Byla C‑6/04

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 92/43/EEB – Natūralių buveinių apsauga – Laukinė fauna ir flora“

Sprendimo santrauka

1.        Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Perkėlimas į nacionalinę teisę nesiimant teisės aktų leidybos priemonių – Ribos – Bendro paveldo valdymas – Valstybių narių pareiga tiksliai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę

(EB 249 straipsnio trečioji pastraipa; Tarybos direktyvos 92/43 11 straipsnis, 12 straipsnio 4 dalis ir 14 straipsnio 2 dalis)

2.        Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Specialios saugomos teritorijos – Pareiga išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo – Apimtis

(Tarybos direktyvos 92/43 6 straipsnio 2 dalis)

3.        Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Specialios saugomos teritorijos – Valstybių narių pareigos – Projekto poveikio teritorijai vertinimas – Pareigos atlikti vertinimą atsiradimas

(Tarybos direktyvos 92/43 6 straipsnio 3 dalis)

4.        Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Rūšių apsauga – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Siauras aiškinimas – Su direktyva nesuderinamos nukrypti leidžiančios nuostatos – Rūšių apsaugos priemonių, nurodytų jos 12 ir 13 straipsniuose, pažeidimas ir jos 16 straipsnyje numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų pažeidimas

(Tarybos direktyvos 92/43 12, 13 ir 16 straipsniai)

1.        Nors perkeliant direktyvą į vidaus teisę jos turinio nebūtina formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias teisės normas ir, atsižvelgiant į jos turinį, gali pakakti bendro teisinio konteksto, jis turi iš tikrųjų pakankamai aiškiai ir tiksliai užtikrinti visišką direktyvos taikymą. Šiuo atžvilgiu kiekvienu atveju svarbu nustatyti direktyvoje įtvirtintos nuostatos, dėl kurios pareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pobūdį, kad būtų nustatyta valstybių narių įsipareigojimo perkelti į nacionalinę teisę apimtis.

Tačiau perkėlimo tikslumas ypač svarbus tokiu atveju, kai atitinkamoms valstybėms narėms patikėta valdyti bendrą paveldą savo teritorijoje. Iš to išplaukia, kad Direktyvos 92/43 dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, kuri įtvirtina kompleksines bei technines aplinkos teisės taisykles, srityje valstybės narės privalo prižiūrėti, kad jų teisės aktai, skirti užtikrinti direktyvos perkėlimą, būtų aiškūs ir tikslūs, įskaitant ir pagrindinius priežiūros ir kontrolės įpareigojimus, kurie nustatyti nacionalinėms valdžios institucijoms pagal minėtos direktyvos 11 straipsnį, 12 straipsnio 4 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį.

(žr. 21–22, 25–26 punktus)

2.        Siekiant įgyvendinti Direktyvos 92/43 dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 6 straipsnio 2 dalį, kuri įpareigoja valstybes nares išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių specialiose saugomose teritorijose blogėjimo, gali reikėti imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias išoriniam žmogaus sąlygotam kenkimui ir trikdymui bei priemonių, kurios neleistų natūralaus vystymosi, galinčio bloginti saugomų rūšių būklę ir natūralias buveines, esančias minėtose teritorijose.

(žr. 33–34 punktus)

3.        Direktyvos 92/43 dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 6 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas atlikti plano ar projekto, tiesiogiai nesusijusių arba nebūtinų teritorijos tvarkymui specialiose apsaugos zonose, vertinimą priklauso nuo tikimybės arba pavojaus, kad bus reikšmingai paveikta nagrinėjama teritorija, buvimo. Atsižvelgiant visų pirma į prevencijos principą, toks pavojus egzistuoja, kai, remiantis objektyviomis aplinkybėmis, neatmetama galimybė, kad minėtas planas ar projektas reikšmingai paveiks nagrinėjamą teritoriją.

(žr. 54 punktą)

4.        Direktyvos 92/43 dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 16 straipsnis, kuris tiksliai apibrėžia sąlygas, kurioms esant valstybės narės gali nukrypti nuo jos 12–15 straipsnių a ir b punktų, turi būti aiškinamas siaurai. Be to, šios direktyvos 12, 13 ir 16 straipsniai bendrai sudaro vientisą atitinkamų rūšių apsaugos sistemą, tad bet koks direktyvai prieštaraujantis nukrypimas nuo rūšių apsaugos nuostatų pažeistų ir 12 arba 13 straipsniuose įtvirtintus draudimus bei taisyklę, kad leidimai nukrypti gali būti suteikti pagal tos pačios direktyvos 16 straipsnį.

(žr. 111–112 punktus)