Komisija primena, kad iš pasikartojančios teismų praktikos, paskutinį kartą patvirtintos 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimu Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją (C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 20 ir 21 punktai), išplaukia, kad ji turi galimybę bet kuriuo momentu pritaikyti baudų lygį atsižvelgdama į Bendrijos konkurencijos politikos poreikius.
– Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusios su teisės principų, kurie taikomi apskaičiuojant baudas, pažeidimu
52 ADM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu leido Komisijai neimti apyvartos iš nagrinėjamo produkto kaip apskaičiavimo pagrindo nustatant baudos dydį. Todėl šio sprendimo 84−87 punktuose ši apyvarta naudojama tik diferencinei pusiausvyrai apskaičiuojant baudą taikyti. Šio sprendimo 50 punkte minėtame Komisijos pranešime pabrėžiama, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, kad apyvarta yra atskaitos taškas nustatant baudos dydį. Tuo remiantis baudos dydis yra žymiai mažesnis nei tas, kuris išplaukia iš Komisijos taikyto ir Pirmosios instancijos teismo patvirtinto klaidingo apskaičiavimo metodo.
53 Komisija, remdamasi 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Technische Unie prieš Komisiją (C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 196 punktas), pažymi, kad tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas kontroliuoti būdą, kuriuo Komisija kiekvienu konkrečiu atveju vertino neteisėto elgesio sunkumą. Šiuo požiūriu ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir atsakė į visus ADM argumentus. Be to, iš ginčijamo sprendimo ir iš skundžiamo sprendimo išplaukia, kad natrio gliukonato pardavimo apyvarta buvo laikoma baudos dydžio nustatymo pagrindu.
– Dėl pirmojo pagrindo ketvirtosios dalies, susijusios su vienodo požiūrio principo pažeidimu
54 ADM teigimu, kartelis, kuriame ji dalyvavo, turėjo būti traktuojamas taip pat kaip ir kartelis, nagrinėtas byloje, kurioje buvo priimtas cinko fosfato sprendimas. Priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, tarp šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nebuvo reikšmingų objektyvių skirtumų, pateisinančių skirtingų dydžių baudas. Viena vertus, šiame kontekste minėti Pirmosios instancijos teismo sprendimai nėra reikšmingi, nes jie buvo priimti prieš paskelbiant gaires. Kita vertus, aplinkybės, kuriomis remiasi Pirmosios instancijos teismas patvirtindamas paskirtos baudos dydį remdamasis savo neribota kompetencija, yra tokios pačios kaip ir nagrinėtos byloje, kurioje buvo priimtas cinko fosfato sprendimas.
55 Komisija pirmiausia tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pateikė objektyvius šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas cinko fosfato sprendimas, atskyrimo elementus. Antra, ADM neginčijo teismų praktikos, pagal kurią ankstesnė Komisijos sprendimų priėmimo praktika nėra teisinis baudų konkurencijos srityje pagrindas. Trečia, iš skundžiamo sprendimo išplaukia, kad ADM neįrodė, jog buvo diskriminuojama nustatant baudos dydį. Todėl Teisingumo Teismas neturėtų pakeisti savo vertinimu Pirmosios instancijos vertinimo, susijusio su minėtu dydžiu, kaip tai išplaukia ir iš 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine prieš Komisiją (C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 152 punktas).
Teisingumo Teismo vertinimas
56 Pirmomis dviem pirmojo pagrindo dalimis, kurias reikia nagrinėti kartu, ADM kaltina Pirmosios instancijos teismą neatsakius į jos argumentą, kad Komisija nei ginčijamame sprendime, nei savo pastabose, pateiktose pirmosios instancijos procese, nepateikė pateisinimo ar įrodymų, jog tam, kad būtų įgyvendinta Bendrijos konkurencijos politikos, reikia atgaline data taikant gaires jai paskirti baudos dydį, kuris yra žymiai didesnis nei tie dydžiai, kurie buvo nurodyti ankstesnėje Komisijos praktikoje. Šitaip Pirmosios instancijos teismas, nepareikalavęs tokio pateisinimo, nors to reikalauja minėtas sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, padarė teisės klaidą.
57 Iš pradžių reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 43−49 punktuose atsakė dėl pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principų pažeidimu, motyvuodamas tuo, kad ADM taikant gaires paskirta bauda yra didesnė nei Komisijos praeityje paskirtų baudų dydžiai.
58 Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pagrindą skundžiamo sprendimo 48 punkte pabrėždamas, kad ADM turėjo protingai numatyti tokį padidinimą – manant, kad toks padidinimas egzistuoja, – tuo metu, kai buvo padaryti nagrinėjami pažeidimai.
59 Iš tiesų iš Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 46 punkte primintos teismų praktikos išplaukia, kad įmonės, dėl kurių pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirta bauda, turi atsižvelgti į galimybę, jog Komisija bet kuriuo momentu gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis. Tai būtų taikoma ne tik tuomet, kai Komisija pakeltų baudų lygį taikydama baudas individualiais sprendimais, bet ir tuomet, kai baudos būtų didinamos, konkretiems atvejams taikant tokias visuotinai taikomas elgesio taisykles, kokios yra gairės (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 229 ir 230 punktai).
60 Šiuo atveju Komisija, nustatydama ADM skirtinos baudos dydį, taikė gaires. Viena vertus, jos nustato elgesio taisyklę, nuo kurios Komisija negali nukrypti, nes priešingu atveju jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio, teisėtų lūkesčių apsaugos ar teisinio saugumo, pažeidimą. Kita vertus, jos atitinkamoms įmonėms suteikia teisinį saugumą nustatydamos metodiką, kurią Komisija taiko nustatydama skirtinų baudų dydį pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimą Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą, C‑266/06 P, 53 punktas).
61 Kaip buvo priminta skundžiamo sprendimo 43 punkte, pagrindinė gairių naujovė yra ta, kad apskaičiuojant pagrindinį baudos dydį atskaitos tašku laikomos sumos, patenkančios į tam tikrą gairėse tam numatytą skalę, o ši skalė atitinka skirtingą pažeidimų sunkumą, tačiau pati savaime nėra susijusi su atitinkama apyvarta. Taigi šis metodas iš esmės paremtas santykine ir lanksčia baudų tarifikacija (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 225 punktas).
62 Vertindama pažeidimo sunkumą Komisija privalo atsižvelgti į skirtingas aplinkybes, leidžiančias nustatyti baudos dydį, o būtent į būtinybės padidinti jų lygį motyvus.
63 Būtent tai išplaukia iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies, kuri kaip baudos dydžio apskaičiavimo kriterijus nurodo tik pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir iš esmės iš minėto bei ieškovės nurodyto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, kurio 106 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad vertindama pažeidimo sunkumą, kad nustatytų baudos dydį, Komisija turi atsižvelgti ne tik į konkrečios bylos aplinkybes, bet taip pat į pažeidimo kontekstą bei užtikrinti, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį.
64 Šiuo atveju skundžiamo sprendimo 47 punkte, kuriuo Pirmosios instancijos teismas atsakė į ieškovės argumentą, susijusį su Komisijos neproporcingu tariamo baudų lygio padidinimu, lyginant su konkurencijos politikos įgyvendinimo užtikrinimo tikslu, jis atmetė šį argumentą vis dėlto atsižvelgdamas į jo pažeidimo sunkumo vertinimą, koks išplaukia iš šio sprendimo 99 ir paskesnių punktų.
65 Todėl būtent skundžiamo sprendimo 103 punkte Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Komisijos nurodytą pažeidimo sunkumą, priminė priežastis, dėl kurių Komisija nustatė tokį ieškovei skirtinos baudos dydį, šiuo požiūriu nukreipdamas į ginčijamo sprendimo šeštą, aštuntą ir devintą konstatuojamąsias dalis.
66 Taip darydamas Pirmosios instancijos teismas taikė sprendimą, kurio laikėsi Teisingumo Teismas minėtame ir atkartotame sprendime Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, konkrečiai kalbant apie gairių taikymą minėtame sprendime Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją. Iš tikrųjų byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, Teisingumo Teismas, nereikalaudamas, kad Komisija pateiktų konkrečius pateisinimus, išeinančius už to, ko reikalaujama gairėmis, jo 232 punkte nusprendė, kad jų taikymas pažeidimams, padarytiems prieš jas priimant, nėra negaliojimo atgal ir teisinio saugumo principo pažeidimas.
67 Iš to išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas neturėtų būti kaltinamas motyvavimo stoka ir neteisingu Teisingumo Teismo praktikos taikymu.
68 Todėl negalima pritarti abiem pirmojo pagrindo dalims.
69 Trečiąja pirmojo pagrindo dalimi ADM iš esmės kaltina Pirmosios instancijos teismą nenusprendus, kad Komisija turėjo atsižvelgti į apyvartą iš natrio gliukonato pardavimo kaip į tinkamą baudos dydžio apskaičiavimo pagrindą.
70 Pirmiausia, kadangi Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 78 punkte pažymėjo, kad nagrinėjamo produkto pardavimo apyvarta „gali“ būti tinkamas pagrindas vertinant konkurencijos atitinkamo produkto Europos Bendrijos rinkoje pažeidimą, ieškovė negali jo kaltinti prieštaravus sau, kad jis iš esmės nesivadovavo šiuo kriterijumi kaip tinkamu pagrindu.
71 Antra, iš pradžių reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, nustatant baudų dydį reikia atsižvelgti į pažeidimo trukmę ir visus veiksnius, svarbius įvertinant pažeidimų sunkumo laipsnį (žr. minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 129 punktą ir minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 240 punktą).
72 Šiuo požiūriu Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimo sunkumas vertinamas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, kontekstu ir atgrasinamuoju baudų poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (minėto sprendimo Dalmine prieš Komisiją 129 punktas ir ten nurodyta teismų praktika).
73 Kriterijams, į kuriuos galima atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį, priklauso kiekvienos įmonės elgesys, vaidmuo, kurį kiekviena iš jų atliko derinant veiksmus, pelnas, kurį šios įmonės gavo iš šių veiksmų, įmonių dydis ir atitinkamų prekių vertė, taip pat pavojus, kurį tokio pobūdžio pažeidimai kelia Bendrijos tikslams (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 129 punktą ir minėto sprendimo Dalmine prieš Komisiją 130 punktą).
74 Šiuo klausimu siekiant nustatyti baudą galima atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, kuri yra jos dydžio ir ekonominio pajėgumo rodiklis, nors netikslus ir netobulas, tiek į tos apyvartos dalį, gautą iš prekių, dėl kurių buvo padarytas pažeidimas. Nė vienam iš šių dydžių negalima suteikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, kad tinkamas baudos dydis nebūtų paremtas paprastu apskaičiavimu nuo bendros apyvartos (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 100 punktą).
75 Be to, Bendrijos teisėje nėra bendro taikymo principo, jog sankcija turi būti proporcinga įmonės gautai apyvartai pardavus produktą, kuris yra pažeidimo objektas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 101 punktą).
76 Iš to išplaukia, kad, priešingai nei tvirtina ADM, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 78 punkte teisingai pažymėjo, jog apyvarta iš natrio gliukonato pardavimo nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį Komisija turėjo vertinti pažeidimo sunkumą. Bet kuriuo atveju jis nebūtinai yra atskaitos taškas apskaičiuojant baudas.
77 Būtent tai išplaukia ir iš gairių, kaip tai buvo priminta šio sprendimo 61 punkte. Todėl, jei reikėtų taikyti ieškovės ginamą teiginį, tai neišvengiamai vestų prie gairių nuostatų, kurių taikomumą ieškovės padarytam pažeidimui teisingai pripažino Pirmosios instancijos teismas, pažeidimo.
78 Todėl ieškovė neturėtų kaltinti Pirmosios instancijos teismo pažeidus teisės principus, kurie taikomi apskaičiuojant baudas, nesiremiant apyvarta, gauta pardavus nagrinėjamą produktą, kaip atskaitos tašku nustatant jai paskirtos baudos dydį.
79 Trečia, konkrečiai remdamasis ginčijamo sprendimo 378−382 konstatuojamosiomis dalimis, Pirmosios instancijos teismas priminė skundžiamo sprendimo 86 ir 87 punktuose, kaip, nustatydama baudos dydį, Komisija atsižvelgė į apyvartą, gautą pardavus natrio gliukonatą. Šiuo klausimu jis laikė, kad Komisija neviršijo savo diskrecijos, ir minėto sprendimo 114 punkte nurodė, kad „kad Komisijos nustatytas pagrindinis baudos dydis už ADM padarytą pažeidimą šioje byloje (buvo) tinkamas, atsižvelgiant į visus Komisijos ginčijamame sprendime nurodytus veiksnius ir į kai kurių šių veiksmų vertinimą (šiame) sprendime“.
80 Iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, negali kvestionuoti Pirmosios instancijos teismo atlikto savarankiško aplinkybių vertinimo, nes tik pastarasis turi kompetenciją nustatyti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju Komisija įvertino neteisėto elgesio sunkumą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 196 punktą).
81 Iš to išplaukia, kad negalima pritarti ir pirmojo pagrindo trečiajai daliai.
82 Kalbant apie šio pagrindo ketvirtąją dalį, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 108−110 punktuose priminė nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, nes nustatydama baudų dydį ji turi plačią diskreciją ir ji nesaistoma vertinimų, kuriuos ji pateikė anksčiau (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209−213 punktai).
83 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 111 punkte teisingai nusprendė, kad paprastas cinko fosfato sprendimo nurodymas, kaip padarė ADM, yra netinkamas, nes Komisija neprivalėjo vienodai vertinti šios bylos.
84 Todėl reikia konstatuoti, kad savo apeliaciniame skunde ADM nepateikė jokių argumentų ginčydama šį lemiamą skundžiamo sprendimo motyvų elementą.
85 Iš esmės ADM tik ginčija skirtumus tarp šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas cinko fosfato sprendimas, nurodytus Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 113 punkte, tačiau konkrečiu atveju nenurodo, kodėl nereikia laikytis nusistovėjusios teismų praktikos, kurią priminė Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 108 ir 109 punktuose.
86 Todėl reikia atmesti pirmojo pagrindo ketvirtąją dalį, taigi ir visą pirmąjį pagrindą, kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant kartelio įtaką atitinkamai rinkai
Šalių argumentai
87 Antrasis pagrindas suskaidytas į tris dalis.
– Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su principo, kuriuo remiantis Komisija privalo laikytis taisyklių, kurias ji priėmė, pažeidimu
88 ADM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos argumento, kad Komisija neapibrėžė tinkamos rinkos, kad galėtų įvertinti kartelio įtaką, nors tai, remiantis gairėmis, reikia padaryti pirmiausia. Jei Komisija būtų tinkamai apibrėžusi minėtą rinką, t. y. atsižvelgiant į pakaitų buvimą kompleksonų rinkoje, ji būtų padariusi išvadą, kad nėra galimos kartelio įtakos taikomoms kainoms.
89 Komisijos teigimu, ADM požiūris remiasi blogu tikslo, kurio siekiama apibrėžiant nagrinėjamą rinką, suvokimu. Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 226 punkte priminė, kad Komisija apibrėžė nagrinėjamą rinką prieš pradėdama analizuoti ADM padaryto pažeidimo sunkumą. Todėl ieškovė prašė Teisingumo Teismo, kad nagrinėdamas apeliacinį skundą jis nuspręstų dėl aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti įrodymų pirmojoje instancijoje.
– Dėl antrojo pagrindo antros dalies, susijusios su pareigos motyvuoti pažeidimu
90 Be jokio pateisinimo atmetęs ADM argumentus, kad yra įrodymų dėl kartelio įtakos atitinkamai rinkai nebuvimo, Pirmosios instancijos teismas neįvykdė savo pareigos motyvuoti. Šiuo požiūriu ADM pateikti įrodymai pirmojoje instancijoje nedviprasmiškai parodo, kad natrio gliukonato kainos svyravimus po to, kai susikūrė kartelis, lėmė kiti faktoriai.
91 Komisijos nuomone, iš skundžiamo sprendimo, o būtent iš jo 232−236 punktų, aiškiai išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus ADM pateiktus įrodymus prieš padarydamas išvadą, kad šie įrodymai neleidžia pritarti jos teiginiui.
92 Komisija priduria, kad ADM prašymas lygus pasiūlymui Teisingumo Teismui patikrinti pirmojoje instancijoje pateiktus įrodymus, o tai nepatenka į jo kompetenciją nagrinėjant apeliacinį skundą.
– Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą
93 ADM iš esmės kaltina tuo, kad skundžiamu sprendimu jos atžvilgiu buvo numatyta pareiga įrodyti, jog net ir nesant kartelio kaina būtų buvusi tapati Komisijos nurodytai kainai. Viena vertus, iš gairių išplaukia, kad Komisija privalo įrodyti, jog kaina nesant kartelio būtų buvusi mažesnė. Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 177 ir 184 punktuose pats pripažino, kad nebuvo galima pateikti tikslios nagrinėjamo produkto kainos, kuri būtų buvusi nesant kartelio.
94 Dėl Komisijos Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji teisės požiūriu įrodė pažeidimo įtaką natrio gliukonato rinkai. Tuo jis konstatavo, kad ADM neįrodė, jog kitoks atitinkamos rinkos nustatymas būtų lėmęs skirtingą išvadą dėl kartelio įtakos. Šia antrojo pagrindo trečia dalimi iš tikrųjų prašoma, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, iš naujo įvertintų aplinkybes, ir todėl ji yra nepriimtina.
Teisingumo Teismo vertinimas
95 Kalbant apie antrąjį pagrindą, kurio tris dalis reikia nagrinėti kartu, iš pradžių reikia priminti, kad, nustatant baudą pagal gaires, konkreti kartelio įtaka atitinkamai rinkai yra aspektas, į kurį gali būti atsižvelgiama vertinant padaryto pažeidimo sunkumą.
96 Pirma, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 226 punkte konstatavo, kad ginčijamo sprendimo 34–41 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėjo atitinkamo produkto rinką ir apibrėžė ją kaip rinką, kuri apima kietos ir skystos formos natrio gliukonatą ir jo bazinę medžiagą – gliukono rūgštį. Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas pažymėjo priežastis, dėl kurių Komisija neišplėtė ADM nurodytos rinkos.
97 Antra, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 229−231 punktuose teisingai pažymėjo, kad paprastas ADM tvirtinimas, jog Komisija klaidingai apibrėžė atitinkamą rinką, savaime neleidžia įrodyti, kad taikant ieškovės pasiūlytą rinkos apibrėžimą nagrinėjamas pažeidimas nebūtų turėjęs įtakos minėtai rinkai.
98 Trečia, Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 232 punkte priminęs Komisijos naudotą metodą siekiant įrodyti nagrinėjamo pažeidimo įtaką rinkai, kurią ji apibrėžė, minėto sprendimo 233−237 punktuose nusprendė, kad ieškovė tik tvirtino, kad Komisija padarė klaidų apibrėždama atitinkamą rinką, tačiau nepaaiškindama, kaip jos apibrėžta rinka paneigia bet kokį realų nagrinėjamo pažeidimo poveikį.
99 Iš šių aplinkybių išplaukia, kad ADM nepriekaištavo Pirmosios instancijos teismui dėl to, kad jis leido Komisijai įvertinti nagrinėjamo pažeidimo poveikį iš anksto neapibrėžus atitinkamos rinkos. Iš tiesų, kaip tai išplaukia ir iš skundžiamo sprendimo 226 punkto, Komisija atliko tokį rinkos apibrėžimą.
100 Apskritai Pirmosios instancijos teismas savarankiškai vertindamas aplinkybes manė, kad nagrinėjamo pažeidimo poveikio atitinkamai rinkai analizė buvo įtikinanti Komisijos pateiktų įrodymų požiūriu. Todėl, remdamasis ginčijamo sprendimo 354 konstatuojamąja dalimi, jis priminė, kad pagrįsdama savo analizę Komisija, be kita ko, susiejo natrio gliukonato kainą su kartelio pradžia, nustatė šio produkto kainos lygį, kuris būtų buvęs nesant nagrinėjamo kartelio, ir, galiausiai, padarė išvadą dėl ieškovės padaryto pažeidimo poveikio natrio gliukonato rinkai.
101 Taip pat Pirmosios instancijos teismas neturėtų būti kaltinamas įrodinėjimo naštos perkėlimu tiek, kiek tai susiję su atitinkamos rinkos apibrėžimu, ir dėl jo vertinimo motyvavimo nebuvimo.
102 Pirmiausia, skundžiamo sprendimo 237 punkte Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog nagrinėjamo kartelio įtaka platesnei rinkai, kurią ji siūlo, buvo nereikšminga arba jos iš viso nebuvo. Todėl jis teisingai reikalavo, kad ieškovė pateiktų įrodymus, leidžiančius paneigti Komisijos analizę, kuria jis rėmėsi skundžiamo sprendimo 196 ir 197 punktuose ir kuria siekiama parodyti ryšį tarp kainos pasikeitimo natrio gliukonato rinkoje ir kartelio pradžios.
103 Juo labiau tokie įrodymai yra būtini aplinkybės, kad ADM pirmojoje instancijoje pažymėjo, jog produktų kaina, į kurią, jos nuomone, kartu su natrio gliukonatu atitinkamoje rinkoje turėjo būti atsižvelgta ir kuri pasikeitė panašiai kaip ir natrio gliukonato kaina, ir aplinkybės, kaip tai nurodė generalinė advokatė savo išvados 154 punkte, kad ieškovė tvirtina, jog kartelis nedarė įtakos atitinkamai rinkai, nors ji jame dalyvavo kelerius metus, atžvilgiu.
104 Antra, taip Pirmosios instancijos teismas atsakė į ADM pateiktą argumentą dėl tariamo kartelio įtakos nebuvimo natrio gliukonato rinkai manydamas, kad ieškovės pateikti įrodymai neleidžia paneigti Komisijos analizės, ir taip įvykdė jam tenkančią motyvavimo pareigą.
105 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, jog tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, bei, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, remiantis EB 225 straipsniu, Teisingumo Teismas yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis. Todėl Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nei patvirtinti faktinių aplinkybių, nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė šias faktines aplinkybes. Toks vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejį, pats savaime nėra teisės klausimas, kurį apeliacinio skundo stadijoje turi nagrinėti Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimą Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑0000, 29 punktas).
106 Šiuo atveju ieškovė savo apeliaciniame skunde remdamasi pirmojoje instancijoje pateiktais įrodymais, kuriuos Pirmosios instancijos teismas laikė nepakankamais, iš tikrųjų prašo Teisingumo Teismo šiuos įrodymus išnagrinėti iš naujo, nesiremdama tuo, kad Pirmosios instancijos teismas juos iškreipė, tačiau būtent dėl to jis nėra kompetentingas.
107 Todėl, kadangi buvo nuspręsta, būtent šio sprendimo 102 punkte, kad Pirmosios instancijos teismas neperkėlė įrodinėjimo naštos ir kad ieškovė nesirėmė įrodymų iškreipimu, visą antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaida nustatant kartelio nutraukimo datą
Šalių argumentai
108 Šis pagrindas suskirstytas į keturias dalis.
– Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su EB 81 straipsnio pažeidimu dėl klaidingo nuostatų taikymo kartelio pabaigai
109 ADM iš esmės ginčija Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 247 punkte atliktą jos ketinimų 1994 m. spalio 4 d. susitikime analizę. Iš esmės, manydamas, kad ADM šiame susitikime nesiekė paskelbti apie savo pasitraukimą iš kartelio, bet veikiau jos elgesys buvo strateginis, skirtas išreikšti ieškovės valią kartelyje, Pirmosios instancijos teismas iš to padarė išvadą, kad ADM norėjo jame tęsti savo vaidmenį. Tačiau ADM neturėtų būti kaltinama tuo, kad ketino tęsti veiklą kartelyje, nes viešai ji išreiškė savo valią pasitraukti iš kartelio, ir kad EB 81 straipsnis neleidžia remtis subjektyviais aspektais apibūdinant jo nuostatų pažeidimą, tačiau draudžia tik priimtus aktus.
110 Komisijos teigimu, reikšmingas viešo pranešimo apie pasitraukimą iš kartelio kriterijus suponuoja klausimą, ar jo nariai suvokė įmonės, kuri nutraukia dalyvavimą tokiame susitarime, elgesį. Šiuo požiūriu ši įmonė privalo įrodyti, kad tai buvo suvokta. Todėl, nors ADM įrodė, kad pasitraukė iš 1994 m. spalio 4 d. susitikimo prieš jam pasibaigiant, ji neįrodė, kad kiti dalyviai suvokė šį elgesį kaip pasitraukimą iš kartelio. Būtent tai bet kuriuo atveju parodo Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 249 punkte pateiktos aplinkybės.
– Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su įrodymų iškraipymu
111 ADM teigimu, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 248−250 punktuose klaidingai nenusprendė, remdamasis JBL ir Roquette parodymais, kad ji nutraukė dalyvavimą kartelyje nuo 1994 m. spalio 4 d. susitikimo. Taip Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus.
112 Komisija mano, kad iš įrodymų, kuriais remiasi ADM, išplaukia, kad Roquette pasitraukė iš kartelio 1994 m. spalio 4 dieną. Tačiau tai neturėtų reikšti, kad kartelis pasibaigė šią dieną ir juo labiau kad ADM iš jo pasitraukė.
– Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB 81 straipsnį manydamas, kad 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimas yra antikonkurencinis elgesys
113 ADM laiko, kad ji pasitraukė iš kartelio po 1994 m. spalio 4 d. susitikimo, ir mano, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB 81 straipsnį nusprendęs, kad šis kartelis tęsėsi ir kad 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimas patvirtina šį teiginį. Pirmosios instancijos teismas nereikalavo, kad Komisija įrodytų, jog diskusijos per šį susitikimą buvo antikonkurencinio pobūdžio.
114 Komisija teigia, kad kadangi ADM nepasitraukė iš kartelio 1994 m. spalio 4 d., Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimas nebuvo naujo kartelio pradžia.
– Dėl trečiojo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su įrodymų iškraipymu
115 Manydamas, kad Roquette pastaba, kuria Pirmosios instancijos teismas grindė savo vertinimą, susijusį su kartelio tęsimu, būtent skundžiamo sprendimo 263 punkte, buvo Roquette parašyta per 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimą, pastarasis dviem aspektais iškraipė šį įrodymą. Viena vertus, ši pastaba buvo parašyta JAV konkurencijos institucijų, antra vertus, ši pastaba nebuvo parašyta per 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimą.
116 Komisija pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamosios dalies išplaukia, jog Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 263 punkte minėtą pastabą pateikė Roquette. Bet kuriuo atveju šis įrodymas pats savaime nėra lemiamas Pirmosios instancijos argumentas.
Teisingumo Teismo vertinimas
117 Iš pradžių reikia priminti, kad nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas nagrinėja tik galimas Pirmosios instancijos teismo padarytas teisės klaidas ir įrodymų iškraipymą.
118 Taigi trečiojo pagrindo pirma dalimi ADM ginčija aplinkybę, kad Pirmosios instancijos teismas neaiškino jos pasitraukimo iš 1994 m. spalio 4 d. susitikimo kaip dalyvavimo nagrinėjamame kartelyje pabaigos. Taip darydamas Pirmosios instancijos teismas, klaidingai remdamasis subjektyviu elementu, t. y. ADM ketinimu, netinkamai taikė viešojo atsiribojimo kriterijų.
119 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, norint įrodyti atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje, pakanka įrodyti, jog ši įmonė dalyvavo susitikimuose, kuriuose buvo sudaryti antikonkurencinio pobūdžio susitarimai, kuriems ji akivaizdžiai neprieštaravo. Jei dalyvavimas tokiuose susitikimuose įrodytas, ši įmonė turi pateikti duomenis, galinčius įrodyti, kad ji dalyvavo neturėdama antikonkurencinių ketinimų, ir patvirtinti, kad nurodė savo konkurentams, jog dalyvavo tuose sutikimuose turėdama kitokių tikslų (žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 81 punktas).
120 Todėl būtent kitų kartelio dalyvių suvokimas apie įmonės ketinimą yra lemiamas vertinant, ar pastaroji siekė atsiriboti nuo neteisėto susitarimo. Todėl Pirmosios instancijos teismas galėjo teisingai skundžiamo sprendimo 247 punkte nuspręsti, kad vien tik tai, kad ieškovė pasitraukė iš 1994 m. spalio 4 d. susitikimo, negali savaime būti laikoma viešu atsiribojimu nuo nagrinėjamo kartelio ir kad ADM privalo pateikti įrodymus, kad kartelio dalyviai manė, jog ji pasitraukia iš kartelio.
121 Šiuo požiūriu trečiojo pagrindo antra dalimi ADM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė pateiktus įrodymus, skundžiamo sprendimo 248 punkte nusprendęs, kad joks ieškovės pateiktas dokumentas neleidžia daryti išvados, jog kiti nagrinėjamo kartelio dalyviai suvokė jos elgesį per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą kaip viešą atsiribojimą nuo šio kartelio.
122 Siekdama įrodyti, kad pasitraukė iš ginčijamo kartelio po 1994 m. spalio 4 d. susitikimo, ADM, be kita ko, rėmėsi kitų šio susitikimo dalyvių pateiktais dokumentais, t. y. 1999 m. gegužės 21 d. laišku, JBL adresuotu Komisijai, 1998 m. gegužės 12 d. laišku, Fujisawa adresuotu Komisijai, ir 1999 m. balandžio 30 d. JBL laišku, adresuotu Komisijai. Šiuo atveju ieškovė ginčija ne šių dokumentų turinį, kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas, bet aiškinimą, kurį jis pateikė skundžiamo sprendimo 249−251 punktuose.
123 Kalbant apie 1999 m. balandžio 30 d. ir gegužės 21 d. JBL laiškus, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 249 ir 251 punktuose nurodė, kad juose nėra jokio ADM elgesio per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą aprašymo, ir tik nurodė, kad Roquette daugiau nesilaikė antikonkurencinių susitarimų.
124 Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai aiškino šiuos dokumentus nuspręsdamas, kad jie neleido ADM įrodyti, jog ji pasitraukė iš kartelio po 1994 m. spalio 4 d. susitikimo.
125 Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymais, paminėtais skundžiamo sprendimo 250 ir 251 punktuose, t. y. 1998 m. gegužės 12 d. Fujisawa laišku, nurodančiu, kad kartelis nustojo egzistavęs tik 1995 m., ir 1999 m. balandžio 30 d. JBL laišku, nurodančiu, kad ieškovė per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą paprašė pertvarkyti pardavimo kvotas, ir ADM to neginčijo, neiškreipdamas turimų įrodymų nusprendė, kad ADM neįrodė, jog ji nutraukė dalyvavimą kartelyje per šį susitikimą.
126 Kalbant apie trečiojo pagrindo ketvirtą dalį, reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas rėmėsi penkiais aspektais nuspręsdamas, kad nagrinėjamas kartelis tęsėsi iki 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimo.
127 Skundžiamo sprendimo 258−262 punktuose jis priminė, o to neginčijo ADM, kad minėtame susitikime dalyvavo visi kartelio nariai ir kad nariai diskutavo apie natrio gliukonato pardavimo kiekį 1994 m., siekdami įvesti naują keitimosi informacija sistemą, susijusią su šiais kiekiais, kad nustatytų bendrą natrio gliukonato rinką.
128 Vėliau Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 263 punkte rėmėsi Roquette pateiktu dokumentu, kuriame informuojama, kad 1995 m. birželio 3−5 d. susitikime nariai siekė tęsti antikonkurencinį elgesį.
129 Be to, skundžiamo sprendimo 264 punkte Pirmosios instancijos teismas atmetė ADM pateiktus įrodymus, kurie, jo nuomone, paneigia Komisijos ginamą poziciją dėl 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimo pobūdžio.
130 Galiausiai, skundžiamo sprendimo 266 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad argumentas, jog šis susitikimas sutapo su bendru pramonės susirinkimu, neturi reikšmės.
131 Todėl aplinkybės, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog Komisija galėjo laikyti, kad ADM nepasitraukė iš kartelio per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą, atžvilgiu jis nepadarė teisės klaidos patvirtinęs Komisijos teiginį, jog 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimas buvo nagrinėjamo kartelio tęsinys.
132 Taip darydamas Pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybėmis ir įrodymais, kurių Teisingumo Teismas neprivalo nagrinėti iš naujo nagrinėdamas apeliacinį skundą, išskyrus jei jie iškreipiami.
133 Šiuo atveju trečiojo pagrindo ketvirtoje dalyje ADM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 263 punkte iškraipė Roquette Komisijai pateiktą pastabą, nusprendęs, kad ji buvo parašyta per 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimą.
134 Tačiau pasirodo, kaip tvirtina ir ieškovė, o Komisija tai patvirtina, kad šį dokumentą parengė ne Roquette, bet tik jį pateikė, ir kad jis buvo parengtas po šio susitikimo.
135 Taip Pirmosios instancijos teismas iškraipė šį įrodymą.
136 Vis dėlto, kaip nurodo ir generalinė advokatė savo išvados 214 ir 215 punktuose, dėl tokio iškraipymo neturėtų būti panaikintas skundžiamas sprendimas.
137 Iš tiesų, kaip išplaukia ir iš šio sprendimo 126–130 punktų, Pirmosios instancijos teismo naudoti motyvai nusprendžiant, kad 1995 m. birželio 3−5 d. susitikimas yra bandymas tęsti ginčijamą kartelį, remiasi penkiais įrodymais, tarp kurių yra ir Roquette pastaba.
138 Be to, Pirmosios instancijos teismas pats suabejojo šio dokumento įrodomąja galia, skundžiamo sprendimo 263 punkte nusprendęs, kad ši pastaba leidžia tik netiksliai suprasti apie 1995 m. birželio 3−5 d. susitikime vykusias diskusijas, ir jį paprasčiausiai laikęs Komisijos ginamo teiginio patvirtinimu.
139 Todėl trečiojo pagrindo ketvirta dalis yra nereikšminga.
140 Galiausiai, kalbant apie trečiojo pagrindo trečią dalį, reikia priminti, kaip tai daro ir Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 265 punkte, jog tam, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad juo siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendroje rinkoje. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos šiuo požiūriu.
141 Todėl iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visą trečiąjį pagrindą kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.
Dėl ketvirtojo papildomai pateikto pagrindo, susijusio su teisės klaida atsižvelgiant į švelninančias aplinkybes
Šalių argumentai
142 ADM teigimu, skundžiamo sprendimo 287 punkte neigdamas Komisijos pareigą taikyti gairėse numatytas lengvinančias aplinkybes tuo atveju, jei nutraukiamas kartelis, Pirmosios instancijos teismas klaidingai jas aiškino. Vis dėlto, ir priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, lengvinančių aplinkybių taikymo neturėtų nulemti aplinkybė, kad ginčijamas kartelis buvo slaptas.
143 Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog pažeidimo nutraukimas automatiškai nelemia baudos sumažinimo. Šiuo aspektu Komisija turi plačią diskreciją, be kita ko, nagrinėjamo įmonės elgesio atžvilgiu. Šiuo atveju ADM lemiamai neprisidėjo prie administracinės procedūros ir todėl negalėjo pasinaudoti lengvinančiomis aplinkybėmis.
Teisingumo Teismo vertinimas
144 Reikia priminti, kad gairių 3 punkte iš esmės nurodyta, kad Komisijos nustatytas pagrindinis baudos dydis mažinamas, jei kaltinama įmonė nutraukė pažeidimą Komisijai įsikišus.
145 Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 280 punkte nusprendė, kad ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad tik konkrečios bylos aplinkybės, kurioms esant pažeidimas yra nutraukiamas įsikišus Komisijai, gali pateisinti atsižvelgimą į šią aplinkybę kaip į lengvinančią aplinkybę.
146 Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės teiginį, kad dėl kartelio nutraukimo turi automatiškai sumažėti pagrindinis baudos dydis remiantis gairių 3 punktu, skundžiamo sprendimo 279 punkte pažymėdamas, kad dėl tokio šios nuostatos aiškinimo gali atsirasti grėsmė EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumui.
147 Negalima tvirtinti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą.
148 Todėl iš esmės reikia konstatuoti, kad toks pagrindinio baudos dydžio sumažinimas yra būtinai siejamas su šios bylos aplinkybėmis, kurios gali lemti tai, kad Komisija jų netaikys įmonei, kuri yra neteisėto susitarimo šalis.
149 Todėl lengvinančių aplinkybių pripažinimas situacijose, kuriose įmonė yra akivaizdžiai neteisėto susitarimo, apie kurį ji žinojo arba negalėjo nežinoti, šalis, galėjo paskatinti įmones tęsti slaptą susitarimą kuo ilgiau, tikintis, kad jų elgesys niekada nebus atskleistas, ir žinant, kad jei jų elgesys ir būtų atskleistas, joms paskirta bauda galėtų būti sumažinta dėl pažeidimo nutraukimo. Toks pripažinimas pašalintų bet kokį atgrasomąjį paskirtos baudos poveikį ir sumažintų EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumą.
150 Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškovė, dalyvavusi slaptame kartelyje, o to ji neginčija, neturėtų pasinaudoti jai paskirtos pagrindinės baudos dydžio sumažinimu motyvuodama tuo, kad ji nutraukė savo neteisėtą elgesį įsikišus JAV konkurencijos institucijoms.
151 Todėl ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
152 Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad turi būti atmestas visas apeliacinis skundas, nes jį grindžiant nurodyti pagrindai yra iš dalies nepriimtini ir iš dalies nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
153 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ADM pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Archer Daniels Midland Co. padengia bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.