BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. rugsėjo 16 d.(*)

„Sanglaudos fondas – Reglamentas (EB) Nr. 1164/94 – Katalonijos (Ispanija) teritorijoje įgyvendinami aplinkos apsaugos infrastruktūros projektai – Finansinės paramos dalinis atšaukimas – Viešojo paslaugų ir darbų pirkimo sutartys –Sudarymo kriterijai – Ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas – Vienodas vertinimas – Skaidrumas – Neįprastai mažos kainos pasiūlymas – Išlaidų tinkamumas – Finansinių koregavimų nustatymas – Reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalis – Proporcingumas“

Byloje T‑402/06

Ispanijos Karalystė, iš pradžių atstovaujama abogados del Estado J. M. Rodríguez Cárcamo, vėliau A. Rubio González,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą A. Steiblytės ir L. Escobar Guerrero, vėliau A. Steiblytės ir S. Pardo Quintillán,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2006 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimą C (2006) 5105, kuriuo sumažinama Sanglaudos fondo skirta parama aštuoniems Autonominės Katalonijos (Ispanija) bendrijos teritorijoje įgyvendinamiems projektams,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai S. Frimodt Nielsen ir M. Kancheva,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 12 d. ir 13 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 Nuostatos dėl Sanglaudos fondo

1        EB 158 straipsnyje numatyta:

„Kad skatintų visokeriopą darnią plėtrą Bendrija plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę ir socialinę sanglaudą.

Bendrija ypač siekia mažinti regionų plėtros lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų arba salų, įskaitant kaimo vietoves, atsilikimą.“

2        Pagal EB 161 straipsnio antrą pastraipą:

„Tarybos <...> įsteigtas Sanglaudos fondas teikia finansinę paramą aplinkos apsaugos ir transeuropinių tinklų projektams transporto infrastruktūros srityje.“

3        Sanglaudos fondas buvo įsteigtas 1994 m. gegužės 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1164/94, įsteigiančiu Sanglaudos fondą (OL L 130, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 9; toliau – Sanglaudos fondo reglamentas Nr. 1164/94).

4        Iš dalies pakeisto Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 4 straipsnyje nustatytos finansinių išteklių sumos, kurios 2000–2006 m. laikotarpiu gali būti skiriamos projektams, tinkamiems Sanglaudos fondo paramai gauti.

5        Iš dalies pakeisto Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sanglaudos fondo skirtos Bendrijos paramos dydis yra 80–85 % viešųjų arba jas atitinkančių išlaidų.

6        Iš dalies pakeisto Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Iš [Sanglaudos] Fondo finansuojami projektai turi atitikti Sutarties nuostatas, pagal ją patvirtintas priemones ir Bendrijos politikos kryptis, tarp jų tas, kurios susijusios su aplinkos apsauga, transportu, transeuropiniais tinklais, konkurencija ir viešojo pirkimo sutarčių sudarymu.“

7        Iš dalies pakeisto Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta:

„Neatmesdamos Komisijos atsakomybės už Bendrijos biudžeto vykdymą, valstybės narės pirmiausia įsipareigoja dėl projektų finansų kontrolės. Tuo tikslu priemones, kurių jos imasi, sudaro:

a)      patikrinimas, ar yra sukurtos valdymo ir kontrolės sistemos ir ar jos įgyvendintos taip, kad užtikrintų, jog Bendrijos lėšos būtų naudojamos veiksmingai ir teisingai;

<…>

c)      užtikrinimas, kad projektai valdomi vadovaujantis visomis galiojančiomis Bendrijos taisyklėmis, o jų žinioje esančios lėšos naudojamos vadovaujantis patikimo finansų valdymo principais;

d)      sertifikavimas, kad Komisijai pateiktos išlaidų deklaracijos yra tikslios, ir garantavimas, kad jos rengiamos naudojant apskaitos sistemas, paremtas patvirtinamaisiais dokumentais, kuriuos galima patikrinti;

e)      neatitikimų prevencija ir nustatymas, pranešant apie juos Komisijai pagal taisykles ir nuolat informuojant Komisiją apie administracinių ir teismo procesų eigą <...>

<...>

g)      bendradarbiavimas su Komisija, kad užtikrintų, jog Bendrijos lėšos naudojamos vadovaujantis patikimo finansų valdymo principais;

h)      susigrąžinimas visų sumų, prarastų dėl nustatytų neatitikimų, ir, jei reikia, delspinigių už vėluojančius mokėjimus paskaičiavimas.“

8        Sanglaudos fondo valdymo taisyklės išsamiai išdėstytos iš dalies pakeisto Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priede.

9        Iš dalies pakeisto Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnyje numatyta:

„Finansiniai koregavimai

1. Jeigu po reikalingų patikrinimų Komisija nusprendžia, kad:

a)      projekto įgyvendinimas nepateisina jam skirtos paramos ar jos dalies, įskaitant neįvykdytą vieną iš sprendime suteikti paramą nurodytų sąlygų ir pirmiausia bet kurį svarbų pakeitimą, turintį įtakos įgyvendinamo projekto pobūdžiui ar sąlygoms, dėl kurio nebuvo prašoma Komisijos pritarimo, arba

b)      yra neatitikimų, susijusių su [Sanglaudos] Fondo parama, ir atitinkama valstybė narė nesiėmė būtinų koreguojančių priemonių,

Komisija gali sustabdyti paramos atitinkamam projektui teikimą ir, nurodžiusi priežastį, prašo valstybės narės pateikti savo komentarus per nustatytą laiką.

Jeigu valstybė narė nepritaria Komisijos pastaboms, valstybė narė yra kviečiama į Komisijos posėdį, kuriame abi šalys stengiasi susitarti dėl pastabų ir padarytinų išvadų.

2. Jei per tris mėnesius nesusitariama, Komisija savo pačios nustatyto termino pabaigoje tinkama tvarka ir atsižvelgusi į visus valstybės narės pateiktus komentarus nusprendžia:

a)      sumažinti D straipsnio 2 dalyje minėtą į sąskaitą pervedamą sumą, arba

b)      padaryti reikiamus finansinius koregavimus. Tai reiškia visos arba dalies paramos projektui atšaukimą.

Šie sprendimai priimami laikantis proporcingumo principo. Komisija, priimdama sprendimą dėl koreguotinos sumos, atsižvelgia į neatitikimo ar pakeitimo rūšį ir valdymo ar kontrolės sistemų visų trūkumų galimo finansinio poveikio mastą. Paramos sumažinimas arba atšaukimas lemia visų išmokėtų sumų susigrąžinimą.

3. Visos sumos, kurios buvo gautos neteisėtai ir yra susigrąžintinos, išmokamos Komisijai. Delspinigiai už vėluojančius mokėjimus nustatomi pagal Komisijos patvirtintas taisykles.

4. Komisija nustato išsamias 1–3 dalių įgyvendinimo taisykles ir apie tai informuoja valstybes nares ir Europos Parlamentą.“

10      2002 m. liepos 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1386/2002, nustatančio išsamias Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl Sanglaudos fondo paramos valdymo ir kontrolės sistemų bei finansinių koregavimų atlikimo tvarkos (OL L 201, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 162; toliau – Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1386/2002), 17–21 straipsniuose konkrečiai nurodomas Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 tikslas ir taikymo sritis, taip pat įtvirtintos išsamios procedūros, kurios reikia laikytis taikant iš Sanglaudos fondo nuo 2000 m. sausio 1 d. gautos paramos koregavimus, nuostatos.

11      Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse, be kita ko, numatyta:

„1. Dėl atskirų ar sistemingų pažeidimų finansinių koregavimų, kuriuos pagal [Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94] II priedo H straipsnio 2 dalį atlieka Komisija, suma, jei įmanoma ir praktiškai įgyvendinama, skaičiuojama pagal atskiras bylas ir yra lygi neteisingai Fondui išmokėti nurodytai išlaidų sumai, laikantis proporcingumo principo.

2. Kai neteisingos išlaidų sumos tiksliai apskaičiuoti neįmanoma arba kai tokių išlaidų visą sumą atšaukti būtų neproporcinga, atlikdama finansinius koregavimus ekstrapoliacijos būdu arba taikydama vienodą dydžio sumą, Komisija:

a)      ekstrapoliavimo metodo atveju, ji naudoja atrankinę panašių operacijų visumą;

b)      vienodo dydžio sumos atveju, ji įvertina taisyklių pažeidimo svarbą bei valdymo ir kontrolės sistemos visų trūkumų, lėmusių nustatyto pažeidimo atsiradimą, mastą ir finansinius padarinius.

<...>“

12      Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 18 straipsnyje, be kita ko, numatyta:

„1. Laikas, per kurį atitinkama valstybė narė gali atsakyti į prašymą Reglamento (EB) Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka pateikti savo pastabas, yra du mėnesiai, išskyrus deramai pagrįstus atvejus, kai Komisija gali sutikti nustatyti ir ilgesnį laiką.

2. Jeigu Komisija siūlo atlikti finansinius koregavimus ekstrapoliavimo metodu arba nustačius vienodo dydžio sumą, valstybei narei yra suteikiama galimybė, tikrinant atitinkamus dokumentus, parodyti, kad tikrasis pažeidimo mastas buvo mažesnis, nei buvo nustačiusi Komisija. Valstybė narė, susitarusi su Komisija, gali apriboti tokio patikrinimo mastą atitinkama tam tikrų dokumentų santykine dalimi arba atrinktais dokumentais.

Išskyrus tinkamai pateisintus atvejus, tokiam tyrimui skirtas laikas neturi būti ilgesnis kaip du mėnesiai, nuo dviejų mėnesių laikotarpio, nurodyto šio straipsnio 1 dalyje, pabaigos. Tokio patikrinimo rezultatai yra tikrinami Reglamento (EB) Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka. Komisija atsižvelgia į visus valstybės narės per nustatytą terminą pateiktus įrodymus.

3. Jeigu valstybė narė prieštarauja Komisijos pastaboms ir vyksta svarstymas Reglamento (EB) Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka, trijų mėnesių laikotarpis, per kurį Komisija gali priimti sprendimą to reglamento II priedo H straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, pradedamas skaičiuoti nuo svarstymo dienos.“

13      Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1386/2002 pagal jo 23 straipsnį įsigaliojo 2002 m. rugpjūčio 7 d.

14      2002 m. liepos 29 d. Rekomendacijose dėl principų, kriterijų ir indikacinių skalių, kuriomis turi vadovautis Komisijos tarnybos, nustatydamos finansinius koregavimus, numatytus Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalyje [C(2002) 2871] (toliau – 2002 m. rekomendacijos), išdėstyti bendrieji kriterijai ir principai, kuriuos Europos Bendrijų Komisija taiko nustatydama minėtus finansinius koregavimus.

 Taikytinos viešojo pirkimo nuostatos

15      Teisės aktai, kuriais reikia remtis viešojo pirkimo srityje ir kurie taikytini remiantis Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 8 straipsnio 1 dalimi (žr. šio sprendimo 6 punktą), yra: pirma, 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163; toliau – Direktyva 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo) ir, antra, 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322; toliau – Direktyva 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo).

16      Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 1 straipsnio b punkte, be kita ko, numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

b)      perkančiosios organizacijos – tai valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, taip pat asociacijos, kurias sudaro viena ar daugiau tokių valdžios institucijų arba viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų.

Viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, tai:

–        nepramoninė ir nekomercinė įstaiga, turinti konkretų tikslą – tenkinti visuotinės svarbos interesus

ir

–        įstaiga, turinti juridinio asmens statusą,

ir

–        įstaiga, didžiąja dalimi finansuojama valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų arba kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų; arba kurių valdymą prižiūri tokios įstaigos; arba turinti administravimo, valdymo ar priežiūros valdybą, kurios daugiau negu pusė narių skiriami valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų ar kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų.

<...>“

17      Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnyje, reglamentuojančiame viešojo pirkimo sutarčių sudarymo kriterijus, be kita ko, numatyta:

„1. Perkančiosios organizacijos sutartis sudaro remdamosi šiais kriterijais:

a)      arba tik siūloma mažiausia kaina;

b)      arba kai sutartis sudaroma su ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo konkursui pateikėju, įvairiais kriterijais pagal sutartį: pvz., kaina, baigimo terminai, eksploatacijos išlaidos, pelningumas, techniniai pranašumai.

2. 1 dalies b punkte nurodytu atveju perkančioji organizacija sutarties dokumentuose ar pranešime apie numatomą sudaryti sutartį nurodo visus kriterijus, kuriuos ji ketina taikyti sudarydama sutartį, ir pageidautina, kad tie kriterijai būtų pateikti mažėjančios svarbos tvarka.

<...>

4. Jeigu dėl sutarties siūloma konkursui kaina pagal numatomus darbus yra neįprastai maža, prieš atmesdama tokius pasiūlymus perkančioji organizacija raštu pareikalauja pateikti, jos nuomone, reikalingas pasiūlymo konkursui detales ir šią medžiagą patikrina atsižvelgdama į paaiškinimus.

<...>“

18      Reikšmingi sutarčių dėl paslaugų teikimo sudarymo kriterijai, be kita ko, apibrėžiami Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 ir 37 straipsniuose.

19      Pagal Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnį:

„1. Nepažeidžiant nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl atlyginimo už tam tikras paslaugas, kriterijai, kuriais perkančioji organizacija grindžia sutarčių sudarymą, gali būti šie:

a)      kai sutartis sudaroma ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui, įvairūs su sutartimi susiję kriterijai, pavyzdžiui: kokybė, techniniai pranašumai, estetinės ir funkcinės darbo charakteristikos, techninė pagalba ir aptarnavimas po pardavimo, atlikimo data, atlikimo laikotarpis arba baigimo laikas, kaina; arba

b)      vien tik mažiausia kaina.

2. Kai sutartis sudaroma ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui, perkančioji organizacija sutarties dokumentuose arba pranešime dėl oficialių pasiūlymų pateikimo privalo informuoti apie sudarymo kriterijus, kuriais ji ketina vadovautis, jei tai įmanoma, mažėjančios svarbos tvarka.“

20      Pagal Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnį:

„Jei, palyginti su paslaugomis, kurios bus teikiamos, pasiūlymų dėl konkrečios sutarties kainos pasirodo besą neįprastai žemos, perkančioji organizacija, prieš atmesdama tuos pasiūlymus, privalo paprašyti raštiškai pateikti detales apie pasiūlymo sudedamąsias dalis, kurias ji laiko svarbiomis, ir patikrina tas sudedamąsias dalis, atsižvelgdama į gautus paaiškinimus.

Perkančioji organizacija gali atsižvelgti į paaiškinimus, kurie objektyviai pateisinami, įskaitant metodo, kuriuo teikiama paslauga, ekonomiškumą arba pasirinktus techninius sprendimus, arba išskirtinai palankias sąlygas, kuriomis oficialaus pasiūlymo pateikėjas gali atlikti paslaugą, arba oficialaus pasiūlymo pateikėjo siūlomos paslaugos originalumą.

Jei su sutartimi susijusiuose dokumentuose numatyta, kad ji privalo būti sudaroma su mažiausią kainą pasiūliusiu oficialaus pasiūlymo pateikėju, perkančioji organizacija privalo informuoti Komisiją apie oficialių pasiūlymų, kurių kainas ji laiko pernelyg mažomis, atmetimą.“

 Ginčo aplinkybės

 Nagrinėjami projektai

21      Keliais sprendimais, priimtais 2002–2004 m. laikotarpiu, Komisija iš Sanglaudos fondo skyrė paramą aštuoniems projektams, įgyvendinamiems Autonominės Katalonijos (Ispanija) bendrijos teritorijoje.

22      Projektas 2001.ES.16.C.PE.058 susijęs su Besos valymo stoties išplėtimu, siekiant įgyvendinti antrinio biologinio nuotekų ir dumblo iš Barselonos regiono valymo tikslus [pagalba, skirta 2002 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimu C (2002) 1767 (toliau – sprendimas dėl pagalbos skyrimo)]; projekto valdymas patikėtas Depuradora del Baix Llobregat SA (toliau – Depurbaix).

23      Kitus septynis projektus valdo Agencia Catalana del Agua (Katalonijos vandens agentūra; toliau – KVA) ir Agencia de Residuos de Cataluña (Katalonijos atliekų agentūra; toliau – KAA); jas abi kontroliuoja Comunidad Autónoma de Cataluña. Šie projektai – tai:

–        projektas 2003.ES.16.C.PE.005 dėl nuotekų šalinimo infrastruktūrų mažose Katalonijos aglomeracijose [pagalba, skirta 2003 m. lapkričio 19 d. Sprendimu C (2003) 4384],

–        projektas 2001.ES.16.C.PE.054 dėl Katalonijos dumblo valymo ir nuotekų pakartotinio naudojimo [pagalba, skirta 2002 m. lapkričio 29 d. Sprendimu C (2002) 3519, iš dalies pakeistu 2005 m. gegužės 17 d. Sprendimu C (2005) 1523],

–        projektas 2000.ES.16.C.PE.112 dėl drenažo ir vandens valymo Ebro baseine: Monzón, Caspe ir Katalonijos upių baseinai [pagalba, skirta Sprendimu C (2000) 4325, iš dalies pakeistu 2004 m. vasario 20 d. Sprendimu C (2004) 597],

–        projektas 2002.ES.16.C.PE.006 dėl jūros vandens gėlinimo Tordera deltoje [pagalba, skirta 2003 m. gegužės 6 d. Sprendimu C (2003) 1543],

–        projektas 2001.ES.16.C.PE.055 dėl miesto kietųjų atliekų tvarkymo infrastruktūrų statybos ir gerinimo Katalonijoje [pagalba, skirta 2002 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimu C (2002) 1766],

–        projektas 2001.ES.16.C.PE.057 dėl miesto atliekų tvarkymo įrenginių Katalonijos Urgell, Pallars Jussá ir Conca de Barbera rajonuose [pagalba, skirta 2003 m. balandžio 29 d. Sprendimu C (2003) 1478],

–        projektas 2002.ES.16.C.PE.041 dėl Katalonijos miestų atliekų tvarkymo infrastruktūrų tinklo sukūrimo ir gerinimo [pagalba, skirta 2002 m. gruodžio 20 d. Sprendimu C (2002) 4660].

 Administracinė procedūra

24      2003 m. spalio 6–10 d. Komisija Ispanijoje atliko auditą, kurio tikslas ‒ patikrinti Depurbaix valdomą Besos upės valymo stoties plėtros projektą ir valdymo bei kontrolės sistemas, kurias įdiegė Katalonijos valdžios institucijos gavusios paramą iš Sanglaudos fondo.

25      2004 m. sausio 27 d. Komisija išsiuntė Ispanijos valdžios institucijoms ataskaitą; joje nurodyti atlikus auditą konstatuoti įgyvendinant nagrinėjamus projektus padaryti pažeidimai. Šie pažeidimai susiję, pirma, su Depurbaix išlaidų dėl „darbų valdymo mokesčio“, nurodyto išlaidų sertifikatuose, netinkamumu ir, antra, su tuo, kad Katalonijos valdžios institucijos nesilaikė tam tikrų Europos Sąjungos nuostatų viešųjų pirkimų srityje, kiek tai susiję su šio sprendimo 23 punkte nurodytais septyniais projektais.

26      Kelis kartus pasikeitusi laiškais su Ispanijos valdžios institucijomis, Komisija pasiūlė kiekvieno nagrinėjamo projekto finansinį koregavimą ir pakvietė minėtas valdžios institucijas į posėdį. Per posėdžius, kurie vyko 2006 m. birželio 27 ir 28 d., Ispanijos valdžios institucijos paprašė trijų savaičių termino papildomiems įrodymams pateikti. Komisija nustatė šį terminą 2006 m. liepos 21 d. Šiuos įrodymus ji gavo 2006 m. liepos 25 d.

 Ginčijamas sprendimas

27      2006 m. spalio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2006) 5105 sumažinti iš Sanglaudos fondo šio sprendimo 22 ir 23 punktuose nurodytiems aštuoniems projektams skirtą finansinę paramą (toliau – ginčijamas sprendimas); jis Ispanijos Karalystei buvo įteiktas 2006 m. spalio 23 d.

28      Ginčijamame sprendime Komisija patvirtino, kad atlikusi auditą nustatė pažeidimų, susijusių, pirma, su tam tikrų išlaidų netinkamumu ir, antra, su tuo, kad Ispanijos valdžios institucijos nesilaikė tam tikrų Sąjungos nuostatų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarką (ginčijamo sprendimo 15 punktas).

29      Dėl projekto 2001.ES.16.C.PE.058 Komisija pažymėjo, kad Ispanijos valstybės centrinės administracijos ir Depurbaix sutartyse nustatė netinkamų išlaidų, pavadintų „darbų valdymo mokestis“, dėl kurio darbų sąnaudos padidėjo vienodo 4 % dydžio suma. Komisijos teigimu, ši vienodo dydžio suma turėjo būti kvalifikuojama kaip bendros ar administracinės išlaidos, kurios, remiantis sprendimo dėl pagalbos skyrimo IV priedo IV skyriaus 2 punkto priešpaskutine įtrauka, yra netinkamos (ginčijamo sprendimo 17 punktas).

30      Kitų septynių projektų atveju Komisija konstatavo pažeidimus dėl KVA ir KAA nesilaikytų Sąjungos nuostatų viešojo pirkimo srityje. Visų sutarčių dėl nagrinėjamų darbų sudarymo tikslais šios įstaigos taikė sutarčių sudarymo kriterijus, neatitinkančius Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio. Be to, visos sutartys dėl paslaugų buvo sudarytos pažeidžiant Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnį (ginčijamo sprendimo 18 punktas).

31      Komisija nusprendė, pirma, kad sudarant sutartis dėl nagrinėjamų projektų KVA taikytas ankstesnių darbų patirties kriterijus neatitiko minėtų nuostatų, nes šis kriterijus nesusijęs su nagrinėjamo konkurso objektu. Šiuo aspektu ji patikslino, kad reikėjo aiškiai atskirti tinkamumo kriterijus, reikšmingus atrenkant konkurso dalyvius, ir sutarties sudarymo kriterijus, skirtus nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Komisijos teigimu, nors ankstesnių darbų patirtis galėjo būti laikoma reikšmingu kokybiniu atrankos kriterijumi, vis dėlto jis nepriimtinas kaip kriterijus, kuriuo siekiama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, antraip gali būti pažeistas vienodo požiūrio principas (ginčijamo sprendimo 18 punktas ir 24 punkto b papunktis).

32      Antra, Komisija pripažino, kad dėl KVA ir KAA taikyto vidutinės kainos metodo, kaip sutarties sudarymo kriterijaus nustatant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, viešojo darbų pirkimo atveju pažeistas Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnis, o viešojo paslaugų pirkimo atveju – Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnis. Dėl šio metodo taikymo, visiems kitiems kriterijams esant vienodiems, gali nukentėti mažesnės kainos pasiūlymai, palyginti su kitais pasiūlymais, kurie yra arčiau apskaičiuoto vidurkio, todėl jo taikymas prieštarauja vienodo požiūrio principui (ginčijamo sprendimo 18 punktas ir 24 punkto c papunktis).

33      Trečia, Komisija pažymėjo, kad neįprastai mažos kainos pasiūlymų atveju direktyvos viešojo pirkimo srityje reikalauja numatyti rungtynišką procedūrą su konkurso dalyviais tam, kad jie galėtų pateisinti savo pasiūlymų „įgyvendinamumą“. Tačiau nei KVA, nei KAA nesilaikė tokios procedūros, o tai viešojo darbų pirkimo atveju prieštarauja Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 daliai ir viešojo paslaugų pirkimo atveju – Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsniui (ginčijamo sprendimo 24 punkto d papunktis).

34      Todėl Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Ispanijos valdžios institucijų išlaidų deklaracijose buvo nurodytos netinkamos išlaidos, o joms vykdant kontrolę padaryta pažeidimų, finansinių koregavimų taikymas buvo pagrįstas ir tinkamas (ginčijamo sprendimo 25 punktas).

35      Šiuo aspektu Komisija pripažino nusprendusi, kad bendrai galima taikyti vienodo dydžio koregavimus visoms deklaruotoms išlaidoms įgyvendinant projektą, jeigu ji nustato didelių valdymo ir kontrolės sistemų pažeidimų, kurie sukelia stambaus masto galiojančių teisės aktų pažeidimus, arba kai konstatuoja atskirus pažeidimus. Konkretų taikytiną dydį lemia nustatyto pažeidimo sunkumas ir jis gali būti padidintas recidyvo atveju. Vis dėlto šiuo nagrinėjamu atveju Komisija manė, kad vienodo dydžio koregavimas, taikytinas visiems projektams, yra neproporcinga bausmė (ginčijamo sprendimo 26 punktas).

36      Todėl, kalbant apie netinkamas „netiesiogines išlaidas“, kurias sudarė „darbų valdymo mokestis“ ir kurias sąskaitose nurodė Depurbaix, Komisija konstatavo, kad minėtos išlaidos susijusios su trimis Depurbaix valdomais projektais, o jų bendra suma 2003 m. spalio mėn. vykdant auditą buvo 9 298 055 eurai. Komisijos teigimu, ši aplinkybė įrodo Ispanijos aplinkos ministerijos įdiegtos valdymo ir kontrolės sistemos trūkumus. Todėl atsižvelgusi į proporcingumo principą ji nusprendė taikyti 2 % dydžio bendro finansavimo (85 %), suteikto projektui 2001.ES.16.C.PE.058, finansinį koregavimą, kurio suma buvo 2 324 414 eurų, (ginčijamo sprendimo 27 punktas).

37      KVA ir KAA valdomų projektų atveju Komisija konstatavo, kad ankstesnių darbų patirties kriterijus ir vidutinės kainos metodas nuolat būdavo taikomas nagrinėjamose sutartyse. Todėl ji paprašė Katalonijos valdžios institucijų įvertinti kiekvieną konkurso dalyvių sutartį, ir šios valdžios institucijos tai atliko. Sutartims, kurių vertė viršijo direktyvose 92/50 ir 93/37 nustatytas ribas, vidutinės kainos metodas buvo pakeistas linijiniu kainos vertinimo metodu, pasireiškiančiu didžiausiu balų skaičiaus suteikimu mažiausios kainos pasiūlymui ir minimaliu balų skaičiaus suteikimu didžiausios kainos pasiūlymui. Be to, ankstesnių darbų patirties kriterijus buvo pašalintas iš techninio vertinimo ir buvo taikytas naujas techninio ir ekonominio vertinimo lyginamasis svoris. Sutarčių, kurių vertė buvo mažesnė, nei minėtose direktyvos nustatytas dydis, naujas vertinimas buvo grindžiamas linijiniu kainos nustatymo dydžiu, o ankstesnių darbų patirties kriterijus buvo paliktas atliekant techninį vertinimą (ginčijamo sprendimo 28 punktas).

38      Remdamasi naujais Katalonijos valdžios institucijų vertinimais, Komisija, kalbant apie bendrą Sąjungos finansavimą, nusprendė taikyti projektams finansinį koregavimą, atitinkantį 100 % skirtumo tarp atrinktų ir perskaičiuotų atsižvelgiant į kiekvieną sutartį pasiūlymų. Septyniems nagrinėjamiems projektams Komisija nustatė bendrą 4 490 021 euro finansinį koregavimą (ginčijamo sprendimo 28 punktas).

39      Todėl Komisija padarė išvadą, kad 6 814 435 eurų suma turėjo būti traktuojama kaip netinkamai deklaruota, taigi Ispanijos Karalystė privalėjo ją grąžinti (ginčijamo sprendimo 32 punktas).

 Procesas ir šalių reikalavimai

40      2006 m. gruodžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarija gavo pareiškimą; juo Ispanijos Karalystė pareiškė šį ieškinį.

41      Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

42      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

43      Imdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, 2012 m. sausio 5 d. laišku Bendrasis Teismas, pirma, paprašė Ispanijos Karalystės pateikti tam tikrus dokumentus ir, antra, pateikė jai ir Komisijai klausimus, į kuriuos prašyta atsakyti raštu. Šalys įvykdė šiuos su proceso organizavimu susijusius prašymus per nustatytą terminą.

44      Kadangi teisėjas pranešėjas negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą, 2012 m. kovo 22 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė bylą kitam teisėjui pranešėjui ir, vadovaudamasis Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalimi, paskyrė į šią kolegiją kitą teisėją.

45      Taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, 2012 m. liepos 18 d. raštu Bendrasis Teismas pateikė klausimus Ispanijos Karalystei ir Komisijai, į kuriuos paprašė atsakyti raštu. Šalys įvykdė šiuos su proceso organizavimu susijusius prašymus per nustatytą terminą.

46      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

47      Per 2012 m. lapkričio 12 d. ir 13 d. posėdžius šalys pateikė savo paaiškinimus žodžiu ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus. Per posėdį Bendrasis Teismas nusprendė neužbaigti žodinės proceso dalies ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių per tris savaites pateikti tam tikrus dokumentus ir informaciją, dėl kurių jų buvo paprašyta pateikti savo pastabas, ir tai buvo užfiksuota posėdžio protokole.

48      Minėtus dokumentus, informaciją ir pastabas gavęs per nustatytą terminą, Bendrasis Teismas 2013 m. sausio 28 d. priėmė sprendimą užbaigti žodinę proceso dalį.

 Dėl teisės

 Panaikinimo pagrindų santrauka

49      Grįsdama savo ieškinį Ispanijos Karalystė nurodo keturis pagrindus. Antrasis ir trečiasis ieškinio pagrindai pateikti subsidiariai.

50      Savo pirmajame ieškinio pagrinde, padalytame į tris dalis, Ispanijos Karalystė iš esmės tvirtina, kad ginčijamame sprendime buvo netinkamai aiškinamos ir klaidingai taikomos Direktyva 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo ir Direktyva 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo, kiek tai susiję su viešojo pirkimo procedūra dėl septynių KVA ir KAA valdomų projektų.

51      Savo antrajame ieškinio pagrinde, pateiktame subsidiariai, Ispanijos Karalystė nurodo proporcingumo principo pažeidimą, kaip tai suprantama pagal Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalį, nustatant finansinį koregavimą minėtų projektų atveju.

52      Savo trečiajame ieškinio pagrinde, pateiktame subsidiariai, Ispanijos Karalystė nurodo teisės į gynybą, esminių procedūrinių reikalavimų ir „gero administravimo“ principo pažeidimą.

53      Savo ketvirtajame ieškinio pagrinde Ispanijos Karalystė nurodo Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio pažeidimą dėl tikrų pažeidimų nebuvimo ir subsidiariai ‒ proporcingumo principo pažeidimą nustatant finansinį koregavimą Depurbaix valdomo projekto 2001.ES.16.C.PE.058 atveju.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo pažeidimu

 Pirminės pastabos

54      Savo pirmajame ieškinio pagrinde Ispanijos Karalystė ginčija ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad KVA ir KAA taikyti kriterijai siekiant sudaryti sutartis dėl septynių projektų, nurodytų šio sprendimo 23 punkte, neatitiko Sąjungos nuostatų viešojo pirkimo srityje ir, be kita ko, Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio. Pirmoje dalyje Ispanijos Karalystė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra klaidingas tiek, kiek jame nurodyta, kad vidutinės kainos metodo taikymas prieštaravo minėtoms nuostatoms ir vienodo požiūrio principui. Antroje dalyje ji tvirtina, kad minėtas sprendimas pagrįstas klaidingu Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalies ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio aiškinimu tiek, kiek tai susiję su neįprastai mažos kainos pasiūlymų vertinimu. Trečioje dalyje Ispanijos Karalystė tvirtina, kad minėtas sprendimas grindžiamas klaidingu Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimu tiek, kiek vertinant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą buvo taikomas ankstesnių darbų patirties kriterijus.

55      Prieš pradedant vertinti šiuos skirtingus kaltinimus, reikia priminti KVA ir KAA vykdytų viešojo pirkimo procedūrų siekiant sudaryti sutartis dėl nagrinėjamų septynių projektų pagrindinius požymius.

56      Vykdydamos šias procedūras KVA ir KAA nusprendė taikyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų, užuot taikiusios mažiausios kainos kriterijų (žr. Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 dalies a ir b punktus bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 1 dalies a ir b punktus). Iš tiesų nagrinėjamos viešojo pirkimo sutartys turėjo būti sudarytos remiantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi, kuris turi būti vertinamas taikant tam tikrus metodus ir remiantis ekonominiais bei techniniais parametrais, iš kurių kiekvienas turi svorio koeficientą.

57      Tarp atitinkamų ekonominių metodų ir parametrų buvo vidutinės kainos metodas, kurį perkančioji organizacija taikė trimis etapais. Pirmajame etape kiekvienas pasiūlymas buvo lyginamas su biudžetu, kuriuo perkančioji organizacija disponavo nagrinėjamo viešojo pirkimo atveju, vadinamu bazine kaina, iš anksto nustatyta nepriklausomam inžinierių biurui atlikus rinkos tyrimą. Vidutinės kainos metodo taikymas šiame etape pasireiškia apskaičiuojant „kainos sumažėjimą“ (Bi), išreikštą kiekvieno konkurso dalyvio kainos procentinį sumažėjimą palyginus su bazine kaina; šis kainos sumažėjimas apskaičiuojamas taikant formulę „Bi = (bazinė kaina – siūloma kaina) / bazinė kaina“. Jei siūloma kaina buvo mažesnė už bazinę kainą, konkurso dalyvis vertintas kaip atlikęs „teigiamą kainos sumažinimą“ (Bi > 0). Tačiau jei siūloma kaina didesnė už bazinę kainą, konkurso dalyvis traktuotas kaip pateikęs „padidintos kainos pasiūlymą“. Antrajame etape apskaičiuojamas vidutinis visų konkurso dalyvių pasiūlytų sumažintų kainų vidurkis, vadinamas „vidutiniu sumažintų kainų vidurkiu“ (Bm). Analogiškai apskaičiuojamas „rizikingas kainos sumažinimas“ (Bt), reiškiantis sumažinimo procentą, nuo kurio laikoma, kad pasiūlymas neįtikinamas dėl to, kad negalima pagrįstai numatyti, jog projektas gali būti įgyvendintas už tokią kainą, arba dėl to, kad kaina tokia maža, kad siūlomos paslaugos negali atitikti minimalių techninių kokybės reikalavimų. Trečiajame etape taikoma matematinė formulė skirtingiems pasiūlymams skiriant balus.

58      Daugumoje KVA sudarytų sutarčių kiekvieno pasiūlymo „kainos sumažinimas“ (Bi) buvo palygintas su „vidutiniu kainos sumažinimu (Bm) arba su „pataisytu kainos sumažinimu“. „Pataisytas kainos sumažinimas“ apskritai pasireiškia taikant „vidutinio kainos sumažinimo“ koregavimo kriterijų, padidintą penkiais procentiniais punktais. Ispanijos Karalystės teigimu, šio koregavimo tikslas ‒ išvengti, kad pasiūlymai, kurių „kainos sumažinimas“ yra didesnis už „vidutinį kainos sumažinimą“, tačiau atitinkantys bazinę kainą ir esantys aukštos techninės kokybės, būtų traktuojami mažiau palankiai dėl to, kad kiti konkurso dalyviai pateikė pernelyg didelės kainos pasiūlymus. Konkurso dalyviai, pateikę pasiūlymus, kurių kaina buvo didesnė už bazinę kainą ir dėl to jų „kainos sumažinimas“ buvo neigiamas, negavo nė vieno balo. Priešingai, konkurso dalyviai, pateikę pasiūlymus, kurių kaina lygi ar mažesnė už bazinę kainą ir dėl to jų „kainos sumažinimas“ buvo „teigiamas“, traktuoti taip: pirma, pasiūlymai, kurių „kainos sumažinimas“ viršijo „rizikingą kainos sumažinimą“, t. y. labai mažos kainos pasiūlymai, kurių labai didelis „teigiamas kainos sumažinimas“, negavo nė vieno balo dėl jų ekonominės kokybės. Antra, pasiūlymai, kurių „kainos sumažinimas“ buvo mažesnis už „vidutinį kainos sumažinimą“ (gali būti ‒ pataisytą), gavo balų skaičių, kuris didėjo artėjant prie „vidutinio kainos sumažinimo“. Trečia, pasiūlymai, kurių „kainos sumažinimas“ buvo didesnis už „vidutinį kainos sumažinimą“ (gali būti ‒ pataisytą), tačiau mažesnis už „rizikingą kainos sumažinimą“, t. y. kurių kaina mažesnė už bazinę kainą ir didesnė už „vidutinį kainos sumažinimą“, tačiau kuri nebuvo pernelyg maža, gavo balų skaičių, kuris didėjo, jei šių pasiūlymų kaina artėjo prie „vidutinio kainos sumažinimo“ ir tolo nuo „rizikingo kainos sumažinimo“. Kitaip tariant, šiems pasiūlymams buvo skiriamas balų skaičius, kuris mažėjo, jeigu jie nutolo nuo „vidutinio kainos sumažinimo“ ir artėjo prie „rizikingo kainos sumažinimo“.

59      Analogiškai, kalbant apie KAA sudarytas viešojo pirkimo sutartis, kiekvienas pasiūlymas visų pirma buvo palyginamas su bazine kaina siekiant nustatyti kiekvieno konkurso dalyvio pateiktą „kainos sumažinimą“. Pasiūlymai, kurių kaina viršijo bazinę kainą, buvo atmesti. Kalbant apie pasiūlymų kainas, kurios buvo lygios ar mažesnės už minėtą kainą, t. y. tų pasiūlymų, kurių „kainos sumažinimas teigiamas“, „vidutinis kainos sumažinimas“ ir „rizikingas kainos sumažinimas“ toliau buvo apskaičiuojami remiantis tvarka, kuri identiška KVA taikytai tvarkai, siekiant skirti balus skirtingiems pasiūlymams pagal tokią formulę: pirma, 15 balų buvo skiriama pasiūlymams, kurių „kainos sumažinimas nulinis“, t. y. pasiūlymai, kurių kaina sutampa su bazine kaina (Bi = 0). Antra, pasiūlymai, kurių „kainos sumažinimas teigiamas“ ir mažesnis už „rizikingą kainos sumažinimą“, gauna nuo 15 iki 30 balų, o balų skaičius didėja, jei pasiūlymų kaina artėja prie „rizikingo kainos sumažinimo“ ir tolsta nuo „nulinio kainos sumažinimo“. Trečia, kainos sumažinimas, kuris buvo didesnis už „rizikingą kainos sumažinimą“, gavo balų skaičių, kuris mažėja nuo 30 iki nulio, jei šie pasiūlymai buvo nutolę nuo „rizikingo kainos sumažinimo“. Pasiūlymo kaina, lygi ar mažesnė nei 90 % pasiūlymo, kuris atitinka „rizikingą kainos sumažinimą“, buvo pernelyg maža, todėl nuo šios ribos neskiriamas nė vienas balas. Ispanijos Karalystės teigimu, „balų praradimas“ viršijus šią ribą buvo didesnis nei balų praradimas dėl kainos sumažinimo nuo nulio iki „rizikingo kainos sumažinimo“, siekiant neigiamai įvertinti pernelyg mažos kainos pasiūlymus.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su vienodo požiūrio principo ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio pažeidimu

60      Pirmojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje Ispanijos Karalystė nesutinka, kad vidutinės kainos metodo taikymas prieštarauja vienodo požiūrio principui ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsniui bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsniui.

61      Visi konkurso dalyviai buvo traktuojami vienodai. Jie buvo iš anksto informuoti apie nagrinėjamų viešojo pirkimo tinkamumo ir sutarčių sudarymo kriterijus, įskaitant vidutinės kainos metodo taikymą, ir analogiškai vertinami per pasiūlymų vertinimą. Ispanijos Karalystės teigimu, net jei pateikdami savo pasiūlymus konkurso dalyviai nežinojo vidutinės kainos, jie žinojo bazinę kainą, nurodytą specifikacijoje ir skelbime apie pirkimą bei nustatytą remiantis rinkos tyrimais, kurie buvo paskelbti, todėl prieinami konkurso dalyviams šiame etape. Be to, vidutinės kainos metodas buvo vienodai taikomas visiems pasiūlymams, nepaisant jų kilmės. Ispanijos Karalystė patikslina, kad ji tarp 173 nagrinėjamų viešojo pirkimo sutarčių nustatė 25 sutartis, kurios buvo pasirašytos su mažiausią kainą pasiūliusiais subjektais; šių pasiūlymų kaina, be kita ko, buvo mažesnė už tą, kurią lemtų Komisijos reikalaujamo linijinio kainos vertinimo metodo taikymas. 78 atvejais pateikti pasiūlymai buvo tokie patys kaip ir nustatytieji minėtu linijiniu metodu. Šie pavyzdžiai, be kita ko, įrodo, kad Komisijos teiginys, jog vidutinės kainos metodas užtikrina sutarties sudarymą ne su geriausią kokybės ir kainos santykį pasiūliusiu konkurso dalyviu, o tik su tuo, kuris pasiūlė geriausią kokybės ir vidutinės kainos santykį, yra klaidingas. Ispanijos Karalystė iš esmės priduria, kad perkančiosios organizacijos taikomas matematinis kriterijus, kaip antai neįprastai „rizikingo kainos sumažinimo“ riba, grindžiama gautų pasiūlymų vidurkiu, buvo pripažintas teismų praktikos. Tokios ribos nustatymas, be kita ko, padeda „palyginti“, kiek pasiūlymu paisoma vidutinės kainos metodo ir netiesiogiai ‒ kriterijų, užtikrinančių projekto techninę kokybę ir įgyvendinamumą.

62      Papildomai Ispanijos Karalystė tvirtina, kad net darant prielaidą, jog egzistuoja nevienodas vertinimas, nors taip nėra, jis pateisinamas objektyviomis priežastimis. Jei perkančiosios organizacijos mažos kainos pasiūlymams skyrė kintamą arba lygų nuliui balų skaičių, tai konkrečiai buvo padaryta siekiant apsaugoti visuomenės interesą ir užtikrinti nagrinėjamų projektų techninį įgyvendinamumą, nes dėl pernelyg mažos kainos pasiūlymų gali kilti netinkamo darbų atlikimo grėsmė. Kalbant apie didelės kainos pasiūlymus, kurių kaina didesnė, nei kitų konkurso dalyvių pasiūlyta kaina, todėl viršija „vidutinį kainos sumažinimą“, pažymėtina, kad balų skaičius laipsniškai mažinamas siekiant apsaugoti Sąjungos finansinius interesus. Galiausiai Ispanijos Karalystė ginčija Komisijos reikalaujamo linijinio kainos vertinimo metodo, kuris nėra nei labiau veiksmingas, nei labiau apsaugo Sąjungos finansinius interesus nei vidutinės kainos metodas, tinkamumą. Priešingai, jo taikymas lemtų brangesnių pasiūlymų, nei atrinko KAA ir KVA, taikydamos vidutinės kainos metodą, pasirinkimą o tai pati Komisija pripažino per 2006 m. 27 ir 28 d. posėdžius.

63      Komisija ginčija Ispanijos Karalystės argumentus ir prašo atmesti pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.

64      Bendrasis Teismas visų pirma primena nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią buvo pripažinta, kad Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo pagrindinis tikslas ‒ saugoti valstybėje narėje įsteigtų ūkio subjektų, siekiančių siūlyti prekes ar paslaugas kitoje valstybėje narėje įsteigtoms perkančiosioms organizacijoms, interesus ir šiuo tikslu kartu išvengti rizikos, kad sudarant sutartis pirmenybė bus suteikta nacionaliniams konkurso dalyviams, ir galimybės, kad viešoji perkančioji organizacija vadovausis kitais, ne ekonominiais, argumentais. Todėl pagrindinis šių direktyvų tikslas ‒ atverti konkurencijai viešąjį darbų ir paslaugų pirkimą. Būtent konkurencijos Sąjungoje sukūrimas pagal minėtose direktyvose nustatytas procedūras užtikrina, kad perkančiosios organizacijos neproteguos dalyvių (šiuo klausimu žr. 2001 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lombardini ir Mantovani, C‑285/99 ir C‑286/99, Rink. p. I‑9233, 35 ir 36 punktus ir juose atitinkamai nurodytą teismų praktiką).

65      Be to, per viešojo pirkimo sutarčių ‒ tiek dėl darbų, tiek dėl paslaugų ‒ sudarymo procedūrą perkančioji organizacija turi laikytis vienodo požiūrio į konkurso dalyvius principo, kaip tai aiškiai matyti iš Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 3 straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio 4 dalies ir 37 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lianakis ir kt., C‑532/06, Rink. p. I‑251, 33 punktą) bei Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 22 straipsnio 4 dalies, 30 straipsnio 4 dalies ketvirtos pastraipos ir 31 straipsnio 1 dalies (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Lombardini ir Mantovani 37 punktas).

66      Konkrečiau kalbant, vienodo požiūrio į konkurso dalyvius principas, kuris yra tik speciali vienodo požiūrio principo išraiška (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parking Brixen, C‑458/03, Rink. p. I‑8585, 46 ir 48 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką; 2008 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Service Network prieš Komisiją, T‑332/03, neskelbiamo Rinkinyje, 72 punktą) ir kurio tikslas yra skatinti sveiką ir veiksmingą konkurenciją tarp viešajame pirkime dalyvaujančių įmonių, reikalauja, kad visi konkurso dalyviai turėtų vienodas galimybes rengdami savo pasiūlymų sąlygas, o tai reiškia, kad visų konkurentų pasiūlymams turi būti taikomos vienodos sąlygos (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C‑496/99 P, Rink. p. I‑3801, 110 punktas). Todėl perkančioji organizacija kiekviename viešojo pirkimo procedūros etape turi laikytis vienodo požiūrio į konkurso dalyvius principo (1998 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Embassy Limousines & Services prieš Parlamentą, T‑203/96, Rink. p. II‑4239, 85 punktas), o pastarieji turi turėti vienodas galimybes tiek tuomet, kai rengia pasiūlymus, tiek tuomet, kai perkančioji organizacija juos vertina (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michaniki, C‑213/07, Rink. p. I‑9999, 45 punktą ir 2011 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Kiprą, C‑251/09, neskelbiamo Rinkinyje, 39 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

67      Be to, vienodo požiūrio principas, be kita ko, apima skaidrumo reikalavimą tam, kad perkančioji organizacija galėtų užtikrinti jo laikymąsi (žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Lombardini ir Mantovani 38 punktą ir šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kiprą 38 punktą ir juose nurodytą teismų praktiką). Skaidrumo principo, kuris išplaukia iš vienodo požiūrio principo, pagrindinis tikslas užtikrinti, kad nekiltų perkančiosios organizacijos favoritizmo ir savivalės rizika (šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš CAS Succhi di Frutta 111 punktas), ir viešojo pirkimo procedūrų nešališkumo kontrolę (žr. šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Parking Brixen 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Juo reikalaujama, kad visos viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros sąlygos ir taisyklės skelbime apie pirkimą arba specifikacijose būtų suformuluotos aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai tam, kad visi deramai informuoti konkurso dalyviai, kurie laikosi įprastų apdairumo standartų, galėtų suprasti jų tikslią apimtį ir juos aiškinti vienodai, o perkančioji organizacija galėtų veiksmingai patikrinti, ar konkurso dalyvių pasiūlymai atitinka konkrečiai sutarčiai taikomus kriterijus (šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš CAS Succhi di Frutta 111 punktas). Galiausiai vienodo požiūrio ir skaidrumo principai sudaro direktyvų, susijusių su viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūromis, pagrindą. Perkančiųjų organizacijų pareiga juos užtikrinti atitinka pačių šių direktyvų esmę (žr. šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo Michaniki 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

68      Būtent atsižvelgiant į šiuos principus toliau reikia vertinti Ispanijos Karalystės pirmojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje nurodytus kaltinimus.

69      Siekdamos sudaryti viešojo pirkimo sutartis dėl šio sprendimo 23 punkte nurodytų septynių projektų Katalonijos valdžios institucijos pasirinko taikyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų remiantis Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 1 dalies a punktu ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 dalies b punktu, atsižvelgiant tiek į ekonominius, tiek į techninius kriterijus. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija, atsižvelgdama į šias nuostatas ir į vienodo požiūrio principą, ginčijo vidutinės kainos metodo nustatant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą teisėtumą, kurio veikimas nurodytas šio sprendimo 57–59 punktuose, motyvuodama tuo, kad, jį taikant ir visiems kitiems kriterijams esant vienodiems, sudarytos kliūtys mažesnės kainos pasiūlymams, palyginti su tais, kurių kaina beveik prilygo apskaičiuotam vidurkiui (ginčijamo sprendimo 24 punkto c papunktis).

70      Kalbant apie tariamą vienodo požiūrio principo pažeidimą, visų pirma reikia priminti, kad neginčytina, jog konkurso dalyviai prieš pateikiant pasiūlymus buvo informuoti tiek apie vidutinės kainos metodo taikymą, tiek apie visų projektų bazinę kainą, kaip nurodyta specifikacijoje ir skelbime apie pirkimą. Vis dėlto tame pačiame viešojo pirkimo procedūros etape jie negalėjo žinoti vidutinės kainos, nes ji, kaip aritmetinis „kainos sumažinimo“, palyginti su visų priimtų pasiūlymų bazine kaina, procentinis vidurkis, galėjo būti žinoma tik gavus minėtus pasiūlymus dėl nagrinėjamo viešojo pirkimo.

71      Šiuo aspektu reikia priminti, kad perkančiosios organizacijos turi pareigą laikytis skaidrumo, kurio tikslas iš esmės užtikrinti, kad nekiltų jų favoritizmo ir savivalės rizika. Konkrečiai kalbant, kai sutarties sudarymas siejamas su ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo nustatymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 2 dalį, perkančioji organizacija privalo specifikacijoje nustatyti ir konkrečiai nurodyti taikytinus sutarties sudarymo kriterijus. Taigi sudarant sutartį šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti vienodą vertinimą ir skaidrumą pasiūlymų vertinimo etape (pagal analogiją žr. 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Evropaïki Dynamiki EMSA, C‑252/10 P, neskelbiamo Rinkinyje, 29 punktą).

72      Be to, nors teismų praktikoje nepripažintas visiškas ir absoliutus draudimas perkančiajai organizacijai pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui konkrečiau nurodyti sutarties sudarymo kriterijų, apie kurį iš anksto žinojo konkurso dalyviai, toks vėlesnis nustatymas galimas tik griežtai laikantis trijų kumuliacinių sąlygų. Pirma, toks nustatymas a posteriori neturi pakeisti sutarčių sudarymo kriterijų, nustatytų specifikacijoje ar skelbime apie pirkimą; antra, jame neturėtų būti informacijos, kuri, jei apie ją būtų žinoma rengiant pasiūlymus, būtų galėjusi daryti įtaką šiam pasiūlymų rengimui; ir, trečia, jis neturėtų būti nustatytas atsižvelgiant į aplinkybes, galinčias daryti diskriminacinį poveikį konkurso dalyviams (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 65 punkte minėto Sprendimo Lianakis ir kt. 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir šio sprendimo 71 punkte minėto Sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš EMSA 32 ir 33 punktus).

73      Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad vidutinės kainos metodo taikymas reiškė būtinybę a posteriori nustatyti pagrindinę ar net lemiamą aplinkybę sprendimui sudaryti viešojo pirkimo sutartį, t. y. vidutinę kainą, su kuria visi pasiūlymai turėjo būti palyginti po to, kai juos gavo perkančioji organizacija. Todėl, nežinodami minėtos vidutinės kainos, pasiūlymų pateikimo etape konkurso dalyviai nežinojo informacijos, kuri, jei apie ją būtų žinoma anksčiau, būtų galėjusi daryti įtaką šiam pasiūlymų rengimui, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 72 punkte primintą antrą sąlygą, nes ji būtų leidusi padidinti jų galimybes gauti maksimalų balų skaičių remiantis kriterijais, nurodytais šio sprendimo 58 ir 59 punktuose. Tačiau šios informacijos nežinojimas jiems sutrukdė pritaikyti atitinkamus savo pasiūlymus prie minėtų pasiūlymų vertinimo. Priešingai, skaidrumo dėl vidutinės kainos trūkumas sukėlė „neprotingos“ konkurencijos situaciją konkurencingiausiems konkurso dalyviams, kurie, jei norėjo išsaugoti savo galimybę sudaryti sutartį, turėjo pateikti didesnės kainos pasiūlymą nei tas, kurį jie galėjo pateikti, t. y. pasiūlymą, kuriame nurodyta kaina, atitinkanti numatomą vidutinę visų pasiūlymų kainą, bet ne pigiausią pasiūlymą. Šiomis aplinkybėmis Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, kad vidutinės kainos metodo taikymas prieštaravo Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 ir 2 dalims ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsniui.

74      Ispanijos Karalystė neturėtų ginčyti šio vertinimo remdamasi Sprendimo Lombardini ir Mantovani (šio sprendimo 64 punktas) 70 punktu, kurio faktinės ir teisinės aplinkybės nėra panašios į šios bylos aplinkybes. Žinoma, remiantis šiuo sprendimu, aplinkybė, kad neįprastai mažos kainos riba, kurią lemia apskaičiavimas, iš esmės grindžiamas viešojo pirkimo pasiūlymų vidurkiu, nežinoma konkurso dalyviams jų pasiūlymų pateikimo momentu, nes nustatoma tik kai pateikiami visi pasiūlymai, negali turėti įtakos šios neįprastai mažos kainos ribos suderinamumui su Direktyva 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Lombardini ir Mantovani 68–70 punktai). Tačiau minėta neįprastai mažos kainos riba buvo siekiama nustatyti ir atmesti neįprastai mažos kainos pasiūlymus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalį, o tai yra absoliutus pasiūlymo atmetimo motyvas, nors šiuo atveju vidutinės kainos metodas buvo susijęs su pagrindine ar net lemiama, aplinkybe, skirta nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą kaip atitinkamos sutarties sudarymo kriterijų, apie kurį konkurso dalyviai nežinojo jų pasiūlymų rengimo ir pateikimo momentu. Be to, reikia patikslinti, pirma, kad nusistovėjusioje teismų praktikoje buvo pripažinta, jog Sąjungos teisė draudžia savo iniciatyva atmesti kai kuriuos viešojo darbų pirkimo pasiūlymus, nustatytus remiantis matematiniu kriterijumi, ir, antra, kad nors Sąjungos teisė iš principo nedraudžia taikyti matematinio kriterijaus siekiant nustatyti, kokių pasiūlymų kaina yra neįprastai maža, tai galima tik jei nedaroma įtaka rezultatui, kurį lemia šio kriterijaus taikymas, ir jei laikomasi šių pasiūlymų patikrinimo išklausant paaiškinimus reikalavimo, atitinkančio minėtos direktyvos 30 straipsnio 4 dalį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Lombardini ir Mantovani 73 punktą).

75      Be to, akivaizdu, kad vidutinės kainos metodo taikymas galėjo lemti situaciją, kai kitoms aplinkybėms, ypač techninėms, esant vienodoms, didesnės kainos pasiūlymas galėjo gauti daugiau balų dėl ekonominės kokybės nei kitas mažesnės kainos pasiūlymas, ypač kai pirmasis pasiūlymas buvo beveik lygus vidutinei kainai arba KAA organizuojamo viešojo pirkimo atveju – kainai, atitinkančiai „rizikingą kainos sumažinimą“.

76      Šiuo aspektu reikia priminti, kad nors Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 1 dalies a punktu ir analogiškai Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 dalies b punktu perkančiajai organizacijai leidžiama pasirinkti viešųjų pirkimų sutarties, kurią ji planuoja sudaryti, kriterijus, šis pasirinkimas gali būti susijęs tik su kriterijais, kuriais siekiama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Concordia Bus Finland, C‑513/99, Rink. p. I‑7213, 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas gali būti apibrėžtas kaip toks pasiūlymas, kuris tarp pateiktų pasiūlymų turi geriausią kokybės ir kainos santykį, atsižvelgiant į sutarties objektu pateisinamus kriterijus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TQ3 Travel Solutions Belgium prieš Komisiją, T‑148/04, Rink. p. II‑2627, 48 punktą). Todėl kai perkančiosios organizacijos pasirenka sudaryti sutartį su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu subjektu, jos turi įvertinti pasiūlymus tam, kad nustatytų tą, kurio kokybės ir kainos santykis yra geriausias (pagal analogiją žr. 2012 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑368/10, 86 punktą tiek, kiek tai susiję su 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) 43 konstatuojamosios dalies trečiąja pastraipa).

77      Nors ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas ne visada yra tas, kurio kaina mažiausia, reikia konstatuoti, kad esant idealiai vienodoms sąlygoms, kalbant apie visus kitus reikšmingus kriterijus, įskaitant techninius, mažesnės kainos pasiūlymas ekonominiu požiūriu turi būti vertinamas kaip naudingesnis pasiūlymas nei didesnės kainos pasiūlymas. Taigi esant tokiai situacijai vidutinės kainos metodo taikymas, kuris lėmė sutarties sudarymą su didesnės kainos nei kitų pasiūlymų kaina pasiūlymu, negali būti kvalifikuojamas kaip suderinamas su ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi.

78      Kiti Ispanijos Karalystės pateikti argumentai negali paneigti šio vertinimo.

79      Pirma, argumentą, susijusį su tuo, kad perkančiosios organizacijos suteikė vienodą svorį ir ekonominiams kriterijams, įskaitant vidutinės kainos kriterijų, ir techniniams kriterijams, reikia atmesti kaip neveiksmingą. Iš tiesų šis argumentas neprieštarauja aplinkybei, kad šiuo atveju vidutinės kainos metodas yra pagrindinis, jei ne lemiamas, kriterijus nustatant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, o tai esant idealiai vienodoms pasiūlymų sąlygoms, kalbant apie visus kitus kriterijus, be kita ko, gali lemti sutarties sudarymą su subjektu, pateikusiu didesnės kainos nei kiti pasiūlymą (žr. šio sprendimo 75–77 punktus).

80      Antra, neveiksmingas ir argumentas, kad vidutinės kainos metodas buvo taikomas visiems konkurso dalyviams, nepaisant jų pilietybės, nes šis argumentas nepaneigia išvados, kad minėto metodo taikymas nesuderinamas su ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi (žr. šio sprendimo 73–77 punktus).

81      Trečia, „vidutinės sumažintos kainos koregavimo“ priemonės egzistavimas, lemiantis penkių papildomų balų skyrimą aukštos techninės kokybės pasiūlymams (žr. šio sprendimo 58 punktą), negali pateisinti vidutinės kainos metodo taikymo. Šiuo aspektu Ispanijos Karalystė tik nurodė, kad tai buvo vienašalis perkančiosios organizacijos koregavimas vertinant tam tikrus pasiūlymus, kurie, jos nuomone, buvo aukštos techninės kokybės, išskyrus pasiūlymus, kurių kaina įvertinta kaip pernelyg maža. Konkrečiai nenurodžius tokį koregavimą leidžiančio vertinimo kriterijaus, o tai savaime prieštarauja skaidrumo principui ir draudimui suteikti perkančiajai organizacijai besąlyginę pasirinkimo laisvę sudarant sutartį su konkurso dalyviu (žr. šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Concordia Bus Finland 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), tokiam pateisinimui negalima pritarti.

82      Ketvirta, kaip neveiksmingą reikia atmesti ir argumentą, kad vykstant kelioms viešojo pirkimo procedūroms vis dėlto sutartis buvo sudaryta su konkurso dalyviu, pateikusiu mažiausios kainos pasiūlymą, nes ši aplinkybė savaime negali įrodyti, kad vidutinės kainos metodas atitiko skaidrumo principą ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnį.

83      Penkta, reikia atmesti subsidiariai pateiktą argumentą, kad galimas nevienodas vertinimas pateisinamas objektyviomis priežastimis, susijusiomis su tikslu saugoti visuomenės interesą ir Sąjungos finansinius interesus bei būtinybe užtikrinti projektų techninį įgyvendinamumą. Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad sutarties sudarymas su konkurso dalyviu, pateikusiu didesnės kainos, nei kitais pasiūlymais pateiktos kainos, pasiūlymą, kuris jiems vis dėlto yra lygiavertis, savaime prieštarauja visuomenės interesui ir yra netinkamas saugoti Sąjungos finansinius interesus.

84      Šešta, nepažeidžiant samprotavimo, nurodyto šio sprendimo 122 ir 123 punktuose, argumentas dėl Komisijos reikalaujamo linijinio kainos vertinimo metodo netinkamumo taip pat negali paneigti vidutinės kainos metodo nesuderinamumo su skaidrumo principu ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio nuostatomis, todėl turi būti atmestas kaip neveiksmingas.

85      Todėl, atsižvelgiant į prieš tai nurodytus samprotavimus, darytina išvada, kad vidutinės kainos metodo taikymas prieštarauja skaidrumo principui ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsniui ir kad reikia atmesti šio ieškinio pagrindo pirmą dalį.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su klaidingu Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalies ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio aiškinimu tiek, kiek tai susiję su neįprastai mažos kainos pasiūlymais

86      Ispanijos Karalystė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas tiek, kiek jo 24 punkto d papunktyje daroma išvada dėl KVA ir KAA taikytos viešojo pirkimo sistemos nesuderinamumo su Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalimi ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsniu. Net jei Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalyje numatyta pasiūlymų, kuriuos perkančioji organizacija siekia atmesti kaip neįprastai mažos kainos pasiūlymus, vertinimo rungimosi procedūra, šiuo atveju ši nuostata netaikytina, nes taikant vidutinės kainos metodą nenumatytas, net ir de facto, tokio neįprastai mažos kainos pasiūlymų atmetimas. Esant šioms sąlygoms, nagrinėdamos ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą KVA ir KAA neprivalėjo įgyvendinti Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalyje ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytos rungimosi procedūros.

87      Komisija prašo atmesti Ispanijos Karalystės argumentus, taigi ir šią pirmojo ieškinio pagrindo dalį.

88      Bendrasis Teismas visų pirma primena, kad pagal Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą, „jeigu dėl sutarties siūloma konkursui kaina pagal numatomus darbus yra neįprastai maža, prieš atmesdama tokius pasiūlymus perkančioji organizacija raštu pareikalauja pateikti, jos nuomone, reikalingas pasiūlymo konkursui detales ir šią medžiagą patikrina atsižvelgdama į paaiškinimus“. Pagal to paties straipsnio antrą pastraipą „perkančioji organizacija gali atsižvelgti į paaiškinimus, kurie pagrįsti objektyviomis priežastimis, įskaitant statybos būdo ar pasirinkto techninio sprendimo ekonomiškumą arba konkurso dalyvio siūlomas ypač palankias darbų atlikimo sąlygas, arba jo siūlomo darbo originalumą“. Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio pirma ir antra pastraipos, be aplinkybės, kad jose daroma nuoroda į paslaugų teikimą, suformuluotos beveik identiškai.

89      Šiuo aspektu teismų praktikoje buvo patikslinta, kad, siekdama suteikti galimybę konkurso dalyviams, kurie pateikė ypač mažos kainos pasiūlymus, įrodyti, kad jų pasiūlymai buvo rimti, ir taip užtikrinti viešojo darbų pirkimo procedūros pradžią, Taryba numatė konkrečią ir išsamią neįprastai mažos kainos pasiūlymų patikrinimo procedūrą (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Lombardini ir Mantovani 48 punktas).

90      Todėl Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalis neišvengiamai reiškia pasiūlymų, kurie perkančiosios organizacijos buvo kvalifikuoti kaip neįprasti dėl mažų kainų, patikrinimo gavus paaiškinimus procedūros taikymą, numatant pareigą susipažinus su visais pasiūlymais ir prieš nusprendžiant sudaryti sutartį visų pirma raštu paprašyti pateikti patikslinimus dėl pasiūlymo aplinkybių, kurios traktuojamos kaip neįprastos, dėl kurių konkrečiai kilo abejonių, ir vėliau įvertinti šį pasiūlymą atsižvelgiant į atitinkamo konkurso dalyvio atsakant į minėtą prašymą pateiktus pateisinimus. Svarbu, kad kiekvienas dalyvis, kuris, kaip manoma, pateikė neįprastai mažos kainos pasiūlymą, turėtų teisę veiksmingai išsakyti savo požiūrį šiuo klausimu, suteikiant jam galimybę jau atplėšus visus vokus pateikti visus patvirtinančius dokumentus dėl skirtingų jo pasiūlymo elementų tuo momentu, kai jis sužino ne tik apie atitinkamai sutarčiai taikomą neįprastai mažos kainos ribinę vertę ir apie tai, kad jo pasiūlymas pasirodė neįprastas dėl mažos kainos, bet ir apie konkrečius aspektus, dėl kurių perkančiajai organizacijai kilo abejonių (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Lombardini ir Mantovani 51 ir 53 punktai).

91      Prieš tai pateiktas aiškinimas yra vienintelis, atitinkantis ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalies formuluotę, ir jos tikslą. Viena vertus, iš pačios minėtos nuostatos formuluotės, surašytos imperatyviomis sąvokomis, matyti, kad perkančioji organizacija, pirma, turi nustatyti įtartinus pasiūlymus, antra, susijusioms įmonėms leisti įrodyti jų rimtumą, pareikalaujant, jos nuomone, tinkamų patikslinimų, trečia, vertinti suinteresuotų asmenų pateiktų paaiškinimų reikšmingumą ir, ketvirta, priimti sprendimą dėl minėtų pasiūlymų priėmimo ar atmetimo. Todėl galima laikyti, kad neįprastai mažos kainos pasiūlymų patikrinimo išanalizuojant paaiškinimus procedūrai būdingų reikalavimų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalį, buvo laikytasi tik jei įvykdyti vienas po kito visi aprašyti etapai. Kita vertus, veiksminga rungimosi principu pagrįsta diskusija, vykstanti tinkamu momentu per pasiūlymų vertinimo procedūrą tarp perkančiosios organizacijos ir kandidato, yra pagrindinis direktyvos reikalavimas, skirtas tam, kad būtų išvengta perkančiosios organizacijos savivalės ir užtikrinta sveika įmonių konkurencija (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Lombardini ir Mantovani 54–57 punktai).

92      Šiuo atveju iš nagrinėjamų sutarčių sudarymo sistemų aprašymo, kaip antai pateikto pačios Ispanijos Karalystės, matyti, kad tiek su KVA, tiek su KAA sudarant sutartis buvo numatytos ribos, vadinamos „rizikingu kainos sumažinimu“, kurios reiškia kainos sumažinimo procentinį dydį, nuo kurio pripažįstama, kad pasiūlymui trūksta patikimumo (žr. šio sprendimo 57 punktą). Iš to taip pat išplaukia, kad su KVA sudarytų sutarčių atveju konkurso dalyviai, pateikę pasiūlymą, kurio kainos sumažinimas viršijo „rizikingą kainos sumažinimą“, negavo nė vieno balo už ekonominę kokybę. Analogiškai su KAA sudarytų sutarčių atveju ‒ pasiūlymas, kurio kaina buvo lygi ar mažesnė apytiksliai 90 % pasiūlymo kainos, prilygusios „rizikingai sumažintai kainai“, buvo kvalifikuojamas kaip pernelyg mažos kainos pasiūlymas, todėl nuo šios ribos už jį neskirtas nė vienas balas.

93      Taip pat akivaizdu, kad pagal nagrinėjamą sutarčių sudarymo sistemą nebuvo numatyta jokia procedūra, kuri leistų konkurso dalyviui, pateikusiam pasiūlymą, kurio kainos sumažinimas viršijo „rizikingai sumažintą kainą“, veiksmingai išreikšti savo požiūrį ir pateikti pateisinimus dėl skirtingų pasiūlymo aplinkybių.

94      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti Ispanijos Karalystės argumentą, kad Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalyje ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytos nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Net jei pagal minėtas sutarčių sudarymo sistemas nebuvo numatytas automatinis pasiūlymų, kurių kainos sumažinimas viršijo „rizikingą kainos sumažinimą“, atmetimas, vis dėlto už pasiūlymus, kvalifikuotus kaip pernelyg mažos kainos, nebuvo skirtas nė vienas balas už jų ekonominę kokybę. Kaip buvo patvirtinta šalių per posėdį ir vėliau Ispanijos Karalystės pateiktais dokumentais, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas turi būti nustatytas remiantis dviem pagrindiniais kriterijais, t. y. ekonomine ir technine kokybe, kurių tikslus konkretus svoris, žinoma, skyrėsi atsižvelgiant į projektus ir rinką. Be to, atsižvelgiant į santykinę ekonominės kokybės svarbą, kuri dažnai buvo 50 %, nulio balų skyrimo už šią kokybę neišvengiama pasekmė buvo atitinkamo pasiūlymo atmetimas, nes, net darant prielaidą, kad konkurso dalyvis pateisina maksimalaus balų skaičiaus skyrimą už techninę kokybę (kuriai taip pat skiriama iki 50 %), jis niekada negalėtų gauti bendro balų skaičiaus, kuris jam leistų sudaryti sutartį. Iš to išplaukia, kad nulio balų skyrimas tokiam pasiūlymui lemia tokį patį rezultatą kaip ir neįprastai mažos kainos pasiūlymo atmetimas. Galiausiai, kaip tvirtina pati Ispanijos Karalystė aprašydama nagrinėjamas sutarčių sudarymo sistemas, šis metodas, grindžiamas „rizikingo kainos sumažinimo“ riba, pagrįstas ta pačia idėja, kuria grindžiama ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalis, ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio pirma ir antra pastraipos, t. y. išvengti sutarties sudarymo su konkurso dalyviu, kurio pasiūlyta kaina yra neproporcingai maža, palyginti su siūloma paslauga, ir negali užtikrinti jo gero įgyvendinimo arba reikalaujamos minimalios techninės kokybės (žr. šio sprendimo 57 punktą).

95      Esant šioms sąlygoms, kadangi pagal Katalonijos valdžios institucijų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo sistemas nebuvo numatyta pasiūlymų, kurių kaina buvo traktuojama kaip tokia maža, kad jiems nebuvo skirtas nė vienas balas už jų ekonominę kokybę, rungtyninio patikrinimo procedūra ir kadangi minėtos sistemos atitinkamiems konkurso dalyviams nesuteikė galimybės naudingai išreikšti savo požiūrio ir pateikti pateisinimus dėl skirtingų jų pasiūlymų aplinkybių, darytina išvada, kad Komisija turėjo pagrindą manyti, jog minėtomis sistemomis pažeista Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalis ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio pirma ir antra pastraipos.

96      Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė klaidos ginčijamo sprendimo 24 punkto d papunktyje ir kad reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su ankstesnių darbų patirties kriterijaus taikymu nustatant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą

97      Pirmojo ieškinio pagrindo trečioje dalyje Ispanijos Karalystė ginčija Komisijos vertinimą, pateiktą ginčijamo sprendimo 18 punkte ir 24 punkto b papunktyje, pagal kurį ankstesnių darbų patirties kriterijus yra nepriimtinas kaip kriterijus, lemiantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo pasirinkimą, ir pažeidžia Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnį ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnį. Ispanijos Karalystė iš esmės mano, kad iki 2002 m. dar neegzistavo konsoliduota teismų praktika, kurioje būtų nuspręsta, kad minėto kriterijaus naudojimas prieštarauja Sąjungos teisei, todėl iki šio etapo jis neturėtų būti kvalifikuojamas kaip neteisėtas. Iš tiesų po šio paaiškinimo teismų praktikoje KVA nustojo jį taikyti.

98      Komisija ginčija Ispanijos Karalystės argumentus ir prašo atmesti šio ieškinio pagrindo trečią dalį.

99      Bendrasis Teismas visų pirma primena, kad Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 23 straipsnyje numatyta, jog sutartys sudaromos remiantis tos pačios direktyvos 36 ir 37 straipsniuose nurodytais kriterijais, atsižvelgiant į 24 straipsnį, po to, kai pagal 29 straipsnį nepašalintų paslaugų teikėjų tinkamumą perkančiosios organizacijos patikrino pagal 31 ir 32 straipsniuose nurodytus kriterijus. Taip pat Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 18 straipsnyje numatyta, kad sutartys sudaromos remiantis tos pačios direktyvos 30–32 straipsniuose numatytais kriterijais, atsižvelgiant į jos 19 straipsnio nuostatas, po to, kai perkančiosios organizacijos, remdamosi 26 ir 17 straipsniuose numatytais ekonominio, finansinio ir techninio pajėgumo kriterijais, patikrina, ar rangovai, kurie nepašalinti pagal jos 24 straipsnį, yra tinkami.

100    Be to, ne kartą buvo nuspręsta, kad nors šios direktyvos nedraudžia tuo pačiu metu tikrinti konkurso dalyvių tinkamumo ir sudaryti viešojo pirkimo sutartį, vis dėlto šios operacijos yra dvi atskiros operacijos ir jos reglamentuojamos skirtingomis normomis (šiuo klausimu dėl viešojo darbų pirkimo žr. 1988 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Beentjes, 31/87, Rink. p. 4635, 15 ir 16 punktus, o dėl viešojo paslaugų pirkimo – 65 punkte minėto Sprendimo Lianakis ir kt. 26 punktą).

101    Perkančiosios organizacijos konkurso dalyvių tinkamumą iš esmės tikrina remdamosi ekonominio, finansinio ir techninio pajėgumo kriterijais (vadinamieji kokybiniai atrankos kriterijai), atitinkamai numatytais Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 31 ir 32 straipsniuose bei Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 26 ir 27 straipsniuose. Tačiau sutarties sudarymas grindžiamas kriterijais, išvardytais atitinkamai Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnyje, t. y. arba mažiausia kaina, arba ekonomiškai naudingiausiu pasiūlymu (dėl viešojo darbų pirkimo žr. šio sprendimo 100 punkte minėto Sprendimo Beentjes 17 ir 18 punktus, o dėl viešojo paslaugų pirkimo – šio sprendimo 65 punkte minėto Sprendimo Lianakis ir kt. 27 ir 28 punktus).

102    Nors tiesa, kad ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo pasirinkimo atveju kriterijai, kuriais gali remtis perkančiosios organizacijos, nėra išsamiai išvardyti Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 dalyje, todėl šios nuostatos suteikia galimybę perkančiosioms organizacijoms pasirinkti sutarčių, kurias jos nori sudaryti, sudarymo kriterijus, vis dėlto šis pasirinkimas gali būti grindžiamas tik kriterijais, kuriais siekiama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Todėl negalima laikyti „sutarties sudarymo kriterijais“ kriterijų, kuriuos taikant ne siekiama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, o iš esmės norima tik įvertinti konkurso dalyvių tinkamumą įvykdyti nagrinėjamą sutartį (žr. šio sprendimo 65 punkte minėto Sprendimo Lianakis ir kt. 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

103    Reikia konstatuoti, kad ankstesnių darbų patirties kriterijus, kuriuo rėmėsi KVA kaip sutarties sudarymo kriterijumi, susijęs su konkurso dalyvių tinkamumu įvykdyti sutartį, todėl nėra sutarties sudarymo kriterijus, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 65 punkte minėto Sprendimo Lianakis ir kt. 31 punktą). Iš to išplaukia, kad Komisija ginčijamo sprendimo 18 punkte ir 24 punkto b papunktyje teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju šio kriterijaus nebuvo galima naudoti kaip sutarties sudarymo kriterijaus, kai vyko nagrinėjama viešojo pirkimo procedūra, o to Ispanijos Karalystė ir neginčija.

104    Kalbant apie Ispanijos Karalystės argumentą, kad Komisija neturėjo teisės konstatuoti tokio neteisėtumo, kol teismų praktikoje neišaiškintas teisės klausimas, nurodytas šio sprendimo 102 punkte, pakanka priminti, kad pateikdamas Sąjungos teisės nuostatos aiškinimą Teisingumo Teismas tik paaiškina, kaip ji turi būti suprantama ir kokia yra jos taikymo apimtis nuo jos įsigaliojimo momento. Remiantis tuo reikia daryti išvadą, kad taip išaiškinta nuostata gali ir turi būti taikoma net ir tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir susiformavo prieš priimant tokį teismo sprendimą, ir tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas, taikydamas bendrąjį Sąjungos teisės teisinio saugumo principą, gali būti priverstas apriboti visų suinteresuotųjų asmenų teisę remtis jo išaiškinta norma siekiant užginčyti sąžiningai susiklosčiusius teisinius santykius. Šis samprotavimas taikomas Sąjungos institucijoms, kai jų savo ruožtu prašoma įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios buvo vėlesnio Teisingumo Teismo išaiškinimo objektas (2008 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, Rink. p. II‑81, 159 punktas).

105    Esant šioms sąlygoms Ispanijos Karalystė neturėtų tvirtinti, kad galimas konsoliduotos teismų praktikos nebuvimas iki 2002 m. dėl draudimo naudoti patirties kriterijų, kaip sutarties sudarymo kriterijų, lemtų tai, kad minėto kriterijaus naudojimas galėjo būti laikomas teisėtu iki šios datos.

106    Be to, bet kuriuo atveju reikia atmesti Ispanijos Karalystės argumentą, kad ankstesnė teismų praktika neleido suprasti, kad patirties kriterijaus, kaip sutarties sudarymo kriterijaus, naudojimas prieštaravo nuostatoms, taikytinoms viešojo pirkimo srityje. Iš tiesų kokybinių atrankos kriterijų ir sutarties sudarymo kriterijų atskyrimas tiesiogiai išplaukia iš Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo (be kita ko, žr. šių direktyvų VI skyriaus 2 ir 3 skirsnius). Be to, principas, pagal kurį konkurso dalyvių tinkamumo vertinimas ir sutarties sudarymas yra dvi skirtingos operacijos, reglamentuojamos skirtingų nuostatų, jau buvo pripažintas 1988 m., šio sprendimo 100 punkte minėtame Sprendime Beentjes (16 punktas). Tame sprendime Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad konkrečios darbo, kurį reikia atlikti, patirties kriterijus yra teisėtas techninio pajėgumo kriterijus siekiant patikrinti rangovų tinkamumą (minėto sprendimo 37 punktas).

107    Be to, šio sprendimo 76 punkte minėtame savo Sprendime Concordia Bus Finland (59 punktas) Teisingumo Teismas patikslino, kad pasiūlymas neišvengiamai susijęs su viešojo pirkimo objektu, todėl sutarties sudarymo kriterijai, kuriais galima remtis, taip pat turi būti susiję su tuo objektu. Iš to išplaukia, kad perkančiųjų organizacijų naudojami sutarčių sudarymo kriterijai turi būti objektyvūs kriterijai, tiesiogiai ir išimtinai susiję su pasiūlymo charakteristikomis ir su esminėmis produkto ar paslaugos savybėmis, bet ne su konkurso dalyvių pajėgumu. Konkrečiai kalbant apie ankstesnės praktikos kriterijų, savo 2002 m. vasario 26 d. Sprendime Esedra prieš Komisiją (T‑169/00, Rink. p. II‑609, 158 punktas) Bendrasis Teismas nusprendė, kad pasiūlymų kokybė turėjo būti vertinama remiantis pačiais pasiūlymais, bet ne konkurso dalyvių įgyta patirtimi dėl su perkančiąja organizacija sudarytų ankstesnių sutarčių arba remiantis atrankos kriterijais, kaip antai kandidatų techninis pajėgumu, kuris jau buvo patikrintas kandidatūrų atrankos etape ir į kurį nereikia iš naujo atsižvelgti pasiūlymų palyginimo tikslais (šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo TQ3 Travel Solutions Belgium prieš Komisiją 86 punktas). Be to, savo 2003 m. birželio 19 d. Sprendime GAT (C‑315/01, Rink. p. I‑6351, 66 punktas) Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino, kad aplinkybė, susijusi su konkurso dalyvio patirtimi, kaip antai sąrašas, kuriame nurodoma ankstesnių klientų tapatybė ir skaičius, neleidžia nustatyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo, todėl negali būti sutarties sudarymo kriterijus. Šiomis aplinkybėmis Ispanijos Karalystė negali remtis vien 2003 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimais Strabag Benelux prieš Tarybą (T‑183/00, Rink. p. II‑135, 75–79 punktai) ir Renco prieš Tarybą (T‑4/01, Rink. p. II‑171, 68 punktas), kuriuose buvo galimas skirtingas aiškinimas.

108    Kiti Ispanijos Karalystės pateikti argumentai negali paneigti ankstesnio vertinimo.

109    Pirma, kadangi Ispanijos Karalystė kaltina Komisiją dėl prieštaringo elgesio dėl to, kad net ir po 2002 m. ji paskelbė skelbimą apie pirkimą, kuriame konkurso dalyvio patirtis nurodyta kaip vienas iš sutarties sudarymo kriterijų, šis argumentas, iš esmės nepagrįstas, turi būti atmestas kaip neveiksmingas, nes toks galimas pažeidimas nepateisina pažeidimo, kurį nagrinėjamu atveju padarė KVA organizuodama viešuosius pirkimus.

110    Antra, kaip neveiksmingas turi būti atmestas ir Ispanijos Karalystės argumentas, kad ankstesnių darbų patirties kriterijaus naudojimas neturėjo įtakos konkurso dalyvių pasirinkimui, nes dėl tokios tariamos aplinkybės negalima paneigti prieš tai nurodyto vertinimo, kad egzistavo Komisijos konstatuotas pažeidimas. Iš tiesų pažeidimo įgyvendinant ar taikant nagrinėjamas direktyvas konstatavimas neturėtų priklausyti nuo galimų faktinių tokio neteisėto elgesio pasekmių.

111    Trečia, kalbant apie kaltinimą dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, reikia pažymėti, kad šį kaltinimą Ispanijos Karalystė nurodė tik dublike; kadangi per posėdį jokio paaiškinimo ar prieštaravimo ji nepateikė, jis turi būti atmestas kaip pavėluotas ir nepriimtinas, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Bet kuriuo atveju grįsdama savo kaltinimą Ispanijos Karalystė nenurodė jokio tikslaus, besąlyginio ir tinkamo patikinimo, kaip tai suprantama pagal teismų praktiką (2009 m. vasario 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Omya prieš Komisiją, T‑145/06, Rink. p. II‑145, 117 punktas), leidžiančio pateisinti teiginį, kad jos atžvilgiu pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

112    Iš visų prieš tai išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad Ispanijos Karalystė neįrodė, jog ginčijamame sprendime padaryta klaida, nes Komisija nusprendė, kad su KVA sudarytos sutartys neatitiko tam tikrų Sąjungos nuostatų viešojo pirkimo srityje, motyvuodama tuo, kad jas sudarant buvo taikomas ankstesnių darbų patirties kriterijus.

113    Esant šioms sąlygoms reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, taigi ir visą pirmąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl subsidiariai pateikto antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo, kaip jis suprantamas pagal Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalį, pažeidimu

114    Savo antrajame ieškinio pagrinde, pateiktame subsidiariai, Ispanijos Karalystė nurodo proporcingumo principo, numatyto EB 5 straipsnio trečioje pastraipoje ir Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalyje, pažeidimą. Ispanijos Karalystė konkrečiai ginčija ginčijamo sprendimo 32 punktą tiek, kiek juo reikalaujama grąžinti „netinkamai deklaruotą“ 4 490 021 eurų sumą, skirtą KVA ir KAA projektams, ir minėto sprendimo 28 punktą, pagal kurį Komisija siūlo „kiekvieno projekto finansinį koregavimą, kalbant apie Bendrijos finansinę paramą, lygų 100 % skirtumo tarp atrinktų pasiūlymų ir kiekvienos perskaičiuotos sutarties“.

115    Visų pirma Ispanijos Karalystė tvirtina, kad Komisijos reikalaujamas linijinis kainos vertinimo metodas nėra nei labiau tinkamas, nei labiau apsaugo Sąjungos finansinius interesus, nei juo labiau laikomasi nuostatų, taikytinų sudarant viešojo pirkimo sutartis, nei vidutinės kainos metodo. Šio linijinio metodo taikymas tam tikrais atvejais lemia didesnės kainos pasiūlymų priėmimą ar atitinkamą KVA ir KAA priimtų pasiūlymų remiantis vidutinės kainos metodu kainą. Tačiau, norint tinkamai įvertinti tariamo pažeidimo finansinį poveikį, reikėjo atsižvelgti į visas susijusias viešojo pirkimo sutartis, įskaitant tas, dėl kurių KVA ar KAA sprendimas taikyti pastarąjį metodą lemtų sutaupytus Sąjungos finansus. Taigi, grynas finansinis koregavimas, kuriuo atsižvelgiama tiek į teigiamus, tiek į neigiamus rezultatus, turėjo būti 2 895 884,80 eurų KVA ir 112 900,52 eurai KAA. Todėl prašymas grąžinti 4 490 021 eurą, kaip „netinkamai deklaruotą“ sumą, pažeidžia proporcingumo principą.

116    Antra, Ispanijos Karalystė mano, kad remdamasi linijiniu kainos vertinimo metodu Komisija turėjo pakoreguoti naują atitinkamą techninių ir ekonominių kriterijų svorį. Tačiau naująja pusiausvyra, numatyta ginčijamo sprendimo 28 punkte, atsižvelgiama tik į patirties kriterijaus panaikinimą. Iš tiesų, Ispanijos Karalystės teigimu, nors KVA ir KAA nusprendė už mažesnės kainos pasiūlymą skirti didžiausią balų skaičių dėl ekonominės kokybės, jos neišsaugojo techninių ir ekonominių kriterijų pusiausvyros ir neišvengiamai suteikė daugiau svorio techniniam kriterijui. Kadangi vidutinės kainos metodu konkrečiai buvo siekta užtikrinti pateiktų pasiūlymų techninį įgyvendinamumą, nauja pusiausvyra buvo būtina. Tačiau palikus pirminę pusiausvyrą atsirado „techninis iškraipymas“ ir nebuvo užtikrinta, kad atrinktas pasiūlymas bus iš tikrųjų geriausias techniniu aspektu, vadinasi, ir ekonomiškai naudingiausias.

117    Trečia, Ispanijos Karalystės teigimu, egzistuoja mažiau ribojamųjų priemonių ginant Sąjungos finansinius interesus, nei 100 % finansinio koregavimo taikymas. Komisija pažeidė 2002 m. rekomendacijų 2.3 punktą, pagal kurį toks koregavimas numatytas tik jei konstatuoti nagrinėjamos valdymo ir kontrolės sistemos trūkumai yra „tokie rimti, kad jie lemia visišką [Sąjungos] teisės aktų nesilaikymą“, dėl kurio visi mokėjimai tampa neteisėti. Tačiau nagrinėjamu atveju tokio „visiško“ nesilaikymo nebuvo, ypač atsižvelgiant į minimalų iškraipymo pobūdį, kurį lėmė KVA ir KAA taikytas vidutinės kainos metodas. Iš to išplaukia, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, nes tinkamas finansinis koregavimas, kuriuo atsižvelgta į naują techninių ir ekonominių kriterijų pusiausvyrą, turėjo būti lygus 976 000 eurų.

118    Komisija ginčija Ispanijos Karalystės argumentus ir prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

119    Bendrasis Teismas primena, kad EB 5 straipsnyje numatytas proporcingumo principas priskiriamas prie bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kad jis reikalauja, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamų teisės aktų tikslams pasiekti, turint omenyje tai, kad iš kelių galimų tinkamų priemonių reikia rinktis mažiausiai ribojančią, o atsiradę nepatogumai neturėtų būti neproporcingi siekiamiems tikslams (žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑308/05, Rink. p. II‑5089, 153 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Konkrečiai kalbant apie proporcingumo principą, įsipareigojimų, kurių laikymasis turi esminę reikšmę geram Sąjungos sistemos funkcionavimui, pažeidimas gali būti baudžiamas Sąjungos teisės aktais suteiktos teisės, kaip antai teisės į finansinę paramą, atėmimu (2002 m. rugsėjo 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sgaravatti Mediterranea prieš Komisiją, T‑199/99, Rink. p. II‑3731, 134 ir 135 punktai ir 2008 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, T‑404/05, neskelbiamo Rinkinyje, 89 punktas).

120    Remiantis Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio 1 dalimi, dėl atskirų ar sistemingų pažeidimų finansinių koregavimų, kuriuos pagal Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalį atlieka Komisija, suma, jei įmanoma ir praktiškai įgyvendinama, skaičiuojama remiantis konkrečia bylos medžiaga ir yra lygi neteisingai Sanglaudos fondui išmokėti nurodytai išlaidų sumai, laikantis proporcingumo principo. To paties reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai neteisingos išlaidų sumos tiksliai apskaičiuoti neįmanoma arba kai tokių išlaidų visą sumą atšaukti būtų neproporcinga, Komisija finansinius koregavimus gali grįsti ekstrapoliacija arba vienodo dydžio suma.

121    Be to, reikia priminti, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 28 punktu, siekiant nustatyti finansinį koregavimą septyniems KVA ir KAA valdomiems projektams, Komisija nusprendė, viena vertus, vidutinės kainos metodą pakeisti linijiniu kainos vertinimo metodu, pagal kurį aukščiausias balas skiriamas mažiausios kainos pasiūlymui, ir, kita vertus, iš techninio vertinimo pašalinti patirties kriterijų. Remiantis naujais Katalonijos valdžios institucijų parengtais vertinimais, vėliau ji, kalbant apie Sąjungos paramą, pasiūlė kiekvieno projekto finansinį koregavimą, lygų 100 % skirtumo tarp atrinktų pasiūlymų ir pasiūlymų, perskaičiuotų kiekvienos sutarties atveju.

122    Taigi šiuo atveju reikia konstatuoti, kad, remiantis Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio 1 dalimi, bendra finansinio koregavimo suma buvo apskaičiuota individualiai dėl kiekvienos nagrinėjamos sutarties ir atsižvelgiant į linijinį kainos vertinimo metodą, taip pat iš techninio vertinimo pašalinant patirties kriterijų, o Komisija netaikė ekstrapoliacijos ar vienodo dydžio sumos. Be to, iš šalių atsakymų į raštu ir žodžiu pateiktus Bendrojo Teismo klausimus matyti, kad taikant naują techninių ir ekonominių kriterijų pusiausvyrą, kalbant apie minėtas sutartis, Komisija nepakeitė atitinkamų minėtų kriterijų svorio, taikyto nustatant jų pradinę pusiausvyrą.

123    Kalbant apie pirmą Ispanijos Karalystės kaltinimą, kad Komisijos reikalaujamas linijinis kainos vertinimo metodas nėra nei labiau tinkamas, nei labiau apsaugo Sąjungos finansinius interesus, nei juo labiau laikomasi taikytinų nuostatų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje nei vidutinės kainos metodo, reikia priminti, kad Ispanijos Karalystė šį kaltinimą, be kita ko, grindžia tvirtinimu, kad minėto linijinio metodo taikymas tam tikrais atvejais lėmė tai, jog buvo atrinkti didesnės kainos pasiūlymai, nei faktiškai atrinkti taikant vidutinės kainos metodą. Šiuo aspektu Komisija nurodė, o to aiškiai neginčijo Ispanijos Karalystė, kad šiuos rezultatus naujai vertinant pasiūlymus lėmė ankstesnės patirties techninio kriterijaus netaikymas. Be to, reikia pažymėti, kad Ispanijos Karalystė neįrodė, nei kodėl linijinis kainos vertinimo metodas prieštarauja Sąjungos nuostatomis viešojo pirkimo srityje, nei dėl kokios priežasties dėl jo taikymo Komisija turi taikyti proporcingumo principą pažeidžiantį finansinį koregavimą. Konkrečiai kalbant, atsižvelgiant į tai, kad, remiantis linijiniu kainos vertinimo metodu, aukščiausias balas skiriamas mažiausios kainos pasiūlymui, Ispanijos Karalystė negalėjo įtikinimai paaiškinti, ar ir kokiomis sąlygomis minėtas metodas, kitiems kriterijams esant vienodiems, galėjo lemti pasiūlymo, kurio kaina didesnė už pasiūlymo, kuris buvo atrinktas dėl tos pačios sutarties, kainą, pasirinkimą taikant vidutinės kainos metodą.

124    Kadangi šiomis aplinkybėmis Ispanijos Karalystė kaltina Komisiją neatsižvelgus į nurodomą Sąjungos biudžeto ekonomiją dėl to, kad, kalbant apie kai kurias sutartis, KVA ir KAA atrinko mažesnės kainos pasiūlymus nei tie, kurie būtų pasirinkti taikant Komisijos reikalaujamą linijinį kainos vertinimo metodą, pakanka pažymėti, kad apskaičiuojant finansinį koregavimą negalima atsižvelgti į tokią tariamą ekonomiją, kurią lemia būtent vidutinės kainos metodo taikymas. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad tokia ekonomija egzistuoja, ji pasiekta pažeidžiant atitinkamas Sąjungos nuostatas viešojo pirkimo srityje (žr. šio sprendimo 71–77 punktus). Taigi valstybė narė, kurios institucijos taikė neteisėtą viešojo pirkimo sutarčių sudarymo sistemą, neturėtų remtis tokia neteisėta praktika savo naudai.

125    Šiuo aspektu reikia patikslinti, kad, kaip tai išplaukia iš 2002 m. rekomendacijų 1 punkto, finansinių koregavimų tikslas yra atkurti situaciją, kad 100 % išlaidų, nurodytų Sanglaudos fondo finansavimo paraiškoje, atitiktų šioje srityje taikytinas nacionalines ir Sąjungos teisės normas. Iš tiesų, remiantis atitikties principu, nurodytu Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 8 straipsnio 1 dalyje, tik išlaidos, patirtos laikantis taikytinų nuostatų, finansuojamos iš Sąjungos biudžeto. Todėl Komisija, nustačiusi Sąjungos nuostatų pažeidimą valstybės narės atliekamuose mokėjimuose, kaip antai šiuo atveju, kai remiamasi vidutinės kainos metodo taikymu, turi ištaisyti pastarosios pateiktas sąskaitas (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, T‑81/09, neskelbiamo Rinkinyje, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

126    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pirmąjį kaltinimą.

127    Ispanijos Karalystė taip pat nepagrindė savo antrojo kaltinimo, kad Komisija turėjo nustatyti naujus ekonominių ir techninių kriterijų lyginamuosius svorius, nes vidutinės kainos metodu buvo siekiama užtikrinti pateiktų pasiūlymų techninį įgyvendinamumą ir priimti geriausią pasiūlymą techniniu aspektu, taigi ir ekonomiškai naudingiausią. Pirma, neįrodyta, kad vidutinės kainos metodo, kuris prieštarauja viešojo pirkimo srityje taikytinoms Sąjungos nuostatoms (žr. šio sprendimo 70–76 punktus), naudojimas buvo metodas, užtikrinantis būtent nagrinėjamų projektų techninį įgyvendinamumą ir dėl jo buvo būtina nustatyti naują techninių ir ekonominių kriterijų svorį. Antra, Ispanijos Karalystė neįrodė, kad žala, kuri padaryta Sąjungos finansiniams interesams naudojant vidutinės kainos metodą, tiek, kiek jis leido, esant vienodoms visų kitų pasiūlymų kriterijų sąlygoms, pasirašyti sutartį su didesnės kainos nei kito pasiūlymo kaina prašiusiu konkurso dalyviu, galėjo būti kompensuota nurodyta techninės kokybės nauda.

128    Taigi, valstybė narė privalo nurodyti ir įrodyti, kad per naują pasiūlymų vertinimą arba finansinio koregavimo nustatymą, be neteisėtų vertinimo kriterijų pašalinimo arba pakeitimo remiantis Sąjungos teisės aktais, t. y. šiuo atveju – ankstesnių darbų patirties kriterijaus panaikinimo ir vidutinės kainos metodo pakeitimo linijinio kainos vertinimo metodu, reikia atlikti papildomus taikytinų vertinimo kriterijų pakeitimus ir kad tokie pakeitimai taip pat atitinka minėtus teisės aktus. Šiuo atveju akivaizdu, kad Komisija laikėsi atitinkamų pradinių techninių ir ekonominių kriterijų pusiausvyros visų nagrinėjamų viešųjų pirkimų atveju ir Ispanijos Karalystė neįrodė, kad kitokia pusiausvyra turėjo ar galėjo būti teisėtai atlikta siekiant nustatyti finansinį koregavimą.

129    Todėl reikia atmesti ir antrąjį kaltinimą.

130    Kalbant apie trečiąjį kaltinimą, susijusį su tuo, kad Komisija pažeidė 2002 m. rekomendacijas ir nustatė neproporcingą finansinį koregavimą, reikia priminti, kad priimdama administracinio elgesio taisykles, kurios turėtų poveikį tretiesiems asmenims, kaip antai minėtos rekomendacijos, ir pranešdama jas paskelbiant, šiuo atveju – internete, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems jos skirtos, atitinkama institucija apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, antraip jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, kaip antai, vienodo požiūrio, teisinio saugumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą. Todėl neatmestina, kad tam tikromis aplinkybėmis ir, atsižvelgiant į jų turinį, tokios visuotinai taikomos elgesio taisyklės gali sukelti teisinį poveikį, nuo kurio konkrečiu atveju administracija negalės nukrypti nenurodydama priežasčių, atitinkančių bendruosius teisės principus, kaip antai vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, su sąlyga, kad toks požiūris neprieštarauja kitoms aukštesnės galios Sąjungos teisės normoms (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 209–211 punktus ir 2007 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, T‑374/04, Rink. p. II‑4431, 111 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

131    Reikia konstatuoti, kad tik dėl finansinio koregavimo 2002 m. rekomendacijos 2.3 punkte numatyta, kad gali būti nustatytas 100 % finansinis koregavimas, jei atskleisti tikrinamos valdymo ir kontrolės sistemos trūkumai arba pažeidimai yra „tokie rimti, kad jie lemia visišką [atitinkamos valstybės narės] įsipareigojimų nevykdymą [Sąjungos] teisės aktų atžvilgiu“, ir dėl to visi mokėjimai tampa neteisėti. Tačiau šiuo atveju, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 28 punkto, Komisija netaikė finansinio koregavimo; ji apskaičiavo jį remdamasi konkrečiomis sumomis, nustatytomis patikrinus kiekvieną nagrinėjamą viešojo pirkimo sutartį atskirai (žr. šio sprendimo 122 punktą). Iš tiesų, remiantis Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią „finansinių koregavimų, kuriuos <...> atlieka Komisija, suma <...> yra lygi neteisingai [Sanglaudos fondui] išmokėti nurodytai išlaidų sumai“, ginčijamame sprendime šiuo aspektu remiamasi „100 % skirtumo“ tarp kiekvieno atrinkto pasiūlymo ir pasiūlymų, perskaičiuotų kiekvienos sutarties atveju, koregavimu, bet ne vienodo dydžio koregavimu, todėl trečiasis Ispanijos Karalystės kaltinimas yra neveiksmingas.

132    Esant šioms sąlygoms turi būti atmestas trečiasis kaltinimas, taigi ir visas antrasis ieškinio pagrindas.

 Dėl subsidiariai pateikto trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą, esminių procedūrinių reikalavimų ir Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio pažeidimu dėl „gero administravimo“ principo pažeidimo

133    Savo subsidiariai pateiktame trečiajame ieškinio pagrinde Ispanijos Karalystė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeista teisė į gynybą, esminiai procedūriniai reikalavimai ir „gero administravimo“ principas tiek, kiek Komisija neatsižvelgė į 2006 m. birželio 27 ir 28 d. posėdžių turinį ir pastabas, kurias pateikė Katalonijos valdžios institucijų atstovai. Per šiuos posėdžius Komisija pati pripažino, kad linijinis kainų vertinimo metodas lėmė iškraipymus, o jį taikant tam tikrais atvejais buvo pasirinkti didesnės kainos pasiūlymai nei tie, kuriuos faktiškai atrinko KVA ir KAA, ir ji nurodė, kad dėl šios priežasties turėjo taikyti „grynąjį“ finansinį koregavimą. Šiuo atveju Komisija neturėtų tvirtinti, kad tiek Katalonijos valdžios institucijų rašytinės, tiek žodinės pastabos buvo pateiktos pasibaigus terminui, antraip posėdis netektų prasmės ir pagrindinės paskirties. Taigi Komisija pažeidė esminį procedūrinį reikalavimą pagal Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnį. Be to, atsižvelgiant į prieštaringą Komisijos elgesį dėl jos pozicijos per 2006 m. birželio 27 ir 28 d. posėdžius ir galutinę poziciją ginčijamame sprendime, ji pažeidė Katalonijos valdžios institucijų teisę į gynybą. Konkrečiai kalbant, jei ginčijamame sprendime būtų atsižvelgta į minėtų valdžios institucijų per posėdžius pateiktus argumentus, kurių pagrįstumą ji pripažino, jame būtų gautas palankesnis rezultatas, t. y. „grynasis“ finansinis koregavimas. Galiausiai taip darydama Komisija taip pat pažeidė „gero administravimo“ principą, dėl kurio užtikrinimo ji atlieka Sąjungos teisės sergėtojos vaidmenį.

134    Komisija ginčija Ispanijos Karalystės argumentus ir prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

135    Bendrasis Teismas primena, kad Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnyje, aiškinamame kartu su Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 18 straipsniu, numatyta rungtyniškumo procedūra tarp Komisijos ir valstybės narės dėl pažeidimų, kuriuos Komisija nustatė atlikdama Sanglaudos fondo finansuojamų projektų patikrinimą. Taikant šią procedūrą, remiantis H straipsnio 1 dalies antra pastraipa, „jeigu valstybė narė nepritaria Komisijos pastaboms, [ji] yra kviečiama į <...> posėdį, kuriame abi šalys stengiasi susitarti dėl pastabų ir padarytinų išvadų“. Be to, H straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte numatyta, kad „jei per tris mėnesius nesusitariama, Komisija savo pačios nustatyto termino pabaigoje tinkama tvarka ir atsižvelgusi į visus valstybės narės pateiktus komentarus nusprendžia [taikyti] reikiamus finansinius koregavimus. Tai reiškia visos arba dalies paramos projektui atšaukimą“. Be to, tam, kad posėdis, susijęs su Komisijos numatytu finansiniu koregavimu, neprarastų savo esmės, minėtame posėdyje turi būti sudaryta galimybė aptarti visus ginčijamus aspektus ir į visus per jį aptartus aspektus Komisija turi atsižvelgti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑346/00, Rink. p. I‑9293, 70 punktą).

136    Reikia konstatuoti, kad šiuo atveju per 2006 m. birželio 27 ir 28 d. posėdžius dėl Komisijos konstatuotų pažeidimų, susijusių su nagrinėjamais projektais, Katalonijos valdžios institucijų atstovai turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, įsikaitant nuomonę dėl tariamos būtinybės atlikti „grynąjį“ finansinį koregavimą, dėl nurodomų pažeidimų ir dėl Komisijos numatytų finansinių koregavimų, susijusių su visais nagrinėjamais projektais; apie tai buvo paminėta Komisijos tarnybų surašytame protokole, vėliau pateiktame nuolatinei Ispanijos Karalystės atstovybei 2006 m. rugsėjo 8 d. laišku. Iš šio posėdžio protokolo taip pat matyti, kad Komisija, įvertinusi Katalonijos valdžios institucijų pateiktus argumentus, padarė išvadą, kad nėra reikalo pakeisti pradinės pozicijos. Iš to išplaukia, kad per minėtą posėdį Komisija sudarė galimybę aptarti visus ginčijamus aspektus, o to Ispanijos Karalystė, be kita ko, neginčija, ir kad ji atsižvelgė į Katalonijos valdžios institucijų per jį pateiktas pastabas.

137    Todėl reikia atmesti Ispanijos Karalystės kaltinimą, kad Komisija pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus, ir dėl to Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, aiškinamoje kartu su Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 18 straipsniu, numatytas posėdis neteko prasmės.

138    Ispanijos Karalystė taip pat neturėtų tvirtinti, kad pažeista teisė į gynybą dėl to, kad Komisijos pozicija per posėdį nesutapo su galutine pozicija ginčijamame sprendime, nes šis tvirtinimas nepagrįstas jokiais įrodymais ir neturi jokio pagrindo remiantis minėtu protokolu. Be to, nei iš bylos medžiagos, nei iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija būtų atmetusi kaip pavėluotas rašytines pastabas, pateiktas Ispanijos valdžios institucijų po 2006 m. 27 ir 28 d. posėdžių. Bet kuriuo atveju Ispanijos Karalystė pati pripažino, kad minėtose pastabose nepateiktos jokios naujos aplinkybės, tik raštu patvirtintos per posėdžius jau nurodytos aplinkybės. Remiantis tuo darytina išvada, kad kaltinimas, susijęs su teisės į gynybą pažeidimu, taip pat turi būti atmestas.

139    Galiausiai kaltinimas, susijęs su tariamu „gero administravimo“ principo pažeidimu, kaip jį aiškina Ispanijos Karalystė, yra neaiškus, apsiriboja bendra nuoroda į kitus argumentus, pateiktus šiame ieškinio pagrinde, taigi jį taip pat reikia atmesti.

140    Todėl reikia atmesti visą trečiąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio pažeidimu dėl tikrų pažeidimų nebuvimo ir subsidiariai ‒ su proporcingumo principo pažeidimu nustatant finansinį koregavimą „Depurbaix“ valdomo projekto atveju

 Pirminės pastabos

141    Savo ketvirtajame ieškinio pagrinde Ispanijos Karalystė ginčija finansinį koregavimą Depurbaix valdomo projekto 2001.ES.16.C.PE.058 atveju. Pirmoje dalyje ji nesutinka, kad padarytas pažeidimas dėl išlaidų, susijusių su „darbų valdymo mokesčiu“, tinkamumo. Subsidiariai pateiktoje antroje dalyje Ispanijos Karalystė nurodo proporcingumo principo pažeidimą nustatant finansinį koregavimą.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio pažeidimu

–       Šalių argumentų priminimas

142    Ispanijos Karalystė ginčija tariamą sisteminį pažeidimą, kuris, Komisijos nuomone, grindžiamas tuo, kad „darbų valdymo mokestis“ apima bendras ar administracines Depurbaix išlaidas, kurios yra netinkamos remiantis sprendimu dėl pagalbos skyrimo.

143    Ispanijos Karalystė iš esmės nurodo, kad sprendime dėl pagalbos skyrimo išskiriami keturi atvejai, atsižvelgiant į tai, ar darbus atlieka tretieji asmenys, ar administracijos darbuotojai, ar už projekto įgyvendinimą atsakingas subjektas, ar viešoji institucija. Tuo atveju, kai darbus atlieka už projekto įgyvendinimą atsakingas subjektas, kuris nėra viešoji institucija, kaip antai nagrinėjamu atveju Depurbaix, neprivaloma taikyti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų. Iš tiesų, kalbant apie projektų planavimo ir projektavimo, valdymo ir priežiūros, taip pat sklypo paruošimo ir statybos darbus, sprendime dėl pagalbos skyrimo aiškiai išskiriami atvejai, kai už projekto įgyvendinimą atsakingas subjektas jį įgyvendina savo priemonėmis, nesikreipdamas į administracijos darbuotojus, ir atvejai, kai tokie darbuotojai dalyvauja atliekant tuos darbus. Depurbaix, komercinė bendrovė, įsteigta vieninteliu tikslu įgyvendinti projektą, kuriam buvo suteikta finansinė pagalba, nevykdanti kitos veiklos, išskyrus minėto projekto įgyvendinimą, neturėjo laikytis viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros, jei minėtus darbus atlieka panaudodama savo pačios išteklius ir jei vykdo finansinės kontrolės, fizinės ir finansinės priežiūros bei pažeidimų prevencijos funkcijas, net jei pastaruoju atveju naudojasi administracijos personalo paslaugomis. Ispanijos Karalystė, remdamasi tai įrodančiomis sąskaitomis, patikslina, kad 4 % darbų kainos, išreikštos vienodo dydžio suma, yra atlyginimas už Depurbaix vykdomą atliekamų darbų valdymą, taip pat už privalomą kontrolės, priežiūros ir prevencijos veiklą, todėl ji negali būti kvalifikuojama kaip administracinės ar bendrosios išlaidos, kurios yra netinkamos. Taigi, paramos suteikimo reikalavimus atitinkanti Depurbaix veikla priskirtina arba prie „atlygio už statybos darbus“, arba „išlaidų, susijusių su finansine kontrole, finansine ir fizine priežiūra bei pažeidimų prevencija, kompensavimo“, arba „projektų valdymo ir priežiūros išlaidų kompensavimo“, arba „ryšių ir reklamos išlaidų kompensavimo“.

144    Komisija ginčija Ispanijos Karalystės argumentus ir prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

–       Ginčijamo sprendimo ir sprendimo dėl paramos skyrimo turinys

145    Bendrasis Teismas primena, kad, kalbant apie Depurbaix valdomą projektą 2001.ES.16.C.PE.058, ginčijamo sprendimo 17 punkte iš esmės nurodyta, kad Komisija nustatė išlaidas, susidariusias dėl „darbų valdymo mokesčio“, kurios pasireiškė tuo, kad vienodo 4 % dydžio suma buvo pridėta prie darbų sąnaudų, ir kad šios išlaidos turėjo būti kvalifikuojamos kaip netinkamos, nes tai buvo bendros ar administracinės išlaidos remiantis sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IV skyriaus 2 punkto priešpaskutine pastraipa. Iš tiesų iš bylos medžiagos išplaukia, kad, remiantis Reglamento de contratación del consejo de aministración de Depurbaix (Depurbaix valdybos reglamentas dėl sutarčių sudarymo; toliau – Reglamentas dėl sutarčių sudarymo) VII punktu, kai vykdomos darbų atlikimo sutartys, ji turi teisę nustatyti konkursą laimėjusiai įmonei vienodo 4 % bendros darbų vertės dydžio sumą be PVM, kuri padengtų jos priežiūros ir struktūrines išlaidas.

146    Be to, sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IV skyriaus „Viešosios institucijos dalyvavimas“ 2 punkte numatyta:

„Kai viešosios institucijos darbuotojai dalyvauja veikloje, numatytoje šio skyriaus 1 punkto a papunktyje, Komisija gali pripažinti tinkamomis <…> išlaidas <...>, kurios atitinka šiuos kriterijus:

<...>

–        užduotys, kurias reikia įgyvendinti pagal šią sutartį, neturi apimti bendrų administracinių funkcijų, apibrėžtų IX skyriaus 1 punkte;

<...>“

147    Sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo II skyriaus „Apibrėžimai ir pagrindinės sąvokos“ 1 punkte apibrėžiamas subjektas, atsakingas už projekto įgyvendinimą. Pagal minėto 1 punkto a papunktį būtent „Sanglaudos fondo subsidijuojamuose projektuose „subjektas, atsakingas už įgyvendinimą“ suprantamas kaip viešas ar privatus subjektas, kuris atsakingas už viešojo pirkimo, susijusio su projektais, organizavimą“. Pagal 1 punkto b papunktį „šis subjektas paskiriamas galutiniu Sanglaudos fondo finansinės paramos gavėju“. Be to, minėto II skyriaus 2 punktas apibrėžia sąvoką „viešoji administracija“, kurią apima trys lygiai, t. y. centrinė administracija (nacionalinis lygis), regioninė administracija ir vietos administracija.

148    Sąvokos „išlaidos“ apibrėžimas nurodytas sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo II skyriaus 5 punkto a papunkčio pirmoje pastraipoje, pagal kurią išlaidos turi „atitikti patvirtintus ir iš tikrųjų atliktus atsakingos už projekto įgyvendinimą įstaigos mokėjimus, pagrįstus apmokėtomis sąskaitomis ar apskaitos dokumentais, turinčiais ekvivalentišką įrodomąją vertę“. Be to, iš sprendimo dėl paramos skyrimo 5 punkto b papunkčio matyti, kad tuo atveju, kai iš projekto gaunamos pajamos, išlaidos gali būti užfiksuotos tik patvirtintose sąskaitose ir tokiu atveju būtina gauti išankstinį Komisijos sutikimą.

149    Sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo III skyriuje nustatytos „pagrindinės tinkamų išlaidų kategorijos“, t. y. be kita ko, išlaidos, susijusios su planavimu ir vystymu, sklypų pirkimu, sklypo, kuriame bus atliekami darbai, paruošimu, statyba, mašinomis ir įranga, kurie nuolat instaliuojami projekte, taip pat priemonėmis, susijusiomis su projekto valdymu. Be to, sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IV skyriaus „Projektų planavimas ir vystymas“ 1 punkto a papunktyje, be kita ko, numatyta, kad „išlaidos, susijusios su planavimu, ekspertize ir projektų vystymu, paprastai yra tinkamos <...>, jei jos susijusios su projektu“.

150    Sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IX skyriaus „Administracinės išlaidos“ 1 punkto a papunktyje nurodyta, kad „paprastai pagalba negalima viešųjų institucijų išlaidoms, įskaitant nacionalinių, regiono ar vietos pareigūnų atlyginimus, išskyrus tinkamai patvirtintas išlaidas, kurios buvo patirtos įgyvendinant pareigą vykdyti finansinę kontrolę ir finansinės bei fizinės priežiūros ir pažeidimų prevencijos veiklą“.

151    Galiausiai sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo X skyriuje „Kitos išlaidų rūšys“ numatyta, kad „paprastai išlaidos, susijusios su projektų valdymu ir priežiūra, yra tinkamos <...> ir joms taikomos nuostatos, nurodytos IV skyriaus 1 ir 2 punktuose“.

152    Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, reikia įvertinti, pirma, ar Depurbaix yra „viešoji institucija“, kaip ji suprantama pagal sprendimo dėl pagalbos skyrimo IV priedo II skyriaus 2 punktą; antra, ar „darbų valdymo mokestis“, kurį sudaro prie darbų išlaidų pridedama vienodo 4 % dydžio suma, turi būti kvalifikuojamas kaip „viešosios institucijos padengiamos išlaidos“; ir, trečia, jei taip būtų, ar tai vis dėlto yra „tinkamai patvirtintos išlaidos, patirtos vykdant pareigą atlikti finansinę kontrolę ir skirtos vykdyti finansinės bei fizinės priežiūros ir pažeidimų prevencijos veiklą“, kaip tai suprantama pagal sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IX skyriaus 1 punktą.

–       Dėl Depurbaix, kaip viešosios institucijos, statuso

153    Iš bylos medžiagos matyti, kad Ispanijos valstybės ir KVA turimos Depurbaix, kuri yra sociedad mercantil estatal (valstybės komercinė bendrovė) ir kuri, remiantis taikytinais Ispanijos teisės aktais, reglamentuojama privatinės teisės, kapitalo dalys atitinkamai sudaro 85 % ir 15 %. Be to, remiantis sprendimo dėl paramos skyrimo I priedo 3 punktu, Depurbaix yra subjektas, atsakingas už Besos valymo stoties išplėtimo projekto įgyvendinimą siekiant antrinio biologinio nuotekų valymo ir dumblo iš Barselonos regiono išvalymo (projektas 2001.ES.16.C.PE.058), taigi galutinis Sanglaudos fondo finansinės paramos gavėjas.

154    Kaip teisingai tvirtina Komisija savo atsakymuose į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus, Depurbaix turi ne tik būti kvalifikuojama kaip „viešosios teisės reglamentuojama įstaiga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 1 straipsnio b punktą, bet ir prilyginta viešajai institucijai, kaip ji suprantama pagal sprendime dėl paramos skyrimo numatytas tinkamumo sąlygas.

155    Iš tiesų tam, kad įstaiga galėtų būti traktuojama kaip viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 1 straipsnio b punktą, kaip jis aiškinamas teismų praktikoje, turi būti tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, ši įstaiga turi būti įsteigta specialiai tam, kad tenkintų visuotinės svarbos poreikius, neturinčius pramoninio ar komercinio pobūdžio; antra, ji turi turėti juridinio asmens statusą; ir, trečia, ji turi būti glaudžiai susijusi su valstybe, teritorinėmis institucijomis ar kitomis pagal viešąją teisę veikiančiomis įstaigomis (šiuo klausimu žr. 1998 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt., C‑44/96, Rink. p. I‑73, 20 ir 21 punktus ir 2001 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑237/99, Rink. p. I‑939, 40 ir 41 punktus). Be to, teismų praktikoje buvo patikslinta, kad sąvoka „perkančioji organizacija“, įskaitant sąvoką „viešosios teisės reglamentuojama įstaiga“, turi būti aiškinama naudojant funkcinį aiškinimo metodą (2007 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bayerischer Rundfunk ir kt., C‑337/06, Rink. p. I‑11173, 37 punktas).

156    Reikia konstatuoti, kad Depurbaix tenkina minėtas tris kumuliacines sąlygas. Remiantis 2001 m. gruodžio 11 d. Tiesioginio valdymo susitarimu, kurį sudarė Ispanijos aplinkos ministerija ir Depurbaix (toliau – 2001 m. susitarimas), Depurbaix yra valstybės įmonė, Ispanijos Ministrų Tarybos įsteigta turint tikslą „užtikrinti tiesioginį statybų valdymą ir (arba) tam tikrų viešųjų hidraulinių darbų eksploatavimą“, kiek tai susiję su Bas Llobregat nuotekų valymu. Iš to paties susitarimo antros konstatuojamosios dalies matyti, kad 1993 m. vasario 26 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 3 šie darbai buvo pripažinti visuotinės svarbos darbais. Remiantis tuo darytina išvada, kad Depurbaix buvo įsteigta tenkinti būtent visuotinės svarbos, o ne pramoninio ar komercinio pobūdžio poreikius, t. y. nagrinėjamu atveju – aplinkos apsaugos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 154 punkte nurodytą pirmąją sąlygą. Be to, akivaizdu, kad Depurbaix turi juridinio asmens statusą kaip akcinė bendrovė, kurios kapitalas priklauso vien viešosios valdžios institucijoms, t. y. 85 % priklauso Ispanijos valstybei, o 15 % – KVA, kuri yra pavaldi Comunidad Autónoma de Cataluña administracijai, o tai taip pat parodo jos glaudų ryšį su Ispanijos valstybe ir vienu iš jos autonominių regionų. Todėl šio sprendimo 154 punkte nurodytos antroji ir trečioji sąlygos taip pat tenkinamos.

157    Todėl, kitaip, nei mano Ispanijos Karalystė, kaip viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 1 straipsnio b punktą, Depurbaix pagal tą pačią direktyvą turi būti kvalifikuojama kaip „perkančioji organizacija“, o tai reiškia, kad jai taikytina pareiga laikytis šioje direktyvoje numatytų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų.

158    Iš to taip pat išplaukia, kad Depurbaix turi būti traktuojama kaip „viešosios administracijos“ dalis, kaip ji suprantama pagal sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IX skyriaus 1 punkto a papunktį. Šį vertinimą patvirtina Susitarimo dėl tiesioginio valdymo sąlyga Nr. 5.2.c., kuri įpareigoja Depurbaix, kad būtų įvykdyta jai minėtu susitarimu pavesta užduotis, sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl darbų vykdymo laikantis „Įstatymo dėl su viešosiomis administracijomis sudarytų sutarčių“ nuostatų. Be to, iš 2002 m. birželio 14 d. sutarties dėl nagrinėjamo projekto įgyvendinimo pirmosios ir antrosios konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia sutartimi „formaliai įtvirtinimas įgaliojimas“, 2001 m. lapkričio 30 d. Ispanijos valstybės suteiktas Depurbaix įgyvendinti darbus, susijusius su Besos valymo stoties išplėtimu siekiant biologiškai išvalyti nuotekas.

159    Todėl neturėtų būti pritarta Ispanijos Karalystės argumentui, kad Depurbaix, kaip už nagrinėjamo projekto įgyvendinimą atsakingas subjektas, skiriasi nuo viešosios administracijos.

160    Be to, iš to išplaukia, kad, remiantis sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IX skyriaus 1 punkto a papunkčiu, Depurbaix, kaip „viešajai administracijai“ priklausantis subjektas, neturėtų pretenduoti į bendrą Sanglaudos fondo finansavimą už jos „administravimo išlaidas“, nebent tai būtų „tinkamai patvirtintos išlaidos, patirtos vykdant pareigą įgyvendinti finansinę kontrolę ir vykdyti finansinės bei fizinės priežiūros ir pažeidimų prevencijos veiklą“.

–       Dėl Depurbaix, kaip viešosios administracijos, patirtų išlaidų tinkamumo

161    Kalbant apie klausimą ar „darbų valdymo mokestis“, kurį sudaro prie darbų išlaidų pridedama vienodo 4 % dydžio suma, turi būti kvalifikuojamas kaip „viešosios administracijos padengtinos išlaidos“, reikia priminti, kad Ispanijos Karalystė iš esmės tvirtina, kad minėtas „mokestis“ nepriskirtinas prie bendrųjų ar administracinių Depurbaix išlaidų, bet yra atlygis, kurį ji gauna už tam tikras paslaugas, tariamai suteiktas konkursą laimėjusiai įmonei, atlikusiai su nagrinėjamu projektu susijusius darbus. Ispanijos Karalystė, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ir remdamasi Depurbaix sąskaitomis, patikslino, kad tai „mokestis už neprivalomų planavimo, valdymo, tyrimo, įgyvendinimo, priėmimo ir užbaigimo darbų atlikimą bei išlaidos, susijusios su kokybės kontrolės priežiūra ir tyrimais“.

162    Tačiau šį teiginį paneigia, pirma, Reglamento dėl sutarčių sudarymo VII punktas (šio sprendimo 145 punktas), pagal kurį Depurbaix turėjo teisę apmokestinti konkursą laimėjusią įmonę vienodo 4 % dydžio bendros darbų vertės suma be PVM kaip „prisidėjimą prie jos priežiūros ir struktūrinių išlaidų“, ir, antra, 2002 m. birželio 14 d. sutarties dėl nagrinėjamo projekto įgyvendinimo, kuria Depurbaix saistoma su minėta konkursą laimėjusia įmone, 2.4 punkto c papunktis, pagal kurį tai buvo „prisidėjimas prie bendrų Depurbaix išlaidų, kaip antai susijusių su kokybės kontrolės priežiūra ir tyrimais“, bet ne konkrečių sąnaudų, susijusių su specifinėmis šios rūšies paslaugomis, kompensavimas. Be to, iš Ispanijos Karalystės pateiktų sąskaitų matyti, kad Depurbaix minėtą „mokestį“ konkursą laimėjusiai įmonei nustatė vienodai ir bendrai, keisdama jo dydį nuo 3 iki 4 % ir kiekvienu atveju remdamasi standartine formule, nurodydama, kad jis buvo skirtas išlaidoms, susijusioms su „neprivalomais planavimo, valdymo, tyrimo, įgyvendinimo, priėmimo ir užbaigimo darbais, bei išlaidoms, susijusioms su kokybės kontrolės priežiūra ir tyrimais“, kompensuoti, konkrečiai šių paslaugų neaprašant ir nenurodant jų suteikimo datos. Todėl šiomis aplinkybėmis Ispanijos Karalystė neturėtų ginčyti bendro ir vienodo „darbų valdymo mokesčio“ turinio, kai šio mokesčio objektas Depurbaix sąskaitose nurodytas tik visiškai bendrai ir abstrakčiai, tvirtinant, kad jis buvo skirtas konkrečioms konkursą laimėjusios įmonės suteiktoms paslaugoms kompensuoti.

163    Esant šioms sąlygoms reikia atmesti Ispanijos Karalystės argumentą, kad vienodo 4 % dydžio suma, sudaranti „darbų valdymo mokestį“, yra kompensacija už konkrečias paslaugas.

164    Be to, net darant prielaidą, kad minėta vienodo dydžio suma yra atlygis už konkrečias Depurbaix teikiamas paslaugas, ir, neatsižvelgiant į konkretų šių paslaugų pobūdį, konkursą laimėjusios įmonės atlikti mokėjimai, kaip antai „darbų valdymo mokestis“, negali būti priskirti prie viešosios administracijos patirtų tinkamų išlaidų, kaip jos suprantamos pagal sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IX skyriaus 1 punkto a papunktį. Atsižvelgiant į sąvokos „išlaidos“ apibrėžimą, pateiktą sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo II skyriaus 5 punkto a papunkčio pirmoje pastraipoje, išlaidos turi „atitikti patvirtintus ir iš tikrųjų atliktus atsakingos už projekto įgyvendinimą įstaigos mokėjimus, pagrįstus apmokėtomis sąskaitomis ar apskaitos dokumentais, turinčiais ekvivalentišką įrodomąją vertę“, o tinkamos išlaidos turi būtinai būti pagrįstos tokiais „mokėjimais“. Tačiau reikia konstatuoti, kad pajamos, kaip antai dėl kurių išrašytos sąskaitos ir kurias gavo Depurbaix kaip „darbų valdymo mokestį“, nepatenka į šį „išlaidų“ apibrėžimą, o tai lėmė, kad Komisija ginčijamo sprendimo 27 punkte jas kvalifikavo kaip „netiesiogines Depurbaix nustatytas išlaidas“. Tačiau iš sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo II skyriaus 5 punkto b papunkčio matyti, kad tuo atveju, kai iš projekto gaunamos pajamos, išlaidos gali tik išimtiniais atvejais atitikti patvirtintas sąskaitas ir reikia gauti išankstinį Komisijos sutikimą, o taip nėra šiuo atveju. Tačiau Depurbaix kaip „darbų valdymo mokestis“ gautų pajamų kvalifikavimas kaip tinkamų išlaidų lemtų dvigubą tariamai su ginčijamomis paslaugomis susijusių išlaidų kompensavimą, t. y. pirma, mokėjimais, konkurso laimėjusios įmonės atliktais Depurbaix kaip perkančiajai organizacijai ir viešajai administracijai, kaip ji suprantama pagal sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo IX skyriaus 1 punkto a papunktį, ir, antra, Sanglaudos fondo finansine parama. Galiausiai per posėdį Ispanijos Karalystė nesugebėjo paaiškinti priežasties, dėl kurios ir kokiu teisiniu pagrindu remdamasi ji galėtų pretenduoti į tokį dvigubą su tokiomis paslaugomis susijusių išlaidų kompensavimą.

165    Iš visų prieš tai išdėstytų samprotavimų matyti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 17 punkte teisingai nusprendė, kad išlaidos, kaip antai „darbų valdymo mokestis“, darbų sąnaudas padidinant vienodo 4 % dydžio suma, neatitiko Sanglaudos fondo bendro finansavimo sąlygų. Esant šioms sąlygoms, nereikia toliau nagrinėti įvairių tariamai Depurbaix suteiktų paslaugų objekto ir jų galimos atitikties paramos suteikimo sąlygoms, kaip jos suprantamos pagal sprendimo dėl paramos skyrimo IV priedo III skyrių, kuris nagrinėjamu atveju netaikytinas.

166    Todėl, kadangi pažeidimo nėra, reikia atmesti ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą dalį tiek, kiek ja ginčijamas Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio pažeidimas.

 Dėl subsidiariai pateiktos ketvirtojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu

167    Subsidiariai Ispanijos Karalystė tvirtina, kad dėl vienodo dydžio finansinio koregavimo, susijusio su projektu 2001.ES.16.C.PE.058, pažeistas Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnis ir proporcingumo principas. Per administracinę procedūrą Komisija be jokio pateisinimo pakeitė nuomonę ir nusprendė taikyti vienodo dydžio finansinį koregavimą. Šiuo atveju buvo galima atlikti tikslų kiekybinį įvertinimą ir taikyti koregavimą remiantis taip kiekybiškai įvertinta suma. Šis finansinis koregavimas turėjo būti taikytas remiantis visomis sumomis, patvirtintomis iki kontrolės datos, remiantis prie ieškinio pridėtu Ispanijos Karalystės pateiktu pasiūlymu, bet ne vienodo dydžio suma.

168    Komisija ginčija Ispanijos Karalystės argumentus ir prašo atmesti šio ieškinio pagrindo antrą dalį.

169    Bendrasis Teismas primena, jog ginčijamo sprendimo 27 punkte Komisija iš esmės nurodė, kad, kalbėdama apie netinkamas „netiesiogines išlaidas“, kurias Depurbaix reikalavo padengti ir kurias sudarė „darbų valdymo mokestis“, Komisija konstatavo, kad minėtos išlaidos buvo susijusios su trimis Depurbaix valdomais projektais, kurių bendra suma 2003 m. spalio mėn. vykdant auditą sudarė 9 298 055 eurus. Komisijos teigimu, ši aplinkybė įrodo Ispanijos aplinkos ministerijos įdiegtos valdymo ir kontrolės sistemos pažeidimus. Todėl, atsižvelgdama į proporcingumo principą, ji nusprendė taikyti (vienodo) 2 % dydžio bendro finansavimo (85 %), suteikto projektui 2001.ES.16.C.PE.058, kurio suma sudarė 2 324 414 eurų, finansinį koregavimą.

170    Pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio 2 dalį Komisija gali finansinį koregavimą grįsti vienodo dydžio suma, tik jei nėra galima ar įmanoma tiksliai kiekybiškai įvertinti neteisėtų išlaidų sumos arba jei būtų neproporcinga atšaukti visas nagrinėjamas išlaidas.

171    Šiuo aspektu reikia taip pat priminti, kad priimdama 2002 m. rekomendacijas Komisija patvirtino administracinio elgesio taisykles, kuriomis siekiama daryti išorinį poveikį, paskelbdama jas nurodė, kad taikys savo nagrinėjamiems atvejams, ir taip savaime apribojo savo diskreciją, įskaitant proporcingumo principo taikymo tikslais (žr. šio sprendimo 130 punkte nurodytą teismų praktiką).

172    Pagal 2002 m. rekomendacijų 2.3 punktą Komisija mano turinti įgaliojimus taikyti maksimalų 100 % (vienodo dydžio) finansinį koregavimą, jei atskleisti trūkumai valdymo ir kontrolės sistemoje arba nagrinėjamas pažeidimas yra „tokie rimti, kad jie lemia visišką [atitinkamos valstybės narės] įsipareigojimų pagal [Sąjungos] teisės aktus neįvykdymą“, ir dėl to visi mokėjimai tampa neteisėti. Tačiau ji taiko tik minimalų 2 % (vienodo dydžio) finansinį koregavimą, atsižvelgdama į mažesnę praradimo riziką Sanglaudos fondui ir ne tokių didelių trūkumų pobūdį, kai veikla nagrinėjamuose atvejuose yra adekvati pagrindinių sistemos elementų atžvilgiu, bet yra absoliutus trūkumas, kiek tai susiję su vienu ar keliais papildomais aspektais.

173    Be to, 2002 m. rekomendacijų 2.5 punkto antroje pastraipoje, be kita ko, konkrečiai nurodyta, kad „koregavimo dydis [paprastai] taikomas dėl išlaidų, dėl kurių yra rizikos“, ir kad „jei trūkumas atsiranda dėl susijusių valdžios institucijų tinkamos kontrolės sistemos nepatvirtinimo, koregavimas turi būti taikomas visoms išlaidoms, dėl kurių minėta kontrolės sistema reikalinga“. Pagal tą pačią pastraipą „koregavimas paprastai taikomas išlaidoms per nagrinėjamą laikotarpį, pavyzdžiui, per apskaitinius metus, bet jei pažeidimai atsiranda dėl sistemingų trūkumų, kurie akivaizdžiai yra ilgalaikiai ir įtakoja kelerių metų išlaidas [daro įtaką kelerių metų išlaidoms], koregavimas turi būti taikomas visoms valstybės narės deklaruotoms išlaidoms nuo to laiko, kai sistemoje atsirado trūkumas, iki to mėnesio, per kurį jis buvo ištaisytas“.

174    Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Komisija tiek ginčijamame sprendime, tiek savo rašytinėse pastabose Bendrajam Teismui patvirtino, o to Ispanijos Karalystė šiuo klausimu neginčijo, jog iš pačių Ispanijos valdžios institucijų pateiktų duomenų matyti, kad iki audito datos susidariusi suma, kurią gavo Depurbaix kaip „darbų valdymo mokestį“ už visus jos valdomus projektus, buvo 9 milijonai eurų. Ginčijamo sprendimo 27 punkte konkrečiai nurodyta, kad atsižvelgdama į proporcingumo principą Komisija taikė mažesnį, t. y. 2 %, finansinio koregavimo procentinį dydį, kaip numatyta 2002 m. rekomendacijų 2.3 punkte, ir tai tik projektui 2001.ES.16.C.PE.058. Remiantis Komisijos savo rašytinėse pastabose pateiktais paaiškinimais, tokia pozicija siekta atsižvelgti į tai, kad auditas pirmą kartą buvo atliktas atitinkamame regione po to, kai įsigaliojo Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1386/2002, ir tai, kad Ispanijos valdžios institucijos panaikino sertifikatus visoms išlaidoms, kurias sudarė „darbų valdymo mokestis“, visiems Depurbaix valdomiems projektams. Šiuos paaiškinimus Ispanijos Karalystė ginčijo vykstant procesui teisme.

175    Be to, Ispanijos Karalystė nepateikė jokios informacijos, kuri galėtų įrodyti, kad nagrinėjamu atveju Komisija pažeidė proporcingumo principą arba elgesio taisykles, kurias nusistatė laikydamasi minėto principo. Iš tiesų pagal minėtas taisykles vienodo dydžio koregavimo apribojimas iki minimalaus 2 % dydžio ir jo taikymas tik vieninteliam Depurbaix projektui buvo, atsižvelgiant į konstatuotą pažeidimą, mažiausia nuobauda, kokią Komisija galėjo numatyti. Šiomis aplinkybėmis Ispanijos Karalystė neturėtų remtis proporcingumo principo pažeidimu. Be to, ji nepateikė jokio argumento, kuriuo būtų ginčijamas taikytinų 2002 m. rekomendacijų nuostatų teisėtumas atsižvelgiant į minėtą principą, ir neginčijo, kad ginčijamo sprendimo 27 punkte nurodytas valdymo ir kontrolės sistemos trūkumas yra „absoliutus trūkumas, kiek tai susiję su vieno ar kelių papildomų aspektų valdymu“, kaip tai suprantama pagal 2002 m. rekomendacijų 2.3 punktą.

176    Dėl Ispanijos Karalystės argumento, kad finansinis koregavimas turi būti grindžiamas visomis patvirtintomis sumomis iki Komisijos atliktos kontrolės datos, o ne vienodo dydžio suma, pakanka pažymėti, kad Ispanijos Karalystė nenurodė jokio argumento, galinčio patvirtinti šį teiginį. Priešingai, pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio 2 dalį Komisija turėjo teisę taikyti, kaip ji ir padarė šiuo atveju, finansinį koregavimą tik projektui 2001.ES.16.C.PE.058, motyvuodama tuo, kad būtų buvę neproporcinga atšaukti visas išlaidas, įskaitant susijusias su kitais Depuraix valdomais projektais. Be to, iš 2002 m. rekomendacijų 2.5 punkto antros pastraipos matyti, kad joje numatyti dydžiai nustatant vienodo dydžio koregavimą dėl tam tikrų rūšių pažeidimų paprastai taikomi „išlaidų daliai, dėl kurios yra rizika“, bet ne sumoms, patvirtintoms kontrolės etape. Taip pat laiko atžvilgiu minėtoje nuostatoje dar nurodoma, kad finansinis koregavimas paprastai taikomas išlaidoms per tiriamą laikotarpį, kaip antai apskaitinius metus; todėl Komisija, kaip tvirtina Ispanijos Karalystė, nebuvo įpareigota atsižvelgti į laikotarpį iki to momento, kai atliko savo kontrolę.

177    Esant šioms sąlygoms, Ispanijos Karalystė neturėtų kaltinti Komisijos pažeidus proporcingumo principą tiek, kiek ji ginčijamą vienodo dydžio koregavimą apskaičiavo remdamasi ne bendra patvirtinta suma iki kontrolės datos.

178    Todėl reikia atmesti ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį, taigi ir visą šį ieškinio pagrindą.

179    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

180    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

181    Kadangi Ispanijos Karalystė pralaimėjo bylą, o Komisija prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, Ispanijos Karalystė turi padengti savo ir Komisijos išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Ispanijos Karalystė padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Azizi Frimodt Nielsen Kancheva

Paskelbta 2013 m. rugsėjo 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

Nuostatos dėl Sanglaudos fondo

Taikytinos viešojo pirkimo nuostatos

Ginčo aplinkybės

Nagrinėjami projektai

Administracinė procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Panaikinimo pagrindų santrauka

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo pažeidimu

Pirminės pastabos

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su vienodo požiūrio principo ir Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio bei Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 36 straipsnio pažeidimu

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su klaidingu Direktyvos 93/37 dėl viešojo darbų pirkimo 30 straipsnio 4 dalies ir Direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo 37 straipsnio aiškinimu tiek, kiek tai susiję su neįprastai mažos kainos pasiūlymais

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su ankstesnių darbų patirties kriterijaus taikymu nustatant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą

Dėl subsidiariai pateikto antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo, kaip jis suprantamas pagal Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio 2 dalį, pažeidimu

Dėl subsidiariai pateikto trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą, esminių procedūrinių reikalavimų ir Sanglaudos fondo reglamento Nr. 1164/94 II priedo H straipsnio pažeidimu dėl „gero administravimo“ principo pažeidimo

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio pažeidimu dėl tikrų pažeidimų nebuvimo ir subsidiariai ‒ su proporcingumo principo pažeidimu nustatant finansinį koregavimą „Depurbaix“ valdomo projekto atveju

Pirminės pastabos

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su Įgyvendinimo reglamento Nr. 1386/2002 17 straipsnio pažeidimu

– Šalių argumentų priminimas

– Ginčijamo sprendimo ir sprendimo dėl paramos skyrimo turinys

– Dėl Depurbaix, kaip vie�osios institucijos, statuso

– Dėl Depurbaix, kaip viešosios administracijos, patirtų išlaidų tinkamumo

Dėl subsidiariai pateiktos ketvirtojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: ispanų.