Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 25 d.(1)
Byla C‑646/22
Compass Banca SpA
prieš
Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato,
dalyvaujant:
Metlife Europe Dac,
Metlife Europe Insurance Dac,
Europ Assistance Italia SpA
(Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2005/29/EB – 2 straipsnio d, e ir j punktai, 5, 6, 8 ir 9 straipsniai – Nesąžininga įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu – Draudimas – Sąvoka „agresyvi komercinė veikla“ – Kryžminis finansavimo produktų ir nesusijusių draudimo produktų pardavimas – Laikotarpio tarp dviejų sutarčių pasirašymo nebuvimas – „Agresyvaus“ veiklos pobūdžio vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju – Sąvoka „vidutinis vartotojas“ – Sąvokos „gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus“ reikšmė – Direktyva (ES) 2016/97 – 24 straipsnis – Administracinės institucijos sprendimas nustatyti septynių dienų laikotarpį tarp dviejų sutarčių pasirašymo – Neprieštaravimas tai nuostatai“
I. Įvadas
1. „Pagal grynąją liberaliąją logiką žmonės yra laisvi, lygūs ir pakankamai suaugę, kad išsiverstų be valstybės kišimosi <...> Vis dėlto teisėje atsižvelgiama į tikrovę ir į tai, kad tikrovėje [paskolos sutarties] šalys nėra tokios laisvos ir lygios kaip liberaliojoje teorijoje“(2).
2. Daugelis ES teisės aktų leidėjo tekstų, priimtų vartotojų apsaugos srityje, grindžiami tuo pačiu paprastu pastebėjimu: vartojimo sutarties šalių, ypač tų, kurias sieja skolininko ir kreditoriaus santykiai, padėtis paprastai nėra lygi. Štai kodėl reikalaujama „aukšto lygio“ vartotojų apsaugos.
3. Direktyva 2005/29/EB(3), kuria siekiama apsaugoti vartotojus nuo „nesąžiningos“ komercinės veiklos, „tiesiogiai susijusi[os] su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų“(4), pasekmių, taip pat nėra šio bendrojo principo išimtis. Iš tiesų ja siekiama užtikrinti „bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį“(5), uždraudžiant tokią „nesąžiningą“ komercinę veiklą, ypač kai ji yra „klaidinanti“ arba „agresyvi“(6).
4. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl apeliantės šioje byloje Compass Banca SpA (toliau – Compass Banca) vykdomos komercinės veiklos. Ši veikla – tai draudimo liudijimų pardavimas klientams, kurie jau pasirašinėja su šia bendrove asmeninės paskolos sutartis. Kita apeliacinio proceso šalis Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos priežiūros tarnyba, toliau – AGCM) mano, kad klientai iš esmės „turi [yra verčiami] <...> pasirašyti“ draudimo liudijimą. Šiuo klausimu ji nurodo, kad finansavimo produktas ir draudimo liudijimas siūlomi kartu, o sutartis dėl šių atitinkamų produktų klientai pasirašo vienu metu. Be to, draudimo liudijime numatyta apsauga nuo asmeninių įvykių, kurie, nors ir nesusiję su pačia paskolos sutartimi, galėtų (jeigu jie įvyktų) turėti įtakos klientų gebėjimui grąžinti paskolą, o tai turėtų įtakos jų sprendimui įsigyti draudimo liudijimą.
5. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti, kokioms sąlygoms esant tokia kryžminio pardavimo komercinė veikla gali būti laikoma „agresyvia“, taigi – „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29. Joje Teisingumo Teismo taip pat prašoma plačiau aptarti sąvoką „vidutinis vartotojas“, kuria valstybės narės ir jų teismai arba kompetentingos institucijos pagal tą teisės aktą turi remtis kaip lyginamuoju kriterijumi.
II. Teisinis pagrindas
A. Europos Sąjungos teisė
6. Direktyvos 2005/29 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
e) „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ – naudojant komercinę veiklą pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs;
<...>
j) „pernelyg didelė įtaka“ – pasinaudojimas pranašesne pozicija darant spaudimą vartotojui, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris žymiai apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą;
<...>“
7. Šios direktyvos 5 straipsnyje „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ įtvirtinta:
„1. Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.
2. Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:
a) prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams
ir
b) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.
<...>“
8. Direktyvos 2005/29 8 straipsnyje „Agresyvi komercinė veikla“ nustatyta:
„Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes, ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.“
9. Šios direktyvos 9 straipsnyje „Priekabiavimo, prievartos arba pernelyg didelės įtakos naudojimas“ įtvirtinta:
„Nustatant, ar komercinėje veikloje naudojamas priekabiavimas, prievarta[, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą,] arba pernelyg didelė įtaka, atsižvelgiama į:
a) jo laiką, vietą, pobūdį arba atkaklumą;
b) grasinančios arba užgaulios kalbos arba elgesio naudojimą;
c) prekybininko naudojimąsi bet kokia konkrečia nelaime arba aplinkybėmis, kurios gali įtakoti vartotojo sprendimą, apie kurias prekybininkas žino, siekiant įtakoti vartotojo sprendimą produkto atžvilgiu;
<...>“
B. Nacionalinė teisė
10. Decreto legislativo del 6 settembre 2005, n. 206, Codice del consumo (2005 m. rugsėjo 6 d. Įstatyminis dekretas Nr. 206, toliau – Vartotojų kodeksas) 20 straipsnis pavadintas „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“. Jame nustatyta:
„Komercinė veikla laikoma nesąžininga, jeigu prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir jei iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.“
11. Šio įstatyminio dekreto 24 straipsnyje reglamentuota „Agresyvi komercinė veikla“ ir į juo nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2005/29 8 straipsnio reikalavimai.
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai
12. Nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. Compass Banca be įvairių asmeninių paskolų siūlė savo klientams pasirašyti ir draudimo sutartis, pagal kurias suteikiama draudimo apsauga nuo tam tikrų asmeninių įvykių, nesusijusių su paskola. Draudimo liudijimo pasirašymas nebuvo išankstinė paskolos suteikimo sąlyga, tačiau jis buvo siūlomas kartu su šiuo produktu. Be to, sutartys dėl šių dviejų produktų buvo pasirašomos vienu metu.
13. 2018 m. rugsėjo 13 d. AGCM pradėjo tyrimą, siekdama nustatyti, ar ši komercinė veikla buvo „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.
14. Tyrimo metu, siekdama išvengti baudos, Compass Banca sutiko su kai kuriomis AGCM pasiūlytomis priemonėmis. Šios priemonės apėmė besąlyginės galimybės nutraukti draudimo sutartį (neturinčios jokio poveikio paskolos sutarčiai) taikymą visiems klientams – dėl to draudimo sutartys buvo nutraukiamos grąžinant nepanaudotas draudimo įmokas.
15. Vis dėlto Compass Banca atmetė AGCM prašymą atskirti šių dviejų sutarčių pasirašymą septynių dienų laikotarpiu. Ji manė, kad ši priemonė yra neproporcinga. Vis dėlto ji pasiūlė kreiptis į savo klientus praėjus septynioms dienoms po draudimo sutarties pasirašymo, kad patikrintų jų suinteresuotumą išlaikyti šią sutartį, be to, Compass Banca padengtų draudimo liudijimo įmokos išlaidas už laikotarpį, atitinkantį tas septynias dienas.
16. AGCM manė, kad šių įsipareigojimų nepakanka. 2019 m. balandžio 2 d. sprendime ji nurodė, kad Compass Banca vykdė „agresyvią“, taigi – „nesąžiningą“ komercinę veiklą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, t. y. „priverstinį su kreditu nesusijusių draudimo produktų, kurių tarpininkė yra ši finansų bendrovė, susiejimą su asmeninio finansavimo sutartimis“. Ji uždraudė tęsti šią veiklą ir skyrė Compass Banca 4 700 000 EUR baudą.
17. Compass Banca apskundė AGCM sprendimą Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija). Šis teismas atmetė jos skundą.
18. Paskui Compass Banca pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
19. Compass Banca tvirtina, kad AGCM jos komercinę veiklą pripažino „agresyvia“, taigi – „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, remdamasi vien tuo, kad ją sudaro kryžminis asmeninių paskolų ir draudimo liudijimų pardavimas, nepateikusi realių šio „agresyvaus“ pobūdžio įrodymų, atsižvelgdama į šios veiklos ypatumus ir svarbias aplinkybes.
20. Compass Banca priduria, kad dėl AGCM požiūrio jai tenka pareiga įrodyti, kad jos komercinė veikla iš tikrųjų nėra „agresyvi“. Compass Banca nuomone, toks įrodinėjimo pareigos perkėlimas yra nepagrįstas ir nepriimtinas.
21. AGCM teigia, kad Compass Banca, susiedama asmeninių paskolų ir draudimo liudijimų pardavimą, darė didelę įtaką klientų pasirinkimo laisvei, kiek tai susiję su jos draudimo produktais, ir šią laisvę labai apribojo. Ji daro išvadą, kad Compass Banca visų pirma neteikė savo klientams informacijos apie tai, kad draudimo liudijimas yra neprivalomas. AGCM tvirtina, kad Compass Banca vykdoma veikla nebūtų buvusi „agresyvi“, jeigu dviejų sutarčių pasirašymo datas būtų skyręs septynių dienų laikotarpis.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Direktyvą 2005/29 reikalaujama, jog vertinant galbūt „nesąžiningą“ komercinės veiklos pobūdį būtų remiamasi „vidutinio vartotojo“ kriterijumi.
23. Dėl to jam kyla klausimas, ar vartojant šią sąvoką pakankamai atsižvelgiama į teorijas, pagal kurias reikia labiau apsaugoti vartotojus, visų pirma į „riboto racionalumo“ teoriją. Remiantis šia teorija, žmonės dažnai veikia negaudami visos reikiamos informacijos, priima neracionalius sprendimus (palyginti su tais, kuriuos priimtų hipotetiškai „gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus“ asmuo) ir keičia savo pasirinkimą pagal tai, kaip prekybininkas(7) jiems pateikia esminę informaciją arba tam tikrų veiksmų ar produkto alternatyvas (vadinamasis „įrėminimo“ efektas (angl. framing effect)).
24. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, jis pažymi, kad nors asmeniniai įvykiai, nuo kurių taikoma Compass Banca parduodamų draudimo liudijimų apsauga (pavyzdžiui, sveikatos problemos), nėra susiję su asmenine paskola, kurią taip pat parduoda ši bendrovė, Compass Banca bendrus šių dviejų produktų pasiūlymus skatina priimti taip, kad vartotojai gali susidaryti įspūdį, jog paskolos sutarties neįmanoma sudaryti nepasirašius draudimo sutarties. Jis klausia, ar dėl to šie veiksmai turi būti laikomi „agresyviais“, taigi – “nesąžiningais“ komerciniais veiksmais, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.
25. Galiausiai jis klausia, ar tai, kad Compass Banca komercinę veiklą sudaro kryžminis draudimo produkto (draudimo liudijimo) ir kito produkto (asmeninės paskolos) pardavimas, turi kokios nors įtakos ginčo pagrindinėje byloje sprendimui. Šiuo klausimu jis pažymi, kad Direktyvos 2016/97(8) (susijusios konkrečiai su draudimo produktų „platinimu“) 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos draudimo produktų kryžminio pardavimo su kitais produktais taisyklės. Jis klausia, ar pagal šią nuostatą AGCM, taikydama Direktyvą 2005/29, negali uždrausti Compass Banca komercinės veiklos.
26. Susiklosčius šioms aplinkybėms, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvoje 2005/29] pateikta sąvoka „vidutinis vartotojas“, suprantama kaip vartotojas, kuris yra gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus, dėl jos lankstumo ir neapibrėžtumo turėtų būti formuluojama atsižvelgiant į geriausius mokslo duomenis ir patirtį, taigi ne tik į klasikinę homo economicus sampratą, bet ir į <...> riboto racionalumo teorij[os] išvadas, kurios parodė, kad žmonės dažnai apsiriboja mažesniu jiems reikalingos informacijos kiekiu ir priima „nepagrįstus“ sprendimus, palyginti su tais, kuriuos priimtų hipotetiškai atidus bei apdairus asmuo, ir kurie lemia didesnį poreikį apsaugoti vartotojus, kai kyla kognityvinės įtakos pavojus, kuris vis dažniau pasitaiko šiuolaikinėje rinkos dinamikoje?
2. Ar komercinė veikla gali būti savaime laikoma agresyvia, kai dėl informacijos „įrėminimo“ (angl. framing) pasirinkimas gali atrodyti privalomas ir be alternatyvos, atsižvelgiant į [tos direktyvos] 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią klaidinančia laikoma komercinė veikla, kuri bet kuriuo būdu, „įskaitant bendrą pristatymą“, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją?
3. Ar pagal [Direktyvą 2005/29] yra pateisinami [AGCM] įgaliojimai (kai nustatomas psichologinės įtakos pavojus, susijęs su: 1) faktu, kad finansavimo ieškantiems asmenims paprastai reikia pagalbos; 2) vartotojui pasirašyti pateikiamų sutarčių sudėtingumu; 3) kartu pateikto pasiūlymo vienalaikiškumu; ir 4) trumpu terminu, nustatytu pasiūlymui priimti) numatyti nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo galimybės susieti draudimo produktų ir nesusijusių finansinių produktų pardavimą principo, nustatant septynių dienų laikotarpį tarp abiejų sutarčių pasirašymo?
4. Ar pagal Direktyvą 2016/97, visų pirma jos 24 straipsnio 3 dalį, draudžiama [AGCM] priimti sprendimą, grindžiamą Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d ir j punktais, 4, 8 ir 9 straipsniais, ir į nacionalinę teisę perkeliančiais teisės aktais po to, kai investicinių paslaugų [įmonė atmeta] kredito paraišką <...>, suteikti vartotojui septynių dienų apsisprendimo laikotarpį nuo susieto pasiūlymo pateikimo iki draudimo sutarties pasirašymo, tuo atveju, kai kartu parduodamas finansinis produktas ir su juo nesusijęs draudimo produktas ir kai kyla rizika, kad vartotojui bus daroma įtaka, susijusi su konkretaus atvejo aplinkybėmis, ir tai taip pat gali būti numanoma iš nagrinėtinų dokumentų sudėtingumo?
5. Ar vien tai, kad dviejų finansinių ir draudimo produktų susiejimas laikomas agresyvia praktika, galėtų lemti neteisėtą reglamentavimo priemonę, ir ar prekybininkui (o ne AGCM, kaip turėtų būti) tektų (sunkiai įvykdoma) pareiga įrodyti, kad tai nėra agresyvi praktika, kuri pažeidžia Direktyvą 2005/29 (juo labiau kad pagal minėtą direktyvą valstybėms narėms neleidžiama priimti griežtesnių priemonių nei joje apibrėžtosios, net ir siekiant užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį), ar, priešingai, toks įrodinėjimo naštos perkėlimas neegzistuoja, jei, remiantis objektyviais duomenimis, yra realus pavojus, kad vartotojui, kuriam reikalingas finansavimas, gali būti daroma įtaka dėl sudėtingo susieto pasiūlymo?“
27. 2022 m. spalio 10 d. prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo įregistruotas 2022 m. spalio 13 d. Compass Banca, Europe Assistance Italia SpA (toliau – Europe Assistance Italia), Italijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Teismo posėdžio nebuvo surengta.
IV. Analizė
28. Visi penki prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su Direktyvos 2005/29, pagal kurią, kaip paaiškinau šios išvados įvade, draudžiama „nesąžininga“ komercinė veikla, aiškinimu. To teisės akto 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad komercinė veikla yra „nesąžininga“, jeigu „prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams“ (pirmasis reikalavimas) ir „iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu“ (antrasis reikalavimas)(9).
29. Iš šios apibrėžties ir tos direktyvos 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad komercinės veiklos „nesąžiningas“ pobūdis turi būti vertinamas taikant „vidutinio vartotojo“, kuris yra „gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus, [kriterijų], atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius“(10).
30. Esant šioms aplinkybėms, pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su sąvokos „vidutinis vartotojas“ išaiškinimu (A skirsnis). Likusių keturių klausimų esmė – ar tokia kryžminio pardavimo veikla, kokią vykdo Compass Banca, yra „agresyvi“ ir todėl „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, ir kokias priemones tokiu atveju gali nurodyti taikyti kompetentinga nacionalinė institucija. Prieš pateikdamas atsakymus į trečiąjį (D skirsnis) ir ketvirtąjį (E skirsnis) klausimus, atsakysiu į antrąjį (B skirsnis) ir penktąjį (C skirsnis) klausimus.
A. Sąvoka „vidutinis vartotojas“ (1 klausimas)
31. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „vidutinis vartotojas“, kuria pagal Direktyvą 2005/29 nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos turi vadovautis kaip kriterijumi, vertindami komercinės veiklos „nesąžiningą“ pobūdį pagal tą direktyvą, turi būti suprantama atsižvelgiant tik į „klasikinę homo economicus sampratą“, ar galima atsižvelgti ir į kitas teorijas, kurios rodo didesnės vartotojų apsaugos poreikį, visų pirma į „riboto racionalumo“ teoriją.
32. Siekdamas atskleisti tikslią šio klausimo prasmę, pirmiausia paaiškinsiu, ką tas teismas turi omenyje kalbėdamas apie „klasikinę homo economicus sampratą“ ir „riboto racionalumo“ teoriją.
33. Teisingumo Teismas niekada nevartojo sąvokos homo economicus. Ji niekur nepaminėta ir Direktyvoje 2005/29. Šią sąvoką sukūrė neoklasikinės krypties ekonomistai(11), teigę, kad esama vartotojo, kuris elgiasi racionaliai, siekdamas kuo labiau padidinti savo „pelną“(12) arba „asmeninę naudą“(13). Pagal homo economicus modelį „vidutinis vartotojas“ yra racionalus subjektas, kuris, prieš priimdamas sprendimus dėl sandorių, pasitikėdamas savimi aktyviai renka ir analizuoja informaciją(14) ir kuris visiškai supranta savo pasirinkimų pasekmes.
34. O pagal „riboto racionalumo“ teoriją žmonių gebėjimas įsisavinti sudėtingą informaciją apskritai yra ribotas ir jie ne visada atsižvelgia į visą jiems suteiktą arba prieinamą informaciją. Šią teoriją sukūrė bihevioristinės krypties ekonomistai, kurie paneigė mitą, kad vartotojai priima sau geriausius sprendimus, net jeigu jiems pateikiama visa svarbi informacija(15).
35. Kaip suprantu atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmasis klausimas grindžiamas kai kurių autorių argumentu(16), kad, taikant Direktyvą 2005/29, sąvoka „vidutinis vartotojas“ reiškia racionalų asmenį, kuris aktyviai siekia gauti visą svarbią informaciją, racionaliai analizuoja jam pateiktą informaciją, taigi gali priimti informacija paremtus sprendimus (pagal homo economicus modelį). Toks aiškinimas kildinamas iš aplinkybės, kad Direktyvos 2005/29 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „vidutinis vartotojas“ turi būti laikomas „gana gerai informuotu ir gana atidžiu bei apdairu.
36. Taip pat suprantu, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų siekia išsiaiškinti, kiek Compass Banca informacijos pateikimo (arba „įrėminimo“) savo klientams būdas yra svarbus vertinant, ar šios bendrovės komercinė veikla yra „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą. Jeigu „vidutinis vartotojas“ yra racionalus asmuo, kuris aktyviai siekia gauti visą svarbią informaciją ir racionaliai analizuoja jam pateiktą informaciją (panašiai kaip homo economicus), būdas, kuriuo prekybininkas jam pateikia informaciją, negali „iš esmės iškreipti“ jo ekonominio elgesio taip stipriai, kaip tai būtų padaryta, jeigu jis būtų „ribotai racionalus“ asmuo, kuris veikė negavęs visos svarbios informacijos arba negalėjo racionaliai išanalizuoti jam pateiktos informacijos.
37. Atsižvelgiant į šias pirmines pastabas, galima atmesti Compass Banca teiginį, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas, nes jis – hipotetinis. Šiuo klausimu priminsiu, kad nacionalinių teismų pateiktiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija, kuri gali būti paneigta tik išimtiniais atvejais, be kita ko, kai problema hipotetinė ir Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, kuri būtina tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(17). Atsižvelgiant į mano ką tik pateiktą paaiškinimą ir į tai, kad Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) turi taikyti „vidutinio vartotojo“ kriterijų, kad nustatytų, ar Compass Banca komercinė veikla yra „agresyvi“, taigi „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, man akivaizdu, kad Teisingumo Teismui pateiktame pirmajame klausime iškelta problema nėra hipotetinė ir iš tiesų turi tiesioginę reikšmę sprendžiant pagrindinėje byloje nagrinėjamą ginčą.
38. Patikslinęs šiuos aspektus, paaiškinsiu, kodėl pritariu Italijos vyriausybės ir Komisijos išdėstytai nuomonei, kad, taikant Direktyvą 2005/29, „vidutinis vartotojas“ nebūtinai yra asmuo, atitinkantis homo economicus modelį. Ši sąvoka yra pakankamai lanksti, kad tam tikrose situacijose jis galėtų būti suvokiamas kaip „ribotai racionalus“ asmuo, kuris veikia negavęs visos svarbios informacijos arba negali racionaliai išanalizuoti jam pateiktos informacijos. Šią išvadą darau dėl kelių priežasčių.
39. Pirma, šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad sąvoka „vidutinis vartotojas“ priklauso nuo Teisingumo Teismo jurisprudencijos raidos ir kad „vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas“. Be to, nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos, nustatydami, kas yra „vidutinis vartotojas“ vykdant konkrečią komercinę veiklą, turi atsižvelgti į „socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius“. Šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad šie teismai ir valdžios institucijos turi „priimti savo sprendimą“, kad nustatytų, kaip reaguos „vidutinis vartotojas“, susidūręs su tokia praktika.
40. Iš šių aplinkybių matyti, kad taikant Direktyvą 2005/29 numatyta lanksti sąvoka „vidutinis vartotojas“, kuri turi būti pritaikyta atsižvelgiant į atitinkamas aplinkybes. Nustatyti, kas yra „vidutinis vartotojas“, kiek tai susiję su konkrečia komercine veikla, neturėtų būti tik teorinė užduotis. Reikia atsižvelgti ir į tikroviškesnius aspektus. Jie gali būti susiję, pavyzdžiui, su srities sudėtingumu, žiniomis, kurių galima tikėtis iš „vidutinio vartotojo“ dėl konkretaus produkto, taip pat su tikimybe, kad jis gali būti kognityviniu požiūriu šališkas. Man iš esmės atrodo, kad nors kai kuriais atvejais gali būti laikoma, kad „vidutinis vartotojas“ gali elgtis racionaliai ir priimti informacija paremtą sprendimą, kitais atvejais (pavyzdžiui, kai produktas yra tas, kurį „vidutinis vartotojas“ yra linkęs pirkti impulsyviai arba dėl emocinio streso) gali būti manoma, kad jis negali to padaryti.
41. Antra, toje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „vidutinis vartotojas“ yra „eilinis vartotojas“. Be to, nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos, vertindami komercinės veiklos „nesąžiningą“ pobūdį, turi nustatyti „būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju“. Iš šių formuluočių suprantu, kad šie teismai ir valdžios institucijos neprivalo nustatyti, koks būtų racionalaus vartotojo, kuris aktyviai siekia gauti svarbią informaciją, racionaliai analizuoja jam pateiktą informaciją, taigi gali priimti informacija paremtus sprendimus (homo economicus), ekonominis elgesys. Iš jų tik reikalaujama atsižvelgti į „eilinio vartotojo“ „būdingą reakciją“. Šiam aiškinimui pritaria ir Komisija Direktyvos 2005/29 aiškinimo gairėse, kuriose nurodo, kad šis „kriterijus taikomas remiantis proporcingumo principu“ ir kad „pagal [tą direktyvą] vidutinis vartotojas bet kuriuo atveju nėra laikomas asmeniu, kuriam reikalinga tik nedidelė apsauga, nes jis visuomet gali susirinkti prieinamą informaciją ir ja remdamasis protingai veikti“(18).
42. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pritariu Komisijos nuomonei, kad Direktyvos 2005/29 18 konstatuojamojoje dalyje pateiktoje formuluotėje „gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus“ vartojamas žodis „gana“ nereiškia „visiškai“ arba net „ypač“. Šiuo klausimu primenu, kad, kaip yra nurodžiusi generalinė advokatė L. Medina, „[v]idutinio vartotojo sąvoka yra teisinė fikcija“, kuria siekiama „labai skirtingą realybę paversti bendru vardikliu“(19). Ši sąvoka kildinama iš bylų, kuriose Teisingumo Teismas turėjo pasverti vartotojų suklaidinimo riziką ir laisvo prekių judėjimo reikalavimus(20). Tai objektyvus kriterijus, naudojamas ne tik taikant Direktyvą 2005/29, bet ir daugelyje kitų Sąjungos vartotojų teisės aktų, taip pat kitose Sąjungos teisės srityse(21). Pažymėtina, kad dėl Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(22) Teisingumo Teismas nusprendė, jog „vidutinio vartotojo“ standarto neatitinka nei mažiau informuotas ar mažiau apdairus, palyginti su vidutiniu vartotoju, nei geriau informuotas ar apdairesnis už vidutinį vartotojas(23). Nesuprantu, kodėl šis standartas turėtų būti kitaip aiškinamas taikant Direktyvą 2005/29.
43. Kaip suprantu atsižvelgdamas į šį platesnį kontekstą, Direktyvos 2005/29 18 konstatuojamojoje dalyje vartojama formuluote „gana gerai informuotas ir gana atidus bei apdairus“ nesiekiama „pakelti kartelės“ dėl to, ko galima tikėtis iš eilinio vartotojo dėl tam tikros komercinės veiklos, reikalaujant, kad jis bent jau paprastai būtų racionalus asmuo, kuris aktyviai siekia gauti svarbią informaciją, racionaliai analizuoja jam pateiktą informaciją, taigi gali priimti informacija paremtus sprendimus (panašiai kaip homo economicus). Šia formuluote veikiau siekiama užtikrinti, kad nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos netaikytų požiūrio, pagal kurį vartotojas yra taip mažai informuotas, atidus ir apdairus, kad būtų neprotinga ar neproporcinga jį apsaugoti. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2005/29 aiškinimo gairėse(24) Komisija aiškiai nurodė, kad apsauga netaikoma tik „labai patikl[iam], naiv[iam] ar paviršutinišk[am] vartotoj[ui]“, kurį apsaugoti būtų „neproporcinga ir nepagrįstai kliudytų prekybai“. Tai gana žema apatinė kartelė.
44. Dėl šios priežasties nesutinku su Compass Banca nuomone, jog vien dėl to, kad Direktyvoje 2005/29 yra specialioji nuostata dėl „ypač pažeidžiamų“ vartotojų grupių apsaugos (t. y. jos 5 straipsnio 3 dalis), „vidutinis vartotojas“, apie kurį kalbama šio teisės akto 5 straipsnio 2 dalyje, savo ruožtu yra asmuo, galintis bet kokiomis aplinkybėmis elgtis racionaliai. Mano nuomone, tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino suteikti didesnę apsaugą „ypač pažeidžiamoms vartotojų grupėms“, nereiškia, kad jis neketino suteikti aukšto lygio apsaugos vartotojams, kurie nepriklauso šioms grupėms, arba laikė juos nepažeidžiamais, visiškai racionaliais asmenimis bet kokiomis aplinkybėmis.
45. Trečia, mano nuomone, Direktyvos 2005/29 tikslas – užtikrinti „aukšto lygio vartotojų apsaugą“ – patvirtina tokį aiškinimą. Iš tiesų ši apsauginė funkcija, kuri, kaip jau minėjau įvade, yra ne tik tos direktyvos, bet ir daugelio Sąjungos teisės aktų leidėjo vartotojų apsaugos srityje priimtų dokumentų pagrindas, nebūtų reikalinga, jeigu „vidutinis vartotojas“ visada būtų vertinamas pagal homo economicus modelį. Nors tai, ko gero, akivaizdu, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nebūtų priėmęs Direktyvos 2005/29 (kurios tikslas – apsaugoti vartotojus nuo veiklos, galinčios „iš esmės iškreipti jų ekonominį elgesį“), jeigu būtų manęs, kad vartotojai visada sugeba elgtis racionaliai.
46. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra aiškiai pripažinęs, jog vartotojų ekonominį elgesį gali neigiamai paveikti komercinė veikla, kai pasinaudojama jų kognityviniais polinkiais(25). Be to, Direktyvoje 2005/29 vartojama keletas sąvokų ir formuluočių, kurios reiškia, kad vartotojais galima manipuliuoti ir jie gali turėti tokių polinkių (pavyzdžiui, 2 straipsnio j punkte – „darant spaudimą“, 2 straipsnio e punkte ir 5 straipsnio 2 dalyje – „iš esmės iškreipti“, 6 straipsnyje – „apgauti“ arba 8 ir 9 straipsniuose – „įtaka“).
47. Ketvirta, iš tiesų Teisingumo Teismas Sprendime Deroo‑Blanquart(26) (byla, susijusi su komercine veikla, kurią sudaro kompiuterio su iš anksto įdiegta programine įranga pardavimas) yra nurodęs, kad gali būti laikoma, jog Direktyvoje 2005/29 nustatytas sąžiningumo reikalavimas yra tenkinamas, „ypač kai vartotojui suteikiama teisinga informacija“. Vis dėlto nemanau, kad šis teiginys buvo grindžiamas mintimi, jog vartotojai būtinai elgtųsi racionaliai, jei jiems iš tikrųjų būtų pateikta visa svarbi informacija (arba jie turėtų galimybę su ja susipažinti) (pagal homo economicus modelį). Tame sprendime Teisingumo Teismas tik konstatavo faktą, kad vartotojui suteikiama teisinga informacija, kaip vieną iš aplinkybių, galinčių patvirtinti, jog tenkinami sąžiningos praktikos rinkoje arba bendrojo sąžiningumo principo reikalavimai(27).
48. Galiausiai sutinku, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2005/29 tikslų yra apsaugoti vartotojų gebėjimą priimti informacija paremtus sprendimus. Šį tikslą iliustruoja, pavyzdžiui, tos direktyvos 2 straipsnio e punktas, kuriame nurodyta komercinė veikla, naudojama siekiant „pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs“(28). Šios direktyvos 2 straipsnio j punkte, kuriame apibrėžta sąvoka „pernelyg didelė įtaka“, taip pat kalbama apie „vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą“. Be to, Direktyvos 2005/29 7 straipsnis („Klaidinantis informacijos neatskleidimas“) grindžiamas tuo, kad kuo daugiau informacijos pateikiama vartotojams, tuo mažesnė tikimybė, kad jie bus suklaidinti. Vis dėlto šias nuostatas suprantu ne taip, kad „vidutinis vartotojas“ yra asmuo, kuris tikrai priimtų tokį informacija paremtą sprendimą (kaip homo economicus), jeigu nebūtų iš esmės iškreiptas jo ekonominis elgesys dėl „nesąžiningos“ komercinės veiklos. Direktyvos 2005/29 2 straipsnio e ir j punktuose tik nurodyta, kad veikla yra „nesąžininga“, jeigu ji iš esmės susilpnina vartotojo gebėjimą (ar galimybes) priimti tokį sprendimą.
49. Atsižvelgdamas į šiuos aspektus, manau, kad „vidutinis vartotojas“, į kurį pagal Direktyvą 2005/29 nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos turi atsižvelgti kaip į kriterijų, nebūtinai yra racionalus asmuo, kuris aktyviai siekia gauti svarbią informaciją, racionaliai analizuoja jam pateiktą informaciją, taigi gali priimti informacija paremtus sprendimus. Nors tam tikrose situacijose „vidutinis vartotojas“ gali būti toks asmuo, ši sąvoka yra pakankamai lanksti tam, kad kitais atvejais jis galėtų būti suvokiamas kaip „ribotai racionalus“ asmuo, kuris veikia negavęs svarbios informacijos arba nesugeba racionaliai analizuoti jam pateiktos informacijos (įskaitant informaciją, kurią jam pateikia prekybininkas).
50. Kitame skirsnyje, be kita ko, išnagrinėsiu šios paskutinės aplinkybės (kaip prekybininkas pateikia informaciją vartotojui) svarbą konkrečiai taikant Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius.
B. Komercinės veiklos, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją savo klientams taip, kad jie manytų, jog privalo įsigyti abu produktus kartu, „agresyvaus“ pobūdžio vertinimas (2 klausimas)
51. Antrasis klausimas susijęs su tuo, ar komercinė veikla, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją savo klientams taip, kad jie manytų, jog privalo įsigyti abu produktus kartu, savaime yra „agresyvi“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.
52. Pirma, pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia apie tokios veiklos „agresyvų“ pobūdį, jis nurodo vienintelę nuostatą, t. y. Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį, kurioje išvardytos sąlygos, kurioms esant komercinė veikla gali būti laikoma „klaidinančia“ (o ne „agresyvia“). Šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodyta, kad „klaidinanti“ ir „agresyvi“ komercinė veikla yra dvi skirtingos „nesąžiningos“ komercinės veiklos rūšys(29). Kaip savo pastabose pažymėjo visos pagrindinės bylos šalys ir suinteresuotosios šalys, „agresyvi“ komercinė veikla reglamentuota ne Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalyje(30), o jos 8 ir 9 straipsniuose. Taigi siūlau Teisingumo Teismui performuluoti antrąjį klausimą taip, kad jame būtų pateikta nuoroda tik į šias nuostatas.
53. Antra, primenu, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog susieti pasiūlymai, grindžiami bent dviejų skirtingų produktų ar paslaugų susiejimu į vieną pasiūlymą, yra komerciniai veiksmai, kurie aiškiai patenka į ūkio subjekto komercinės strategijos sritį, ir jais tiesiogiai siekiama skatinti ir vykdyti šio subjekto atliekamą pardavimą. Iš to matyti, kad jie yra komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą, todėl patenka į šios direktyvos taikymo sritį(31). Būtų visiškai logiška tą patį pasakyti apie komercinę veiklą, kurią sudaro dviejų produktų kryžminis pardavimas (kai prekybininkas ne tik kartu siūlo klientui du produktus, bet ir kartu sudaro su šiais dviem produktais susijusius pardavimo sandorius). Iš tiesų Teisingumo Teismas aiškiai neskiria šių dviejų komercinės veiklos rūšių(32).
54. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyva 2005/29 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama bendrai ir prevenciškai uždrausti susietus pasiūlymus, neatsižvelgiant į bet kokį jų nesąžiningo pobūdžio patikrinimą pagal minėtos direktyvos 5–9 straipsniuose įtvirtintus kriterijus(33). Mano nuomone, tuos pačius argumentus galima nesunkiai taikyti komercinei veiklai, kurią sudaro kryžminis dviejų produktų pardavimas. Tokios veiklos negalima apskritai uždrausti ir laikyti jos savaime „nesąžininga“
55. Patikslinęs šias aplinkybes, pažymiu, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar komercinė veikla, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją savo klientams taip, kad jie manytų, jog neturi kito pasirinkimo, kaip tik įsigyti abu produktus kartu, savaime yra „agresyvi“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29. Kaip suprantu, vartodamas žodį „savaime“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi omenyje „visais atvejais“, nepaisant kitų komercinės veiklos ypatumų ir svarbių aplinkybių.
56. Pereidamas prie Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnių, pažymiu, kad pirmojoje iš šių nuostatų aiškiai nurodyta, jog vertinimas, ar komercinė veikla yra „agresyvi“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, turi būti grindžiamas „t[a] faktin[e] situacij[a], atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes“. Kompetentingos nacionalinės institucijos, atsižvelgdamos į šiuos įvairius aspektus, turi išanalizuoti, ar nagrinėjama komercinė veikla „žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra patvirtinęs, kad Direktyvos 2005/29 8 straipsnyje nustatyta pareiga atsižvelgti į visus komercinės veiklos ypatumus konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis(34).
57. Be to, vykdant šią veiklą turi būti naudojamas „priekabiavim[as], prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką“, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 9 straipsnį(35). Toje nuostatoje pateiktas sąrašas sąlygų (kaip antai veiklos laikas, vieta, pobūdis arba atkaklumas), kurios yra svarbios tikrinant, ar tenkinamas tas paskutinis reikalavimas.
58. Mano nuomone, Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnių tekste jau nurodyta, kad tai, ar komercinė veikla yra „agresyvi“, paprastai priklauso nuo aplinkybių įvertinimo. Žinoma, atsižvelgiant į šias nuostatas, negalima atmesti, kad tam tikra komercinė veikla gali būti savaime laikoma „agresyvia“, taigi ir „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą. Vis dėlto man aišku, kad jeigu tokia veikla būtų vykdoma, ji būtų veikiau išimtis nei taisyklė.
59. Šį aiškinimą taip pat patvirtina Direktyvos 2005/29 I priedas, kuriame pateiktas tam tikros veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikytina „nesąžininga“, „juodasis sąrašas“. Pirmiausia jo 1–24 punktuose išvardyta komercinė veikla, kuri bet kuriomis aplinkybėmis gali būti laikoma „klaidinančia“, ir, antra, jo 24–31 punktuose nurodyta veikla, kuri laikytina „agresyvia“ (taip pat bet kuriomis aplinkybėmis). Prie jokios iš šiuose punktuose išvardytų ir prie tos antrosios kategorijos priskirtų komercinės veiklos rūšių nėra nurodyta ir į jas nėra įtraukta veikla, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją savo klientams taip, kad jie manytų, jog turi įsigyti abu produktus kartu.
60. Šiuo klausimu Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „[t]okios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede“ ir kad „[t]as pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą“. Be to, šio teisės akto 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jo I priede „pateikiamas išsamus visos tokios veiklos sąrašas“ ir kad „[t]ai yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsni[ų] nuostatos“. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes suprantu, kad tame priede pateiktas komercinės veiklos rūšių sąrašas yra išsamus(36).
61. Pridurčiau, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyva 2005/29 „visiškai suderinamos normos dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu ir dėl to valstybės narės negali imtis, kaip aiškiai nurodyta jos 4 straipsnyje, griežtesnių priemonių negu nustatytos [toje] direktyvoje, net jei siekia užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį“(37).
62. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, man akivaizdu, kad komercinė veikla, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją klientams taip, kad jie manytų, jog turi įsigyti abu produktus kartu, negali būti savaime laikoma „agresyvia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius. Iš tiesų ši veikla nėra įtraukta į tos direktyvos I priedą. Taigi nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos turi išanalizuoti tokios veiklos „agresyvų“ pobūdį, atsižvelgdami į šiuose straipsniuose nustatytus reikalavimus, iš kurių, be kita ko, išplaukia, kad komercinė veikla turi būti nagrinėjama „toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes“.
63. Visos nagrinėjamos bylos šalys ir suinteresuotosios šalys sutinka su šia išvada.
64. Norėčiau pateikti dar vieną pastabą.
65. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą suprantu, kad jį pateikęs teismas antrajame klausime paminėjo Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį, o ne jos 8 ir 9 straipsnius todėl, kad 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, jog vartotojams teikiamos informacijos „bendras pristatymas“ yra svarbus nustatant, ar komercinė veikla yra „klaidinanti“. Kaip jau pažymėjau šios išvados 50 punkte, man atrodo, kad tam teismui kyla klausimas, ar tai, kaip prekybininkas pateikia (arba „įrėmina“) informaciją, taip pat svarbu taikant Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius.
66. Mano nuomone, atsakymą į šį esminį klausimą galima nesunkiai išsiaiškinti atsižvelgiant į aplinkybes, kurias išvardijau šios išvados 52–62 punktuose.
67. Iš tiesų, kaip ką tik paaiškinau, Direktyvos 2005/29 8 straipsnyje reikalaujama, kad nacionalinės kompetentingos institucijos, vertindamos komercinės veiklos „agresyvų“ pobūdį, atsižvelgtų, be kita ko, į visus tokios veiklos „ypatumus“. Kaip ir Italijos vyriausybė, manau, kad tai, kaip prekybininkas pateikia arba „įrėmina“ informaciją savo klientams, yra toks svarbus „ypatumas“.
68. Šiuo atžvilgiu pridurčiau, kad Direktyvos 2005/29 2 straipsnio j punkte „pernelyg didelė įtaka“ apibrėžta kaip „pasinaudojimas pranašesne pozicija darant spaudimą vartotojui, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris žymiai apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą“. Mano nuomone, darytina išvada, kad „pernelyg didelė įtaka“ gali būti daroma įvairiomis priemonėmis, įskaitant tai, kaip prekybininkas pateikia pasiūlymą vartotojui (arba kaip jį „įrėmina“).
69. Be to, Teisingumo Teismas jurisprudencijoje, visų pirma – Sprendime Orange Polska(38), jau yra pažymėjęs, kaip svarbu taikant Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius tai, kaip informacija pateikiama vartotojui. Tame sprendime Teisingumo Teismas patvirtino, kad papildomi veiksmai, susiję su tuo, kaip prekybininkas pateikia informaciją vartotojui sutarčių sudarymo ar keitimo procese (pavyzdžiui, veiksmai, kai prekybininkas ar kurjeris reikalauja pasirašyti sutartį teigdamas, kad delsimas pasirašyti sutartį gali nulemti sutarties sudarymą ateityje tik mažiau palankiomis sąlygomis), galėtų lemti išvadą, jog komercinė veikla, kuri iš esmės nėra „agresyvi“, tokiu atveju pripažintina „agresyvia“(39).
70. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, man akivaizdu, kad tai, kaip prekybininkas pateikia (arba „įrėmina“) informaciją vartotojui, yra komercinės veiklos „ypatumas“, į kurį reikia atsižvelgti vertinant, ar tokia veikla yra „agresyvi“, taigi – „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.
71. Vadinasi, atlikdamos šį vertinimą, kiek tai susiję su komercine veikla, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją klientams taip, kad jie manytų, jog privalo įsigyti abu šiuos produktus kartu, nacionalinės kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į šią aplinkybę. Siedamas šią išvadą su ankstesniame skirsnyje nurodytomis aplinkybėmis, manau, kad šis faktas turi būti laikomas itin svarbiu tuo atveju, kai „vidutinis vartotojas“ (dėl priežasčių, susijusių, pavyzdžiui, su prekių srities sudėtingumu arba ekonominiu spaudimu, kurį jis patiria tuo metu, kai perka produktus) turi būti suprantamas kaip „ribotai racionalus“ asmuo, kuris veikia negavęs svarbios informacijos arba negali racionaliai išanalizuoti jam pateiktos informacijos (įskaitant informaciją, kurią jam pateikia prekybininkas).
C. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl įrodinėjimo pareigos (5 klausimas)
72. Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip reikėtų atsakyti į Compass Banca argumentą, kad AGCM išvada, jog jos komercinė veikla yra „agresyvi“ vien dėl to, kad ją sudaro dviejų produktų kryžminis pardavimas, lemia nepagrįstą ir nepriimtiną įrodinėjimo pareigos perkėlimą iš AGCM bendrovei Compass Banca.
73. Mano nuomone, į penktąjį klausimą atsakyti nesunku. Iš tiesų, atsakydamas į antrąjį klausimą jau paaiškinau, kad komercinė veikla negali būti savaime laikoma „agresyvia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, ir būti draudžiama vien dėl to, kad ją sudaro dviejų produktų kryžminis pardavimas. Nacionalinės kompetentingos institucijos veikiau turi išanalizuoti tokios veiklos „agresyvų“ pobūdį, atsižvelgdamos į tos direktyvos 8 ir 9 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus (t. y. kiekvienu konkrečiu atveju, kiekvieną veiklą vertindamos „toje faktinėje situacijoje, atsižvelg[damos] į visus jos ypatumus ir aplinkybes“).
74. Man akivaizdu, kad tokioje situacijoje prekybininkui neatsiranda nepriimtinos (perkeltos) įrodinėjimo pareigos. Iš tiesų įrodinėjimo pareiga apskritai nepereina prekybininkui, nes būtent nacionalinės kompetentingos institucijos turi įrodyti nagrinėjamos komercinės veiklos „agresyvumą“, taigi – „nesąžiningumą“. Pažymėtina, kad Europe Assistance Italia, Komisija ir Italijos vyriausybė pritaria šiai nuomonei.
D. Galimybė nacionalinėms kompetentingoms institucijoms nustatyti septynių dienų laikotarpį tarp produktų, kurie parduodami kartu, pardavimo sutarčių pasirašymo (3 klausimas)
75. Ankstesniuose skirsniuose konstatavau, kad komercinė veikla, kurią sudaro kryžminis dviejų produktų pardavimas, negali būti savaime laikoma „agresyvia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius, ir kad tai pasakytina ir apie komercinę veiklą, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją klientams taip, kad šie manytų, jog privalo įsigyti abu produktus kartu.
76. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokia veikla niekada negali būti laikoma „agresyvia“, kaip tai suprantama pagal tas nuostatas. Viskas priklauso nuo to, ar nagrinėjama komercinė veikla „toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes“ yra tokia, kad ją vykdant naudojamas „priekabiavim[as], prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką“ ir ji „žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs“.
77. Trečiasis klausimas grindžiamas prielaida, kad Compass Banca vykdoma komercinė veikla, kurią sudaro kryžminis dviejų produktų pardavimas, yra „agresyvi“, atsižvelgiant į šias aplinkybes: i) faktą, kad finansavimo ieškantis asmuo prašo paskolos todėl, kad jam reikia pagalbos; ii) Compass Banca vartotojams pasirašyti pateikiamų sutarčių sudėtingumą; 3) kartu pateiktų asmeninės paskolos ir draudimo sutarčių pasiūlymų vienalaikiškumą; ir 4) trumpą terminą, nustatytą šiems pasiūlymams priimti.
78. Sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, kad šios įvairios aplinkybės (kartu su aplinkybe, kad, kaip suprantu, Compass Banca pateikia arba „įrėmina“ informaciją klientams taip, kad jie manytų, jog neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti sudaryti draudimo sutartį kartu su paskolos sutartimi) yra svarbios siekiant įrodyti „pernelyg didelę įtaką“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 9 straipsnį.
79. Iš tiesų toje nuostatoje išvardytos aplinkybės apima veiklos „laiką, vietą, pobūdį arba atkaklumą“, taip pat „prekybininko naudojimąsi bet kokia konkrečia nelaime <...> apie kuri[ą] prekybininkas žino, siekiant įtakoti vartotojo sprendimą produkto atžvilgiu“. Mano nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje paskutinė aplinkybė galėtų apimti atvejus, kai prekybininkas vartotojui nurodo asmeninius įvykius (susijusius, pavyzdžiui, su jo sveikata), kurie, jeigu įvyktų, galėtų turėti įtakos jo gebėjimui grąžinti paskolą, dėl kurios jis sudarė sutartį su prekybininku.
80. Dėl to, ar šių aplinkybių pakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog vykdydama veiklą Compass Banca ne tik naudojasi „pernelyg didele įtaka“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 9 straipsnį, bet ir „žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu“, ir dėl to šis priima sprendimą dėl sandorio, kurio „kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs“ (pagal Direktyvos 2005/29 8 straipsnio reikalavimus), manau, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar šiai veiklai būdingi kiti ypatumai ir ar yra kitos svarbios aplinkybės, kurios sušvelnina arba, atvirkščiai, sustiprina nurodytų elementų poveikį „vidutinio vartotojo pasirinkimo laisv[ei] arba elges[iui]“. Tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
81. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, manau, kad trečiasis klausimas iš esmės susijęs su priemonėmis, kurių gali imtis nacionalinė institucija, kaip antai AGCM, jeigu nusprendžia, kad tokia komercinė veikla, kokią vykdo Compass Banca, atitinka šiuos reikalavimus. Ar esant šioms aplinkybėms tokia institucija gali nustatyti septynių dienų laikotarpį tarp sutarčių dėl šių dviejų produktų pasirašymo?
82. Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą taip pat akivaizdus, atsižvelgiant į visas ankstesniuose skirsniuose išdėstytas aplinkybes.
83. Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad „[n]esąžininga komercinė veikla draudžiama“. Nematau jokios priežasties, dėl kurios – jeigu veikla, kurią sudaro kryžminis dviejų produktų pardavimas, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir svarbias aplinkybes, yra „agresyvi“, taigi ir „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą – šis draudimas negalėtų būti įgyvendintas reikalaujant, kad abiejų sutarčių pasirašymą skirtų septynių dienų laikotarpis, siekiant užtikrinti, kad abu pardavimai iš tikrųjų įvyktų skirtingomis datomis, kurios yra pagrįstai atitolintos viena nuo kitos.
E. Ką lemia aplinkybė, kad aptariami produktai yra finansiniai ir draudimo produktai (4 klausimas)
84. Ketvirtasis klausimas siejamas su tuo, kad dalis produktų, kuriuos pagrindinėje byloje aptariamu atveju Compass Banca parduoda kartu, yra draudimo produktai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgdama į šių produktų pobūdį, taikydama Direktyvą 2005/29, AGCM vis dar gali nustatyti septynių dienų laikotarpį tarp šios bendrovės siūlomų paskolos ir draudimo sutarčių pasirašymo. Jis pažymi, kad Direktyvos 2016/97 24 straipsnyje draudimo produktų, kurie parduodami kartu su kitais produktais, „platintojams“(40) nustatytos tam tikros specialios pareigos(41). Tas teismas iš esmės klausia, ar yra prieštaravimas tarp tos nuostatos ir Direktyvos 2005/29.
85. Pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtajame klausime ir pačiame prašyme nurodo Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 3 ir 7 dalis. Vis dėlto, analizuodamas šį klausimą, išnagrinėsiu visą 24 straipsnį.
86. Dėl to, ar Direktyva 2005/29 prieštarauja tai nuostatai, pažymiu, kad, pirma, Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog „[j]eigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms Bendrijos taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams“(42).
87. Antra, priminsiu, kad Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, jog toje nuostatoje vartojama sąvoka „prieštarauja“ reiškia „santykį tarp atitinkamų nuostatų, kurios ne tik paprasčiausiai skiriasi ar yra nevienodos, bet jų skirtumo neįmanoma panaikinti taikant įtraukią formuluotę, dėl kurios abi šios nuostatos galėtų koegzistuoti ir nereikėtų jų paneigti“. Jis nurodė, kad „prieštaravimai, kokie numatyti Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, kyla tik tada, kai pagal kitas nei pateiktos [toje] direktyvoje nuostatas, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai, prekybininkams, nepaliekant jokios diskrecijos, nustatomos pareigos, nesuderinamos su nustatytomis Direktyvoje 2005/29“(43).
88. Trečia, kaip suprantu ir kaip nurodo Compass Banca, Direktyvos 2016/97 24 straipsnyje „draudimo produktų platintojams“ nustatytos pareigos dviem atvejais. Pirmasis atvejis yra tada, kai „draudimo produktas“ siūlomas „kartu su papildomai teikiamu ne draudimo produktu ar paslauga kaip paketo arba to paties susitarimo dalis“(44). Šiai situacijai taikomos šios minėto straipsnio dalys:
– draudimo produktų platintojas informuoja klientą, ar skirtingas sudedamąsias dalis galima įsigyti atskirai ir, jeigu taip, pateikia tinkamą skirtingų susitarimo ar paketo sudedamųjų dalių aprašą, taip pat atskirus duomenis apie kiekvienos sudedamosios dalies įkainius ir mokesčius (24 straipsnio 1 dalis);
– draudimo produktų platintojas turi nurodyti kliento reikalavimus ir poreikius, susijusius su draudimo produktais, kurie yra bendro paketo arba to paties susitarimo dalis (24 straipsnio 6 dalis); ir
– valstybės narės gali palikti galioti arba patvirtinti papildomas griežtesnes priemones arba konkrečiais atvejais įsikišti, kad uždraustų draudimo produktų pardavimą kartu su papildomai teikiama ne draudimo paslauga ar produktu kaip paketo arba to paties susitarimo dalį, kai jos gali įrodyti, kad tokia praktika yra žalinga vartotojams (24 straipsnio 7 dalis).
89. Man atrodo, kad tik paskutinė iš trijų mano ką tik paminėtų straipsnio dalių (24 straipsnio 7 dalis) gali būti nesuderinama su Direktyvos 2005/29 nuostatomis. Kaip paaiškinau ankstesniame skirsnyje, ta direktyva turi būti aiškinama taip, kad jeigu komercinė veikla nėra aiškiai nurodyta jos I priede, ji negali būti uždrausta remiantis tuo, kad iš esmės yra „nesąžininga“ (t. y. „nesąžininga“ esant bet kurioms aplinkybėms).
90. Vis dėlto manau, kad 24 straipsnio 7 dalyje iš valstybių narių nereikalaujama ir joms net nėra leidžiama nustatyti tokio bendro draudimo. Iš tiesų šioje nuostatoje tik numatyta, kad valstybės narės „gali“ uždrausti kryžminį draudimo produktų ir papildomai tiekiamų produktų ar paslaugų pardavimą „konkrečiais atvejais“, kai gali įrodyti, kad tokia praktika yra žalinga vartotojams.
91. Pridurčiau, kad šį griežtą aiškinimą, mano nuomone, patvirtina Direktyvos 2016/97 53 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad „kryžminis pardavimas yra įprasta draudimo produktų platintojų naudojama strategija visoje [Europos] Sąjungoje“, ir pripažįstama, kad nors „tam tikrais atvejais gali būti nepakankamai paisoma klientų interesų“, ši veikla taip pat „gali būti nauding[a] [klientams]“.
92. Bet kuriuo atveju Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 7 dalis taikoma tik jeigu i) draudimo produktas gali būti laikomas „pagrindiniu“ arba „svarbiausiu“ produktu, o kitas produktas arba paslauga yra „papildomas“ arba „šalutinis“ jo atžvilgiu ir ii) abu produktai „siūlomi kaip paketo arba to paties susitarimo dalis“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar Compass Banca siūlomi produktai atitinka šiuos reikalavimus. Vis dėlto, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, abejoju, ar asmeninė paskola, kurią ši bendrovė siūlo savo klientams, galėtų būti laikoma „papildoma“ šalia draudimo liudijimo, kurį ji jiems siūlo įsigyti kartu. Tarp kitko, man atrodo, kad veikiau yra priešingai, nes Compass Banca komercinę veiklą sudaro draudimo liudijimų pardavimas klientams, kurie jau pasirašinėja asmeninės paskolos sutartis su šia bendrove.
93. Antroji Direktyvos 2016/97 24 straipsnyje išvardytų pareigų grupė taikoma tada, kai „draudimo produktas yra teikiamas papildomai su preke ar paslauga, kuri nėra draudimas, kaip paketo arba to paties susitarimo dalis“ (scenarijus, kuris, kaip ką tik paaiškinau, atrodo, geriau atitinka pagrindinėje byloje nagrinėjamas aplinkybes). Svarbios šios minėto straipsnio dalys:
– draudimo produktų platintojas privalo pasiūlyti klientui galimybę prekę ir paslaugą nusipirkti atskirai (išskyrus atvejus, kai produktui ar paslaugai, su kuria draudimo produktas yra tiekiamas papildomai, taikomos specialiosios tam tikrų kitų direktyvų nuostatos) (24 straipsnio 3 dalis); ir
– draudimo produktų platintojas privalo nurodyti kliento reikalavimus ir poreikius, susijusius su draudimo produktais, kurie yra bendro paketo arba to paties susitarimo dalis (24 straipsnio 6 dalis).
94. Šiuo atveju taip pat nematau jokio šiose 24 straipsnio dalyse numatytų pareigų ir Direktyvoje 2005/29 nustatytų taisyklių nesuderinamumo. Visų pirma manau, kad Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 3 dalyje nereikalaujama, jog nacionalinės kompetentingos institucijos imtųsi griežtesnių priemonių, nei reikalaujama Direktyvoje 2005/29, pavyzdžiui, kad jos apskritai uždraustų kryžminį draudimo produktų, kurie teikiami papildomai su kitais produktais arba paslaugomis (įskaitant finansinius produktus), pardavimą. Iš tiesų toje nuostatoje tik reikalaujama, kad, jeigu tokių produktų ir (arba) paslaugų pardavimas klientams yra susietas, klientai taip pat turėtų galimybę juos pirkti atskirai.
95. Toje nuostatoje taip pat nereikalaujama, kad šios institucijos netaikytų tam tikrų priemonių, kurias turi teisę taikyti pagal Direktyvą 2005/29. Konkrečiai manau, kad pagal Direktyvos 2016/97 24 straipsnio 3 dalį nedraudžiama nacionalinei kompetentingai institucijai, kaip antai AGCM, nustatyti septynių dienų laikotarpio tarp dviejų sutarčių, susijusių, atitinkamai, su asmenine paskola ir draudimo liudijimu, kurias kartu siūlo tas pats prekybininkas, pasirašymo, jeigu įrodoma, kad tokia veikla „toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes“ yra „agresyvi“, taigi – „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius.
96. Esant šioms aplinkybėms, siūlau Teisingumo Teismui į ketvirtąjį klausimą atsakyti taip, kad nėra prieštaravimo tarp Direktyvos 2005/29 nuostatų ir Direktyvos 2016/97 24 straipsnio. Toje nuostatoje nereikalaujama, kad nacionalinės kompetentingos institucijos imtųsi griežtesnių priemonių, nei reikalaujama Direktyvoje 2005/29, pavyzdžiui, apskritai uždraustų komercinę veiklą, kurią sudaro kryžminis asmeninės paskolos ir draudimo liudijimo pardavimas. Pagal šią nuostatą taip pat nedraudžiama šioms institucijoms nustatyti septynių dienų laikotarpio tarp dviejų su šiais produktais susijusių sutarčių pasirašymo, jeigu įrodoma, kad nagrinėjama komercinė veikla „toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes“ yra „agresyvi“, taigi – „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius.
97. Baigdamas šį skirsnį pasakysiu keletą žodžių apie tai, kad produktai, kuriuos Compass Banca klientams parduoda kartu, yra ne tik „draudimo produktai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2016/97, bet ir finansiniai produktai. Šiuo atžvilgiu svarbi nuostata yra Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 9 dalis. Toje nuostatoje įtvirtinta, kad „[d]ėl „finansinių paslaugų“, apibrėžiamų Direktyvoje 2002/65/EB(45), <...> valstybės narės gali nustatyti reikalavimus, kurie yra labiau norminantys arba griežtesni nei [Direktyva 2005/29] jos derinamoje srityje“. Sąvoka „finansinė paslauga“ Direktyvos 2002/65 2 straipsnio b punkte apibrėžta kaip „bet kokia bankinio, kreditinio, draudimo, asmeninės pensijos, investicinio ar mokamojo pobūdžio paslauga“. Šios paslaugos apima ir asmeninės paskolos, ir draudimo liudijimo, pavyzdžiui, tokių, kokius savo klientams siūlo Compass Banca, pardavimą.
98. Iš šių aplinkybių matyti, kad jeigu Italijos įstatymų leidėjas, remdamasis tos direktyvos 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintu lex specialis, būtų nusprendęs priimti priemonę, pagal kurią būtų apskritai uždraustas kryžminis asmeninės paskolos ir draudimo liudijimo pardavimas (šią aplinkybę turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), tokia priemonė būtų suderinama su tuo teisės aktu.
99. Vis dėlto pažymiu, kad Compass Banca ir Europe Assistance Italia teigia, jog Italijos įstatymų leidėjas tokios priemonės nepriėmė(46). Remdamasis tuo manau, kad Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 9 dalis neturi įtakos išvadoms, kurias padariau ankstesniuose skirsniuose.
V. Išvada
100. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“)
turi būti aiškinama taip, kad „vidutinis vartotojas“ nebūtinai yra racionalus asmuo, kuris aktyviai siekia gauti svarbią informaciją, racionaliai analizuoja jam pateiktą informaciją, taigi gali priimti informacija paremtus sprendimus. Nors tam tikrose situacijose gali būti laikoma, kad „vidutinis vartotojas“ gali veikti racionaliai ir priimti informacija paremtą sprendimą, ši sąvoka yra pakankamai lanksti, kad kitose situacijose jis galėtų būti suvokiamas kaip „ribotai racionalus“ asmuo, kuris veikia negavęs svarbios informacijos arba nesugeba racionaliai analizuoti jam pateiktos informacijos (įskaitant informaciją, kurią jam pateikia prekybininkas).
2. Tos direktyvos 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad
komercinė veikla, kai prekybininkas ne tik kartu parduoda du produktus, bet ir pateikia informaciją klientams taip, kad jie manytų, jog turi įsigyti abu produktus kartu, savaime nėra „agresyvi“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas. Valstybių narių kompetentingos institucijos turi įvertinti tokią komercinę veiklą „toje faktinėje situacijoje, atsižvelg[damos] į visus jos ypatumus ir aplinkybes“, kad nustatytų, ar ji atitinka šiose nuostatose įtvirtintus reikalavimus. Įrodinėjimo pareiga neperkeliama prekybininkui. Vis dėlto, jeigu baigdamos šį vertinimą tos institucijos padaro išvadą, kad komercinė veikla yra „agresyvi“, kaip tai suprantama pagal tas nuostatas, jos turi ją uždrausti. Tam jos gali, pavyzdžiui, pareikalauti, kad sutarčių dėl šių dviejų produktų pasirašymą skirtų septynių dienų laikotarpis. Be to, jeigu abu produktai susiję su „finansinėmis paslaugomis“, valstybės narės, taikydamos tos pačios direktyvos 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą lex specialis, gali priimti taisykles, draudžiančias kryžminį šių produktų pardavimą.
3. 2016 m. sausio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/97 dėl draudimo produktų platinimo 24 straipsnis
turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama valstybių narių kompetentingoms institucijoms nustatyti septynių dienų laikotarpio tarp dviejų sutarčių, susijusių, atitinkamai, su asmenine paskola ir draudimo liudijimu, kuriuos kartu siūlo tas pats prekybininkas, pasirašymo, jeigu įrodoma, kad tokia veikla „toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes“, yra „agresyvi“, taigi – „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.