GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2023 m. balandžio 20 d.(1)
Byla C‑307/22
FT
prieš
DW
(Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Asmens duomenų apsauga – Reglamentas (ES) 2016/679 – 12, 15 ir 23 straipsniai – Duomenų subjekto teisė susipažinti su tvarkomais asmens duomenimis – Teisė nemokamai gauti asmens duomenų kopiją – Išlaidų atlyginimas – Paciento medicininiai dokumentai – Duomenis tvarkantis gydytojas“
I. Įvadas
1. Reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas; toliau – BDAR)(2) 12 ir 15 straipsniuose duomenų subjektams suteikiamos plačios teisės susipažinti su tvarkomais jų asmens duomenimis. Be kita ko, pagal šias nuostatas reikalaujama, kad duomenų valdytojai duomenų subjektams nemokamai pateiktų tų duomenų kopiją.
2. Ar gali duomenų subjektai, remdamiesi BDAR nuostatomis, prašyti leisti susipažinti su savo asmens duomenimis kitais nei duomenų apsaugos tikslais? Ar valstybės narės gali apriboti teisę gauti duomenų kopiją, reikalaudamos, kad tam tikrais konkrečiais atvejais duomenų subjektai apmokėtų duomenų valdytojo patiriamas kopijų parengimo išlaidas? Ar duomenų valdytojai turėtų pateikti visų dokumentų, kuriuose yra asmens duomenų, kopijas, o gal jie gali išskirti duomenų subjektų prašomus duomenis?
3. Tai iš esmės yra pagrindiniai klausimai, iškelti Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje, susijusioje su paciento galimybe nemokamai gauti jo medicininiuose dokumentuose esančių dokumentų kopijas.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. BDAR 4, 13 ir 63 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(4) <…> Teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti; ji turi <…> derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis proporcingumo principu. Šiuo reglamentu paisoma visų Chartijoje pripažintų ir Sutartyse įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių bei principų, visų pirma <…> laisvės užsiimti verslu <…>;
(13) <…> Sąjungos institucijos ir įstaigos, valstybės narės <…> raginamos taikant šį reglamentą atsižvelgti į specialius labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius <…>;
(63) duomenų subjektas turėtų turėti teisę susipažinti su apie jį surinktais asmens duomenimis ir galimybę ta teise lengvai ir pagrįstais laiko tarpais pasinaudoti, kad žinotų apie duomenų tvarkymą ir galėtų patikrinti jo teisėtumą. Tai apima duomenų subjektų teisę susipažinti su duomenimis apie savo sveikatą, pavyzdžiui, su medicinos kortelės duomenimis, kuriuose pateikta tokia informacija kaip diagnozė, tyrimų rezultatai, gydančių gydytojų išvados ir paskirtas gydymas ar intervencijos. Todėl kiekvienas duomenų subjektas turėtų turėti teisę žinoti ir būti informuotas visų pirma apie tai, kokiais tikslais asmens duomenys tvarkomi, jei įmanoma – kokiu laikotarpiu jie tvarkomi, kas yra duomenų gavėjai, pagal kokią logiką asmens duomenys tvarkomi automatiškai <…> Ta teisė neturėtų turėti neigiamo poveikio kitų asmenų teisėms ar laisvėms, <…>.“
5. BDAR 12 straipsnyje „Skaidrus informavimas, pranešimas ir duomenų subjekto naudojimosi savo teisėmis sąlygos“ numatyta:
„1. Duomenų valdytojas imasi tinkamų priemonių, kad visą 13 ir 14 straipsniuose nurodytą informaciją ir visus pranešimus pagal 15–22 ir 34 straipsnius, susijusius su duomenų tvarkymu, duomenų subjektui pateiktų glausta, skaidria, suprantama ir lengvai prieinama forma, aiškia ir paprasta kalba <…>.
2. Duomenų valdytojas sudaro palankesnes sąlygas naudotis 15–22 straipsniuose nustatytomis duomenų subjekto teisėmis. <…>
3. Duomenų valdytojas nepagrįstai nedelsdamas, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo, pateikia duomenų subjektui informaciją apie veiksmus, kurių imtasi gavus prašymą pagal 15–22 straipsnius. <…>
<…>
5. Pagal 13 ir 14 straipsnius teikiama informacija ir visi pranešimai bei visi veiksmai pagal 15–22 ir 34 straipsnius yra nemokami. Kai duomenų subjekto prašymai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba neproporcingi, visų pirma dėl jų pasikartojančio turinio, duomenų valdytojas gali arba:
a) imti pagrįstą mokestį, atsižvelgdamas į informacijos teikimo arba pranešimų ar veiksmų, kurių prašoma, administracines išlaidas; arba
b) gali atsisakyti imtis veiksmų pagal prašymą.
Duomenų valdytojui tenka pareiga įrodyti, kad prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba neproporcingas.
<…>“
6. BDAR 15 straipsnyje „Duomenų subjekto teisė susipažinti su duomenimis“ nustatyta:
„1. Duomenų subjektas turi teisę iš duomenų valdytojo gauti patvirtinimą, ar su juo susiję asmens duomenys yra tvarkomi, o jei tokie asmens duomenys yra tvarkomi, turi teisę susipažinti su asmens duomenimis ir toliau nurodyta informacija:
<…>
3. Duomenų valdytojas pateikia tvarkomų asmens duomenų kopiją. Už bet kurias kitas duomenų subjekto prašomas kopijas duomenų valdytojas gali imti pagrįstą mokestį, nustatomą pagal administracines išlaidas. <…>
4. 3 dalyje nurodyta teisė gauti kopiją negali daryti neigiamo poveikio kitų teisėms ir laisvėms.“
7. BDAR 23 straipsnio „Apribojimai“ 1 dalyje nurodyta:
„1. Sąjungos ar valstybės narės teise, kuri taikoma duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, teisėkūros priemone gali būti apribotos 12–22 straipsniuose <…> nustatytos prievolės ir teisės, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti:
<…>
e) kitus Sąjungos ar valstybės narės svarbius tikslus, susijusius su bendrais viešaisiais interesais, visų pirma <…> visuomenės sveikat[a] <…>;
<…>
i) duomenų subjekto apsaugą arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą;
<…>“
B. Nacionalinė teisė
8. Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas; toliau – BGB) 630f straipsnyje „Gydymo įrašai“ nustatyta:
„1. Gydantysis privalo dokumentavimo tikslais nedelsdamas po gydymo atlikti įrašą popieriniuose arba elektroniniuose medicininiuose dokumentuose. <…>
2. Medicininiuose dokumentuose gydantysis privalo fiksuoti visas priemones, profesiniu požiūriu turinčias reikšmės dabartiniam ir būsimam gydymui, ir šių priemonių rezultatus, visų pirma anamnezę, diagnozes, tyrimus, tyrimų rezultatus, išvadas, terapiją ir jos poveikį, intervencijas ir jų poveikį, sutikimus ir išaiškinimus. Gydytojo siuntimai įrašomi į medicininius dokumentus.
<…>“
9. BGB 630g straipsnyje „Susipažinimas su medicininiais dokumentais“ nurodyta:
„1. Jei pacientas pareikalauja, jam turi būti nedelsiant sudaryta galimybė susipažinti su visais jo medicininiais dokumentais, nebent to padaryti negalima dėl rimtų su gydymu susijusių priežasčių arba dėl svarbių trečiųjų asmenų teisių. <…>
2. Pacientas gali reikalauti ir elektroninių savo medicininių dokumentų nuorašų. Jis privalo atlyginti gydančiajam dėl to susidariusias išlaidas.
<…>“
III. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
10. DW (ieškovas pagrindinėje byloje) gydėsi pas odontologę FT (atsakovė pagrindinėje byloje). Kilus įtarimui, kad yra gydomas netinkamai, DW paprašė FT nemokamai pateikti jam visų jos turimų su DW susijusių medicininių dokumentų kopijas. FT laikėsi nuomonės, kad ji privalėtų pateikti medicininių įrašų kopiją tik tuo atveju, jei pacientas atlygintų išlaidas.
11. DW kreipėsi į Amtsgericht (Apylinkės teismas, Vokietija), šis patenkino jo ieškinį. FT pateikė apeliacinį skundą Landgericht (Apygardos teismas, Vokietija), bet skundas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad faktas, jog DW prašė informacijos siekdamas patikrinti, ar jis galėtų reikšti pretenzijas pagal gydytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus, nepanaikina jo teisių pagal BDAR 15 straipsnį.
12. Kasaciniame skunde, pateiktame Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas), FT prašo panaikinti Landgericht (Apygardos teismas) sprendimą ir atmesti DW ieškinį. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nuomone, sprendimas, ar kasacinis skundas turi būti tenkinamas, priklauso nuo to, ar apeliacinės instancijos teismas padarė teisės klaidą, ar ne, konstatuodamas, kad, kaip teigia DW, ieškinys yra pagrįstas remiantis BDAR nuostatomis.
13. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) pažymi, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas FT neprivalo nemokamai pateikti DW su juo susijusių medicininių dokumentų kopijų. Vis dėlto DW teisė į nemokamą jų išdavimą, kaip nurodė Landgericht (Apygardos teismas), galėtų kilti tiesiogiai iš BDAR 15 straipsnio 3 dalies, siejamos su 12 straipsnio 5 dalimi. Todėl Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas), turėdamas abejonių dėl teisingo šių nuostatų aiškinimo, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [BDAR] 15 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys, siejamas su 12 straipsnio 5 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad duomenų valdytojas (šiuo atveju – gydantis gydytojas) neprivalo duomenų subjektui (šiuo atveju – pacientui) neatlygintinai pateikti pirmosios duomenų valdytojo tvarkomų asmens duomenų kopijos, jeigu duomenų subjektas kopijos prašo ne siekdamas BDAR 63 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje nurodytų tikslų, t. y. ne tam, kad žinotų apie duomenų tvarkymą ir galėtų patikrinti jo teisėtumą, o kito – su duomenų apsauga nesusijusio, tačiau teisėto – tikslo (šiuo atveju – siekdamas patikrinti, ar gali patraukti gydytoją civilinėn atsakomybėn)?
2. a) Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar iš BDAR 15 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio, siejamo su 12 straipsnio 5 dalimi, kylanti teisė į neatlygintiną duomenų valdytojo tvarkomų asmens duomenų kopijos pateikimą pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalies i punktą gali būti apribota ir valstybės narės nacionalinės teisės nuostata, kuri buvo priimta prieš įsigaliojant Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui?
b) Jeigu į antrojo klausimo a punktą būtų atsakyta teigiamai: ar BDAR 23 straipsnio 1 dalies i punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame minimos kitų asmenų teisės ir laisvės apima ir jų interesą būti atleistiems nuo išlaidų, susijusių su duomenų kopijos išdavimu pagal BDAR 15 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį, ir nuo kitų su kopijos pateikimu susijusių sąnaudų?
c) Jeigu į antrojo klausimo b punktą būtų atsakyta teigiamai: ar iš BDAR 15 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio, siejamo su 12 straipsnio 5 dalimi, kylančios pareigos ir teisės pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalies i punktą gali būti apribotos nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad gydytojo ir paciento santykiuose gydytojui išduodant medicininiuose dokumentuose esančių paciento asmens duomenų kopiją gydytojas visada ir nepriklausomai nuo konkretaus atvejo konkrečių aplinkybių turi teisę reikalauti iš paciento, kad šis atlygintų jam patirtas išlaidas?
3. Jeigu į pirmąjį klausimą ir į antrojo klausimo a, b arba c punktą būtų atsakyta neigiamai: ar iš BDAR 15 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio kylanti teisė gydytojo ir paciento santykiuose apima teisę gauti medicininių dokumentų visų dalių, kuriose yra paciento asmens duomenų, kopijas, ar tik teisę gauti asmens duomenų per se kopiją, kai duomenis tvarkantis gydytojas pats savo nuožiūra gali pasirinkti, kaip pateikti apibendrintus duomenis pacientui, kuris yra duomenų subjektas?“
14. Rašytines pastabas šioje byloje pateikė Latvijos vyriausybė ir Komisija.
IV. Analizė
A. Dėl pirmojo klausimo – susipažinimas su duomenimis su duomenų apsauga nesusijusiais tikslais
15. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar BDAR 12 straipsnio 5 dalis ir 15 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamos taip, kad duomenų valdytojas privalo duomenų subjektui nemokamai pateikti jo asmens duomenų kopiją, jeigu duomenų subjektas kopijos prašo siekdamas ne BDAR 63 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje nurodytų tikslų (būtent tam, kad žinotų apie jo asmens duomenų tvarkymą ir galėtų patikrinti jo teisėtumą), o kito tikslo, pavyzdžiui, siekdamas patikrinti, ar gali patraukti gydytoją civilinėn atsakomybėn.
16. Iš esmės šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar duomenų subjektas pagal BDAR nuostatas turi teisę iš duomenų valdytojo gauti savo asmens duomenų kopiją, kai jo prašymas pateikiamas siekiant teisėtų, bet su duomenų apsauga nesusijusių tikslų.
17. Mano nuomone, BDAR duomenų subjektams suteikiama teisė susipažinti su duomenimis nepriklauso nuo jų ketinimo naudoti atitinkamus duomenis su duomenų apsauga susijusiais tikslais, pavyzdžiui, nurodytais reglamento 63 konstatuojamojoje dalyje. Šią nuomonę patvirtina tekstinis, kontekstinis ir sisteminis atitinkamų BDAR nuostatų aiškinimas.
18. Visų pirma toks apribojimas negali būti kildinamas nei iš BDAR 12 straipsnio, nei iš 15 straipsnio formuluotės. Šiose dviejose nuostatose, tarsi „žaidime su veidrodžiais“, nustatyta duomenų valdytojo pareiga suteikti galimybę susipažinti su tvarkomais asmens duomenimis ir duomenų subjekto teisė prašyti leisti susipažinti su tvarkomais asmens duomenimis(3). Nė vienoje iš šių dviejų nuostatų nereikalaujama, kad duomenų subjektas nurodytų savo prašymo leisti susipažinti su duomenimis priežastis, ir duomenų valdytojui nesuteikiama teisė savo nuožiūra reikalauti nurodyti šias priežastis ir jas vertinti.
19. Pagal BDAR 12 straipsnį duomenų valdytojas privalo „im[tis] tinkamų priemonių, kad [pateiktų] visą [aptariamą] <…> informaciją ir visus pranešimus <…>“ ir „sudar[ytų] palankesnes sąlygas naudotis <…> duomenų subjekto teisėmis“(4). 12 straipsnio nuostatos iš tiesų daugiausia susijusios su tuo, kaip ir per kiek laiko duomenų valdytojas turėtų, be kita ko, suteikti galimybę susipažinti su duomenimis(5). Vienintelės duomenų valdytojo pareigos veikti nedelsiant išimtys yra šios: i) prašyti papildomos informacijos arba atsisakyti veikti, jei kyla pagrįstų abejonių dėl duomenų subjekto tapatybės(6); ir ii) imti pagrįstą mokestį arba atsisakyti imtis veiksmų, jei prašymai akivaizdžiai nepagrįsti arba neproporcingi(7).
20. BDAR 15 straipsnis taip pat suformuluotas labai plačiai ir suteikia duomenų subjektams plačias susipažinimo su duomenimis galimybes: gauti iš duomenų valdytojo patvirtinimą, ar su juo susiję asmens duomenys yra tvarkomi, ir, jei taip, gauti išsamią su tuo susijusią informaciją(8); taip pat gauti tvarkomų asmens duomenų kopiją(9). Nenumatyta jokių aiškių sąlygų ar apribojimų, kad duomenų subjektas galėtų pasinaudoti teise susipažinti su duomenimis pagal BDAR 15 straipsnį.
21. Tai skiriasi nuo to, kas nustatyta kitose reglamento nuostatose, susijusiose su kitomis duomenų subjektų teisėmis. Pavyzdžiui, BDAR 17 straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai, kai tos pačios nuostatos 1 ir 2 dalyse nurodyta teisė būti pamirštam „netaikoma“. Panašios struktūros yra ir BDAR 20 straipsnis; jame kalbama apie teisę į duomenų perkeliamumą, o išimtys numatytos jo 3 dalyje. Savo ruožtu BDAR 21 straipsnio 6 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis duomenų subjektai gali pasinaudoti teise nesutikti su duomenų tvarkymu, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalyje.
22. Atsižvelgiant į tai, mano nuomone, 63 konstatuojamosios dalies negalima aiškinti taip, kad joje nustatyta naudojimosi BDAR 15 straipsnyje įtvirtinta teise susipažinti su duomenimis sąlyga ar apribojimas, apie kurį tos nuostatos tekste (taip pat jam analogiškame BDAR 12 straipsnyje) nėra nieko pasakyta.
23. Mano nuomone, 63 konstatuojamąja dalimi veikiau siekiama pabrėžti susipažinimo svarbą BDAR sistemoje. Ši teisė iš tikrųjų yra labai svarbi ir būtina, kad būtų galima veiksmingai naudotis daugeliu kitų teisių, kurios pagal BDAR suteikiamos duomenų subjektams(10). Asmenys vargu ar gali „kontroliuoti savo asmens duomenis“, kaip pabrėžtinai formuluojama BDAR 7 konstatuojamojoje dalyje, jei nežino, ar duomenys apskritai tvarkomi, taip pat kurie duomenys ir kodėl yra tvarkomi. Tuo galima paaiškinti, kodėl 63 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad duomenų subjektai turėtų turėti teisę susipažinti su duomenimis, „kad žinotų apie duomenų tvarkymą ir galėtų patikrinti jo teisėtumą“(11). 63 konstatuojamosios dalies formuluotė galbūt yra šiek tiek neaiški, tačiau, mano nuomone, iš jos negalima daryti išvados, kad teisė susipažinti su duomenimis suteikiama tik joje nurodytais tikslais.
24. Prabėgomis pažymėsiu, kad tokios sąlygos duomenų valdytojui dažnai būtų neįmanoma patikrinti, o duomenų subjektui būtų lengva jos išvengti, nes ji priklausytų nuo subjektyvaus atitinkamo asmens ketinimo(12).
25. Be to, pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad kitoks BDAR 15 straipsnio aiškinimas negali būti kildinamas iš Sprendimo YS ir kt. 44 punkto(13). Tame punkte Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 95/46/EB(14), kuri yra BDAR pirmtakė, nuostatomis, nurodė, kad „iš šios direktyvos [preambulės] matyti, kad būtent siekiant sudaryti duomenų subjektui galimybę atlikti reikalingus patikrinimus, <…> jam suteikta teisė susipažinti su tvarkomais jo asmens duomenimis“(15).
26. Taip Teisingumo Teismas iš esmės tik pacitavo Direktyvos 95/46 41 konstatuojamosios dalies tekstą, kurio formuluotė panaši į BDAR 63 konstatuojamosios dalies. Be to, kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, byloje YS ir kt. Teisingumo Teismo buvo prašoma paaiškinti sąvoką „asmens duomenys“, kad būtų galima nustatyti susipažinimo su duomenimis apimtį. Šioje byloje nagrinėjamu klausimu keliamas kitoks teisinis klausimas (ar prašomos galimybės susipažinti tikslas gali turėti įtakos galimybei susipažinti), dėl jo, manau, tame sprendime negalima rasti jokių naudingų gairių.
27. Šioje nuomonėje pateiktą BDAR 15 straipsnio aiškinimą taip pat patvirtina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 8 straipsnio „Asmens duomenų apsauga“ 2 dalis; joje nustatyta: „Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi“(16). Atrodo, kad teisė susipažinti su dokumentais Chartijoje įvardijama kaip savarankiška teisė, logiškai susijusi su teisės turėtojo galimybėmis ar ketinimu pasinaudoti kitomis teisėmis (pavyzdžiui, teise reikalauti ištaisyti duomenis(17)), tačiau jokiu būdu nebūtinai nuo jų priklausanti.
28. Galiausiai norėčiau pridurti, kad tokį BDAR 15 straipsnio aiškinimą pasiūlė ir Europos duomenų apsaugos valdyba savo paskelbtame dokumente „Gairės 01/2022 dėl duomenų subjekto teisių – teisė susipažinti su asmens duomenimis“(18). Šių gairių 13 punkte nurodyta: „[D]uomenų valdytojai turėtų vertinti ne tai, „kodėl“ duomenų subjektas prašo prieigos, o tik tai, „ko“ duomenų subjektas prašo <…> ir ar jie turi su tuo asmeniu susijusių asmens duomenų <…>. [P]avyzdžiui, duomenų valdytojas neturėtų atsisakyti suteikti prieigą tuo pagrindu arba dėl įtarimo, kad prašomus duomenis duomenų subjektas galėtų panaudoti siekdamas apsiginti teisme atleidimo iš darbo arba komercinio ginčo su duomenų valdytoju atveju“.
29. Įdomu tai, kad gairėse pateiktas pavyzdys iš esmės atitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Todėl aplinkybė, kad ieškovas pagrindinėje byloje prašė leisti susipažinti su jo asmens duomenimis, esančiais medicininiuose dokumentuose (situacija, konkrečiai numatyta BDAR 63 konstatuojamojoje dalyje(19)), siekdamas apsvarstyti, ar kreiptis į teismą dėl netinkamo gydytojo elgesio, t. y. tikslas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai įvardijo kaip „teisėtą“(20), nesuteikia duomenų valdytojui teisės atsisakyti tenkinti duomenų subjekto prašymą.
30. Atsižvelgdamas į tai, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti: BDAR 12 straipsnio 5 dalį ir 15 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad duomenų valdytojas privalo pateikti duomenų subjektui jo asmens duomenų kopiją net ir tais atvejais, kai duomenų subjektas kopijos prašo ne BDAR 63 konstatuojamojoje dalyje nurodytais tikslais, o kitu, su duomenų apsauga nesusijusiu tikslu.
B. Dėl antrojo klausimo – galimybė nemokamai gauti kopijas
31. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį nacionalinės teisės aktais, priimtais iki BDAR įsigaliojimo, leidžiama apriboti duomenų subjektų teisę nemokamai gauti duomenų valdytojo tvarkomų asmens duomenų kopiją, reikalaujant, kad duomenų subjektai padengtų su tuo susijusias duomenų valdytojo išlaidas.
1. Dėl principo ir išimties
32. Iš pradžių reikėtų pabrėžti, kad neabejotina, jog pagal BDAR taisykles duomenų subjektai iš esmės turi teisę iš duomenų valdytojo nemokamai gauti pirmąją savo tvarkomų duomenų kopiją. Tai matyti iš BDAR 12 straipsnio 5 dalies, joje nustatyta, kad informacija, teikiama pagal, be kita ko, jo 15 straipsnį, „yra nemokam[a]“ ir kad tik už prašymus, kurie „yra akivaizdžiai nepagrįsti arba neproporcingi, visų pirma dėl jų pasikartojančio turinio“, duomenų valdytojas gali „imti pagrįstą mokestį, atsižvelgdamas į informacijos teikimo arba pranešimų ar veiksmų, kurių prašoma, administracines išlaidas“.
33. Tai taip pat matyti, nors ir netiesiogiai, iš BDAR 15 straipsnio 3 dalies, pagal kurią „[u]ž bet kurias kitas duomenų subjekto prašomas kopijas duomenų valdytojas gali imti pagrįstą mokestį, nustatomą pagal administracines išlaidas“(21). Taigi gan akivaizdu, kad už pirmąją duomenų subjekto prašomą kopiją mokestis negali būti imamas.
34. Vis dėlto remiantis BDAR 23 straipsnio 1 dalimi, Sąjungos ar nacionaline teise „teisėkūros priemone gali būti apribotos 12–22 straipsniuose <…> nustatytos prievolės ir teisės, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti“ vieną iš toje dalyje išvardytų tikslų. Vienas iš tokių tikslų yra e punkte nurodyta visuomenės sveikata, kitas – i punkte nurodytos „kitų asmenų teisės ir laisvės“.
35. Pabrėžęs šį aspektą, dabar pereisiu prie pagrindinio klausimo, kuris, mano nuomone, reikalauja teigiamo atsakymo.
2. Dėl BDAR 23 straipsnio 1 dalies reikalavimų
36. Visų pirma neabejotina, kad BDAR 15 straipsnyje nustatyta duomenų subjektų teisė susipažinti su savo asmens duomenimis yra viena iš teisių, kuri patenka į BDAR 23 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir kurios taikymo sritį galima apriboti Sąjungos arba valstybės narės teisėkūros priemone(22).
37. Antra, jei valstybės narės gali apskritai apriboti teisės susipažinti taikymo sritį, pavyzdžiui, netaikyti jos tam tikrais atvejais arba tam tikrų duomenų atžvilgiu, joms taip pat turėtų būti leista, vadovaujantis principu a maiore ad minus(23), nustatyti gan nedidelį naudojimosi šia teise apribojimą. Iš tiesų ribojamas tik vienos formos susipažinimas (teisė gauti duomenų kopiją) ir tik nustatant sąlygą, kad duomenų subjektai turi apmokėti duomenų valdytojų patirtas išlaidas.
38. Trečia, toks apribojimas, kaip aptariamas, aiškiai nurodytas Civiliniame kodekse arba lygiaverčiame teisės akte, yra numatytas „teisėkūros priemone“, kaip reikalaujama pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį. Ši sąlyga atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalies sąlygą, pagal kurią pagrindinių teisių apribojimai turi būti „numatyti įstatymo“.
39. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pridurti, jog tai, kad nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas priimtas iki BDAR įsigaliojimo, mano nuomone, yra visiškai nesvarbu aiškinantis, ar tas teisės aktas atitinka BDAR 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Kaip pažymėjo Komisija, nei pagal šią nuostatą, nei šiuo atveju pagal jokią kitą BDAR nuostatą nereikalaujama, kad Europos Sąjungos ar valstybių narių ribojamosios priemonės būtų įtrauktos į ad hoc teisėkūros dokumentus, juo labiau į dokumentus, priimtus po BDAR įsigaliojimo. Taigi valstybėms narėms leidžiama ir toliau taikyti, ir nustatyti naujus apribojimus, atitinkančius BDAR 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tos nuostatos skirtingų kalbinių versijų palyginimas patvirtina šį aiškinimą(24).
40. Ketvirta, kadangi 37 punkte minimas apribojimas yra palyginti nekenksmingas, manau, kad tokiais nacionalinės teisės aktais, kaip nagrinėjamas, akivaizdžiai nepažeidžiama šios teisės „esmė“ (dar vienas reikalavimas, nustatytas BDAR 23 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje). Tais teisės aktais iš asmenų neatimamas jų teisės į duomenų apsaugą nucleus durus. Be kita ko, net sunku įsivaizduoti situacijas – tarp tų, kurias reglamentuoja aptariami nacionalinės teisės aktai, – kai šių išlaidų suma būtų tokia didelė, kad duomenų subjektų pareiga jas padengti praktiškai prilygtų atsisakymui suteikti jiems galimybę susipažinti su duomenimis.
41. Penkta, man atrodo, kad tokiais nacionalinės teisės aktais, kaip nagrinėjamas, siekiama tikslų, kurie yra leistini pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį ir, platesne prasme, teisėti pagal Sąjungos teisę.
42. Su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai patikrins, suprantu, kad atitinkamais nacionalinės teisės aktais siekiama atgrasyti nuo nereikalingų ar nepagrįstų prašymų pateikti kopijas, siekiant: i) apsaugoti gydytojų, kurie dažnai yra individuali įmonė arba dirba nedidelėse komandose, ekonominius interesus; ir taip ii) užtikrinti, kad vykdydami savo profesinę veiklą gydytojai (didžiąją dalį) laiko skirtų pagrindinėms medicininėms užduotims, o ne administracinėms užduotims, kurių galima išvengti.
43. Antrasis tikslas yra susijęs su visuomenės sveikatos apsaugos tikslu. 23 straipsnio 1 dalies e punkte aiškiai numatyti apribojimai, būtini siekiant apsaugoti „Sąjungos ar valstybės narės svarbius tikslus, susijusius su bendrais viešaisiais interesais“, pavyzdžiui, „visuomenės sveikatą“. Tai atitinka Chartijos 35 straipsnį „Sveikatos apsauga“, jame nustatyta, kad „[k]iekvienas turi teisę į profilaktinę sveikatos priežiūrą ir teisę į gydymą nacionalinių teisės aktų ir praktikos nustatyta tvarka. Apibrėžiant ir vykdant visą Sąjungos politiką ir veiklą, užtikrinamas aukštas žmonių sveikatos apsaugos lygis“(25).
44. Pirmasis tikslas, be abejo, yra skirtas tam tikrų asmenų – gydytojų, kurie nagrinėjamu atveju veikia kaip duomenų valdytojai – (privatiems) interesams apsaugoti ir yra ekonominio pobūdžio. Vis dėlto nė vienas iš šių elementų nereiškia, kad teisės susipažinti su duomenimis apribojimas iš principo yra nepriimtinas.
45. Iš tiesų pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalies i punktą leidžiama taikyti apribojimus, būtinus „kitų asmenų teisių ir laisvių apsaug[ai]“. Įdomu tai, kad ta pati formuluotė taip pat pateikiama BDAR 15 straipsnio 4 dalyje ir 63 konstatuojamojoje dalyje, kuriose būtent dėl teisės gauti tvarkomų duomenų kopiją nurodoma, kad ši teisė negali „daryti neigiamo poveikio kitų teisėms ir laisvėms“.
46. Iš pradžių norėčiau pabrėžti, kad BDAR 15 straipsnio 4 dalyje, 23 straipsnio 1 dalies i punkte ir 63 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie „kitų asmenų teises ir laisves“(26) o ne, kaip kitose reglamento nuostatose, apie „trečiųjų šalių teises ir laisves“(27). Tai logiškai reiškia, kad pagal šią nuostatą gali būti priimtini ir apribojimai, būtini tam tikroms duomenų valdytojo teisėms apsaugoti(28).
47. Be to, tai, kad vienas iš aptariamais nacionalinės teisės aktais saugomų interesų yra ekonominio pobūdžio, savaime nereiškia, kad jis negali būti toks, kad pateisintų apribojimus pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį. BDAR 4 konstatuojamojoje dalyje gana aiškiai nurodyta, kad „teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti; ji turi <…> derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis proporcingumo principu. Šiuo reglamentu paisoma visų Chartijoje pripažintų ir Sutartyse įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių bei principų, visų pirma <…> laisvės užsiimti verslu <…>“(29).
48. Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad Chartijos II antraštinė dalis („Laisvės“) apima įvairias ekonominio pobūdžio teises: be jau minėtos laisvės užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis), joje taip pat įtvirtinta „laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti“ (Chartijos 15 straipsnis) ir teisė į nuosavybę (Chartijos 17 straipsnis). Ekonominio pobūdžio pagrindinės teisės negali būti laikomos mažiau svarbiomis, palyginti su kitomis (pilietinėmis, socialinėmis ar politinėmis) teisėmis. Nereikia būti susipažinusiam su Ludwig von Mises(30) raštais, kad suprastum, jog visos šios teisės yra neatsiejamai susijusios: naudojimasis jomis negali būti nesusijęs, nes atėmus ekonomines teises neišvengiamai nukentėtų asmenų galimybės visapusiškai naudotis pilietinėmis, socialinėmis ir politinėmis teisėmis, ir atvirkščiai.
49. Be to, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, BDAR 13 konstatuojamojoje dalyje valstybės narės raginamos „taikant šį reglamentą atsižvelgti į specialius labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius“. Todėl valstybėms narėms leidžiama atsižvelgti į riboto dydžio įmonių ir savarankiškai dirbančių specialistų, kaip dažnai būna gydytojų atveju, ypatumus.
50. Taigi man nesunku padaryti išvadą, kad pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį leidžiami ne tik apribojimai, kuriais siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą, bet ir apribojimai, kuriais siekiama apsaugoti kai kurias pagrindines asmenų(31), įskaitant duomenų valdytojus, ekonomines teises.
51. Galiausiai vis dėlto nacionalinės teisės aktai, kuriais ribojama teisė susipažinti su asmens duomenimis, pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį leidžiami tik tuo atveju, jeigu jie gali būti laikomi „būtina ir proporcinga priemone“ siekiant apsaugoti vieną iš išvardytų viešųjų interesų. Taigi, laikantis įsitvirtinusio principo, pagal šią nuostatą reikalaujama atlikti apribojimo, kurį reikia pagrįsti, „proporcingumo vertinimą“.
3. Dėl nacionalinės teisės aktų proporcingumo
52. Norint patikrinti, ar apribojimas yra proporcingas, reikia išnagrinėti tris kumuliacinius reikalavimus. Priemonė turi būti tinkama siekiamam tikslui užtikrinti (tinkamumas) ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (būtinumas). Be to, nacionalinė priemonė turi būti proporcinga siaurąja prasme, t. y. ja turi būti išlaikoma susijusių interesų (aptariamąją priemonę nustačiusios valstybės ir asmenų, kuriems ji daro neigiamą poveikį) pusiausvyra(32).
53. Mano nuomone, tai, ar konkrečios nacionalinės priemonės, kuriomis nukrypstama nuo bendrųjų Sąjungos teisės normų, atitinka proporcingumo principą, dažnai geriausiai gali įvertinti nacionaliniai teismai. Vis dėlto siekdamas padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti jo nagrinėjamą ginčą norėčiau pateikti toliau išdėstytus samprotavimus.
54. Pirmiausia man atrodo, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamas, iš esmės yra tinkami nacionalinio įstatymų leidėjo siekiamiems tikslams įgyvendinti, t. y. jie gali reikšmingai padėti juos įgyvendinti. Iš tiesų reikalavimas, kad duomenų subjektai apmokėtų administracines išlaidas, susijusias su prašomų kopijų parengimu, gali juos atgrasyti nuo nereikalingų ar nepagrįstų prašymų leisti susipažinti su duomenimis. Tai reiškia, jog mažiau tikėtina, kad gydytojams teks gaišti savo laiką ir išteklius administracinėms užduotims, kurių galima išvengti.
55. Be to, klausimai, ar tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamas, neviršija to, kas būtina jų tikslams pasiekti, ir (arba) neužtikrina teisingos interesų pusiausvyros, mano nuomone, nėra tokie paprasti, todėl juos turės išsamiau įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
56. Šiuo klausimu norėčiau dar kartą pabrėžti(33), kad nagrinėjamas apribojimas yra palyginti nekenksmingas. Nors pagal BDAR 15 straipsnį duomenų subjektams suteikiama įvairių formų galimybė susipažinti su duomenimis, aptariamais nacionalinės teisės aktais ribojama tik viena iš šių formų (teisė gauti duomenų kopiją) ir tik nustatant sąlygą, kad duomenų subjektai turi apmokėti duomenų valdytojų dėl to patirtas išlaidas.
57. Vis dėlto Komisija išreiškė tam tikrų abejonių dėl aptariamų nacionalinės teisės aktų būtinumo, nurodydama, kad jie taikomi visiems prašymams susipažinti su medicininiais dokumentais, neatsižvelgiant į atitinkamo gydytojo profesinį statusą ir veiklos pobūdį: jis gali dirbti savarankiškai, vienas ar keliuose gydytojų kabinetuose arba kaip darbuotojas, pavyzdžiui, valstybinėje ligoninėje arba didelėje privačioje klinikoje.
58. Turiu pripažinti, kad kai kurie Komisijos argumentai turi tam tikros galios. Iš tiesų gali būti, kad BDAR 23 straipsnio 1 dalies e ir i punktų tikslais ne visos situacijos, kurioms taikomas nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas, yra visiškai panašios. Pavyzdžiui, dideli medicinos kabinetai, ligoninės ir privačios klinikos paprastai turi specialų personalą ir įrangą, skirtą visoms administracinėms užduotims, susijusioms su medicinos paslaugų teikimu, atlikti. Taigi nėra akivaizdu, kad ir tokiais atvejais tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamas, padeda gydytojams nepatirti nereikalingų išlaidų arba nenaudoti savo brangaus laiko atliekant kanceliarines užduotis, kurių galima išvengti.
59. Be to, priešingai nei gydytojai, kurie privalo taikyti valstybės nustatytus įkainius, gydytojai, kurie turi teisę nevaržomai savo nuožiūra nustatyti įkainius, gali, jei mano tai esant tikslinga, susigrąžinti papildomas išlaidas savo įkainius padidindami ir taip „paskirstydami“ šias išlaidas visiems savo pacientams. Todėl kai kuriems gydytojams gali reikėti didesnės „teisinės apsaugos“ nei kitiems.
60. Kita vertus, vis dėlto nesu tikras, ar taisyklė, pagal kurią gydytojams ir atitinkamai pacientams būtų taikomos skirtingos sąlygos priklausomai nuo to, ar gydytojai, pavyzdžiui: a) dirba savarankiškai, ar yra samdomi darbuotojai; b) dirba, BDAR 13 konstatuojamosios dalies terminais, „labai mažose, mažosiose ir vidutinėse įmonėse“ ar didelėse ligoninėse ir klinikose; ir (arba) c) privalo taikyti valstybinius įkainius arba gali laisvai nustatyti savo įkainius, būtų praktiška, pagrįsta ir teisinga.
61. Nėra lengva rasti tinkamus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima atskirti atvejus, kai išlaidas turėtų padengti pacientai, nuo atvejų, kai išlaidas turėtų padengti gydytojai, kad būtų kuo geriau pasiekti nacionalinės teisės aktų leidėjo nustatyti tikslai. Dar svarbiau yra tai, kad bet koks toks atskyrimas įneštų tam tikro sudėtingumo (ir galbūt sukeltų painiavą) situacijose, kurias dėl paprastai gana nedidelės pinigų sumos tikriausiai lengviau reguliuoti aiškia automatinio taikymo taisykle.
62. Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, iš valstybių narių negalima atimti galimybės siekti viešojo intereso tikslų nustatant bendras ir paprastas taisykles, kurias naudotojai lengvai supras ir taikys, o kompetentingos institucijos lengvai valdys ir prižiūrės(34). Apskritai, kaip nurodžiau neseniai pateiktoje nuomonėje, iš valstybių narių negalima reikalauti, kad dėl proporcingumo jos priimtų alternatyvias priemones, kurių įgyvendinamumas ar veiksmingumas abejotinas arba dėl kurių joms tektų nepakeliama (organizacinė ar finansinė) našta(35).
63. Galiausiai negalima atmesti ir taisyklės, kurios taikymo sritis yra siauresnė nei nagrinėjamosios taisyklės, iškreipiamojo poveikio: ji gali paskatinti pacientus kreiptis į didesnes klinikas (kurios medicininių dokumentų kopijas pateikia nemokamai), o ne į mažesnius medicinos kabinetus (kurie už šias kopijas reikalauja papildomo mokesčio).
64. Iš tiesų taip pat galėtų būti suabejota bendru alternatyvių taisyklių teisingumu arba, kitaip tariant, pagrįstumu. Vertinant iš gydytojų perspektyvos, specialiai pritaikyta taisyklė, palanki tik nepriklausomiems gydytojams ir mažiems kabinetams, gali atrodyti pagrįsta: ji apsaugo „silpniausius“ specialistus. Vis dėlto vertinant iš pacientų perspektyvos, ta pati priemonė gali atrodyti kitaip. Būtent pacientai, kurie kreipiasi į dideles ligonines ir klinikas, ypač tas, kuriose gydytojai gali laisvai nustatyti jiems priimtinus įkainius, gautų naudos iš tokios taisyklės. Taip būtų nepaisant to, kad: i) šie pacientai dažnai būtų labiau pasiturintys nei tie, kurie naudojasi vietinių savarankiškai dirbančių gydytojų paslaugomis; ir ii) išlaidos, patirtos už medicininių dokumentų kopijas, greičiausiai sudarytų labai nedidelę (galbūt nereikšmingą) visų jų medicinos paslaugų išlaidų dalį, kitaip nei pacientų, kurie kreipiasi dėl medicinos paslaugų pagal nacionalinę sveikatos sistemą (paprastai nemokamai arba už simbolinius mokesčius). Taigi galima teigti, kad „silpniausių specialistų“ apsauga būtų užtikrinta „silpniausių vartotojų“ sąskaita.
65. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priešingai nei Komisija, nesu įsitikinęs, kad Vokietijos teisės aktų leidėjo pasirinktas universalus požiūris viršija tai, kas būtina aptariamais nacionalinės teisės aktais siekiamiems tikslams įgyvendinti. Negalėčiau nustatyti jokios alternatyvios priemonės, kuri būtų mažiau ribojanti asmenų teisę į duomenų apsaugą ir kartu tokia pat veiksminga norint apsaugoti interesus, kuriuos siekiama apsaugoti aptariamais nacionalinės teisės aktais.
66. Taip pat nematau nieko, kad leistų manyti, kad Vokietijos teisės aktų leidėjas nesugebėjo užtikrinti tinkamos įvairių interesų pusiausvyros.
67. Tiesa, galima teigti, kad įvairių interesų, susijusių su asmens duomenų kopijų teikimu, pusiausvyrą nustatė Sąjungos teisės aktų leidėjas: duomenų valdytojas pirmąją kopiją turi pateikti nemokamai, o mokesčio gali reikalauti tik už neproporcingą kopijų skaičių ir (arba) kitas kopijas. Vis dėlto plati BDAR 23 straipsnio 1 dalies ir 13 konstatuojamosios dalies formuluotė neleidžia jos aiškinti taip siaurai. 63 konstatuojamojoje dalyje, kurioje konkrečiai kalbama apie duomenų subjektų teisę susipažinti su duomenimis, susijusiais su „jų sveikata“, taip pat nėra jokios konkrečios nuorodos šiuo klausimu.
68. Dar svarbiau yra tai, kad negalima nepastebėti, jog žmonių sveikatos apsaugos ir gerinimo srityje Sąjunga turi tik pagalbinę kompetenciją(36). Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš esmės būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti. Kadangi šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, joms turi būti suteikta tam tikra diskrecija(37).
69. Įvertinusi įvairius interesus Vokietijos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad, atsižvelgiant į pacientų prašymus gydytojams pateikti medicininių dokumentų kopijas, yra pagrindo manyti, kad patirtas išlaidas turėtų padengti duomenų subjektai, o ne duomenų valdytojai. Manau, kad tai politinis sprendimas, kuris nėra akivaizdžiai neracionalus ar nepagrįstas ir priklauso atitinkamos valstybės narės diskrecijai. Bet kuriuo atveju šio sprendimo peržiūra yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, o ne Teisingumo Teismo užduotis.
70. Vis dėlto neabejotinai egzistuoja elementas, kurį, manau, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Mano nuomone, tokiose situacijose, kokios reglamentuojamos aptariamuose nacionalinės teisės aktuose, būtina, kad išlaidos, kurių atlyginimo gydytojai gali prašyti iš pacientų, būtų griežtai apribotos faktinėmis prašomų kopijų parengimo ir pateikimo išlaidomis. Tai reiškia, kad atlygintinos tik išlaidos, susijusios su medžiagomis (pavyzdžiui, popieriumi, spausdintuvų ar kopijavimo aparatų dažais ir (arba) USB atmintinėmis ir t. t.) ir tam reikalingu darbu. Mano manymu, į šias išlaidas negali būti įtraukta jokio specialistų pelno(38). Atsižvelgiant į dabartinę dokumentų ir archyvų skaitmeninimo būklę, nustebčiau (ir todėl man kiltų įtarimų), jei suma, kurią paprastai tuo tikslu nustato gydytojai, viršytų keletą eurų.
71. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti taip: pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį leidžiama priimti nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos pacientai, siekiantys gauti medicininiuose dokumentuose esančių jų asmens duomenų kopijas, privalo atlyginti gydytojams patirtas išlaidas, jeigu, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, nustatoma, kad toks teisės susipažinti su dokumentais apribojimas yra būtinas ir proporcingas visuomenės sveikatos apsaugos ir gydytojų laisvės verstis verslu tikslams. Visų pirma nacionalinis teismas turi patikrinti, ar išlaidos, kurių atlyginimo gydytojai gali prašyti iš pacientų, griežtai apsiriboja faktiškai patirtomis sąnaudomis.
C. Dėl trečiojo klausimo – sąvoka „duomenų kopija“
72. Galiausiai trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar BDAR 15 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje vartojama sąvoka „duomenų valdytojo tvarkomų asmens duomenų kopija“ gydytojo ir paciento santykių kontekste turi būti aiškinama taip, kad duomenų subjektui suteikiama bendra teisė gauti visų jo medicininėje byloje esančių dokumentų kopiją.
73. Pagrindinį šio klausimo aspektą, mano nuomone, įtikinamai išnagrinėjo generalinis advokatas G. Pitruzzella neseniai pateiktoje išvadoje byloje F. F.(39).
74. Toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekė, kad Teisingumo Teismas išaiškintų pagal BDAR 15 straipsnį duomenų subjektams suteiktos teisės susipažinti su duomenimis apimtį. Nagrinėdamas šį klausimą generalinis advokatas G. Pitruzzella aptarė, be kita ko, sąvoką „kopija“, kaip ji suprantama pagal BDAR 15 straipsnio 3 ir 4 dalis. Remdamasis pažodiniu, kontekstiniu ir teleologiniu šios nuostatos aiškinimu jis padarė toliau nurodytas išvadas, kurios yra svarbios šiai bylai.
75. Pirma, BDAR 15 straipsnio 3 ir 4 dalyse vartojama sąvoka „kopija“ turi būti suprantama kaip „tikslus duomenų subjekto prašomų asmens duomenų atgaminimas suprantama forma, materializuotu ir ilgalaikiu formatu, leidžiant duomenų subjektui veiksmingai pasinaudoti teise susipažinti su savo asmens duomenimis, žinant visus tvarkomus savo asmens duomenis“. Generalinis advokatas pridūrė, kad „tiksli kopijos forma nustatoma atsižvelgiant į kiekvieno atvejo ypatumus, ypač į asmens duomenų, su kuriais prašoma susipažinti, rūšį ir duomenų subjekto poreikius“(40).
76. Antra, BDAR 15 straipsnio 3 dalimi „duomenų subjektui nesuteikiama bendra teisė gauti dokumento, kuriame yra duomenų subjekto asmens duomenų, dalies ar viso teksto kopiją arba, jei asmens duomenys tvarkomi duomenų bazėje, tos duomenų bazės išrašą“. Vis dėlto generalinis advokatas taip pat aiškiai nurodė, jog „pagal šią nuostatą neatmetama galimybė, kad gali tekti pateikti duomenų subjektui dokumentų dalis, visos apimties dokumentus ar duomenų bazių išrašus, jei tai būtina siekiant užtikrinti, kad tvarkomi asmens duomenys, su kuriais prašoma susipažinti, būtų visiškai suprantami“(41).
77. Proceso ekonomijos tikslais nekartosiu priežasčių, dėl kurių generalinis advokatas laikėsi tokios pozicijos. Pakanka pasakyti, kad šiuo klausimu visiškai pritariu jo nuomonei. Juk BDAR yra ne galimybės susipažinti su dokumentais, o duomenų apsaugos teisės aktas. Todėl jame daugiausia dėmesio skiriama susipažinimui su duomenimis, o ne su dokumentais, kuriuose yra duomenų, užtikrinti. Nors kai kuriais atvejais pastarasis reikalavimas gali būtinai reikšti pirmąjį, taip yra ne visada.
78. Atsižvelgiant į tai, man atrodo, jog, laikantis skaidrumo principo(42) ir reikalavimo, kad informacija būtų pateikta „glausta, skaidria, suprantama ir lengvai prieinama forma“(43), gali būti, kad, kalbant apie medicininiuose dokumentuose esančius dokumentus, teisė gauti tvarkomų duomenų kopiją dažnai gali reikšti teisę gauti (dalinę arba visą) originalių dokumentų kopiją. Manau, kad leidimas gydytojams (arba jų darbuotojams) apibendrinti ar parengti duomenis, kad jie būtų pateikti apibendrinta forma, ypač tuomet, kai kalbama apie analizės ar tyrimų rezultatus (kuriuos paprastai sudaro daug techninių duomenų ir (arba) vaizdų), gali kelti riziką, kad tam tikri svarbūs duomenys bus praleisti(44) arba pateikti neteisingai(45), arba bet kuriuo atveju duomenų subjektams (būtent pacientams) bus sunkiau patikrinti jų tikslumą ir išsamumą.
79. Tikriausiai dėl šios priežasties, kaip jau minėta, BDAR 63 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad teisė susipažinti su asmens duomenimis „apima duomenų subjektų teisę susipažinti su duomenimis apie savo sveikatą, pavyzdžiui, su medicinos kortelės duomenimis, kuriuose pateikta tokia informacija kaip diagnozė, tyrimų rezultatai, gydančių gydytojų išvados ir paskirtas gydymas ar intervencijos“.
80. Taigi, atrodo, kad pats Sąjungos įstatymų leidėjas pabrėžė, jog svarbu, kad asmenų galimybė susipažinti su asmens duomenimis apie jų sveikatą būtų ne tik lengvai suprantama, bet ir kuo išsamesnė bei tikslesnė. Kartu akivaizdu, kad medicininiuose dokumentuose gali būti įvairių dokumentų, kuriuose nėra pacientų asmens duomenų (pavyzdžiui, mokslinių straipsnių apie patologijas ar gydymą). Neabejotina, kad remiantis BDAR pacientai neturi teisės susipažinti su šiuose straipsniuose esančia informacija, taigi, ir teisės gauti jų kopiją.
81. Šiuo klausimu atkreipiu dėmesį į tai, kad aptariamuose nacionalinės teisės aktuose, kurių reformą, kaip suprantu, svarsto kompetentingos nacionalinės institucijos(46), pacientams gali būti suteikta teisė susipažinti su medicininiais dokumentais ir ypač gauti juose esančių dokumentų kopijas, kuri viršija pagal BDAR pripažįstamą teisę.
82. Nematau jokios priežasties, kodėl tai neturėtų būti įmanoma pagal Sąjungos teisę, nes tai patektų į Sąjungos lygmeniu nereglamentuojamą teisės sritį. Be to, kaip matau, nėra jokių akivaizdžių prieštaravimų BDAR taisyklėms. Vis dėlto vargu ar reikia pabrėžti, kad teisė susipažinti su medicininiais dokumentais, viršijanti BDAR pripažįstamą teisę, būtų reglamentuojama tik nacionaline teise. Tai reiškia, kad šios teisės taikymo sritis (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų rūšis) ir susipažinimo su dokumentais būdas (pavyzdžiui, nemokamai ar kompensuojant patirtas išlaidas) turi būti nustatyti nacionalinėje teisėje.
83. Taigi siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį klausimą atsakyti: BDAR 15 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „asmens duomenų kopija“ gydytojo ir paciento santykių kontekste negali būti aiškinama taip, kad duomenų subjektui suteikiama bendra teisė gauti visų jo medicininėje byloje esančių dokumentų kopiją. Tai neatmeta galimybės, kad duomenų valdytojui gali tekti duomenų subjektams pateikti dalinę arba visą tam tikrų dokumentų kopiją. Taip yra tuo atveju, kai dokumento kopija yra būtina siekiant užtikrinti, kad pateikti duomenys būtų suprantami ir kad duomenų subjektas galėtų patikrinti, ar pateikti duomenys yra išsamūs ir tikslūs.
V. Išvada
84. Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 12 straipsnio 5 dalį ir 15 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad duomenų valdytojas privalo pateikti duomenų subjektui jo asmens duomenų kopiją net ir tais atvejais, kai duomenų subjektas kopijos prašo ne BDAR 63 konstatuojamojoje dalyje nurodytais tikslais, o kitu, su duomenų apsauga nesusijusiu tikslu.
Pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalį leidžiama priimti nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos pacientai, siekiantys gauti medicininiuose dokumentuose esančių jų asmens duomenų kopijas, privalo atlyginti gydytojams patirtas išlaidas, jeigu, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, toks teisės susipažinti su dokumentais apribojimas yra būtinas ir proporcingas visuomenės sveikatos apsaugos ir gydytojų laisvės verstis verslu tikslams. Visų pirma nacionalinis teismas turi patikrinti, ar išlaidos, kurių atlyginimo gydytojai gali prašyti iš pacientų, griežtai apsiriboja su tuo susijusiomis faktiškai patirtomis sąnaudomis.
BDAR 15 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „duomenų valdytojo tvarkomų asmens duomenų kopija“ gydytojo ir paciento santykių kontekste negali būti aiškinama taip, kad duomenų subjektui suteikiama bendra teisė gauti visą jo medicininėje byloje esančių dokumentų kopiją. Vis dėlto duomenų valdytojas turi pateikti duomenų subjektui dalinę ar visą dokumentų kopiją, kai dokumento kopija yra būtina siekiant užtikrinti, kad pateikti duomenys būtų suprantami ir kad duomenų subjektas galėtų patikrinti, ar pateikti duomenys yra išsamūs ir tikslūs.