PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija)
NUTARTIS
2005 m. rugsėjo 8 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Reglamentai (EB) Nr. 864/2004 ir Nr. 865/2004 − Paramos schema alyvuogių aliejaus sektoriuje − Fiziniai ir juridiniai asmenys − Individualaus ryšio nebuvimas − Nepriimtinumas
Byloje T‑287/04,
Lorte, SL, įsteigta Sevilijoje (Ispanija),
Oleo Unión, Federación empresarial de organizaciones de productores de aceite de oliva, įsteigta Sevilijoje,
Unión de organizaciones de productores de aceite de oliva(Unaproliva), įsteigta Jaén (Ispanija),
atstovaujamos advokato R. Illescas Ortiz, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovės,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Balta ir F. Gijón,
atsakovę,
dėl 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos reglamento Nr. 864/2004, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams bei adaptuojantį jas dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos stojimo į Europos Sąjungą (OL L 161, p. 48), bei 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 865/2004 dėl bendro alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių rinkos organizavimo, ir iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 827/68 (OL L 161, p. 97), dalinio panaikinimo,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai J. Azizi ir E. Cremona,
sekretorius H. Jung,
priima šią
Nutartį
Teisės aktai
1 1966 m. rugsėjo 22 d. Taryba priėmė Reglamentą Nr. 136/66/EB dėl bendro aliejų ir riebalų rinkos organizavimo (OL L 172, p. 3025, toliau – pagrindinis reglamentas). Pagrindiniu reglamentu įtvirtintas bendras alyvuogių aliejaus rinkos organizavimas, numatantis intervencinių kainų, saugojimo sutarčių, subsidijų gamybai ir vartojimo sistemą.
2 Vėliau pagrindiniu reglamentu įtvirtinta tvarka buvo kelis kartus keičiama, būtent 1987 m. liepos 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1915/87 (OL L 183, p. 7), 1998 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1638/98 (OL L 210, p. 32) ir 2001 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1513/2001, kuris iš dalies pakeitė Reglamentą (EB) Nr. 1638/98 dėl pagalbos schemos galiojimo laikotarpio pratęsimo ir alyvuogių aliejaus kokybės strategijos (OL L 201, p. 4).
3 Šie daliniai pakeitimai, padaryti remiantis 1992 m. pradėtos reformos bendrosios žemės ūkio politikos srityje (BŽŪP) principais, skirti iš esmės pereiti nuo kainų paramos ir paramos gamybai shemos prie ūkininkų pajamų rėmimo. Ši reforma baigta, kiek tai susiję su tam tikrais žemės ūkio produktais, priėmus 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams, bei iš dalies keičiantį Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001.
4 Be to, siekdama adaptuoti bendrą rinkos organizavimą alyvuogių aliejaus, žaliavinio tabako, apynių ir medvilnės sektoriuose pagal BŽŪP reformą, 2004 m. balandžio 29 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 864/2004, iš dalies keičiantį Reglamentą Nr. 1782/2003 ir adaptuojantį šį reglamentą dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos stojimo į Europos Sąjungą (pataisyta redakcija OL L 206, p. 20). Tą pačią dieną Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 865/2004 dėl bendro alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių rinkos organizavimo, ir iš dalies keičiantį Reglamentą (EEB) Nr. 827/68 (pataisyta redakcija OL L 206, p. 37) (toliau – ginčijami reglamentai).
5 Reglamentas Nr. 864/2004 panaikino seną pagalbos alyvuogių aliejaus gamybai schemą, kad įdiegtų „vienos išmokos“ arba „atsietos pagalbos“, t. y. su pagaminto alyvuogių aliejaus kiekiu nesusijusios pagalbos, schemą. Vis dėlto tam tikrų kategorijų gamybai vadinamoji „susietos“ arba su gamyba susijusios pagalbos schema su tam tikromis sąlygomis ir tam tikrais apribojimais palikta.
6 Dėl alyvuogių aliejaus Reglamento Nr. 864/2004 1 straipsnio 7 punktas iš dalies pakeitė Reglamento Nr. 1782/2003 37 straipsnio 1 dalį, numatydamas, kad referencine suma, pagal kurią apskaičiuojama atsieta pagalba, „laikomas ketverių metų bendros išmokų, 1999–2000 m., 2000–2001 m., 2001–2002 m. ir 2002–2003 m. prekybos metais sumokėtų ūkininkui pagal (Reglamento Nr. 1782/2003) VI priede paminėtą paramos alyvuogių aliejui schemą, sumų vidurkis, apskaičiuotas ir patikslintas pagal (Reglamento Nr. 1782/2003) VII priedą“.
7 Be to, Reglamento Nr. 864/2004 1 straipsnio 11 punktas iš dalies pakeitė Reglamento Nr. 1782/2003 44 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad atsietos pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkantis hektaras – tai alyvmedžiais apsodinti iki 1998 m. gegužės 1 d., išskyrus Kiprą ir Maltą, plotai, kuriuose seni alyvmedžiai buvo pakeisti naujais, arba pagal patvirtintas sodinimo programas alyvmedžiais apsodinti ir geografinės informacijos sistemoje įregistruoti plotai.
8 Be to, Reglamento Nr. 864/2004 1 straipsnio 20 punktas papildė Reglamentą Nr. 1782/2003 110g straipsniu, kuriame numatytas pagalbos, kaip įnašo aplinkai arba socialiai svarbių alyvmedžių giraičių priežiūrai, skyrimas ūkininkams. Tačiau ši pagalba gali būti skiriama tik laikantis tam tikrų sąlygų, inter alia, kai turimi plotai, apsodinti alyvmedžiais iki 1998 m. gegužės 1 d., išskyrus Kiprą ir Maltą, arba plotai, kuriuose nauji alyvmedžiai buvo pasodinti vietoj senų alyvmedžių, arba plotai, apsodinti pagal Komisijos patvirtintas programas.
9 Galiausiai Reglamento Nr. 864/2004 priedas, papildantis Reglamento Nr. 1782/2003 VI priedą, numato, kad alyvuogių aliejaus gamintojai, gaunantys pagalbą gamybai pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnį, gali gauti pagalbą pagal vienos išmokos sistemą.
10 Reglamentas Nr. 865/2004 taikomas nuo 2005–2006 prekybos metų, t. y. panaikinus pagrindiniu reglamentu įtvirtintą bendrą aliejų ir riebalų rinkų organizavimą, pagalbą alyvuogių aliejaus gamybai ir atitinkamus nacionalinius garantuojamus kiekius.
11 Tačiau kaip pereinamąją taisyklę Reglamento Nr. 865/2004 22 straipsnis numato Reglamento (EEB) Nr. 1638/98 5 straipsnio 1 dalies, panaikinusios pagrindinio reglamento 5 straipsnį, nustatantį pagalbą alyvuogių aliejaus gamybai, panaikinimą. Todėl pagalba alyvuogių aliejaus gamybai taikoma 2004–2005 prekybos metais.
Procedūra ir šalių pastabos
12 Ieškovės šioje byloje yra Lorte SL, pagal Ispanijos teisę įsteigta bendrovė, alyvuogių aliejaus gamintoja bei asociacijos Oleo Unión, Federación empresarial de organizaciones de productores de aceite de oliva (toliau – Oleo Unión) narė, ir dvi alyvuogių aliejaus gamintojų asociacijos Oleo Unión ir Unión de organizaciones de productores de aceite de oliva (Unaproliva).
13 Oleo Unión yra pagal Ispanijos teisę įsteigta pelno nesiekianti asociacija, kuri, kaip nurodyta jos įstatuose, įsteigta ginti savo ir įmonių, įmonininkų asociacijų bei alyvuogių aliejaus gamintojų, gaminančių arba perdirbančių šį gaminį Comunidad autónoma de Andalucía (Andalūzijos autonominėje srityje), ekonominius ir socialinius interesus.
14 Unaproliva taip pat yra pagal Ispanijos teisę įsteigta pelno nesiekianti asociacija, kurios konkretus tikslas � sutelkti Bendrijos skirtas subsidijas ir pagalbą, inter alia, skirtas alyvuogių aliejaus gamybai. Dėl šio tikslo Unaproliva pagal savo įstatus gali imtis visų, net tuose įstatuose aiškiai nenumatytų, veiksmų, kurie leistų įgyvendinti tikslą bei apginti narių arba atitinkamo ekonomikos sektoriaus interesus.
15 Ieškovės pareiškė ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 2004 m. liepos 13 dieną.
16 2004 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriate pateiktu atskiru dokumentu Taryba, remdamasi Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo.
17 2004 m. lapkričio 29 d. pateiktose pastabose dėl prieštaravimo, susijusio su priimtinumu, ieškovės paprašė atmesti šį prieštaravimą.
18 2004 m. gruodžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktu pareiškimu Komisija paprašė leisti įstoti į bylą Tarybos pusėje.
19 Ieškovė ir atsakovė pateikė savo pastabas dėl Komisijos prašymo leisti įstoti į bylą atitinkamai 2005 m. sausio 24 d. ir 2004 m. gruodžio 16 dieną.
20 Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti Reglamento Nr. 864/2004 1 straipsnio 7, 11 ir 20 punktus bei priedą,
– panaikinti Reglamento Nr. 865/2004 22 straipsnį,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
21 Prieštaravime dėl priimtinumo Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
22 Pastabose dėl prieštaravimo, susijusio su priimtinumu ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti Tarybos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Šalių argumentai
23 Taryba tvirtina, kad ieškinys nepriimtinas, nes ginčijamos nuostatos nėra konkrečiai susijusios su ieškovėmis.
24 Šiuo aspektu Taryba primena, kad privatus asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamento panaikinimo pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą, tik jei tas reglamentas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs dėl tam tikrų ypatingų asmens savybių arba faktinių aplinkybių, išskiriančių jį iš kitų asmenų ir taip individualizuojančių analogiškai asmeniui, kuriam sprendimas skirtas (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 ir 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Antillen prieš Tarybą C‑452/98, Rink. p. I‑8973, 60 punktas).
25 Ieškovės tvirtina, kad ginčijamos nuostatos su jomis konkrečiai susijusios. Jos pirmiausia pažymi, kad Taryba neginčija, jog ginčijamos nuostatos su jomis tiesiogiai susijusios.
26 Pirmiausia, ieškovės ginčija tai, kad ginčijamos nuostatos yra visuotinai taikomos. Jų nuomone, šios nuostatos keliems asmenims turi individualų arba konkretų poveikį, todėl yra sprendžiamojo pobūdžio priemonės. Šių nuostatų individualų taikymą lemia derliaus nebuvimas, inter alia, 1995–1998 m. pasodintose alyvmedžių giraitėse dėl biologinių ir botaninių veiksnių referenciniu laikotarpiu, kuriuo remiantis apskaičiuojama „atsieta pagalba“. Todėl Lorte negalėjo būti skirta nagrinėjama pagalba.
27 Antra, ieškovės pateikia kelis argumentus, kad įrodytų, jog bet kuriuo atveju ginčijamos nuostatos su jomis konkrečiai susijusios EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.
28 Pirma, Lorte teigia, kad ginčijamos nuostatos objektyviai jai, kaip alyvuogių aliejaus gamintojai, netaikomos, nes referenciniu laikotarpiu 1995–1998 m. pasodintų alyvmedžių giraičių atžvilgiu dėl biologinių ir botaninių aplinkybių ji nevykdė jokios gamybos.
29 Taigi, kadangi referenciniu laikotarpiu nevykdė gamybos, Lorte yra faktinėje padėtyje, kuri ją išskiria iš kitų asmenų. Be to, antra, ji pastebi, kad nacionalinės ir Bendrijos valdžios institucijos iš jos pateiktų metinių alyvuogių aliejaus gamybos ataskaitų žinojo apie šią padėtį.
30 Trečia, ginčijamos nuostatos Lorte sukelia kitokias pasekmes nei kitiems alyvuogių aliejaus gamintojams, atimdamos iš jos teisę gauti šiomis nuostatomis numatytą pagalbą alyvuogių aliejui. Taigi Lorte atsidūrė uždarame ir siaurame alyvuogių aliejaus gamintojų rate, viena vertus, dėl biologinių ir botaninių priežasčių, lėmusių derliaus nebuvimą alyvuogių giraitėse, pasodintose 1995–1998 m., ir, kita vertus, dėl ginčijamomis nuostatomis nustatyto referencinio laikotarpio. Patekimo į šį uždarą ratą nelemia aplinkybės, susijusios su paties ginčijamo reglamento tikslu (1999 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Van Parys ir kt. prieš Komisiją, T‑11/99, Rink. p. II‑2653, 48 punktas). Todėl galima daryti išvadą, kad ginčijamos nuostatos yra konkrečiai susijusios su Lorte. Lorte, grįsdama šį argumentą, taip pat remiasi 1988 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimais Mulder (120/86, Rink. p. 2321) ir von Deetzen (170/86, Rink. p. 2355).
31 Oleo Unión mano, kad ji turi teisę pareikšti šį ieškinį gindama savo narių, kurie kaip ir Lorte turi teisę pareikšti ieškinį, interesus, nes ginčijamos nuostatos tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijusios.
32 Unaproliva tik nurodo, kad remiantis įstatais jai suteiktomis plačiomis teisėmis, ji turi teisę atstovauti savo narių interesams Bendrijos pagalbos alyvuogių aliejaus gamintojams srityje, todėl šiuo atveju turi teisę būti ieškove šioje byloje.
33 Galiausiai ieškovės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jų ieškinį nepriimtiną, atimtų teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Galimybė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, pateikti prieštaravimą dėl teisėtumo arba prašymą priimti prejudicinį sprendimą, net jei tai įmanoma, negali kompensuoti teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo.
Pirmosios instancijos teismo įvertinimas
34 Pagal Darbo reglamento 114 straipsnį, šalies prašymu, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėjimo iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia priešingai, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad išnagrinėjus bylos medžiagą užtenka informacijos, ir sprendimą dėl pateikto prašymo priims be žodinės proceso dalies.
35 Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali <...> pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“.
36 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa, suteikiančia privačiam asmeniui teisę pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris, nors ir priimtas reglamento forma, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, siekiama, visų pirma, išvengti, kad vien pasirinkdamos reglamento formą Bendrijos institucijos galėtų atimti galimybę privačiam asmeniui pareikšti ieškinį dėl sprendimo, tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijusiam, bei nustatyti, kad formos pasirinkimas negali pakeisti akto pobūdžio (1980 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Calpak ir Societ Emiliana Lavorazione Frutta prieš Komisiją, 789/79 ir 790/79, Rink. p. 1949, 7 punktas; 1997 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Federolio prieš Komisiją, T‑122/96, Rink. p. II‑1559, 50 punktas bei 1999 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, T‑173/98, Rink. p. II‑3357, 34 punktas).
37 Be to, iš teismų praktikos aišku, kad reglamentas nuo sprendimo turi būti atskiriamas pagal tai, ar ginčijamas teisės aktas yra visuotinai taikomas (1962 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Confédération nationale des producteurs de fruits et légumes ir kt. prieš Tarybą, 16/62 ir 17/62, Rink. p. 901, 918; 1982 spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alusuisse prieš Tarybą ir Komisiją, 307/81, Rink. p. 3463, 19 punktas ir 1995 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo nutarties Asocarne prieš Tarybą, C‑10/95 P, Rink. p. I‑4149, 28 punktas). Aktas yra visuotinai taikomas, jeigu jis taikomas objektyviai apibrėžtomis aplinkybėmis ir sukuria teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų atžvilgiu (žr. 1989 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Usines coopératives de déshydratation du Vexin ir kt. prieš Komisiją, C‑244/88, Rink. p. 3811, 13 punktą ir 2001 m. gegužės 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sadam Zuccherifici ir kt. prieš Tarybą, C‑41/99 P, Rink. p. I‑4239, 24 punktą; 2004 m. balandžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją, T‑231/02, dar neskelbtos Rinkinyje, 29 punktą ir minėtą teismų praktiką).
38 Šiuo atveju neprieštaraujama, kad ginčijamos nuostatos yra visuotinai taikomų teisės aktų dalis. Šiuo aspektu primintina, kad ginčijamos nuostatos nurodo pagalbos alyvuogių aliejaus sektoriuje pagal Reglamentą Nr. 1782/2003 apskaičiavimo kriterijus (žr. šios nutarties 6 punktą).
39 Konstatuotina, kad šie kriterijai nurodyti bendromis ir abstrakčiomis sąvokomis. Iš tiesų referencinių sumų ir pagalbos dydžio apskaičiavimo būdas nustatytas atsižvelgiant ne į kiekvieno konkretaus alyvuogių aliejaus gamintojo, kuriam taikomos ginčijamos nuostatos, specifinę padėtį, o taikant objektyvius bendruosius kriterijus.
40 Taigi ginčijamos nuostatos taikomos objektyviai apibrėžtomis aplinkybėmis ir sukuria teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai apibrėžtoms asmenų kategorijoms. Šiuo aspektu primintina, kad teisės akto nuostatos laikomos taikytinomis objektyviai apibrėžtomis aplinkybėmis, jeigu tas taikymas priklauso nuo objektyvių teisinių arba faktinių aplinkybių, kurias apibrėžia teisės aktas pagal siekiamą tikslą (šios nutarties 36 punkte minėtos nutarties Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 40 punktas).
41 Šiuo atveju ieškovėms ginčijamos nuostatos taikomos konkrečiai dėl objektyvių faktinių aplinkybių. Iš tiesų ginčijamos nuostatos jas paveikia kaip asociaciją, kurios nariai referenciniu laikotarpiu gamino alyvuogių aliejų ir gavo pagalbą pagal vieną iš teisės aktais numatytų schemų. Taigi šios aplinkybės apibrėžtos atsižvelgiant į ginčijamas nuostatas numatančių reglamentų tikslą, t. y. į naujos pagalbos schemos alyvuogių aliejaus sektoriuje įtvirtinimą.
42 Be to, jokie duomenys neleidžia ginčijamų nuostatų laikyti reglamento forma priimtais sprendimais. Ieškovių pateiktas argumentas nekelia abejonių šio teiginio pagrįstumu.
43 Iš tiesų aplinkybė, kad ginčijamos nuostatos gali turėti konkretų poveikį tam tikriems alyvuogių aliejaus gamintojams, tiksliau atimti jiems galimybę gauti pagalbą dėl jai apskaičiuoti numatytų kriterijų, savaime nepašalina ginčijamų nuostatų visuotinio pobūdžio, nes jos taikomos visiems ūkio subjektams, esantiems tokioje pačioje objektyviai apibrėžtoje faktinėje arba teisinėje padėtyje. Ieškovės nepateikė įrodymų, kad ginčijamos nuostatos taikomos kitaip (žr. šiuo aspektu šio sprendimo 36 punkte minėtos nutarties Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 39 punktą).
44 Darytina išvada, kad ginčijamos nuostatos pagal pobūdį ir reikšmę yra visuotinai taikomi aktai, o ne sprendimai EB 249 straipsnio prasme.
45 Tačiau ne kartą nuspręsta, jog neužtenka tik aplinkybės, kad ginčijamas aktas dėl savo pobūdžio yra visuotinai taikomas ir kad jis nėra sprendimas EB 249 straipsnio prasme, tam, kad iš privataus asmens būtų atimta galimybė pareikšti ieškinį dėl jo panaikinimo (žr. 1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853, 19 punktą ir 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949, 49 punktą; 37 punkte minėtos nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją, 31 punktą ir minėtą teismų praktiką).
46 Iš teisų tam tikromis aplinkybėmis visiems ūkio subjektams bendrai taikomas teisės aktas gali būti su kai kuriais iš jų tiesiogiai ir konkrečiai susijęs (1991 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Extramet Industrie prieš Tarybą C‑358/89, Rink. p. I‑2501, 13 punktas ir šios nutaries 45 punkte minėto sprendimo Codorniu prieš Tarybą 19 punktas; 2002 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Japan Tobacco et JT International prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑223/01, Rink. p. II‑3259, 29 punktas ir šios nutarties 37 punkte minėtos nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją, 32 punktas).
47 Toks atvejis yra tuomet, kai nagrinėjamas teisės aktas daro poveikį fiziniam arba juridiniam asmeniui tiesiogiai ir konkrečiai dėl tam tikrų ypatingų asmens savybių arba faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš kitų asmenų, ir tokiu būdu jį individualizuoja analogiškai asmeniui, kuriam sprendimas skirtas (šios nutarties 24 punkte minėtas sprendimas Plaumann prieš Komisiją ir 2003 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo nutarties Bactria prieš Komisiją, C‑258/02 P, Rink. p. I‑15105, 34 punktas; šios nutarties 37 punkte minėtos nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją 35 punktas).
48 Neatitinkantis šios sąlygos fizinis ar juridinis asmuo jokiu atveju neturi teisės pareikšti ieškinio dėl reglamento panaikinimo (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 37 punktas ir šios nutarties 37 punkte minėtos nutarties Asocarne prieš Tarybą 26 punktas).
49 Todėl būtina nustatyti, ar šiuo atveju ginčijamos nuostatos daro poveikį ieškovėms dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios jas išskiria iš kitų asmenų.
50 Taigi pirmiausia reikia nustatyti, ar alyvuogių aliejaus gamintojos Lorte pateiktas ieškinys priimtinas.
51 Šiuo aspektu ir, priešingai nei tvirtina Lorte, ginčijamos nuostatos su ja objektyviai susijusios kaip su alyvuogių aliejaus augintoja referenciniu laikotarpiu, kuriai, kaip ir kitiems ginčijamose nuostatose numatytame sektoriuje veikiantiems gamintojams ar ūkio subjektams, taikoma ankstesniais teisės aktais numatyta pagalbos schema. Taigi aplinkybė, kad visuotinai taikomas teisės aktas daro poveikį asmens teisinei padėčiai, iš esmės nepakeičia nei šio akto pobūdžio, nei taikymo srities (šiuo aspektu žr. šios nutarties 37 punkte minėtos nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją 38 punktą).
52 Be to, kaip teisingai tvirtina Taryba, ginčijamos nuostatos, nustatančios pagalbos alyvuogių aliejaus sektoriuje teikimo sąlygas ir apskaičiavimo kriterijus, vienodai taikomos visiems alyvuogių aliejaus gamintojams, neatsižvelgiant į faktinį jų produkcijos kiekį, netgi į visą jų gamybą referenciniu laikotarpiu. Iš tikrųjų pagalbos apskaičiavimo kriterijai nustatyti neatsižvelgiant į konkrečią kiekvieno alyvuogių aliejaus gamintojo padėtį.
53 Be to, primintina, jog tai, kad visuotinai taikomas teisės aktas gali turėti konkrečių skirtingų pasekmių skirtingiems teisės subjektams, kuriems jis taikomas, jų neišskiria iš visų kitų atitinkamų ūkio subjektų, jei tas aktas taikomas objektyviai apibrėžtoms aplinkybėms (žr. 2000 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ACAV ir kt. prieš Tarybą, T‑138/98, Rink. p. II‑341, 66 punktas ir minėtą teismų praktiką). Šiuo atveju, nors ginčijamos nuostatos gali turėti atitinkamiems alyvuogių aliejaus gamintojams skirtingas pasekmes, šios aplinkybės neužtenka įrodyti, kad Lorte turi ypatingų savybių arba yra faktinėje padėtyje, ją išskiriančioje iš kitų alyvuogių aliejaus gamintojų.
54 Be to, netgi darant prielaidą, kad taikant ginčijamas nuostatas Lorte negalėtų gauti pagalbos alyvuogių aliejui, ginčijamos nuostatos nebūtų konkrečiai su ja susijusios. Iš tiesų neužtenka, kad teisės aktas tam tikriems ūkio subjektams turėtų didesnį ekonominį poveikį nei kitiems to paties sektoriaus ūkio subjektams, jog būtų galima laikyti, kad ginčijamas aktas su jais konkrečiai susijęs (šios nutarties 30 punkte minėtos nutarties Van Parys ir kt. prieš Komisiją 50 ir 51 punktai ir 37 punkte minėtos nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją 45 punktas).
55 Be to, netgi jei būtų įrodyta, kad asmuo negali gauti pagalbos, dėl to kylančios pasekmės būtų panašios kaip ir kitiems alyvuogių aliejaus gamintojams, turintiems 1995–1998 m. pasodintas alyvmedžių giraites (šiuo aspektu žr. 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija priešNederlandse Antillen, C‑142/00 P, Rink. p. I‑3483, 77 punktą).
56 Be to, Lorte nuoroda į šios nutarties 30 punkte minėtus sprendimus Mulder ir von Deetzen visiškai netinkama nagrinėjant pagal EB 230 straipsnio 4 dalį pareikštą ieškinį, kaip yra šiuo atveju, nes minėtų sprendimų atvejais į Teisingumo Teismą buvo kreiptasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
57 Pažymėtina, kad šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas, kurio buvo prašoma priimti sprendimą dėl Bendrijos reglamento, reglamentuojančio papildomą pieno išskaitą, galiojimo, nusprendė, kad ginčijamą teisės aktą priėmusi institucija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes kai kuriems pieno gamintojams šiuo aktu nustatytą nauja schema nebuvo taikoma dėl to, kad jie negamino pieno ginčijamu aktu referencinio kiekio nustatymo tikslais numatytu laikotarpiu. Minėti gamintojai referenciniu laikotarpiu negamino pieno, nes pagal ankstesnį Bendrijos aktą jie buvo įsipareigoję sustabdyti pieno prekybą tam tikru laikotarpiu dėl bendro intereso ir už tam tikrą išmoką.
58 Teisingumo Teismas nusprendė, kad reglamento, kurio galiojimas buvo ginčijamas, poveikis tam tikriems pieno gamintojams ir tai, kad šiuo reglamentu numatyta nauja papildomos išskaitos schema jiems netaikoma, yra apribojimas, padaręs šiems gamintojams specifinį poveikį būtent dėl to, kad jie naudojosi ankstesniu Bendrijos teisės aktu numatyta galimybe, skatinančia sustabdyti atitinkamo produkto gamybą.
59 Taigi šiuo atveju akivaizdu, kad nurodyti argumentai susiję su nagrinėjimu iš esmės ir neturi jokios įtakos Lorte individualaus ryšio klausimui (šiuo aspektu žr. šios nutarties 37 punkte minėtos nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją 43 punktą).
60 Be to, net jei būtų pagrįstas ginčijamų nuostatų sukeliamų pasekmių skirtingumas, kuriuo Lorte bando remtis, konstatuotina, jog priešingai nei aktų, kurių teisėtumas buvo ginčijamas minėtose bylose, atveju minėtą skirtumą lemia ne Bendrijos teisės aktas.
61 Bet kuriuo atveju Lorte visiškai neįrodė, kaip ginčijamos nuostatos daro jai skirtingą poveikį nei daromą kitiems „uždaro ir siauro rato“ nariams, alyvuogių aliejaus gamintojams, kurie negamino alyvuogių aliejaus dėl biologinių ir botaninių priežasčių, susijusių su alyvmedžių giraitėmis, bei dėl referencinio laikotarpio.
62 Be to, net jei tiesa, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir Komisija informavo Tarybą apie ieškovių padėtį prieš ginčijamų nuostatų priėmimą, ši aplinkybė neindividualizuoja Lorte minėtų nuostatų atžvilgiu. Iš tiesų Lorte nesirėmė ir a fortiori neįrodė Bendrijos teisės nuostatoje įtvirtintos Tarybos pareigos numatant naudojimosi „atsieta pagalba“ alyvuogių aliejaus sektoriuje sąlygas ypač atsižvelgti į tam tikrų alyvuogių aliejaus gamintojų konkrečią padėtį (šiuo aspektu žr. 1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki- Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 21 bei 28 punktus ir 1990 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C‑152/88, Rink. p. I‑2477, 11 punktą; 1999 m. liepos 8 d. Pirmos instancijos teismo sprendimo Eridania ir kt. prieš Tarybą, T‑158/95, Rink. p. II‑2219 58 bei 59 punktus ir 2004 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Bundesverband der Nahrungsmittel- und Speiseresteverwertung ir Kloh prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑391/02, dar neskelbtos Rinkinyje, 55 punktą).
63 Iš pateiktų aplinkybių darytina išvada, jog Lorte neįrodė, kad ginčijamos nuostatos jai padarė poveikį dėl tam tikrų ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios ją išskiria iš kitų ūkio subjektų. Todėl ginčijamos nuostatos nėra su ja konkrečiai susijusios.
64 Antra, dėl Oleo Unión ir Unaproliva pareikštų ieškinių primintina, kad asociacijų pareikšti ieškiniai dėl panaikinimo gali būti priimtini trimis atvejais: kai teisės nuostata profesinėms asociacijoms aiškiai pripažįsta atitinkamas procesines teises; kai asociacija atstovauja narių, kurie patys turi teisę pareikšti ieškinį, interesams; kai asociacija yra individualizuojama dėl ginčijamo akto poveikio jos pačios interesams, inter alia, dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, paveikė jos, kaip derybininkės, poziciją (šios nutarties 36 punkte minėtos Pirmosios instancijos teismo nutarties Federolio prieš Komisiją 31 punktas, 1998 m. gruodžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties ANB ir kt. prieš Tarybą, T‑38/98, Rink. p. II‑4191, 25 punktas; šios nutarties 36 punkte minėtos Pirmosios instancijos teismo nutarties Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 47 punktas ir 2004 m. gruodžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties EFfCI prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑196/03, dar neskelbtos Rinkinyje, 42 punktas).
65 Šiuo atveju Oleo Unión ir Unaproliva, siekdamos pagrįsti savo teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, negali remtis nė vienu iš minėtų trijų atvejų.
66 Šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad, pirma, šios ieškovės neturi jokių pagal Bendrijos teisę bendro alyvuogių aliejaus rinkos organizavimo srityje joms pripažįstamų procesinių teisių.
67 Taip pat yra ir antro atvejo, kuris sąlygoja ieškinio priimtinumą, atžvilgiu, nes pagal nusistovėjusią teismų praktiką asociacija, įsteigta ginti teisės subjektų grupės kolektyvinius interesus, negali būti laikoma konkrečiai susijusi, jeigu jos nariai nėra konkrečiai susiję (1997 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo nutarties Sveriges Betodlares ir Henrikon prieš Komisiją, C‑409/96 P, Rink. p. I‑7531, 45 punktas ir 1999 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Unione provinciale degli agricoltori di Firenze ir kt. prieš Komisiją, T‑78/98, Rink. p. II‑1377, 36 ir 37 punktai).
68 Šiuo atveju Oleo Unión ir Unaproliva nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčijamos nuostatos jų nariams daro poveikį dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų.
69 Dėl trečio atvejo konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovės yra individualizuojamos ginčijamų nuostatų atžvilgiu dėl poveikio jų pačių interesams, ypač dėl to, kad ginčijamos nuostatos paveikė jų, kaip derybininkių, pozicijas.
70 Vadinasi, Oleo Unión ir Unaproliva nėra konkrečiai susijusios.
71 Be to, dėl ieškovių tvirtinimo, kad Tarybos pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo patenkinimas atimtų iš jų teisę į veiksmingą teisminę gynybą, primintina, kad EB sutartis, t. y., viena vertus, EB 230 ir 241 straipsniai ir, kita vertus, EB 234 straipsnis nustatė išsamią teisės gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų aktų teisėtumo priežiūrą, ją patikėdama Bendrijos teismams. Pagal šią sistemą fiziniai arba juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai apskųsti visuotinai taikomų Bendrijos aktų dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę atitinkamais atvejais netiesiogiai remtis tokių aktų negaliojimu pagal EB 241 straipsnį Bendrijos teismuose arba nacionaliniuose teismuose, kurie neturi jurisdikcijos pripažinti šių aktų negaliojimo bei privalo pateikti atitinkamą prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui (šios nutarties 48 punkte minėto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 40 punktas).
72 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad valstybės narės privalo numatyti išsamią teisės gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, leidžiančią užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, ir kad EB 230 straipsnyje nustatytų priimtinumo taisyklių aiškinimas, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo turi būti laikomas priimtinu, yra negalimas, jeigu Bendrijos teismui išnagrinėjus nacionalines proceso taisykles įrodoma, jog pagal jas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti ginčijamo Bendrijos teisės akto galiojimą (šios nutarties 48 punkte minėto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 43 punktą). Bendrijos teisme negalima pareikšti tiesioginio ieškinio dėl panaikinimo, netgi jeigu tam teismui konkrečiai išnagrinėjus nacionalines proceso taisykles būtų galima įrodyti, kad pagal jas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti ginčijamo Bendrijos teisės akto teisėtumą. Iš tiesų tokia sistema kiekvienu konkrečiu atveju reikalautų, kad Bendrijos teismas išnagrinėtų ir išaiškintų nacionalinę procesinę teisę, t. y. to, kas viršija jo kompetenciją prižiūrėti Bendrijos teisės aktų teisėtumą (šios nutarties 47 punkte minėtos nutarties Bactria prieš Komisiją 58 punktas).
73 Visais atvejais Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, kad nors EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatyta individualaus ryšio sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos principą ir įvairias aplinkybes, galinčias individualizuoti ieškovę, toks aiškinimas negalėtų panaikinti Sutartyje aiškiai numatytos nagrinėjamos sąlygos, neišplėsdamas šia Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos (šios nutarties 48 punkte minėto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 44 punktas).
74 Be to, jeigu iš tiesų būtų įmanoma numatyti kitą nei pirminėje sutartyje įtvirtintą visuotinai taikomų Bendrijos aktų teisėtumo priežiūros sistemą, kurios principai niekada iš esmės nebuvo pakeisti, prireikus valstybės narės turėtų pakeisti šiuo metu galiojančią sistemą pagal ES 48 straipsnį (šios nutarties 48 punkte minėto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 45 punktas).
75 Darytina išvada, jog ieškovės negali remtis tuo, kad jei ieškinys dėl panaikinimo būtų paskelbtas nepriimtinu, jos netektų teisės pareikšti ieškinį, kad apgintų savo teises teisme, t. y. aplinkybe, kurios jos apskritai neįrodė (šiuo aspektu žr. šios nutarties 37 punkte minėtos nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją 52–56 punktus).
76 Todėl veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimas nepaneigia išvados, pagal kurią ginčijamos nuostatos nėra konkrečiai susijusios su ieškovėmis EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Todėl jų ieškinys atmestinas kaip nepriimtinas.
77 Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, kad nereikia priimti sprendimo dėl Komisijos pateikto prašymo leisti įstoti į bylą (šiuo aspektu žr. 2001 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Conseil national des professions de l’automobile ir kt. prieš Komisiją, C‑341/00 P, Rink.. p. I‑5263, 35–37 punktus).
Dėl išlaidų
78 Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurias patyrė Taryba pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Priteisti iš ieškovės padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
3. Nėra reikalo priimti sprendimą dėl prašymo, susijusio su Komisijos įstojimu į bylą.
Liuksemburgas, 2005 m. rugsėjo 8 d.