PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. lapkričio 20 d.(*)

„Kalbų vartojimą reglamentuojančios taisyklės – Taikymo tvarka įdarbinimo į Europos Sąjungos viešąją tarnybą srityje − EB 230 straipsniu pagrįstas ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės narės pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo paskelbti apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis ir dėl Komisijos pranešimo šiomis trimis kalbomis apie laisvą OLAF generalinio direktoriaus postą – Priimtinumas – Ieškinio pareiškimo terminas − Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį − Motyvavimas – EB 12, 230 ir 290 straipsniai – Reglamentas Nr. 1 – Tarnybos nuostatų 1d ir 27 straipsniai – Nediskriminavimo principas“

Byloje T‑185/05

Italijos Respublika, atstovaujama avvocati dello Stato I. Braguglia ir M. Fiorilli,

ieškovė,

palaikoma

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos abogado del Estado F. Díez Moreno,

ir

Latvijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos E. Balode‑Buraka, vėliau – L. Ostrovska,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą L. Cimaglia ir P. Aalto

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti, pirma, 2004 m. lapkričio 10 d. Komisijos posėdyje Nr. 1678 priimtą sprendimą, pagal kurį pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje bus skelbiami vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis laikotarpiu, kuris iš principo turėtų baigtis 2007 m. sausio 1 d., ir, antra, pranešimą apie laisvas Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) generalinio direktoriaus pareigas (lygis A* 15/A* 16) COM/2005/335, kurį Komisija paskelbė 2005 m. vasario 9 d. (OL C 34 A, p. 3),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai M. Prek ir V. Ciucă,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. liepos 3 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        EB 12, 230, 236, 290 ir 314 straipsniuose, remiantis šioje byloje taikoma jų redakcija, numatyta:

„12 straipsnis

Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka gali priimti tokią diskriminaciją draudžiančias taisykles.

<...>

230 straipsnis

Teisingumo Teismas prižiūri Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimtų, Tarybos, Komisijos ir ECB priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, ir Europos Parlamento aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą.

Šiuo tikslu Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti valstybės narės, Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos pateiktus ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, šios Sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

Tomis pačiomis sąlygomis Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti Audito Rūmų ir ECB dėl savo prerogatyvų gynimo pateiktus ieškinius.

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali tokiomis pačiomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

Šiame straipsnyje numatyti ieškiniai pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

<...>

236 straipsnis

Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti Bendrijos ir jos tarnautojų ginčus neperžengiant tarnybos nuostatuose arba įdarbinimo sąlygose nustatytų ribų ir laikantis juose numatytų sąlygų.

<...>

290 straipsnis

Kalbų vartojimą Bendrijos institucijose reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Teisingumo Teismo statuto nuostatų, vieningai nustato Taryba.

<...>

314 straipsnis

Ši vienu originaliu egzemplioriumi sudaryta Sutartis, kurios visi keturi tekstai italų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbomis yra autentiški, deponuojama Italijos Respublikos Vyriausybės archyvuose, o Italijos Respublikos Vyriausybė patvirtintą Sutarties kopiją perduoda kitų valstybių signatarių vyriausybėms.

Vadovaujantis stojimo sutartimis, šios Sutarties tekstai airių, anglų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, portugalų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų ir vengrų kalbomis taip pat yra autentiški.“

2        1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385), remiantis šioje byloje taikoma jo redakcija, 1–6 straipsniuose numatyta:

„1 straipsnis

Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.

2 straipsnis

Valstybė narė ar jos jurisdikcijoje esantis asmuo Bendrijos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš oficialiųjų kalbų, siuntėjo pasirinkimu. Atsakymas rengiamas ta pačia kalba.

3 straipsnis

Bendrijos institucijos valstybės narei ar jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui siunčiamus dokumentus rengia tos valstybės kalba.

4 straipsnis

Reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai rengiami oficialiosiomis kalbomis.

5 straipsnis

Europos Sąjungos oficialusis leidinys leidžiamas oficialiosiomis kalbomis.

6 straipsnis

Bendrijos institucijos gali savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kokią kalbą vartoti konkrečiais atvejais.“

3        Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų, remiantis šioje byloje taikoma jo redakcija (toliau – Tarnybos nuostatai), 1d straipsnio 1 ir 6 dalyse, 27 ir 28 straipsniuose bei 29 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„1d straipsnis

1. Taikant šiuos Tarnybos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kokių nors kitų pažiūrų, priklausomybės tautinei mažumai, turto, kilmės, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. <...>

6. Nors ir laikantis nediskriminacinio principo ir proporcingumo principo, bet koks jų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis. Tokie tikslai, visų pirma, gali būti pateisinti privalomo pensinio amžiaus ir minimalaus amžiaus, nuo kurio gaunama ištarnauto laiko pensija, nustatymą.

<...>

27 straipsnis

Priimant į darbą siekiama užtikrinti, kad institucijai dirbtų aukščiausio lygio sugebėjimų, darbingumo ir patikimumo pareigūnai, parinkti iš Bendrijų valstybių narių piliečių iš kuo platesnės geografinės teritorijos.

Jokios konkrečios valstybės narės piliečiams tarnybos neskiriamos.

28 straipsnis

Pareigūną galima paskirti tik su sąlyga, kad:

<...>

f)       pateikia dokumentą, patvirtinantį, jog jis puikiai moka vieną iš Bendrijų kalbų ir patenkinamai – dar vieną iš Bendrijų kalbų, kad galėtų tinkamai atlikti savo pareigas.

29 straipsnis

<...>

2. Paskyrimų tarnyba gali patvirtinti kitą nei konkurso procedūrą, taikomą priimant į darbą vyresniuosius pareigūnus (generalinius direktorius ar lygiaverčius jiems AD 16 ar AD 15 lygio pareigūnus ir direktorius ar lygiaverčius jiems AD 15 ar AD 14 lygio pareigūnus) ir išskirtiniais atvejais taip pat priimant į darbą pareigūnus, kuriems reikia specialios kvalifikacijos.“

4        Komisijos darbo tvarkos taisyklių (C (2000) 3614, OL L 308, 2000, p. 26), 18 straipsnyje numatyta:

„18 straipsnis

Posėdžio metu Komisijos priimti dokumentai, pateikti autentiška jų kalba ar kalbomis, susegami taip, kad jų nebūtų galima atskirti, ir prisegami prie akto santraukos, kuri parengiama pasibaigus posėdžiui, kur tie dokumentai buvo priimti. Jie paliudijami pirmininko ir Generalinio Sekretoriaus parašais paskutiniame akto santraukos puslapyje.

Priėmimo raštu tvarka priimti dokumentai, pateikti autentiška jų kalba ar kalbomis, susegami taip, kad jų nebūtų galima atskirti, ir pridedami prie 12 straipsnyje minėto dienos akto. Jie paliudijami Generalinio Sekretoriaus parašu paskutiniame dienos akto puslapyje.

Įgaliojimo tvarka priimti dokumentai, pateikti autentiška jų kalba ar kalbomis, susegami taip, kad jų nebūtų galima atskirti, ir pridedami prie 15 straipsnyje minėto dienos akto. Jie patvirtinami Generalinio Sekretoriaus parašu paskutiniame dienos akto puslapyje.

Delegavimo arba 13 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta delegavimo perdavimo tvarka priimti dokumentai, pateikti autentiška jų kalba ar kalbomis, susegami taip, kad jų nebūtų galima atskirti, ir pridedami prie 15 straipsnyje minėto dienos akto. Jie patvirtinami patvirtinančiu pažymėjimu, kurį pasirašo generalinis direktorius ar tarnybos vadovas.

Šiose taisyklėse „dokumentas“ – tai bet kuris EAPB sutarties 14 straipsnyje, EB sutarties 249 straipsnyje ir Euratomo sutarties 161 straipsnyje nurodytas dokumentas.

Šiose taisyklėse „autentiška kalba“ – tai Bendrijų oficialiosios kalbos bendro pobūdžio dokumentuose, o kitais atvejais – kalba ar kalbos tų, kuriems tie dokumentai yra skirti.“

 Ginčo aplinkybės

5        Savo 2004 m. lapkričio 10 d. posėdyje Nr. 1678 Komisija priėmė sprendimą (toliau – sprendimas), kuriame, kaip matyti iš Italijos Respublikos prie ieškinio pridėto dokumento, nurodyta:

„Komisija nusprendė, kad pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje bus skelbiami tik vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis laikotarpiu, kuris iš principo turėtų baigtis 2007 m. sausio 1 dieną. Toks sprendimas priimtas dėl Vertimų generalinio direktorato turimų vertimų pajėgumų, atsižvelgiant į vyresniųjų pareigūnų įdarbinimo procedūros taisykles (SEC(2004) 252), ir įgyvendinant 2004 m. gegužės 26 d. Komisijos pranešimą „Vertimas: pasiūlos ir paklausos derinimas“ (SEC(2004) 638/6).“

6        2004 m. vasario 27 d. Dokumente SEC (2004) 252 „Vyriausiųjų pareigūnų įdarbinimas iš naujųjų valstybių narių. N. Kinnock pranešimas suderinus su pirmininku“, kuris įtrauktas į 2004 m. kovo 3 d. Komisijos posėdžio Nr. 1648 darbotvarkę, nustatytos Komisijos vyresniųjų pareigūnų įdarbinimo iš dešimties naujųjų valstybių narių, kurios į Europos Sąjungą įstojo 2004 m. gegužės 1 d., procedūros taisyklės. Tarp šių taisyklių yra šio dokumento 5 punkto antrosios pastraipos paskutiniame sakinyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią:

„Atrankos procedūros vyks anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.“

7        2004 m. gegužės 26 d. Dokumente SEC (2004) 638/6 „Vertimas: pasiūlos ir paklausos derinimas. N. Kinnock pranešimas suderinus su pirmininku“, kuris įtrauktas į 2004 m. gegužės 26 d. Komisijos posėdžio Nr. 1659 darbotvarkę, pristatyti numatomi pokyčiai, vertimų pajėgumai ir vertimų paklausa Komisijoje po 2004 m. plėtros, nurodytos ribos, kurios, atsižvelgiant į turimus pajėgumus, apima jau priimtas vertimų pasiūlai skirtas priemones, ir pateiktas veiksmų planas su priemonėmis, skirtomis užtikrinti vertimų paklausos apribojimą ir valdymą per pereinamąjį laikotarpį, truksiantį iki 2006 m. pabaigos. Remiantis šiomis priemonėmis, aprašytomis to paties dokumento 4 punkte „Veiksmų planas“ (Action Plan), tam tikri Komisijos dokumentai per pereinamąjį laikotarpį bus verčiami tik į kai kurias oficialiąsias kalbos, o kai kurie dokumentai, laikomi „ne pagrindiniais“ („non‑core“ documents), visai nebus verčiami (žr. dokumento 4.2 punkto paskutiniąją įtrauką). Šiame dokumente atskirai nekalbama nei apie pranešimus apie laisvas darbo vietas, nei apie kitus dokumentus, susijusius su personalo atrankos procedūromis.

8        2005 m. vasario 9 d. Komisija tik vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis paskelbė pranešimą apie laisvą darbo vietą COM/2005/335 (OL C 34 A, p. 3, toliau – pranešimas apie laisvą darbo vietą) – laisvoms Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) generalinio direktoriaus pareigoms (lygis A* 15/A* 16) užimti. Pranešimo apie laisvą darbo vietą skirsnyje „Reikalaujama kompetencija“, be kita ko, sakoma, kad „visi kandidatai turi <...> puikiai mokėti vieną iš Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų ir patenkinamai – dar vieną iš šių kalbų“. Skelbimo skirsnyje „Paraiškų teikimo tvarka“, be kita ko, numatyta:

„Prie savo elektroninės paraiškos kandidatai turi pridėti gyvenimo aprašymą <...> ir pateikti motyvacinį laišką <...>. Gyvenimo aprašymas ir motyvacinis laiškas turi būti parašyti prancūzų, anglų arba vokiečių kalbomis.“

9        Be to, laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 15 d. iki 23 d. Komisija didžiausiuose visų valstybių narių dienraščiuose, tarp kurių – Italijos dienraščiai La Repubblica (2005 m. vasario 17 d. numeris) ir Corriere della Sera (2005 m. vasario 18 d. numeris), taip pat tam tikruose tarptautinės spaudos leidiniuose atitinkamai kiekvieno spaudos leidinio kalba paskelbė trumpus skelbimus, kuriais suinteresuotieji asmenys buvo informuojami apie laisvą darbo vietą, ir pateikė nuorodą, kur ieškoti išsamesnės informacijos.

 Procesas ir šalių reikalavimai

10      Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2005 m. gegužės 3 d., Italijos Respublika pareiškė šį ieškinį.

11      Atskirais dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 2005 m. liepos 28 d. ir rugpjūčio 3 d., Ispanijos Karalystė ir Latvijos Respublika pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimus. 2005 m. rugsėjo 29 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininkas joms leido įstoti į bylą. 2005 m. lapkričio 17 d. Ispanijos Karalystė ir Latvijos Respublika pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus.

12      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 dalį, paprašė Italijos Respublikos raštu atsakyti į vieną klausimą. Italijos Respublika šį prašymą įvykdė.

13      Per 2008 m. liepos 3 d. posėdį išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

14      Per posėdį Komisija pateikė savo 2004 m. lapkričio 10 d. posėdžio Nr. 1678 protokolo kopiją, kurio 8.1 punkte buvo toks sprendimas:

„Komisija nusprendė, kad pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, Oficialiajame leidinyje nuo šiol bus skelbiami tik vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis, kaip nurodyta dokumente PERS (2004) 203. Šis sprendimas, kuris įsigalioja nedelsiant, galios laikotarpiu iki 2006 m. gruodžio 31 dienos.“

15      Per posėdį Komisija taip pat pateikė 2004 m. lapkričio 5 d. Komisijos dokumento PERS (2004) 203, nurodyto minėtame protokole, kopiją. Šio dokumento 2 punkte buvo toks Komisijos pasiūlymas:

„Atsižvelgiant į:

–        2004 m. gegužės 26 d. Komisijos pranešimą „Vertimas: pasiūlos ir paklausos derinimas“ (SEC (2004) 638/6), kuriame pateikiamos priemonės, skirtos geriau paskirstyti vertimų pajėgumus ir nustatyti bendrą paklausos apimtį per pereinamąjį laikotarpį iki 2007 m. sausio 1 dienos,

–        (Vertimų generalinio direktorato) nurodytus sunkumus pateikti vertimus į naujųjų Sąjungos valstybių narių kalbas per atskirų tarnybų prašomus terminus,

–        per didelį darbo krūvį, šiuo metu tenkantį (Vertimų generaliniam direktoratui), kuris lemia su atskirų tarnybų pageidavimu skirti pareigūnus į šiose tarnybose esančius postus artimiausiu metu nesuderinamus terminus,

–        tai, kad 2004 m. kovo 3 d. Komisijos sprendime (SEC (2004) 252) dėl „Vyriausiųjų pareigūnų įdarbinimo iš naujųjų valstybių narių“ pažymėta, jog atrankos procedūros būtinai vyks anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis,

Pirmininkui pritarus, Komisijai siūloma priimti sprendimą, kad apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, OL bus skelbiama tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.“

16      Pirmosios instancijos teismas nusprendė pridėti šiuos dokumentus prie bylos medžiagos ir paprašė šalis pateikti apie juos savo pastabas. Visos šalys pareiškė, kad nors abiejuose Komisijos pateiktuose dokumentuose vartojami žodžiai šiek tiek skiriasi nuo vartojamų dviejuose Italijos Respublikos prie ieškinio pridėtuose dokumentuose, sprendimo turinys, kuris matyti tiek iš Komisijos pateiktų dokumentų, tiek iš pridėtojo prie ieškinio, yra lygiai toks pats. Šie pareiškimai buvo įrašyti į teismo posėdžio protokolą. Be to, nė viena šalis nepateikė kitų pastabų dėl Komisijos pateiktų dokumentų.

17      Italijos Respublika, palaikoma Ispanijos Karalystės ir Latvijos Respublikos, Pirmosios instancijos teismo prašo panaikinti sprendimą ir pranešimą apie laisvą darbo vietą.

18      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba papildomai – kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

19      Komisija, atskiru dokumentu nepateikdama prieštaravimo dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, išreiškia abejones dėl ieškinio priimtinumo. Šios abejonės susijusios, pirma, su valstybių narių teise pagal EB 230 straipsnį pareikšti ieškinį dėl pranešimo apie laisvą darbo vietą institucijų personalui įdarbinti, antra, su sprendimo kvalifikavimu kaip akto, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, EB 230 straipsnio pirmosios pastraipos prasme, trečia, su pranešimo apie laisvą darbo vietą kvalifikavimo kaip akto, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, dėl to, kad jis yra sprendimo vykdymo arba taikymo aktas, jeigu tą sprendimą reikėtų laikyti aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, ir, ketvirta, su ieškinio pareiškimo terminų, numatytų EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje, laikymųsi, kiek tai susiję su sprendimo panaikinimu.

 Dėl valstybių narių teisės pagal EB 230 straipsnį pareikšti ieškinį dėl institucijų aktų, susijusių su jų santykiais su savo pareigūnais ir tarnautojais

–       Šalių argumentai

20      Komisija pažymi, kad Teisingumo Teismas savo 2005 m. kovo 15 d. Sprendime Ispanija prieš Eurojustą (C‑160/03, Rink. p. I‑2077, 37–44 punktai) valstybės narės ieškinį dėl tam tikrų Eurojusto paskelbtų kvietimų teikti kandidatūras laikinųjų darbuotojų darbo vietoms užimti pripažino nepriimtinu dėl to, kad ginčijami kvietimai teikti kandidatūras nėra teisės aktų, kurių teisėtumą gali prižiūrėti Teisingumo Teismas, sąraše, kad kandidatai į įvairias pareigybes, nurodytas ginčijamuose kvietimuose teikti kandidatūras, gali kreiptis į Bendrijos teismą pagal Tarnybos nuostatų 91 straipsnyje numatytas sąlygas ir kad pareiškus tokį ieškinį valstybės narės gali įstoti į bylą ir prireikus paduoti apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimų. Komisija mano, kad, nepaisant tame sprendime nagrinėjamo atvejo išskirtinumo, šis ieškinys neturi, vadovaujantis analogišku samprotavimu, būti priimtinas dėl to, kad reikalavimai pareikšti dėl pranešimo apie laisvą darbo vietą.

21      Italijos Respublika mano, kad interesas, pateisinantis valstybės narės įstojimą į tokią bylą, kur kandidatas ginčija pranešimo apie laisvą darbo vietą teisėtumą, nesiskiria nuo to, kuris pateisina tiesioginį šios valstybės narės ieškinį. Ji priduria, kad pareikšdamos ieškinį dėl panaikinimo valstybės narės gali ginčyti bet kokį Komisijos norminio ar individualaus pobūdžio sprendimą ir kartu nurodyti bet kokios EB sutarties nuostatos pažeidimą. Todėl šioje byloje Italijos Respublika turi teisę ginčyti tiek sprendimą, tiek pranešimą apie laisvą darbo vietą ir nurodyti EB 12 ir 290 straipsnių pažeidimą savo prašymui pagrįsti.

22      Ispanijos Karalystė palaiko Italijos Respublikos argumentus ir priduria, kad šio sprendimo 20 punkte minėtas sprendimas Ispanija prieš Eurojustą nėra reikšmingas. Ispanijos Karalystės teigimu, toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB 230 straipsnis negali būti ieškinio dėl Eurojusto, t. y. Europos Sąjungos trečiajam ramsčiui priklausančio organo, akto panaikinimo pagrindas. Tačiau šioje byloje ieškinys pareikštas dėl Komisijos aktų, kurie patenka į EB 230 straipsnį.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

23      EB 230 straipsniu valstybėms narėms leidžiama pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo ginčyti bet kokį Komisijos sprendimą, įskaitant tuos, kurie susiję su jos santykiais su savo pareigūnais ir tarnautojais.

24      Žinoma, yra nuspręsta, kad EB 236 straipsnis, kuriuo Bendrijos teismui suteikiama jurisdikcija spęsti Bendrijos ir jos tarnautojų ginčus neperžengiant Tarnybos nuostatuose arba įdarbinimo sąlygose nustatytų ribų ir laikantis juose numatytų sąlygų, turi būti aiškinamas taip, kad jis išimtinai taikomas asmenims, kurie turi pareigūnų ir kitų tarnautojų, išskyrus vietinio personalo, statusą, ir asmenų, kurie reikalauja šio statuso. Todėl tokie asmenys turi pagrįsti savo ieškinį dėl jų nenaudai priimto akto panaikinimo ne EB 230 straipsniu, bet Tarnybos nuostatų 91 straipsniu (žr. 2001 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Barleycorn Mongolue ir Boixader Rivas prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑208/00, Rink. VT p. I‑A‑103 ir II‑479, 26–28 punktus ir minėtą teismo praktiką).

25      EB 236 straipsnis susijęs tik su „Bendrijos ir jos tarnautojų“ ginčais. Todėl valstybės narės pareikštas ieškinys remiantis EB 230 straipsniu nėra tokios bylos pagrindas.

26      Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors Tarnybos nuostatų 91 straipsnyje nurodytą ieškinį gali pareikšti tik Bendrijos pareigūnai ir tarnautojai, o ne pareigūnų profesinė asociacija, vis dėlto tokia asociacija, atitinkanti nustatytas sąlygas, turi teisę pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo dėl jai skirto sprendimo šios nuostatos prasme (1974 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Union syndicale ir kt. prieš Tarybą, 175/73, Rink. p. 917, 17–20 punktai).

27      Iš to matyti, kad jeigu yra įvykdytos EB 230 straipsnio taikymo sąlygos, ši nuostata gali būti ieškinio dėl Komisijos aktų Europos viešosios tarnybos srityje panaikinimo, kurį pareiškia Tarnybos nuostatų 91 straipsnyje nenurodyti ieškovai, t. y. ieškovai, kurie nėra nei Bendrijos pareigūnai, nei tarnautojai, nei kandidatai į Europos viešosios tarnybos darbo vietą, pagrindas.

28      Taigi šioje byloje, nepažeidžiant ankstesnių teiginių dėl sprendimo ir pranešimo apie laisvą darbo vietą kvalifikavimo aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, valstybės narės teisės pareikšti ieškinį dėl Komisijos aktų, kuriais priimami sprendimai, panaikinimo pagal EB 230 straipsnį negalima užginčyti remiantis tuo, kad šie aktai susiję su Europos viešosios tarnybos srities klausimais.

29      Iš šio sprendimo 20 punkte minėto sprendimo Ispanija prieš Eurojustą, kurį nurodė Komisija, negalima padaryti kitokios išvados. Šiame sprendime Teisingumo Teismas kaip nepagrįstą atmetė Ispanijos Karalystės ieškinį, pareikštą EB 230 straipsnio pagrindu, dėl to, kad ginčijami kvietimai teikti kandidatūras nėra tų teisės aktų, kurių teisėtumą Teisingumo Teismas gali prižiūrėti pagal šį straipsnį, sąraše ir kad, be kita ko, ES 41 straipsnyje nenumatyta, jog EB 230 straipsnis taikomas nuostatoms dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, nes Teisingumo Teismo galios šioje srityje yra apibrėžtos ES 35 straipsnyje, kurį nurodo ES 46 straipsnio b punktas (šio sprendimo 20 punkte minėto sprendimo Ispanija prieš Eurojustą 36–40 punktai).

30      Šio sprendimo punktai, kuriuos nurodo Komisija, susiję su Ispanijos Karalystės argumentu dėl veiksmingos teisminės apsaugos teisinėje Bendrijoje. Būtent siekdamas atsakyti į šį argumentą Teisingumo Teismas priminė, kad šioje byloje ginčijami teisės aktai nebuvo atleisti nuo teisminės kontrolės, nes pagrindiniai suinteresuotieji asmenys, t. y. kandidatai į įvairias pareigybes, nurodytas ginčijamuose kvietimuose teikti kandidatūras, gali kreiptis į Bendrijos teismą pagal Tarnybos nuostatų 91 straipsnyje numatytas sąlygas, o pareiškus tokį ieškinį valstybės narės gali įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas ir prireikus pateikti apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo (šio sprendimo 20 punkte minėto sprendimo Ispanija prieš Eurojustą 41–43 punktai).

31      Remiantis vien šiais samprotavimais negalima daryti išvados, kad, kalbant apie Komisijos aktus, kurie, skirtingai nei Eurojusto aktai, yra nurodyti EB 230 straipsnyje, valstybės narės negali pareikšti ieškinio dėl panaikinimo šio straipsnio pagrindu, bet gali tik įstoti į ginčus tarp Komisijos ir jos pareigūnų bei tarnautojų.

32      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pateisinta jokia abejonė dėl EB 230 straipsnio taikymo šioje byloje.

 Dėl sprendimo ir pranešimo apie laisvą darbo vietą kvalifikavimo kaip aktų, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme

–       Šalių argumentai

33      Komisijai kyla rimtų abejonių dėl to, ar sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį. Sprendimu iš esmės nesiekiama sukurti privalomų teisinių pasekmių trečiosioms šalims, galinčių tiesiogiai turėti įtakos jų interesams, iš esmės pakeičiant jų teisinę padėtį. Atvirkščiai, juo tėra paprasčiausia deklaruojami Komisijos ketinimai toliau laikytis nustatytos krypties tam tikrų įvykių ateityje atveju, t. y. skelbiant pranešimą apie laisvą darbo vietą. Remiantis teismo praktika, toks tik informacinio pobūdžio aktas savaime negali sukurti teisinių pasekmių trečiosioms šalims ir juo nesiekiama to daryti. Trečiųjų šalių interesus tiesiogiai galima pažeisti tik tokiomis priemonėmis, kurios realiai priimtos taikant sprendime nurodytas gaires. Tokį teiginį patvirtina ieškovės argumentas, kad pranešimo apie laisvą darbo vietą paskelbimas konkrečiai išreiškia sprendimu ieškovų teisiškai saugomiems interesams padarytą pažeidimą.

34      Komisija priduria, jog net jei sprendimą reikėtų laikyti priemone, skirta sukelti privalomų teisinių pasekmių ir dėl to jį būtų galima apskųsti atskiru ieškiniu dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, atskiri pranešimai apie laisvas darbo vietas, vėliau paskelbti remiantis šiuo sprendimu, yra tikrosios vykdymo priemonės, neturinčios jokio savarankiškumo paties sprendimo atžvilgiu ir todėl dėl jų negalima pareikšti ieškinio. Italijos Respublika savo ieškinyje pranešimą apie laisvą darbo vietą pati kvalifikavo kaip sprendimo vykdymo ar taikymo aktą. Todėl Komisija mano, kad darant tokią prielaidą ieškinį, kiek jis susijęs su pranešimu apie laisvą darbo vietą, reikia atmesti kaip nepriimtiną.

35      Italijos Respublika sutinka, kad nėra aišku, ar sprendimas sukelia privalomų teisinių pasekmių trečiosioms šalims, ir kad todėl būtų galima tvirtinti, jog jis skirtas ne išorei, o tik pačiai Komisijai, ir kad įtaką Komisijai nepriklausančių asmenų interesams galėtų turėti vien atskiro pranešimo apie laisvą darbo vietą paskelbimas.

36      Vis dėlto Italijos Respublika mano, jog yra argumentų, paremiančių teiginį, kad sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Pirma, sprendime įtvirtintos kalbų vartojimą reglamentuojančios taisyklės, kurios ateityje bus taikomos visuose pranešimuose apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas ir jau dabar daro įtaką Komisijai nepriklausančių asmenų interesams, visų pirma valstybių narių, į kurių oficialiąsias kalbas neatsižvelgiama, interesams. Todėl atitinkamos valstybės narės gali nedelsdamos kreiptis į Pirmosios instancijos teismą, nelaukdamos, kol bus paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą tik trimis sprendime nurodytomis kalbomis. Antra, tai, kad sprendimas neturi parengiamojo akto galutiniam sprendimui formos, bet pats yra galutinis sprendimas, paremia teiginį, kad sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

37      Italijos Respublika priduria, kad jeigu ji nebūtų atsitiktinai sužinojusi apie sprendimą, būtų galėjusi apskųsti tik paskelbtus pranešimus apie laisvas darbo vietas, ir tokio apskundimo būtų pakakę, kad šioje byloje būtų atkurtas teisingumas. Vis dėlto valstybės narės interesą, priešingai nuo atskiro kandidato į Bendrijos administracijos postą intereso, geriau apsaugotų paties sprendimo panaikinimas, nes dėl to išnyktų poreikis atitinkamai valstybei narei atskirai ginčyti kiekvieną jos oficialiąja kalba nepaskelbtą pranešimą apie laisvą darbo vietą.

38      Ispanijos Karalystė palaiko Italijos Respublikos argumentus pridurdama, kad sprendimas ir pranešimas apie laisvą darbo vietą nėra atskiriami, o sudaro vieną teisinį vienetą. Sprendimas sukelia ypač reikšmingų ir svarbių teisinių pasekmių, nes jis, be kita ko, pažeidžia kalbų įvairovės apsaugos principą, vieną pagrindinių principų, kuriais grindžiama Europos Sąjunga, bei institucijų kompetencijos, nediskriminavimo dėl kalbos ir nacionalinio identiteto principus. Pranešimas apie laisvą darbo vietą yra paprastas sprendimo vykdymo ir įgyvendinimo aktas, todėl jeigu Pirmosios instancijos teismas turėtų panaikinti sprendimą, reikėtų panaikinti ir pranešimą apie laisvą darbo vietą.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

39      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinį dėl panaikinimo EB 230 straipsnio prasme galima pareikšti dėl visų institucijų priimtų nuostatų, kuriomis siekiama sukelti teisinių pasekmių, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą (1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, 22/70, Rink. p. 263, 42 punktas; 1993 m. birželio 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑325/91, Rink. p. I‑3283, 9 punktas; 1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑57/95, Rink. p. I‑1627, 7 punktas ir 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑301/03, Rink. p. I‑10217, 19 punktas).

40      Norint nustatyti, ar aktas arba sprendimas sukelia tokių pasekmių, reikia įvertinti jo turinį (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas; žr. 2000 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coca-Cola prieš Komisiją, T‑125/97 ir T‑127/97, Rink. p. II‑1733, 78 punktą ir minėtą teismų praktiką).

41      Institucijos priimta priemonė, kuri tik išreiškia jos ar vienos iš tarnybų ketinimus tam tikroje srityje laikytis nustatytos krypties, nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį EB 230 straipsnio prasme. (1988 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, 114/86, Rink. p. 5289, 13 punktas ir 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 28 punktas). Tokios vidaus gairės, nustatančios bendrą kryptį, kurios pagrindu institucija, taikydama atitinkamas nuostatas, numato vėliau priimti individualius sprendimus, kurių teisėtumas galės būti ginčijamas pagal EB 230 straipsnyje numatytą procedūrą, negali būti laikomos tokiomis, kuriomis siekiama sukurti teisines pasekmes (2000 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑443/97, Rink. p. I‑2415, 33 ir 34 punktai).

42      Be to, reikia priminti, kad Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 2 dalyje kiekvienai institucijai leidžiama numatyti kitą nei konkurso procedūrą, taikomą priimant į darbą vyresniuosius pareigūnus.

43      Remiantis teismo praktika, institucijos turima atskirų kandidatų į konkretų postą nuopelnus vertinimo laisvė turi būti įgyvendinama visiškai laikantis visų reikšmingų nuostatų, t. y. ne tik pranešimo apie laisvą darbo vietą, bet taip pat procedūros taisyklių, kurios gali būti nustatytos atitinkamoje institucijoje (2003 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pappas prieš Regionų komitetą, T‑73/01, Rink. VT p. I‑A‑207 ir II‑1011, 53 punktas). Šios taisyklės yra teisinio pagrindo, kurio ši institucija turi griežtai laikytis įgyvendindama savo didelę vertinimo laisvę, dalis (2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tzirani prieš Komisiją, T‑88/04, Rink. VT p. II-A-2-703, 78 punktas). Atitinkama institucija negali nukrypti nuo šių įdarbinimo vidaus taisyklių, kurias pati įtvirtino, formaliai jų nepakeisdama (2007 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Angelidis prieš Parlementą, T‑113/05, Rink. p. II‑0000, 75 punktas).

44      Iš to aišku, kad tam tikros institucijos patvirtintos įdarbinimo procedūros taisyklės pagal Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 2 dalį, priimant į darbą vyresniuosius pareigūnus, įpareigoja šią instituciją ir dėl to sukelia teisines pasekmes teismų praktikos EB 230 straipsnio taikymo srityje prasme.

45      Iš tikrųjų tokios taisyklės pagal minėtą Tarnybos nuostatų normą gali būti priimtos kiekvienu atskiru atveju kiekvienam institucijoje atsilaisvinusiam postui. Jeigu institucija nusprendžia laikytis tokios pozicijos, niekas nedraudžia jai priimti vidaus gairių, kuriose būtų pateiktos tik bendros taisyklės, pagal kurias, kiekvieną kartą, kai to reikės, ji nustatys procedūros taisykles, kurių turės laikytis įdarbindama asmenį tam tikrame poste, kai taikytinas Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 2 punktas. Taikant šio sprendimo 41 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, reikia daryti išvadą, kad tokiu atveju vidaus gairės pačios nesukelia privalomų teisinių pasekmių ir todėl negalima pareikšti ieškinio dėl jų panaikinimo. Darant tokią prielaidą toks ieškinys gali būti pareikštas tik dėl pranešimo apie laisvą darbo vietą ar kokio kito akto, kuris galutinai nustato procedūros taisykles, kurių reikia laikytis, norint paskirti pareigūnus į tam tikrus postus.

46      Vis dėlto nei Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 2 dalis, nei jokia kita nuostata netrukdo institucijai, prieš pradedant konkrečią procedūrą dėl vyresniųjų pareigūnų skyrimo, priimti bendro taikymo taisyklių, galutinai nustatančių bent jau kelis procedūros, kurios reikia laikytis šioje institucijoje įdarbinant vyresniuosius pareigūnus, aspektus. Tokios taisyklės sukelia privalomų teisinių pasekmių, nuo kurių atitinkama institucija – tol, kol šios taisyklės nepakeistos ar nepanaikintos – negali nukrypti skirdama į konkretų šios kategorijos postą. Tokiu atveju privilegijuotas ieškovas, pavyzdžiui, valstybė narė, gali nedelsdamas apskųsti šių taisyklių teisėtumą, pareikšdamas ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, nelaukdamas jų įgyvendinimo konkrečiu atveju.

47      Todėl šiuo atveju reikia nustatyti, pirma, ar sprendimas išreiškia tik Komisijos ketinimą laikytis tam tikrų gairių arba krypties vyresniųjų pareigūnų įdarbinimo procedūrose, ar vis dėlto tai yra galutinis sprendimas, nustatantis, kaip reikia laikytis procedūros ateityje, paskiriant į visus vyresniųjų pareigūnų postus, patenkančius į jo taikymo sritį.

48      Atsižvelgiant į sprendimo turinį, kaip matyti iš dokumento, pridėto prie Italijos Respublikos ieškinio, ir iš Komisijos per teismo posėdį pateiktų dokumentų, reikia laikytis antrosios prielaidos. Aiškiai ir nedviprasmiškai surašytame sprendime pateiktos ne paprastos gairės, o nustatyti privalomi įdarbinimo procedūrų aspektai skiriant į vyresniųjų pareigūnų Komisijoje postus, kalbant apie su jais susijusių pranešimų apie laisvas darbo vietas skelbimą, ir tai – bent jau iki 2007 m. sausio 1 dienos, kurią turėtų baigtis sprendimo taikymo pereinamasis laikotarpis. Taip yra juo labiau dėl to, kad ginčijamame akte vartojamos sąvokos „Komisija nusprendė“, „Komisija nusprendžia“ bei žodis „sprendimas“ ir, antra, pranešimas apie laisvą darbo vietą buvo paskelbtas tik vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis, tai yra visiškai laikantis šiame sprendime nustatytų skelbimo taisyklių (žr. a contrario šio sprendimo 39 punkte minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 21–24 punktus ir šio sprendimo 41 punkte minėto 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją 14 punktą).

49      Šitaip sprendimas įpareigoja Komisiją, kuri negali nuo jo nukrypti, oficialiai jo nepakeisdama. Be to, atsižvelgiant į jo turinį, jis turi būti laikomas sukeliančiu privalomų teisinių pasekmių ir dėl to – aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, pagrįstą EB 230 straipsniu, kurį pareiškia privilegijuotas ieškovas, kaip antai valstybė narė.

50      Antra, reikia išnagrinėti Komisijos argumentą, pagal kurį darant prielaidą, kad sprendimas turi būti laikomas aktu, sukeliančiu teisines pasekmes, ieškinį reikia paskelbti nepriimtinu, nes jis pareikštas dėl pranešimo apie laisvą darbo vietą, o tokiu atveju toks pranešimas tėra aktas, kuriuo tiesiog vykdomas sprendimas.

51      Remiantis Teisingumo Teismo praktika, tarp aktų, kurie nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti teisės subjekto interesus, be kita ko, yra vykdymo aktai, kurie nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį EB 230 straipsnio prasme (2005 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑46/03, Rink. p. I‑10167 25 punktas; 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. prieš Komisiją, C‑131/03 P, Rink. p. I‑7795, 55 punktas ir 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Ferriere Nord, C‑516/06 P, Rink. p. I‑0000, 29 punktas).

52      Vykdymo aktu laikomos, be kita ko, priemonės, kuriomis, nenustatant teisių ir pareigų tretiesiems asmenims, siekiama tik realiai įgyvendinti ankstesnį sprendimą, arba priemonės, priimtos įgyvendinant ankstesnius sprendimus, kurios sukelia teisinių pasekmių tik administracijos viduje, nepaveikdamos trečiųjų šalių interesų (1988 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 190/84, Rink. p. 1017, 8 punktas ir šio sprendimo 51 punkte minėto 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją 1 ir 25 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 1959 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimą Phoenix-Rheinrohr prieš Vyriausiąją valdybą, 20/58, Rink. p. 163, 181).

53      Todėl vykdymo aktais, dėl kurių negalima pareikšti ieškinio remiantis EB 230 straipsniu, be kita ko, buvo pripažinti aktai dėl įsipareigojimų dėl biudžeto sumų, kuriuos Komisija anksčiau buvo nusprendusi prisiimti, panaikinimo (šio sprendimo 51 punkte minėto 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją 1 ir 25 punktai), aktai dėl įsipareigojimo, išlaidų patvirtinimo, leidimo išlaidoms gavimo ir apmokėjimo, priimti paskelbus sprendimus dėl kreditų paskirstymo ir naudojimo (šio sprendimo 52 punkte minėto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą 8 punktas), taip pat ankstesnio Komisijos sprendimo, kuriuo įmonei skirta bauda dėl jos dalyvavimo keliuose pažeidimuose, nurodytuose EB 81 straipsnio 1 dalyje, vykdymas pasinaudojant banko garantija (šio sprendimo 51 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Ferriere Nord 28 ir 29 punktai).

54      Šioje byloje, priešingai nei tvirtina Komisija, negalima sutikti, kad pranešimas apie laisvą darbo vietą yra sprendimo vykdymo aktas šio sprendimo 51–53 punktuose nurodytos Teisingumo Teismo praktikos prasme.

55      Kaip ne kartą buvo nuspręsta, pranešimuose apie laisvas darbo vietas, išvardijant sąlygas darbui gauti, nustatyta, kurių asmenų kandidatūros gali būti priimtos, ir dėl to jie yra potencialių kandidatų, kurių kandidatūros, remiantis šiomis sąlygomis, buvo atmestos, nenaudai priimti aktai (1975 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Küster prieš Parlamentą, 79/74, Rink. p. 725, 5–8 punktai ir 1978 m. gegužės 11 d. Sprendimo De Roubaix prieš Komisiją, 25/77, Rink. p. 1081, 7–9 punktai; 1993 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Neonan prieš Komisiją, T‑60/92, Rink. p. II‑911, 21 punktas).

56      Be to, aplinkybės, kad pranešimas apie laisvą darbo vietą yra kandidato nenaudai priimtas aktas, vadinasi, ir aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį EB 230 straipsnio prasme, negalima užginčyti remiantis tuo, kad tam tikru aspektu jis atitinka teisės normoje ar ankstesniame visuotinio taikymo institucijų sprendime jau nustatytas sąlygas, kurios yra minėto pranešimo apie laisvą darbo vietą teisinis pagrindas, ar pakartoja kai kurias iš jų, nes būtent pranešimas apie laisvą darbo vietą išreiškia bendrą visų potencialių ieškovų teisinę padėtį ir leidžia jiems nedviprasmiškai ir aiškiai sužinoti, kaip ir kiek jų asmeniniai interesai buvo paliesti.

57      Iš to matyti, kad Komisijos argumentą, jog pranešimas apie laisvą darbo vietą, kuris paskelbtas tik trimis sprendime nurodytomis kalbomis, turi būti laikomas vykdymo aktu, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio, reikia atmesti.

 Dėl termino, taikomo ieškiniui dėl sprendimo pareikšti

–       Šalių argumentai

58      Komisija nurodo, kad sprendimas nebuvo nei paskelbtas, nei apie jį pranešta, todėl terminas ieškiniui dėl jo panaikinimo pareikšti pradedamas skaičiuoti pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą tik nuo to momento, kai Italijos Respublika sužinojo tikslų sprendimo turinį ir motyvus.

59      Italijos Respublika ieškinio 11 punkte tik pažymėjo sužinojusi apie sprendimą, „kai buvo paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą“, tačiau nenurodė nei tikslios datos, kada apie jį sužinojo, nei ar atliko pareigą per protingą terminą pareikalauti viso sprendimo teksto po to, kai apie jį sužinojo, pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinių dėl nepaskelbtų sprendimų ir sprendimų, apie kuriuos nepranešta, srityje. Savo dublike Italijos Respublika taip pat patikino visą sprendimo turinį sužinojusi „tik (2005 m.) kovo mėn. pabaigoje“, plačiau to nekomentuodama.

60      Komisija sutinka, kad nesutampa datos, kai buvo sužinota apie sprendimą ir kai buvo paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, turint omenyje reikalavimą atsižvelgti ir į tai, kiek truko pranešimo apie laisvą darbo vietą vertinimas bei nagrinėjimas, siekiant patikrinti, ar buvo ankstesnis administracijos sprendimas, ir išsamiai susipažinti su jo turiniu. Vis dėlto atsižvelgiant, pirma, į Italijos Respublikos elgesį, nurodytą šio sprendimo 59 punkte, antra, į tai, kad sprendimas nepaskelbtas pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43), ir galiausiai – nesant paaiškinimų, kaip gautas sprendimas, neverta tvirtinti, kaip tai daro Italijos Respublika, kad Komisija nepateikė įrodymų, jog Italijos Respublika buvo susipažinusi su sprendimu prieš jį paskelbiant ar jo paskelbimo momentu, nes įrodinėjimo pareiga šios bylos aplinkybėmis tenka ieškovei.

61      Toks Italijos Respublikos elgesys neatitinka teismų praktikoje įtvirtintų reikalavimų ir kelia pateisinamą abejonę dėl to, ar buvo laikytasi ieškinio dėl sprendimo pareiškimo termino. Tokiomis aplinkybėmis Komisija mano, kad Italijos Respublika susipažino su tiksliu sprendimo turiniu šiek tiek vėliau nei paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą ir kad dėl to ji greičiausia praleido terminą ieškiniui dėl sprendimo pareikšti, tai padariusi tik 2005 m. gegužės 3 d., t. y. tuo pačiu metu, kai buvo užginčytas pranešimas apie laisvą darbo vietą.

62      Italijos Respublika savo ieškinyje pažymi, kad ji sužinojo apie sprendimą, „kai buvo paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą“. Savo dublike Italijos Respublika pažymi, kad pranešime apie laisvą darbo vietą nebuvo minimas sprendimas, todėl momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti terminas ieškiniui dėl jo pareikšti, negali sutapti su pranešimo apie laisvą darbo vietą paskelbimo diena. Reikia atsižvelgti į laiką, būtiną pranešimui apie laisvą darbo vietą išnagrinėti, ir paieškoms, skirtoms nustatyti, kad priimtas sprendimas, ir susipažinti su jo turiniu. Šias paieškas apsunkino sprendimu įtvirtinto išankstinio savireguliavimo priemonės pereinamasis pobūdis. Dėl su šiomis paieškomis susijusių vėlavimų Italijos Respublika su sprendimu išsamiai susipažinti galėjo tik 2005 m. kovo mėn. pabaigoje. Komisija neįrodė, kad Italijos Respublika su sprendimu susipažino anksčiau nei 2005 m. kovo mėn. pabaigoje ar prieš paskelbiant pranešimą apie laisvą darbo vietą.

63      Be to, kadangi šioje byloje būtų protinga nustatyti atskaitos tašką, nuo kurio pradedamas skaičiuoti laikas, būtinas sužinoti apie sprendimą tą dieną, kai paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, ir atsižvelgiant į termino ieškiniui dėl sprendimo pareikšti prailginimą papildomu 10 dienų terminu pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį, šio ieškinio negalima laikyti pavėluotu. Todėl Italijos Respublika tvirtina, kad jos ieškinys pareikštas laiku.

64      Ispanijos Karalystė palaiko Italijos Respublikos argumentus ir priduria, kad pranešimo apie laisvą darbo vietą paskelbimo dienos negalima laikyti diena, nuo kurios pradedamas skaičiuoti terminas Italijos Respublikos ieškiniui dėl sprendimo pareikšti, nes pranešimas apie laisvą darbo vietą nebuvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje italų kalba, ir kad negalima reikalauti, jog Italijos valdžios institucijos sektų Oficialųjį leidinį kuria nors kita kalba. Kalbant apie trumpus skelbimus, be kita ko, dviejuose Italijos dienraščiuose (žr. šio sprendimo 9 punktą), pažymėtina, kad jų negalima prilyginti pranešimams Oficialiajame leidinyje ir dėl to negalima į juos atsižvelgti skaičiuojant terminą ieškiniui pareikšti.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

65      Pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą ieškinys dėl panaikinimo pateikiamas per du mėnesius. Nelygu atvejis, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

66      Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad sužinojimo apie aktą datos, kaip ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, kriterijus yra papildomas, palyginti su akto paskelbimu arba pranešimu apie jį (1998 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C‑122/95, Rink. p. I‑973, 35 punktas; taip pat žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją, T‑190/00, Rink. p. II‑5015, 30 punktą bei jame nurodytą teismų praktiką).

67      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką šalis, kuri tvirtina, kad ieškinys buvo pareikštas pavėluotai, turi pateikti įrodymų dėl įvykio, nuo kurio pradedamas skaičiuoti terminas, datos (žr. 2000 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo GAL Penisola Sorrentina prieš Komisiją, T‑263/97, Rink. p. II‑2041, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

68      Taip pat iš teismų praktikos matyti, kad nepaskelbus ar nepranešus apie aktą, asmuo, žinantis apie tokį jam skirtą aktą, privalo per protingą terminą paprašyti viso jo teksto, ir tik tokiu atveju ieškinio senaties terminas bus skaičiuojamas nuo momento, kai šios trečiosios šalys sužino tikslų atitinkamo akto turinį ir motyvus tam, kad galėtų pasinaudoti savo teise pareikšti ieškinį (1988 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dillinger Hüttenwerke prieš Komisiją, 236/86, Rink. p. 3761, 14 punktas ir 1998 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑309/95, Rink. p. I‑655, 18 punktas; 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Olsen prieš Komisiją, T‑17/02, Rink. p. II‑2031, 73 punktas ir 2005 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tramarin prieš Komisiją, T‑426/04, Rink. p. II‑4765, 48 punktas).

69      Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad terminas ieškiniui pagal EB 230 straipsnį pareikšti yra viešosios tvarkos klausimas, nustatytas teisinių situacijų aiškumui ir tikrumui užtikrinti bei siekiant išvengti diskriminavimo ar savavališko traktavimo vykdant teisingumą, ir Bendrijos teismas turi nustatyti, net ir savo iniciatyva, ar jo buvo laikytasi (1997 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Coen, C‑246/95, Rink. p. I‑403, 21 punktas ir 1997 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mutual Aid Administration Servines prieš Komisiją, T‑121/96 ir T‑151/96, Rink. p. II‑1355, 38 ir 39 punktai).

70      Tačiau kai neįmanoma tiksliai nustatyti dienos, kurią ieškovas sužinojo tikslų akto, kurį jis ginčija, turinį ir motyvus, reikia manyti, kad toks terminas ieškiniui pareikšti pradedamas skaičiuoti vėliausiai nuo tos dienos, kai gali būti įrodyta, kad ši šalis jau žinojo apie jį (2002 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plant ir kt. prieš Komisijąir South Wales Small Mines, C‑480/99 P, Rink. p. I‑265, 49 punktas).

71      Šioje byloje neginčijama, kad sprendimas nebuvo nei paskelbtas, nei apie jį pranešta Italijos Respublikai. Tačiau taip pat nėra abejonių, kad Italijos Respublika, dar prieš pareikšdama ieškinį, žinojo tikslų sprendimo turinį ir jo motyvus. Iš tikrųjų, nors sprendimo versijos, kurią Italijos Respublika pridėjo prieš savo ieškinio, formuluotė šiek tiek skiriasi nuo tos, kuri vartojama Komisijos per teismo posėdį pateiktuose dokumentuose, neabejojama, kad šių dviejų sprendimo versijų, kurias turi Pirmosios instancijos teismas, turinys yra visiškai toks pats.

72      Vadinasi, kyla klausimas, kada tiksliai Italijos Respublika gavo prie jos ieškinio pridėto sprendimo kopiją, nes būtent nuo tos dienos buvo pradėtas skaičiuoti terminas Italijos Respublikos ieškiniui dėl sprendimo pareikšti. Reikia taip pat pažymėti, kad atlikus paprasčiausią skaičiavimą matyti, jog tam, kad ieškinys dėl sprendimo nebūtų pavėluotas, Italijos Respublika apie sprendimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2005 m. vasario 23 dieną.

73      Kadangi Italijos Respublika savo rašytiniuose dokumentuose nepateikė aiškių nuorodų dėl datos, kada ji gavo prie savo ieškinio pridėto sprendimo kopiją, taikydamas proceso organizavimo priemones Pirmosios instancijos teismas jos paprašė nurodyti, pagrindžiant įrodymais, kada tiksliai, iš kokio šaltinio ir kokiu būdu ji gavo sprendimo kopiją, kurią pridėjo prie savo ieškinio.

74      Pirmajame atsakyme, kuris kanceliarijoje gautas 2008 m. birželio 12 d., Italijos Respublika nurodė laišką, kurį jos nuolatinis atstovas prie Europos Sąjungos 2005 m. kovo 10 d. nusiuntė Komisijos generaliniam sekretoriui, protestuodamas dėl to, kad pranešimas apie laisvą darbo vietą nebuvo paskelbtas italų kalba, taip pat Komisijos pirmininko pavaduotojo ir generalinio sekretoriaus atsakymus į šį laišką, kurie abu datuoti 2005 m. balandžio 6 dieną. Italijos Respublika pateikė šių trijų laiškų kopijas ir nurodė būtent po šių laiškų sužinojusi apie 2004 m. gegužės 26 d. Komisijos vidaus dokumentą SEC (2004) 638/6, t. y. kitokį nei sprendimas dokumentą, nors sprendime jis ir buvo nurodytas.

75      Papildomame atsakyme, kuris kanceliarijoje gautas 2008 m. birželio 23 d., Italijos Respublika pridūrė gavusi sprendimo kopiją, pridėtą prie jos ieškinio, „atsitiktinai“, asociacijos italų kalbai populiarinti pastangomis, tačiau nenurodė, kurią tiksliai dieną ši asociacija jai persiuntė minėtą kopiją.

76      Nors reikia apgailestauti dėl netikslių Italijos Respublikos atsakymų, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ne tik Komisija nepateikė įrodymų apie tai, jog Italijos Respublika apie sprendimą sužinojo anksčiau nei 2005 m. vasario 23 d., bet kad, nepaisant visko, bylos medžiagoje yra tam tikrų veiksnių, patvirtinančių prielaidą, jog tą dieną Italijos Respublika dar nieko nežinojo apie sprendimo turinį.

77      Pirma, savo 2005 m. kovo 10 d. laiške Italijos Respublikos nuolatinis atstovas prie Europos Sąjungos karštai protestavo prieš tai, kad pranešimas apie laisvą darbo vietą nebuvo paskelbtas italų kalba, tačiau visiškai neužsiminė apie sprendimą. Todėl galima logiškai preziumuoti, kad toks protestas būtų taip pat susijęs su sprendimu, jeigu tik Italijos Respublika būtų žinojusi apie jo egzistavimą ir turinį minėto laiško išsiuntimo dieną.

78      Antra, 2005 m. balandžio 6 d. generalinio sekretoriaus laiške, nusiųstame atsakant į 2005 m. kovo 10 d. laišką, tik remiamasi „praktika“ pranešimus apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas skelbti trimis kalbomis, „kurios laikomasi nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio“, tačiau neatskleidžiama, kad tokia praktika paremta sprendimu.

79      Tos pačios 2005 m. balandžio 6 d. Komisijos pirmininko pavaduotojo laiške taip pat neatskleista, kad egzistuoja toks sprendimas, tačiau jame labai dviprasmiškai tvirtinama, kad praktika šiuos pranešimus skelbti tik trimis kalbomis paremta 2004 m. gegužės mėn. Komisijos dokumentu SEC (2004) 638/6.

80      Galiausiai Italijos Respublikos tvirtinimo, esančio jos ieškinyje, kad apie sprendimą sužinojo „paskelbus pranešimą apie laisvą darbo vietą“, negalima suprasti taip, kad Italijos Respublika žinojo apie sprendimo egzistavimą ir turinį tą dieną, kai buvo paskelbtas pranešimas (2005 m. vasario 9 d.), nes, kaip teisingai tvirtina Italijos Respublika, pranešime apie laisvą darbo vietą nebuvo jokios nuorodos į sprendimą.

81      Tokiomis aplinkybėmis pirmiau nurodytas tvirtinimas turi būti suprastas taip, kad būtent paskelbus pranešimą apie laisvą darbo vietą Italijos Respublika atliko paiešką, po kurios vėliau gavo prie jos ieškinio pridėtą sprendimo kopiją, ir šios datos negalima tiksliai nustatyti. Vis dėlto joks bylos medžiagos elementas neleidžia daryti išvados, kad ši data yra ankstesnė už 2005 m. vasario 23 dieną.

82      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad ieškinys buvo pareikštas laiku tiek dėl sprendimo, tiek dėl pranešimo apie laisvą darbo vietą, o jo pareiškimas laiku, kalbant apie pastarąjį aktą, yra neginčijamas.

 Dėl esmės

83      Italijos Respublika nurodo vienintelį pagrindą, pagrįstą EB 12 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 22 straipsnio, Reglamento Nr. 1 1, 3, 4 ir 5 straipsnių, Tarnybos nuostatų 27 straipsnio, Komisijos darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnio bei nediskriminavimo dėl pilietybės ir kalbų įvairovės apsaugos principų pažeidimu.

 Šalių argumentai

84      Italijos Respublika nurodo, kad sprendime numačiusi, jog pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas nebus rengiami italų kalba, ir nepaskelbusi pranešimo apie laisvą darbo vietą italų kalba, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1 1, 3, 4 ir 5 ir EB 12 straipsnį. Komisija taip pat pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį, pagal kurį Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę. Iš tikrųjų, remiantis Teisingumo Teismo praktika, laisvu asmenų judėjimu grindžiamos Bendrijos perspektyvoje asmenų kalbinių teisių ir privilegijų apsauga ypač svarbi, todėl bet kokia netiesioginė diskriminacija, grindžiama kalbų mokėjimu, yra draudžiama (1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mutsch, 137/84, Rink. p. 2681, 11 punktas; 1989 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Groener, C‑379/87, Rink. p. 3967, 13 punktas ir 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C‑274/96, Rink. p. I‑7637, 19 ir 23 punktai).

85      Italijos Respublika priduria, kad Bendrijos kalbų įvairovės apsaugos principas yra pagrindinis reikalavimas visoms jos institucijoms ir įstaigoms. Europos Sąjungos institucijų kalbų vartojimą reglamentuojančios taisyklės yra neatskiriamos nuo šio principo. Šios taisyklės užtikrina kalbinių teisių pripažinimą piliečiams, kurie turi tiesioginį priėjimą prie Bendrijos institucijų. Jos kyla iš šių ypatingų ryšių tarp Europos Bendrijos ir jos piliečių ir dėl to turi būti laikomos tiesiogiai išreiškiančiomis Europos Sąjungos kalbų įvairovę.

86      Žinoma, kalbų įvairovės apsaugos principo laikymasis turi būti suderintas su institucijų ir administracijos poreikiais, kurie praktikoje gali pateisinti tam tikrus šio principo apribojimus. Tačiau tokius apribojimus gali riboti ir pateisinti tik privalomi institucijų ir administracijos poreikiai ir jie negali pažeisti principo, kuris nustato institucijoms pareigą gerbti ir vartoti visas oficialiąsias Bendrijos kalbas, esmės.

87      Šiuo klausimu Italijos Respublika išskiria tris skirtingas situacijas, kurios numatytos Reglamente Nr. 1.

88      Pirma, Sąjungos institucijų ir piliečių bendravimo srityje pagal kalbų įvairovės apsaugos principą reikalaujama pačios didžiausios apsaugos. Šiuo atveju šis principas yra susijęs su pagrindiniu demokratijos principu, kurio laikymasis reikalauja, visų pirma, kad Bendrijos teisės subjektai, valstybės narės ir Europos piliečiai galėtų nesunkiai prieiti prie Bendrijos teisės aktų ir juos priėmusių institucijų. Techniniai sunkumai, kuriuos gali ir turi įveikti veiksmingai dirbanti institucija, negali sumenkinti kalbų įvairovės apsaugos.

89      Antra, administracinių procedūrų srityje yra svarbu, kad suinteresuotieji asmenys, valstybės narės ar piliečiai galėtų suprasti instituciją ar įstaigą, su kuriais jie bendrauja. Būtent dėl šios priežasties Reglamento Nr. 1 3 straipsnyje reikalaujama kaip bendravimo kalbą vartoti suinteresuotojo asmens kalbą. Žinoma, tokiame kontekste suinteresuotųjų asmenų kalbinėms teisėms gali būti taikomi tam tikri apribojimai, pateisinami administraciniais reikalavimais (2003 m. rugsėjo 9 d Teisingumo Teismo sprendimo Kik prieš VRDT, C‑361/01 P, Rink. p. I‑8283, 92–94 punktai). Tačiau pagal EB 290 straipsnį ne Komisija, o tik Taryba turi teisę nustatyti kitokias oficialiųjų kalbų traktavimo taisykles, tinkamai ir proporcingai pasirinkdama tvarką, kuri nepateisinamai nediskriminuotų Europos piliečių.

90      Trečia, kalbant apie Bendrijos institucijų ir įstaigų vidaus darbo tvarkos taisykles, Reglamento Nr. 1 6 straipsnyje leidžiama pasirinkti ir įpareigoti savo darbuotojus vartoti konkrečią darbo kalbą. Tačiau nors administracinio darbo veiksmingumo reikalavimai gali pateisinti ribotą darbo kalbų skaičių, vis dėlto vidaus kalbų vartojimą reglamentuojančių taisyklių negalima visiškai atskirti nuo išorei skirtų institucijų pranešimų. Todėl pasirinkti vieną ar kelias darbo kalbas institucijos viduje galima tik tada, jeigu tokį pasirinkimą pagrindžia objektyvios ir funkcinės priežastys ir jeigu dėl to neatsiranda nepateisinamas skirtingas Bendrijos piliečių traktavimas. Todėl institucijos personalo įdarbinimo procedūromis turi būti užtikrinta, kad jose dalyvaus visi, turintys būtiną kompetenciją užimti laisvus postus.

91      Šioje byloje tai, kad pranešimas apie laisvą vyresniojo pareigūno darbo vietą Komisijoje paskelbtas tik trimis kalbomis, prieštarauja net tik Reglamentui Nr. 1, bet ir Komisijos darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnio paskutiniajai pastraipai ir Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 daliai ir 27 straipsniui.

92      Komisija pateisino šią priemonę remdamasi tokių pranešimų vertimo į devynias oficialiąsias valstybių narių, kurios įstojo į Bendriją 2004 m. gegužės 1 d., kalbas sunkumais. Tačiau tokie visiškai administraciniai ir organizaciniai sunkumai negali pateisinti, kad jis neverčiamas į kitas oficialiąsias valstybių narių kalbas, ypač dėl to, kad gebėjimas versti į tas kalbas anksčiau nekėlė jokių problemų.

93      Aptariamo pranešimo apie laisvą darbo vietą neišvertimas į naujųjų valstybių narių kalbas galėjo būti pateisinamas – laikinai ir tik numačius pereinamąjį laikotarpį – jeigu galimi kandidatai iš šių valstybių būtų galėję susipažinti su šiais pranešimais kitais būdais. Šiuo klausimu Italijos Respublika mano, kad šie kandidatai turi būti laikomi kvalifikuotais asmenimis, turinčiais materialių žinių, kurios jiems leistų būti pakankamai informuotiems. Todėl pateikus skelbimą apie pranešimą apie laisvą darbo vietą, kuris neišverstas į naujųjų valstybių narių kalbas, nacionalinėje šių valstybių spaudoje arba Komisijai tokią informaciją persiuntus šių valstybių valdžios institucijoms, būtų išvengta laikino Europos Sąjungos kalbų vartojimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo.

94      Tačiau Komisijos pasirinkimas versti šį pranešimą apie laisvą darbo vietą ne į visas oficialiąsias kalbas, o tik į tris, yra neprotinga priemonė, nes norėdama išvengti naujųjų valstybių narių kalbų diskriminacijos Komisija diskriminavo daugumą senųjų valstybių narių kalbų. Šitaip iniciatyva rasti būdą, kaip ištaisyti diskriminacinę padėtį padidinant subjektų ir kalbų, patiriančių diskriminaciją, skaičių, iš tikrųjų dar labiau paaštrino problemą, o ne ją išsprendė.

95      Toks neprotingas pasirinkimas taip pat pažeidė proporcingumo principą, nes jis suteikė pranašumą ir privilegijuotą padėtį ribotai kalbų grupei, t. y. vokiečių, anglų ir prancūzų kalboms. Žinoma, Reglamento Nr. 1 6 straipsnyje leidžiama institucijoms savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti Bendrijos kalbų vartojimą reglamentuojančių taisyklių taikymo tvarką. Tačiau jokiose rašytinėse nuostatose pirmiau nurodytos trys kalbos neminimos kaip Komisijos vidaus darbo kalbos. Be to, Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 2 dalyje nurodyti pranešimai apie laisvas darbo vietas nepatenka į institucijos vidaus kalbų vartojimą reglamentuojančias taisykles. Todėl tai, kad Komisija savo vidaus procedūrose gali vartoti ribotą kalbų skaičių, negali turėti įtakos nei Bendrijos kalbų vartojimą reglamentuojančioms taisyklėms, kurias įtvirtino Taryba taikydama EB 290 straipsnį, nei institucijų personalo įdarbinimo tvarkai.

96      Savo dublike Italijos Respublika priduria, kad po Sąjungos plėtros, t. y. 2004 m. gegužės 1 d., susidariusi situacija negali pateisinti mažesnio valstybių narių kalbų teisinės apsaugos lygio remiantis savireguliavimo priemone. Daugių daugiausia ši plėtra galėjo pateisinti skirtingą naujųjų valstybių narių kalbų traktavimą ir tai tik pereinamuoju laikotarpiu ir Tarybai vieningai priėmus sprendimą šiuo klausimu pagal EB 290 straipsnį. Nesant tokio išankstinio Tarybos sprendimo ginčijama Komisijos priemonė yra priimta neturint jokios kompetencijos tai daryti ir todėl turi būti pripažinta neteisėta. Vien ta aplinkybė, kad sprendimą priėmė Komisijos nariai, o ne Komisijos generalinis direktoratas, negali jo pateisinti, nes šioje byloje kalbama ne apie vieno ar kito Komisijos organo kompetenciją, bet pačiai Komisijai priklausančią kompetenciją.

97      Ispanijos Karalystė nurodo, pirma, Komisijos kompetencijos nebuvimą, nes Taryba nebuvo priėmusi jokios priemonės, leidžiančios Komisijai priimti sprendimą ir jį įgyvendinti. Su rimtomis pasekmėmis, kurių sukėlė sprendimas, negalima sutikti be išankstinio Tarybos sprendimo, kuris būtų Komisijos priimtų priemonių teisinis pagrindas.

98      Antra, Ispanijos Karalystė nurodo, kad sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Kaip ir Italijos Respublika, Ispanijos Karalystė mano, kad su pajėgumais versti į naujųjų valstybių narių kalbas susijusios problemos negali pateisinti to, kad pranešimai apie laisvas darbo vietas verčiami nebe į visas, o tik į tris kalbas. Ji priduria, kad jeigu pranešimai apie laisvas darbuotojų vietas turėjo būti nors iš dalies verčiami į visas kalbas, norint publikuoti skelbimus spaudoje, niekas netrukdė šių pranešimų paskelbti ir Oficialiajame leidinyje. Galiausiai Ispanijos Karalystė primena, kad šioje byloje pranešimas apie laisvą darbo vietą buvo skirtas kandidatams iš visų, o ne tik iš naujųjų valstybių narių.

99      Trečia, Ispanijos Karalystė prisideda prie Italijos Respublikos argumentų, kad pranešimų apie laisvas darbo vietas, su kuriais susijęs sprendimas, paskelbimas tik trimis kalbomis suteikia šioms kalboms privilegijuotą padėtį, šitaip pažeidžiant nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Ispanijos Karalystės teigimu, taip yra dar labiau dėl to, kad Komisija niekaip nepaaiškino, kodėl pasirinko šias tris aptariamas kalbas.

100    Galiausiai Ispanijos Karalystė mano, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, negalima išvesti jokios paralelės tarp šios bylos, ir tos, kurioje priimtas šio sprendimo 20 punkte minėtas sprendimas Ispanija prieš Eurojustą. Iš tikrųjų minėtoje byloje ginčyti Eurojusto kvietimai teikti kandidatūras buvo paskelbti visomis kalbomis. Todėl visi suinteresuotieji asmenys, neatsižvelgiant į jų pilietybę, buvo lygūs. O nagrinėjamoje byloje ispanas, norintis pateikti savo kandidatūrą į OLAF generalinio direktoriaus postą, konkrečią dieną būtų skaitęs Oficialųjį leidinį tik ispanų kalba, nes nebūtų žinojęs, kad reikia pasižiūrėti Oficialųjį leidinį kitomis kalbomis nei jo gimtoji kalba. Todėl, Ispanijos Karalystės teigimu, jau vien paties pranešimo apie laisvą darbo vietą paskelbimo tik vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis Oficialiajame leidinyje pakanka, kad jis būtų panaikintas. Be to, Eurojustas niekaip nepateisino, kodėl jo kvietimai teikti kandidatūras skyrėsi, nelygu kalbinė versija. Šioje byloje, atvirkščiai, tik kelių kalbų, dėl kurių nusprendė Komisija, vartojimas pateisinamas negalėjimu pranešimų apie laisvą darbo vietą išversti į naujųjų valstybių narių kalbas. Tačiau dėl tokio pateisinimo ginčijama priemonė negali tapti tinkama ar proporcinga.

101    Latvijos Respublika palaiko Italijos Respublikos argumentus ir pažymi, kad sprendimas pažeidžia teisinio saugumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus.

102    Pirma, Latvijos Respublika nurodo, kad atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1 4 ir 5 straipsnius asmenys, norintys pateikti savo kandidatūras į Komisijos vyresniųjų pareigūnų postus, gali teisėtai tikėtis, kad atitinkami pranešimai apie laisvas darbo vietas bus paskelbti Oficialiajame leidinyje visomis oficialiosiomis kalbomis. Tačiau Oficialiajame leidinyje nebuvo paskelbtas net pats sprendimas, kuriuo potencialūs kandidatai, kurių gimtoji kalba nėra vokiečių, anglų ar prancūzų, būtų informuojami, kad šiuo metu susipažinti su pranešimais apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas jie gali tik šiomis trimis kalbomis leidžiamame Oficialiajame leidinyje. Tokia padėtis pažeidžia teisinio saugumo principą.

103    Antra, Latvijos Respublika tvirtina, kad pranešimų apie laisvas Komisijos vyresniųjų pareigūnų darbo vietas skelbimas tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis suteikia nepateisinamą pranašumą tam tikrų valstybių narių piliečiams, šitaip pažeidžiant nediskriminavimo principą. Šiuo klausimu Latvijos Respublika nurodo, kad nors nei Bendrijos teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra tiesioginės nuorodos į kalbų lygybės principą, toks principas, kaip ypatinga priemonė uždrausti diskriminaciją dėl pilietybės, išplaukia iš EB 12 straipsnio, nes vienos kalbos mokėjimas yra tiesiogiai susijęs su pilietybe. Be to, kalbų lygybės principas nebuvo atmestas šio sprendimo 89 punkte minėtame sprendime Kik prieš VRDT ir tiesiogiai išplaukia iš Reglamento Nr. 1 1 straipsnio ir EB 314 straipsnio.

104    Trečia, Latvijos Respublika mano, kad finansiniai samprotavimai arba galimos vertimo pajėgumų problemos negali pateisinti kalbų diskriminacijos. Be to, Komisijos argumentai dėl išlaidų yra abejotini, nes tokie patys žmogiškieji ir finansiniai ištekliai buvo būtini verčiant ir publikuojant skelbimus nacionalinėje valstybių narių spaudoje. Be to, Komisija galėjo neapkrauti savo vertimų tarnybos ir nuspręsti versti ne į visas kalbas mažiau svarbius tekstus, kaip antai individualius sprendimus, susijusius tik su vienu asmeniu. Galiausiai Komisija, atsižvelgdama į turimą ankstesnių Sąjungos plėtrų patirtį, galėjo laiku pasirengti, kad užtikrintų ir sustiprintų būtinas pajėgas sprendžiant galimas vertimo pajėgumų problemas po 2004 m. plėtros.

105    Galiausiai Latvijos Respublika mano, kad šioje byloje taip pat pažeistas proporcingumo principas. Komisija nepadarė visko, ką galėjo, jog sumažintų nepatogumus dėl to, kad nagrinėjamas pranešimas apie laisvą darbo vietą nebuvo paskelbtas visomis oficialiosiomis kalbomis. Šiuo klausimu nei trijų labiausiai Sąjungoje vartojamų kalbų pasirinkimo šiems pranešimams skelbti Oficialiajame leidinyje, nei skelbimų publikavimo kitomis kalbomis nacionalinėje spaudoje nepakanka. Nacionalinės spaudos negalima prilyginti Oficialiajam leidiniui. Publikuojant skelbimus valstybių narių laikraščiuose buvo galima Oficialiajame leidinyje kitomis kalbomis bent jau paskelbti bendrą kiekvieno laisvo posto aprašymą su nuoroda, kad visą susijusią informaciją galima rasti vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.

106    Komisija pažymi, kad Italijos Respublikos argumentais beveik analogiškai pakartojami kai kuries samprotavimai, pateikti generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvadoje byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 20 punkte minėtas sprendimas Ispanija prieš Eurojustą (Rink. p. I‑2079). Komisija pabrėžia, kad ta byla iš esmės skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos, nes, kitaip nei byloje, kurioje pateikta generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvada ir priimtas minėtas sprendimas Ispanija prieš Eurojustą, nagrinėtu atveju, ginčijamame sprendime ir pranešime apie laisvą darbo vietą nenurodoma, kad būtina mokėti konkrečias Bendrijos kalbas. Tačiau, Komisijos teigimu, atidžiai ir bendrai skaitant minėtą generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvadą byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Ispanija prieš Eurojustą, matyti, jog šioje byloje Komisija laikosi pakankamai laikinos ir visiškai atitinkančios Komisijai taikytinas kalbų vartojimą reglamentuojančias taisykles pozicijos, kuri turi būti laikoma atitinkančia kalbų įvairovės principą ir todėl pateisinama, tinkama ir proporcinga.

107    Komisija nurodo, kad pranešimo apie laisvą vyresniojo pareigūno darbo vietą paskelbimo tikslas iš esmės yra informuoti ribotą ypač kvalifikuotų kandidatų skaičių apie laisvą postą, kurį norint užimti reikia turėti specialią kompetenciją ir didelę profesinę patirtį. Žinoma, šis pranešimas skirtas išorei ir jį gali ginčyti institucijoje nedirbantys kandidatai. Tačiau tuo pačiu metu jis turi būti laikomas nuostata, priimta vadovaujantis tarnybos interesais ir labiau susijusia su Komisijos vidaus struktūra. Šia prasme pranešimas yra išorei skirtos administracinės priemonės, kurias Komisijos priėmė siekdama gerai veikti. Todėl tokie pranešimai nepatenka į Komisijos santykius su išoriniu pasauliu.

108    Komisijos teigimu, iš to matyti, kad nei sprendimas, nei pranešimas apie laisvą darbo vietą nėra aktai, kuriuos skelbti visomis oficialiosiomis kalbomis reikalaujama Reglamento Nr. 1 4 straipsniu. Bendrai kalbant, iš teismų praktikos matyti, kad Reglamentas Nr. 1 netaikomas institucijų ir jų tarnautojų santykiams. Komisija mano, kad ši išvada taip pat galioja institucijų rengiamų konkursų kandidatams, nes šie kandidatai teismų praktikoje visada buvo traktuojami lygiai taip pat kaip institucijų pareigūnai ir tarnautojai.

109    Pasak Komisijos, institucijų vidaus kalbų vartojimą reglamentuojančiose taisyklėse, kurių perkėlimas į išorę yra pranešimai apie laisvas darbuotojų vietas, nenumatyta teisė profesiniuose santykiuose su konkrečia institucija atrankos procedūroje vartoti pareigūno ar kandidato pasirinktą kalbą. Iš tikrųjų tai, kas įgyja ypatingą reikšmę bendraujant su institucija ir jos personalu ar su išorės kandidatais, yra galimybė minėtiems pareigūnams ar kandidatams naudingai susipažinti su jų atžvilgiu taikomomis nuostatomis.

110    Ypatinga kandidatų, kuriems skirtas toks pranešimas apie konkursą ar pranešimas apie laisvą darbo vietą, kaip ginčijamas šioje byloje, padėtis, Komisijos teigimu, pateisina darbo kalbų, kurias nustato atitinkama institucija, vartojimą per atrankos procedūras. Šiuo klausimu institucijos vertinimo laisvę riboja būtinas ryšys tarp vartojamų kalbų ir reikalaujamos kompetencijos tam tikroms pareigoms vykdyti bei galimų kandidatų teisėtų interesų pažeidimo nebuvimas.

111    Komisija pažymi, kad įgyvendindama savo vertinimo laisvę institucija taip pat gali reikalauti, kad kandidatai į konkretų postą mokėtų nustatytas oficialiąsias kalbas, nelygu tarnybos tikslų poreikis. Tačiau taip nebuvo šiuo atveju, nes pranešime apie laisvą darbo vietą nebuvo jokios konkrečios sąlygos dėl vienos iš trijų Komisijos darbo kalbų, kuriomis šis pranešimas paskelbtas, mokėjimo. Todėl pats pranešimas apie laisvą darbo vietą negali padaryti kokios nors žalos galimų kandidatų interesams, kalbant apie jų kalbų mokėjimą. Komisija mano, kad atsižvelgiant į OLAF generalinio direktoriaus funkcijų ir užduočių, kurios reikalauja gebėti dirbti sudėtinėje daugiakultūrinėje aplinkoje, pobūdį, ji turėjo teisę reikalauti, jog kandidatai į šį postą mokėtų vieną iš šių trijų kalbų, kad galėtų bendrauti šioje institucijoje. Iš tikrųjų galima lengvai nustatyti ryšį tarp šių trijų kalbų vartojimo ir specialios kompetencijos, reikalaujamos nagrinėjamoms funkcijoms vykdyti, kaip antai aprašytos pranešime apie laisvą darbo vietą.

112    Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad nėra jokio įrodymo apie realią žalą, patirtą kandidatų, kuriems buvo skirtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, dėl to, kad jis buvo paskelbtas tik trimis kalbomis. Šis pranešimas paskelbtas visoje Europos Sąjungos teritorijoje, įskaitant Italiją, ir todėl visi Italijos piliečiai, atitinkantys pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytus reikalavimus, galėjo pateikti savo kandidatūrą. Iš tikrųjų tarp gautų kandidatūrų buvo labai daug Italijos piliečių – jie sudarė apie 14 % visų kandidatų, ir tik vienos kitos Sąjungos šalies piliečių buvo šiek tiek daugiau nei Italijos piliečių. Be to, kandidatų Italijos piliečių buvo ne tik gerokai daugiau nei vokiškai kalbančių kandidatų; jų skaičius daugiau nei tris kartus viršijo angliškai kalbančių kandidatų skaičių. Iš šių duomenų Komisija daro išvadą, kad kalbos veiksnys neturėjo jokios įtakos teikiant kandidatūras ir neatgrasė Europos piliečių, kurių gimtoji kalba buvo kita nei tos, kuriomis buvo praskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, teikti savo kandidatūras. Be to, Komisija negavo jokio protesto, susijusio su pasirinktomis kalbų vartojimą reglamentuojančioms taisyklėmis, o tai leidžia daryti išvadą, kad kandidatai, kuriems buvo skirtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, nepatyrė jokios diskriminacijos dėl savo kalbos ar pilietybės.

113    Galiausiai Komisija mano, kad, atsižvelgiant į gerai žinomus sunkumus vertimų srityje, pasirinkti pragmatinį požiūrį šiuo atveju paskatino samprotavimai, susiję su institucijos veiksmingumu ir geru veikimu, nors neatrodo, kad ji labai nutoltų nuo to, kas aprašyta šio sprendimo 89 punkte minėto sprendimo Kik prieš VRDT 92–94 punktuose.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

114    Visų pirma, Pirmosios instancijos teismas primena, kad sprendimas taikomas tik pranešimams apie laisvas Komisijos vyresniųjų pareigūnų darbuotojų vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, skelbti Oficialiajame leidinyje.

115    Antra, reikia pažymėti, kad nei kuria nors Bendrijos teisės nuostata, nei principu nereikalaujama, kad šie skelbimai būtų nuolat teikiami visomis oficialiosiomis kalbomis.

116    Žinoma, neginčijama, kad šie postai potencialiai gali dominti kandidatus iš bet kurios valstybės narės. Tačiau, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, EB sutartyje ne kartą pasikartojančios nuorodos į Europos Sąjungos kalbų vartojimą, tarp kurių, be kita ko, EB 290 ir 314 straipsniai, kuriuos nurodė Italijos Respublika ir įstojusios į bylą šalys, negali būti laikomos bendro Bendrijos teisės principo, užtikrinančio kiekvienam piliečiui teisę, kad visa tai, kas gali paveikti jo interesus, bet kokiomis aplinkybėmis bus parašyta jo kalba, išraiška (šio sprendimo 89 punkte minėto sprendimo Kik prieš VRDT 82 punktas).

117    Tokio principo, nustatančio institucijoms pareigą Oficialiajame leidinyje nuolat skelbti nagrinėjamus pranešimus apie laisvas darbo vietas visomis oficialiosiomis kalbomis, taip pat negalima kildinti iš minėto Reglamento Nr. 1. Todėl buvo nuspręsta, kad šis reglamentas netaikomas institucijų ir jų pareigūnų bei tarnautojų santykiams, nes jame tik įtvirtintos kalbų vartojimą reglamentuojančios taisyklės, taikytinos tarp Bendrijos institucijų ir valstybės narės ar asmens, patenkančio į vienos iš valstybių narių jurisdikciją (2005 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑203/03, Rink. VT p. I‑A‑279 ir II‑1287, 60 punktas).

118    Pareigūnai ir kiti tarnautojai, taip pat kandidatai į šiuos postus, patenka tik į Bendrijos jurisdikciją, nes taikomos Tarnybos nuostatų normos, įskaitant tas, kurios susijusios su įdarbinimu konkrečiose institucijose. Be to, Reglamento Nr. 1 6 straipsniu aiškiai leidžiama institucijoms savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kokią kalbą vartoti konkrečiais atvejais (šiuo klausimu žr. 2001 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bonaiti Brighina prieš Komisiją, T‑118/99, Rink. VT p. I‑A‑25 ir II‑97, 13 punktą).

119    Ta aplinkybė, kad kalbų vartojimą reglamentuojančių taisyklių srityje kandidatai į šiuos postus prilyginami Bendrijos pareigūnams ir tarnautojams, pateisina tai, kad ryšį su Bendrijos institucija šie kandidatai užmezga vien siekdami užimti pareigūno ar tarnautojo postą, kurį norint užimti, kaip bus nurodyta toliau, būtina mokėti tam tikras kalbas, ir to gali būti reikalaujama Bendrijos nuostatomis, taikytinomis skiriant į nagrinėjamą postą.

120    Komisijos darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnyje, kuriuo taip pat rėmėsi Italijos Respublika, irgi nereikalaujama nuolat visomis kalbomis skelbti pranešimus apie laisvas darbo vietas Komisijoje. Šis straipsnis yra nereikšmingas šioje byloje, nes, kaip jame nurodyta, jis taikomas tik EB 249 straipsnyje ir AE 161 straipsnyje nurodytiems aktams, o ne aktams, kaip antai pranešimai apie laisvas darbo vietas, kuriuos Komisija priima kaip Paskyrimų taryba, vadovaudamasi reikšmingomis Tarnybos nuostatų normomis.

121    Galiausiai Tarnybos nuostatuose nėra jokios nuostatos, įpareigojančios skelbti pranešimus apie laisvas darbo vietas visomis oficialiosiomis kalbomis, o 29 straipsnio 2 dalyje Paskyrimų tarnybai leidžiama nustatyti procedūras, kurias ji mano esant tinkamas įdarbinant vyresniuosius pareigūnus.

122    Todėl šioje byloje Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad įgyvendindama Reglamento Nr. 1 6 straipsnyje ir Tarnybos nuostatų 29 straipsnio 2 dalyje jai suteiktą teisę išspręstų klausimą dėl kalbų, kuriomis skelbiami pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, o tai yra klausimas, kuris, kaip jau buvo pažymėta, yra ypatingas šiai kategorijai priklausančio personalo įdarbinimo procedūrų aspektas. Todėl Italijos Respublika ir įstojusios į bylą šalys klaidingai nurodo, kad Komisija neturi kompetencijos priimti šį sprendimą.

123    Trečia, kalbant apie tariamai nepakankamą sprendimo motyvavimą, kurį iškėlė Ispanijos Karalystė, tačiau kurį bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas turi išnagrinėti net ir savo iniciatyva, reikia priminti, kad motyvavimo pareigos apimtis priklauso nuo nagrinėjamo akto pobūdžio ir kad, kalbant apie visuotinio taikymo aktus, pateikiant motyvus galima apsiriboti nurodant visas aplinkybes, kuriomis buvo priimtas šis aktas, ir bendrus juo siekiamus tikslus (1968 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Beus, 5/67, Rink. p. 125, 143 ir 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑284/94, Rink. p. I‑7309, 28 punktas).

124    Reikia konstatuoti, kad šioje byloje sprendimas atitinka minėtus motyvavimo reikalavimus, nes jame nurodytos visos aplinkybės, kuriomis buvo priimtas šis aktas, ir bendri juo siekiami tikslai, nurodant Komisijos Generalinio vertimų direktorato turimus vertimo pajėgumus. Skaitant sprendimą ir jame nurodytus dokumentus (žr. šio sprendimo 5–7, 14 ir 15 punktus), matyti, jog sprendimu, atsižvelgiant į nepakankamus vertimų pajėgumus, siekiama sumažinti vertimų poreikį, kad turimi pajėgumai nebūtų viršijami.

125    Italijos Respublika ir įstojusios į bylą šalys klaidingai šiuo klausimu remiasi tariamu neatitikimu tarp nepakankamų vertimų į naujųjų valstybių narių kalbas išteklių ir to, kad pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas verčiami ne į visas senųjų valstybių narių kalbas.

126    Iš tikrųjų prie ieškinio pridėtoje sprendimo versijoje ir Komisijos dokumente PERS (2004) 203, kuris minimas sprendime, pateiktame Komisijos posėdžio Nr. 1678 protokole, bendrai nurodomi atitinkamai „Komisijos Generalinio vertimų direktorato turimi vertimo pajėgumai“ arba „per didelis darbo krūvis“ šiame generaliniame direktorate, o ne tik pajėgumai versti į naująsias kalbas. Iš to, kad abiejuose minėtuose dokumentuose nurodomas 2004 m. gegužės 26 d. dokumentas SEC (2004) 638/6 dėl pajėgumų versti į naujas oficialiąsias kalbas, negalima daryti priešingos išvados, nes tai nėra vienintelis sprendimu priimtos priemonės pateisinimas.

127    Ketvirta, reikia pažymėti, kad nors siekdama sutvarkyti savo vyresniųjų pareigūnų įdarbinimo procedūros aspektus Komisija turėjo teisę priimti priemones, kurios jai atrodė tinkamos, vis dėlto dėl šių priemonių negali atsirasti diskriminacija dėl kandidatų į konkretų postą kalbos.

128    Tokia diskriminacija yra draudžiama expressis verbis Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalyje, nes to paties straipsnio 6 dalyje sakoma, kad laikantis nediskriminavimo ir proporcingumo principų bet koks jų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis.

129    Tarnybos nuostatų 27 straipsnyje Paskyrimų tarnybai taip pat draudžiama reikalauti, kad kandidatai į tam tikrą postą nepriekaištingai žinotų vieną konkrečią oficialiąją kalbą, kai tokia sąlyga dėl kalbos minėtas postas rezervuojamas konkretiems piliečiams, nors to nepateisina su tarnybos veikimu susijusios priežastys (1964 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lassalle prieš Parlamentą, 15/63, Rink. p. 57, 73 74 punktai).

130    Todėl jeigu Komisija nusprendžia Oficialiajame leidinyje paskelbti visą pranešimo apie laisvą vyresniojo pareigūnų darbo vietą tekstą tik tam tikromis kalbomis tam, kad išvengtų potencialiai šiuo pranešimu suinteresuotų kandidatų diskriminacijos dėl kalbos, ji turi informuoti visus kandidatus apie atitinkamą pranešimą apie laisvą darbo vietą ir leidinius, kuriuose paskelbtas visas jo tekstas.

131    Tol, kol ši sąlyga yra įvykdyta, pranešimo apie laisvą sprendime nurodyto lygio darbo vietą paskelbimas Oficialiajame leidinyje tik keliomis kalbomis negali reikšti atskirų kandidatų diskriminacijos, jeigu yra žinoma, kad jie pakankamai moka bent vieną iš šių kalbų ir dėl to gali susipažinti su minėto pranešimo tekstu.

132    Šiuo klausimu reikia priminti teismo praktiką, pagal kurią tai, kad administracijos dokumentai, skirti vienam iš jos pareigūnų, surašyti kita kalba nei šio pareigūno gimtoji ar pirmoji pasirinkta užsienio kalba, niekaip nepažeidžia šio pareigūno teisių, jeigu jis moka administracijos vartojamą kalbą ir todėl gali naudingai ir lengvai susipažinti su nagrinėjamų pranešimų turiniu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 117 punkte minėto sprendimo Rasmussen prieš Komisiją 62–64 punktus). Tokia išvada taip pat tinka, kai kalbama apie aktą, skirtą visiems pareigūnams ar kandidatams į atrankos procedūrą, kaip antai pranešimas apie laisvą darbo vietą.

133    Taip pat reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Tarnybos nuostatų 28 straipsnio f punktą, visi kandidatai į atrankos procedūrą turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, jog jis puikiai moka vieną iš Bendrijų kalbų ir patenkinamai – dar vieną iš Bendrijų kalbų, kad galėtų tinkamai atlikti savo pareigas. Kalbama apie minimalias kalbų žinias, kurių reikia norint įdarbinti Bendrijos pareigūną, nes prireikus įdarbinant į konkretų postą institucijos gali nustatyti griežtesnes sąlygas dėl kalbų (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 43 punkte minėto sprendimo Pappas prieš Regionų komitetą 85 punktą).

134    Todėl vadovaudamasi tarnybos ar darbo poreikiais atitinkama institucija gali teisėtai nurodyti konkrečias kalbas, kurias reikia gerai ar patenkinamai mokėti (žr. a contrario šio sprendimo 129 punkte minėto sprendimą Lassalle prieš Parlamentą p. 73 ir 74; taip pat žr. generalinio advokato M. Lagrange išvadą toje byloje, Rink. p. 77, 94). Tokiu atveju tai, kad atitinkamo pranešimo apie laisvą darbo vietą tekstą galima rasti tik šiomis kalbomis, nėra kandidatų diskriminacija, nes jis turi mokėti bent jau vieną iš šių kalbų.

135    Tačiau tai, kad pranešimo apie laisvą darbo vietą tekstas Oficialiajame leidinyje paskelbiamas tik tam tikromis Bendrijos kalbomis, nors gali būti priimtos asmenų, mokančių tik kitas Bendrijos kalbas, kandidatūros, gali reikšti jų diskriminaciją, jei nėra kitų priemonių, kuriomis pastarosios kategorijos potencialūs kandidatai galėtų naudingai sužinoti šio pranešimo turinį.

136    Iš tikrųjų tokiu atveju aptariami kandidatai atsiduria nepalankesnėje padėtyje, palyginti su kitas kandidatais, nes negali naudingai sužinoti apie pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytą reikalaujamą kvalifikaciją ir įdarbinimo procedūros sąlygas bei taisykles. Tokios žinios yra būtina išankstinė sąlyga optimaliai pateikti savo kandidatūrą, siekiant kuo labiau padidinti savo galimybes užimti nagrinėjamą postą.

137    Nagrinėjamu atveju sprendime nurodyta, kad pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, Oficialiajame leidinyje nuo šiol bus skelbiami tik vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis. Vadinasi, šiuo sprendimu pašalinama galimybė Oficialiajame leidinyje kitomis Bendrijos kalbomis skelbti visą atitinkamų pranešimų apie laisvas darbo vietas tekstą, nenumatant, nei kad šiame leidinyje kitomis kalbomis bus skelbiama informacija apie tokį pranešimą, nurodant, kad visą pranešimo tekstą galima rasti Oficialiajame leidinyje vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis, nei kad bus priimta kita lygiavertė priemonė.

138    Atsižvelgiant taip pat į aplinkybę, jog pats sprendimas nebuvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje, kad kitų nei vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis jo skaitytojai būtų supažindinti su reikšmingu jame įtvirtintu praktikos pakeitimu, yra didelė rizika, kad potencialūs kandidatai, kurių gimtoji kalba yra kita nei sprendime nurodytos trys kalbos, net nebus informuoti apie galintį juos sudominti pranešimą apie laisvą darbo vietą. Net jeigu šie kandidatai moka vokiečių, anglų arba prancūzų kalbą, negalima preziumuoti, kad jie skaito Oficialųjį leidinį ne savo gimtąja kalba.

139    Be to, reikia pažymėti, kad sprendime bendrai kalbama apie visas įdarbinimo procedūras, susijusias su Komisijos vyresniųjų pareigūnų postais. Kadangi nei sprendime, nei pranešime apie laisvą darbo vietą apie tai nieko nepasakyta, negalima daryti prielaidos, kad norint užimti šiuos postus būtina mokėti vokiečių, prancūzų arba anglų kalbas. Tai įrodo aplinkybė, kad pranešime apie laisvą darbo vietą, kuris konkrečiai skirtas tokios kategorijos postui užimti, reikalaujama tik „puikiai (mokėti) vieną iš Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų ir patenkinamai – dar vieną iš šių kalbų“.

140    Kitokios išvados daryti negalima ir dėl Komisijos nurodytos aplinkybės, kad dokumente SEC (2004) 638/6 ir pranešime apie laisvą darbo vietą numatyta, jog atrankos į vyresniųjų pareigūnų postus procedūros vyks tik vokiečių, anglų arba prancūzų kalbomis. Iš tikrųjų, jeigu Komisija mano, kad dėl teisėtų priežasčių, susijusių su geru tarnybos veikimu, būtina mokėti bent vieną iš nurodytų kalbų, ji turi įtraukti tokią nuostatą į pranešimus apie laisvas tokias darbo vietas. Kadangi taip nėra šiuo atveju, šį argumentą reikia atmesti, nesant reikalo nuspręsti dėl pasekmių, kurių, kalbant apie atrankos procedūrų teisėtumą, sukelia per šias procedūras vartotinų kalbų nustatymas.

141    Kalbant apie pranešimus apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, kurioms užimti nebūtina mokėti kurios nors iš šių trijų kalbų, pažymėtina, kad sprendime nėra jokios priemonės, leidžiančios potencialiems kandidatams, nemokantiems nė vienos iš šių trijų kalbų, naudingai sužinoti apie šių pranešimų turinį, nes jie prieinami tik trimis aptariamomis kalbomis. Be to, net nenumatyta galimybė šiems kandidatams kreiptis į Komisiją, kad gautų aptarimo pranešimo apie laisvą darbo vietą vertimą.

142    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad taikant sprendimą gali kilti kandidatų į atrankos procedūrą diskriminacija dėl kalbos.

143    Tačiau Komisija iš esmės nurodo, kad tokios diskriminacijos galimybė yra tik teorinė. Trys sprendime pasirinktos kalbos yra Komisijos vidaus darbo kalbos ir bent vieną iš jų atitinkamais postais suinteresuoti asmenys, turintys didžiulę kvalifikaciją, neabejotinai moka. Be to, atsižvelgiant į nepakankamus vertimų pajėgumus, šį sprendimą priimti paskatino su Komisijos veiksmingumu ir geru veikimu susijusios priežastys.

144    Su šiais argumentais negalima sutikti. Visų pirma, kalbant apie tai, kad sprendime pasirinktos trys kalbos yra Komisijos vidaus darbo kalbos, iš teismo praktikos matyti, kad institucija negali tiesiog adresuoti pareigūnui individualaus sprendimo viena iš šių darbo kalbų, bet turi užtikrinti, kad šis pareigūnas pakankamai mokėtų vartojamą kalbą, priešingu atveju institucija privalo pateikti vertimą (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolph prieš Komisiją, T‑197/98, Rink. VT p. I‑A‑55 ir II‑241, 45–47 punktus ir šio sprendimo 118 punkte minėto sprendimo Bonaiti Brighina prieš Komisiją 20 ir 21 punktus).

145    Atsižvelgiant į šią teismo praktiką, kurią pagal analogiją reikia taikyti kandidatams per įdarbinimo procedūrą, institucija negali pranešimų apie joje esančias laisvas darbo vietas tiesiog pateikti vidaus darbo kalbomis, bet turi užtikrinti, kad visi potencialūs kandidatai galėtų naudingai sužinoti, jog paskelbti nagrinėjami pranešimai apie laisvas darbo vietas, ir susipažinti su jų turiniu.

146    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad sprendimas yra susijęs tik su pranešimų apie laisvas darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, skelbimu Oficialiajame leidinyje, dėl savo pobūdžio taip pat skirtų Komisijoje nedirbantiems asmenims, kuriems neturi jokios reikšmės tai, kad skelbimui pasirinktos kalbos yra Komisijos vidaus darbo kalbos.

147    Toliau reikia pažymėti, kad neginčijama, jog vyresniųjų pareigūnų postai yra skirti didžiulę kvalifikaciją turintiems kandidatams, todėl tikėtina, kad dauguma kandidatų, kurių gimtoji kalba nėra nei vokiečių, nei anglų, nei prancūzų, patenkinamai mokės kurią nors iš šių trijų kalbų, atsižvelgiant į pakankamai platų jų mokėjimą Europoje. Vis dėlto šios aplinkybės nepakanka sprendime įtvirtintai priemonei pateisinti.

148    Net jeigu taip būtų, tai nereiškia, kad šie kandidatai skaito Oficialųjį leidinį šiomis trimis kalbomis, o ne savo gimtąja kalba. Bet kuriuo atveju negalima preziumuoti, kad visi asmenys, turintys būtiną kvalifikaciją vyresniųjų pareigūnų darbo vietoms užimti, moka vokiečių, anglų ar prancūzų kalbas.

149    Galiausiai taip pat reikia atmesti argumentą dėl Komisijos veiksmingumo ir gero veikimo. Toks vertinimas negali pateisinti Tarnybos nuostuose draudžiamos diskriminacijos. Kaip matyti iš Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 6 dalies, pateisinti nediskriminavimo ir proporcingumo principų pažeidimą galima „objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir <...> turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis“, kaip antai priemonė dėl privalomo pensinio amžiaus ir minimalaus amžiaus, nuo kurio gaunama ištarnauto laiko pensija, numatyta šios nuostatos antrajame sakinyje. Tarnybos nuostatų prasme geras vertimų pajėgumų valdymas nepatenka į personalo politikos sritį.

150    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad priėmusi sprendimą Komisija pažeidė Tarnybos nuostatų 1d straipsnį. Be to, ji taip pat netiesiogiai pažeidė Tarnybos nuostatų 27 straipsnį, nes priimta priemonė vyresniųjų pareigūnų įdarbinimo procedūrose gali suteikti pranašumą kandidatams, tam tikrų valstybių piliečiams, t. y. kilusiems iš tų šalių, kur gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių, anglų ir prancūzų kalbos, ir padaryti žalos bent jau daliai kandidatų iš kitų valstybių narių.

151    Tokiomis aplinkybėmis sprendimas turi būti panaikintas. Taip pat turi būti panaikintas pranešimas apie laisvą darbo vietą, paskelbtas pagal sprendime numatytą tvarką. Žinoma, Komisija nacionalinėje valstybių narių spaudoje visomis kitomis kalbomis publikavo skelbimus, siekdama informuoti suinteresuotuosius asmenis apie tai, kad Oficialiajame leidinyje paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, į kurį daroma nuoroda siekiantiems gauti išsamesnės informacijos.

152    Net jei minėtų pranešimų apie laisvas darbo vietas pakanka, norint informuoti kandidatus, kurių gimtoji kalba yra kita nei vokiečių, anglų ar prancūzų kalbos, kad paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, reikia konstatuoti, jog Komisija nesiėmė priemonių, kad sudarytų sąlygas nemokantiems nė vienos iš šių trijų kalbų susipažinti su tiksliu šio pranešimo turiniu. Vien tų Komisijos nurodytų faktinių aplinkybių, kad iš nė vieno kandidato ji negavo jokio skundo šiuo klausimu ar kad tarp gautų kandidatūrų buvo labai daug Italijos piliečių, savaime nepakanka padaryti išvadą, jog nagrinėjamas Komisijos priemonių nesiėmimas negali pažeisti tam tikrų kandidatų teisių.

153    Atsižvelgiant į visas pateiktas aplinkybes, reikia patenkinti ieškinį ir panaikinti sprendimą bei pranešimą apie laisvą darbo vietą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

154    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo išlaidas.

155    Komisija pralaimėjo bylą. Tačiau Italijos Respublika nepateikė reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienai šaliai reikia nurodyti padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2004 m. lapkričio 10 d. Komisijos posėdyje Nr. 1678 priimtą sprendimą, pagal kurį pranešimai apie laisvas vyresniųjų pareigūnų darbo vietas, į kurias gali pretenduoti institucijose nedirbantys kandidatai, Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje bus skelbiami vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis laikotarpiu iki 2007 m. sausio 1 dienos.

2.      Panaikinti pranešimą apie laisvas Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) generalinio direktoriaus pareigas COM/2005/335, kurį Komisija paskelbė 2005 m. vasario 9 d. (OL C 34 A, p. 3).

3.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 2008 m. lapkričio 20 d. Liuksemburge.

Vilaras Prek Ciucă

Paskelbta 2008 m. lapkričio 20 d. Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

Dėl valstybių narių teisės pagal EB 230 straipsnį pareikšti ieškinį dėl institucijų aktų, susijusių su jų santykiais su savo pareigūnais ir tarnautojais

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl sprendimo ir pranešimo apie laisvą darbo vietą kvalifikavimo kaip aktų, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl termino, taikomo ieškiniui dėl sprendimo pareikšti

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl esmės

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: italų.