Byla C‑363/05

JP Morgan Fleming Claverhouse Investment Trust plc

ir

The Association of Investment Trust Companies

prieš

The Commissioners of HM Revenue and Customs

(VAT and Duties Tribunal, London prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji PVM direktyva – 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis – Atleidimas nuo mokesčio – Specialūs investiciniai fondai – Sąvoka – Valstybių narių atliekamas apibrėžimas – Diskrecija – Ribos – Pastovaus kapitalo fondai“

Sprendimo santrauka

1.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio

(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis)

2.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio

(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis)

3.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio

(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis)

1.        Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis turi būti aiškinamas taip, jog šioje nuostatoje nurodyta sąvoka „specialūs investiciniai fondai“ apima pastovaus kapitalo specialius investicinius fondus, kaip antai investicinės patikėjimo bendrovės (Investment Trust Companies).

Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B dalies d punkto 6 papunkčio aiškinimas, pagal kurį nuo pridėtinės vertės mokesčio yra atleidžiamas kintamojo kapitalo, bet ne pastovaus kapitalo fondų valdymas, prieštarauja fiskalinio neutralumo principui, kuriuo būtent ir pagrįsta Šeštąja direktyva nustatyta bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema ir kuris draudžia apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu atžvilgiu nevienodai vertinti tokius pačius sandorius vykdančius ūkio subjektus. Iš tiesų pastovaus kapitalo fondams nebūdingas joks svarbus skirtumas, dėl kurio negalima būtų jų priskirti Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B dalies d punkto 6 papunktyje numatytiems specialiems investiciniams fondams, lygiai kaip ir kintamojo kapitalo fondų.

Negalima veiksmingai remtis Direktyvos 85/611 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS), derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2005/1, nuostatomis siekiant padaryti išvadą, jog Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktyje nurodyta sąvoka „specialūs investiciniai fondai“ turi būti aiškinama siaurai. Nors iš Direktyvos 86/611 konstatuojamųjų dalių ir teksto išplaukia, kad jos tikslas yra koordinuoti nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius kolektyvinio investavimo subjektus, vis dėlto Šeštosios direktyvos priėmimo momentu Bendrijos terminologija specialių investicinių fondų srityje dar nebuvo suderinta, nes Direktyva 86/611, kurios 1 straipsnio 3 dalyje buvo apibrėžtas kolektyvinio investavimo subjektas Bendrijos lygmeniu, buvo priimta tik 1985 metais.

(žr. 29–32, 37 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis turi būti aiškinamas taip, jog jis valstybėms narėms suteikia diskreciją apibrėžti jų teritorijoje esančius fondus, kurie atitinka sąvoką „specialūs investiciniai fondai“ šioje nuostatoje numatyto atleidimo nuo mokesčio tikslais. Tačiau naudodamosi šia diskrecija valstybės narės turi nepažeisti minėtos nuostatos tikslo, kuris yra supaprastinti investuotojams investavimą į vertybinius popierius pasitelkiant investavimo subjektus, taip užtikrinant fiskalinio neutralumo principą renkant pridėtinės vertės mokestį, susijusį su specialių investicinių fondų, konkuruojančių su kitais specialiais investiciniais fondais, pavyzdžiui, fondais, kuriems taikoma Direktyva 85/611 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS), derinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/1, valdymu.

(žr. 54 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.        Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo 13 straipsnio B skirsnio d punkto 6 papunktis yra veikiantis tiesiogiai, todėl mokesčių mokėtojas juo gali remtis nacionaliniame teisme ginčydamas nesuderinamo su šia nuostata nacionalinės teisės akto taikymą.

Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B dalies d punkto 6 papunktis pakankamai tiksliai ir nesąlygiškai nurodo, jog specialių investicinių fondų valdymas turi būti atleistas nuo mokesčio. Aplinkybė, kad ši nuostata iš naujo patvirtina valstybių narių diskrecijos egzistavimą, neleidžia suabejoti šiuo aiškinimu, jei pagal objektyvius požymius ginčijamas paslaugų teikimas atitinka minėtu atleidimu nuo mokesčio nustatytus kriterijus.

(žr. 59–60, 62 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)