Bendrojo Teismo (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. lapkričio 29 d.

Byla T‑10/11 P

Gerhard Birkhoff

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Šeimos išmokos –Išlaikomo vaiko išmoka – Vaikas su negalia, dėl kurios jis negali užsidirbti pragyvenimui – Atsisakymas pratęsti išmokos mokėjimą“

Dalykas:      Apeliacinis skundas dėl 2010 m. spalio 27 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Birkhoff prieš Komisiją (F‑60/09), kuriuo siekiama panaikinti šį sprendimą.

Sprendimas:      Panaikinti 2010 m. spalio 27 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą Birkhoff prieš Komisiją (F‑60/09). Grąžinti bylą Tarnautojų teismui. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Šeimos išmokos – Išlaikomo vaiko išmoka – Teisė į išmokos mokėjimo pratęsimą neatsižvelgiant į vaiko amžių tuo atveju, jeigu jis negali užsidirbti pragyvenimui

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalis)

2.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Šeimos išmokos – Išlaikomo vaiko išmoka – Teisė į išmokos mokėjimo pratęsimą neatsižvelgiant į vaiko amžių tuo atveju, jeigu jis negali užsidirbti pragyvenimui

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalis)

1.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalį išlaikomo vaiko, kuris dėl sunkios ligos arba invalidumo negali užsidirbti pragyvenimui, išmokos mokėjimas pratęsiamas neatsižvelgiant į amžių.

Tam, kad sergantis ar neįgalus vaikas būtų suprantamas, kaip tas, kuris „negali užsidirbti pragyvenimui“, reikia atsižvelgti į kiekvieno nagrinėjamo atvejo konkrečias aplinkybes.

Tačiau remiantis argumentais, pagal kuriuos reikalaujama dėl socialinės tvarkos priežasčių atsižvelgti į konkretaus atvejo teisines ir faktines aplinkybes nustatant pajamų sumą, kurią turi neįgalusis pragyvenimui, logiškai mąstant reikia atsižvelgti į šio asmens grynąsias pajamas atskaičius visus valstybės mokesčius ir rinkliavas, o ne į pajamas jų neatskaičius.

Iš tiesų, pirma, vien pajamos atskaičius mokesčius atspindi tai, kuo atitinkamas asmuo faktiškai disponuoja kasdieniam pragyvenimui įprastoms išlaidoms padengti, kaip antai maistui, aprangai, gyvenamajai vietai, baldams, namų apyvokos daiktams, šildymui ir pan.

Antra, remiantis vienodo požiūrio principu, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas, negalima neatsižvelgti į tai, jog neįgaliojo, kurio pajamos prieš atskaitant mokesčius apmokestinamos įvairiais labai dideliais mokesčiais ir kuris dėl to turi sąlyginai mažas pajamas atskaičius mokesčius, faktinė padėtis skiriasi nuo neįgaliojo, kuris gauna tokias pačias pajamas prieš atskaitant mokesčius, tačiau iš jų atskaitomi gerokai mažesni mokesčiai, todėl jis turi sąlyginai didesnes pajamas. Atsižvelgiant į minėtos socialinės tvarkos tikslą, niekuo negalima pateisinti šių situacijų vertinimo kaip vienodų, remiantis tuo, kad pajamos prieš atskaitant mokesčius yra vienodos, nors faktiškai disponuojamos pajamos kasdieniam pragyvenimui labai skiriasi. Taigi kompetentinga institucija turi išnagrinėti konkrečias kiekvieno atvejo teisines ir faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar atitinkamas neįgalusis faktiškai negali užsidirbti pragyvenimui, kaip tai suprantama pagal minėtą Pareigūnų tarnybos nuostatų normą.

Trečia, atsižvelgimas į atitinkamo neįgaliojo faktiškai turimas pajamas atskaičius mokesčius yra suderinamas su tuo, kad taip pat iš jo profesinės veiklos pajamų reikia atimti išlaidas, kurias jis realiai patiria dėl savo negalios.

Galiausiai, nors tiesa, kad Europos Sąjungos teisės nuostatos, kuriomis suteikiama teisė į finansines išmokas, turi būti aiškinamos siaurai, iš minėtų svarstymų matyti, jog aiškinimas, kad reikia atsižvelgti į sergančio sunkia liga ar neįgalaus vaiko faktiškai turimas pajamas atskaičius mokesčius, atitinka pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalį tokiam vaikui, jei šis vaikas negali užsidirbti pragyvenimui, mokamos išmokos socialinį tikslą.

(žr. 28, 34, 37–40 ir 50 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimo Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, Rink. p. I‑3633, 56 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Dornonville de la Cour prieš Komisiją, T‑498/93, Rink. VT p. I‑A‑257 ir II‑813, 39 punktas.

2.      Išlaikomo vaiko pašalpa atitinka socialinės tvarkos tikslą, pagrįstą išlaidomis, patiriamomis dėl esamų ir tikrų su vaiko gyvenimu ir jo veiksminga priežiūra susijusių poreikių, todėl kompetentinga institucija kiekvienu konkrečiu atveju turi patikrinti, ar pasiekiamas šis socialinis tikslas, ir atsižvelgdama į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes nustatyti, ar atitinkamas vaikas dėl sunkios ligos arba negalios negali užsidirbti pragyvenimui.

Todėl institucijos, kuri aiškindama Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalį suformulavo objektyvų kriterijų, pareiga nagrinėti konkrečias atitinkamo atvejo aplinkybes nepanaikinama, kad ir koks būtų šio kriterijaus turinys.

Siekiant atsižvelgti į neįgaliojo padėties teisines ir faktines ypatybes, iš šio asmens profesinės veiklos pajamų reikia atimti visas išlaidas, kurių jis patiria dėl savo ligos. Taigi tik į taip sumažintas pajamas reikia atsižvelgti siekiant išsiaiškinti, ar neįgalusis negali užsidirbti pragyvenimui, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalį.

Veiksmai, kuriais siekiama pagerinti neįgaliųjų padėtį, patys savaime yra ne tikslas, bet priemonė, kuria siekiama užtikrinti vienodą požiūrį, todėl šie veiksmai leidžiami, jeigu tik jais siekiama užtikrinti tokį patį požiūrį į neįgalųjį, kaip ir į sveiką asmenį, kurio padėtis panaši. Šiuo atveju pagal vienodo požiūrio principą administracija privalo atsižvelgti tik į išlaidas, atsirandančias vien dėl atitinkamo vaiko negalios, finansiškai prilygindama jį nesergančiam asmeniui, kurio padėtis kitais atžvilgiais yra tokia pati.

Atsižvelgiant į tai, atėmus dalį išlaidų, susijusių su prekėmis ir paslaugomis, kurias naudoja kiekvienas asmuo, o ne vien neįgalieji, nebuvo padaryta nei faktinė, nei teisinė, nei akivaizdi vertinimo klaida.

(žr. 30, 32, 36, 57, 59 ir 60 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo Birkhoff prieš Komisiją, T‑302/01, Rink. VT p. I‑A‑245 ir II‑1185, 39, 40 ir 44 punktai.