TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. spalio 19 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Valstybių narių teikiama pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „įmonė“ – Reglamentas (ES) 2015/1589 – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Sprendimas (ES) 2015/456 – Miško žemės mainai – „Rinkos vertės“ nustatymas“
Byloje C‑325/22
dėl Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija) 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. gegužės 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
TS,
HI
prieš
Ministar na zemedelieto, hranite i gorite
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai O. Spineanu-Matei, J.‑C. Bonichot (pranešėjas), S. Rodin ir L. S. Rossi,
generalinis advokatas A. Rantos,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova ir L. Zaharieva,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Georgieva ir B. Stromsky,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 107 straipsnio, 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 16 straipsnio 3 dalies ir 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo (ES) 2015/456 dėl valstybės pagalbos Nr. SA.26212 (11/C) (ex 11/NN – ex CP 176/A/08) ir SA.26217 (11/C) (ex 11/NN – ex CP 176/B/08), kurią suteikė Bulgarijos Respublika vykdydama miško žemės mainus (OL L 80, 2015, p. 100; toliau – 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimas), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant fizinio asmens ir juridinio asmens ginčą su Ministar na zemedelieto, hranite i gorite (žemės ūkio, maisto ir miškų ministras) dėl prašymo grąžinti valstybės pagalbą, kurią jie gavo vykdydami miško žemės mainus.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Sprendimas 2015/1589
3 Reglamento 2015/1589 16 straipsnio „Pagalbos išieškojimas“ 3 dalyje numatyta:
Nepažeidžiant nei vieno Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodymo pagal [SESV] 278 straipsnį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti [Europos] Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Sąjungos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“
2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimas
4 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo 125–128, 156 ir 171 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
(125) Tačiau pirmiausia taip pat būtina šiuo atveju pagalvoti, ar galimi su mainų sandoriais susiję pagalbos gavėjai yra įmonės, atitinkančios [SESV] 107 straipsnio 1 dalį. To reikia dėl to, kad, remiantis tos nuostatos formuluote, valstybės pagalbos taisyklės taikomos tik tada, kai pagalbos gavėjas yra įmonė.
(126) <…> Teisingumo Teismas <…> įmonę Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais apibrėžia kaip ekonomine veikla besiverčiantį subjektą neatsižvelgiant į jo juridinį statusą ar finansavimo būdą <…>. Remiantis [Teisingumo Teismu], bet kokia veikla, susijusi su prekių ir paslaugų siūlymu rinkoje, yra ekonominė veikla <…>. Subjekto priskyrimas prie įmonių kategorijos visada susijęs su tam tikra veikla. Subjektas, vykdantis tiek ekonominę, tiek neekonominę veiklą, turi būti laikomas įmone tik dėl to, kad vykdo ekonominę veiklą. Įmonė nebūtinai turi būti juridinis asmuo; pagal valstybės pagalbos taisykles fiziniai asmenys taip pat gali būti laikomi įmone, jeigu verčiasi ekonomine veikla.
(127) Turint tai omenyje reikėtų pažymėti, kad tam tikri ginčijamų mainų sandorių pagalbos gavėjai nagrinėjamuoju laikotarpiu nevykdė ekonominės veiklos, susijusios su išmainyta miško žeme, tokios veiklos jie nevykdo ir dabar. Taigi, tie pagalbos gavėjai negali būti laikomi įmonėmis pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį, todėl laikoma, kad valstybės pagalba buvo nesuteikta jiems vykdant mainų sandorius su Bulgarijos valstybe.
(128) Vadinasi, likusi šio sprendimo dalis yra susijusi tik su tais ginčijamų mainų sandorių pagalbos gavėjais, kurie yra įmonės pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį.
<…>
(156) Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, Komisija konstatuoja, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu Bulgarijos valdžios institucijų vykdyti mainai valstybės pagalba pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį yra tais atvejais, kai to sandorio šalis yra įmonė pagal tas nuostatas, sandoriams naudotos administracinės kainos neatitinka rinkos kainų ir neįvykdytos Reglamente (EB) Nr. 1407/2013 (2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo (OL L 352, 2013, p. 1) išdėstytos de minimis sąlygos.
<…>
(171) Šiuo atveju galimi nesuderinamos valstybės pagalbos gavėjai yra tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvavo 132 mainų sandoriuose, per nagrinėjamąjį laikotarpį vykdytuose su Bulgarijos valstybės institucijomis. Bulgarijos valdžios institucijos iš šios grupės turėtų atimti tuos fizinius ir juridinius asmenis, kurie nėra „įmonės“ pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį <…>“
5 Šio sprendimo 1 straipsnyje numatyta:
„Valstybės pagalba, suteikta įmonėms 2007 m. sausio 1 d.–2009 m. sausio 27 d. valstybinės miško žemės ir privačios miško žemės mainų sandoriais, Bulgarijos Respublikos neteisėtai vykdytais pažeidžiant [SESV] 108 straipsnio 3 dalį, yra nesuderinama su vidaus rinka.“
6 Šio sprendimo 6 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktuose nustatyta:
„1. Per keturis mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Bulgarijos Respublika Komisijai pateikia šią informaciją:
<…>
b) nurodyti atvejus, kuriais susigrąžinimas bus vykdomas remiantis rinkos kainomis, buvusiomis vykdant mainų sandorius, Bulgarijos Respublikos nurodytus medžiagoje 2014/032997;
c) nurodyti atvejus, kai susigrąžinimas bus vykdymas panaikinant mainų sandorius;
d) nurodyti atvejus, kai susigrąžinimas bus vykdomas remiantis nepriklausomo eksperto vertintojo nustatytomis sumomis, ir pateikti dokumentus, kuriais įrodoma, kad toks nepriklausomas ekspertas, išrinktas konkurso būdu ir gavus Komisijos sutikimą, buvo paskirtas.“
7 Šio sprendimo 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatyta:
„Per aštuonis mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Bulgarijos Respublika Komisijai pateikia šią informaciją:
a) pagalbos gavėjų, gavusių pagalbą 1 straipsnyje nurodytais mainų sandoriais, sąrašą ir bendrą kiekvieno iš jų tais mainų sandoriais gautos pagalbos sumą;
b) bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), kuri turi būti išieškota iš kiekvieno pagalbos gavėjo“.
Komisijos komunikatas dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę ir pastatus
8 Komisijos komunikato dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę ir pastatus (OL C 209, 1997, p. 3) 2 punkto a papunkčio paskutinėje pastraipoje numatyta:
„Rinkos kaina“ reiškia galimą žemės ir pastatų pardavimo kainą pagal atskirą sutartį, sudarytą tarp norinčio parduoti pardavėjo ir pirkėjo vertės nustatymo dieną, darant prielaidą, kad turtas yra viešai pateikiamas į rinką, rinkos sąlygos leidžia jį parduoti numatyta tvarka bei atsižvelgiant į turto pobūdį, yra numatytas normalus laikotarpis deryboms dėl jo pardavimo <…>.“
Bulgarijos teisė
Valstybės pagalbos įstatymas
9 Zakon za darzhavnite pomoshti (Valstybės pagalbos įstatymas; DV, Nr. 85, 2017 m. spalio 24 d.) 38 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse dėl neteisėtos valstybės pagalbos, kuri Komisijos sprendimu pripažinta nesuderinama su vidaus rinka, susigrąžinimo numatyta:
„(9) 7 dalies 2 punkte nurodytą vertinimą atlieka įgaliotas nepriklausomas vertintojas, įregistruotas pagal Įstatymą dėl nepriklausomų vertintojų <…>
(10) 7 dalies 2 punkte nurodytą vertinimą atlikti prašo pagalbos administratorius ir jį patvirtina Europos Komisijos sprendime nustatytomis sąlygomis ir terminais.
(11) Jei pagalbos administratorius nesutinka su 7 dalies 2 punkte nurodytu vertinimu, jis motyvuotu aktu paprašo, kad antrą vertinimą atliktų trys vertintojai, išskyrus atvejus, kai vertinimo prašoma pagal Zakon za obshtestvenite porachki (Viešųjų pirkimų įstatymas).“
Valstybės nuosavybės įstatymas
10 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Zakon za darzhavnata sobstvenost (Valstybės nuosavybės įstatymas; DV, Nr. 44, 1996 m. gegužės 21 d.; toliau – Valstybės nuosavybės įstatymas) 32 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:
„1 dalyje numatyta tinkama piniginė kompensacija nustatoma remiantis panašiomis savybėmis pasižyminčių sklypų, esančių šalia nusavinamo sklypo, rinkos kainomis ir atsižvelgiant į žemės sklypų paskirtį prieš įsigaliojant detaliajam teritorijos planui arba prieš patvirtinant detalųjį teritorijos planą, kuriame numatyta pastatyti valstybinį objektą ir dėl kurio yra priimtas galiojantis nutarimas, leidžiantis laikinai vykdyti jo statybą.“
11 Dopalnitelni razporedbi na zakon za darzhavnata sobstvenost (Įstatymo dėl valstybės nuosavybės papildomos nuostatos) 1a straipsnyje nustatyta:
„Šiame įstatyme:
<…>
2) „Rinkos kaina“ – tai visų teisinių sandorių, susijusių su pirkimu ir pardavimu, mainais, daiktinių teisių sukūrimu ar nuosavybės teisės perdavimu už statybos įsipareigojimą, hipoteka, skirta pirkimo ir (arba) pardavimo sutarčiai užtikrinti, valstybinių ar privačių antstolių, valdžios institucijų ar savivaldybių vykdomais pardavimais aukcione, taip pat kitų neatlygintinių teisinių sandorių, išskyrus sandorius, susijusius su nematerialiąja žemės sklypo dalimi, kai bent viena iš šalių yra įmonė, kurie buvo sudaryti per paskutinius dvylika mėnesių iki užsakymo atlikti vertinimą ir įregistruoti žemės sklypo buvimo vietos registravimo valdžios institucijoje, vidutinė kaina. Jei per paskutinius dvylika mėnesių iki užsakymo atlikti vertinimą buvo įregistruota daugiau kaip dvidešimt teisinių sandorių, nustatant rinkos kainą atsižvelgiama į dvidešimt paskutinių registracijų. Vidutinė kaina nustatoma remiantis bent dviem atitinkamais teisiniais sandoriais.
<…>
(4) Žemės sklypai, esantys šalia nusavintųjų – tai žemės sklypai, esantys šiose teritorijose:
a) tame pačiame didžiųjų miestų, kurie yra suskirstyti į rajonus, rajone;
b) tame pačiame kitų miestų, gyvenamųjų vietovių ar savivaldybių mikrorajone;
c) toje pačioje žemės ūkio ir miško žemės zonos teritorijoje.“
Miškų įstatymas
12 Nuo 2011 m. galiojančio Zakon za gorite (Miškų įstatymas; DV Nr. 19, 2011 m. kovo 8 d.) pereinamojo laikotarpio ir baigiamųjų nuostatų 3 straipsnyje nustatyta:
„(1) Pagal šį įstatymą negalima pakeisti paskirties ir negali būti atliekama jokia statyba miško teritorijose esančiuose žemės sklypuose, kuriuos fiziniai ir juridiniai asmenys arba savivaldybės įsigijo iš valstybės po to, kai iki įstatymo paskelbimo Darzhaven vestnik [(Valstybės žinios)] buvo įvykdyti mainai.
(2) 1 dalyje nustatytas draudimas taip pat taikomas pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui, išskyrus atvejus, kai atitinkamą miško teritoriją įsigyja valstybė.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 Ginčas pagrindinėje byloje kilo Bulgarijos Respublikai vykdant masinį miško žemės, kuri buvo nacionalizuota 1947 m., grąžinimą buvusiems savininkams.
14 Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad 2002 m. vasario 22 d. įsigaliojęs Miškų įstatymo pakeitimas leido privatizuotą miško žemę išmainyti į šios valstybės narės miško žemę.
15 Be to, sklypų, kuriais mainytasi, kainos buvo nustatomos remiantis Bulgarijos teisės aktuose numatytais kriterijais.
16 2008 m. lapkričio 26 d. Darzhavna agentsia po gorite (Nacionalinė miškų administracija, Bulgarija) ir fizinis asmuo TS sudarė miško žemės mainų sutartį (toliau – ginčijami mainai).
17 Po dviejų mėnesių TS perdavė pagal šią sutartį įsigytus žemės sklypus Bulgarijoje įsteigtai privačiai bendrovei HI, kurią valdė ir kurios dalį akcijų turėjo pats TS. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą teismo nutarties matyti, kad ginčijamų mainų įvykdymo momentu TS jau buvo HI partneris.
18 HI vykdo veiklą viešbučių, maitinimo, miškininkystės, medienos perdirbimo ir prekių pardavimo srityse. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad HI kai kuriuose taip įsigytuose žemės sklypuose norėjo statyti viešbučio kompleksą ir šiuo tikslu 2009 m. rugpjūčio mėn. kompetentingoms institucijoms pateikė prašymą pakeisti jų paskirtį.
19 Vis dėlto šis nekilnojamojo turto sandoris negalėjo būti užbaigtas dėl 2009 m. rugsėjo 3 d. Narodno sabranie na Republika Bulgaria (Bulgarijos Respublikos Nacionalinė Asamblėja) priimto moratoriumo (DV, Nr. 72, 2009 m. rugsėjo 8 d.) ir vėlesnės teisės nuostatos, draudžiančios pakeisti iš Bulgarijos Respublikos įsigytų žemės sklypų paskirtį.
20 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendime Komisija nusprendė, kad šios valstybės narės atlikti miško žemės mainų sandoriai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jeigu tokio sandorio šalys yra įmonės, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir jeigu šios valstybės narės miško sklypų vertė neatspindi rinkos vertės, nebent tai būtų de minimis pagalba, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1407/2013.
21 Komisija nusprendė, kad tam tikrą pagalbą, suteiktą įmonėms vykdant aptariamus miško žemės mainų sandorius laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d., Bulgarijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos, iki 2009 m. sausio 27 d., ši valstybė narė suteikė neteisėtai, kad ji nesuderinama su vidaus rinka ir kad ši valstybė narė turi ją susigrąžinti.
22 2020 m. liepos 8 d., taikydamos 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimą, Bulgarijos valdžios institucijos, remdamosi miško žemės vertinimo ataskaita, akte dėl valstybės viešosios skolos konstatavimo nusprendė, kad TS ir HI turi solidariai grąžinti dėl ginčijamų mainų gautą 294 627 BGN pagalbą kartu su 145 737,79 BGN palūkanomis, iš viso 440 364,79 BGN (apie 224 700 eurų).
23 TS ir HI apskundė šį aktą Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija) ir jame tvirtino, pirma, kad jie negali būti laikomos „įmonėmis“, kaip jos suprantamos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes vykdant ginčijamus mainus įsigyti žemės sklypai galiausiai nebuvo naudojami ekonominiams tikslams, ir, antra, kad nacionalinė administracija klaidingai įvertino grąžintinos pagalbos sumą. Jų teigimu, žemės sklypų, kuriais apsimainyta, vertės nustatymą turėtų atlikti teismas pagal Įstatymo dėl valstybės nuosavybės papildomų nuostatų 1a straipsnio 2 ir 4 punktuose numatytą metodą, taikomą privačios žemės nusavinimo viešojo intereso tikslais atveju.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, kiek tai susiję su 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo įgyvendinimu, nacionalinėje jurisprudencijoje nesutariama dėl to, ar, atsižvelgiant į to sprendimo 127 konstatuojamosios dalies formuluotę, kvalifikavimas kaip „įmonės“ turi priklausyti nuo to, ar vykdant žemės sklypų mainus įsigyta miško žemė yra naudojama komerciškai.
25 Tas teismas taip pat nurodo, kad objektyvus žemės sklypo „rinkos vertės“ kriterijus, nustatytas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje siekiant įvertinti, ar valstybei priklausančio žemės sklypo įsigijimas yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, skiriasi nuo Įstatymo dėl valstybės nuosavybės papildomų nuostatų 1a straipsnio 2 ir 4 punktuose numatyto rinkos kainos nustatymo metodo, kuriuo remiasi pareiškėjai pagrindinėje byloje.
26 Tokiomis aplinkybėmis Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1) Ar pagalbos gavėjui, kuriam pagal mainų sutartį neteisėtai suteikta valstybės pagalba, dėl kurios jis įgijo žemės sklypų miško valdoje (privačioje valstybės nuosavybėje), netaikoma sąvokos „įmonė“ apibrėžtis, jeigu pagal metinius balansus jis vykdo ekonominę veiklą siūlydamas prekes ir paslaugas atitinkamoje rinkoje, tačiau, remiantis [2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo] 127 konstatuojamąja dalimi, su išmainyta žeme nevykdo jokios tiesioginės ar netiesioginės ekonominės veiklos, nes nacionalinėje teisėje numatytas objektyvus draudimas, pagal kurį jis negali keisti žemės sklypo naudojimo paskirties ir žemės sklype, kuris buvo atidalytas iš miškingos žemės, vykdyti statybų ar jo parduoti?
2) Ar SESV 107 straipsnis turi būti aiškinamas ir taikomas taip, kad, atsižvelgiant į „įmonės“ statusą ir taikant „įmonės“ kriterijus, neteisėtai gautos valstybės pagalbos gavėjo paraiškoje pateiktas ir faktiškai aprašytas investicinis projektas, kuris turi būti įgyvendintas išmainytame valstybinės žemės sklype, esančiame miško valdoje, ir kuris yra sąlyga norint pradėti vėlesnę plėtros būdu gautų žemės sklypų atidalijimo procedūrą, taip pat atsižvelgiant į duomenis, surinktus apie baigtą pirmąjį išankstinio derinimo administracinės procedūros etapą, laikytinas teisiškai reikšminga aplinkybe, nepaisant to, kad dėl parlamento taikomo moratoriumo ir vėliau priimtos teisės aktų nuostatos, kuria aiškiai nustatytas draudimas keisti iš valstybės įsigytų žemės sklypų naudojimo paskirtį ir vykdyti jų plėtrą, investicinį projektą įgyvendinti tapo objektyviai neįmanoma?
3) Ar SESV 107 straipsnis ir [Reglamento 2015/1589] 16 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [Įstatymo dėl valstybės nuosavybės papildomų nuostatų] 1a straipsnio 2 ir 4 punktai, pagal kurią, siekiant nustatyti valstybės pagalbos, gautos išmainius žemę miško valdoje (privačioje valstybės nuosavybėje), dydį, neleidžiama remtis žemės sklypų rinkos kaina, nes ją apskaičiuojant atsižvelgiama į rinkos veiksnius ir vertinimo kriterijus, dėl kurių nukrypstama nuo tikrosios žemės sklypo vertės, ir ar tokia nacionalinės teisės nuostata šia prasme pažeidžia veiksmingumo principą?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad įmonėmis valstybės pagalbos gavėjomis, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti laikomi tik tie žemės sklypus pagal tame sprendime nurodytus miško žemės mainų sandorius įsigiję asmenys, kurie juos naudoja ekonominei veiklai vykdyti.
28 Pirmiausia reikia pažymėti, kad atsakymas į šį klausimą neturi įtakos nei klausimui, ar TS yra „įmonė“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nei klausimui, ar TS ir HI gali būti laikomi solidariai gavusiais valstybės pagalbą pagal šią nuostatą.
29 Be to, reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog sąvoka „įmonė“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo, o ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kai tam tikroje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (2017 m. birželio 27 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/16, EU:C:2017:496, 41 ir 45 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
30 Vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad kvalifikavimas kaip „įmonės“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, priklauso nuo to, ar atitinkama ekonominė veikla yra susijusi su turtu, kurio įsigijimas laikomas valstybės pagalba pagal šią nuostatą.
31 Be to, reikia priminti, kad SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta prevencinė esamos pagalbos pakeitimų ir naujos pagalbos projektų kontrolė, kad būtų įgyvendinama tik su vidaus rinka suderinama pagalba (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32 Todėl pagal tokią išankstinio leidimo teikti valstybės pagalbą sistemą, kuri grindžiama pagalbos projektų ex ante vertinimu, kvalifikavimo kaip „įmonės“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, negalima padaryti priklausomo nuo atsitiktinių aplinkybių, atsirandančių po pagalbos suteikimo, kaip antai įgyto turto naudojimo ekonominiais tikslais.
33 Galiausiai dėl sąvokos „įmonė“ apibrėžties, kurią Komisija pateikė savo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendime, pažymėtina, kad jo 1 straipsnyje nurodyta „įmonėms“ suteikta valstybės pagalba, nepatikslinant šios sąvokos.
34 Tiesa, to sprendimo 127 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „tam tikri ginčijamų mainų sandorių pagalbos gavėjai nagrinėjamuoju laikotarpiu nevykdė ekonominės veiklos, susijusios su išmainyta miško žeme, tokios veiklos jie nevykdo ir dabar“, o tai reiškia, kad „tie pagalbos gavėjai negali būti laikomi įmonėmis pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį, todėl laikoma, kad valstybės pagalba buvo nesuteikta jiems vykdant mainų sandorius su Bulgarijos valstybe“.
35 Vis dėlto iš visos minėto sprendimo struktūros, ypač iš jo 126 ir 128 konstatuojamųjų dalių, matyti, kad Komisija taip pat ne kartą kalba įmones, „pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį“, visiškai nesiedama tokio kvalifikavimo su ekonomine veikla, susijusia su šia miško žeme.
36 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo dalyje, susijusioje su atitinkamos pagalbos „gavėjų“ nustatymu, esančioje 171 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad reikėtų neįtraukti fizinių ir juridinių asmenų, „kurie nėra „įmonės“ pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį“, nepateikiant daugiau paaiškinimų.
37 Galiausiai pagal suformuotą jurisprudenciją, kai Sąjungos antrinės teisės aktą galima aiškinti įvairiai, pirmenybę reikia teikti Sutartį atitinkančiam aiškinimui, o ne tokiam, dėl kurio reikėtų konstatuoti nesuderinamumą su ja (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Vadinasi, reikia manyti, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo 127 konstatuojamojoje dalyje kalbama tik apie ypatingą situaciją, kai subjektas negali būti laikomas „įmone“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taigi, ši konstatuojamoji dalis negali pagrįsti tokio minėto sprendimo aiškinimo, kad tik subjektai, vykdantys ekonominę veiklą, susijusią su žemės sklypais, įsigytais vykdant tame sprendime nurodytus žemės sklypų mainus, gali būti laikomi valstybės pagalbą gaunančiomis įmonėmis, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
39 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad neturi būti laikoma, jog tik tie žemės sklypus pagal tame sprendime nurodytus miško žemės mainų sandorius įsigiję asmenys, kurie juos naudoja ekonominei veiklai vykdyti, yra įmonės valstybės pagalbos gavėjos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
Dėl antrojo klausimo
40 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar aplinkybė, kad subjektas, kuris miško žemės įsigijo vykdydamas ginčijamus mainus, ketino ją naudoti savo ekonominėje veikloje, tačiau to negalėjo padaryti dėl vėlesnės nacionalinės teisės raidos, yra reikšminga vertinant, ar šis subjektas yra „įmonė“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
41 Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, pagal kurį 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendime sąvoka „įmonė“ nesiejama tik su subjektais, kurie naudojo taip įsigytą miško žemę ekonominiais tikslais, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl trečiojo klausimo
42 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 107 straipsnio 1 dalis ir Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama valstybės pagalbos, gautos įsigyjant žemės sklypus vykdant miško žemės mainus, dydį nustatyti remiantis tokiais kriterijais, kurie numatyti Įstatymo dėl valstybės nuosavybės papildomų nuostatų 1a straipsnio 2 ir 4 punktuose.
43 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šie kriterijai susiję su vidutinėmis užregistruotų nekilnojamojo turto sandorių, sudarytų dėl žemės sklypų, pasižyminčių analogiškomis savybėmis kaip ir vertinami žemės sklypai ir esančių šalia jų, kainomis, kai bent viena iš jų šalių yra verslininkas ir jie yra sudaryti per dvylikos mėnesių laikotarpį iki vertinimo.
44 Pareiškėjai pagrindinėje byloje tvirtina, kad šie kriterijai turėjo būti taikomi nustatant susigrąžintinos valstybės pagalbos sumą, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jie neleidžia nustatyti miško žemės, dėl kurios buvo įvykdyti ginčijami mainai, rinkos vertės.
45 Taigi, trečiąjį klausimą reikia performuluoti ir konstatuoti, kad juo tas teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalį draudžiama, kad kriterijai, leidžiantys nustatyti valstybės pagalbos, gautos įsigyjant žemės sklypus, dydį, būtų grindžiami vidutinėmis nekilnojamojo turto sandorių, sudarytų dėl žemės sklypų, pasižyminčių analogiškomis savybėmis kaip ir vertinami žemės sklypai ir esančių šalia jų, kainomis, kai bent viena iš jų šalių yra verslininkas ir jie yra sudaryti per dvylikos mėnesių laikotarpį iki vertinimo.
46 Reikia priminti, kad Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog, nepažeidžiant nė vieno Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodymo pagal SESV 278 straipsnį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Sąjungos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisės aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.
47 Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagrindinis neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos susigrąžinimo tikslas yra panaikinti konkurencijos iškraipymą dėl neteisėta pagalba suteikto konkurencinio pranašumo ir kad padėties, buvusios iki neteisėtos arba su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos, atkūrimo tikslas yra būtina sąlyga siekiant išsaugoti Sutarčių nuostatų dėl valstybės pagalbos veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo Nelson Antunes da Cunha, C‑627/18, EU:C:2020:321, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
48 Galiausiai taip pat reikia priminti, kad kai atitinkama valstybė narė turi apskaičiuoti susigrąžintiną pagalbą, ji tai turi padaryti remdamasi sprendime susigrąžinti pagalbą nurodytu metodu (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Mediaset, C‑69/13, EU:C:2014:71, 21 ir 23 punktus).
49 Šiuo atveju iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokio vertinimo metodo, kaip nurodytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiajame klausime, taikymas visų pirma turi atitikti 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
50 Konkrečiai kalbant, jis turi įvertinti, ar toks metodas atitinka to sprendimo 6 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktus, kuriuose numatyti trys skirtingi pagalbos susigrąžinimo būdai, t. y. pagalbos susigrąžinimas remiantis rinkos kainomis, buvusiomis vykdant mainų sandorius ir nurodytomis Bulgarijos Respublikos medžiagoje 2014/032997, remiantis mainų sandorių ar nepriklausomo eksperto vertintojo nustatytų sumų panaikinimu, ir dokumentais, kuriais įrodoma, kad toks nepriklausomas ekspertas, išrinktas konkurso būdu ir gavus Komisijos sutikimą, buvo paskirtas.
51 Toliau dėl tokio vertinimo metodo, kurį trečiajame klausime nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitikties SESV 107 straipsnio 1 daliai ir Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 daliai reikia priminti, kad viešosios valdžios institucijų atliekamas žemės pardavimas gali turėti valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, požymių, pavyzdžiui, kai ji parduodama ne pagal rinkos vertę, t. y. ne už kainą, kurią būtų galėjęs nustatyti privatus investuotojas, veikiantis įprastomis konkurencijos sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
52 Be to, kaip 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendime nurodė Komisija, kai toks vertinimas, kaip šiuo atveju, vyksta ex post, valstybė narė vertina atitinkamų sklypų rinkos vertę tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas mainų sandoris (pagal analogiją žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 71 ir 72 punktus).
53 Dėl metodo, kuris gali būti taikomas šiuo tikslu, reikia priminti, kad rinkos kainą atitinkančią kainą galima nustatyti remiantis keliais metodais ir nors tarp jų yra geriausios kainos ir ekspertizės metodai, negalima atmesti, kad toks rezultatas gali būti pasiektas taikant ir kitus metodus (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo BVVG, C‑39/14, EU:C:2015:470, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
54 Jei nacionalinėje teisėje yra įtvirtintos viešosios valdžios institucijų parduodamos žemės rinkos vertės apskaičiavimo taisyklės, tam, kad šios taisyklės atitiktų SESV 107 straipsnį, jas taikant visais atvejais turi būti gaunama kuo labiau rinkos vertę atitinkanti kaina. Kadangi ši vertė yra teorinė, išskyrus pardavimo geriausia kaina atvejį, kainos kitimo marža, gauta palyginus su teorine kaina, būtinai turi būti toleruojama (2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 35 punktas).
55 Galiausiai, net jei vertinimo metodas atitiktų SESV 107 straipsnį, negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais taikant šį metodą gaunamas rinkos vertės neatitinkantis rezultatas. Tokiomis aplinkybėmis laikydamasis visoms valstybės institucijoms, įskaitant nacionalinius teismus, tenkančios pareigos netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos nacionalinis teismas privalo jos netaikyti (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 52 punktą).
56 Šiuo atveju dėl vertinimo kriterijų, kaip antai numatytų Įstatymo dėl valstybės nuosavybės papildomų nuostatų 1a straipsnio 2 ir 4 punktuose, reikia konstatuoti, kad iš šio sprendimo 53–55 punktuose primintos jurisprudencijos matyti, jog SESV 107 straipsnio 1 dalis a priori nedraudžia taikyti vertinimo metodo, grindžiamo palyginimu su panašiais nekilnojamojo turto sandoriais, jei jo kriterijai leidžia apskaičiuoti atitinkamos miško žemės rinkos vertę, bet ir nereikalauja jo taikyti.
57 Klausimą, ar tokie vertinimo kriterijai leistų nustatyti šią rinkos vertę ginčijamų mainų momentu, iš esmės turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į jam žinomas faktines ir teisines aplinkybes.
58 Tokiu atveju tas teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar jo nurodyta aplinkybė, kad nekilnojamojo turto sandorių kainos praktiškai yra nuvertintos siekiant sumažinti mokesčių ir notaro atlyginimo dydį, ir Bulgarijos vyriausybės rašytinėse pastabose nurodyta aplinkybė, kad pardavimų, į kuriuos galima atsižvelgti pagal analogiją, nepakanka, kad būtų galima atlikti patikimą palyginimą, atitinka tikrovę.
59 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi patikrinti, ar nekilnojamojo turto sandoriai, į kuriuos šiuo atveju gali būti atsižvelgta, nebuvo įvykdyti praėjus per daug laiko po ginčijamų mainų.
60 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 107 straipsnio 1 dalis ir Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama, kad kriterijai, leidžiantys nustatyti valstybės pagalbos, gautos įsigyjant žemės sklypus vykdant miško žemės mainus, dydį, būtų grindžiami vidutinėmis nekilnojamojo turto sandorių, sudarytų dėl žemės sklypų, pasižyminčių analogiškomis savybėmis kaip ir vertinami žemės sklypai ir esančių šalia jų, kainomis, kai bent viena iš jų šalių yra verslininkas ir jie yra sudaryti per dvylikos mėnesių laikotarpį iki vertinimo, su sąlyga, kad tokių kriterijų taikymas yra suderinamas su Komisijos sprendimu dėl šios pagalbos susigrąžinimo ir kad jie leidžia nustatyti šių žemės sklypų rinkos vertę mainų sandorio sudarymo momentu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
61 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2014 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimas (ES) 2015/456 dėl valstybės pagalbos Nr. SA.26212 (11/C) (ex 11/NN – ex CP 176/A/08) ir SA.26217 (11/C) (ex 11/NN – ex CP 176/B/08), kurią suteikė Bulgarijos Respublika vykdydama miško žemės mainus,
turi būti aiškinamas taip:
neturi būti laikoma, jog tik tie žemės sklypus pagal tame sprendime nurodytus miško žemės mainų sandorius įsigiję asmenys, kurie juos naudoja ekonominei veiklai vykdyti, yra įmonės valstybės pagalbos gavėjos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
2. SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles, 16 straipsnio 3 dalis
turi būti aiškinamos taip:
pagal jas nedraudžiama, kad kriterijai, leidžiantys nustatyti valstybės pagalbos, gautos įsigyjant žemės sklypus vykdant miško žemės mainus, dydį, būtų grindžiami vidutinėmis nekilnojamojo turto sandorių, sudarytų dėl žemės sklypų, pasižyminčių analogiškomis savybėmis kaip ir vertinami žemės sklypai ir esančių šalia jų, kainomis, kai bent viena iš jų šalių yra verslininkas ir jie yra sudaryti per dvylikos mėnesių laikotarpį iki vertinimo, su sąlyga, kad tokių kriterijų taikymas yra suderinamas su Komisijos sprendimu dėl šios pagalbos susigrąžinimo ir kad jie leidžia nustatyti šių žemės sklypų rinkos vertę mainų sandorio sudarymo momentu.
Parašai.