TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. liepos 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo pagrindai – Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimas – Kitos valstybės narės teismo priimtas sprendimas, prieštaraujantis Sąjungos prekių ženklų teisei – Direktyva 2004/48/EB – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Teismo išlaidos“
Byloje C‑681/13
dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. gruodžio 23 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Diageo Brands BV
prieš
Simiramida‑04 EOOD
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai S. Rodin, E. Levits, M. Berger (pranešėja) ir F. Biltgen,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. gruodžio 9 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Diageo Brands BV, atstovaujamos advocaten F. Vermeulen, C. Gielen ir A. Verschuur,
– Simiramida‑04 EOOD, atstovaujamos advokat S. Todorova Zhelyazkova bei advocaten M. Gerritsen ir A. Gieske,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš ir I. Ņesterova,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A.‑M. Rouchaud‑Joët ir G. Wils,
susipažinęs su 2015 m. kovo 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1; 2001; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 34 straipsnio 1 punkto ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 14 straipsnio aiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Diageo Brands BV (toliau – Diageo Brands) ir Simiramida‑04 EOOD (toliau – Simiramida) ginčą dėl pastarosios pateikto prašymo atlyginti žalą, padarytą Diageo Brands prašymu sulaikius jai skirtas prekes.
Teisinis pagrindas
Reglamentas Nr. 44/2001
3 Reglamento Nr. 44/2001 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[t]arpusavio pasitikėjimas, vykdant teisingumą [Europos Sąjungoje], pateisina valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų automatišką pripažinimą, nepradedant jokio proceso, išskyrus tuos atvejus, kai kyla ginčas“.
4 Reglamento Nr. 44/2001 III skyrius „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ suskirstytas į tris skirsnius. 1 skirsnis „Teismo sprendimų pripažinimas“, be kita ko, apima šio reglamento 33, 34 ir 36 straipsnius.
5 Reglamento (EB) Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.“
6 Pagal šio reglamento 34 straipsnį:
„Teismo sprendimas nėra pripažįstamas:
1) jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai;
<…>.“
7 Šio reglamento 36 straipsnyje nustatyta:
„Jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.“
Direktyva 89/104/EEB
8 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92)., iš dalies pakeista 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimu (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92; toliau – Direktyva 89/104), buvo panaikinta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (OL L 299, p. 25). Tačiau, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių datą, pagrindinėje byloje taikoma Direktyva 89/104.
9 Šios direktyvos 5 straipsnyje buvo nustatyta:
„1. Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:
a) bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;
<…>
3. Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:
a) tokiu žymeniu ženklinti prekes arba jų įpakavimą;
b) siūlyti prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes arba siūlyti ar teikti juo paženklintas paslaugas;
c) importuoti arba eksportuoti tokiu žymeniu paženklintas prekes;
<…>.“
10 Direktyvos 89/104 7 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių išnaudojimas“ 1 dalyje buvo nurodyta:
„Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į [Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies] rinką išleistas ir tuo prekių ženklu pažymėtas prekes.“
Direktyva 2004/48
11 Direktyvos 2004/48 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jos tikslas – suderinti valstybių narių teisės aktus, „kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vieningas [intelektinės nuosavybės] apsaugos lygis“.
12 Šios direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad tarp priemonių, kurios turėtų būti prieinamos valstybėse narėse, „[t]aip pat labai svarbu numatyti laikinas priemones, kuriomis tuoj pat sustabdomas pažeidimas, nelaukiant sprendimo dėl nusikaltimo sudėties [bylos esmės], <...> ir pateikiant [numatant] garantijas atsakovo išlaidoms ir patirtai žalai padengti nepateisinamo reikalavimo atveju“.
13 Direktyvos 2004/48 1 straipsnyje numatyta, kad ji nustato „priemones, procedūras ir gynybos būdus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“, ir pagal šią nuostatą terminas „intelektinės nuosavybės teisės“ apima „pramoninės nuosavybės teises“.
14 Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad joje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi „visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionalin[ės] teisės aktuose“.
15 Pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalį priemonės, procedūros ir gynybos būdai, būtini intelektinės nuosavybės teisių laikymuisi užtikrinti, kurių turi imtis valstybės narės, „turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis“.
16 Šiuo tikslu pagal Direktyvos 2004/48 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad kompetentingos teismo institucijos galėtų, jei tenkinamos tam tikros sąlygos, „reikalauti tinkamų veiksmingų laikinųjų priemonių su įtariamu pažeidimu susijusiems įrodymams užtikrinti“. Toje pačioje nuostatoje patikslinama, kad šios priemonės gali apimti „teises pažeidžiančių prekių poėmį“. Pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės privalo užtikrinti, kad pareiškėjo prašymu teismo institucijos galėtų „reikalauti atlikti poėmį arba pristatyti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu įtariamas prekes“. Minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog „kai po to yra nustatoma, kad intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar [tokio pažeidimo] grėsmės pažeidimui nebuvo“, teismo institucijos turi teisę „atsakovo prašymu reikalauti pareiškėjo suteikti atsakovui tinkamą kompensaciją už tomis priemonėmis sukeltus nuostolius“.
17 Šios direktyvos 14 straipsnyje dėl teismo išlaidų nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad laimėjusios šalies patirtas pagrįstas ir proporcingas teismo ir kitas išlaidas paprastai padengtų pralaimėjusioji šalis, jei tai neprieštarauja teisingumui.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18 Diageo Brands, turinti buveinę Amsterdame (Nyderlandai), yra prekės ženklo „Johnny Walker“ savininkė. Ji prekiauja šio prekių ženklo viskiu Bulgarijoje, tarpininkaujama išimtines platinimo teises turinčio vietos importuotojo.
19 Simiramida, įsteigta Varnoje (Bulgarija), prekiauja alkoholiniais gėrimais.
20 2007 m. gruodžio 31 d. konteineris su 12 096 prekių ženklo „Johnny Walker“ viskio buteliais buvo atgabentas į Varnos uostą iš Gruzijos, jo gavėja buvo Simiramida.
21 Manydama, kad šios butelių partijos importavimas į Bulgariją be jos sutikimo yra jai priklausančio prekių ženklo pažeidimas, Diageo Brands pareikalavo suteikti leidimą sulaikyti šią partiją ir Sofiyski gradski sad (Sofijos pirmosios instancijos teismas, Bulgarija) 2008 m. kovo 12 d. nutartimi jį gavo.
22 Simiramida pateikus apeliacinį skundą, 2008 m. gegužės 9 d. Sofiyski apelativen sad (Sofijos apeliacinis teismas) panaikino šią nutartį.
23 2008 m. gruodžio 30 d. ir 2009 m. kovo 24 d. sprendimais Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas) atmetė Diageo Brands kasacinį skundą dėl procesinių reikalavimų nesilaikymo.
24 Diageo Brands prašymu įvykdytas viskio butelių partijos sulaikymas buvo atšauktas 2009 m. balandžio 9 d.
25 Iš esmės nagrinėdamas bylą, kurią Diageo Brands pradėjo prieš Simiramida dėl prekių ženklo pažeidimo, 2010 m. sausio 11 d. sprendimu Sofiyski gradski sad atmetė Diageo Brands reikalavimus. Šis teismas nusprendė, kad iš 2009 m. birželio 15 d. Varhoven kasatsionen sad aiškinamojo sprendimo matyti, jog prekių, išleistų į apyvartą už Europos ekonominės erdvės (EEE) ribų su prekių ženklo savininko sutikimu, importu į Bulgariją nepažeidžiamos teisės į prekių ženklą. Sofiyski gradski sad nusprendė, kad pagal Bulgarijos teismų praktiką jis privalo remtis šiuo aiškinamuoju sprendimu.
26 Diageo Brands nepasinaudojo jokia teisinės gynybos priemone 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimui apskųsti ir jis įsiteisėjo.
27 Pagrindinėje byloje Simiramida Nyderlandų teismų prašo iš Diageo Brands priteisti jai žalos, kurią teigia patyrusi dėl šios įmonės prašymu įvykdyto prekių sulaikymo ir kurią vertina daugiau kaip 10 mln. eurų, atlyginimą. Simiramida grindžia savo reikalavimą Sofiyski gradski sad 2010 m. sausio 11 d. sprendimu, kuriuo buvo konstatuotas minėto sulaikymo neteisėtumas. Atsikirsdama Diageo Brands teigia, kad šis sprendimas Nyderlanduose negali būti pripažintas, nes akivaizdžiai prieštarauja Nyderlandų viešajai tvarkai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą. Sofiyski gradski sad akivaizdžiai klaidingai taikė Sąjungos teisę, nes rėmėsi Varhoven kasatsionen sad 2009 m. birželio 15 d. aiškinamuoju sprendimu, kuris yra iš esmės klaidingas, be to, jį pastarasis teismas priėmė pažeisdamas savo pareigą pateikti prejudicinį klausimą pagal SESV 267 straipsnį.
28 2011 m. kovo 2 d. sprendimu rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) atsižvelgė į Diageo Brands argumentus ir atmetė Simiramida reikalavimą.
29 Simiramida pateikus apeliacinį skundą, Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) 2012 m. birželio 5 d. sprendimu pakeitė rechtbank Amsterdam sprendimą ir nusprendė, kad Sofiyski gradski sad 2010 m. sausio 11 d sprendimas turi būti pripažintas Nyderlanduose, tačiau neišsprendė žalos atlyginimo klausimo.
30 Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Aukščiausiasis Teismas), kuriame Diageo Brands pateikė kasacinį skundą dėl Gerechtshof te Amsterdam sprendimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad šis nepripažinimo pagrindas apima ir atvejį, kai sprendimo priėmimo valstybės narės teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei ir šis teismas tai žino?
2. a) Ar Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad aplinkybė, jog šalis, kuri rėmėsi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatytu nepripažinimo pagrindu, nepasinaudojo jokia turima teisinės gynybos priemone sprendimo priėmimo valstybėje narėje, trukdo jai veiksmingai pasinaudoti šiuo nepripažinimo pagrindu?
2. b) Jei į 2 klausimo a dalį būtų atsakyta teigiamai, ar atsakymas būtų kitoks, jei pasinaudojimas teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje būtų beprasmis, nes reikia pripažinti, kad pasinaudojus šiomis priemonėmis nebūtų priimtas kitoks sprendimas?
3. Ar Direktyvos 2004/48 14 straipsnį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata taip pat apima šalių vienoje valstybėje narėje patirtas išlaidas, susijusias su prašymu atlyginti žalą, jei prašymas ir gynyba susiję su tariama atsakovės atsakomybe už sulaikymą ir pareiškimus, kuriais ji siekė apginti savo teises į prekių ženklą kitoje valstybėje narėje, ir jei šiuo atžvilgiu iškeltas antrosios valstybės narės teismo priimto sprendimo pripažinimo pirmojoje valstybėje narėje klausimas?“
Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį
31 Po to, kai generaliniam advokatui pateikus išvadą 2015 m. kovo 3 d. žodinė proceso dalis buvo baigta, 2014 m. kovo 6 d. laišku (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. kovo 20 d.) Diageo Brands paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį.
32 Grįsdama šį prašymą Diageo Brands visų pirma teigia, kad savo išvados 27 ir paskesniuose punktuose generalinis advokatas suabejojo prielaidų, kuriomis Hoge Raad der Nederlanden grindžia savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, teisingumu, t. y. pirma, kad iš Varhoven kasatsionen sad 2009 m. birželio 15 d. aiškinamojo sprendimo, patvirtinto antruoju 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu, ir iš Sofiyski gradski sad sprendimo matyti, jog buvo akivaizdžiai ir sąmoningai pažeistas Sąjungos teisės pagrindinis principas, ir, antra, kad Diageo Brands buvo beprasmiška pasinaudoti teisinės gynybos priemone Varhoven kasatsionen sad. Jos nuomone, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad dėl šių prielaidų teisingumo dar gali vykti šalių teisminiai ginčai, jie turėtų atitikti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto pagrindinio rungimosi principo reikalavimus.
33 Antra, Diageo Brands teigia neturėjusi galimybės pateikti pastabų dėl tam tikrų įrodymų, kuriuos Komisija pateikė per posėdį.
34 Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį, jeigu, be kita ko, mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas šiam teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės (žr. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker‑Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
35 Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą informaciją, reikalingą sprendimui priimti, ir šios bylos nereikia nagrinėti remiantis argumentais, dėl kurių šalys neišsakė nuomonės. Iš tiesų Diageo Brands nurodytos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentuose išdėstytos prielaidos buvo paminėtos ir svarstytos laikantis rungimosi principo per teismo posėdį.
36 Dėl Komisijos per teismo posėdį pateiktų įrodymų reikia konstatuoti, kad jie nebuvo užregistruoti ir nėra bylos medžiagos dalis.
37 Tačiau primintina, kad, remiantis SESV 252 straipsnio antra pastraipa, generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismas nėra saistomas nei generalinio advokato išvados, nei motyvų, kuriais remdamasis šis pateikia išvadą (žr. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker‑Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
38 Todėl prašymas atnaujinti žodinę proceso dalį turi būti atmestas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
39 Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar tai, kad valstybės narės teismo priimtas sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei ir buvo priimtas pažeidus procesines garantijas, yra pagrindas atsisakyti jį pripažinti pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nori sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas turi atsižvelgti į tai, kad asmuo, prieštaraujantis sprendimo pripažinimui, nepasinaudojo sprendimo priėmimo valstybės teisės aktuose numatytomis teisinės gynybos priemonėmis.
Pirminės pastabos
40 Pirmiausia primintina, kad pagal valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principą, kuriam Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, reikalaujama, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė laikytųsi nuostatos, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių (šiuo klausimu žr. Nuomonės 2/13, EU:C:2014:2454, 191 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš Reglamento Nr. 44/2001 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad jame nustatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka grindžiama būtent tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą Sąjungoje. Toks pasitikėjimas visų pirma reikalauja, kad teismo sprendimai, priimti vienoje valstybėje narėje, būtų ipso jure pripažįstami kitoje valstybėje narėje (žr. Sprendimo flyLAL‑Lithuanian Airlines, C‑302/13, EU:C:2014:2319, 45 punktą).
41 Laikantis šios sistemos Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnį reikia aiškinti siaurai, nes jame numatyta kliūtis įgyvendinti vieną iš pagrindinių minėto reglamento tikslų. Konkrečiai kalbant apie reglamento 34 straipsnio 1 punkte numatytą viešosios tvarkos išlygą, reikia pažymėti, kad ja galima remtis tik išimtiniais atvejais (žr. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
42 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nors remdamosi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nurodyta išlyga valstybės narės iš esmės gali laisvai apibrėžti savo viešosios tvarkos reikalavimus pagal nacionalinę sampratą, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso šio reglamento aiškinimo sričiai. Todėl Teisingumo Teismas turi ne apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinį, bet patikrinti ribas, kurių neperžengdamas valstybės narės teismas gali remtis šia sąvoka ir nepripažinti kitos valstybės narės teismo priimto sprendimo (žr. Sprendimo flyLAL‑Lithuanian Airlines, C‑302/13, EU:C:2014:2319, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
43 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnį draudžiama iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, todėl valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad sprendimo priėmimo valstybės teismo taikyta teisės norma skiriasi nuo teisės normos, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytų teisinių ar faktinių išvadų teisingumo (žr. Sprendimo flyLAL‑Lithuanian Airlines, C‑302/13, EU:C:2014:2319, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
44 Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistema, kad juo būtų pažeistas kuris nors pagrindinis principas. Tam, kad būtų paisoma draudimo iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, pažeidimas turėtų būti akivaizdus teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažįstama pagrindine, pažeidimas (žr. Sprendimo flyLAL‑Lithuanian Airlines, C‑302/13, EU:C:2014:2319, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
45 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėtina, ar iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių galima nustatyti, kad Sofiyski gradski sad 2010 m. sausio 11 d. sprendimo pripažinimas būtų akivaizdus Nyderlandų viešosios tvarkos pažeidimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 dalį.
46 Šios aplinkybės susijusios su minėtame sprendime padarytu materialinės teisės normos pažeidimu ir su procesinių garantijų pažeidimu procese, kuriame buvo priimtas minėtas sprendimas.
Dėl Direktyvos 89/104 5 straipsnyje įtvirtintos materialinės teisės normos pažeidimo
47 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje remiasi prielaida, kad Sofiyski gradski sad, savo 2010 m. sausio 11 d. sprendime nusprendęs, jog prekių, išleistų į apyvartą už EEE ribų su prekių ženklo savininko sutikimu, importu į Bulgariją nepažeidžiamos teisės į prekių ženklą, akivaizdžiai klaidingai taikė Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalį.
48 Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymėtina, jog dėl to, kad sprendimo priėmimo valstybės teismo padaryta akivaizdi klaida yra susijusi, kaip pagrindinėje byloje, su Sąjungos teisės, o ne nacionalinės teisės norma, nesikeičia sąlygos, kurioms esant galima remtis viešosios tvarkos išlyga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 dalį. Nacionalinis teismas privalo vienodai veiksmingai užtikrinti ir nacionalinėje, ir Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių apsaugą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Renault, C‑38/98, EU:C:2000:225, 32 punktą).
49 Taip pat primintina, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas neturėtų atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo motyvuodamas vien tuo, kad, jo nuomone, tame sprendime klaidingai taikyta nacionalinė arba Sąjungos teisė, antraip būtų nepaisoma Reglamento Nr. 44/2001 tikslo. Atvirkščiai, turi būti laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju kiekvienoje valstybėje narėje įtvirtinta sprendimo apskundimo sistema, papildyta SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją (šiuo klausimu žr. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
50 Viešosios tvarkos išlyga turėtų būti remiamasi tik tuomet, kai dėl minėtos teisės klaidos atitinkamo sprendimo pripažinimu valstybėje, kurioje prašoma jį pripažinti, būtų akivaizdžiai pažeista esminė Sąjungos teisės, taigi ir tos valstybės narės teisės norma.
51 Taigi, kaip savo išvados 52 punkte pažymėjo generalinis advokatas, materialinės teisės nuostata pagrindinėje byloje, t. y. Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalis, yra įtvirtinta direktyvoje, kuria atliekamas minimalus suderinimas ir kuria siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus prekių ženklų srityje. Nors šios direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintų prekių ženklo savininko teisių gynimas ir minėtos direktyvos 7 straipsnyje numatytų taisyklių, susijusių su naudojimusi šiomis teisėmis, teisingas taikymas turi tiesioginę įtaką vidaus rinkos veikimui, negalima daryti išvados, jog klaida, padaryta įgyvendinant šias nuostatas, būtų tokia nesuderinama su Sąjungos teisės sistema, kad ja būtų pažeistas kuris nors jos pagrindinis principas.
52 Priešingai, manytina, jog vien tai, kad, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismo teigimu, Sofiyski gradski sad 2010 m. sausio 11 d. priimtame sprendime padaryta klaida, susijusi su Direktyvoje 89/104 numatytų nuostatų, kuriomis reglamentuojamos prekių ženklo savininko teisės, taikymu pagrindinės bylos aplinkybėms, nėra pagrindas nepripažinti šio sprendimo valstybėje, kurioje prašoma jį pripažinti, nes ši klaida nėra esminės Sąjungos teisės, taigi ir valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės normos pažeidimas.
Dėl procesinių garantijų pažeidimo
53 Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad mano, jog Sofiyski gradski sad padarė klaidą dėl Varhoven kasatsionen sad 2009 m. birželio 15 d. priimto aiškinamojo sprendimo, kuriame šis teismas pateikė akivaizdžiai klaidingą, tačiau žemesnės instancijos teismams privalomą Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalies išaiškinimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad, tikėtina, Varhoven kasatsionen sad negalėjo nežinoti, jog šis išaiškinimas akivaizdžiai klaidingas, nes keli šio teismo nariai išreiškė savo nepritarimą minėtam išaiškinimui, pateikdami atskirąsias nuomones.
54 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog vien to, kad vadovaudamiesi Bulgarijoje galiojusiomis procesinėmis taisyklėmis keli Varhoven kasatsionen sad nariai prie aptariamo aiškinamojo sprendimo pateikė atskirąją nuomonę, kuri skyrėsi nuo daugumos nuomonės, negalima vertinti kaip įrodymo, kad minėta dauguma sąmoningai siekė pažeisti Sąjungos teisę, tačiau iš to matyti, jog vyko diskusijos, kurios pagrįstai galėjo kilti nagrinėjant sudėtingą teisės klausimą.
55 Be kita ko, pažymėtina, kad Teisingumo Teismui raštu pateiktose savo pastabose Komisija nurodė, jog vykdydama procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo, kurią pradėjo dėl Bulgarijos Respublikos, nagrinėjo Varhoven kasatsionen sad priimtų 2009 m. birželio 15 d. ir 2012 m. balandžio 26 d. aiškinamųjų sprendimų atitiktį Sąjungos teisei. Komisija pridūrė, jog baigusi šį nagrinėjimą padarė išvadą, kad šie du sprendimai atitinka Sąjungos teisę, ir užbaigė procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo.
56 Šie vertinimo skirtumai, dėl kurių Teisingumo Teismas šioje byloje neturi nuspręsti, mažų mažiausiai parodo, kad negalima kaltinti Varhoven kasatsionen sad padarius akivaizdų Sąjungos teisės nuostatos pažeidimą, kuris privalomas žemesnės instancijos teismams.
57 Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Diageo Brands taip pat teigia, kad Bulgarijos teismai pažeidė nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo principą – principą, kuris, jo teigimu, reiškia pareigą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir kuris yra konkreti SESV 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo išraiška.
58 Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad prašomą pripažinti sprendimą priėmęs Sofiyski gradski sad yra pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą pagal vidaus teisę buvo galima apskųsti aukštesnės instancijos teismuose. Todėl pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą šis teismas gali, tačiau neprivalo pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti sprendimą dėl prejudicinio klausimo.
59 Primintina, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtintoje sistemoje, skirtoje vienodam Sąjungos teisės aiškinimui valstybėse narėse užtikrinti, numatyta tiesioginio Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo procedūra, kuri nepriklauso nuo šalių valios. Taigi prejudicinis klausimas yra dviejų teismų dialogas, kurio pradžia visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra tikslingas ir būtinas (Sprendimo Kelly, C‑104/10, EU:C:2011/506, 62 ir 63 punktai bei juose nurodyta teismo praktika).
60 Taigi, net jeigu Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalies aiškinimo klausimas būtų buvęs iškeltas Sofiyski gradski sad, šis teismas nebūtų privalėjęs pateikti Teisingumo Teismui tokio klausimo.
61 Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, Sofiyski gradski sad 2010 m. sausio 11 d. sprendimą buvo galima apskųsti apeliacine tvarka, o prireikus – ir pateikti dėl jo kasacinį skundą Varhoven kasatsionen sad.
62 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Diageo Brands dėl minėto sprendimo nepasinaudojo teisinės gynybos priemonėmis, kurios jai buvo prieinamos pagal nacionalinę teisę. Diageo Brands nurodo to nepadariusi dėl to, kad pasinaudoti tokiomis priemonėmis aukštesnės instancijos teismuose būtų buvę beprasmiška, nes šie teismai nebūtų priėmę kitokio sprendimo; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis teiginys nėra nepagrįstas.
63 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip buvo priminta šio sprendimo 40 punkte, Reglamente Nr. 44/2001 nustatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka grindžiama tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą Sąjungoje. Būtent šis valstybių narių pasitikėjimas viena kitos teisės sistemomis ir teisminėmis institucijomis leidžia manyti, kad tuo atveju, kai klaidingai taikoma nacionalinė ar Sąjungos teisė, kiekvienoje valstybėje narėje įtvirtinta sprendimo apskundimo sistema, papildyta SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją (žr. šio sprendimo 49 punktą).
64 Taigi Reglamentą Nr. 44/2001 reikia aiškinti taip, kad jo pagrindinė mintis – jog teisės subjektai iš esmės privalo pasinaudoti visomis teisinės gynybos priemonėmis, prieinamomis sprendimo priėmimo valstybėje narėje. Kaip savo išvados 64 punkte nurodė generalinis advokatas, išskyrus ypatingas aplinkybes, dėl kurių tampa pernelyg sunku arba neįmanoma pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje, teisės subjektai privalo pasinaudoti visomis šioje valstybėje narėje prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, kad iš anksto užkirstų kelią viešosios tvarkos pažeidimui. Ši taisyklė yra dar svarbesnė, jei tariamas viešosios tvarkos pažeidimas, kaip pagrindinėje byloje, kyla iš tariamo Sąjungos teisės pažeidimo.
65 Dėl aplinkybių, kuriomis Diageo Brands pagrindinėje byloje grindžia nepasinaudojimą jai prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, pažymėtina, pirma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog neatmestina galimybė, kad Sofiyski gradski sad savo 2010 m. sausio 11 d. sprendime klaidingai pritaikė Varhoven kasatsionen sad 2009 m. birželio 15 d. aiškinamąjį sprendimą. Taigi, jeigu Diageo Brands būtų dėl šio sprendimo pateikusi apeliacinį skundą, tokią klaidą, jeigu ji būtų buvusi padaryta, būtų galėjęs ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Bet kuriuo atveju pastarasis būtų galėjęs, kilus abejonei dėl Varhoven kasatsionen sad pateikto teisinio vertinimo pagrįstumo, pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų, kurios buvo vertinamos, išaiškinimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 27 punktą).
66 Antra, jeigu vėliau Varhoven kasatsionen sad būtų buvęs pateiktas kasacinis skundas, šis teismas, kadangi yra nacionalinis teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas teismine tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, iš esmės būtų privalėjęs kreiptis į Teisingumo Teismą, jeigu būtų kilusi abejonė dėl Direktyvos 89/104 aiškinimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 35 punktą). Jeigu šis teismas nepagrįstai nebūtų vykdęs šios pareigos, būtų kilusi Bulgarijos Respublikos atsakomybė pagal Teisingumo Teismo praktikoje šiuo klausimu nustatytas taisykles (Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 50 ir 59 punktai).
67 Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad Bulgarijos teismai akivaizdžiai pažeidė nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo principą ir kad Diageo Brands nebuvo suteikta apsauga, garantuojama pagal šioje valstybėje narėje įtvirtintą sprendimo apskundimo sistemą, papildytą SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra.
68 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog tai, kad vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei, nėra pagrindas nepripažinti šio sprendimo kitoje valstybėje narėje remiantis tuo, kad juo pažeidžiama šios valstybės viešoji tvarka, jeigu nurodyta teisės klaida nėra akivaizdus teisės normos, kuri pagal Sąjungos teisę, taigi ir pagal valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisę laikoma esmine, ar teisės, kuri šiose teisės sistemose laikoma pagrindine, pažeidimas. Tokios nuostatos, kokia yra Direktyvos 89/104 5 straipsnio 3 dalis, taikymo klaida nėra tokia.
Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, tikrindamas, ar yra akivaizdus šios valstybės viešosios tvarkos pažeidimas, turi atsižvelgti į tai, kad, išskyrus ypatingas aplinkybes, dėl kurių tampa pernelyg sunku arba neįmanoma pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje, teisės subjektai privalo pasinaudoti visomis šioje valstybėje narėje prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, kad iš anksto užkirstų kelią viešosios tvarkos pažeidimui.
Dėl trečiojo klausimo
69 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2004/48 14 straipsnį, kuriame nustatyta, jog laimėjusios šalies patirtas išlaidas paprastai privalo padengti pralaimėjusioji šalis, reikia aiškinti taip, kad jis taikomas teismo išlaidoms, kurių šalys patyrė nagrinėjant vienoje valstybėje narėje pareikštą ieškinį dėl žalos, padarytos dėl kitoje valstybėje narėje įvykdyto prekių sulaikymo siekiant užkirsti kelią intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, atlyginimo, kai nagrinėjant šį ieškinį dėl žalos atlyginimo kyla klausimas dėl toje kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo, kuriuo konstatuotas minėto prekių sulaikymo nepagrįstumas, pripažinimo.
70 Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia nustatyti, ar pagrindinė byla patenka į Direktyvos 2004/48 taikymo sritį.
71 Kaip nustatyta Direktyvos 2004/48 10 konstatuojamojoje dalyje, jos tikslas – suderinti valstybių narių teisės aktus, susijusius su intelektinės nuosavybės teisių gynimo būdais, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vieningas intelektinės nuosavybės apsaugos lygis.
72 Šiuo tikslu ir pagal Direktyvos 2004/48 1 straipsnį ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus, skirtus intelektinės nuosavybės teisių gynimui užtikrinti. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minėtos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Sąjungos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose.
73 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2004/48 nuostatos skirtos reglamentuoti ne visiems su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusiems aspektams, o tik tiems, kurie susiję, pirma, su šių teisių gynimu ir, antra, jų pažeidimais, ir jomis reikalaujama užtikrinti, kad egzistuotų veiksmingi teisinės gynybos būdai, skirti tam, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam esamos intelektinės nuosavybės teisės pažeidimui, kad toks pažeidimas būtų nutrauktas ar kad būtų taikomos atkuriamosios priemonės (žr. Sprendimo ACI Adam BV ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
74 Iš Direktyvoje 2004/48 numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų matyti, kad teisines priemones, skirtas intelektinės nuosavybės teisių apsaugai užtikrinti, papildo su jomis glaudžiai susiję ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Taigi, nors šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje numatytos prevencinės ir laikinosios priemonės, konkrečiai skirtos užkirsti kelią bet kokiam gresiančiam intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, įskaitant, be kita ko, dėl šių teisių pažeidimo įtariamų prekių poėmį, jos 7 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnio 7 dalyje atitinkamai numatytos priemonės, suteikiančios galimybę atsakovui prašyti kompensuoti nuostolius, jeigu galiausiai nustatoma, kad nebuvo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ar tokio pažeidimo grėsmės. Kaip matyti iš šios direktyvos 22 konstatuojamosios dalies, nuostolių kompensavimo priemonės yra garantijos, kurios, įstatymų leidėjo manymu, yra būtinos, atsižvelgiant į jo numatytas greitas ir veiksmingas laikinąsias priemones.
75 Šiuo atveju pagrindinė nagrinėjama byla, kurioje sprendžiamas žalos, padarytos dėl prekių sulaikymo, pirmiausia skirto valstybės narės teisminių institucijų siekiant užkirsti kelią intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, vėliau tų pačių institucijų panaikinto remiantis tuo, kad pažeidimas nenustatytas, atlyginimo klausimas, yra intelektinės nuosavybės teisių savininko pareikšto ieškinio siekiant, kad būtų skirtos priemonės, kuriomis tuoj pat būtų sustabdytas jo teisių pažeidimas, nelaukiant sprendimo dėl esmės, natūrali pasekmė. Toks ieškinys dėl žalos atlyginimo atitinka Direktyvoje 2004/48 numatytas garantijas atsakovui, atsižvelgiant į paskirtą laikinąją priemonę, paveikusią jo interesus.
76 Todėl tokia byla, kaip nagrinėjamoji pagrindinė byla, turi būti laikoma patenkančia į Direktyvos 2004/48 taikymo sritį.
77 Dėl Direktyvos 2004/48 14 straipsnio Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šia nuostata siekiama sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, kartu neatgrasant nukentėjusios šalies nuo teisminio proceso savo teisėms apginti (žr. Sprendimo Realchemie Nederland, C‑406/09, EU:C:2011:668, 48 punktą).
78 Atsižvelgiant į šį tikslą bei į plačią ir bendro pobūdžio Direktyvos 2004/48 14 straipsnio formuluotę – kur nurodyta „laimėjusi šalis“ ir „pralaimėjusioji šalis“ ir nepatikslinama bei nenustatomos ribos, kokios rūšies procedūrai turi būti taikoma jame nustatyta taisyklė – manytina, kad ši nuostata taikytina teismo išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bet kurią bylą, patenkančią į šios direktyvos taikymo sritį.
79 Šiuo atžvilgiu nėra svarbu tai, kad pagrindinėje byloje vertinant, ar nagrinėjamas prekių sulaikymas buvo pagrįstas, ar nepagrįstas, keliamas klausimas dėl kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimo ar atsisakymo jį pripažinti. Šis klausimas yra papildomas ir dėl jo nesikeičia bylos dalykas.
80 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikytinas teismo išlaidoms, kurių šalys patyrė nagrinėjant vienoje valstybėje narėje pareikštą ieškinį dėl žalos, padarytos dėl kitoje valstybėje narėje įvykdyto prekių sulaikymo siekiant užkirsti kelią intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, atlyginimo, kai, nagrinėjant šį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kyla klausimas dėl toje kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo, kuriuo konstatuotas šio prekių sulaikymo nepagrįstumas, pripažinimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
81 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog tai, kad vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei, nėra pagrindas nepripažinti šio sprendimo kitoje valstybėje narėje remiantis tuo, kad juo pažeidžiama tos valstybės viešoji tvarka, jeigu nurodyta teisės klaida nėra akivaizdus teisės normos, kuri pagal Sąjungos teisę, taigi ir pagal valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisę laikoma esmine, ar teisės, kuri šiose teisės sistemose laikoma pagrindine, pažeidimas. Tokios nuostatos, kokia yra 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnio 3 dalis, taikymo klaida nėra tokia.
Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, tikrindamas, ar yra akivaizdus šios valstybės viešosios tvarkos pažeidimas, turi atsižvelgti į tai, kad, išskyrus ypatingas aplinkybes, dėl kurių tampa pernelyg sunku arba neįmanoma pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje, teisės subjektai privalo pasinaudoti visomis šioje valstybėje narėje prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, kad iš anksto užkirstų kelią viešosios tvarkos pažeidimui.
2. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 14 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikytinas teismo išlaidoms, kurių šalys patyrė nagrinėjant vienoje valstybėje narėje pareikštą ieškinį dėl žalos, padarytos dėl kitoje valstybėje narėje įvykdyto prekių sulaikymo siekiant užkirsti kelią intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, atlyginimo, kai nagrinėjant šį ieškinį kyla klausimas dėl toje kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo, kuriuo konstatuotas šio prekių sulaikymo neteisėtumas, pripažinimo.
Parašai.