GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2020 m. rugsėjo 24 d.(1)
Sujungtos bylos C‑434/19 ir C‑435/19
Poste Italiane SpA
prieš
Riscossione Sicilia SpA agente riscossione per la provincia di Palermo e delle altre provincie siciliane (C‑434/19)
ir
Agenzia delle entrate – Riscossione
prieš
Poste Italiane SpA (C‑435/19),
dalyvaujant
Poste italiane SpA – Bancoposta
(Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prejudicinis klausimas – Konkurencija – Valstybės pagalba – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Įmonė, gaunanti valstybių narių suteikiamas specialiąsias ar išimtines teises – Visuotinės ekonominės svarbos paslaugos (VESP) – Savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčiui rinkti skirtos einamosios pašto sąskaitos paslaugos valdymas – Teisės į komisinį atlygį, kurias vienašališkai nustato mokestį renkanti įmonė“
1. Italijoje nuo 1992 m. iki 2011 m. savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčiu (italų k. imposta comunale sugli immobili, toliau – ICI) apmokestinami mokesčių mokėtojai šį mokestį mokėdavo už jo surinkimą atsakingiems koncesininkams (toliau – koncesininkai), kurie iki 2006 m. spalio mėn. buvo privatūs subjektai(2).
2. Mokėjimas turėjo būti atliekamas grynaisiais arba pervedant mokestį į einamąją pašto sąskaitą, kurią koncesininkai privalėjo atidaryti bet kuriame Poste Italiane SpA(3) filiale. Sąskaitos turėtojai šiai bendrovei mokėdavo komisinį mokestį už kiekvieną įplaukų operaciją.
3. Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Teismas, Italija) kelia klausimą, ar „teisės aktais įtvirtinto monopolio“ režimas, bendrovei Poste Italiane nustatytas jai valdant einamosios pašto sąskaitos, į kurią buvo mokamas ICI, paslaugą, yra SESV 106 ir 107 straipsnių neatitinkanti valstybės pagalba. Jis taip pat siekia išsiaiškinti, ar toks režimas suderinamas su SESV 102 straipsniu.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. SESV 14 straipsnyje nurodyta:
„Nepažeisdamos Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio ir šios Sutarties 93, 106 ir 107 straipsnių ir atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Sąjunga ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir Sutarčių taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis. Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato šiuos principus ir sąlygas nepažeidžiant valstybių narių kompetencijos, laikantis Sutarčių teikti, pavesti teikti ir finansuoti tokias paslaugas.“
5. SESV 102 straipsnyje numatyta:
„Kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.
Toks piktnaudžiavimas konkrečiai gali būti:
a) nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas;
b) gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimas pažeidžiant vartotojų interesus;
c) nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį;
d) vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis ir komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokių sutarčių dalyku.“
6. SESV 106 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių Sutartyse nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, kurios yra nustatytos 18 ir 101–109 straipsniuose.
2. Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams.“
7. SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“
8. SESV 108 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 107 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“
B. Nacionalinė teisė
1. Einamosioms pašto sąskaitoms taikomos nuostatos
a) 1996 m. Įstatymas Nr. 662(4)
9. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta:
„18. <…> Nuo 1997 m. sausio 1 d. <…> Poste Italiane gali nustatyti pašto sąskaitų turėtojų mokėtinus komisinius mokesčius. <…>
19. Pašto ir mokėjimų paslaugas, kurioms pagal galiojančius teisės aktus nėra aiškiai numatytas teisės aktais įtvirtinto monopolio režimas, teikia įmonė Poste Italiane ir kiti laisvos konkurencijos sąlygomis veikiantys ūkio subjektai. <…> Poste Italiane privalo vesti atskirą apskaitos registrą, atskirdama, pirma, sąnaudas ir išlaidas, susijusias su paslaugų teikimu pagal teisės aktuose įtvirtinto monopolio režimą, ir, antra, – sąnaudas ir išlaidas, susijusias su paslaugomis, teikiamomis laisvos konkurencijos sąlygomis.
20. Nuo 1997 m. balandžio 1 d. 19 dalyje nurodytų paslaugų kainas, taip pat pagal sutartis, nustato įmonė Poste Italiane, atsižvelgdama į klientų poreikius ir paklausos ypatumus, taip pat į reikalavimą išlaikyti bei plėtoti srauto apimtis <…>“
b) 2001 m. Respublikos Prezidento dekretas Nr. 144(5)
10. Šio dekreto 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „jeigu šiame dekrete nenumatyta kitaip, santykiai su klientais ir einamoji pašto sąskaita reglamentuojami sutartimis, laikantis Civilinio kodekso bei specialiųjų įstatymų nuostatų“.
c) Poste Italiane valdybos sprendimas Nr. 57/1996
11. Šiuo sprendimu buvo sutarta rinkti komisinius mokesčius už kiekvieną mokesčių surinkimo paslaugos koncesininkų atliktą einamosios pašto sąskaitos valdymo operaciją. Komisinio mokesčio dydis laikotarpiu nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gegužės 31 d. buvo 0,05 EUR, o laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. – 0,23 EUR.
2. Teritorinių institucijų mokesčiams taikomos nuostatos
a) 1992 m. Įstatyminis dekretas Nr. 504(6)
12. 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Pagal 2 dalį mokėtinas mokestis turi būti mokamas tiesiogiai koncesininkui, atsakingam už jo surinkimą teritorijoje, kuriai priklauso 4 straipsnyje nurodyta savivaldybė, arba pervedant mokestį į šiuo tikslu koncesininko vardu atidarytą einamąją pašto sąskaitą <…>. Koncesininkui mokėtiną komisinį atlygį moka mokesčius nustatanti savivaldybė ir jis sudaro 1 % surinktų sumų – ne mažiau kaip [1,75 EUR] ir ne daugiau kaip [50 EUR] už kiekvieną mokesčių mokėtojo atliktą mokėjimą.“
b) 1993 m. finansų ministro dekretas Nr. 567(7)
13. Pagal 5–7 straipsnius mokesčių sąskaitos turėtojams leidžiama tiesiogiai koncesininko grynųjų pinigų tvarkymo skyriuose arba kredito įstaigoje pagal neatšaukiamą mokėjimo koncesininkui įgaliojimą įmokėti sumas, susijusias su gyventojų pajamų mokesčiu, juridinių asmenų mokesčiu (taip pat už kitus asmenis), vietiniu pajamų mokesčiu, šiuos mokesčius pakeičiančiais mokesčiais ir PVM.
c) 1997 m. Įstatyminis dekretas Nr. 446(8)
14. Pagal 59 straipsnio 1 dalį savivaldybėms suteikiama teisė priimti vietinių mokesčių rinkimą reglamentuojančius teisės aktus siekiant racionalizuoti mokėjimų vykdymo tvarką, be mokėjimo koncesininkui taip pat numatant mokėjimą į savivaldybės mokesčių administratoriaus vardu atidarytą einamąją pašto sąskaitą, tiesioginį mokėjimą savivaldybei ir mokėjimą per bankų sistemą.
d) 2011 m. Dekretas-įstatymas Nr. 70(9)
15. Šio dekreto-įstatymo 7 straipsnio 2 dalies gg-septies punkte(10) nurodyta:
„Kai pajamų surinkimas pavedamas [koncesininkams], jos surenkamos koncesininko vardu atidarius vieną ar kelias einamąsias įplaukų, pašto ar banko sąskaitas, skirtas pavedimą davusios institucijos įplaukoms surinkti; į jas turi suplaukti visos surinktos sumos.“
II. Faktinės aplinkybės (pagal nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą), pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
16. Poste Italiane veikla laipsniškai buvo apibrėžta atsižvelgiant į jos privatizavimo proceso eigą. Konkrečiai kalbant, pagal nacionalinės teisės aktus jai buvo numatyta išimtinė teisė teikti tam tikras paslaugas, įpareigojant vesti atskirą apskaitą.
17. Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą ICI mokėjimo tvarką mokestis turi būti mokamas arba „tiesiogiai koncesininkui, atsakingam už jo surinkimą teritorijoje, kuriai priklauso <…> savivaldybė [kurioje yra apmokestinamas nekilnojamasis turtas]“, arba „į šiuo tikslu koncesininko vardu atidarytą einamąją pašto sąskaitą“. Taigi koncesininkas privalėjo atsidaryti einamąją pašto sąskaitą, kad galėtų vykdyti teritorinio mokesčių administratoriaus atžvilgiu prisiimtą pareigą.
18. Prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikusio teismo nuomone, iki 2011 m. šiai pareigai neturėjo įtakos vėlesnės reformos, kuriomis buvo papildyta vietinių mokesčių mokėjimo tvarka (neatšaukiamas įgaliojimas bankams, mokėjimas savivaldybės langeliuose arba mokėjimas į savivaldybės vardu atidarytas surenkamąsias sąskaitas). Tik tais metais buvo pripažinta vietinius mokesčius renkančio koncesininko teisė vietoj pašto sąskaitos tiesiog atidaryti vieną einamąją banko sąskaitą.
19. Kriterijai, pagal kuriuos nustatomi pašto paslaugų ir mokėjimo įkainiai, privatizuojant Amministrazione delle Poste(11) taip pat keitėsi. Konkrečiai:
– 1996 m. buvo sutarta, kad ji rinks komisinius mokesčius už kiekvieną operaciją, atliktą valdant einamosios pašto sąskaitos ir mokesčių surinkimo paslaugos koncesininkų ryšius.
– 2001 m. santykiams su klientais ir einamosioms pašto sąskaitoms nuspręsta taikyti civilinių sutarčių tvarką, jau galiojusią banko sąskaitoms.
20. Bylose, kuriose buvo pateikti dabar nagrinėjami prejudiciniai klausimai, sprendžiamas Poste Italiane ir dviejų koncesininkų(12) ginčas; iš jų Poste Italiane reikalauja sumokėti komisinius mokesčius už kiekvieną ICI mokėjimą į jų einamąsias pašto sąskaitas nuo 1997 m. iki 2011 m.:
– Pirma (byla C‑434/19), Poste Italiane paprašė įpareigoti Riscossione Sicilia sumokėti aptariamą komisinį mokestį. Pirmosios instancijos teismui atmetus jos prašymą, apeliacinis teismas pripažino Poste Italiane teisę nuo 2006 m. birželio 1 d.
– Antra (C‑435/19), analogiškas Poste Italiane reikalavimas, pateiktas Agenzia, taip pat buvo atmestas pirmojoje instancijoje ir patenkintas apeliacinėje instancijoje.
21. Bylų nagrinėjimui persikėlus į Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Teismas), šis teismas pateikė du prašymus priimti prejudicinį Sprendimą su šiais identiškai suformuluotais klausimais:
„1. Ar SESV 14 straipsniui <…> ir SESV 106 straipsnio 2 daliai <…> bei įtraukimui į visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP) grupę prieštarauja tokia teisės norma, kokia nustatyta Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje ir Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 dalyse ir kuria remiantis nustatoma ir išlaikoma – net ir po to, kai Poste Italiane <…> teiktos „pašto banko“ paslaugos buvo privatizuotos – Poste Italiane <…> išimtinė teisė vykdyti veiklą (teisės aktais įtvirtintas monopolis), susijusią su vietinio (ICI) mokesčio įmokoms rinkti skirtos einamosios pašto sąskaitos paslaugos valdymu, atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktų, susijusių su mokesčių surinkimu, pakeitimus, dėl kurių, bent jau nuo 1997 m., mokesčių mokėtojams ir vietos mokesčius nustatančioms institucijoms leidžiama laisvai naudotis bankų sistemos mokesčių (įskaitant vietinius) mokėjimo ir surinkimo mechanizmais?
2. Jeigu, atsakant į pirmąjį klausimą, teisės aktais įtvirtinto monopolio nustatymas būtų pripažintas atitinkančiu VESP reikalavimus, ar SESV 106 straipsnio 2 daliai <…> ir SESV 107 straipsnio 1 daliai <…>, remiantis Teisingumo Teismo pateiktu šių normų išaiškinimu, nurodančiu kriterijus, kuriais remiantis galima atskirti teisėtą priemonę, kuria atlyginama už viešosios paslaugos teikimą, nuo neteisėtos valstybės pagalbos (<…> Sprendimas <…> Altmark <…>, C‑280/00), prieštarauja teisės norma, įtvirtinta Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje, Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 dalyse ir Dekreto Nr. 144/2001 3 straipsnio 1 dalies nuostatose, pagal kurią Poste Italiane <…> suteiktas įgaliojimas vienašališkai nustatyti komisinį mokestį, koncesininko (tarpininko) mokėtiną už kiekvieną koncesininko (tarpininko) vardu atidarytoje einamojoje pašto sąskaitoje įvykdytą valdymo operaciją, atsižvelgiant į tai, kad Poste Italiane <…> valdybos sprendimu Nr. 57/1996 buvo nustatyta, kad nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gegužės 31 d. šis mokestis sudaro 100 lirų, o nuo 2001 m. birželio 1 d. – 0,23 EUR?
3. Ar SESV 102 straipsnio pirmai pastraipai <…>, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas <…>, prieštarauja toks reglamentavimas, kaip antai įtvirtintas Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 dalyse, <…> Dekreto Nr. 144/2001 3 straipsnio 1 dalyje ir Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalies nuostatose, pagal kurį koncesininkas (tarpininkas) būtinai privalo mokėti Poste Italiane <…> vienašališkai nustatytą ir (arba) kintantį komisinį mokestį, nes priešingu atveju neįvykdytų Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos bei vietos mokesčių administratoriaus atžvilgiu prisiimtos pareigos rinkti ICI?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
22. Prašymai priimti prejudicinį Sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje gauti 2019 m. birželio 5 d.
23. Rašytines pastabas pateikė Poste Italiane, Agenzia ir Komisija, kurios raštu atsakė į Teisingumo Teismo klausimus, pateiktus vietoj 2020 m. balandžio 22 d. turėjusio įvykti ir vėliau atšaukto viešo posėdžio.
IV. Analizė
A. Pirminė pastaba
24. Nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį Sprendimą Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktines aplinkybes ir nacionalinės teisės nuostatas, kurias jam pateikė prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas(13).
25. Iš viso to, kas pateikta, šioje byloje labiausiai akcentuojama tai, ką prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas vadina Poste Italiane „teisės aktuose įtvirtintu monopoliu“ teikiant einamosios sąskaitos, skirtos surinkti ICI, paslaugą. Vis dėlto, kaip pripažįstama prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikusio teismo nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis monopolis netrukdo mokesčių mokėtojams mokėti mokestį tiesiogiai koncesininkams be Poste Italiane tarpininkavimo.
26. Poste Italiane tiek savo rašytinėse pastabose (12–15 punktai), tiek atsakydama į konkretų Teisingumo Teismo klausimą teigia, kad buvo ir kitų alternatyvių ICI mokėjimo formų, kurios nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį Sprendimą nepaminėtos.
27. Konkrečiai ji teigia, kad šį mokėjimą buvo galima atlikti per „[kitas nei Poste Italiane] kredito įstaigas, sudariusias sutartis su koncesininku“(14), o įsigaliojus Įstatyminiam dekretui Nr. 446/1997 – tiesiogiai ICI renkančioje teritorinėje administracijoje arba jos paskirtose finansų įstaigose(15).
28. Dėl šių klausimų, kurių išaiškinimas galėtų tam tikra prasme susilpninti prielaidą, kuria grindžiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, turi nuspręsti Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Teismas, Italija).
B. Pirmasis prejudicinis klausimas
29. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar išimtinė Poste Italiane teisė vykdyti ICI surinkimui skirtos einamosios pašto sąskaitos paslaugos valdymo veiklą atitinka visuotinės ekonominės svarbos paslaugos reikalavimus.
1. Šalių pozicijos
30. Poste Italiane tvirtina, kad pirmasis klausimas nepriimtinas tiek dėl to, kad jame nurodomas SESV 14 straipsnis, tiek dėl to, kad pagal jį nacionaliniam teismui suteikiama kompetencija tiesiogiai taikyti SESV 106 straipsnio 2 dalį.
31. Be to, ji teigia, kad taikomas teisinis režimas nesuteikia jai išimtinės teisės vykdyti ICI surinkimo paslaugą, nes koncesininkai gali naudotis ir kitomis priemonėmis. Ji teigia, kad bet kuriuo atveju einamųjų pašto sąskaitų valdymas neatitinka reikalavimų, pagal kuriuos galėtų būti pripažintas visuotinės ekonominės svarbos paslauga.
32. Agenzia tvirtina, kad koncesininkų ir Poste Italiane santykiai yra monopolinio pobūdžio. Pirmieji neišvengiamai privalo atsidaryti einamąją pašto sąskaitą šioje įstaigoje, kuri gali vienašališkai keisti sutarties sąlygas.
33. Agenzia teigimu, tokiomis sąlygomis Poste Italiane teikiama pašto sąskaitos paslauga, finansuojama iš privalomų komisinių mokesčių, negali būti teikiama kitų nacionalinių ar Europos įstaigų, o tai suteikia pranašumą vienai įmonei. Be to, komisiniai mokesčiai nebuvo nustatyti objektyviai ir skaidriai, o koncesininkams neleidžiama derėtis dėl palankesnių sąlygų.
34. Komisijos manymu, neatrodo, kad Poste Italiane teisės aktu būtų įpareigota (kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją) teikti paslaugas pagal viešųjų paslaugų įpareigojimą.
2. Dėl priimtinumo
35. Mano nuomone, nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį Sprendimą pateikta nuoroda į SESV 14 straipsnį nedaro pirmojo klausimo nepriimtino. Nepaisant to, kad, kaip teigia Poste Italiane, nėra lengva įvertinti, kokių šios nuostatos aiškinimo abejonių kyla, nagrinėjamu atveju yra aišku, kad pirmasis klausimas iš esmės susijęs su SESV 106 straipsniu: nuoroda į SESV 14 straipsnį įtraukiama dėl to, kad abiejuose straipsniuose paminėtos „visuotinės ekonominės svarbos paslaugos“.
36. SESV 14 straipsnis susijęs su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis ir jame nurodoma, jog Sąjunga ir valstybės narės turi rūpintis, „kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, <…> kurios leistų joms atlikti savo užduotis“. SESV 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėtoms paslaugoms taikant Sutartyse nustatytas taisykles – ypač konkurencijos taisykles – įmonėms, kurioms yra patikėta jas teikti, negali būti trukdoma „atlikti joms patikėt[us] speciali[us] uždavini[us]“.
37. Taigi abi šias nuostatas sieja bendras tikslas: garantuoti, kad visuotinės svarbos ekonominėms paslaugoms būtų taikomos Sutartys, kartu užtikrinant, kad tai netrukdytų vykdyti jų specialių uždavinių.
38. Kaip tvirtina Poste Italiane, nacionalinis teismas turi įvertinti įmonių, kurioms patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, veiksmų suderinamumą su SESV 106 straipsniu. Būtent nacionaliniai teismai turi „patikrinti, ar tokia praktika, jeigu ji prieštarauja šiai nuostatai, gali būti pateisinama poreikiais, kylančiais iš įmonėms patikėtų specialių uždavinių“(16).
39. Vis dėlto pagal SESV 267 straipsnį nacionalinis teismas gali (jei mano, kad to reikia) prašyti Teisingumo Teismo bendradarbiauti, pateikdamas savo abejones dėl SESV 106 straipsnio aiškinimo(17). Šios abejonės pagrįstai gali būti susijusios su veiklos kvalifikavimu kaip visuotinės ekonominės svarbos paslaugos.
40. Galiausiai Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Teismas, Italija) pateikia klausimą dėl Sąjungos teisės aiškinimo, į kurį Teisingumo Teismas iš principo privalo atsakyti(18). Jis galėtų išvengti tokio atsakymo tik tuo atveju, jei būtų akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas nesusijęs su pagrindine byla, yra hipotetinis arba nėra faktinių ar teisinių aplinkybių, būtinų norint atsakyti į šį klausimą(19). Pirmojo šioje byloje pateikto klausimo atveju negalioja nė viena iš šių sąlygų.
3. Dėl esmės
41. Kaip jau priminiau, būtent prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar Poste Italiane iš tikrųjų buvo patikėta vykdyti aiškiai apibrėžtus su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus.
42. Kad ir koks būtų galutinis minėto teisimo įvertinimas, sutinku su Poste Italiane ir Komisija, kad iš aptariamos teisinės sistemos analizės nematyti, jog Poste Italiane finansinės paslaugos, kurias ji teikia ICI surinkimo koncesininkams, galėtų būti laikomos „visuotinės ekonominės svarbos“ paslaugomis.
43. Valstybėms narėms suteikta teisė apibrėžti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas nėra neribota – jai taikomos tam tikros sąlygos. Prie šių sąlygų priskiriama, pirma, tai, kad atitinkamai įmonei iš tikrųjų turi būti pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus ir antra, šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti nacionalinėje teisėje(20).
44. Minėta sąlyga „siekiama skaidrumo ir teisinio saugumo, o tai reikalauja, kad būtų tenkinami minimalūs kriterijai, t. y. turi būti vienas ar keli viešosios valdžios aktai, pakankamai tiksliai apibrėžiantys [bent jau] įmonių, kurioms pavestas su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymas, <…> įsipareigojimų pobūdį, trukmę ir apimtį“(21). Todėl, „nesant [aiškios] tokių objektyvių kriterijų [apibrėžties], negalima patikrinti, ar konkreti veikla patenka į [V]ESP [apibrėžtį]“(22).
45. Iš tiesų, kiek tai susiję su Poste Italiane bankininkystės veikla, neatrodo, kad ji oficialiai privalėtų teikti tam tikras paslaugas, vykdydama su viešąja paslauga susijusį įpareigojimą tokiomis sąlygomis, pagal kurias būtų pakankamai tiksliai nustatytas šių paslaugų pobūdis ir apimtis, o tai neatitinka pirma nurodyto skaidrumo ir teisinio saugumo tikslo. Vien šio veiksnio pakanka galimybei, kad tai yra visuotinės ekonominės svarbos paslauga, atmesti.
46. Kitas klausimas yra tai, kad Poste Italiane, kaip Italijos universaliųjų pašto paslaugų teikėja, šioje konkrečioje srityje teikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, o tai neginčijama. Vis dėlto, kaip jau yra konstatavęs Teisingumo Teismas, į Direktyvoje 97/67/EB(23) nurodytas pašto paslaugas neįtraukiamos pašto įmonių teikiamos finansinės paslaugos, „taip pat ir tos, kurias papildomai teikia pašto paslaugų teikėjai“(24).
47. Apibendrinant pažymėtina, kad neatrodo, jog finansinės paslaugos, kurias Poste Italiane teikia savo klientams, pasinaudodama tuo, ką prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas vadina jos filialų tinklo Italijos teritorijoje sutelkimu, nėra kvalifikuotinos kaip visuotinės svarbos paslaugos, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(25). Šios paslaugos apima ir tretiesiems asmenims (įskaitant ICI surinkimo koncesininkus) suteikiamą galimybę atidaryti ir valdyti einamąsias, pašto ar kitas sąskaitas.
C. Antrasis prejudicinis klausimas
48. Corte di Cassazione (Aukščiausiasis Teismas) antrąjį prejudicinį klausimą pateikia tam atvejui, jei „teisės akt[uose] įtvirtinto [Poste Italiane] monopolio nustatymas būtų pripažintas atitinkančiu VESP reikalavimus“.
49. Atsižvelgdamos į savo pastabas dėl pirmojo klausimo ir Poste Italiane, ir Komisija tvirtina, kad į antrąjį klausimą atsakyti nereikia: jei neįmanoma konstatuoti, kad egzistuoja visuotinės ekonominės svarbos paslauga, nebūtina atsakyti į klausimą, kuris preziumuoja tokį egzistavimą.
50. Vis dėlto Komisija papildomai nagrinėja, ar šiuo atveju tenkinamos vadinamosios Altmark sąlygos(26). Jos nuomone, jei taip nebūtų, aptariamus komisinius atlygius reikėtų laikyti su SESV 107 straipsniu nesuderinama valstybės pagalba.
51. Manau, kad, atsižvelgiant į mano siūlomą pirmojo klausimo sprendimą, nereikia nagrinėti antrojo klausimo, kurio prielaida yra būtent ta, kuri atmetama pirmajame.
52. Bet kuriuo atveju, kaip ir Komisija, subsidiariai išnagrinėsiu antrąjį klausimą. Man atrodo, reikėtų pažymėti, kad šiame klausime teismas a quo pabrėžia, jog Poste Italiane suteiktas įgaliojimas vienašališkai nustatyti komisinio mokesčio, kurį turi mokėti koncesininkas, dydį. Šio teismo nuomone, šis veiksnys yra lemiamas vertinant aptariamų teisės aktų suderinamumą su SESV 106 straipsnio 2 dalimi ir 107 straipsnio 1 dalimi.
53. Tam, kad valstybės priemonę būtų galima laikyti „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, turi būti patenkinti visi reikalavimai, kuriuos nagrinėsiu toliau(27).
1. Valstybės dalyvavimas arba dalyvavimas panaudojant valstybinius išteklius
54. Pagal Įstatyminį dekretą Nr. 504/1992 koncesininkai buvo įpareigojami atidaryti einamąsias pašto sąskaitas, skirtas mokesčių mokėtojų mokamiems ICI surinkti. Poste Italiane turėjo iš to kylančią teisę (suteiktą jai Įstatymu Nr. 662/1996) už šių sąskaitų valdymą gauti komisinį atlygį, kurio dydis buvo nustatytas Sprendime Nr. 57/1996.
55. Koncesininkų įmonei Poste Italiane mokami komisiniai mokesčiai už surinkimą iš esmės galėtų atitikti pirmąją Altmark sąlygą, jeigu jų lėšos galėtų būti kvalifikuojamos kaip „valstybės“ (t. y. gautos iš valstybės) lėšos.
56. Vis dėlto iš bylose esančios medžiagos nėra vienareikšmiškai aišku, kas iš tikrųjų ir galiausiai padengia šių komisinių mokesčių mokėjimą. Tiek Poste Italiane, tiek Agenzia, atsakydamos į Teisingumo Teismo klausimus, tvirtino, kad šis mokėjimas iš principo atitenka koncesininkams.
57. Vis dėlto yra požymių, leidžiančių daryti prielaidą, kad koncesininkai šį mokėjimą gali atlikti panaudodami dalį sumų, kurias vietos valdžios institucijos jiems sumoka už ICI surinkimą(28). Logiškai mąstant, savivaldybė, kuri jiems patiki vykdyti surinkimo funkciją, turi už tai sumokėti atlygį. Jei įmonės koncesininkės dalį šio atlygio – vienareikšmiškai valstybinio – skiria komisiniam mokesčiui apmokėti įmonei Poste Italiane, gali būti, kad tai turėtume vertinti kaip valstybės lėšas.
58. Taip būtų ir tuo atveju, jei mokesčius nustatančios savivaldybės padengtų įmonei Poste Italiane mokėtiną komisinį mokestį, jei koncesininkai patys būtų valstybinės įmonės (kaip primygtinai pažymi Komisija, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimus), arba galiausiai jei Poste Italiane turėtų valdyti gautus komisinius mokesčius viešosios valdžios nustatytomis sąlygomis.
59. Prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti šias aplinkybes ir patikrinti, ar tenkinama pirmoji Altmark sąlyga.
2. Dėl galimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymo
60. Kadangi teikdama einamosios pašto sąskaitos paslaugą Poste Italiane veikia konkurencijai atvirame (bankininkystės) sektoriuje, prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas taip pat turi nustatyti, ar aptariamų komisinių mokesčių rinkimas galėjo daryti poveikį tarpusavio prekybai su kitomis valstybėmis narėmis ir iškraipyti konkurenciją(29).
61. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirma(30), jei būtų patvirtinta, kad nuo 1997 m. ICI rinkimas nebuvo reglamentuojamas nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos leidžiama vietinius mokesčius mokėti į einamąją banko sąskaitą, o ne į pašto sąskaitą, teismas a quo turės įvertinti šio netaikymo poveikį kitų bankų veiklai. Tik taip bus galima įvertinti, ar aptariama priemonė galėjo iškraipyti konkurenciją šių mokesčių valdymo sektoriuje.
62. Prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas taip pat turės įvertinti, ar Poste Italiane teritorinio tinklo plėtros teikiami pranašumai yra pakankama priežastis tiesiogiai ir išimtinai pavesti jai valdyti ICI surenkančių koncesininkų pašto sąskaitas. A priori negalima atmesti galimybės, kad galėjo būti surengta viešojo konkurso procedūra, atvira kitų valstybių narių ūkio subjektams(31).
3. Pranašumo suteikimas
63. Valstybės išteklų teikimas laikytinas ekonominiu pranašumu, kurio pagalbą gavusi įmonė nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis(32).
64. Taigi SESV 107 straipsnyje nurodyta valstybės pagalba yra pranašumą suteikianti pagalba, o ne griežtai kompensacinė pagalba. Kad priemonės nebūtų laikomos „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, jomis turi būti teikiama kompensacija už paslaugas, suteiktas vykdant su viešosiomis paslaugomis susijusius įpareigojimus(33).
65. Tik tokiu atveju laikoma, kad pagalbą gaunančios įmonės „negauna realios finansinės naudos, todėl ši priemonė nesudaro joms palankesnių konkurencinių sąlygų nei kitoms įmonėms(34)“.
66. Šiuo tikslu turi būti įvykdytos keturios specialios sąlygos, taip pat nurodytos minėtame Sprendime Altmark(35). Todėl šiame Sprendime numatytos dvi sąlygų grupės:
– pirma, sąlygos, bendru atveju reikalingos, kad pagalba galėtų būti kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį(36),
– antra, sąlygos, būtinos konkrečiai tam, kad būtų laikoma, jog neįvykdyta trečioji bendroji sąlyga (pranašumą suteikianti pagalba).
67. Kadangi abiem atvejais yra keturios sąlygos, nurodant tiesiog „Altmark sąlygas“ gali kilti painiava. Siekdamas išvengti dviprasmybių toliau nurodysiu atitinkamai „bendrąsias Altmark sąlygas“ ir „specialiąsias Altmark sąlygas“.
68. Specialiosios Altmark sąlygos yra tokios:
– „Pirma, įmonė gavėja privalo faktiškai būti įpareigota vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, o šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti“(37).
– „Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti nustatyti iš anksto objektyviu ir skaidriu būdu, kad nebūtų suteikta ekonominė nauda, kuri galėtų sudaryti palankesnes sąlygas įmonei gavėjai konkuruojančių įmonių atžvilgiu“(38).
– „Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įpareigojimų vykdymu. Šios sąlygos svarbu laikytis siekiant užtikrinti, kad įmonei gavėjai nėra suteikiama jokia lengvata, kuri iškraipytų konkurenciją arba keltų tokią grėsmę, sustiprindama šios įmonės konkurencinę padėtį“(39).
– „Ketvirta, kai įmonė, vykdanti viešosios paslaugos įpareigojimus, kiekvienu konkrečiu atveju nėra pasirinkta vadovaujantis viešųjų pirkimų procedūra, kuri leistų pasirinkti paraišką pateikusią organizaciją, galinčią teikti šias paslaugas mažiausiomis visuomenei išlaidomis, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų analize, kurių tipinė įmonė, gerai valdoma ir turinti pakankamai <…> priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šias pareigas, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įpareigojimų vykdymu“(40).
69. Įvertinti, ar pagalba kvalifikuotina kaip „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, reikia prieš patikrinant, ar ši pagalba yra būtina visuotinės ekonominės svarbos paslaugai teikti ir ar todėl taikytina SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis.
70. Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad pirmoji iš specialiųjų Altmark sąlygų, t. y. kad būtų faktiškai ir aiškiai patikėta vykdyti su viešąja paslauga susijusį įpareigojimą, „taikoma taip pat ir tuo atveju, kai remiamasi SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi“(41).
71. Taigi pirmieji du prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję būtent šiuo aspektu.
72. Remiantis šiomis prielaidomis ir siekiant nustatyti, ar Poste Italiane gaunami komisiniai atlygiai laikytini pranašumą suteikiančia pagalba (t. y. ar tenkinama trečioji bendroji Altmark sąlyga), reikia išnagrinėti galimą šių atlygių kompensacinį pobūdį.
73. Konkrečiai kalbant, kadangi nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį Sprendimą remiamasi SESV 106 straipsnio 2 dalimi, reikia patikrinti, ar nacionalinės valdžios institucijos įpareigojo Poste Italiane teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą.
74. Šiuo klausimu jau pateikiau neigiamą nuomonę. Bet kuriuo atveju Poste Italiane vykdytas įpareigojimas, susijęs su jos bankininkystės veikla, neapėmė daugiau nei einamųjų pašto sąskaitų atidarymo ir valdymo koncesininkų vardu. Konkrečiai kalbant, neatrodo, kad šioms sąskaitoms buvo taikomos specialios sąlygos, netaikytos kitų Poste Italiane klientų sąskaitoms. Tai buvo patvirtinta atsakant į Teisingumo Teismo klausimą dėl šio aspekto.
75. Taigi patvirtinus, kad tikra visuotinės ekonominės svarbos paslauga neteikiama, aptariami komisiniai atlygiai negali būti laikomi kompensacine pagalba dėl su tokios paslaugos teikimu susijusių išlaidų.
76. Kitu atveju reikės patikrinti, ar įvykdytos kitos trys specialiosios Altmark sąlygos; Teisingumo Teismui sudėtinga priimti Sprendimą šiuo klausimu (turi būti ne tik priminti kiekvienos iš šių sąlygų bendro pobūdžio elementai) tiek dėl to, kad bylos faktinių aplinkybių nagrinėjimas priklauso išimtinei prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikusio teismo kompetencijai, tiek dėl to, kad turimi šių bylų dokumentai neleidžia nustatyti šiuo klausimu reikšmingos informacijos.
77. Aplinkybė, kuriai, kaip jau pažymėjau, teismas a quo, atrodo, suteikia daugiausiai reikšmės (tai, kad Poste Italiane vienašališkai nustato atlyginimo už einamąją pašto sąskaitą sąlygas), pati savaime nekeičia to, kas išdėstyta.
78. Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį Sprendimą nėra informacijos apie tai, ar Sprendime Nr. 57/1996 faktiškai nustatyti komisiniai atlygiai tinkamai parodo, kokios yra einamajai pašto sąskaitos paslaugai teikti reikalingos valdymo išlaidos.
79. Remiantis atsakymais į Teisingumo Teismo klausimus, šie komisiniai mokesčiai yra tokie patys, kokius Poste Italiane pagal einamosios sąskaitos paslaugų viešumo ir skaidrumo tvarką vienodai taikė kitiems savo klientams(42). Jei taip būtų, tikriausiai šie Poste Italiane renkami mokesčiai labai nesiskirtų nuo tų, kuriuos už kitas mokestines pajamas rinktų kiti bankai. Be to, neatrodo, kad pagal šią tvarką klientams būtų nustatytos nepagrįstai apsunkinančios sutarties sąlygos.
80. Bet kuriuo atveju pabrėžiu, kad šias aplinkybes turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas, kuris, turėdamas daugiau galimybių susipažinti su faktinėmis aplinkybėmis, turi palankesnes sąlygas jas įvertinti, atsižvelgdamas į visus niuansus.
D. Trečiasis prejudicinis klausimas
81. Trečiuoju klausimu iš esmės prašoma nustatyti, ar teisės aktais įtvirtintu Poste Italiane veiklos režimu jai buvo suteikta dominuojanti padėtis, kuria piktnaudžiaujant būtų pažeistas SESV 102 straipsnis.
1. Šalių pozicijos
82. Poste Italiane nuomone, trečiasis klausimas yra nepriimtinas, nes prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina, kodėl taikomi teisės aktai nesuderinami su SESV 102 straipsniu. Be to, kad šis klausimas nepriimtinas, jame klaidingai teigiama, jog Poste Italiane turi išimtinę ar specialią teisę, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, ir nenurodoma, kaip ši bendrovė gali būti priversta piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi.
83. Poste Italiane kelis sykius pakartojo, kad siekdami teikti ICI mokėjimo paslaugas koncesininkai galėjo naudotis kitomis kredito įstaigomis(43).
84. Agenzia teigimu, Poste Italiane užima dominuojančią padėtį rinkos segmente, į kurį patenka ICI mokėjimo paslauga, ir piktnaudžiavo šia padėtimi, reikalaudama komisinių mokesčių, kurių dydį ji nustatė vienašališkai ir be objektyvaus pagrindo.
85. Komisija mano, kad atitinkama (atitinkamo gaminio) rinka yra sąskaitų, kurias koncesininkai naudoja ICI rinkimui, valdymo paslaugų teikimas už atlygį. Jos aprėptis ribota, nes mokesčių mokėtojai gali pasirinkti mokėti mokestį tiesiogiai koncesininkui.
86. Komisijos nuomone, išnagrinėti atitinkamą rinką ir nustatyti, ar Poste Italiane joje užėmė dominuojančią padėtį, turi prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas. Norint atlikti šią analizę reikia išsiaiškinti, ar kiti bankai galėjo teikti tą pačią paslaugą kaip Poste Italiane.
87. Komisija pažymi, kad dėl galimybės vienašališkai nustatyti ginčijamą komisinį mokestį galėtų kilti Poste Italiane piktnaudžiavimo savo (tariama) dominuojančia padėtimi rizika. Vis dėlto, kadangi mokesčių mokėtojai galėjo pasirinkti ICI mokėti tiesiogiai koncesininkams, pastarieji galėjo vykdyti skatinimo politiką siekdami, kad ši antroji galimybė taptų patrauklesnė. Tai jie galėjo padaryti konkrečiai reaguodami į Poste Italiane politiką, nustatančią pernelyg didelius komisinius mokesčius už naudojimąsi einamąja pašto sąskaita.
88. Komisijos nuomone, dėl šios priežasties atrodo, kad nėra įrodyta, jog rinkos pajėgumų neužteko siekiant nagrinėjamas paslaugas teikti taip pat veiksmingai, kaip Poste Italiane.
2. Dėl priimtinumo
89. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo jurisprudencija, neatsižvelgiant į tai, ar įmonei buvo suteiktos specialios ar išimtinės teisės, prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas turi nurodyti, kokioje rinkoje ir kaip minėta įmonė užima dominuojančią padėtį(44).
90. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad SESV 102 straipsnio taikymo tikslais „atitinkamos prekės ar paslaugos rinka apima prekes ar paslaugas, kurios yra nagrinėjamos prekės ar paslaugos substitutai arba kurios gali pakankamai gerai jas atstoti, atsižvelgiant ne tik į jų objektyvias charakteristikas, pagal kurias jos gali tenkinti nusistovėjusius vartotojų poreikius, bet taip pat į konkurencijos sąlygas ir paklausos bei pasiūlos atitinkamoje rinkoje sistemą“(45).
91. Reikia pažymėti, kad nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį Sprendimą šiuo klausimu trūksta paaiškinimų, todėl Teisingumo Teismas negali pateikti naudingo atsakymo. Šių trūkumų nebuvo galima pašalinti, nors ir gautos proceso dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dalyvių pastabos, pateiktos Teisingumo Teismui paprašius nurodyti tam tikrą informaciją siekiant nustatyti paslaugų rinką, atitinkamą geografinę rinką ir pakaitinių paslaugų egzistavimą(46).
92. Prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas turėjo Teisingumo Teismui pateikti tikslią informaciją apie atitinkamos rinkos savybes, jos geografinį paplitimą ar galimą lygiaverčių (pakaitinių) paslaugų buvimą. Kadangi jis to nepadarė, trečiasis prejudicinis klausimas yra nepriimtinas.
93. Tokia pati išvada darytina ir kitu požiūriu, pažymėjus, kad nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį Sprendimą turinio nepakanka norint aiškiai nustatyti trečiojo prejudicinio klausimo reikšmę.
94. Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas sukuria įspūdį, kad, teismo a quo nuomone, vien „teisės aktais įtvirtinto monopolio“ režimo nustatymas Poste Italiane neišvengiamai reiškia šios įmonės piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Poste Italiane piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, nes veikė atitinkamuose teisės aktuose įtvirtinto monopolio sąlygomis(47).
95. Jeigu minėtos nutartys dėl prašymo priimti prejudicinį Sprendimą būtų aiškinamos taip, reikėtų daryti išvadą, kad jos grindžiamos klaidinga prielaida, kuri neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijos(48), nes atrodo, kad joje dominuojanti padėtis prilyginama piktnaudžiavimui tokia padėtimi. Pagal SESV 102 straipsnį neteisėtas yra tik pastarasis elgesys(49).
96. Kitaip perskaičius šią nutarčių pateikti prašymą priimti prejudicinį Sprendimą dalį būtų galima daryti išvadą, kad prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas laiko įrodytu ne tik dominuojančios padėties buvimą, bet ir Poste Italiane piktnaudžiavimą ja, nes iš koncesininkų renkamus komisinius mokesčius ji nustatė lygius sumoms, kurias nurodo pats teismas. Jei taip būtų, pažodžiui vertinamas Teisingumo Teismui pateiktas klausimas būtų perteklinis, nes juo klausiama dėl aspekto, kurį jau išsprendė teismas a quo.
97. Galiausiai logiškiausias šios (lakoniškos) nutarčių pateikti prašymą priimti prejudicinį Sprendimą dalies aiškinimas būtų toks, pagal kurį daugiausia dėmesio skiriama aplinkybei, kad dėl galimybės vienašališkai nustatyti mokėtinus komisinius mokesčius galima daryti pagal SESV 102 straipsnį draudžiamos „būtinos piktnaudžiavimo prezumpcijos“ prielaidą(50).
98. Taigi reikėtų patvirtinti, ar ši prielaida iš tikrųjų yra tikėtina, kitaip tariant, ar tenkinamos sąlygos, kad dėl aptariamos teisės aktų sistemos Poste Italiane būtų neišvengiamai skatinama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.
99. Net pripažinus, kad toks yra teisingiausias prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikusio teismo abejonių aiškinimas, toliau trūksta esminės informacijos, reikalingos, kad Teisingumo Teismas bent minimaliai griežtai išspręstų šias abejones. Šis trūkumas ypač pastebimas, kiek tai susiję su išsiaiškinimu, ar piktnaudžiavimas buvo neišvengiamas: i) atsižvelgiant į atitinkamą rinką, kuri nebuvo tiksliai nurodyta; ii) atsižvelgiant į bankų konkurencijos sąlygas; ir iii) kai yra paslaugų, galinčių pakeisti Poste Italiane teikiamas paslaugas.
100. Šiomis aplinkybėmis manau, kad trečiasis prejudicinis klausimas yra nepriimtinas. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas manytų kitaip, trumpai pateiksiu savo nuomonę šiuo klausimu.
3. Dėl esmės
101. Komisija savo pastabose tvirtino, kad, atsižvelgiant į taikomą teisės aktų sistemą, koncesininkai galėjo išvengti galimo Poste Italiane piktnaudžiavimo, todėl nebuvo patvirtinta prielaida, kad buvo būtinai skatinama piktnaudžiauti.
102. Teisingumo Teismo prašymu Poste Italiane ir Agenzia pateikė savo nuomones dėl šio aspekto. Poste Italiane sutiko su Komisijos nuomone. Agenzia Komisijos požiūrį įvertino kaip „nerealistišką“.
103. Kiek tai susiję su šiuo atveju, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi galėtų atsirasti, jei Poste Italiane koncesininkams nustatytų nesąžiningas kainas, kurias jie privalėtų mokėti be galimybės pasinaudoti kitais ICI surinkimo būdais. Tokiu atveju Poste Italiane įgytų neteisėtą pranašumą savo konkurentų atžvilgiu.
104. Komisijos teigimu, tokio piktnaudžiavimo (galima) dominuojančia padėtimi nebūtų, jei mokesčių mokėtojai galėtų ICI mokėti tiesiogiai koncesininkams. Pastarieji galėtų jiems pasiūlyti pakankamai patrauklias sąlygas(51), kad jie noriau pasirinktų šią galimybę, o ne mokėjimą į einamąją pašto sąskaitą.
105. Taigi, būtent prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti dėl šių priešingų pozicijų, kurias Teisingumo Teismui būtų sunku įvertinti, nes trūksta mano jau minėtos informacijos.
106. Bet kuriuo atveju, atliekant šį vertinimą, gali būti svarbu nustatyti, ar koncesininkų pasiūlymų, kuriuos nurodo Komisija, ekonominės išlaidos iš tikrųjų atitinka išlaidas (vadinamas kitaip ir esančias kitokio pobūdžio), kurias jie patyrė mokėdami Poste Italiane vienašališkai nustatytus komisinius mokesčius.
107. Be to, prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas turėtų įvertinti, ar Poste Italiane padėtis bankininkystės veiklos rinkoje galėjo būti palankesnė nei jos konkurentų, kai nuo 1997 m. visi vietiniai mokesčiai, išskyrus ICI, galėjo būti mokami naudojantis einamosiomis sąskaitomis.
108. Konkrečiai kalbant, reikėtų išsiaiškinti, ar užimdama dominuojančią padėtį ICI mokėjimo srityje Poste Italiane neišvengiamai turėjo išplėsti šios padėties poveikį visų pirma kitų vietinių mokesčių mokėjimo rinkai ir apskritai visai bankininkystės veiklai.
109. Atliekant šį vertinimą būtina atsižvelgti į tai, kad, kaip atsakydama į vieną iš Teisingumo Teismo klausimų pripažįsta pati Agenzia(52), nepaisant surinkimo operacijų skaičiaus (dešimčių tūkstančių), einamųjų pašto sąskaitų sutarčių sąlygos (įskaitant ekonomines sąlygas), kurios taikytos ICI surinkimo koncesininkams, buvo tokios pačios, kokios paprastai taikytos visiems einamųjų banko sąskaitų turėtojams – juridiniams asmenims.
110. Jei tai patvirtinama, tai galėtų būti neišvengiamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi įrodymas. Liberalizuotų bankininkystės paslaugų rinkoje Poste Italiane neturėtų paskatų savo einamųjų sąskaitų turėtojų apskritai apmokestinti komisiniais mokesčiais (įskaitant koncesininkus, kuriems taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir kitiems), kurie būtų daug didesni už nustatomus kitų kredito įstaigų.
111. Galiausiai, nusprendžiant dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, lemiamą įtaką gali turėti tai, ar kiti bankai koncesininkams siūlė analogiškų (pakaitinių) paslaugų, kuriomis jie galėjo pasinaudoti, kad mokesčių mokėtojai mokėtų ICI įmokas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį Sprendimą pateikęs teismas.
V. Išvada
112. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Teismas, Italija):
1. Einamosios sąskaitos paslauga, kurią nuo 1992 m. iki 2011 m. vykdydama finansinių paslaugų teikimo veiklą Poste Italiana SpA teikė savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčio surinkimo koncesininkams, neatitinka visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, kaip jos suprantamos pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, kriterijų, jei nėra oficialaus akto, kuriuo nustatomi aiškiai apibrėžti su viešąja paslauga susiję įpareigojimai, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
2. Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.
3. Trečiasis prejudicinis klausimas yra nepriimtinas.