Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 18 d.(1)
Byla C‑157/23
Ford Italia SpA
prieš
ZP,
Stracciari SpA
(Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Atsakomybė už gaminius su trūkumais – Direktyva 85/374/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – Gamintojo sąvoka – Atsakomybės išplėtimas tiekėjui – Tiekėjo pavadinimas, prekių ženklas ar bet koks kitas skiriamasis žymuo, kuriuo žymimas gaminys ir kuris iš dalies atitinka gamintojo pavadinimą, prekių ženklą ar skiriamąjį žymenį – 3 straipsnio 3 dalis – Tiekėjo atleidimas nuo atsakomybės – Gamintojo identifikavimas – Nacionalinės teisės norma, pagal kurią tiekėjui tenka pareiga prašyti į nagrinėjamą bylą įtraukti gamintoją“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su ūkio subjektų (gamintojo ir tiekėjo) atsakomybe už žalą, padarytą dėl eismo įvykio Italijoje, per kurį nesuveikė automobilio Ford oro pagalvė.
2. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar pagal Direktyvos 85/374/EEB(2) 3 straipsnį ši atsakomybė turi tekti transporto priemonės gamintojai Vokietijoje (Ford Werke Aktiengesellschaft (toliau – Ford WAG), ar jos tiekėjai Italijoje (Ford Italia SpA, toliau – Ford Italia).
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė. Direktyva 85/374
3. 1 straipsnyje nustatyta:
„Gamintojas atsako už žalą, atsiradusią dėl jo gaminio trūkumų.“
4. 3 straipsnyje numatyta:
„1. „Gamintojas“ yra galutinai pagaminto gaminio, bet kokių žaliavų ar sudedamosios dalies gamintojas arba kiekvienas asmuo, kuris prisistato gamintoju, ant gaminio nurodydamas savo vardą [pavadinimą], prek[ių] ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą [žymenį].
<…>
3. Kai gamintojo negalima nustatyti, kiekvienas gaminio tiekėjas yra laikomas jo gamintoju, išskyrus jei jis per protingą laiką informuoja nukentėjusįjį apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė. <...>“
5. 5 straipsnyje nurodyta:
„Kai pagal šios direktyvos nuostatas už tą pačią žalą yra atsakingi du ar daugiau asmenų, jų atsakomybė yra solidari, nepažeidžiant proporcingus įnašus ir regreso teises reglamentuojančių nacionalinės teisės nuostatų.“
B. Italijos teisė. 1988 m. gegužės 24 d. Respublikos prezidento dekretas Nr. 224(3)
6. 3 straipsnio 1 dalyje iš esmės nurodyta, kad gamintojas yra galutinio gaminio arba vienos iš jo sudedamųjų dalių, arba žaliavos gamintojas. Pagal 3 dalį gamintoju taip pat laikomas asmuo, kuris prisistato gamintoju, ant gaminio ar jo pakuotės nurodydamas savo pavadinimą, prekių ženklą ar kitą skiriamąjį žymenį.
7. 4 straipsnio, susijusio su tiekėjo atsakomybe, 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai gamintojas nenustatytas, tiekėjui, kuris platino gaminį vykdydamas komercinę veiklą, taikoma tokia pati atsakomybė, jeigu jis per tris mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos nepranešė nukentėjusiajam, kas yra gamintojas arba gaminį patiekęs subjektas, ir nenurodė jo adreso.
8. To paties 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad trečiasis asmuo, nurodytas kaip gamintojas ar tiekėjas, gali būti įtrauktas į bylą pagal Civilinio proceso kodekso 106 straipsnį, o tiekėjas, kaip atsakovas, gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu nurodytas asmuo dalyvauja procese ir neginčija tokio nurodymo.
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudicinis klausimas
9. 2001 m. liepos 4 d. ZP iš Italijoje įsteigtos bendrovės Stracciari, kuri yra prekių ženklo Ford koncesininkė, įsigijo automobilį Ford Mondeo.
10. Automobilį pagamino Vokietijoje įsteigta bendrovė Ford WAG, kuri savo transporto priemones Italijoje platina per Ford Italia. Pastaroji bendrovė yra Sąjungos vidaus importuotoja ir pristatė transporto priemonę prekių ženklo Ford koncesininkei (Stracciari).
11. Ford WAG ir Ford Italia priklauso tai pačiai įmonių grupei.
12. 2001 m. gruodžio 27 d. ZP pateko į eismo įvykį, per kurį nesuveikė automobilio oro pagalvė.
13. 2004 m. sausio 8 d. ZP pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo Tribunale di Bologna (Bolonijos teismas, Italija). Ieškinys buvo pareikštas bendrovei Stracciari, kaip pardavėjai, ir Ford Italia.
14. Ford Italia dalyvavo teismo procese, pareiškė, kad ji negamino transporto priemonės, ir nurodė Ford WAG kaip gamintoją. Bendrovė pažymėjo, kad ji, kaip tiekėja, nėra atsakinga už transporto priemonei priskiriamą trūkumą ir kad jai atsakomybė netaikoma, nes yra nustatytas gamintojas(4).
15. 2012 m. lapkričio 5 d. Tribunale di Bologna (Bolonijos teismas) pripažino Ford Italia deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl gaminio su trūkumais.
16. Ford Italia dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą(5)Corte d'appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas, Italija), šis 2018 m. gruodžio 21 d. apeliacinį skundą atmetė.
17. Ford Italia apeliacinio teismo sprendimą apskundė Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija), šis pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar aiškinimas, pagal kurį gamintojo atsakomybė, net jei tiekėjas ant gaminio faktiškai nenurodė savo pavadinimo, prekių ženklo ar kito skiriamojo žymens, taikoma ir tiekėjui vien dėl to, kad jo pavadinimas, prekių ženklas ar kitas skiriamasis žymuo yra visiškai ar iš dalies tapatūs gamintojo pavadinimui, prekių ženklui ar kitam skiriamajam žymeniui, yra suderinamas su Direktyvos 85/374/EEB 3 straipsnio 1 dalimi, o jei ne, kodėl?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
18. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2023 m. kovo 13 d.
19. Rašytines pastabas pateikė Stracciari(6), Ford Italia ir Europos Komisija, jų atstovai dalyvavo 2024 m. vasario 8 d. surengtame teismo posėdyje.
IV. Vertinimas
A. Pirminės pastabos
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti atsakomybę už žalą, padarytą dėl gaminio su trūkumais, iš esmės abejoja dėl Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalies sakinio antros dalies aiškinimo. Konkrečiai jis siekia išsiaiškinti, ar tokia atsakomybė gali būti taikoma tiekėjui, kuris ant gaminio fiziškai nenurodė savo pavadinimo, prekių ženklo ar kito skiriamojo žymens, tačiau kurio identifikaciniai duomenys visiškai ar iš dalies sutampa su tokiais gamintojo duomenimis.
21. Šis, tiesa, ribotas prejudiciniame klausime išreikštas požiūris reiškia, kad visų pirma turės būti nagrinėjama tariamo gamintojo (kuris prisistato kaip toks gamintojas, nurodydamas savo pavadinimą ant gaminio) sąvoka, atsižvelgiant į bylos aplinkybes.
22. Vis dėlto Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galės nurodyti kitų Direktyvoje 85/374 įtvirtintos atsakomybės sistemos aiškinimo elementų, jeigu manys, kad tikslinga pareikšti nuomonę dėl Ford Italia pozicijos, grindžiamos šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies taikymu.
23. Tokiu atveju reikės nagrinėti ne tik sąvokos „gamintojas“ (tikrasis ar tariamas) apibrėžtį (Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalis), bet ir tiekėjo, kuris nustatė tikrąjį gamintoją, atleidimą nuo atsakomybės (tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3 dalis).
B. Visiškas Direktyvoje 85/374 įtvirtintos atsakomybės sistemos suderinimas
24. Remiantis suformuota jurisprudencija, „valstybių narių diskrecija reglamentuoti atsakomybę už gaminius su trūkumais yra visiškai apibrėžta pačioje [Direktyvoje 85/374]“(7).
25. Išnagrinėjęs Direktyvos 85/374 tekstą, tikslą ir sistemą, „Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad direktyva siekiama visiškai suderinti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas joje reglamentuojamais klausimais“(8).
26. Visų pirma tai pasakytina apie „Direktyvos 85/374 1 ir 3 straipsniuose nustatyt[ą] atsakingų asmenų, kuriems nukentėjusysis, remdamasis šioje direktyvoje numatyta atsakomybės sistema, gali pareikšti ieškinį, sąraš[ą]. Atsižvelgiant į tai, jog šia direktyva siekiama visiškai suderinti joje reglamentuojamus klausimus, šiuose straipsniuose apibrėžtas atsakingų asmenų sąrašas turi būti laikomas išsamiu ir jam negali būti taikomi papildomi kriterijai, neišplaukiantys iš šių straipsnių formuluočių“(9).
27. Be asmens, kuris gamina galutinį produktą, „[t]ik griežtai išvardytais atvejais gamintoju gali būti laikomas kitas asmuo, t. y. tas, kuris tokiu prisistato, ant gaminio nurodydamas savo vardą, prek[ių] ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą [žymenį] (direktyvos 3 straipsnio 1 dalis), tas, kuris importuoja gaminį į Bendriją (3 straipsnio 2 dalis), ir tiekėjas, kai gamintojo negalima nustatyti, o jis per protingą laiką neinformuoja nukentėjusiojo apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė (3 straipsnio [3] dalis)“(10).
C. Tariamo gamintojo sąvoka: Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalis
28. Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo pareikštas transporto priemonės tiekėjai (Ford Italia), kaip gamintojai. Nurodytas trūkumas susijęs su automobiliu Ford, kurį Vokietijoje pagamino Ford WAG, o Italijoje tiekė Ford Italia, šių transporto priemonių vidaus importuotoja Sąjungoje.
29. Kadangi Ford Italia negamina transporto priemonių, o jas importuoja iš kitos valstybės narės ir platina Italijoje, ji galėtų būti laikoma gamintoja pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jei turėtų tariamo gamintojo statusą, t. y. būtų „asmuo, kuris prisistato gamintoju, ant gaminio nurodydamas savo vardą [pavadinimą], prek[ių] ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą [žymenį]“.
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, kaip reikia vertinti tokią situaciją, kai:
– viena vertus, tiekėjas fiziškai ant gaminio nenurodė savo pavadinimo, prekių ženklo ar kito skiriamojo žymens,
– kita vertus, tiekėjo ir gamintojo pavadinimai sutampa, nes jie abu naudoja skiriamąjį žymenį Ford, kuris yra ant transporto priemonės ir abiejų veiklos vykdytojų pavadinime.
31. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiuo atveju atsakymą galima pateikti remiantis arba siauru, arba platesniu sąvokos „nurodydamas savo pavadinimą“ aiškinimu. Abu šiuos aiškinimus jis laiko iš esmės priimtinais(11):
– pagal antrąjį, platesnį, aiškinimą remiantis nacionaline jurisprudencija atsižvelgiama į vartotojų apsaugos reikalavimą,
– taikant pirmąjį – siaurą – aiškinimą, užtikrinama įvairių gaminio gamybos ir platinimo procese dalyvaujančių šalių interesų pusiausvyra.
32. Dėl toliau nurodytų priežasčių esu linkęs pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomam platesniam aiškinimui. Vis dėlto pripažįstu, kad taip pat yra svarių argumentų pritarti kitam aiškinimui(12).
33. Gamintojo sąvokos išplėtimas, siekiant į ją įtraukti tariamą gamintoją, atitinka Direktyvos 85/374 4 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą: „vartotojų apsauga reikalauja, kad <...> atsakomybė turėtų būti išplėsta <...> asmenims, kurie prisistato gamintojais, pritvirtindami savo vardą, prek[ių] ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą [žymenį] <...>“. Šiuo tikslu „Sąjungos teisės aktų leidėjas <...> norėjo, kad sąvoka „gamintojas“ būtų aiškinama plačiai“(13).
34. Teisingumo Teismas dėl tariamo gamintojo „atsakomybės be kaltės“(14) yra priėmęs Sprendimą Keskinäinen Vakuutusyhtiö Fennia, o tos bylos faktinės aplinkybės šiek tiek panašios į nurodytąsias šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą(15).
35. Toje byloje ieškinys dėl kompensacijos už gaminį su trūkumais (Suomijoje parduotą kavos aparatą Phillips Saeco) buvo pareikštas bendrovei Koninklijke Philips, nors šį gaminį Rumunijoje pagamino Saeco International Group SpA – Koninklijke Philips patronuojamoji įmonė.
36. Ginčas kilo dėl to, ar Koninklijke Philips turi tariamos gamintojos statusą, atsižvelgiant į tai, kad „[k]avos aparatas ir jo pakuotė buvo pažymėti žymenimis „Philips“ ir „Saeco“, kurie yra Koninklijke Philips įregistruoti prekių ženklai. Be to, tas kavos aparatas buvo pažymėtas CE ženklu, ant kurio buvo žymuo „Saeco“, adresas Italijoje ir nuoroda „pagaminta Rumunijoje“. Koninklijke Philips Suomijoje turi patronuojamąją bendrovę Philips Oy, kuri ten prekiauja prekių ženklu „Philips“ pažymėtais buitiniais prietaisais, įskaitant aptariam[us] kavos aparat[us]“(16).
37. Galima išskirti tokias tame sprendime Teisingumo Teismo padarytas išvadas:
– „asmuo, kuris prisistato kaip gamintojas, ant <...> gaminio nurodydamas savo pavadinimą, prekių ženklą ar kitą skiriamąjį žymenį, sudaro įspūdį, kad dalyvauja gamybos procese arba prisiima už jį atsakomybę. Todėl šių nuorodų naudojimas reiškia, kad šis asmuo naudoja savo žinomumą, siekdamas, kad šis gaminys taptų patrauklesnis vartotojams, o tai savo ruožtu pateisina jo atsakomybės už šį naudojimą pripažinimą“(17),
– „kadangi, pirma, keli asmenys gali būti laikomi gamintojais ir, antra, vartotojas gali pareikšti ieškinį bet kuriam iš jų, vieno „tinkamiausio“ atsakingo asmens, kurio atžvilgiu vartotojas turėtų ginti savo teises, paieška, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra tinkama“(18).
38. Kaip minėjau, dabar Corte di cassazione (Kasacinis teismas) kelia klausimą dėl sąvokos „nurodydamas savo pavadinimą“ apimties. Konkrečiai jis siekia išsiaiškinti, ar ši sąvoka: i) reiškia tik tai, kad asmuo, kuris nėra gamintojas, faktiškai nurodo skiriamąjį žymenį, siekdamas gauti naudos iš dviprasmybės; ii) ar ji taip pat apima paprastą ir netyčinį identifikacinių duomenų sutapimą.
39. Norint atsakyti į šį klausimą reikia atsižvelgti į tai, kaip gaminys su trūkumais buvo pristatytas ir parduotas. Šiuo požiūriu iš visų aplinkybių matyti, kad Ford Italia Italijos vartotojams tiekia transporto priemones su skiriamuoju elementu (Ford), kurio prestižas ir reputacija objektyviai ir pagrįstai kelia didesnį vartotojų pasitikėjimą. Taigi tiekėjas naudojasi prekių ženklo Ford, kurį jis įtraukė į savo įmonės pavadinimą (Ford Italia), reputacija, siekdamas parduoti transporto priemones.
40. Manau, kad, kaip ir byloje, kurioje priimtas Sprendimas Keskinäinen Vakuutusyhtiö Fennia, visuomenės apsauga pateisina tiekėjo laikymą tariamu gamintoju pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalį, nes tiekėjo (Ford Italia) žymuo sutampa(19) su tikrojo gamintojo (Ford WGA) ir transporto priemonės (Ford Mondeo) žymenimis.
41. Tiesa, tiekėjas fiziškai nenurodo savo pavadinimo ant gaminio – šis pavadinimas ant jo pateiktas jau gamykloje. Vis dėlto manau, kad, vertinant vartotojo požiūriu, jeigu ant transporto priemonės ir tiekėjo įmonės pavadinime yra tas pats žodis (Ford), pirkėjui gali susidaryti įspūdis(20), kad tiekėjas turi Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą statusą (ir prisiima joje numatytą atsakomybę). Šiomis aplinkybėmis negalima reikalauti, kad vartotojas pats savo priemonėmis išsiaiškintų, kas yra (tikrasis) gamintojas, t. y. ne tiekėjas, kuris prisistato pateikdamas tą informaciją.
42. Tokiose bylose, kaip ši, pagrindinis veiksnys yra trejopas pavadinimo sutapimas, t. y. tiekėjo pavadinimo (Ford Italia) sutapimas su gaminio pavadinimu (Ford Mondeo) ir jo gamintojo pavadinimu (Ford WGA). Dėl tokio sutapimo vartotojas daro prielaidą, kad transporto priemonės kokybę užtikrina tiekėjas, kuris būtent todėl, kad „naudoja savo žinomumą, siekdamas, kad šis gaminys taptų patrauklesnis vartotojams“(21), prisistato kaip (tariamas) gamintojas ir už tai jam tenka atitinkama atsakomybė.
43. Šiuo požiūriu manau, kad nėra labai svarbu, jog tiekėjas bando pasinaudoti tariama dviprasmybe arba sąmoningai pasirinko pavadinimą, siekdamas pasinaudoti tikrojo gamintojo (su kuriuo jį sieja korporaciniai ryšiai) skiriamojo elemento prestižu.
44. Kartoju, lemiamą reikšmę turi tai, kad tuo atveju, jei ant tiekėjo platinamos transporto priemonės yra skiriamasis šios transporto priemonės ir tiekėjo pavadinimo žymuo (Ford), pirkėjui (ir apskritai visuomenei) sudaromas toks pat patikimumo įvaizdis kaip ir tada, jei gamintojas, kurio pavadinimas sutampa su tiekėjo pavadinimu, ją parduotų tiesiogiai, netarpininkaujant kitam ūkio subjektui.
45. Šiomis aplinkybėmis vartotojas neatlikęs išsamesnių paieškų gali pagrįstai manyti, kad jis perka transporto priemonę iš tiekėjo, kuris prisistato kaip (tariamas) gamintojas. Taigi „pateikdamas reikalavimą atlyginti žalą jis <...> [yra] atleistas nuo pareigos nustatyti tikrąjį gamintoją“(22).
46. Galima paprieštarauti, kad toks aiškinimas yra pernelyg platus ir viršija tikslą, nustatytą Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią atsakomybė už gaminį su trūkumais tenka jo gamintojui, o ne platintojui. Vis dėlto nemanau, kad šis prieštaravimas, net jei yra pagrįstas, turi būti laikomas viršesniu už mano siūlomą dematerializuotą tariamo gamintojo sąvokos, kaip ji suprantama pagal tą nuostatą, aiškinimą.
47. Taigi pritariu Komisijai, kad tariamo gamintojo statuso negalima pripažinti vien tiems gamintojams, kurie ant gaminio fiziškai „nurodo“ savo skiriamąjį žymenį: šį statusą „taip pat gali lemti paprastas tiekėjo pavadinimo ir gaminio pavadinimo sutapimas, ypač kai, kaip nagrinėjamu atveju, toks sutapimas nėra atsitiktinis, o atsiranda dėl to, kad tiekėjas Italijoje perparduoda automobilius Ford, kuriuos pats perka iš gamintojo Ford WAG“(23).
48. Pagal šią prielaidą asmuo, patyręs žalos dėl gaminio su trūkumais, gali reikalauti žalos atlyginimo ir iš tariamo, ir iš tikrojo gamintojo, nes jie atsako solidariai.
49. Iš tiesų iš Direktyvos 85/347 5 straipsnio ir 5 konstatuojamosios dalies „matyti, kad asmens, prisistatančio kaip gamintojas, atsakomybė yra tokio paties lygio kaip ir tikrojo gamintojo atsakomybė ir kad vartotojas gali laisvai pasirinkti reikalauti visiško žalos atlyginimo iš bet kurio iš jų, nes jų atsakomybė yra solidari“(24).
50. Pirma pateikti argumentai tampa dar reikšmingesni dėl to, kad nagrinėjamoje byloje tiekėjas ir tikrasis gamintojas priklauso vienai įmonių grupei, taigi tiekėjas, kuris, kaip ir gamintojas, naudoja Ford logotipą, dalyvauja jo pagamintų automobilių platinimo grandinėje.
51. Primenu, kad transporto priemonės tiekėjas (Ford Italia) yra susijęs su gamintoju (Ford WAG). Ford Italia – tai automobilių Ford gamybos ir platinimo tinklo teritorinis padalinys, kuriam vadovauja ir kurį koordinuoja patronuojančioji bendrovė.
52. Šiomis aplinkybėmis vartotojas nusprendė įsigyti Ford Italia transporto priemonę būtent dėl jos kilmės teikiamų garantijų, t. y. dėl to, kad ja prekiavo oficialus tiekėjas, jam prisistatęs kaip atsakingas už gaminio kokybę (arba bent jau leidęs susidaryti tokį įspūdį). Pirkėjas kreipėsi į tiekėją, priklausantį „Ford“ tinklui ir veikiantį būtent tokiu pavadinimu (Ford Italia).
53. Dėl šių gamintojo ir tiekėjo ryšių reikšmės Teisingumo Teismas, nors ir kitomis aplinkybėmis, Sprendime O’Byrne yra nurodęs, kad:
– „kai viena iš platinimo grandinės dalių yra glaudžiai susijusi su gamintoju, pavyzdžiui, visiškai pastarajam priklausančios dukterinės bendrovės atveju, reikia nustatyti, ar ši sąsaja reiškia, kad minėtas subjektas iš tikrųjų dalyvauja nagrinėjamo gaminio gamybos procese“(25),
– „[t]okio glaudaus ryšio vertinimas turi būti atliekamas neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie atskirus juridinius asmenis. Atvirkščiai, yra svarbu, ar tai [yra] dvi įmonės, vykdančios skirtingą gamybos veiklą, ar, priešingai, įmonės, iš kurių viena, t. y. dukterinė bendrovė, veikia tik kaip patronuojančios bendrovės pagaminto gaminio platintoja ar saugotoja. Nacionaliniai teismai <...> privalo nustatyti, ar ryšiai tarp gamintojo ir kito subjekto yra tokie glaudūs, jog gamintojo sąvoka <...> taip pat apima ir pastarąjį subjektą <...>“(26).
54. Byloje O’Byrne buvo nagrinėjamas ginčas, ar gaminys „išleistas į apyvartą“ pagal Direktyvos 85/374 11 straipsnį; nuo tokio išleidimo dienos skaičiuojamas terminas (dešimt metų), per kurį gali būti įgyvendinamos nukentėjusiojo teisės.
55. Tiesa, Sprendime O’Byrne Teisingumo Teismo pastabos dėl patronuojančiosios ir patronuojamosios bendrovių ryšių pateiktos siekiant nustatyti, kada gaminys su trūkumais buvo išleistas į apyvartą. Vis dėlto manau, kad šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą atveju svarbu tai, jog Sprendime O’Byrne leidžiama plačiai aiškinti gamintojo sąvoką, kuri apima tarpusavyje susijusias įmones, dalyvaujančias prekybos gaminiu grandinėje, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra atskiri juridiniai asmenys(27).
56. Vis dėlto pagal tokį platų aiškinimą atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl gaminio su trūkumais, negalima nediferencijuotai priskirti bet kuriam gamybos ir prekybos proceso dalyviui. Teisingumo Teismas dėl Danijos teisės aktų priimtuose sprendimuose Skov ir Bilka(28) ir Komisija / Danija(29) atmetė nediferencijuoto atsakomybės išplėtimo galimybę.
57. Šiuo požiūriu Ford WAG ir Ford Italia ryšių analizė, kurią turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali parodyti, kad egzistuoja itin glaudus ryšys, dėl kurio – ir kartu dėl aplinkybės, kad sutampa bendras pavadinimas (Ford), naudojamas abiejų bendrovių pavadinimuose ir pačiame gaminyje su trūkumais, – gali būti nuspręsta taikyti Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalies sakinio antrą dalį.
58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, vertinamą pažodžiui, galima atsakyti taip: nagrinėjamoje byloje egzistuoja tariamas gamintojas (Ford Italia), iš kurio nukentėjusysis pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalį gali reikalauti atsakomybės už žalą, padarytą dėl gaminio su trūkumais.
D. Direktyvos 85/374/EEB 3 straipsnio 3 dalies poveikis
59. Pirmesniuose punktuose nagrinėjau aiškinimo sunkumus, kylančius dėl tariamo gamintojo sąvokos, o toliau aptarsiu Ford Italia argumentus, susijusius su Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalies, kurios tekstu ši bendrovė remiasi teigdama, kad yra atleista nuo atsakomybės, taikymu byloje(30).
60. Teisingumo Teisme Ford Italia nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatsižvelgė į tai, jog „vartotojas buvo laiku informuotas, kas yra gamintojas, ir adresą, tačiau nesiėmė veiksmų prieš gamintoją“(31).
61. Remdamasi šia aplinkybe Ford Italia daro išvadą, kad buvo siekiama apsaugoti ne „vartotoją, kuris ne dėl savo kaltės buvo suklaidintas dėl to, kad toje pačioje įmonių grupėje veikiantys asmenys naudoja bendrus skiriamuosius žymenis, o vartotoją, atsisakiusį prašyti teismo leisti pateikti prašymą į bylą įtraukti Sąjungos vidaus gamintoją, kurio tapatybę ir buveinę jis puikiai žino <...>“(32).
62. Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis, kai „gamintojo negalima nustatyti“. Tokiu atveju „kiekvienas gaminio tiekėjas yra laikomas jo gamintoju, išskyrus jei jis per protingą laiką informuoja nukentėjusįjį apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė“.
63. Manau, kad nagrinėjamoje byloje nėra susidariusių sąlygų taikyti Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalį: nebuvo „nežinomo gamintojo“, jeigu pripažįstama, kad Ford Italia yra tariama gamintoja, kaip nurodyta pirma. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jokiu atveju neprašo Teisingumo Teismo išaiškinti šios nuostatos, o tai rodo, kad jis nelaiko jos svarbia nagrinėjamai bylai(33).
64. Kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija, Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalyje remiamasi prielaida, kad gamintojas (nesvarbu, ar jis yra tikrasis, ar tariamas gamintojas) negali būti nustatytas. 3 straipsnio 3 dalyje vartojama gamintojo sąvoka apima ir tikrąjį, ir tariamą gamintoją: nustačius bet kurį iš jų, ši nuostata tampa netaikytina.
65. Papildomai pateiksiu pastabų dėl Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalies poveikio, kad būtų galima atsakyti į prejudicinį klausimą.
66. Teisingumo Teismas šią nuostatą išaiškino taip (be kita ko, 2009 m. gruodžio 2 d. sprendime(34)):
– „šią nuostatą reikia suprasti taip, kad ji taikytina tuo atveju, kai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nuo gaminio su tariamais trūkumais nukentėjęs asmuo, prieš pradėdamas įgyvendinti savo teises šio gaminio tiekėjo atžvilgiu, pagrįstai nebūtų galėjęs nustatyti jo gamintojo“(35),
– „[t]okiu atveju iš Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad tiekėjas turi būti laikomas „gamintoju“, jeigu jis per protingą laiką neinformuoja nukentėjusiojo apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam pačiam gaminį patiekė“(36),
– informacijos pateikimas nėra besąlygiškas, nes „vien aplinkybės, jog nagrinėjamo gaminio tiekėjas neigia esąs jo gamintojas, jeigu tai neigdamas nenurodo gamintojo <...> tapatybės, negali pakakti nei norint pripažinti, kad šis tiekėjas nukentėjusiajam pateikė Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalyje numatytą informaciją, nei atitinkamai norint atmesti galimybę jį laikyti „gamintoju“ pagal šią nuostatą“(37),
– kalbant apie „Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalyje numatyt[ą] sąlyg[ą] dėl tokios informacijos suteikimo per „protingą terminą“, [pažymėtina, kad ji] reiškia, kad tiekėjas, prieš kurį nukentėjusysis pradėjo bylą, privalo jam savo iniciatyva ir nedelsdamas pranešti, kas yra gamintojas“(38).
67. Taigi Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalyje tik nustatyta, kad tiekėjas atleidžiamas nuo atsakomybės (kai gamintojo neįmanoma nustatyti), jeigu jis pats per protingą terminą praneša nukentėjusiajam, kas yra gamintojas.
68. Direktyvoje 85/374 vis dėlto nenurodyta, kokie mechanizmai (procesiniai ar kitokie) turi būti taikomi siekiant pateikti tokią informaciją. Iš esmės, jeigu nukentėjusiajam per protingą terminą būtų pranešta, kas yra tikrasis gamintojas, tiekėjas būtų atleistas nuo atsakomybės.
69. Vis dėlto pagal Direktyvą 85/374 nedraudžiama nacionalinėje teisėje numatyti, kad tuo atveju, kai informacija perduodama jau vykstant teismo procesui(39), bet kuri šalis privalo prašyti įtraukti į bylą subjektą, kuris prisistato kaip tikrasis gamintojas.
70. Kartoju, šis aspektas nenumatytas Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalyje ir valstybė narė jį gali įtvirtinti, siekdama užtikrinti, kad tikrasis gamintojas būtų nustatytas patikimai. Tokia procesinė pareiga patenka į valstybių narių procesinės autonomijos sritį ir neprieštarauja Direktyvai 85/374.
71. Ši pareiga gali būti grindžiama siekiu apsaugoti vartotojo interesus, kartu konkrečiai nurodant, kuris subjektas turi gamintojo statusą. Jeigu tikrąjį gamintoją nustatęs tiekėjas nuo atsakomybės atleidžiamas automatiškai, vartotojas gali atsidurti keblioje padėtyje: procesas, kuriame šis gamintojas nustatytas, būtų nutrauktas (dėl negalėjimo būti byloje atsakovu), o nukentėjusysis turėtų pradėti naują procesą prieš nurodytą gamintoją, rizikuodamas, kad jis savo ruožtu paneigs, jog yra gamintojas.
72. Atrodo pagrįsta, jog siekdamas, kad vartotojas išvengtų dvigubų procesinių veiksmų(40), nacionalinės teisės aktų leidėjas gali nustatyti, kad visi klausimai būtų sprendžiami toje pačioje byloje, ir šiuo tikslu prašymą įtraukti į bylą numatyti kaip tinkamą mechanizmą. Tokio įtraukimo tvarka vėlgi turi būti įtvirtinta kiekvienos valstybės narės teisėje(41).
73. Tiekėjui atsakovui nustačius gamintoją, pagal nacionalinę teisę vykstant procesui galima pasirinkti: a) įpareigoti ieškovą paprašyti įtraukti gamintoją į bylą, pavyzdžiui, išplečiant arba papildant savo ieškinį; b) šią pareigą suteikti atsakovui, kad būtent jis kreiptųsi su prašymu dėl gamintojo įtraukimo į bylą.
74. Bet kuriuo atveju būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išaiškinti nacionalinę teisę, kad nustatytų, kurią iš šių dviejų galimybių (ar dar kitą) yra pasirinkęs Italijos teisės aktų leidėjas. Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) nesutinka su 1988 m. gegužės 24 d. Prezidento dekreto Nr. 224 4 straipsnio 5 dalies (joje daroma nuoroda į Civilinio proceso kodekso 106 straipsnį) aiškinimu, kurį pateikė apeliacinis teismas(42).
75. Jeigu nacionalinėse taisyklėse būtų nustatyta, kad, kai tiekėjui pateikiama informacija nukentėjusiajam jau pradėtoje byloje, yra privaloma prašyti įtraukti į bylą tikrąjį gamintoją, tai, mano nuomone, nepažeistų Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 dalies ir nepakenktų veiksmingumo bei lygiavertiškumo principams:
– tokios nuostatos nedaro žalos Direktyvoje 85/374 pripažintų teisių veiksmingumui ir veikiau padeda užtikrinti tinkamą interesų pusiausvyrą. Nukentėjusiojo ir tiekėjo teisės yra garantuojamos, nes tas pats teismas vienoje byloje nagrinėtų visus teisinius santykius, kurie sieja visas suinteresuotąsias šalis. Taip teismas galėtų tuo atveju, jeigu informacija teisinga, atleisti tiekėją nuo atsakomybės ir priskirti ją tikrajam gamintojui (kuris procese pakeistų tiekėją – pradinį atsakovą),
– kalbant apie lygiavertiškumo principą, pažymėtina, jog tai, kas Italijos proceso teisėje numatyta dėl gaminių su trūkumais gamintojo atsakomybės, regis, sutampa su tuo, kas Italijos civilinio proceso kodekso 106 straipsnyje(43) nustatyta dėl kitų prašymo įtraukti į bylą atvejų ir taikoma visoms į bylą įstojusioms šalims šios srities bylose.
76. Taigi tai, kad Ford Italia turėtų prisiimti neigiamas savo galimų procesinių pareigų nesilaikymo pasekmes, jeigu šios pareigos nustatytos nacionalinėje teisėje, neprieštarautų Direktyvos 85/374 3 straipsnio 3 daliai(44).
V. Išvada
77. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) tokį atsakymą:
1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo 3 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
transporto priemonės tiekėjas, kuris vartotojams prisistato kaip gamintojas, nors fiziškai ant transporto priemonės nėra nurodęs savo pavadinimo, prekių ženklo ar kito skiriamojo žymens, gali būti laikomas gamintoju atsižvelgiant į tai, kad tiekėjo pavadinimas, vertinant pagal svarbiausią jo žodį, atitinka tikrojo gamintojo pavadinimą, prekių ženklą ar kitą skiriamąjį žymenį, kad jie abu priklauso tai pačiai įmonių grupei ir kad ant tariamų trūkumų turinčios transporto priemonės yra juos abu apibūdinantis prekių ženklas.