EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. vasario 5 d.
(Byla F‑137/14)
GV
prieš
Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT)
„Viešoji tarnyba – EIVT darbuotojai – Sutartininkas – Neterminuota sutartis – Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio c punktas – Atleidimo priežastys – Pasitikėjimo praradimas – Teisė būti išklausytam – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis – Gero administravimo principas – Materialinė žala – Neturtinė žala“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pateiktas ieškinys, kuriuo GV iš esmės prašo panaikinti 2014 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) Žmogiškųjų išteklių direktorato vadovas, veikiantis kaip sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba, nusprendė nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. nutraukti ieškovo darbo sutartį.
Sprendimas: Panaikinti 2014 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) Žmogiškųjų išteklių direktorato vadovas, veikiantis kaip sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba, nusprendė nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. nutraukti ieškovo darbo sutartį. Priteisti iš Europos išorės veiksmų tarnybos sumokėti GV 5 000 eurų sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atmesti likusią ieškinio dalį. Europos išorės veiksmų tarnyba padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos GV patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Santrauka
1. Pareigūnų ieškiniai – Pagrindai – Pagrindas, susijęs su teisės būti išklausytam pažeidimu, kuris nebuvo nurodytas ieškinyje – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, kurį galima nurodyti savo iniciatyva
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis)
2. Pareigūnai – Sutartininkai – Atleidimas iš darbo – Sprendimo priėmimas prieš tai nesuteikus suinteresuotajam asmeniui galimybės pateikti pastabų – Teisės būti išklausytam pažeidimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnis)
3. Pareigūnai – Principai – Teisė į gynybą – Pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant sprendimą jo nenaudai – Apimtis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalis ir 51 straipsnio 1 dalis)
4. Pareigūnų ieškiniai – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Pareiga imtis vykdymo priemonių – Apimtis – Atsižvelgimas ir į sprendimo motyvus, ir į rezoliucinę dalį – Sprendimas, kuriuo panaikinamas sprendimas atleisti sutartininką iš darbo – Ieškovo prašymas atlyginti patirtą turtinę žalą – Per anksti paduotas prašymas
(SESV 266 straipsnis)
5. Pareigūnų ieškiniai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Skundžiamo neteisėto akto panaikinimas – Su neteisėtumu nesiejama neturtinė žala, kurios negalima visiškai atlyginti panaikinant aktą
(SESV 340 straipsnis)
1. Teisės į gynybą užtikrinimas personalo bylose, konkrečiau kalbant, teisės būti išklausytam dėl informacijos, kuria gali būti remiamasi asmens nenaudai priimtam sprendimui pagrįsti, užtikrinimas, yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurio pažeidimo klausimą galima iškelti savo iniciatyva.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad net jeigu ieškovas pateikė naują pagrindą, kurio nebuvo tarp iš pradžių jo ieškinyje nurodytų pagrindų, susijusį su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje numatytos teisės būti išklausytam pažeidimu, toks pagrindas yra priimtinas, net jeigu jį pateikti ieškovą paskatino Tarnautojų teismo pateiktų klausimų, į kuriuos reikia atsakyti raštu, susijusių su proceso organizavimo priemonėmis, turinys.
(žr. 67 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Cerafogli / ECB, F‑43/10, EU:F:2012:184, 89 punktas, nepanaikintas 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu Cerafogli / ECB, T‑114/13 P, EU:T:2015:678, ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo EE / Komisija, F‑55/14, EU:F:2015:66, 35 punktas.
2. Teisė į gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, kuris yra visuotinai taikomas, apima, be kita ko, šio straipsnio 2 dalies a punkte numatytą kiekvieno asmens procesinę teisę būti išklausytam prieš priimant individualią priemonę, kuri jam būtų nepalanki.
Sprendimas atleisti iš tarnybos, kuris yra administracinė priemonė, galinti smarkiai paveikti tarnautoją, gali būti priimtas tik jei per sudaryti darbo sutartis įgaliotos tarnybos, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, surengtą rašytinę ir (arba) žodinę procedūrą suinteresuotam asmeniui buvo suteikta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl sprendimo atleisti iš tarnybos projekto.
Kadangi sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba neturi sunkumų pranešti suinteresuotajam asmeniui apie sprendimą atleisti iš tarnybos, jai santykinai nesunku vykdyti iš gero administravimo principo kylančias pareigas ir informuoti jį raštu apie priežastis, dėl kurių ji ketina jį atleisti iš tarnybos, ir suteikti jam galimybę išreikšti savo poziciją šiuo klausimu raštu ir (arba) žodžiu per protingą terminą.
(žr. 71, 72 ir 74 punktus)
Nuoroda:
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2013 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo L / Parlamentas, T‑317/10 P, EU:T:2013:413, 81 punktas ir 2015 m. birželio 3 d. Sprendimo BP / FRA, T‑658/13 P, EU:T:2015:356, 56 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Tzikas / AFE, F‑120/13, EU:F:2014:197, 61 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo EE / Komisija, F‑55/14, EU:F:2015:66, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
3. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį šios Chartijos nuostatos tiesiogiai skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, todėl nė vienas iš jų neturėtų remtis jų administracijai būdingomis vidaus aplinkybėmis, kaip antai sprendimo priėmimo proceso sunkumais, įskaitant sunkumus, susijusius su kai kurių jos tarnybų pasipriešinimu, kad pateisintų pareigų, išplaukiančių iš Sąjungos pirminės teisės, nesilaikymą, juolab kad minėtos Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinti reikalavimai nesukelia rūpestingai administracijai jokių konkrečių įgyvendinimo sunkumų ir kad, be to, suinteresuotojo asmens išklausymas yra minimali garantija, kai administracija veikia srityje, kurioje ji turi didelius įgaliojimus.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad negalima atmesti, jog sudaryti darbo sutartis įgaliotos tarnybos sprendimas atleisti sutartininką iš tarnybos galėtų būti kitoks, jeigu pastarajam būtų suteikta galimybė tinkamai išreikšti savo poziciją. Taigi net jeigu negalima atmesti, kad išklausiusi suinteresuotąjį asmenį sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba galiausiai priimtų skundžiamam sprendimui tapatų sprendimą, institucijai pripažinus tokį argumentą, kurio esmė yra spekuliuoti jos administracijos elgesiu ateityje, prasmę prarastų Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta pagrindinė teisė būti išklausytam, nes pats šios teisės turinys reikalauja, kad suinteresuotasis asmuo turėtų galimybę daryti įtaką per nagrinėjamą sprendimo priėmimo procesą, šiuo atveju jau pasiekusį pradinio sprendimo, t. y. skundžiamo sprendimo, priėmimo etapą, o ne tik pateikiant skundą pagal Pareigų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.
(žr. 77–79 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2010 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑297/08, EU:C:2010:115, 83 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
Europos Sąjungos Bendrasis Teismas: 2011 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, T‑236/02, EU:T:2011:465, 115 punktas.
Tarnautojų Teismo praktika: 2014 m. gegužės 14 d. Sprendimo Delcroix / EIVT, F‑11/13, EU:F:2014:91, 44 punktas; 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo EE / Komisija, F‑55/14, EU:F:2015:66, 40 punktas ir 2015 m. spalio 8 d. Sprendimo DD / FRA, F‑106/13 ir F‑25/14, EU:F:2015:118, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑742/15 P, 97 ir 98 punktai.
4. Pagal SESV 266 straipsnį institucija, priėmusi aktą, kuris vėliau panaikintas Sąjungos teismo, turi nustatyti priemones, būtinas sprendimui dėl panaikinimo vykdyti, įgyvendindama šioje srityje turimą diskreciją ir laikydamasi tiek sprendimo, kurį privalo vykdyti, rezoliucinės dalies ir motyvų, tiek taikytinų Sąjungos teisės nuostatų.
Be kita ko, Sąjungos teismo panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos, o kai panaikintas aktas jau buvo įvykdytas, jo pasekmių panaikinimas reikalauja atkurti ieškovo teisinę situaciją, buvusią iki šio akto priėmimo.
Tarnautojų teismas nenumato, kokių veiksmų šalys imsis priėmus sprendimą panaikinti sprendimą atleisti iš tarnybos arba kaip institucija įvykdys savo pareigą pagal SESV 266 straipsnį imtis priemonių, būtinų sprendimui vykdyti, ir bet kuriuo atveju minėtas teismas negali naudotis neribota jurisdikcija kilus finansinio pobūdžio ginčų, kai tarnybos ar trečiųjų asmenų interesas nesudaro kliūčių panaikinti skundžiamą sprendimą, o ieškovas nenurodė, kad negali gauti naudos iš pareigų, išplaukiančių iš tokio panaikinimo, įvykdymo.
Be kita ko, negalima atmesti ir to, jog, panaikinus skundžiamą sprendimą, sudaryti darbo sutartis įgaliota tarnyba nuspręs užmegzti dialogą su ieškovu, kad būtų pasiektas bendras susitarimas nutraukti tarnybinius santykius suteikiant jam tinkamą kompensaciją už neteisėtus veiksmus, nuo kurių jis nukentėjo, galimai remiantis derybomis ir susitarimais, pasiektais Tarnautojų teismo iniciatyva bandant ginčą išspręsti draugiškai.
Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus matyti, kad minėtas teismas neturėtų šiame etape ir pateikus ieškinį dėl panaikinimo nurodyti institucijai atlyginti ieškovui darbo užmokestį, prarastą neteisėtai ir tariamai per anksti nutraukus jo, kaip sutartininko, sutartį.
(žr. 89, 90 ir 92–94 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Parlamentas / Meskens, C‑412/92 P, EU:C:1994:308, 28 ir 30 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. spalio 8 d. Sprendimo Meskens / Parlamentas, T‑84/91, EU:T:1992:103, 80 punktas.
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo EMA / Drakeford, T‑231/14 P, EU:T:2015:639, 52 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2013 m. birželio 26 d. Sprendimo BU / EMA, F‑135/11, F‑51/12 ir F‑110/12, EU:F:2013:93, 66 punktas ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo CH / Parlamentas, F‑132/14, EU:F:2015:115, 60, 61 ir 82 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
5. Neteisėto akto panaikinimas pats savaime gali būti tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kurios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas, nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kurią galima atskirti nuo akto neteisėtumo, kuriuo grindžiamas panaikinimas, ir kurios negalima visiškai atlyginti panaikinant šį aktą.
Taip yra tuomet, kai, atsižvelgiant į pareigūno arba tarnautojų nebuvimą darbe dėl su sveikata susijusių priežasčių arba į tai, kad institucija tikrai žinojo apie suinteresuotojo asmens psichologinį pažeidžiamumą, staigus pranešimas apie sprendimą atleisti iš tarnybos, prieš tai raštu ir (arba) žodžiu neužmezgus dialogo su suinteresuotuoju asmeniu, taip akivaizdžiai pažeidžiant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį, gali sukelti neturtinę žalą, kurią galima atskirti nuo skundžiamam sprendimui būdingo neteisėtumo.
(žr. 96 ir 97 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 131 punktas ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Michail / Komisija, T‑49/08 P, EU:T:2009:456, 88 punktas.
Tarnautojų teismo sprendimas: 2015 m. gegužės 19 d. Sprendimo Brune / Komisija, F‑59/14, EU:F:2015:50, 80 punktas.