TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. sausio 12 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – Už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymas – Kelių tarptautinės apsaugos prašymų pateikimas trijose valstybėse narėse – 29 straipsnis – Perdavimo terminas – Pabaiga – Atsakomybės už prašymo nagrinėjimą perkėlimas – 27 straipsnis – Teisių gynimo priemonė – Teisminės kontrolės apimtis – Prašytojo galimybė remtis atsakomybės už prašymo nagrinėjimą perkėlimu“
Sujungtose bylose C‑323/21, C‑324/21 ir C‑325/21
dėl Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) 2021 m. gegužės 19 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 2021 m. gegužės 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid
prieš
B (C‑323/21),
F (C‑324/21)
ir
K
prieš
Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (C‑325/21)
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen (pranešėjas), teisėjai P. G. Xuereb, A. Kumin ir I. Ziemele,
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
posėdžio sekretorė V. Giacobbo, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2022 m. gegužės 5 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– B, atstovaujamo advocaat P. J. J. A. Hendriks,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, H. S. Gijzen ir A. Hanje,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères ir J. Illouz,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato D. G. Pintus,
– Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos S. Lauper ir N. Marville-Dosen,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir S. Noë,
susipažinęs su 2022 m. rugsėjo 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau – reglamentas „Dublinas III“), 27 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.
2 Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti nagrinėjant Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) ginčą su trečiųjų valstybių piliečiais B ir F, taip pat trečiosios šalies piliečio K ginčą su valstybės sekretoriumi dėl pastarojo priimtų sprendimų, pirma, atmesti nenagrinėtus B ir K pateiktus tarptautinės apsaugos prašymus ir perduoti šiuos asmenis Italijai ir, antra, taikyti F sulaikymą siekiant jį išsiųsti.
Teisinis pagrindas
3 Reglamento „Dublinas III“ 4, 5 ir 19 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(4) [1999 m. spalio 15 ir 16 d.] Tamperėje įvykusio [Europos Vadovų Tarybos specialaus susitikimo] išvadose taip pat konstatuojama, kad [bendrai Europos prieglobsčio sistemai (BEPS)] artimiausiu metu turėtų būti priskirtas aiškus ir veiksmingas valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdas;
(5) toks būdas ir valstybėms narėms, ir atitinkamiems asmenims turėtų būti grindžiamas objektyviais bei teisingais kriterijais. Jis pirmiausia turėtų padėti greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų galima garantuoti veiksmingą galimybę pradėti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūras ir netrukdyti siekiui greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus;
<…>
(19) siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamų asmenų teisių apsaugą, reikėtų įtvirtinti teisines garantijas ir teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kai priimami sprendimai dėl perdavimo atsakingai valstybei narei, laikantis visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės normų, veiksminga teisės gynimo nuo tokių sprendimų priemonė turėtų apimti tiek šio reglamento taikymo, tiek teisinių ir faktinių aplinkybių, susiklosčiusių valstybėje narėje, kuriai perduodamas prašytojas, vertinimą.“
4 Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.“
5 Minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama:
<…>
b) 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti prašytoją, kurio prašymas yra nagrinėjamas ir kuris paprašė tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje;
c) 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, atsiėmusį nagrinėjamą prašymą ir paprašiusį tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba esantį kitos valstybės narės teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento;
d) 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.“
6 Šio reglamento 20 straipsnio 5 dalis suformuluota taip:
„Prašytoją, kuris atsakingos valstybės narės nustatymo metu atsiėmė pirmąjį kitoje valstybėje narėje pateiktą prašymą, yra kitoje valstybėje narėje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento arba kuris joje pateikia tarptautinės apsaugos prašymą, laikydamasi 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytų sąlygų, atsiima valstybė narė, kuriai tas tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas pirmiausiai, kad būtų baigta atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra.“
7 Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Kai valstybė narė, kurioje 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytas asmuo pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, mano, kad kita valstybė narė atsakinga pagal 20 straipsnio 5 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, ji gali paprašyti tos kitos valstybės narės tą asmenį atsiimti.
2. Prašymas atsiimti pateikiamas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo <…>.
Jeigu prašymas atsiimti grindžiamas ne iš sistemos „Eurodac“ gautais duomenimis, o kitais įrodymais, jis per tris mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo dienos <…> išsiunčiamas prašomai valstybei narei.
3. Kai prašymas atsiimti nepateikiamas per 2 dalyje nustatytus laikotarpius, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje pateiktas tas naujas prašymas.“
8 Reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Kai valstybė narė, kurios teritorijoje 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytas asmuo yra be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento ir kurioje nepateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, mano, kad kita valstybė narė atsakinga pagal 20 straipsnio 5 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, ji gali paprašyti tos kitos valstybės narės tą asmenį atsiimti.“
9 Minėto reglamento 27 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.“
10 Šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Prašytojas <…> iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo [nuo kitos valstybės narės sutikimo patenkinti prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti] arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas <…>.
<…>
2. Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑323/21
11 2017 m. liepos 3 d. B pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Vokietijoje. Kadangi B anksčiau buvo pateikęs prašymą suteikti jam apsaugą Italijoje, Vokietijos valdžios institucijos paprašė Italijos valdžios institucijų jį atsiimti. 2017 m. spalio 4 d. Italijos valdžios institucijos sutiko patenkinti šį prašymą atsiimti, todėl prasidėjo šešių mėnesių terminas perduoti B Italijai. Vėliau – kadangi B slapstėsi – šis terminas buvo pratęstas iki 2019 m. balandžio 4 d.
12 2018 m. vasario 17 d. B. pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose. 2018 m. kovo 17 d. valstybės sekretorius paprašė Italijos valdžios institucijų atsiimti B. 2018 m. balandžio 1 d. Italijos valdžios institucijos sutiko patenkinti šį prašymą. Valstybės sekretorius 2018 m. birželio 29 d. raštu informavo šias institucijas, kad B slapstosi, todėl perdavimo terminas, jo nuomone, turėjo būti pratęstas iki 2019 m. spalio 1 d.
13 2018 m. liepos 9 d. B pateikė antrąjį tarptautinės apsaugos prašymą Vokietijoje. 2018 m. rugsėjo 14 d. Vokietijos valdžios institucijos priėmė sprendimą pagal reglamentą „Dublinas III“; sprendimas nebuvo apskųstas.
14 2018 m. gruodžio 27 d. B pateikė antrąjį tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose. 2019 m. kovo 8 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė šį prašymą jo nenagrinėjęs, motyvuodamas tuo, kad už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė tebėra Italijos Respublika.
15 2019 m. balandžio 29 d. B. buvo perduotas Italijai.
16 B apskundė 2019 m. kovo 8 d. valstybės sekretoriaus sprendimą kompetentingam teismui. 2019 m. birželio 12 d. sprendimu teismas patenkino skundą ir panaikino sprendimą motyvuodamas tuo, kad 2019 m. balandžio 4 d. Vokietijos Federacinė Respublika tapo atsakinga valstybe nare, nes pasibaigė reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje numatytas prašytojo perdavimo terminas.
17 Valstybės sekretorius tą sprendimą apskundė Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Grįsdamas apeliacinį skundą jis, be kita ko, teigė, kad, pirma, perdavimo terminas turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į Nyderlandų Karalystės ir Italijos Respublikos santykį ir, antra, naujas perdavimo terminas Vokietijos Federacinei Respublikai prasidėjo tada, kai B pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad neginčijama, jog antrojo B tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo dieną, t. y. 2018 m. gruodžio 27 d., atsakinga valstybė narė buvo Italijos Respublika. Vis dėlto jis pabrėžia, kad pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl to, ar perdavimo terminas galėjo pasibaigti 2019 m. balandžio 4 d., pasibaigus 18 mėnesių laikotarpiui nuo datos, kai Italijos Respublika sutiko patenkinti pirmąjį prašymą atsiimti, kitaip tariant Vokietijos institucijų tuo tikslu pateiktą prašymą.
19 Nagrinėjamu atveju vienu metu buvo du „galiojantys susitarimai“ dėl prašytojo atsiėmimo ir du skirtingi perdavimo terminai, todėl reikėtų išsiaiškinti šių dviejų terminų santykį. Šiuo tikslu reikėtų nustatyti, ar pirmoji valstybė narė, pateikusi prašymą atsiimti prašytoją, t. y. Vokietijos Federacinė Respublika, vis dar turi būti laikoma „prašančiąja valstybe nare“, kaip apibrėžta reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalyje, ar šis statusas turėtų būti suteiktas paskutinei tokį prašymą pateikusiai valstybei narei, t. y. Nyderlandų Karalystei. Jei būtų pasirinktas antrasis aiškinimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pastaroji valstybė narė kokiu nors būdu saistoma perdavimo termino, kuris yra privalomas pirmajai valstybei narei.
20 Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar sąvoką „prašančioji valstybė narė“ pagal [reglamento „Dublinas III“] 29 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip reiškiančią valstybę narę (šiuo atveju – trečiąją valstybę narę, t. y. Nyderlandų Karalystę), kuri prašymą dėl perėmimo savo žinion arba atsiėmimo kitai valstybei narei pateikė paskutinė?
b) Jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar aplinkybė, kad dvi valstybės narės (šiuo atveju – Vokietijos Federacinė Respublika ir Italijos Respublika) anksčiau yra sudariusios susitarimą dėl atsiėmimo, sukelia pasekmių trečiosios valstybės narės (šiuo atveju – Nyderlandų Karalystės) iš [reglamento „Dublinas III“] kylantiems teisiniams įsipareigojimams užsieniečio ar tame susitarime dalyvaujančių valstybių narių atžvilgiu ir, jei taip, kokių?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [reglamento „Dublinas III“] 27 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 19 konstatuojamąja dalimi, reikia aiškinti kaip draudžiančią tarptautinės apsaugos prašytojui, apskundusiam sprendimą dėl perdavimo, veiksmingai remtis tuo, kad šis perdavimas negali būti įvykdytas, nes pasibaigė anksčiau tarp dviejų valstybių narių (šiuo atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos ir Italijos Respublikos) sutarto perdavimo terminas?“
Byla C‑324/21
21 2017 m. lapkričio 24 d. F pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose. Kadangi F anksčiau buvo pateikęs prašymą suteikti jam apsaugą Italijoje, valstybės sekretorius paprašė Italijos valdžios institucijų jį atsiimti. 2017 m. gruodžio 19 d. Italijos valdžios institucijos sutiko patenkinti šį prašymą atsiimti, todėl prasidėjo šešių mėnesių terminas perduoti F Italijai. Valstybės sekretorius 2018 m. balandžio 12 d. raštu informavo šias institucijas, kad F slapstosi, todėl perdavimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. birželio 19 d.
22 2018 m. kovo 29 d. F pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Vokietijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nėra žinoma apie tolesnę šio prašymo nagrinėjimo eigą.
23 2018 m. rugsėjo 30 d. F pateikė antrąjį tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose. 2019 m. sausio 31 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė šį prašymą jo nenagrinėjęs, motyvuodamas tuo, kad už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė tebėra Italijos Respublika.
24 Išėjęs iš prieglobsčio prašytojų centro, kuriame buvo apgyvendintas Nyderlanduose, F buvo sulaikytas, o vėliau – 2019 m. liepos 1 d. valstybės sekretoriaus sprendimu – suimtas siekiant perduoti Italijai.
25 F apskundė tą sprendimą kompetentingam teismui. 2019 m. liepos 16 d. sprendimu teismas patenkino skundą ir panaikino minėtą sprendimą, motyvuodamas tuo, kad 2019 m. birželio 19 d. atsakinga valstybe nare tapo Nyderlandų Karalystė, nes pasibaigė F perdavimo Italijai terminas.
26 Valstybės sekretorius tą sprendimą apskundė Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Grįsdamas šį apeliacinį skundą jis, be kita ko, nurodė, kad Nyderlandų Karalystei galiojo naujas F perdavimo Italijai terminas, kuris prasidėjo nuo F tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo Vokietijoje dienos. Todėl jis laikėsi nuomonės, kad Italijos Respublika išlieka atsakinga valstybė narė.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad neabejotina, jog Italijos Respublika turėjo būti laikoma atsakinga valstybe nare bent jau iki 2019 m. birželio 19 d.
28 Vis dėlto, atsižvelgiant į valstybės sekretoriaus išdėstytus argumentus, jam kyla klausimas, kokią reikšmę galėtų turėti aplinkybė, kad prieš pasibaigiant F perdavimo Italijai terminui jis pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje.
29 Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [reglamento „Dublinas III“] 29 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nepasibaigusio perdavimo termino, kaip jis suprantamas pagal 29 straipsnio 1 ir 2 dalis, eiga vėl prasideda tuo momentu, kai užsienietis, kuris slapstydamasis sutrukdė valstybei narei jį perduoti, pateikia naują tarptautinės apsaugos prašymą kitoje (šiuo atveju – trečiojoje) valstybėje narėje?“
Byla C‑325/21
30 2018 m. rugsėjo 6 d. K pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Prancūzijoje. Kadangi K anksčiau buvo pateikęs prašymą suteikti jam apsaugą Austrijoje, Prancūzijos valdžios institucijos paprašė Austrijos valdžios institucijų jį atsiimti. 2018 m. spalio 4 d. Austrijos valdžios institucijos sutiko patenkinti šį prašymą atsiimti, todėl prasidėjo šešių mėnesių terminas perduoti K Austrijai. Vėliau K pradėjo slapstytis ir nebuvo perduotas Austrijai.
31 2019 m. kovo 27 d. K pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose. 2018 m. gegužės 3 d. valstybės sekretorius paprašė Austrijos valdžios institucijų atsiimti K. 2019 m. gegužės 10 d. šios institucijos atmetė prašymą atsiimti, motyvuodamos tuo, kad nuo 2019 m. balandžio 4 d., kai baigėsi K perdavimo Austrijai terminas, Prancūzijos Respublika yra valstybė narė, atsakinga už K prašymo nagrinėjimą, nes nepranešė Austrijos Respublikai, kad K negalės būti perduotas per šešių mėnesių terminą.
32 2019 m. gegužės 20 d. valstybės sekretorius paprašė Prancūzijos valdžios institucijų atsiimti K. Šios institucijos atmetė prašymą atsiimti, motyvuodamos tuo, kad tą dieną, kai K pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose, šešių mėnesių perdavimo Austrijai terminas dar nebuvo pasibaigęs.
33 2019 m. gegužės 31 d. valstybės sekretorius paprašė Austrijos ir Prancūzijos valdžios institucijų pakartotinai apsvarstyti joms adresuotus prašymus atsiimti. Austrijos valdžios institucijoms adresuotame prašyme buvo teigiama, kad naujas perdavimo tarp Prancūzijos Respublikos ir Austrijos Respublikos terminas buvo pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai K pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose, todėl Austrijos Respublika buvo valstybė narė, atsakinga už K tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. 2019 m. birželio 3 d. Austrijos valdžios institucijos sutiko atsiimti K.
34 2019 m. liepos 24 d. sprendimu valstybės sekretorius nenagrinėjęs atmetė K tarptautinės apsaugos prašymą.
35 K apskundė tą sprendimą kompetentingam teismui. 2019 m. spalio 17 d. sprendimu teismas atmetė skundą, motyvuodamas tuo, kad valstybės sekretorius teisingai nusprendė, jog Austrijos Respublika yra valstybė narė, atsakinga už K tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.
36 K apskundė tą sprendimą Raad van State (Valstybės Taryba) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Grįsdamas apeliacinį skundą jis teigė, kad tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas trečiojoje valstybėje narėje negali būti kliūtis perdavimo tarp dviejų kitų valstybių narių terminui pasibaigti.
37 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad neginčytina, jog Prancūzijos valdžios institucijos neinformavo Austrijos valdžios institucijų nei apie tai, kad K slapstosi, nei apie tai, kad negalės jo perduoti per šešis mėnesius. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad šis terminas baigėsi, Austrijos Respublika nebegalėjo būti laikoma nuo 2019 m. balandžio 4 d. atsakinga valstybe nare.
38 Vis dėlto teismui kyla klausimas, ar svarbu tai, kad, nepasibaigus perdavimo terminui, atitinkamas asmuo pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje.
39 Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [reglamento „Dublinas III“] 29 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nepasibaigusio perdavimo termino, kaip jis suprantamas pagal 29 straipsnio 1 ir 2 dalis, eiga vėl prasideda tuo momentu, kai užsienietis, kuris slapstydamasis sutrukdė valstybei narei jį perduoti, pateikia naują tarptautinės apsaugos prašymą kitoje (šiuo atveju – trečiojoje) valstybėje narėje?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar [reglamento „Dublinas III“] 27 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 19 konstatuojamąja dalimi, reikia aiškinti kaip draudžiančią tarptautinės apsaugos prašytojui, apskundusiam sprendimą dėl perdavimo, veiksmingai remtis tuo, kad šis perdavimas negali būti įvykdytas, nes pasibaigė anksčiau tarp dviejų valstybių narių (šiuo atveju – Prancūzijos Respublikos ir Austrijos Respublikos) sutarto perdavimo terminas ir todėl baigėsi terminas, per kurį Nyderlandų Karalystė galėtų atlikti perdavimą?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo bylose C‑323/21 ir C‑325/21 ir vienintelio klausimo byloje C‑324/21
40 Pirmuoju klausimu, pateiktu bylose C‑323/21 ir C‑325/21, ir vieninteliu klausimu byloje C‑324/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai trečiosios šalies piliečio perdavimo terminas prasidėjo prašomosios valstybės narės ir pirmosios prašančiosios valstybės narės atžvilgiu, atsakomybė už šio asmens pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pereina prašančiajai valstybei narei, nes baigėsi minėtas terminas, nors tas asmuo tuo tarpu trečiojoje valstybėje narėje pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, o tai lėmė, kad prašomoji valstybė narė sutiko patenkinti tos trečiosios valstybės narės pateiktą prašymą atsiimti. Pirmuoju klausimu byloje C‑323/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia Teisingumo Teismo apie galimas minėto termino pasibaigimo pasekmes minėtai trečiajai valstybei narei.
41 Pirmiausia pažymėtina, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalį kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės tarptautinės apsaugos prašymą, pateiktą bet kurios valstybės narės teritorijoje, nagrinėja viena valstybė narė.
42 Taigi, kai tarptautinės apsaugos prašytojas yra kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kuri turi išnagrinėti jo prašymą, reglamente „Dublinas III“ numatytomis procedūromis siekiama sudaryti sąlygas jį perduoti pastarajai valstybei narei.
43 Atsižvelgiant į tai, reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad atitinkamas asmuo perduodamas kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo to momento, kai kita valstybė narė patenkina prašymą atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas.
44 Šio reglamento 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei.
45 Taigi reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje nenustatyta specialių taisyklių, taikytinų tokiu atveju, kai, kitai valstybei narei jau sutikus su prašančiosios valstybės narės pateiktu prašymu atsiimti trečiosios šalies pilietį, šis asmuo trečiojoje valstybėje narėje pateikia tarptautinės apsaugos prašymą.
46 Norint įvertinti, ar tokioje situacijoje minėtų nuostatų taikymo tikslais reikia atsižvelgti į tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo trečiojoje valstybėje narėje faktą arba į veiksmus, kurių imamasi dėl šio prašymo, reikia nustatyti taisykles, reglamentuojančias procedūras, kurios pagal reglamentą „Dublinas III“ turi būti įgyvendinamos tuo atveju, kai tarptautinės apsaugos prašymai paeiliui pateikiami keliose valstybėse narėse.
47 Atsiėmimo procedūros taikymo sritis apibrėžta reglamento „Dublinas III“ 23 ir 24 straipsniuose. Iš šio reglamento 23 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies matyti, kad ši procedūra taikoma minėto reglamento 20 straipsnio 5 dalyje arba 18 straipsnio 1 dalies b–d punktuose nurodytiems asmenims (2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 46 punktas).
48 To paties reglamento 20 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, numatyta, kad ji taikoma prašytojui, kuris tarptautinės apsaugos prašymą pateikė vienoje valstybėje narėje po to, kai, vykstant valstybės narės, atsakingos už prašymo nagrinėjimą, nustatymo procedūrai, atsiėmė savo pirmąjį kitoje valstybėje narėje pateiktą prašymą. Ši nuostata taip pat taikoma tuo atveju, kai prašytojas išvyksta iš valstybės narės, kurioje yra pateikęs pirmąjį prašymą, dar nepasibaigus už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrai, neinformavęs pirmosios valstybės narės kompetentingos institucijos apie savo pageidavimą atsisakyti savo prašymo (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 46 ir 50 punktus).
49 Dėl reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b–d punktų pažymėtina, kad juose nurodytas, pirma, asmuo, kuris, pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą, kuris dar nagrinėjamas, atsiėmė tą prašymą vykstant jo nagrinėjimui arba kurio prašymas buvo atmestas, ir, antra, asmuo, kuris arba pateikė prašymą kitoje valstybėje narėje, arba yra kitos valstybės narės teritorijoje be leidimo gyventi šalyje (2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 51 punktas).
50 Taigi, šio reglamento 20 straipsnio 5 dalis ir 18 straipsnio 1 dalies b–d punktai papildo vieni kitus, nes pirmoji iš šių nuostatų taikoma tuomet, kai už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė dar nenustatyta, o antroji nuostata skirta tiems atvejams, kai jau yra nustatyta atsakomybė už prašymo nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 52, 66 ir 67 punktus).
51 Šiomis aplinkybėmis, kadangi minėto reglamento 23 straipsnio 1 dalyje bendrai kalbama apie valstybę narę, kuriai pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, manančią, kad kita valstybė narė yra atsakinga pagal to paties reglamento 20 straipsnio 5 dalį arba 18 straipsnio 1 dalies b–d punktus, laikytina, kad atsiėmimo procedūra taikoma ne tik antrajai valstybei narei, kuriai trečiosios šalies pilietis pateikė tokį prašymą, bet ir trečiajai valstybei narei, kuriai šis trečiosios šalies pilietis paskiau pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą.
52 Dėl atsiėmimo procedūrų, pradėtų po to, kai keliose valstybėse narėse buvo paeiliui pateikti tarptautinės apsaugos prašymai, tvarkos pažymėtina, kad nuostatose dėl atsiėmimo procedūros pradėjimo ir vykdymo, t. y. reglamento „Dublinas III“ 23–25 straipsniuose, Sąjungos teisės aktų leidėjas nediferencijavo pagal tai, ar šią procedūrą inicijuoja antroji valstybė narė, kuriai trečiosios šalies pilietis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, ar trečioji valstybė narė, kuriai toks prašymas buvo pateiktas vėliau.
53 Todėl nesant jokios konkrečios nuostatos, nereikia daryti skirtumo, kuris nenumatytas reglamente, tarp šių dviejų situacijų (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo FCD ir FMB, C‑106/14, EU:C:2015:576, 50 punktą).
54 Dėl šios priežasties minėtose situacijose valstybės narės, dalyvaujančios atsiėmimo procedūrose, privalo laikytis imperatyvių terminų, kuriais Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė šioms procedūroms.
55 Šie terminai iš esmės padeda įgyvendinti reglamento „Dublinas III“ 5 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą tikslą greitai išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus, užtikrinant, jog šios procedūros bus įgyvendintos be nepagrįsto vėlavimo, ir rodo, kaip Sąjungos teisės aktų leidėjui svarbu, kad būtų kuo greičiau nustatyta valstybė narė, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir tai, kad, atsižvelgiant į tikslą užtikrinti veiksmingą galimybę pradėti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūras ir netrukdyti siekiui, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų nagrinėjami greitai, jam svarbu, kad šie prašymai, jei reikia, būtų išnagrinėti kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri pripažinta atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo X ir X, C‑47/17 ir C‑48/17, EU:C:2018:900, 69 ir 70 punktus).
56 Darytina išvada, pirma, kad reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų imperatyvių terminų turi laikytis tiek antroji, tiek trečioji valstybė narė, kurioje trečiosios šalies pilietis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, kai šios valstybės narės pateikia prašymą atsiimti.
57 Vis dėlto, kadangi kai kuriose pagrindinėse bylose yra susiklosčiusios tokios situacijos, kai trečiosios šalies pilietis yra pateikęs kelis tarptautinės apsaugos prašymus toje pačioje valstybėje narėje, pažymėtina, kad tuomet, kai prašytojas pateikia naują tarptautinės apsaugos prašymą valstybėje narėje po to, kai ta valstybė narė priėmė sprendimą jį perduoti, šio sprendimo vykdymas iš esmės galimas, nesant reikalo tai valstybei narei pateikti naują prašymą atsiimti, net jeigu prašytojas per tą laiką kitoje valstybėje narėje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.
58 Iš tiesų, jeigu nebūtų pripažintas toks sprendimo perduoti poveikis, kiekvienas trečiosios šalies pilietis, dėl kurio valstybė narė priėmė sprendimą jį perduoti, galėtų galutinai išvengti šio sprendimo vykdymo, kol šis sprendimas neteks galios, pateikdamas tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje, o vėliau grįždamas į pirmąją valstybę narę, o tai keltų grėsmę visiškai paralyžiuoti reglamente „Dublinas III“ nustatytą tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo mechanizmą ir trukdytų pasiekti tikslą užtikrinti greitą šių prašymų nagrinėjimą.
59 Todėl valstybei narei, priėmusiai sprendimą dėl perdavimo, kuris dar nebuvo įvykdytas ir kurio įvykdymo terminas nesibaigė, negali būti perkelta atsakomybė nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą vien dėl to, kad ji per reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus nepateikė naujo prašymo atsiimti, kai jos teritorijoje buvo pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas.
60 Tačiau toks prašymas privaloma tvarka turi būti pateiktas, kad būtų galima perduoti trečiosios šalies pilietį, dėl kurio perdavimo į atitinkamą valstybę narę priimtas sprendimas, kai šis sprendimas jau buvo įvykdytas (pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Hasan, C‑360/16, EU:C:2018:35, 51 punktą).
61 Tokiu atveju, nepateikus prašymo atsiimti per reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalyje numatytus terminus, valstybė narė, kuriai buvo pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, pagal šio reglamento 23 straipsnio 3 dalį taps atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą, o klausimas dėl galimos minėto reglamento 29 straipsnio 1 dalyje numatyto perdavimo termino pabaigos neturi jokios reikšmės.
62 Antra, iš šio sprendimo 52–54 punktuose pateiktų svarstymų matyti, kad reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos perdavimo terminų taisyklės taikomos atsiėmimo procedūroms, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis keliose valstybėse narėse yra paeiliui pateikęs tarptautinės apsaugos prašymų.
63 Šiuo klausimu primintina, kad reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje numatytu šešių mėnesių perdavimo terminu norima, atsižvelgiant į sudėtingą praktinę pusę ir į organizacines trečiosios šalies piliečio perdavimo problemas, palikti abiem suinteresuotosioms valstybėms narėms laiko, reikalingo šio perdavimo vykdymui suderinti, o visų pirma prašančiajai valstybei narei – tokio perdavimo vykdymo tvarkai nustatyti (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Administracinis sprendimo dėl perdavimo sustabdymas), C‑245/21 ir C‑248/21, EU:C:2022:709, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
64 Taigi, kadangi šioje nuostatoje nenumatyta speciali tvarka tuo atveju, kai paeiliui buvo patenkinti keli prašymai atsiimti, prašančiajai valstybei narei taikytinas perdavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai prašomoji valstybė narė sutiko su šios valstybės narės prašymu, net jeigu trečiosios šalies piliečio perdavimo iš kitos prašančiosios valstybės narės į prašomąją valstybę narę termino eiga jau prasidėjo.
65 Be to, kadangi kiekviena prašančioji valstybė narė nepriklausomai vykdo skirtingas atsiėmimo procedūras, o reglamente „Dublinas III“ nenumatytas koordinavimo mechanizmas, leidžiantis nukrypti nuo šio reglamento 29 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, tokiu atveju perdavimo terminas, kurį lėmė prašomosios valstybės narės sutikimas su pirmuoju prašymu atsiimti, negali būti nutrauktas ar pratęstas dėl to, kad minėta prašomoji valstybė narė sutiko su nauju kitos valstybės narės pateiktu prašymu atsiimti.
66 Žinoma, kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nuo tos dienos, kai asmuo, dėl kurio perdavimo priimtas sprendimas, išvyko iš valstybės narės teritorijos tam, kad liktų už šios teritorijos ribų, ši valstybė narė fiziškai nebegali vykdyti perdavimo, o tai reiškia, kad reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje numatytas perdavimo terminas galėtų pasibaigti, o minėta valstybė narė neturėjo galimybės pasinaudoti visu laikotarpiu, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko tinkamu perdavimo tvarkos įgyvendinimui nustatyti.
67 Vis dėlto teisės aktų leidėjas aiškiai atsižvelgė į riziką, kad atitinkamas asmuo slapstydamasis vengs sprendimo dėl perdavimo vykdymo ir šio reglamento 29 straipsnio 2 dalyje numatė, kad tokiu atveju prašančioji valstybė narė išimties tvarka gali pratęsti perdavimo terminą, bet ne ilgiau kaip iki 18 mėnesių (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Administracinis sprendimo dėl perdavimo sustabdymas), C‑245/21 ir C‑248/21, EU:C:2022:709, 67 punktą).
68 Šis sprendimas, kuris išreiškia teisės aktų leidėjo nustatytą pusiausvyrą tarp įvairių reglamento „Dublinas III“ tikslų ir konkuruojančių interesų, galioja visais slapstymosi atvejais, taigi taikomas ir tada, kai atitinkamas asmuo slapstosi ir lieka prašančiosios valstybės narės teritorijoje, ir tada, kai slapstydamasis išvyksta iš jos teritorijos.
69 Be to, primintina, kad teisės aktų leidėjas nemanė, jog faktinis negalėjimas vykdyti sprendimo dėl perdavimo laikytinas pakankama priežastimi nutraukti ar sustabdyti reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą perdavimo terminą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Administracinis sprendimo dėl perdavimo sustabdymas), C‑245/21 ir C‑248/21, EU:C:2022:709, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
70 Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad šioje nuostatoje numatytas perdavimo terminas turėtų būti taikomas tais atvejais, kai buvo neįmanoma perduoti atitinkamo asmens (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 89 punktą; 2022 m. kovo 31 d. Sprendimo Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl ir kt. (Prieglobsčio prašytojo hospitalizavimas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje), C‑231/21, EU:C:2022:237, 62 punktą ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Bundesrepublik Deutschland (Administracinis sprendimo dėl perdavimo sustabdymas), C‑245/21 ir C‑248/21, EU:C:2022:709, 70 punktas).
71 Šiomis aplinkybėmis tai, kad atitinkamas asmuo slapstymosi laikotarpiu pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje nei prašančioji valstybė narė arba kad pateikus tokį prašymą buvo sutikta patenkinti naują prašymą atsiimti, nesant reglamente „Dublinas III“ šiuo tikslu numatytos taisyklės, negali pateisinti vieno iš imperatyvių terminų, numatytų šio reglamento 29 straipsnyje, nutraukimo ar pratęsimo. Be to, ši aplinkybė visiškai nesuponuoja, kad minėtas asmuo ilgą laiką lieka už pirmosios prašančiosios valstybės narės teritorijos ribų ir taip trukdo atlikti perdavimą, kaip matyti iš pagrindinėse bylose C‑323/21 ir C‑324/21 susiklosčiusių faktinių aplinkybių.
72 Tai reiškia, kad pasibaigus perdavimo terminui, kurį pagrindė prašančiosios valstybės narės sutikimas patenkinti prašymą atsiimti, pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalį atsakomybė nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pereina prašančiajai valstybei narei, net jeigu per tą laiką kitoje valstybėje narėje buvo pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas arba jeigu pateikus tokį prašymą buvo sutikta patenkinti tokį prašymą.
73 Trečia, į atsakomybės nagrinėti trečiosios šalies piliečio pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą perkėlimą pagal reglamento „Dublinas III“ 23 arba 29 straipsnius turi tinkamai atsižvelgti visos valstybės narės, įgyvendindamos galimas šio prašytojo atsiėmimo procedūras.
74 Iš to išplaukia, kad jeigu reglamento „Dublinas III“ 20 straipsnio 5 dalis, kaip matyti iš šio sprendimo 50 punkto, taikoma tik tuo atveju, kai valstybė narė, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, dar nėra nustatyta, prašymas atsiimti negali būti teisėtai pateiktas pagal šio reglamento 18 ir 23 straipsnius valstybei narei, kurioje trečiosios šalies pilietis pateikė pirmąjį tarptautinės apsaugos prašymą po to, kai atsakomybė už šio prašymo nagrinėjimą buvo perkelta kitai valstybei narei. Tokiu atveju galimas prašymas atsiimti turi būti adresuojamas būtent pastarajai valstybei narei.
75 Kadangi reglamento „Dublinas III“ nuostatos, nustatančios imperatyvius terminus, kaip ir šio reglamento III skyriuje išdėstyti kriterijai, padeda nustatyti atsakingą valstybę narę, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Mengesteab, C‑670/16, EU:C:2017:587, 53 punktą), šio sprendimo 74 punkte įtvirtinta taisyklė visų pirma taikoma tada, kai atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą perkėlimas išplaukia iš šių nuostatų, ypač šio reglamento 23 arba 29 straipsnių.
76 Konkrečiai kalbant, tuo atveju, kai perdavimo terminas, kurį pagrindžia prašomosios valstybės narės sutikimas patenkinti pirmosios prašančiosios valstybės narės pateiktą prašymą atsiimti, pasibaigė iki sutikimo patenkinti naują kitos valstybės narės pateiktą prašymą atsiimti, pastaroji valstybė narė turi adresuoti savo prašymą pirmajai prašančiai valstybei narei, nes ji pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalį nuo šiol turi būti laikoma atsakinga valstybe nare.
77 Toliau dėl atvejo, kai atsakomybė nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pereina kitai valstybei narei nei prašomoji valstybė narė po to, kai sutikta patenkinti trečiosios valstybės narės pateiktą prašymą atsiimti, primintina, kad, pirma, reglamentas „Dublinas III“ grindžiamas pagrindiniu principu, įtvirtintu jo 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį tarptautinės apsaugos prašymą turi nagrinėti tik viena valstybė narė, o tai reiškia, kad tik viena valstybė narė konkrečiu momentu gali būti laikoma atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 78 punktą).
78 Antra, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad trečiosios šalies pilietis negali būti perduotas kitai valstybei narei nei atsakinga valstybė narė, kai atsakomybės nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą perkėlimą pagrindžia pasibaigęs procedūros terminas po to, kai buvo sutikta patenkinti prašymą atsiimti ir priimtas sprendimas dėl perdavimo (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Shiri, C‑201/16, EU:C:2017:805, 43 punktą ir 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 47 punktą).
79 Taigi atsakomybės nagrinėti trečiosios šalies piliečio pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą perkėlimas valstybei narei pagal reglamento „Dublinas III“ 23 arba 29 straipsnius kliudo vykdyti sprendimą dėl atitinkamo asmens perdavimo kitai valstybei narei.
80 Atsižvelgiant į tai, tokiu atveju pabrėžtina, kad valstybė narė, kurios sprendimas dėl perdavimo taip tampa neįvykdomas, vis dėlto gali adresuoti prašymą atsiimti valstybei narei, kuriai atsakomybė buvo perkelta.
81 Žinoma, reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atsakomybė nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą perkeliama valstybei narei, kuriai buvo pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, jeigu ši valstybė narė per šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus nepateikia prašymo atsiimti.
82 Vis dėlto valstybė narė, kuri per šiuos terminus pateikė prašymą atsiimti valstybei narei, tuo momentu atsakingai už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, negali būti laikoma laiku nepateikusia tokio prašymo.
83 Iš to matyti, pirma, kad reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė netaikytina tokiai valstybei narei.
84 Be to, šios taisyklės taikymas esant tokiai situacijai neatitiktų šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje numatytų terminų tikslo, t. y. užtikrinti, kad prašančioji valstybė narė per protingą terminą pradėtų atsiėmimo procedūrą nuo tada, kai turi informacijos, leidžiančios jai pateikti kitai valstybei narei prašymą atsiimti (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Hasan, C‑360/16, EU:C:2018:35, 63 punktą).
85 Antra, darytina išvada, kad dėl šio sprendimo 79 punkte nurodyto atsakomybės perkėlimo valstybei narei, kurios teritorijoje yra prašytojas, pradedamas skaičiuoti naujas terminas pagal reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalį pateikti prašymą atsiimti valstybei narei, kuriai ši atsakomybė buvo perkelta.
86 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą bylose C‑323/21 ir C‑325/21 ir į vienintelį klausimą byloje C‑324/21 atsakytina: reglamento „Dublinas III“ 23 ir 29 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai trečiosios šalies piliečio perdavimo termino eiga prasidėjo prašomosios valstybės narės ir pirmosios prašančiosios valstybės narės atžvilgiu, atsakomybė už šio asmens pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pereina prašančiajai valstybei narei, nes baigėsi minėtas terminas, nors tas asmuo tuo tarpu trečiojoje valstybėje narėje pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, o tai lėmė, kad prašomoji valstybė narė sutiko patenkinti tos trečiosios valstybės narės pateiktą prašymą atsiimti, jeigu atsakomybė trečiajai valstybei narei nebuvo perkelta dėl to, kad baigėsi 23 straipsnyje nustatyti terminai.
87 Po tokio atsakomybės perkėlimo valstybė narė, kurioje yra prašytojas, negali jo perduoti kitai valstybei narei nei nauja atsakinga valstybė narė, tačiau, laikydamasi šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, gali pateikti tai valstybei narei prašymą atsiimti.
Dėl antrojo prejudicinio klausimo bylose C‑323/21 ir C‑325/21
88 Antruoju klausimu bylose C‑323/21 ir C‑325/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad trečiosios šalies pilietis, kuris paeiliui trijose valstybėse narėse pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį pateiktame skunde dėl trečiosios valstybės narės jo atžvilgiu priimto sprendimo perduoti pirmajai valstybei narei gali remtis tuo, kad, priėmus šį sprendimą dėl perdavimo, atsakomybė už jo prašymo nagrinėjimą dėl pasibaigusio šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto perdavimo termino perėjo antrajai valstybei narei.
89 Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, dėl kurio priimtas sprendimas perduoti, turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir remdamasis faktiniais ir teisiniais pagrindais gali pateikti teismui skundą dėl šio sprendimo arba prašyti jį peržiūrėti.
90 Tokio skundo aprėptis patikslinta šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje: joje nurodyta, jog, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės, reglamente įtvirtinta veiksminga teisės gynimo priemonė apskųsti sprendimus dėl perdavimo turi apimti, pirma, šio reglamento taikymo ir, antra, teisinių ir faktinių aplinkybių, esančių valstybėje narėje, kuriai perduodamas prašytojas, vertinimą (2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 39 punktas ir 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 33 punktas).
91 Visų pirma atsižvelgiant į valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo sistemos bendrus pokyčius priėmus reglamentą „Dublinas III“ ir į šiuo reglamentu siekiamus tikslus, jo 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatytą skundą dėl sprendimo dėl perdavimo galima paduoti tiek dėl nuostatų, pagal kurias priskiriama atsakomybė nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, tiek dėl jame numatytų procesinių garantijų laikymosi (2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 40 punktas ir 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 34 punktas).
92 Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant, pirma, į reglamento „Dublinas III“ 19 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą laikantis Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio užtikrinti veiksmingą atitinkamų asmenų apsaugą ir, antra, į jo 5 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą tikslą greitai nustatyti už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, prašytojas turi turėti galimybę pasinaudoti veiksminga ir greita teisių gynimo priemone, kuri leistų jam remtis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis priėmus sprendimą dėl perdavimo, jeigu atsižvelgimas į šias aplinkybes yra lemiamas tinkamam šio reglamento taikymui (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
93 Tokia veiksminga teisių gynimo priemonė turi, be kita ko, suteikti galimybę tarptautinės apsaugos prašytojui valstybėje narėje, kurios teritorijoje jis yra, remtis reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto perdavimo termino pasibaigimu prieš kitą prašančiąją valstybę narę, nes iš šio sprendimo 79 punkto matyti, kad atsižvelgimas į šio termino pabaigą turi lemiamą reikšmę tinkamam šio reglamento taikymui.
94 Atsižvelgiant į tai, primintina, kad pagal minėto reglamento 27 straipsnį valstybės narės nebūtinai privalo organizuoti savo teisių gynimo sistemą taip, kad reikalavimas atsižvelgti į reikšmingas aplinkybes, susiklosčiusias priėmus sprendimą dėl perdavimo, būtų įvykdytas nagrinėjant skundą, kuriuo ginčijamas sprendimo dėl perdavimo teisėtumas, su sąlyga, kad pakankama teisminė gynyba gali būti užtikrinta nacionalinėje teismų sistemoje, vertinamoje bendrai, kitais būdais (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 37 ir 46 punktus).
95 Tas kitas teisinės gynybos būdas turi faktiškai užtikrinti atitinkamam asmeniui galimybę pasiekti, kad valstybės narės, kurios teritorijoje jis yra, kompetentingos institucijos negalėtų jo perduoti kitai valstybei narei, kai perdavimo termino pasibaigimas pirmosios prašančiosios valstybės narės atžvilgiu reiškia, kad ji tapo atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Tokia teisių gynimo priemonė taip pat turi užtikrinti, kad kompetentingos valstybės narės, kurios teritorijoje yra tas asmuo, institucijos privalėtų imtis būtinų priemonių, kad nedelsdamos padarytų išvadas, kylančias perkėlus atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo État belge (Aplinkybės, susiklosčiusios po sprendimo dėl perdavimo priėmimo), C‑194/19, EU:C:2021:270, 47 punktą).
96 Taigi, į antrąjį klausimą bylose C‑323/21 ir C‑325/21 atsakytina: reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis, siejama su jo 19 konstatuojamąja dalimi, ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad trečiosios šalies pilietis, kuris paeiliui trijose valstybėse narėse pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, turi galėti pasinaudoti trečiojoje valstybėje narėje veiksminga ir greita teisių gynimo priemone, leidžiančia jam remtis tuo, kad atsakomybė už jo prašymo nagrinėjimą dėl pasibaigusio šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto perdavimo termino perėjo antrajai valstybei narei.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
97 Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Bylos C‑323/21, C‑324/21 ir C‑325/21 buvo sujungtos, kad būtų bendrai priimtas sprendimas.
2. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 23 ir 29 straipsniai
turi būti aiškinami taip:
tuo atveju, kai trečiosios šalies piliečio perdavimo termino eiga prasidėjo prašomosios valstybės narės ir pirmosios prašančiosios valstybės narės atžvilgiu, atsakomybė už šio asmens pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pereina prašančiajai valstybei narei, nes baigėsi minėtas terminas, nors tas asmuo tuo tarpu trečiojoje valstybėje narėje pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, o tai lėmė, kad prašomoji valstybė narė sutiko patenkinti tos trečiosios valstybės narės pateiktą prašymą atsiimti, jeigu atsakomybė trečiajai valstybei narei nebuvo perkelta dėl to, kad baigėsi 23 straipsnyje nustatyti terminai.
Po tokio atsakomybės perkėlimo valstybė narė, kurioje yra prašytojas, negali jo perduoti kitai valstybei narei nei nauja atsakinga valstybė narė, tačiau, laikydamasi šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, gali pateikti tai valstybei narei prašymą atsiimti.
3. Reglamento Nr. 604/2013 27 straipsnio 1 dalis, siejama su jo 19 konstatuojamąja dalimi, ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad trečiosios šalies pilietis, kuris paeiliui trijose valstybėse narėse pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, turi galėti pasinaudoti trečiojoje valstybėje narėje veiksminga ir greita teisių gynimo priemone, leidžiančia jam remtis tuo, kad atsakomybė už jo prašymo nagrinėjimą dėl pasibaigusio šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto perdavimo termino perėjo antrajai valstybei narei.
Parašai.