TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2011 m. vasario 17 d.(*)
„Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijos – Tinklai ir paslaugos – Direktyva 2002/22/EB – Įmonių paskyrimas teikti universaliąsias paslaugas – Specialūs įpareigojimai paskirtai įmonei – Informacijos apie abonentus teikimo paslaugos ir abonentų knygos“
Byloje C‑16/10
dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2010 m. sausio 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
The Number Ltd,
Conduit Enterprises Ltd
prieš
Office of Communications,
British Telecommunications plc,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts (pranešėjas), teisėjai D. Šváby, E. Juhász, G. Arestis ir T. von Danwitz,
generalinis advokatas J. Mazák,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gruodžio 8 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– The Number (UK) Limited ir Conduit Enterprises Limited, atstovaujamų QC D. Rose ir baristerio B. Kennelly,
– British Telecommunications plc, atstovaujamos QC R. Thomson, baristerio J. O’ Flaherty ir solisitoriaus S. Murray,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos F. Penlington, padedamos QC C. Vajda,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir A. Nijenhuis,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl jo priėmimo metu galiojusios 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) redakcijos (OL L 108, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349, toliau – Pagrindų direktyva) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), išaiškinimo.
2 Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant ginčus tarp The Number Ltd (toliau – The Number) ir Conduit Enterprises Ltd (toliau – Conduit Entreprises), dviejų informacijos apie abonentus teikimo paslaugos teikėjų ir abonentų knygų leidėjų Jungtinėje Karalystėje, ir British Telecommunications plc (toliau – BT) dėl sumų, kurias BT reikalavo sumokėti už suteiktą informaciją iš duomenų bazės, apimančios telefono ryšio paslaugos abonentų kontaktinius duomenis, kurią BT turi tvarkyti kaip universaliųjų paslaugų teikėja.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Universaliųjų paslaugų direktyvos septintoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Valstybės narės ir toliau turėtų užtikrinti, kad II skyriuje išvardytos nurodytos kokybės paslaugos būtų teikiamos visiems galutiniams paslaugų gavėjams jų teritorijoje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ir, atsižvelgus į konkrečias nacionalines sąlygas, prieinama kaina. <...>“
4 Universaliųjų paslaugų direktyvos 11 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:
„Abonentų knygos informacija ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugos – svarbi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų priemonė, sudaranti universaliųjų paslaugų įpareigojimo dalį. Paslaugų gavėjai ir vartotojai pageidauja išsamių abonentų knygų ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugos, kuri apimtų visus į sąrašą įrašytus abonentus ir jų numerius (įskaitant fiksuotus ir mobiliuosius numerius), ir nori, kad ši informacija būtų teikiama visiems vienodomis sąlygomis. <...>“
5 Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 straipsnio 2 dalį:
„Valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų, nustato veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą. Jos stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, ypač siekia, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus.“
6 Universaliųjų paslaugų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad visus pagrįstus prašymus dėl sujungimo fiksuotoje vietoje su viešuoju telefono ryšio tinklu ir prieigos prie viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų fiksuotoje vietoje tenkintų bent viena įmonė.“
7 Universaliųjų paslaugų direktyvos 5 straipsnyje „Informacijos apie abonentus teikimo paslaugos ir abonentų knygos“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina:
a) kad galutiniams paslaugų gavėjams būtų prieinama bent viena išsami atitinkamos institucijos patvirtintos formos abonentų knyga, kuri gali būti spausdinta, elektroninė ar abiejų rūšių ir būtų reguliariai atnaujinama bent kartą per metus;
b) kad visiems galutiniams paslaugų gavėjams, įskaitant taksofonų naudotojus, būtų prieinama bent viena išsami informacijos apie abonentus teikimo paslauga.
2. Laikantis Direktyvos 97/66/EB 11 straipsnio nuostatų, į abonentų knygas turi būti įrašyti visi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų abonentai.
3. Valstybės narės užtikrina, kad įmonė (įmonės), teikianti [(teikiančios)] šio straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas, taikytų nediskriminavimo principą tvarkant kitų įmonių jai pateiktai informacijai [tvarkydama (tvarkydamos) kitų įmonių jai (joms) pateiktą informaciją].“
8 Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:
„Valstybės narės gali paskirti vieną ar kelias įmones universaliųjų paslaugų teikimui visoje nacionalinėje teritorijoje užtikrinti, kaip nurodyta 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose ir atitinkamais atvejais 9 straipsnio 2 dalyje. Valstybės narės gali paskirti skirtingas įmones ar įmonių grupes atskiriems skirtingiems universaliųjų paslaugų elementams teikti ir (arba) aprėpti skirtingas nacionalinės teritorijos dalis.“
9 Universaliųjų paslaugų direktyvos 9 straipsnyje „Tarifų prieinamumas“ nustatyta:
„1. Nacionalinės reguliavimo institucijos kontroliuoja 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose nurodytų universaliųjų paslaugų įpareigojimų, kuriuos vykdo paskirtosios įmonės, mažmeninių tarifų pasikeitimus ir lygį, lygindamos su nacionalinėmis vartotojų kainomis ir pajamomis.
2. Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, gali reikalauti, kad paskirtosios įmonės vartotojams pateiktų tarifų pasirinkimo galimybes ar paketus, kurie skiriasi nuo įprastomis komercinėmis sąlygomis taikomų tarifų, visų pirma siekdamos užtikrinti, kad mažas pajamas ar specialius socialinius poreikius turintys asmenys galėtų naudotis viešai prieinama telefono ryšio paslauga.
<...>
4. Valstybės narės gali reikalauti, kad, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas, įmonės, turinčios įpareigojimus pagal 4, 5, 6 ir 7 straipsnius, visoje teritorijoje taikytų bendrus tarifus, įskaitant vidutines pagal geografinius rajonus kainas, arba neviršytų didžiausių nustatytų kainų.
<...>“
10 Universaliųjų paslaugų direktyvos 11 straipsnyje „Paskirtųjų įmonių teikiamos paslaugos kokybė“ numatyta:
„1. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad visos paskirtosios įmonės, turinčios įpareigojimus pagal 4, 5, 6 ir 7 straipsnius ir 9 straipsnio 2 dalį, skelbtų pakankamą ir naujausią informaciją apie savo veiklos, susijusios su universaliosiomis paslaugomis, rezultatus, kurioje apibūdintų paslaugos kokybės parametrus, nustatymus ir vertinimo metodus, nurodytus III priede. Paskelbta informacija taip pat pateikiama nacionalinei reguliavimo institucijai.
<...>
4. Nacionalinės reguliavimo institucijos įmonėms, privalančioms teikti bent 4 straipsnyje nurodytas universaliąsias paslaugas, gali nustatyti siektinus rezultatus. Nustatydamos tokius siektinus rezultatus, nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į suinteresuotų šalių nuomonę, ypač tų, kurios nurodytos 33 straipsnyje.
5. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų stebėti, kaip paskirtosios įmonės vykdo siektinų rezultatų planus.
<...>“
11 Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad visos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, tenkintų visus pagrįstus prašymus, susijusius su viešai prieinamomis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis ir abonentų knygomis, suteikti atitinkamą informaciją sutarta forma sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.“
12 Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje „Politikos tikslai ir reguliavimo principai“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje Direktyvoje ir specifinėse direktyvose nurodytas reguliavimo užduotis, nacionalinės reguliavimo institucijos imtųsi visų reikiamų priemonių, skirtų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytiems tikslams pasiekti. Tokios priemonės turi būti proporcingos tiems tikslams.
Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje direktyvoje ir specifinėse direktyvose nurodytas užduotis, ypač tas, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją, nacionalinės reguliavimo institucijos kuo atidžiau atsižvelgtų į tai, jog yra pageidautina, kad jų reguliavimas būtų technologiniu požiūriu neutralus.
Nacionalinės reguliavimo institucijos, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, gali prisidėti prie kultūrų ir kalbų įvairovę bei žiniasklaidos pliuralizmą skatinančios politikos įgyvendinimo.
2. Nacionalinės reguliavimo institucijos skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia:
a) užtikrindamos, kad paslaugų gavėjai <...> galėtų rinktis naudingiausią paslaugą, kainą ir kokybę;
<...>
3. Nacionalinės reguliavimo institucijos prisideda prie vidaus rinkos plėtros
<...>.
4. Nacionalinės reguliavimo institucijos rūpinasi Europos Sąjungos piliečių interesais, inter alia:
a) užtikrindamos, kad visiems piliečiams būtų prieinamos universaliosios paslaugos, nurodytos [Universaliųjų paslaugų direktyvoje];
<...>“
13 Leidimų direktyvos 3 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:
„Elektroninių ryšių tinklų ar elektroninių ryšių paslaugų teikimui gali būti taikomas bendrasis leidimas nepažeidžiant specifinių įpareigojimų, nurodytų 6 straipsnio 2 dalyje, ar naudojimo teisių, nurodytų 5 straipsnyje. Galima reikalauti, kad prieš pradėdama naudotis teisėmis pagal leidimą įmonė apie tai praneštų, bet negalima reikalauti, kad ji gautų nacionalinės reguliavimo institucijos atskirą sprendimą ar kitą kokį administracinį aktą. Pranešusi, jei pranešimo reikalaujama, įmonė gali pradėti veiklą laikydamasi prireikus 5, 6 ir 7 straipsnių nuostatų dėl naudojimo teisės.“
14 Leidimų direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Specifiniai įpareigojimai, kuriuos pagal Direktyvos 2002/19/EB (Prieigos direktyva) 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 ir 8 straipsnius bei Direktyvos 2002/22/EB (Universaliųjų paslaugų direktyva) 16, 17, 18 ir 19 straipsnius galima nustatyti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams ar pagal tą direktyvą paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams, turi būti teisiškai atskirti nuo teisių ir įpareigojimų pagal bendrąjį leidimą. Siekiant skaidrumo tokių specifinių įpareigojimų atskiroms įmonėms nustatymo kriterijai ir tvarka turi būti nurodyti bendrajame leidime.“
Nacionalinė teisė
15 Universaliųjų paslaugų teikimo sąlyga Nr. 7 (Universal Service Condition 7; toliau – USC 7), nustatyta bendrovei BT, ją paskiriant universaliųjų paslaugų teikėja pagal 2003 m. Elektroninių ryšių reglamentų („Electronic Communications (Universal Service) Regulations 2003“) nuostatas, išdėstyta taip:
„7.1. BT tvarko duomenų bazę, apimančią informaciją apie visus abonentus, kuriems bet kuris ryšių paslaugų teikėjas yra suteikęs telefono numerį (toliau – duomenų bazė). BT užtikrina, kad duomenų bazė būtų reguliariai atnaujinama.
7.2 Gavusi prašymą BT, laikydamasi toliau išdėstytų 7.3 ir 7.4 punktų:
a) bet kuriam ryšių paslaugų teikėjui, kuriam taikomas Bendrosios sąlygos Nr. 8 8.2 punktas, leidžia susipažinti su BT sudarytomis abonentų knygomis, atitinkančiomis šios bendrosios sąlygos reikalavimus, kad šis ryšių paslaugų teikėjas galėtų vykdyti šį punktą;
b) bet kuriam asmeniui, norinčiam teikti viešai prieinamas išsamaus informavimo apie abonentus paslaugas arba parengti abonentų knygas, leidžia susipažinti su mašininio skaitymo forma pateikiamu duomenų bazės turiniu.
7.3 BT suteikia 7.2 punkto a ir b papunkčiuose nurodytą informaciją, gavusi pagrįstą ją norinčio gauti asmens prašymą. Nepažeisdama pateiktų bendrųjų nuostatų, BT gali atsisakyti patenkinti prašymą, jei:
a) pareiškėjas neįsipareigoja atitinkamų duomenų arba informacijos apdoroti laikydamasis taikytino geros praktikos kodekso; ir (arba)
b) BT turi pakankamą pagrindą manyti, kad šios informacijos prašantis asmuo neatitiks taikytinų duomenų apsaugos nuostatų.
7.4 BT suteikia 7.2 punkto a ir b papunkčiuose nurodytą informaciją sąžiningomis, sąnaudomis pagrįstomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis tokia forma, dėl kokios BT susitaria su pareiškėju. Jei tokio susitarimo nėra, Direktorius, vykdydamas savo funkciją spręsti ginčus, gali nustatyti informacijos teikimo formą.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
16 Universaliąsias telekomunikacijų paslaugas Jungtinėje Karalystėje, išskyrus regioną aplink Halo miestą, teikia BT.
17 Office of Communications (Ryšių tarnyba, toliau – OFCOM) yra nacionalinė Jungtinės Karalystės telekomunikacijų reguliavimo institucija. 2003 m. OFCOM pakeitė Oftel, Telekomunikacijų tarnybą.
18 Oftel priimta USC 7 BT įpareigojama kitiems informacijos apie abonentus teikimo paslaugų ir abonentų knygų teikėjams, kurie nėra paskirti universaliųjų paslaugų teikėjais, sąžiningomis, objektyviomis, sąnaudomis pagrįstomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis sutarta forma pateikti savo išsamią duomenų apie telefono abonentus bazę OSIS, kurią ji sukaupė rinkdama duomenis iš visų fiksuoto ryšio paslaugos teikėjų.
19 Taigi USC 7 nustato BT ne į vartotoją orientuotą universaliųjų paslaugų įpareigojimą, o didmeninės prekybos įpareigojimą, praktiškai reiškiantį, kad Jungtinės Karalystės rinkoje yra keli konkuruojantys informacijos apie abonentus teikimo paslaugos ir abonentų knygų teikėjai, kurie savo veikloje remiasi OSIS duomenų baze.
20 2004 m. lapkričio 25 d. Sprendime KPN Telecom (C‑109/03, Rink. p. I‑11273) Teisingumo Teismas nusprendė, kad sumos, kurių fiksuoto ryšio paslaugų teikėjai reikalauja už „atitinkamos informacijos“ apie abonentus suteikimą, negali apimti vidinių sąnaudų, susijusių su paties teikėjo atliekamu abonentų duomenų surinkimu, kaupimu ir atnaujinimu. Savo skunduose remdamosi šiuo sprendimu The Number ir Conduit Enterprises ginčijo sumas, kurių BT reikalauja už naudojimąsi jos duomenų baze OSIS.
21 OFCOM, į kurią dėl šių ginčų kreiptasi 2005 m., 2008 m. kovo 10 d. priėmė sprendimus. Šiuose sprendimuose ji nurodė, kad USC 7 nesuderinama su Sąjungos teise, nes ja neteisingai perkelti Universaliųjų paslaugų direktyvos 5 straipsnio reikalavimai. Taigi, anot OFCOM, BT neprivalėjo reglamentuotomis sąlygomis suteikti prieigos prie OSIS duomenų bazės, tačiau tai turėjo padaryti dėl duomenų apie savo abonentus. Iš tiesų ji privalo pateikti šiuos duomenis vykdydama kitą nei USC 7 įpareigojimą, nenagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuris taikomas visoms elektroninių ryšių įmonėms ir kuriuo perkeliamas Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnis.
22 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu Competition Appeal Tribunal patenkino ieškinį dėl OFCOM sprendimo. Jis nusprendė, kad USC 7 reikšmingos Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatos įgyvendintos teisingai.
23 Dėl šio Competition Appeal Tribunal sprendimo BT, palaikoma OFCOM, pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šis teismas preliminariai padarė išvadą, kad USC 7 prieštarauja Universaliųjų paslaugų direktyvai, tačiau manė, kad prieš priimant sprendimą būtina kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, nes „išnagrinėjus susijusius principus ir skirtumus tarp dokumentų ir pateiktų argumentų“ matyti, jog „negalima manyti, kad klausimas nekelia abejonių“.
24 Šiomis aplinkybėmis Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Universaliųjų paslaugų direktyvos] 8 straipsnio 1 dalimi kartu su [Pagrindų direktyvos] 8 straipsniu, [Leidimų direktyvos] 3 straipsnio 2 dalimi ir 6 straipsnio 2 dalimi, taip pat Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi bei kitomis susijusiomis Bendrijos teisės nuostatomis, valstybėms narėms suteiktą teisę paskirti vieną ar kelias įmones užtikrinti universaliųjų paslaugų arba atskirų jų elementų teikimą, kaip nurodyta Universaliųjų paslaugų direktyvos 4–7 straipsniuose ir 9 straipsnio 2 dalyje, reikia aiškinti taip, kad:
a) valstybė narė, nusprendusi pagal šią nuostatą paskirti įmonę, gali šiai įmonei nustatyti tik tokius specifinius įpareigojimus, kuriuos vykdydama ši įmonė turi pati galutiniam paslaugų gavėjui teikti universaliąsias paslaugas arba jų elementus, dėl kurių ji paskirta; arba
b) valstybė narė, nusprendusi pagal šią nuostatą paskirti įmonę, gali paskirtai įmonei nustatyti tokius specifinius įpareigojimus, kuriuos valstybė narė laiko veiksmingiausiais, tinkamiausiais ir proporcingiausiais, siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų arba atskirų jų elementų teikimą galutiniams paslaugų gavėjams, nesvarbu, ar vykdydama šiuos įpareigojimus paskirta įmonė turi pati teikti universaliąsias paslaugas arba jų elementus galutiniams paslaugų gavėjams?
2. Ar pagal minėtas nuostatas kartu su Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi valstybės narės, pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalį paskyrusios įmonę šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatytam įpareigojimui (išsami informacijos apie abonentus teikimo paslauga) vykdyti ir nereikalaudamos, kad ji tiesiogiai teiktų tokią paslaugą galutiniams paslaugų gavėjams, gali šiai paskirtai įmonei nustatyti tokius specifinius įpareigojimus:
a) tvarkyti ir atnaujinti išsamią abonentų duomenų bazę;
b) bet kuriam asmeniui, norinčiam teikti viešai prieinamas išsamaus informavimo apie abonentus paslaugas arba parengti abonentų knygas, leisti susipažinti su mašininio skaitymo forma pateikiamu reguliariai atnaujinamos išsamios abonentų duomenų bazės turiniu (nesvarbu, ar šis asmuo ketina išsamios informacijos apie abonentus teikimo paslaugas teikti galutiniams paslaugų gavėjams); ir
c) tokiam asmeniui pateikti duomenų bazės turinį sąžiningomis, sąnaudomis pagrįstomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
25 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės, nusprendusios pagal šią nuostatą paskirti vieną arba kelias įmones užtikrinti universaliųjų paslaugų arba atskirų jų elementų teikimą, kaip nurodyta šios direktyvos 4–7 straipsniuose ir 9 straipsnio 2 dalyje, gali joms nustatyti tik šios direktyvos nuostatose numatytus specifinius įpareigojimus, kurie susiję su pačių šių įmonių vykdomu minėtų paslaugų arba jų elementų teikimu galutiniams vartotojams, kurių atžvilgiu jos buvo paskirtos, ar šios valstybės narės gali paskirtosioms įmonėms nustatyti įpareigojimus, kurie, jų manymu, yra tinkamiausi užtikrinti minėtų paslaugų teikimą, nesvarbu, ar šios įmonės pačios teikia šias paslaugas.
26 Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis klausimas pateikiamas nagrinėjant ginčą dėl vieninteliam teikėjui, t. y. BT, nustatyto didmeninės prekybos įpareigojimo pagal nacionalinę universaliųjų paslaugų sistemą, be kita ko, taikomą informacijos apie abonentus teikimo paslaugoms ir abonentų knygoms, suderinamumo su Sąjungos teise. Vykdydamas šį įpareigojimą šis teikėjas privalo tvarkyti ir sąžiningomis, objektyviomis, sąnaudomis pagrįstomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis sutarta forma kitiems informacijos apie abonentus teikimo paslaugų ir abonentų knygų teikėjams pateikti savo duomenų bazę OSIS, kurią jis sukaupė, rinkdamas duomenis iš visų fiksuoto ryšio paslaugos teikėjų.
27 Būtent tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar pagal Leidimų direktyvos, Pagrindų direktyvos ir Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatas, ypač pastarosios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį, valstybės narės gali nustatyti tokį didmeninės prekybos įpareigojimą konkrečiam paslaugų teikėjui, pagal šią nuostatą paskirdama šį teikėją tam, kad sukurdama tinkamą konkurencinę aplinką netiesiogiai pasiektų Universaliųjų paslaugų direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnyje paskelbtą universaliųjų paslaugų tikslą visiems galutiniams vartotojams sudaryti sąlygas naudotis išsamiomis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis ir abonentų knygomis.
28 Siekiant nustatyti Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalies prasmę ir apimtį, pirmiausia reikia nustatyti šios nuostatos teisinį kontekstą (pagal analogiją žr. 2006 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Banca popolare di Cremona, C‑475/03, Rink. p. I‑9373, 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tada ją reikia aiškinti pagal jos formuluotę ir atsižvelgiant į visą šios direktyvos sistemą bei teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus.
29 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal Leidimų direktyvos 3 straipsnio 2 dalį elektroninių ryšių tinklams ar elektroninių ryšių paslaugoms teikti gali būti taikomas bendrasis leidimas, nepažeidžiant specifinių įpareigojimų, nurodytų šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, arba teisių naudotis radijo dažniais ir numeriais, numatytų jos 5 straipsnyje. Šios teisės pagrindinėje byloje nenagrinėjamos.
30 Taigi valstybės narės gali vienai ar kelioms atskiroms įmonėms nustatyti specifinius įpareigojimus, tik jei šie įpareigojimai priskiriami Leidimų direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje aptartiems atvejams. Šioje nuostatoje nurodomi įpareigojimai, nustatyti įmonėms, paskirtoms teikti universaliąsias paslaugas pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą. Tarp šių įpareigojimų yra jos 5 straipsnyje numatytų išsamių informacijos apie abonentus teikimo paslaugų ir abonentų knygų teikimas. Būtent šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatytas universaliųjų paslaugų arba atskirų jų elementų teikėjų paskyrimas.
31 Įpareigojimai, kuriuos pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatas galima nustatyti pagal jos 8 straipsnio 1 dalį teikti universaliąsias paslaugas paskirtoms įmonėms, yra draudimo nustatyti specifinius įgaliojimus atskiriems teikėjams išimtis, todėl juos reikia aiškinti siaurai.
32 Kalbant apie Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalies formuluotę, reikia pažymėti, kad jos pirmame sakinyje numatytas įmonės paskyrimas universaliųjų paslaugų „teikimui užtikrinti“, tačiau šios nuostatos antrame sakinyje taip pat patikslinama, kad „valstybės narės gali paskirti skirtingas įmones ar įmonių grupes atskiriems skirtingiems universaliųjų paslaugų elementams teikti“. Taigi iš visos šios nuostatos formuluotės matyti, kad valstybė narė paskirtajai įmonei gali nustatyti tik tokius įpareigojimus, kokie konkrečiai numatyti Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatose, susijusiose su pačios šios įmonės vykdomu vieno iš universaliųjų paslaugų specifinių elementų, apibrėžtų minėtos direktyvos 4–7 straipsniuose ir 9 straipsnio 2 dalyje, teikimu galutiniams vartotojams.
33 Reikia pridurti, jog reikalavimas, kad įmonė pati teiktų universaliąsias paslaugas vartotojams, neatima iš jos galimybės dėl šio teikimo sudaryti subrangos sutartį su trečiaisiais asmenimis, su sąlyga, kad ji ir toliau lieka atsakinga valstybės narės kompetentingoms institucijoms už tai, kaip paslaugos teikiamos.
34 Be to, tokį aiškinimą patvirtina su Universaliųjų paslaugų direktyvos bendra sistema ir jos tikslais susiję argumentai. Iš šios direktyvos 9 ir 11 straipsnių nuostatų, atitinkamai susijusių su taikomais tarifais ir universaliąsias paslaugas teikti paskirtų įmonių veiklos kontrole, kurią vykdo nacionalinės reguliavimo institucijos, matyti, kad turimos mintyje įmonės, kurios šias paslaugas būtinai teikia pačios.
35 Pirma, kalbant apie Universaliųjų paslaugų direktyvos 9 straipsnį, reikia pažymėti, kad iš šios direktyvos 7 konstatuojamosios dalies matyti, jog vienas iš pagrindinių jos tikslų yra užtikrinti minimalaus elektroninių ryšių paslaugų rinkinio teikimą galutiniams vartotojams prieinama kaina. Dėl to Universaliųjų paslaugų direktyvos 9 straipsnyje, būtent jo 1, 2 ir 4 dalyse, numatytas kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų vykdomos įmonių, paskirtų teikti universaliąsias paslaugas, taikomų tarifų struktūros ir lygio kontrolės bei reguliavimo mechanizmas.
36 Tačiau Universaliųjų paslaugų direktyvos 9 straipsnyje nenumatytas kitų nei paskirtoji įmonių nustatomų kainų reguliavimo mechanizmas. Taigi, net jei kitos įmonės dėl nacionalinio specifinio įpareigojimo, kokia yra USC 7, galėtų turėti prieigą prie išsamios visų telefono abonentų duomenų bazės, kokia yra BT duomenų bazė OSIS, nacionalinio reguliuotojo nustatytu tarifu, jos neprivalėtų prieinama kaina teikti šios direktyvos 5 straipsnyje numatyto universaliųjų paslaugų elemento, t. y. išsamių informacijos apie abonentus teikimo paslaugų ir abonentų knygų, visiems galutiniams vartotojams. Todėl pačiu pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis nustatytu įpareigojimu negarantuojama, kad nagrinėjamas universaliųjų paslaugų elementas teikiamas visiems galutiniams vartotojams prieinama kaina.
37 Antra, pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 11 straipsnį nacionalinės reguliavimo institucijos kontroliuoja paskirtųjų įmonių vykdomą universaliųjų paslaugų teikimą ir prireikus įpareigoja jas laikytis tam tikrų specifinių šių paslaugų kokybės reikalavimų. Taigi ši nuostata pagrįsta prielaida, kad paskirtosios įmonės turi veiklai reikalingų duomenų, susijusių su universaliųjų paslaugų teikimu, ir gali tiesiogiai paveikti tai, kaip jos yra teikiamos, o tai reiškia, kad jos teikia šias paslaugas pačios.
38 Žinoma, pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi apibrėžti „veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą“. Tačiau pagal šią nuostatą valstybių narių turima diskrecija nesuteikia joms teisės tam tikroms įmonėms nustatyti specifinių įpareigojimų, kurių nėra tarp Leidimų direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje aptartų atvejų. Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 straipsnio 2 dalies negalima aiškinti taip, kad būtų išplėsta pagal jos 8 straipsnio 1 dalį leidžiamo paskyrimo apimtis, t. y. kad valstybė narė taip paskirtai įmonei galėtų nustatyti kitus įpareigojimus nei numatytieji minėtos direktyvos nuostatomis.
39 Galiausiai, kalbant apie galimą Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 straipsnio 2 dalies reikšmingumą šiomis aplinkybėmis, užtenka konstatuoti, jog šia nuostata tik reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad „visos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams“, tenkintų visus pagrįstus prašymus pateikti duomenis apie savo abonentus dėl informacijos apie abonentus teikimo paslaugų ir abonentų knygų teikimo. Taigi ši nuostata, susijusi su įpareigojimu, bendrai taikomu visiems paslaugų teikėjams, nedaro jokios įtakos specifinių įpareigojimų, kuriuos valstybė narė turi teisę nustatyti vienai ar kelioms atskiroms įmonėms, pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalį jos paskirtoms teikti universaliąsias paslaugas, apimčiai.
40 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės, nusprendusios pagal šią nuostatą paskirti vieną arba kelias įmones užtikrinti universaliųjų paslaugų arba atskirų jų elementų teikimą, kaip nurodyta tos pačios direktyvos 4–7 straipsniuose ir 9 straipsnio 2 dalyje, gali joms nustatyti tik šios direktyvos nuostatose numatytus specifinius įpareigojimus, kurie susiję su pačių paskirtųjų įmonių vykdomu minėtų paslaugų arba jų elementų teikimu galutiniams vartotojams.
Dėl antrojo klausimo
41 Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, į antrąjį klausimą nereikia atsakyti. Iš tiesų šioje dalyje remiamasi prielaida, kad valstybė narė teisėtai nustatė specifinį įpareigojimą pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 straipsnio 1 dalį paskirtai įmonei, nors nereikalauja šios paslaugos teikti galutiniam paslaugų gavėjui, ir iš esmės norima sužinoti, ar toks įpareigojimas gali apimti reikalavimus, susijusius su pareiga tvarkyti duomenų bazę ir leisti ja naudotis kitiems ūkio subjektams didmeninės rinkos lygmeniu. Iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad pagal minėtą nuostatą tokio įpareigojimo negalima nustatyti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
Pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės, nusprendusios pagal šią nuostatą paskirti vieną arba kelias įmones užtikrinti universaliųjų paslaugų arba atskirų jų elementų teikimą, kaip nurodyta tos pačios direktyvos 4–7 straipsniuose ir 9 straipsnio 2 dalyje, gali joms nustatyti tik šios direktyvos nuostatose numatytus specifinius įpareigojimus, kurie susiję su pačių paskirtų įmonių vykdomu minėtų paslaugų arba jų elementų teikimu galutiniams vartotojams.
Parašai.