Byla C‑94/18
Nalini Chenchooliah
prieš
Minister for Justice and Equality
(High Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2019 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis – Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybės narės teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – 3 straipsnio 1 dalis, 15, 27, 28, 30 ir 31 straipsniai – Sąvoka „naudos gavėjas“ – Trečiosios valstybės pilietis, susituokęs su Sąjungos piliečiu, kuris naudojosi judėjimo laisve – Sąjungos piliečio grįžimas į pilietybės valstybę narę, kurioje atlieka laisvės atėmimo bausmę – Priimančiajai valstybei narei pagal Direktyvą 2004/38/EB tenkančios pareigos priimant sprendimą išvežti arba išvesdinti šį trečiosios valstybės pilietį iš šalies“
1. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Naudos gavėjai – Trečiosios valstybės pilietis, kuris lydi savo sutuoktinį, Sąjungos pilietį, gyvenantį kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, arba pas jį atvyksta – Trečiosios valstybės pilietis, likęs gyventi priimančiojoje valstybėje narėje Sąjungos piliečiui grįžus į pilietybės valstybę narę – Neįtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis)
(žr. 59–63 punktus)
2. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti į šalį ir gyventi joje apribojimas dėl kitų priežasčių nei viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežastys – Procedūrinės garantijos – Taikymo sritis – Sprendimas išvežti arba išvesdinti iš šalies trečiosios valstybės pilietį, Sąjungos piliečio, kuris naudojosi judėjimo laisve, sutuoktinį, Sąjungos piliečiui grįžus į pilietybės valstybę narę be šio trečiosios valstybės piliečio – Įtraukimas – Sprendimas, kuriame gali būti nustatytas draudimas atvykti į šalį – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 15, 30 ir 31 straipsniai)
(žr. 73, 74, 77–79, 88 punktus ir rezoliucinę dalį)
3. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti į šalį ir gyventi joje apribojimas dėl kitų priežasčių nei viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežastys – Procedūrinės garantijos – Procedūrinių garantijų, taikomų apribojant teisę atvykti į šalį ir gyventi joje dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių, taikymas pagal analogiją – Apimtis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir 51 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 15, 27, 28, 30 ir 31 straipsniai)
(žr. 80–87 punktus)
Santrauka
Teisės atvykti į šalį ir gyventi joje apribojimas dėl viešosios tvarkos priežasčių gali būti taikomas trečiosios valstybės piliečiui, susituokusiam su ES piliečiu, kuris naudojosi judėjimo laisve, ir praradusiam teisę gyventi valstybėje narėje, kur gyveno su sutuoktiniu, pastarajam grįžus į kilmės valstybę narę
2019 m. rugsėjo 10 d. priimtame Sprendime Chenchooliah (C‑94/18) Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) išaiškino Direktyvos 2004/38(1) 15 straipsnį, kuriame numatyta, kad šios direktyvos VI skyriuje „Teisės įvažiuoti į šalį ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos [visuomenės sveikatos] priežasčių“(2) nustatytos tam tikros procedūros pagal analogiją taikomos bet kuriam sprendimui, kuriuo apribojamas Europos Sąjungos piliečio ar jo šeimos narių laisvas judėjimas ir kuris priimtas dėl kitų priežasčių nei viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežastys. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis straipsnis taikomas sprendimui išvežti arba išvesdinti iš šalies trečiosios valstybės pilietį dėl to, kad jis nebeturi teisės gyventi šalyje pagal šią direktyvą, esant tokiai situacijai, kai šis trečiosios valstybės pilietis susituokė su Sąjungos piliečiu, kai pastarasis naudojosi judėjimo laisve, t. y. atvyko į priimančiąją valstybę narę ir joje gyveno kartu su šiuo trečiosios valstybės piliečiu, bet vėliau grįžo į pilietybės valstybę narę. Teisingumo Teismas pridūrė, kad tai reiškia, jog direktyvoje nustatytos tam tikros garantijos, taikomos priimant sprendimą apriboti Sąjungos piliečio ar jo šeimos narių laisvą judėjimą dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių(3), taikomos ir priimant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sprendimą išvežti arba išvesdinti iš šalies; šiame sprendime jokiu atveju negali būti nustatytas draudimas atvykti į šalį.
Šis teismo sprendimas priimtas nagrinėjant Airijoje gyvenančios Mauricijaus pilietės ir Minister for Justice and Equality (teisingumo ir lygybės ministras) ginčą dėl sprendimo ją išsiųsti iš šalies pagal 1999 m. Airijos imigracijos įstatymo 3 straipsnį jos sutuoktiniui, Sąjungos piliečiui, grįžus į pilietybės valstybę narę, t. y. į Portugaliją, kur atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pagal nacionalinę teisę sprendime išsiųsti iš šalies buvo automatiškai nustatytas draudimas atvykti į šalį neribotą laiką.
Teisingumo Teismas visų pirma konstatavo, kad kai Sąjungos pilietis grįžta į pilietybės valstybę narę, taigi priimančiojoje valstybėje narėje nebesinaudoja teise laisvai judėti, suteikta pagal Sąjungos teisę, trečiosios valstybės pilietis, šio Sąjungos piliečio sutuoktinis, nebeturi „naudos gavėjo“ statuso, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą(4), kai lieka priimančioje valstybėje narėje ir nebegyvena joje su savo sutuoktiniu.
Toliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad net jei dėl šio statuso praradimo atitinkamas trečiosios valstybės pilietis netenka tam tikrą laiką turėtų teisių judėti ir gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje, nes nebeatitinka naudojimosi jomis sąlygų, šis praradimas vis dėlto nereiškia, kad Direktyva 2004/38 nebetaikoma priimančiajai valstybei narei priimant sprendimą išvežti arba išvesdinti šį trečiosios valstybės pilietį iš šalies remiantis tokiu motyvu. Direktyvos 2004/38(5) 15 straipsnyje, esančiame jos III skyriuje „Teisė gyventi šalyje“, numatytos nuostatos, kurios taikomos, kai netenkama teisės laikinai gyventi šalyje pagal šią direktyvą, pavyzdžiui, kai Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys, kuris anksčiau naudojosi teise gyventi šalyje iki trijų mėnesių ar ilgiau, nebeatitinka naudojimosi šia teise gyventi šalyje sąlygų, todėl iš principo gali būti išvežtas arba išvesdintas iš priimančiosios valstybės narės.
Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2004/38 15 straipsnį tam tikros jos VI skyriaus nuostatos, būtent nuostatos dėl pranešimų apie sprendimus ir dėl naudojimosi teisminėmis teisių gynimo priemonėmis(6), taikytinos tik pagal analogiją. Tačiau kitos šio skyriaus nuostatos(7) netaikytinos priimant sprendimą pagal šios direktyvos 15 straipsnį. Minėtos kitos nuostatos taikomos tik tuomet, kai atitinkamas asmuo naudojasi teise laikinai ar nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal šią direktyvą.
Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 3 dalį sprendime išvežti arba išvesdinti iš šalies, kuris gali būti priimtas pagrindinėje byloje, jokiu atveju negali būti nustatytas draudimas atvykti į šalį(8).