GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2016 m. lapkričio 9 d.(1)
Byla C‑536/15
Tele2 (Netherlands) BV,
Ziggo BV,
Vodafone Libertel BV
prieš
Autoriteit Consument en Markt (ACM)
(College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinių bylų ekonomikos srityje teismas, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Direktyva 2002/22/EB – 25 straipsnio 2 dalis – Informacijos apie abonentus teikimo ir abonentų knygų paslaugos – Direktyva 2002/58/EB – 12 straipsnis – Abonentų asmens duomenų pateikimas siekiant skelbti abonentų knygoje arba teikti informacijos apie abonentus teikimo paslaugas – Abonento sutikimo forma ir ypatumai – Skirtumo darymas pagal valstybę narę, kurioje teikiama abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslauga – Nediskriminavimo principas“
I – Įžanga
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinių bylų ekonomikos srityje teismas, Nyderlandai) Teisingumo Teismo ir vėl prašo patikslinti sąlygas, kuriomis įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, teikdamos abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslaugas, turi teikti savo abonentų asmens duomenis.
2. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar pagal Direktyvos 2002/22/EB(2) 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nediskriminavimo principą minėtoms įmonėms, kai jos renka abonentų sutikimus skelbti jų duomenis abonentų knygoje arba teikti informaciją apie juos, draudžiama daryti skirtumą pagal valstybę narę, kurioje teikiama abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslauga.
3. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas po to, kai Belgijos įmonė European Directory Assistance (toliau – EDA), teikianti abonentų knygų ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugas, prieinamas Belgijos teritorijoje, pateikė Tele2 (Nyderlandai) BV (toliau – Tele2), Ziggo BV ir Vodafone Libertel BV (toliau – Vodafone), trims įmonėms, Nyderlanduose skiriančioms telefono numerius abonentams, prašymą pateikti duomenis. Kadangi pastarosios bendrovės atsisakė pateikti bendrovei EDA duomenis, susijusius su jų abonentais, EDA kreipėsi į Autoriteit Consument en Markt (Vartotojų ir rinkų institucija (ACM)) kaip nacionalinę reguliavimo instituciją, prašydama išspręsti ginčą.
4. Pasitarusi su Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (ORECE), ACM, be kita ko, pareikalavo, kad Tele2, Ziggo ir Vodafone pateiktų EDA pagrindinius su jų abonentais susijusius duomenis (vardas, pavardė, pašto kodas, gyvenamoji vieta, telefono numeris) sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis, jeigu EDA įsipareigoja naudoti šiuos duomenis teikdama rinkoje standartinę informacijos apie abonentus teikimo paslaugą.
5. ACM taip pat nusprendė, kad pagal nediskriminavimo principą, priešingai Nyderlandų asmens duomenų apsaugos institucijos nuomonei, negalima daryti skirtumo pagal tai, ar prašymą pateikti duomenis pateikė Nyderlandų paslaugų teikėjas, ar kitoje valstybėje narėje įsteigtas operatorius, ir atmetė mintį, kad jeigu duomenys įtraukiami į tipines užsienio abonentų knygas, būtina prašyti specialaus Nyderlandų abonentų sutikimo.
6. Tele2, Ziggo ir Vodafone pareiškė ieškinį dėl ACM sprendimų College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinių bylų ekonomikos srityje teismas).
7. Pastarajam teismui visų pirma kyla klausimas, ar pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį ir visų pirma šioje nuostatoje įtvirtintą nediskriminavimo principą sutikimo prašyme leidžiama Nyderlandų paslaugų teikėjų pateiktus prašymus pateikti duomenis atskirti nuo prašymų, kuriuos pateikia kitose Sąjungos valstybėse narėse įsteigti paslaugų teikėjai.
8. Todėl College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinių bylų ekonomikos srityje teismas) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Universaliųjų paslaugų] direktyvos 25 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad „prašymų“ sąvoka apima ir kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės prašymą, kuriuo ji prašo informacijos, kad galėtų teikti visuotinai prieinamas informacijos apie abonentus teikimo ir abonentų knygų paslaugas, teikiamas šioje valstybėje narėje ir (arba) kitose valstybėse narėse?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar paslaugų teikėjas, kuris skiria telefonų numerius ir pagal nacionalinę teisę privalo prašyti abonentų sutikimo dėl duomenų įtraukimo į standartines abonentų knygas ir standartines informacijos apie abonentus teikimo paslaugas, remdamasis nediskriminavimo principu sutikimo prašyme gali daryti skirtumą pagal tai, kokioje valstybėje narėje įmonė, kuri prašo informacijos pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį, teikia abonentų knygų ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugas?“
9. Šioje išvadoje analizuosiu tik antrąjį klausimą. Iš tiesų tik jis vienas kelia teisinių sunkumų, dėl kurių reikia atlikti išsamią analizę, o atsakymo į pirmąjį klausimą elementus galima rasti Universaliųjų paslaugų direktyvos 5 straipsnio ir 25 straipsnio 2 dalies tekste.
10. Atlikdamas savo analizę, nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2002/58/EB(3) 12 straipsnį, kurį būtina nurodyti, iš esmės draudžiama, kad įmonė, gavusi prašymą teikti savo abonentų asmens duomenis, rinkdama šių abonentų sutikimus, darytų skirtumą pagal valstybę narę, kurioje siūlomos abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslaugos.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. Universaliųjų paslaugų direktyva
11. Universaliųjų paslaugų direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„(11) Abonentų knygos informacija ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugos – svarbi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų priemonė, sudaranti universaliųjų paslaugų įpareigojimo dalį. Paslaugų gavėjai ir vartotojai pageidauja išsamių abonentų knygų ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugos, kuri apimtų visus į sąrašą įrašytus abonentus ir jų numerius <…> 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje <…> užtikrina abonentų teisę į privatumą, įrašant jų asmens duomenis į viešą abonentų knygą.“
12. Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnyje „Informacijos apie telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugos“ nustatyta:
„<…>
2. Valstybės narės užtikrina, kad visos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, tenkintų visus pagrįstus prašymus, susijusius su viešai prieinamomis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis ir abonentų knygomis, suteikti atitinkamą informaciją sutarta forma sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.
<…>
4. Valstybės narės netaiko jokių norminių apribojimų, dėl kurių vienoje valstybėje narėje esantys galutiniai paslaugų gavėjai negalėtų, naudodamiesi balso skambučiais ar siųsdami trumpąsias tekstines žinutes (SMS), tiesiogiai gauti informacijos apie abonentus kitoje valstybėje narėje, ir imasi priemonių tokiai galimybei užtikrinti pagal 28 straipsnį.
5. 1–4 dalys taikomos laikantis Bendrijos teisės aktų reikalavimų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, ir ypač Direktyvos 2002/58/EB (Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 12 straipsnio.“
2. Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių
13. Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 38 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(38) Elektroninių ryšių paslaugų abonentų sąrašai yra plačiai paplitę ir vieši. Fizinių asmenų teisė į privatumą ir juridinių asmenų teisėti interesai reikalauja, kad abonentas apsispręstų, ar jo asmens duomenys skelbtini sąraše, ir jeigu taip, tai kokie. Viešų sąrašų sudarytojai turėtų informuoti numatomus įtraukti abonentus apie sąrašo paskirtį bei visus ypatingesnius naudojimosi juo atvejus, kurie gali atsirasti dėl sąrašo elektroninės formos ir pirmiausia per paieškos funkcijas, įdiegtas į programinę įrangą, kaip antai atgalinės paieškos funkciją, leidžiančią elektroninio sąrašo naudotojui surasti abonento vardą, pavardę ir adresą vien pagal telefono numerį.
(39) Įsipareigojimas informuoti abonentą apie viešų sąrašų, į kuriuos įtraukiami jo asmens duomenys, paskirtį turėtų būti nustatomas šaliai, renkančiai tokius duomenis sąrašui. Jeigu duomenys gali būti perduoti vienai ar kelioms trečiosioms šalims, abonentas turėtų būti informuojamas apie tokią galimybę, apie duomenų gavėją ar galimų gavėjų grupę. Kiekvienas perdavimas leistinas tik su sąlyga, kad duomenys nebus panaudoti pagal kitą paskirtį nei nurodytoji juos renkant. Jeigu šalis, renkanti abonento duomenis, arba bet kuri trečioji šalis, kuriai duomenys buvo perduoti, pageidauja papildomai panaudoti duomenis pagal kitą paskirtį, reikalingas naujas abonento sutikimas, kurį turėtų gauti pagrindinė duomenis renkanti šalis arba trečioji šalis, kuriai duomenys buvo perduoti.“
14. Šios direktyvos 12 straipsnio „Abonentų knygos“ 1–3 dalyse nurodyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad abonentai iš anksto ir nemokamai būtų informuoti, kokiais tikslais rengiami spausdinti ar elektroniniai abonentų sąrašai, kurie bus prieinami visuomenei ar kuriuos bus galima gauti per informacijos tarnybas ir į kuriuos gali būti įtraukti abonentų asmens duomenys, taip pat jiems turi būti pranešama apie tolesnes naudojimo galimybes, pagrįstas elektroninių abonentų sąrašų paieškos funkcijomis.
2. Valstybės narės užtikrina, kad abonentai turėtų galimybę nuspręsti, ar jų asmens duomenis įtraukti į viešus abonentų sąrašą, ir jeigu taip – kokie asmens duomenys bus įtraukti, kiek šie duomenys bus tinkami, atsižvelgiant į tokio abonentų sąrašo teikėjo nustatytą abonentų sąrašo tikslą, taip pat tokius duomenis tikrinti, taisyti ar panaikinti. Neįtraukimas į viešą abonentų sąrašą, asmens duomenų tikrinimas, taisymas ar panaikinimas yra nemokamas.
3. Valstybės narės gali reikalauti, kad tais atvejais, kai viešuoju abonentų sąrašu siekiama daugiau nei tik suteikti galimybę ieškoti asmens kontaktinių duomenų pagal jo vardą ir pavardę ir, jei reikia, kai kuriuos kitus minimalius identifikatorius, būtų prašoma papildomo abonentų sutikimo.
<…>“
B – Nyderlandų teisės aktai
15. Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Besluit universele dienstverlening en eindgebruikersbelangen(4) (Reglamentas dėl universaliųjų paslaugų ir galutinių paslaugų gavėjų interesų) 1.1 straipsnio e punkte nustatyta:
„Standartinė informacijos apie abonentus teikimo paslauga yra visuotinai prieinama informacijos apie abonentus teikimo paslauga, kuri leidžia atlikti telefono numerio paiešką tik remiantis duomenimis, susijusiais su abonento vardu ir pavarde, kartu su duomenimis apie adresą, namo numerį, pašto kodą arba gyvenamąją vietą.“
16. Bude 3.1 straipsnis, kuriuo Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalis perkeliama į nacionalinę teisę, suformuluotas taip:
„Paslaugų teikėjas, kuris skirsto telefono numerius, turi tenkinti visus pagrįstus prašymus sutarta forma suteikti svarbios informacijos, reikalingos teikiant visuotinai prieinamas abonentų knygų ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugas, sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.“
17. Bude 3.2 straipsnyje numatyta:
„1.Viešųjų telefonijos paslaugų teikėjas, kuris prieš sudarydamas sutartį su paslaugų gavėju ar sudarant tokią sutartį prašo jo pateikti savo vardą, pavardę ir adresą (gatvę ir namo numerį, pašto kodą ir vietovę), taip pat turi paklausti, ar šis sutinka, kad šios rūšies asmens duomenys ir jo skirti telefono numeriai figūruotų kiekvienoje standartinėje abonentų knygoje ir kiekviename teikiant standartinę informacijos apie abonentus teikimo paslaugą naudojamame abonentų registre. Pirmesniame sakinyje nurodyto sutikimo reikalaujama atskirai kiekvienai asmens duomenų rūšiai.
2. Duotas sutikimas yra svarbi informacija, kaip ji suprantama pagal 3.1 straipsnį.
3. Viešųjų telefonijos paslaugų teikėjas, prašantis sutikimo įtraukti duomenis ir į kitą nei standartinę abonentų knygą arba į abonentų registrą, kuris naudojamas ne vien teikiant standartinę informacijos apie abonentus teikimo paslaugą, turi užtikrinti, kad būdas ir forma, kuriais prašoma 1 dalyje nurodyto sutikimo, būtų bent lygiaverčiai tam būdui ir tai formai, kuriais buvo prašyta šioje dalyje nurodyto pradinio sutikimo.“
III – Analizė
18. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį ir visų pirma jame nurodytą nediskriminavimo principą įmonei, gavusiai prašymą pateikti savo abonentų asmens duomenis, kai ji renka jų sutikimus, draudžiama daryti skirtumą pagal valstybę narę, kurioje teikiama abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslauga.
19. Kitaip tariant, ar tuo atveju, kai Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalyje numatytą prašymą pateikti duomenis pateikia informacijos ir (arba) abonentų knygų paslaugų teikėjas, kuris teikia paslaugas kitoje valstybėje narėje nei abonento gyvenamosios vietos valstybė narė, šis prašymas gali būti susietas su sąlyga, kad abonentas duotų specialų sutikimą?
20. Norint atsakyti į šį klausimą reikia įvertinti ne tik Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalies, bet ir Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 2 dalies tekstą.
21. Iš tiesų, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame klausime nenurodo šios nuostatos, ją būtina nurodyti ne tik todėl, kad reikia pateikti šiam teismui naudingą atsakymą, bet ir todėl, kad, remiantis Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 5 dalimi, šio straipsnio 2 dalis taikoma „laikantis Bendrijos teisės aktų reikalavimų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, ir ypač [Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių] 12 straipsnio“.
22. Pirma, primenu, kad pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad visos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, tenkintų visus pagrįstus prašymus, susijusius su informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis ir abonentų knygomis, sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.
23. Reikia pripažinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nedaro jokio skirtumo pagal tai, ar prašymą pateikti duomenis teikia nacionalinėje teritorijoje, ar kitoje valstybėje narėje įsteigtas operatorius, nes telefono numerius skiriančios įmonės turi tenkinti „visus pagrįstus prašymus“(5).
24. Be to, teisės aktų leidėjas pasirūpino aiškiai pažymėti, kad sąlygos, kuriomis šie prašymai turi būti tenkinami, turi būti „sąžiningos“ ir „nediskriminacinės“, o tai būtinai reiškia, kad negalima daryti jokio skirtumo pagal tai, ar prašymą pateikė nacionalinis, ar užsienio operatorius, aišku, nebent prašymas nebūtų tinkamai pagrįstas.
25. Antra, reikia nurodyti Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio tekstą, kuriame aiškiai nurodytos sąlygos ir tvarka, pagal kurią abonentų asmens duomenys, kuriuos renka telefono numerius skirianti įmonė, gali būti teikiami siekiant juos paskelbti abonentų knygoje.
26. Teisingumo Teismas šią nuostatą išaiškino 2011 m. gegužės 5 d. Sprendime Deutsche Telekom(6), ir manau, kad šis išaiškinimas leidžia surasti atsakymą, kurį šiuo atveju reikėtų pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
27. Toje byloje Teisingumo Teismo buvo klausiama, kiek Vokietijoje universaliąją paslaugą teikti įpareigota įmonė Deutsche Telekom, sudarydama abonentų knygą, turėjo perduoti su trečiųjų įmonių abonentais susijusius duomenis dviem Vokietijos informacijos apie abonentus teikimo paslaugų rinkoje konkuruojančioms bendrovėms GoYellow GmbH ir Telix AG. Nagrinėtu atveju reguliavimo institucija įpareigojo Deutsche Telekom pateikti tokią informaciją, įskaitant duomenis, dėl kurių skelbimo abonentas ar jo paslaugų teikėjas buvo davęs sutikimą tik jei juos skelbtų Deutsche Telekom.
28. Vienas iš Teisingumo Teismui pateiktų klausimų buvo tas, ar tokiam duomenų perdavimui būtinas naujas abonento sutikimas.
29. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai; jis nusprendė, kad telefono numerius skirianti įmonė neprivalo gauti naujo ar specialaus sutikimo iš abonento, jeigu jo duomenys perduodami konkuruojančiam abonentų knygų tiekėjui, siekiant skelbti panašią abonentų knygą. Taigi Teisingumo Teismas grindė savo analizę tuo, kad abonento sutikimas yra susijęs su asmens duomenų skelbimo tikslu, o ne su paslaugų teikėjo tapatybe.
30. Atliekant analizę šioje byloje, įdomu apžvelgti Teisingumo Teismo motyvus toje byloje.
31. Pirmiausia Teisingumo Teismas savo išvadą pagrindė Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 2 dalies tekstu ir tikslu(7). Išaiškinęs šią nuostatą pagal jos kontekstą ir sistemą, jis nusprendė, kad abonentų sutikimas susijęs ne su abonentų knygos tiekėjo tapatybe konkrečiai, bet su duomenų skelbimo viešoje abonentų knygoje tikslu apskritai. Taigi Teisingumo Teismas atmetė aiškinimą, kad abonentas turi „teisę pasirinkti“ konkrečius informacijos apie abonentus teikimo ir (arba) abonentų knygų paslaugų teikėjus.
32. Minėto sprendimo 65 ir 66 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė:
„65. <…> [J]ei telefono numerį abonentui suteikusi įmonė jį informavo apie tai, kad jo asmens duomenys gali būti perduoti trečiajai įmonei, kaip antai Deutsche Telekom, kad būtų paskelbti viešoje abonentų knygoje, ir jis sutiko, kad jie būtų skelbiami joje, nagrinėjamu atveju – Deutsche Telekom sudarytoje abonentų knygoje, norint šiuos duomenis perduoti įmonei, ketinančiai išleisti spausdintinę ar elektroninę abonentų knygą arba panaudoti šias knygas teikiant informacijos paslaugas, nebereikia iš naujo gauti abonento sutikimo, jei užtikrinama, kad atitinkami duomenys nebus naudojami kitais tikslais, nei buvo surinkti skelbiant pirmą kartą. Tinkamai informuoto abonento duotas sutikimas, minimas [Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių] 12 straipsnio 2 dalyje, skelbti jo asmens duomenis viešoje abonentų knygoje sietinas su šio paskelbimo tikslu, todėl jis taikomas bet kuriam vėlesniam trečiųjų įmonių, veikiančių informacijos apie abonentus teikimo ir abonentų knygų paslaugų rinkoje, atliekamam šių duomenų tvarkymui, jei toks tvarkymas vykdomas tuo pačiu tikslu[(8)].
66. Be to, kadangi abonentas sutiko, kad jo asmens duomenys būtų perduoti konkrečiai įmonei ir paskelbti šios įmonės sudarytoje abonentų knygoje, jų perdavimas kitai įmonei, ketinančiai skelbti viešą abonentų knygą, iš naujo negavus šio abonento sutikimo, negali pažeisti teisės į asmens duomenų apsaugą, pripažįstamos [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos] 8 straipsniu, dalykinio turinio.“
33. Toliau Teisingumo Teismas rėmėsi labai aiškiu Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 39 konstatuojamosios dalies tekstu(9).
34. Primenu, kad šioje konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė:
„Įsipareigojimas informuoti abonentą apie viešų sąrašų, į kuriuos įtraukiami jo asmens duomenys, paskirtį turėtų būti nustatomas šaliai, renkančiai tokius duomenis sąrašui. Jeigu duomenys gali būti perduoti vienai ar kelioms trečiosioms šalims, abonentas turėtų būti informuojamas apie tokią galimybę, apie duomenų gavėją ar galimų gavėjų grupę. Kiekvienas perdavimas leistinas tik su sąlyga, kad duomenys nebus panaudoti pagal kitą paskirtį nei nurodytoji juos renkant. Jeigu šalis, renkanti abonento duomenis, arba bet kuri trečioji šalis, kuriai duomenys buvo perduoti, pageidauja papildomai panaudoti duomenis pagal kitą paskirtį, reikalingas naujas abonento sutikimas, kurį turėtų gauti pagrindinė duomenis renkanti šalis arba trečioji šalis, kuriai duomenys buvo perduoti[(10)].“
35. Todėl 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Deutsche Telekom (C‑543/09, EU:C:2011:279) 63 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad asmens duomenų perdavimas trečiajam asmeniui leidžiamas „su sąlyga, kad duomenys nebus panaudoti pagal kitą paskirtį nei nurodytoji juos renkant“.
36. Tuomet Teisingumo Teismas nurodė šio principo išimtį, konkrečiai numatytą Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 3 dalyje.
37. Pagal šią nuostatą „[v]alstybės narės gali reikalauti, kad tais atvejais, kai viešuoju abonentų sąrašu siekiama daugiau nei tik suteikti galimybę ieškoti asmens kontaktinių duomenų pagal jo vardą ir pavardę ir, jei reikia, kai kuriuos kitus minimalius identifikatorius, būtų prašoma papildomo abonentų sutikimo“.
38. Teisingumo Teismo teigimu, dėl to naują abonento sutikimą reikia gauti tais atvejais, kai „šalis, renkanti abonento duomenis, arba bet kuri trečioji šalis [šalis, gavusi šiuos duomenis iš abonento ar bet kurios trečiosios šalies], kuriai duomenys buvo perduoti, pageidauja papildomai panaudoti duomenis pagal kitą paskirtį“(11).
39. Nors minėtas Sprendimas Deutsche Telekom buvo susijęs su vien nacionaline situacija, manau, kad tame sprendime išreikšta Teisingumo Teismo pozicija turi būti pagal analogiją pritaikyta tokiai tarpvalstybinei situacijai, kokia nagrinėjama šioje byloje.
40. Iš tiesų manau, kad nėra jokios ypatingos priežasties, kuri suteiktų pagrindą taikyti skirtingą požiūrį pagal tai, ar operatorius yra įsteigtas nacionalinėje teritorijoje, ar kitoje valstybėje narėje, nuo tada, kai šis operatorius renka abonentų asmens duomenis lygiai tokiais pat tikslais kaip tie, kuriais šie duomenys buvo surinkti siekiant juos paskelbti pirmą kartą. Iš tiesų, neatsižvelgiant į operatoriaus įsisteigimo vietą Sąjungoje, jis teikia abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslaugas pagal iš esmės suderintus teisės aktus, pagal kuriuos galima užtikrinti abonentų asmens duomenų apsaugos srityje taikomų reikalavimų laikymąsi, kaip, be kita ko, labai aiškiai matyti iš Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 5 dalies ir Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio.
41. Jeigu tokio pateisinimo, grindžiamo abonentų asmens duomenų apsauga, nebūtų, tame pačiame sektoriuje veikiantys operatoriai dėl skirtingo požiūrio būtų tiesiogiai diskriminuojami dėl savo pilietybės. Taip būtų šiurkščiai pažeistas bendrasis Sąjungos teisės principas(12) ir kliudoma laisvo paslaugų teikimo principui(13), kuris užtikrinamas SESV 56 straipsniu(14).
42. Be to, būtina užtikrinti, kad būtų visiškai pasiekti Universaliųjų paslaugų direktyvoje numatyti tikslai. Šios direktyvos 25 straipsnyje Sąjungos teisės aktų leidėjas neslepia savo ambicijų garantuoti tokią informacijos apie abonentus teikimo paslaugą, kuri būtų ne vien nacionalinė, o tikrai tarpvalstybinė, siekdamas pagal šios direktyvos 28 straipsnio 1 dalies b punktą užtikrinti galimybę visiems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis visais Sąjungoje suteiktais numeriais.
43. Iš tiesų, nors pagal šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalį informacijos apie abonentus teikimo paslaugų teikėjams turi būti sudarytos galimybės gauti užsienio abonentų asmens duomenis, pagal šios direktyvos 25 straipsnio 4 dalį galutiniams paslaugų gavėjams turi būti sudaryta galimybė naudotis informacijos apie kitos valstybės narės abonentus teikimo paslaugomis. Taigi ir viena, ir kita nuostata sudaro vieną visumą, turinčią sudaryti sąlygas užtikrinti visų galutinių paslaugų gavėjų veiksmingą galimybę Sąjungoje naudotis visais numeriais.
44. Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, esu įsitikinęs, pirma, kad skirtingas prašymo vertinimas, kai jį pateikia kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena abonentas, įsteigtas operatorius, nesuderinamas su Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 2 dalies tekstu, jeigu šis operatorius renka abonentų asmens duomenis lygiai tais pačiais tikslais kaip ir tie, kuriais šie duomenys buvo surinkti siekiant paskelbti pirmą kartą.
45. Todėl šiomis aplinkybėmis tokia įmonė kaip Tele2, gavusi prašymą pateikti duomenis, negali reikalauti atskiro ir specialaus abonento sutikimo ar, kaip siūlo Vodafone, pritaikyti šio sutikimo pagal skirtingas Sąjungos valstybes nares.
46. Tačiau pasirašydama sutartį su abonentu ši įmonė pagal Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į šios direktyvos 38 ir 39 konstatuojamąsias dalis, turi įsitikinti, kad abonentas gavo aiškią ir tikslią informaciją apie jo asmens duomenų tvarkymo tikslą ir įvairius aspektus, visų pirma apie tai, kad jie gali būti pateikiami abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslaugų teikėjui, kuris teikia savo paslaugas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena abonentas.
47. Antra, visų pirma atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktą minėtų nuostatų aiškinimą 2011 m. gegužės 5 d. Sprendime Deutsche Telekom (C‑543/09, EU:C:2011:279), skirtingas prašymo vertinimas pagal tai, ar jį pateikė nacionalinis, ar užsienio operatorius, gali būti pateisinamas tik jeigu atitinkami duomenys skirti naudoti kitais tikslais, be kita ko, jeigu šis operatorius siūlo atvirkščią – tapatybės paieškos pagal telefono numerį – paslaugą.
48. Šioje byloje, remiantis EDA interneto svetainėje pateikta informacija, atrodo, kad ji teikia šią paslaugą. Tokiomis aplinkybėmis, kai atitinkami duomenys tikrai skirti naudoti kitais tikslais nei tie, kuriais jie buvo surinkti siekiant paskelbti pirmą kartą, mano nuomone, Tele2 gali teisėtai reikalauti specialaus abonentų sutikimo dėl tokio jų duomenų tvarkymo.
49. Todėl, atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, laikausi nuomonės, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 12 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais įmonei, gavusiai prašymą pateikti savo abonentų asmens duomenis, kai ji renka jų sutikimus, draudžiama daryti skirtumą pagal valstybę narę, kurioje teikiama abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslauga, tačiau su sąlyga, kad šie duomenys skirti naudoti tais pačiais tikslais, kuriais šie duomenys buvo surinkti siekiant juos paskelbti pirmą kartą.
50. Taigi ši įmonė, pasirašydama sutartį su abonentu, turi įsitikinti, kad jis gavo aiškią ir tikslią informaciją apie įvairius jo duomenų tvarkymo aspektus ir visų pirma apie šių duomenų pateikimą siekiant juos skelbti abonentų knygoje arba jų naudojimą teikiant informacijos apie abonentus teikimo paslaugą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje abonentas gyvena.
IV – Išvada
51. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinių bylų ekonomikos srityje teismas, Nyderlandai) pateiktą antrąjį klausimą atsakyti taip:
2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 25 straipsnio 2 dalį ir 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 12 straipsnį reikia aiškinti taip, kad įmonei, gavusiai prašymą pateikti savo abonentų asmens duomenis, kai ji renka jų sutikimus, draudžiama daryti skirtumą pagal valstybę narę, kurioje teikiama abonentų knygų ir (arba) informacijos apie abonentus teikimo paslauga, tačiau su sąlyga, kad šie duomenys skirti naudoti tais pačiais tikslais, kuriais šie duomenys buvo surinkti siekiant paskelbti pirmą kartą.
Taigi ši įmonė, pasirašydama sutartį su abonentu, turi įsitikinti, kad jis gavo aiškią ir tikslią informaciją apie įvairius jo duomenų tvarkymo aspektus ir visų pirma apie šių duomenų pateikimą siekiant skelbti abonentų knygoje arba jų naudojimą teikiant informacijos apie abonentus teikimo paslaugą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje abonentas gyvena.