BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija)
SPRENDIMAS
2011 m. rugsėjo 15 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Nyderlandų alaus rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuotas vienas tęstinis EB 81 straipsnio pažeidimas – Ieškovės dalyvavimas darant konstatuotą pažeidimą – Įrodymų nepakankamumas – Motyvavimo stoka“
Byloje T‑234/07
Koninklijke Grolsch NV, įsteigta Enschedėje (Nyderlandai), atstovaujama advokatų M. Biesheuvel ir J. de Pree,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą A. Bouquet, S. Noë ir A. Nijenhuis, vėliau A. Bouquet ir S. Noë, padedamų advokato M. Slotboom,
atsakovę,
dėl pagrindinio prašymo iš dalies panaikinti 2007 m. balandžio 18 d. Komisijos sprendimą C (2007) 1697 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/B/37.766 – Nyderlandų alaus rinka) ir papildomo prašymo sumažinti ieškovei skirtą baudą
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininko pareigas einantis teisėjas V. Vadapalas ir teisėjai A. Dittrich ir L. Truchot (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 24 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Ieškovė Koninklijke Grolsch NV – tai alaus gamybos sektoriuje veikianti bendrovė, kurį ji parduoda su savo prekių ženklu.
2 Grolsch grupė yra viena iš keturių pagrindinių Nyderlandų alaus rinkoje veikiančių subjektų. Kitos trys pagrindinės alaus daryklos šioje rinkoje – tai Heineken grupė (toliau – Heineken), kurios valdymas pavestas bendrovei Heineken NV, o gamyba – dukterinei bendrovei Heineken Nederland BV, InBev grupė (toliau – InBev), iki 2004 m. žinoma Interbrew pavadinimu, kurios valdymas pavestas bendrovei InBev NV, o gamyba – dukterinei bendrovei InBev Nederland NV, ir bendrovė Bavaria NV.
3 Grolsch grupė ir kitos trys pagrindinės šios rinkos alaus daryklos savo alų galutiniams klientams parduoda, be kita ko, pasitelkdamos du platinimo kanalus. Reikia skirti „horeca“ sektorių, t. y. viešbučius, restoranus ir kavines (toliau – viešbučių ir restoranų sektorius), kuriuose alus vartojamas vietoje, ir „food“ sektorių, kuris apima prekybos centrus bei vyno ir alkoholinių gėrimų parduotuves, kur pirktas alus skirtas privačiai vartoti namuose. Antrasis sektorius taip pat apima su privačiu prekių ženklu parduodamą alų. Iš keturių suinteresuotų alaus daryklų šiame segmente veikia tik InBev ir Bavaria.
4 Šios keturios alaus daryklos yra Centraal Brouwerij Kantoor (toliau – CBK) narės. Tai yra federacijos forma veikianti organizacija, kuri pagal savo įstatus atstovauja savo narių interesams ir kurią sudaro visuotinis susirinkimas ir įvairios komisijos, kaip antai komisija, kuriai pavesti viešbučių ir restoranų sektoriaus klausimai, bei finansų komisija, dabar tapusi direktorių komitetu. CBK vykstantiems susirinkimams jos sekretoriatas parengia pakvietimus ir oficialius nuosekliai numeruojamus protokolus ir išsiunčia juos susirinkime dalyvaujantiems organizacijos nariams.
Administracinė procedūra
5 2000 m. sausio 28 d. ir 2000 m. vasario 3 d., 25 ir 29 dienos raštais InBev padarė kelis penkių jos direktorių pareiškimais papildytus pareiškimus (toliau visi kartu – „InBev pareiškimas“) dėl konkurenciją ribojančių veiksmų Nyderlandų alaus rinkoje. InBev pareiškimas buvo padarytas vykstant 1999 m. pradėtam Europos Bendrijų Komisijos tyrimui dėl kartelinių veiksmų ir galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi Belgijos alaus rinkoje. Kartu su šiuo pareiškimu InBev pateikė prašymą neskirti ar sumažinti baudą pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4).
6 Gavusi InBev pareiškimą 2000 m. kovo 17 d. Komisija priėmė sprendimą dėl patikrinimų, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17/62, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties [81] ir [82] straipsnius (OL L 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), paskutinį kartą iš dalies pakeisto 1999 m. birželio 10 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1216/1999 (OL L 148, p. 5), 14 straipsnio 3 dalimi.
7 Pagal pirmąsias dvi šio sprendimo konstatuojamąsias dalis:
„Koninklijke Grolsch NV – tai alaus gamybos įmonė.
Komisija turi informacijos, kad Koninklijke Grolsch NV, įmonės, kurias ji tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja, įskaitant Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV, ir jos pagrindiniai konkurentai dalyvauja ar dalyvavo susitarimuose ir (arba) imantis suderintų veiksmų ir (arba) prisideda arba prisidėjo [CBK] priimant sprendimus dėl kainų nustatymo, rinkų pasidalijimo ir (arba) pasikeitimo informacija Nyderlandų alaus rinkoje – tiek mažmeninės prekybos, tiek viešbučių ir restoranų [sektoriuose] <...>.“
8 Šio sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:
„Koninklijke Grolsch NV ir tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamos įmonės, įskaitant Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV, privalo leisti atlikti patikrinimus dėl preziumuojamų susitarimų ir (arba) suderintų veiksmų, kurių tikslas ir poveikis yra apriboti konkurenciją tarp alaus gamybos įmonių Nyderlanduose. Susitarimų ir (arba) suderintų veiksmų dalyką sudarė kainų suderinimas, rinkų pasidalijimas ir (arba) pasikeitimas informacija Nyderlandų alaus rinkoje – tiek mažmeninės prekybos, tiek viešbučių ir restoranų [sektoriuose] <…>. Šis elgesys taip pat galėjo pasireikšti [CBK], įmonių asociacijos, kurios narė yra Grolsch, sprendimų forma.“
9 Pagal sprendimo dėl patikrinimo 3 straipsnio pirmą pastraipą:
„Šis sprendimas skirtas:
Koninklijke Grolsch NV
Brouwerijstraat 1
7523 XC Enschedė
Nydelandai
ir tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamoms įmonėms, įskaitant:
Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV
Brouwerijstraat 1
7523 XC Enschedė
Nyderlandai.“
10 Anot Komisijos, 2000 m. kovo 22 ir 23 d. patikrinimai buvo atlikti Koninklijke Grolsch NV, kitose trijose suinteresuotose Nyderlandų alaus daryklose ir CBK patalpose.
11 Be to, Komisija pateikė „Grolsch“ kelis prašymus pateikti informacijos.
12 2005 m. rugpjūčio 30 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kuris buvo išsiųstas ieškovei 2005 m. rugpjūčio 31 d. 2005 m. lapkričio 25 d. raštu ieškovė pateikė savo rašytines pastabas dėl šio pranešimo. Nė viena suinteresuotoji šalis neprašė surengti posėdžio.
13 2007 m. balandžio 18 d. Komisija priėmė sprendimą dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla Nr. COMP/B/37.766 – Nyderlandų alaus rinka; toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį ieškovei pranešta 2007 m. balandžio 24 d. raštu.
Ginčijamas sprendimas
14 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad „Grolsch: Koninklijke Grolsch NV“ ir kitos suinteresuotos bendrovės nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d. dalyvavo darant vieną tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kurį sudarė susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai, siekiant apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje.
15 Pažeidimą sudarė, pirma, alaus kainų ir alaus kainų padidinimo koordinavimas Nyderlanduose viešbučių ir restoranų bei privačiame sektoriuose, įskaitant su privačiu prekių ženklu parduodamą alų, antra, nereguliarus kitų atskiriems klientams viešbučių ir restoranų sektoriuje siūlomų prekybos sąlygų, kaip antai įsikūrimo paskolos, Nyderlanduose koordinavimas ir, trečia, nereguliarus klientų pasidalijimo koordinavimas Nyderlanduose viešbučių ir restoranų bei privačiame sektoriuose (ginčijamo sprendimo 1 straipsnis ir 257 bei 258 konstatuojamosios dalys).
16 Remiantis ginčijamu sprendimu, alaus daryklų antikonkurenciniai veiksmai buvo atliekami per daugiašalius neoficialius susitikimus, kuriuose reguliariai dalyvavo keturi pagrindiniai Nyderlandų alaus rinkos subjektai, ir per papildomus dvišalius įvairių šių alaus daryklų susitikimus. Pagal ginčijamą sprendimą šie susitikimai vyko slapta, tyčia, jų dalyviams suvokiant, kad atliekami draudžiami veiksmai (ginčijamo sprendimo 257–260 konstatuojamosios dalys).
17 Pavyzdžiui, pirmiausia nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d. vyko nemažai daugiašalių susitikimų, vadinamų „Catherijne pasitarimais“ arba „einamųjų reikalų komitetu“. Ginčijamame sprendime nustatyta, kad šie susitikimai, per kuriuos didžiausias dėmesys skirtas viešbučių ir restoranų sektoriui, tačiau kurie galėjo būti susiję ir su privačiu sektoriumi, buvo iš esmės skirti kainoms ir alaus kainų padidinimui koordinuoti, nuolaidų dydžio ribojimui aptarti ir klientams pasidalyti, taip pat veiksmams dėl tam tikrų kitų prekybos sąlygų suderinti. Per šiuos susitikimus buvo aptariamos ir su privačiu prekių ženklu parduodamo alaus kainos (ginčijamo sprendimo 85, 90, 98, 115–127 ir 247–252 konstatuojamosios dalys).
18 Antra, kiek tai susiję su dvišaliais alaus daryklų kontaktais, ginčijamame sprendime pažymima, kad InBev ir Bavaria buvo susitikusios 1997 m. gegužės 12 d. ir aptarė su privačiu prekių ženklu parduodamo alaus kainų padidinimą (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis). Be to, anot Komisijos, Heineken ir Bavaria buvo susitikusios 1998 m., siekdamos aptarti apribojimus, susijusius su pardavimo taškais viešbučių ir restoranų sektoriuje (ginčijamo sprendimo 189 konstatuojamoji dalis). Komisija pažymi, kad 1999 m. liepos mėnesį dvišalių kontaktų buvo tarp Heineken ir „Grolsch“ dėl kompensacijų klientams privačiame sektoriuje, kurie taiko laikinas kainų nuolaidas (ginčijamo sprendimo 212 ir 213 konstatuojamosios dalys).
19 Galiausiai, remiantis ginčijamu sprendimu, 1997 m. tarp InBev ir Bavaria buvo dvišalių kontaktų ir keitimosi informacija, skirtų bendroms diskusijoms apie alaus kainas bei diskusijoms daugiausia apie privačius prekių ženklus. Dvišaliai kontaktai pasikeitimo informacija forma, skirti privatiems prekių ženklams, 1998 m. birželio ir liepos mėnesiais taip pat buvo užmegzti su Belgijos alaus daryklomis. Komisija patikslino, kad šie pokalbiai vyko dalyvaujant Heineken ir „Grolsch“ (ginčijamo sprendimo 105, 222–229 ir 232–236 konstatuojamosios dalys).
20 Šių veiksmų konstatavimas didele dalimi pagrįstas InBev pareiškime pateiktomis nuorodomis (ginčijamo sprendimo 40–62 konstatuojamosios dalys).
21 Be to, ginčijamame sprendime Komisija pažymi, kad InBev pareiškimą patvirtina nemažai Grolsch grupės ir kitų trijų Nyderlandų alaus daryklų vidaus dokumentų, susitikimų užrašai, išlaidų pažymos ir dienotvarkių kopijos, gautų atlikus patikrinimus ir išsiuntus prašymus pateikti informacijos (ginčijamo sprendimo 63–255 konstatuojamosios dalys).
22 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:
„1 straipsnis
Laikotarpiu nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d. toliau nurodytos įmonės dalyvavo darant vieną tęstinį [EB] 81 straipsnio pažeidimą, kurį sudarė susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai, siekiant apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje, visų pirma: i) alaus kainų ir alaus kainų padidinimo koordinavimas Nyderlanduose viešbučių ir restoranų sektoriuje bei privačiame sektoriuje, įskaitant su privačiu prekių ženklu parduodamą alų; ii) nereguliarus kitų atskiriems klientams viešbučių ir restoranų [sektoriuje] siūlomų prekybos sąlygų Nyderlanduose koordinavimas; ir iii) nereguliarus klientų pasidalijimo koordinavimas Nyderlanduose viešbučių ir restoranų bei privačiame [sektoriuose]:
InBev: InBev NV ir InBev Nederland NV
Heineken: Heineken NV ir Heineken Nederland BV
Grolsch: Koninklijke Grolsch NV
Bavaria: Bavaria NV.
2 straipsnis
1 straipsnyje paminėtos įmonės turi nedelsdamos nutraukti tame straipsnyje nurodytus pažeidimus, jeigu to dar nepadarė.
Jos susilaiko nuo bet kokių 1 straipsnyje nurodytų veiksmų ar elgesio, taip pat nuo bet kokių priemonių, turinčių identišką ar panašų tikslą ar poveikį.
3 straipsnis
Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:
a) solidariai Heineken NV ir Heineken Nederland BV – 219 275 000 eurų;
b) Koninklijke Grolsch NV – 31 658 000 eurų;
c) Bavaria NV – 22 850 000 eurų.
<...>
4 straipsnis
Šis sprendimas skirtas bendrovėms:
InBev NV, Brouwerijplein 1, B 3000 Levenas, Belgija
InBev Nederland NV, Ceresstraat 1, 4811 CA Breda, Nyderlandai
Heineken NV, Vijzelstraat 72, 1017 HL Amsterdamas, Nyderlandai
Heineken Nederland BV, Burgemeester Smeetsweg 1, 2382 PH Zutervaudė, Nyderlandai
Koninklijke Grolsch NV, Brouwerslaan 1, 7548 XA Enschedė, Nyderlandai
Bavaria NV, De Slater 1, 5737 RV Lishautas, Nyderlandai.
<...>“
Procesas ir šalių reikalavimai
23 Ši byla pradėta ieškovės ieškiniu, kurį Teismo kanceliarija gavo 2007 m. liepos 4 d.
24 2010 m. vasario 10 d. Sprendimu Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 14 straipsnio 1 dalį ir 51 straipsnio 1 dalį, perdavė bylą šeštajai išplėstinei kolegijai.
25 Taikydamas proceso organizavimo priemones, 2010 m. vasario 12 d. Bendrasis Teismas pateikė šalims rašytinius klausimus, į kuriuos jos atsakė per nustatytą terminą.
26 Per 2010 m. kovo 24 d. posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo užduotus klausimus.
27 Kadangi teisėjas pranešėjas negalėjo vykdyti savo pareigų po žodinės proceso dalies pabaigos, byla buvo paskirta naujam teisėjui pranešėjui ir, remiantis Procedūros reglamento 32 straipsnio 1 dalimi, pasitarimuose dėl šio sprendimo dalyvavo trys jį pasirašiusieji teisėjai.
28 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti visą ar dalį ginčijamo sprendimo, bent kiek jis yra jai skirtas,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti šiuo sprendimu jai skirtos baudos dydį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
30 Grįsdama savo ieškinį, ieškovė iš esmės pateikia šešis ieškinio pagrindus, susijusius, pirma, su pažeidimais per administracinę procedūrą, antra, su pareigos motyvuoti pažeidimu, kalbant apie tiesioginį ieškovės dalyvavimą darant konstatuotą pažeidimą, trečia, su nepakankamais inkriminuojamo neteisėto elgesio įrodymais, ketvirta, su klaidingu šio elgesio kvalifikavimu kaip dalyvavimo visuose susitarimuose ir (arba) suderintuose veiksmuose, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, penkta, su ieškovės tiesioginio dalyvavimo darant konstatuotą vieną tęstinį pažeidimą nebuvimu ir, šešta, su baudos dydžio neadekvatumu.
31 Pirmiausia reikia išnagrinėti penktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su ieškovės tiesioginio dalyvavimo darant konstatuotą vieną tęstinį pažeidimą nebuvimu.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su ieškovės tiesioginio dalyvavimo darant konstatuotą vieną tęstinį pažeidimą nebuvimu
32 Ieškovė neigia, kad tiesiogiai dalyvavo darant konstatuotą pažeidimą. Jos teigimu, J. T, jos valdybos pirmininkas nuo 1997 m., atstovavo jai tik 1999 m. sausio 8 d. finansų komisijos susitikime. Kiti ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje įvardyti „Grolsch direktoriai“, dalyvavę visuose kituose susitikimuose, – tai jos dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV darbuotojai.
Dėl ieškinio pagrindo priimtinumo
– Šalių argumentai
33 Komisija ginčija šio ieškinio pagrindo priimtinumą, nes Komisija nekėlė klausimo dėl savo dalyvavimo darant pažeidimą nei atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, nei 2001 m. gruodžio 21 d. atsakyme į prašymą pateikti informacijos. Priešingai, ieškovė buvo pateikusi duomenų, leidžiančių suprasti, kad ji buvo ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje nurodytų inkriminuojamų susitikimų dalyvių darbdavė.
34 Kadangi ieškovė niekuomet nebuvo aiškiai suformulavusi šio ieškinio pagrindo per administracinę procedūrą, anot Komisijos, ji nebegali jo pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme. Jeigu per administracinę procedūrą įmonė aiškiai pripažino pranešime apie kaltinimus Komisijos inkriminuojamų faktinių aplinkybių teisingumą, ji iš principo nebeturi teisės jų ginčyti Bendrajame Teisme.
35 Ieškovė pripažįsta nepateikusi šio ieškinio pagrindo per administracinę stadiją, tačiau pastebi neigusi, kad padarė pažeidimą atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. Galiausiai ji mano, kad gali pirmą kartą pateikti šį procedūrinį ieškinio pagrindą Bendrajame Teisme.
36 Anot ieškovės, įmonė iš principo nebegali ginčyti Bendrajame Teisme jai inkriminuojamų faktinių aplinkybių, tik jeigu tiesiogiai pripažino jas per administracinę procedūrą. Tačiau ji nebuvo pripažinusi, kad padarė inkriminuojamą pažeidimą, ir juo labiau nebuvo to padariusi tiesiogiai.
– Bendrojo Teismo vertinimas
37 Reikia priminti, kad jokia Sąjungos teisės nuostata nereikalaujama, kad pranešimo apie kaltinimus adresatas ginčytų įvairias faktines ir teisines aplinkybes per administracinę procedūrą tam, kad galėtų tai daryti vėliau per teismo procesą.
38 Nors tai, kad įmonė tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta faktines ar teisines aplinkybes per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą, gali būti papildomas įrodymas vertinant ieškinio pagrįstumą, toks pripažinimas negali riboti teisės pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, kurią fizinis ar juridinis asmuo turi pagal sutartį, įgyvendinimo.
39 Komisijos argumentas, kad ieškovė neturi teisės Bendrajame Teisme ginčyti jos dalyvavimo inkriminuotame kartelyje konstatavimo, nes to nebuvo aiškiomis ir tiksliomis formuluotėmis padariusi per administracinę procedūrą, iš esmės reiškia ieškovės prieigos prie teisingumo ir, konkrečiai kalbant, jos teisės į tai, kad byla būtų išnagrinėta teisme, ribojimą.
40 Nesant šiuo tikslu aiškiai įtvirtinto teisinio pagrindo, toks apribojimas prieštarautų bendriesiems teisėtumo ir teisės į gynybą užtikrinimo principams. Be to, reikia pažymėti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir į nešališką teismą garantuota 2009 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (OL C 364, p. 1).
41 Tai reiškia, kad šis ieškinio pagrindas priimtinas.
Dėl ieškinio pagrindo pagrįstumo
– Šalių argumentai
42 Ieškovė mano, jog dėl to, kad jai buvo atstovaujama tik 1999 m. sausio 8 d. finansų komisijos susitikime, dalyvaujant J. T., Komisija neturėjo teisė konstatuoti jos dalyvavimo darant konstatuotą pažeidimą, o prireikus tik pritaikyti atsakomybę už dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland, kurios darbuotojai dalyvavo visuose kituose neteisėtuose susitikimuose, padarytą pažeidimą.
43 Be to, anot jos, Komisija negalėjo nežinoti apie šios dukterinės bendrovės buvimą, nes sprendimas dėl patikrinimo buvo skirtas ir jai.
44 Komisija iš esmės mano turėjusi pakankamai priežasčių preziumuoti, kad antikonkurencinių susitikimų dalyviai dirba ieškovei ir kad dėl to ji dalyvavo darant pažeidimą.
45 Komisija taip pat pastebi, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė buvo pateikusi duomenų, leidžiančių suprasti, kad ji buvo „Grolsch direktorių“, kurie ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyti kaip inkriminuojamų susitikimų dalyviai, darbdavė.
– Bendrojo Teismo vertinimas
46 Ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Grolsch direktoriai, reikšmingi pateikiant įrodymus šioje byloje, – tai:
– [P. P. S.] (valdybos pirmininkas 1987–1996 m.),
– [J. T.] (komercijos direktorius 1990–1996 m., generalinis direktorius 1996–1997 m., valdybos pirmininkas nuo 1997 m.),
– [R. S.] (už Nyderlandų viešbučių ir restoranų sektorių atsakingas direktorius 1992–1995 m., Nyderlandų komercijos direktorius 1996–1999 m.),
– [H. O. B.] (už viešbučių ir restoranų sektorių atsakingas direktorius 1996–2000 m.),
– [P. M.] (privataus sektoriaus pardavimo direktorius iki 1999 m., komercijos direktorius nuo 1999 m.),
– [K. H.] (privataus sektoriaus pardavimo direktorius nuo 2000 m., prieš tai – Market Research Manager),
– [L. S.] (gamybos direktorius iki 1996 m., technologijos kontrolės ir paslaugų direktorius nuo 1996 m.).“
47 Komisija neginčija ieškovės teiginio, kad, išskyrus J. T., jos valdybos pirmininką nuo 1997 m., nė vienas iš ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje kaip „Grolsch direktoriai, reikšmingi pateikiant įrodymus šioje byloje“, dėl kurių dalyvavimo inkriminuojamuosiuose susitikimuose ji kaltinama, apibūdintų asmenų nebuvo ieškovės darbuotojai. Komisija taip pat neneigia, kad šie direktoriai buvo ieškovės dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland direktoriai, kaip tai patvirtina šių asmenų darbo sutartys ir kiti prie ieškovės atsakymų į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus pridėti dokumentai.
48 Be to, savo pastabose ir atsakymuose į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus Komisija teigė, kad nuspręsdama, jog ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje kaip „Grolsch direktoriai“ apibrėžti asmenys vykdo savo funkcijas pas ieškovę, ji iš esmės rėmėsi 2001 m. gruodžio 21 d. ieškovės atsakymu į prašymą pateikti informacijos, kuris jai buvo išsiųstas 2001 m. spalio 10 d.
49 Vis dėlto iš šio atsakymo išplaukia, viena vertus, kad nuo 1996 m. sausio iki 1999 m. lapkričio mėnesio R. S. buvo Grolsche Bierbrouwerij Nederland Nyderlandų komercijos direktorius ir kad šiuo metu jis yra Grolsch International BV direktorius, ir, kita vertus, kad P. M. „nuo 1999 m. lapkričio mėnesio užima Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV komercijos direktoriaus pareigas [ir kad] prieš tai [jis] buvo atsakingas už privatų sektorių (mažmeninė prekyba, ne viešbučių ir restoranų sektorius), būdamas privataus sektoriaus pardavimo vadovu“.
50 Be to, savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 47 punkte ieškovė buvo nurodžiusi, kad „vardų kodų sąrašą [J. T.] naudojo ne kaip Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV komercijos direktorius, o kaip Grolsch NV valdybos pirmininkas (pareigos, kurias jis užėmė 1997–2004 m.) [ir kad] šiuo sąrašu nesinaudoji kiti asmenys nei bendrovėje Grolsch NV, nei bendrovėje Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV (kur dirbo plenariniuose susitikimuose dalyvavę asmenys)“.
51 Galiausiai per Komisijos patikrinimą 2000 m. kovo 23 d. padarytame J. T. (Grolsche Bierbrouwerij Nederland generalinis direktorius 1996–1997 m. ir ieškovės valdybos pirmininkas nuo 1997 m.) pareiškime, kuris nurodytas kaip įrodymas ginčijamo sprendimo 249 ir 308 konstatuojamosiose dalyse, sakoma, kad pareiškimą pasirašęs asmuo užima „Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV generalinio direktoriaus“ pareigas.
52 Teisinga, kad iš ginčijamo sprendimo išplaukia, jog 1996 m. spalio 21 d. kartu su Interbrew Nederland generaliniu direktoriumi J. T. dalyvavo dvišaliame susitikime dėl privataus prekių ženklo (ginčijamo sprendimo 250 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto reikia pastebėti, kad tuo metu šis asmuo dar buvo ieškovės dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland darbuotojas ir todėl dar nedirbo ieškovei, kaip tai matyti iš ieškovės atsakymų į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus ir 1997 m. rugsėjo 2 d. darbo sutarties, kurią ji buvo sudariusi su J. T. ir kuri buvo pateikta Bendrajam Teismui.
53 Be to, nors ginčijamame sprendime sakoma, jog 1999 m. lapkričio 10 d. J. T. dalyvavo susitikime su Heineken atstovais dėl bendros Europos ir (arba) pasaulio alaus rinkos raidos (ginčijamo sprendimo 405 ir 412 konstatuojamosios dalys), pažymėtina, kad šis susitikimas vyko po 1999 m. lapkričio 3 d., t. y. dienos, kurią Komisija pripažino kaip pažeidimo laikotarpio pabaigą.
54 Remiantis ginčijamu sprendimu, per CBK finansų komisijos posėdžius J. T. visuomet turėjo dokumentą, skirtą atkreipti Interbrew ir Bavaria dėmesį į su privačiu prekių ženklu parduodamo alaus kainų nustatymą (ginčijamo sprendimo 249 ir 308 konstatuojamosios dalys). Tačiau iš ginčijamo sprendimo nėra matyti, kad šis asmuo būtų dalyvavęs kituose susitikimuose, išskyrus 1999 m. sausio 8 d. susitikimą, per kurį, remiantis jo užrašais kvietime į šį susitikimą, buvo kalbama apie alaus kainas (ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamoji dalis).
55 Ginčijamame sprendime apsiribojama trimis įrodymais, galinčiais patvirtinti ieškovės dalyvavimą atliekant inkriminuojamus veiksmus: InBev pareiškimu, J. T. užrašais kvietime į minėtą 1999 m. sausio 8 d. susitikimą (ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamoji dalis) ir bendrovėje Heineken rastais dokumentais, kuriuose minimi maždaug 1999 m. liepos 5 d. turėti telefoniniai J. T. kontaktai su Heineken vadovais dėl vieno parduotuvių tinklo taikomų nuolaidų (ginčijamo sprendimo 473 išnaša).
56 Pirmiausia savo pareiškime, kuris yra vienintelis įrodymas, susijęs su visomis konstatuoto pažeidimo sudedamosiomis, InBev bendrais žodžiais kalba apie Grolsch grupės dalyvavimą ir konkrečiai nemini individualaus ieškovės – Koninklijke Grolsch – dalyvavimo. Visi Grolsch grupei priklausantys asmenys, kurių vardai paminėti InBev pareiškime, išskyrus J. T., yra jos dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland darbuotojai.
57 J. T. vardas savo ruožtu figūruoja tik prie InBev pareiškimo pridėtame CBK finansų komisijos susitikimų datų ir pagrindinėms Nyderlandų alaus darykloms šiuose susitikimuose atstovavusių asmenų sąraše. Iš šio sąrašo matyti, kad per inkriminuojamą laikotarpį J. T. dalyvavo keturiuose finansų komisijos susitikimuose. Tačiau 1999 m. sausio 8 d. susitikimas yra vienintelis sąraše, kuris paminėtas ginčijamame sprendime. Be to, iš InBev pareiškimo išplaukia, kad šio susitikimo dalyvių vardai „niet bekenk“ (nežinomi).
58 Antra, minėti J. T. užrašai, kaip jie cituojami ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamojoje dalyje, yra tokie:
„– pardavimas 98 m.
– alaus kaina →
– „pinolės“ tipo dėžės | akcijos / II kat.
– dėžės | apačia
| statinė
| NMA.“
59 Anot Komisijos, šie užrašai parodo, kad pokalbiai apie alaus kainą buvo sukoncentruoti į keturis klausimus, kuriuos sudarė: pirma, pardavimo skatinimo akcijos privačiame rinkos sektoriuje, antra, pigesnio ir su privačiu prekių ženklu parduodamo alaus kaina, trečia, alaus kaina statinėmis, Nyderlandų alaus rinkoje viešbučių ir restoranų sektoriuje naudojamais dideliais konteineriais ir, ketvirta, Nyderlandų konkurencijos tarnyba NMA (ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamoji dalis).
60 Trečia, iš bendrovėje Heineken rastų dokumentų, kuriuose kalbama apie maždaug 1999 m. liepos 5 d. vykusius J. T. telefoninius kontaktus su Heineken vadovybe, Komisija padarė išvadą, kad Heineken buvo tiesiogiai susisiekusi su Grolsch grupe kainų sumažinimo klausimu ir tai buvo padaryta likus pusantro mėnesio iki faktinio laikinų kainų nuolaidų taikymo parduotuvių tinkle, kuriam Grolsch grupė atsisakė suteikti kompensaciją (ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamoji dalis).
61 Reikia konstatuoti, kad J. T. užrašai kvietime į 1999 m. sausio 8 d. susitikimą ir bendrovėje Heineken rasti dokumentai su nuoroda į du maždaug 1999 m. liepos 5 d. vykusius J. T. telefoninius kontaktus su Heineken vadovybe – tai vieninteliai įrodymų elementai, konkrečiai susiję su galimu ieškovės asmeniniu dalyvavimu darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą vieną tęstinį pažeidimą laikotarpiu nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d.
62 Pirmiausia pažymėtina, kad šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie ieškovės prisidėjimą prie antros ir trečios šio pažeidimo sudedamųjų, t. y. „nereguliarus kitų [nei kainos] atskiriems klientams viešbučių ir restoranų [sektoriuje] siūlomų prekybos sąlygų Nyderlanduose koordinavimas“ ir „nereguliarus klientų pasidalijimo koordinavimas Nyderlanduose viešbučių ir restoranų bei privačiame [sektoriuose]“.
63 Antra, kalbant apie pirmąją konstatuoto vieno tęstinio pažeidimo sudedamąją, t. y. „alaus kainų ir alaus kainų padidinimo koordinavimą Nyderlanduose viešbučių ir restoranų bei privačiame [sektoriuose]“, pasakytina, kad J. T. užrašai dėl 1999 m. sausio 8 d. susitikimo – tai vienintelis ginčijamame sprendime paminėtas elementas, susijęs su ieškovės dalyvavimu koordinuojant kainas ir kainų padidinimą su privačiu prekių ženklu parduodamo alaus segmente, kuris priklauso vien privačiam sektoriui.
64 Be to, du maždaug 1999 m. liepos 5 d. įvykę telefoniniai kontaktai tarp Heineken ir J. T. negali būti laikomi susijusiais su šiuo privataus sektoriaus segmentu, nes nei Heineken, nei Grolsch grupė negamina su privačiu prekių ženklu parduodamo alaus (ginčijamo sprendimo 7 ir 18 konstatuojamosios dalys).
65 Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš aprašytų šio teisinio ginčo aplinkybių, visi konstatuoti susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai, kaip jie suprantami pagal EB 81 straipsnį, kurie buvo taip kvalifikuoti ginčijamo sprendimo 337 konstatuojamojoje dalyje, grindžiami kompleksine suderintų veiksmų sistema, kurią sukūrė suinteresuotos alaus daryklos ir kuri dėl to reikalavo reguliarių kontaktų per ilgą laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 60 punktą).
66 Šiomis sąlygomis neatrodo, kad J. T. savaime gali patvirtinti ieškovės dalyvavimo atliekant ginčijamame sprendime konstatuotus tęstinius keturių alaus daryklų veiksmus šiame Nyderlandų alaus rinkos segmente.
67 Turint omenyje tokį izoliuotą ieškovės dalyvavimo derinant veiksmus su kitomis trimis suinteresuotomis alaus daryklomis požymį, negalima laikyti įrodytu faktą, kad ieškovė dalyvavo koordinuojant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą tęstinį alaus kainų ir kainų padidinimą Nyderlanduose, kalbant apie su privačiu prekių ženklu parduodamo alaus segmentą privačiame alaus sektoriuje Nyderlanduose.
68 Trečia, dėl to, kad ieškovė nedalyvavo visuose ginčijamame sprendime nurodytuose alaus daryklų susitikimuose, išskyrus 1999 m. sausio 8 d. susitikimą, taip pat neįrodyta, kad ieškovė būtų dalyvavusi kartu su kitomis suinteresuotomis alaus daryklomis daugiašaliai koordinuojant kainas ir kainų padidinimą Nyderlanduose tiek viešbučių ir restoranų sektoriuje, tiek alaus, kuris privačiame sektoriuje nėra parduodamas su privačiu prekių ženklu, segmente.
69 Atsižvelgiant į dvišalį maždaug 1999 m. liepos 5 d. vykusių Heineken ir J. T. kontaktų pobūdį, su 1999 m. sausio 8 d. susitikimu susiję J. T. užrašai savaime negali įrodyti ieškovės dalyvavimo tęstiniu būdu daugiašaliai koordinuojant kainas tarp keturių alaus daryklų, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas.
70 Šiomis sąlygomis su 1999 m. sausio 8 d. susitikimu susijusių J. T. užrašų ir dviejų maždaug 1999 m. liepos 5 d. įvykusių šio asmens telefoninių kontaktų su Heineken vadovybe nepakanka ieškovės dalyvavimui darant vieną tęstinį pažeidimą, kurį konstatavo Komisija, įrodyti.
71 Iš išdėstytų argumentų išplaukia, kad ginčijamo sprendimo 399 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai nusprendė, jog „šio sprendimo 4 [punkte] aprašyti įrodymai parodo, kad [ieškovė] Koninklijke Grolsch NV tiesiogiai dalyvavo kartelyje nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d.“
72 Šiomis aplinkybėmis reikia pritarti ieškinio pagrindui, susijusiam su ieškovės tiesioginio dalyvavimo darant vieną tęstinį pažeidimą nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d., kaip tai konstatuotą ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, nebuvimu.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu, kalbant apie tiesioginį ieškovės dalyvavimą darant konstatuotą pažeidimą
Šalių argumentai
73 Ieškovė kaltina Komisiją, kad teiginiais dėl tariamo tiesioginio dalyvavimo darant ginčijamame sprendime konstatuotą pažeidimą ji pažeidė savo pareigą motyvuoti.
74 Savo 2010 m. vasario 27 d. rašytiniuose atsakymuose į Bendrojo Teismo klausimus Komisija pažymėjo, kad nebuvo atskirti juridiniai asmenys Koninklijke Grolsch ir (100 % jai priklausanti) jos dukterinė bendrovė Grolsche Bierbrouwerij Nederland ir kad kartelio susitikimo dalyviai veikė kaip už privatų sektorių atsakingas komercijos direktorius ir kaip įmonės Grolsch, kurią kontroliuoja juridinis asmuo Koninklijke Grolsch, generalinis direktorius ir pan.
75 Per teismo posėdį Komisija pridūrė, kad šios dvi bendrovės sudaro ekonominį vienetą ir kad šis ekonominis vienetas dalyvavo darant pažeidimą.
Bendrojo Teismo vertinimas
76 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką motyvavimas, reikalaujamas pagal EB 253 straipsnį, turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios ginčijamą aktą, argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas pateikti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
77 Jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kyla konstatuoto pažeidimo inkriminavimo problemų, jis turi būti pakankamai motyvuotas kiekvieno adresato atžvilgiu, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą.
78 Pavyzdžiui, patronuojančios bendrovės, kuri pripažįstama atsakinga už savo dukterinės bendrovės veiksmus, atžvilgiu tokiame sprendime turi būti detaliai išdėstytos priežastys, galinčios pateisinti šios bendrovės atsakomybės už pažeidimą pripažinimą (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 78–80 punktus).
79 Pateikdama šį ieškinio pagrindą ieškovė iš esmės kaltina Komisiją, kad neišdėstė faktinių ir teisinių aplinkybių atsakomybės pripažinimui pagrįsti, iš tikrųjų pripažinus jos atsakomybę už dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland dalyvavimą kartelyje, kuris išplaukia iš šios bendrovės darbuotojų dalyvavimo ginčijamuose susitikimuose.
80 Teisinga, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 58 punktas).
81 Tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto nariai ir todėl sudaro vieną įmonę. Pavyzdžiui, aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktas).
82 Tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % jos Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, viena vertus, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui (minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktas).
83 Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių parodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktas).
84 Vis dėlto nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje paminėjusi Grolsch grupę tarp keturių nagrinėjamame kartelyje dalyvavusių alaus daryklų, 18 konstatuojamojoje dalyje Komisija sutapatina ieškovę ir Grolsch grupę, kuriai priklauso ieškovės dukterinė bendrovė Grolsche Bierbrouwerij Nederland.
85 Toliau ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje vardydama šių alaus daryklų susitikimuose dalyvavusių Grolsch direktorių vardus, nenurodydama, ar jie priklauso ieškovei, ar jos dukterinei bendrovei Grolsche Bierbrouwerij Nederland, Komisija sutapatino visus suinteresuotus asmenis su ieškovės direktoriais, nors per nustatytą pažeidimo laikotarpį visi jie, išskyrus J. T., buvo dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij darbuotojai.
86 Vis dėlto sutapatinusi ieškovę ir Grolsch grupę Komisija nepateikė priežasčių, dėl kurių pripažino ieškovę atsakinga už jos dukterinės bendrovės Groslche Bierbrouwerij Nederland dalyvavimą kartelyje, kurį tariamai parodo šios bendrovės darbuotojų dalyvavimas ginčijamuose susitikimuose, kaip to reikalaujama pagal minėtą teismų praktiką.
87 Ieškovės atsakomybę už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą Komisija apibrėžia taip:
„8.2. Atsakomybė šioje byloje
<...>
8.2.2. Grolsch
399) Šio sprendimo 4 [punkte] paminėti įrodymai parodo, kad Koninklijke Grolsch NV tiesiogiai dalyvavo kartelyje nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d.“
88 Pavyzdžiui, ginčijamame sprendime nieko nesakoma apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ieškovės ir jos dukterinės bendrovės ryšius, o jį pagrindžiant pastarosios pavadinimas niekur neminimas.
89 Taigi Komisija neišdėstė priežasčių, kurios remiantis jos pačios ginčijamo sprendimo 397 konstatuojamojoje dalyje nustatytu principu paskatino ją „nustatyti juridinį asmenį, pažeidimo padarymo momentu atsakingą už įmonės valdymą, kad būtų galima pripažinti šio juridinio asmens atsakomybę“ arba prireikus suteikti šiam asmeniui galimybę paneigti nuginčijamą prezumpciją dėl faktinės patronuojančios bendrovės įtakos savo dukterinės bendrovės elgesiui.
90 Tai reiškia, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė priežasčių, dėl kurių ieškovė turi atsakyti už savo dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland elgesį dėl jos darbuotojų dalyvavimo ginčijamuose susitikimuose.
91 Taip Komisija atėmė iš ieškovės galimybę ginčyti tokios atsakomybės pripažinimą Bendrajame Teisme paneigiant prezumpciją ir nesudarė Bendrajam Teismui galimybės įvykdyti savo kontrolės funkciją šiuo klausimu.
92 Taigi reikia pritarti antrajam ieškinio pagrindui, kiek jis susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, kalbant apie ieškovės atsakomybės pripažinimą už vieną tęstinį pažeidimą nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d., konstatuotą ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, dėl jos dukterinės bendrovės Grolsche Bierbrouwerij Nederland BV veiksmų.
93 Tai reiškia, kad reikia panaikinti šią nuostatą ir dėl to visą ginčijamo sprendimo motyvuojamąją dalį, kiek jos skirtos ieškovei, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kitų ieškovės pateiktų ieškinio pagrindų.
94 Iš visų išdėstytų argumentų išplaukia, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnis, kiek jame konstatuota, jog ieškovė „nuo 1996 m. vasario 27 d. iki 1999 m. lapkričio 3 d. <...> dalyvavo darant vieną tęstinį [EB] 81 straipsnio pažeidimą, kurį sudarė susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai, siekiant apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje, visų pirma: i) alaus kainų ir alaus kainų padidinimo koordinavimas Nyderlanduose viešbučių ir restoranų sektoriuje bei privačiame sektoriuje, įskaitant su privačiu prekių ženklu parduodamą alų; ii) nereguliarus kitų atskiriems klientams viešbučių ir restoranų sektoriuje siūlomų prekybos sąlygų Nyderlanduose koordinavimas; ir iii) nereguliarus klientų pasidalijimo koordinavimas Nyderlanduose viešbučių ir restoranų bei privačiame sektoriuose“, ir dėl to visa ginčijamo sprendimo motyvuojamoji dalis naikintini, kiek jie susiję su ieškove.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
95 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2007 m. balandžio 18 d. Komisijos sprendimą C (2007) 1697 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/B/37.766 – Nyderlandų alaus rinka), kiek jis susiję su Koninklijke Grolsch NV.
2. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Vadapalas | Dittrich | Truchot |
Paskelbta 2011 m. rugsėjo 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.