Byla C‑700/21
O. G.
(Corte costituzionale prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2023 m. birželio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai – 4 straipsnio 6 punktas – Socialinės reintegracijos tikslas – Trečiųjų šalių piliečiai, esantys ar gyvenantys vykdančiosios valstybės narės teritorijoje – Vienodas požiūris – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis“
1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai – Arešto orderis, išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo – Prašomas perduoti asmuo, esantis arba gyvenantis vykdančiojoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą – Vykdančiosios valstybės narės diskrecija nuspręsti dėl situacijų, kuriose leidžiama atsisakyti perduoti asmenį, patenkantį į minėto 4 straipsnio 6 punkto taikymo sritį – Ribos – Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje garantuojama teisė į lygybę prieš įstatymą – Vykdančiosios teisminės institucijos diskrecijos nuspręsti, ar atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, atsižvelgiant į socialinės reintegracijos tikslą, išsaugojimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis ir 51 straipsnio 1 dalis; Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas)
(žr. 36–38, 40, 53, 55, 56 punktus)
2. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai – Arešto orderis, išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo – Prašomas perduoti asmuo, esantis arba gyvenantis vykdančiojoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą – Arešto orderio nevykdymo sąlygos – Gyvenimo ir buvimo sąvokos – Vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimas įvykdyti bausmę – Teisėtas interesas, pateisinantis bausmės vykdymą vykdančiojoje valstybėje narėje – Socialinės reintegracijos įvykdžius bausmę tikslas – Aplinkybės, į kurias vykdančioji teisminė institucija turi atsižvelgti, kai vertina, ar tarp prašomo perduoti asmens ir vykdančiosios valstybės narės yra pakankamas ryšys, pateisinantis atsisakymą vykdyti Europos arešto orderį
(Tarybos direktyvos 2003/109 12 konstatuojamoji dalis; Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas; Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909 9 konstatuojamoji dalis ir 25 straipsnis)
(žr. 46–49, 61–65, 67–68 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindai – Nevykdymas, taikomas tik tos ir kitų valstybių narių piliečiams, visiškai ir automatiškai neįtraukiant trečiųjų šalių piliečių – Neleistinumas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis; Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas)
(žr. 51, 57, 58 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Santrauka
Moldovos pilietis O. G. Rumunijoje buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme už sukčiavimą mokesčiais ir pajamų bei PVM sumų pasisavinimą, padarytus nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. balandžio mėnesio. 2012 m. vasario 13 d. Judecătoria Brașov (Brašovo pirmosios instancijos teismas, Rumunija) išdavė Europos arešto orderį dėl O. G., kuris tuo metu buvo įsikūręs Italijoje, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė.
Pirmuoju sprendimu 2020 m. liepos 7 d. kompetentingas apeliacinis teismas(1) nurodė O. G. perduoti išduodančiajai teisminei institucijai. O. G. pateikė apeliacinį skundą Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Italija), šis panaikino sprendimą ir grąžino bylą apeliaciniam teismui.
Pagal Sąjungos teisę(2) valstybės narės gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį tik remdamosi Pagrindų sprendime 2002/584(3) nurodytais pagrindais, tarp kurių yra neprivalomojo nevykdymo pagrindai, t. y. pagrindai, kuriuos valstybės narės turi teisę, bet neprivalo, numatyti, perkeldamos šį pagrindų sprendimą į nacionalinę teisę. Vienas iš šių pagrindų susijęs su galimybe vykdančiajai teisminei institucijai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jeigu jis išduotas, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje arba yra jos pilietis ar gyventojas, ir toji valstybė imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę(4).
Apeliacinis teismas konstatavo, kad teisės akte, kuriuo į Italijos teisę perkeliamas šis neprivalomojo nevykdymo pagrindas, galimybė atsisakyti perduoti numatyta tik dėl Italijos ir kitų Sąjungos valstybių narių piliečių, o ne dėl trečiųjų šalių piliečių, net jeigu jie įrodo, kad Italijoje užmezgė tvirtus ekonominius, profesinius ar emocinius ryšius.
Manydamas, kad O. G. šeimos įsikūrimo ir profesinės veiklos Italijoje ilgalaikiškumas yra pakankamai įrodytas, jis kreipėsi į Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su klausimais dėl šio teisės akto atitikties Konstitucijai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šiais teisės aktais nustatant reikalavimą perduoti Italijoje nuolat gyvenančius trečiųjų šalių piliečius, kad užsienyje būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė, nepagrįstai neapribojama pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo, kuriuo siekiama užtikrinti nuteistojo socialinę reintegraciją įvykdžius jo bausmę, o tai reiškia, kad išlaikomi jo šeiminiai ir socialiniai ryšiai, taikymo sritis.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad prieš tikrinant pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų atitiktį Italijos Konstitucijai reikia išnagrinėti jų atitiktį Sąjungos teisei.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui paklausus dėl pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto išaiškinimo, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė, kad šiai nuostatai prieštarauja valstybės narės teisės aktas, kuriuo ši nuostata perkeliama į vidaus teisę ir pagal kurį joje numatytas Europos arešto orderio neprivalomojo nevykdymo pagrindas visiškai ir automatiškai netaikomas šios valstybės narės teritorijoje esančiam ar gyvenančiam trečiosios šalies piliečiui ir vykdančioji teisminė institucija negali vertinti šio piliečio ryšių su minėta valstybe nare. Jis taip pat pateikia paaiškinimų dėl vertinimo, kurį ši institucija turi atlikti, kad nustatytų, ar reikia atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą dėl vykdančiojoje valstybėje narėje gyvenančio trečiosios šalies piliečio, ir dėl aplinkybių, galinčių parodyti, ar tarp šios valstybės narės ir vykdančiosios valstybės narės yra ryšys, įrodantis pakankamą integraciją šioje valstybėje narėje, dėl ko išduodančiojoje valstybėje narėje jam skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje narėje padidins jo galimybes socialiai reintegruotis po to, kai ši bausmė jau bus įvykdyta.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad pagal tarpusavio pripažinimo principą Europos arešto orderio vykdymas yra principas. Atsisakymas vykdyti, kuris galimas tik dėl pagrindų sprendime numatytų privalomojo arba neprivalomojo nevykdymo pagrindų, yra suprantamas kaip išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai.
Kalbant apie pagrindų sprendimo 4 straipsnyje išvardytus Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindus, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad perkeldamos šį pagrindų sprendimą į savo vidaus teisę valstybės narės turi diskreciją. Taigi jos gali perkelti šiuos pagrindus į savo vidaus teisę arba jų neperkelti. Jos taip pat gali pasirinkti apriboti situacijas, kai vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, ir taip palengvinti prašomų perduoti asmenų perdavimą remiantis tarpusavio pripažinimo principu.
Vis dėlto valstybės narės diskrecija pasirinkti perkelti neprivalomojo nevykdymo pagrindą, kaip antai numatytą Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, yra ribojama.
Pirma, valstybė narė, pasirinkusi perkelti šį pagrindą į nacionalinę teisę, turi paisyti pagrindinių Sąjungos teisės principų ir teisių, įskaitant lygybės prieš įstatymą principą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(5) 20 straipsnyje, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei tokio vertinimo negalima objektyviai pagrįsti.
Situacijų panašumo reikalavimas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas lygybės prieš įstatymą principas, turi būti vertinamas paisant, be kita ko, akto, kuriame nagrinėjamas skirtumas nustatytas, dalyko ir tikslo, atsižvelgiant į srities, kurią šis aktas reglamentuoja, principus ir tikslus.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymi, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto atsiradęs skirtingas požiūris į Italijos ir kitų valstybių narių piliečius, palyginti su trečiųjų šalių piliečiais, buvo įtvirtintas siekiant perkelti pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, kuriame nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, jeigu jis nėra vykdančiosios valstybės narės pilietis, yra kitos valstybės narės pilietis, ar nėra.
Iš šios nuostatos formuluotės ir ja siekiamo tikslo matyti, kad negalima preziumuoti, jog trečiosios šalies piliečio, dėl kurio išduotas toks Europos arešto orderis ir kuris yra ar gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje, padėtis neišvengiamai skiriasi nuo šios valstybės narės piliečio ar kitos valstybės narės piliečio, kuris yra ar gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir dėl kurio išduotas toks orderis, padėties. Priešingai, šių asmenų situacija gali būti panaši taikant šioje nuostatoje numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą, kai panašus yra jų integracijos vykdančiojoje valstybėje narėje laipsnis.
Taigi nacionalinės teisės aktas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamas pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas, neatitinka Chartijos 20 straipsnio, jeigu pagal jį skirtingai vertinami valstybės narės ir kiti Sąjungos piliečiai, palyginti su trečiųjų šalių piliečiais, absoliučiai ir automatiškai atsisakant pastariesiems taikyti pagrindų sprendime numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą, net jei šie trečiųjų šalių piliečiai yra ar gyvena šios valstybės narės teritorijoje, ir neatsižvelgiant į jų integracijos į minėtos valstybės narės visuomenę laipsnį. Iš tiesų toks skirtingas požiūris negali būti laikomas objektyviai pateisinamu.
Vis dėlto niekas nedraudžia šią nuostatą į savo vidaus teisę perkeliančiai valstybei narei reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, galėtų pasinaudoti šioje nuostatoje numatytu neprivalomojo nevykdymo pagrindu su reikalavimu, kad toks pilietis būtų šioje valstybėje narėje arba joje gyventų minimalų nepertraukiamą laikotarpį, jeigu tokia sąlyga neviršija to, kas būtina siekiant užtikrinti, kad prašomas perduoti asmuo tikrai būtų integravęsis vykdančiojoje valstybėje narėje.
Antra, perkėlus pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą iš vykdančiosios teisminės institucijos negali būti atimta diskrecija, būtina tam, kad ji galėtų nuspręsti, ar, atsižvelgiant į siekiamą socialinės reintegracijos tikslą, reikia atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį.
Teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, pažeidžia socialinės reintegracijos tikslą, nes iš vykdančiosios teisminės institucijos atimama teisė įvertinti, ar trečiosios šalies piliečio, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, ryšio su vykdančiąja valstybe nare pakanka, kad būtų galima nustatyti, ar bausmės vykdymas šioje valstybėje padės padidinti jo galimybes reintegruotis atlikus šią bausmę.
Antra, Teisingumo Teismas patikslino, kad siekdama įvertinti, ar reikia atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą dėl trečiosios šalies piliečio, esančio ar gyvenančio vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, vykdančioji teisminė institucija turi bendrai įvertinti visas konkrečias aplinkybes, apibūdinančias prašomo perduoti asmens situaciją ir galinčias parodyti, ar tarp šio asmens ir vykdančiosios valstybės narės yra ryšių, įrodančių, kad jis pakankamai integravosi šioje valstybėje. Tarp šių aplinkybių yra trečiosios šalies piliečio šeiminiai, kalbiniai, kultūriniai, socialiniai ar ekonominiai ryšiai su vykdančiąja valstybe nare ir jo buvimo šioje valstybėje narėje pobūdis, trukmė ir sąlygos.
Konkrečiai kalbant, kai prašomas perduoti asmuo savo šeimos gyvenimo ir interesų centrą įkūrė vykdančiojoje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti į tai, kad šio asmens socialinę reintegraciją po to, kai jis joje atliko bausmę, palengvintų galimybė palaikyti reguliarius ir dažnus ryšius su savo šeima ir artimaisiais.