TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. birželio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Bendra prieglobsčio politika – Direktyva 2011/95/ES – Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos – 2 straipsnio d ir e punktai – Persekiojimo priežastys – 10 straipsnio 1 dalies d punktas ir 2 dalis – „Priklausymas prie tam tikros socialinės grupės“ – 4 straipsnis – Individualus faktų ir aplinkybių vertinimas – Direktyva 2013/32/ES – 10 straipsnio 3 dalis – Tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo reikalavimai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis – Geriausi vaiko interesai – Nustatymas – Nepilnametės trečiosios šalies pilietės, kurių tapatybė dėl gyvenimo valstybėje narėje susiformuoja atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę“
Byloje C‑646/21
dėl rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai) 2021 m. spalio 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. spalio 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
K,
L
prieš
Staatssecretaris van Justitie Veiligheid
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev, C. Lycourgos, E. Regan, F. Biltgen ir N. Piçarra (pranešėjas), teisėjai P. G. Xuereb, L. S. Rossi, I. Jarukaitis, A. Kumin, N. Jääskinen, N. Wahl, I. Ziemele ir J. Passer,
generalinis advokatas A. M. Collins,
posėdžio sekretorė A. Lamote, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. balandžio 18 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– K ir L, atstovaujamų advocaten B.W.M. Toemen ir Y. E. Verkouter, padedamų ekspertės S. Rafi,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, A. Hanje ir A. M. de Ree,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos L. Halajová, M. Smolek ir J. Vláčil,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Michelogiannaki ir T. Papadopoulou,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis ir A. Pérez-Zurita Gutiérrez,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères ir J. Illouz,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Zs. Biró-Tóth ir M. Z. Fehér,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir F. Wilman,
susipažinęs su 2023 m. liepos 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 24 straipsnio 2 dalies ir 2011 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 10 straipsnio 1 dalies d punkto ir 2 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant K ir L ginčą su Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) dėl pastarojo sprendimo atmesti jų pateiktus paskesnius tarptautinės apsaugos prašymus.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
Ženevos konvencija
3 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)), papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu ir 1967 m. spalio 4 d. įsigaliojusiu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija), 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nurodyta, kad „[š]ioje Konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; <…>“
CEDAW
4 1979 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos ir 1981 m. rugsėjo 3 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (toliau – CEDAW) (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1249 t., Nr. I‑20378, p. 13), kurios dalyvės yra visos valstybės narės, 1 straipsnyje numatyta, kad „[š]ioje Konvencijoje sąvoka „moterų diskriminacija“ reiškia skirtumų, išimčių ar apribojimų darymą lyties pagrindu siekiant varžyti ar panaikinti pripažintas moterų teises ir pagrindines laisves nepriklausomai nuo jų šeiminės padėties politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar kurioje nors kitoje srityje, neleisti jomis naudotis ar jas įgyvendinti lygiomis teisėmis su vyrais“.
5 Šios konvencijos 3 straipsnyje numatyta, kad valstybės dalyvės visose srityse, ypač politinėje, socialinėje, ekonominėje ir kultūros, imasi visų atitinkamų priemonių, įskaitant teisines, siekdamos užtikrinti visapusišką moterų vystymąsi ir pažangą ir garantuoti joms visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą ir naudojimąsi jomis lygiomis teisėmis su vyrais.
6 Pagal minėtos konvencijos 5 straipsnį valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių siekdamos, be kita ko, pakeisti socialinius ir kultūrinius vyrų ir moterų elgesio modelius, kad išnyktų prietarai, papročiai ir visokia kitokia praktika, pagrįsta vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja arba stereotipišku vyrų ir moterų vaidmeniu.
7 Pagal tos pačios konvencijos 7, 10 ir 16 straipsnius valstybės dalyvės imasi visų tinkamų priemonių, kad būtų panaikinta moterų diskriminacija šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime, švietimo, kiek tai susiję su mokslu, taip pat visais santuokos ir šeimos santykių klausimais.
Stambulo konvencija
8 Pagal 2011 m. gegužės 11 d. Stambule priimtos Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, kurią Europos Sąjunga pasirašė 2017 m. birželio 13 d. ir kuri Europos Sąjungos vardu patvirtinta 2023 m. birželio 1 d. Tarybos sprendimu (ES) 2023/1076 (OL L 143 I, 2023, p. 4) (toliau – Stambulo konvencija), o įsigaliojo Sąjungoje 2023 m. spalio 1 d., 1 straipsnį, be kita ko, siekiama apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn ir jį panaikinti, taip pat prisidėti prie visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę, be kita ko, įgalinant moteris.
9 Šios konvencijos 3 straipsnyje pažymėta, kad šioje Konvencijoje žodžių junginys „smurtas prieš moteris“ suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas ir moterų diskriminacijos forma ir reiškia visus smurto dėl lyties veiksmus, dėl kurių moterys patiria arba gali patirti fizinę, seksualinę, psichologinę arba ekonominę žalą ar kančias, įskaitant grasinimą įvykdyti tokius veiksmus, prievartą arba savavališką laisvės atėmimą, nesvarbu, ar tie veiksmai būtų vykdomi viešajame, ar privačiajame gyvenime.
10 Šios konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Šalys smerkia visų formų moterų diskriminaciją ir nedelsdamos imasi teisinių ir kitų priemonių, būtinų užkirsti jai kelią, visų pirma:
– savo nacionalinėse konstitucijose ar kituose atitinkamuose teisės aktuose įtvirtindamos moterų ir vyrų lygybės principą ir užtikrindamos praktinį šio principo įgyvendinimą;
– uždrausdamos moterų diskriminavimą, be kita ko, tinkamais atvejais taikant sankcijas;
– panaikindamos įstatymus ir praktiką, kuriais diskriminuojamos moterys.“
11 Stambulo konvencijos 60 straipsnis suformuluotas taip:
„1 Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų pripažįstama, jog smurtas prieš moteris dėl lyties yra persekiojimo forma, kaip apibrėžta [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio A punkto [skirsnio] 2 papunktį [punkte], ir didelė žala, suteikianti teisę į papildomą apsaugą.
2 Šalys užtikrina, kad kiekvienas iš [Ženevos konvencijos] pagrindų būtų aiškinamas atsižvelgiant į lyčių aspektą, ir jei nustatoma, kad bijoma persekiojimo dėl vieno ar daugiau iš šių pagrindų, prašytojams pagal atitinkamus taikytinus dokumentus suteikiamas pabėgėlio statusas.
<…>“
Sąjungos teisė
Direktyva 2011/95
12 Direktyvos 2011/95 4, 16, 18 ir 30 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(4) Ženevos konvencija ir Protokolas yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo;
<…>
(16) šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma [Chartijoje]. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį, taip pat skatinti taikyti [Chartijos] 1, 7, 11, 14, 15, 16, 18, 21, 24, 34 ir 35 straipsnius, todėl direktyva turėtų būti atitinkamai įgyvendinama;
<…>
(18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą;
<…>
(30) taip pat būtina įvesti bendrą persekiojimo priežasties „priklausymas prie tam tikros socialinės grupės“ sąvoką. Apibrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į klausimus, susijusius su prašytojo lytimi, įskaitant lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją, kurie gali būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pvz., žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, tiek, kiek jie yra susiję su prašytojo visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam.“
13 Šios direktyvos 2 straipsnis „Terminų apibrėžtys“ suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose;
<…>
d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis;
e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis;
<…>
i) prašytojas – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas;
<…>
k) nepilnametis – jaunesnis nei 18 metų trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės;
<…>
n) kilmės šalis – pilietybės šalis ar šalys, o asmenų be pilietybės atveju – šalis, kurioje yra ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta.“
14 Šios direktyvos 4 straipsnyje „Faktų ir aplinkybių vertinimas“, kuris yra jos II skyriuje „Tarptautinės apsaugos prašymų vertinimas“, nustatyta:
„1. Valstybės narės gali laikyti, kad prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją.
2. 1 dalyje nurodyta informacija – prašytojo pareiškimai ir visi jo turimi dokumentai, susiję su jo amžiumi, biografijos faktais, įskaitant atitinkamų giminaičių amžių ir biografijos faktus, tapatybe, pilietybe (-ėmis), šalimi (-is) ir vieta (-omis), kurioje (-se) anksčiau gyveno, ankstesniais prieglobsčio prašymais, kelionės maršrutais, kelionės dokumentais ir tarptautinės apsaugos prašymo teikimo priežastimis.
3. Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:
a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;
<…>
c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;
<…>
5. Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:
<…>
c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi <…>
<…>
e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas.“
15 Tos pačios direktyvos 9 straipsnio „Persekiojimo veiksmai“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti:
a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba
b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.
2. Persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali būti, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis:
<…>
f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas.“
16 Direktyvos 2011/95 10 straipsnyje „Persekiojimo priežastys“ numatyta:
„1. Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius:
<…>
d) grupė laikoma tam tikra socialine grupe, kai visų pirma:
– tos grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti, ir
– ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią.
<…> Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę;
<…>
2. Vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi socialinių [su priklausymu prie tam tikros socialinės grupės susijusių] savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.“
17 Šios direktyvos 20 straipsnio, esančio jos VII skyriuje „Tarptautinės apsaugos pobūdis“, 3 ir 5 dalyse numatyta:
„3. Įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas, valstybės narės atsižvelgia į specifinę pažeidžiamų asmenų, pvz., nepilnamečių, nelydimų nepilnamečių <…>, vienišų tėvų su nepilnamečiais vaikais <…> padėtį.
<…>
5. Įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas dėl nepilnamečių, valstybės narės visų pirma atsižvelgia į geriausius vaiko interesus.“
Direktyva 2013/32/ES
18 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 2 straipsnio q punkte „paskesnis prašymas“ apibrėžiamas kaip „vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo. <…>“
19 Šios direktyvos 10 straipsnio „Prašymų nagrinėjimo reikalavimai“ 3 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad:
a) prašymai būtų nagrinėjami ir sprendimai priimami individualiai, objektyviai ir nešališkai;
b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš [Europos prieglobsčio paramos biuro (EPPB)] ir [Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (JTVPK)] ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse <…> ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams;
<…>
d) prašymus nagrinėjantiems ir sprendimus priimantiems darbuotojams suteikiama galimybė, kai tai būtina, tartis su ekspertais konkrečių sričių, kaip antai medicinos, kultūros, religijos, su vaikais susijusiais ar lyčių, klausimais.“
20 Pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą „valstybės narės nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti atvejus, kai asmeninio pokalbio galimybė suteikiama nepilnamečiui“.
21 Šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų, jog asmeniniai pokalbiai vyktų tokiomis sąlygomis, kuriomis prašytojai galėtų išsamiai išdėstyti savo prašymo priežastis. Tuo tikslu valstybės narės:
<…>
e) užtikrina, kad pokalbiai su nepilnamečiais būtų atliekamai vaikams tinkamu būdu.“
22 Direktyvos 2013/32 40 straipsnio „Paskesnis prašymas“ 2 dalyje numatyta:
„Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95].“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
23 Apeliantės pagrindinėje byloje yra dvi Irako pilietybę turinčios seserys K ir L, gimusios atitinkamai 2003 ir 2005 metais. 2015 m. jos atvyko į Nyderlandus kartu su tėvais ir teta. Nuo tada jos nepertraukiamai gyvena šioje šalyje. 2015 m. lapkričio 7 d. jų tėvai pateikė prieglobsčio prašymus savo, taip pat K ir L vardu; 2017 m. vasario 17 d. šie prašymai buvo atmesti. 2018 m. sprendimai atmesti prašymus tapo galutiniai.
24 2019 m. balandžio 4 d. K ir L pateikė paskesnius prašymus, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą; 2020 m. gruodžio 21 d. teisingumo ir saugumo valstybės sekretoriaus sprendimais jie buvo atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti. Ginčydamos tuos sprendimus atmesti prašymus K ir L Rechtbank Den Haag, zittingsplaats’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nurodė, kad dėl savo ilgalaikio gyvenimo Nyderlanduose perėmė bendraamžių normas, vertybes, elgesį ir taip „suvakarėjo“. Dėl šios priežasties jos, kaip jaunos moterys, mano galinčios pačios priimti sprendimus dėl savo egzistencijos ir ateities kūrimo, visų pirma kiek tai susiję su jų santykiais su vyriškos lyties asmenimis, santuoka, studijomis, darbu, taip pat jų politinių bei religinių pažiūrų laikymusi ir reiškimu. Jos baiminasi, kad grįžus į Iraką bus persekiojamos dėl Nyderlanduose susiformavusios tapatybės, nes priėmė kitokias nei jų kilmės šalyje normas, vertybes ir elgesį; jos tapo tokios svarbios jų tapatumui ir sąžinei, kad negalėtų jų atsisakyti. Jos teigia priklausančios prie „tam tikros socialinės grupės“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą.
25 K ir L taip pat teigia, kad dėl to, jog ilgai gyveno Nyderlanduose, šiuo metu jos yra įsitvirtinusios toje šalyje, o aplinkybė, kad turės išvykti iš Nyderlandų, padarytų žalos jų raidai. Šią žalą jos patirtų kartu su kita, patirta dėl to, kad ilgą laiką nebuvo tikros, ar gaus leidimą gyventi šioje valstybėje narėje.
26 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, pirma, dėl sąvokos „priklausymas prie tam tikros socialinės grupės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, aiškinimo. Jis mano, kad sąvoka „suvakarėjimas“ reiškia moterų ir vyrų lygybę, visų pirma moterų teisę būti apsaugotoms nuo bet kokio smurto dėl lyties, nebūti verčiamoms tuoktis, taip pat teisę turėti tikėjimą ar jo neturėti, teisę turėti savo politines pažiūras ir galimybę jas reikšti.
27 Šis teismas primena, kad pagal Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) jurisprudenciją „suvakarėjusios moterys“ yra pernelyg nevienalytė grupė, kad jas būtų galima laikyti priklausančiomis prie „tam tikros socialinės grupės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, ir kad pagal nacionalinę teisinę praktiką galimas „suvakarėjimas“ laikomas persekiojimo priežastimi, grindžiama religija arba politinėmis pažiūromis.
28 Antra, minėtas teismas siekia išsiaiškinti, kaip vykstant tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūrai turi būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus, užtikrinamus pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį. Sąjungos teisėje nėra jokios informacijos apie tai, kaip nustatyti šiuos interesus.
29 Šiuo klausimu primindamas, kad pagal 2021 m. sausio 14 d. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nelydimo nepilnamečio grąžinimas) (C‑441/19, EU:C:2021:9, 45 punktas) visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais, kaip numatyta Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar su Sąjungos teise suderinama nacionalinė teisinė praktika, pagal kurią iš pradžių kompetentinga institucija priima sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, bendrai vertindama geriausius vaiko interesus, paskui prašytojas gali ginčyti priimtą sprendimą konkrečiai įrodydamas, kad atsižvelgiant į šiuos interesus turėtų būti priimtas kitoks sprendimas.
30 Trečia, pažymėjęs, kad K ir L tariamai patirta žala, atsiradusi dėl netikrumo dėl jų padėties Nyderlanduose, nėra susijusi su persekiojimo jų kilmės šalyje priežastimis, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar, nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą, geriausių vaiko interesų paisymas vis dėlto reiškia, kad turi būti atsižvelgta į tokią žalą, ir, jei atsakymas būtų teigiamas, kokiomis sąlygomis.
31 Galiausiai, ketvirta, minėtas teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionalinė teisinė praktika, pagal kurią institucija, priimanti sprendimą dėl „paskesnio prašymo“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą, neprivalo ex officio nagrinėti prašytojo teisės gyventi šalyje „įprastiniais pagrindais“, yra suderinama su Sąjungos teise.
32 Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos [2011/95] 10 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad vakarietiškos normos, vertybės ir elgesys, kuriuos trečiųjų šalių piliečiai perima būdami valstybės narės teritorijoje didžiąją dalį savo tapatybės formavimosi etapo ir be jokių apribojimų dalyvaudami visuomenės gyvenime, turi būti laikomi bendra istorija, kurios negalima pakeisti, arba savybėmis, kurios yra tokios svarbios suinteresuotųjų asmenų tapatumui, kad jie neturėtų būti verčiami jų atsisakyti?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar trečiųjų šalių piliečiai, kurie, neatsižvelgiant į atitinkamas priežastis, perėmė panašias vakarietiškas normas ir vertybes faktiškai būdami valstybėje narėje savo tapatybės formavimosi etapu, turi būti laikomi „tam tikros socialinės grupės nariais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2011/95] 10 straipsnio 1 dalies d punktą? Ar klausimas, ar „tam tikra socialinė grupė, turinti individualų tapatumą atitinkamoje šalyje“, egzistuoja, turi būti vertinamas atitinkamos valstybės narės požiūriu, o gal, siejant jį su Direktyvos [2011/95] 10 straipsnio 2 dalimi, jis turi būti aiškinamas taip, kad lemiamą reikšmę turi tai, ar užsienietis gali įrodyti, kad kilmės šalyje jis bus laikomas tam tikros socialinės grupės nariu, arba kad jam ten bet kuriuo atveju bus priskiriamos atitinkamos savybės? Ar reikalavimas, kad vesternizacija gali būti pagrindas suteikti pabėgėlio statusą tik tuo atveju, jeigu ji grindžiama religiniais ar politiniais motyvais, yra suderinamas su Direktyvos [2011/95] 10 straipsniu, siejamu su negrąžinimo principu ir teise į prieglobstį?
3. Ar nacionalinė teisinė praktika, pagal kurią kompetentinga institucija, vertindama tarptautinės apsaugos prašymą, įvertina geriausius vaiko interesus, prieš tai jų (kiekvienoje procedūroje) aiškiai nenustačiusi (arba neleidusi nustatyti), yra suderinama su Sąjungos teise, visų pirma, su [Chartijos] 24 straipsnio 2 dalimi, siejama su Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi? Ar atsakymas į šį klausimą būtų kitoks, jeigu valstybė narė turi vertinti prašymą leisti gyventi šalyje įprastiniais pagrindais ir priimant sprendimą dėl šio prašymo turi būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus?
4. Kaip ir kokiame tarptautinės apsaugos prašymo vertinimo etape turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus ir jie turi būti vertinami atsižvelgiant į Chartijos 24 straipsnio 2 dalį, visų pirma žala, kurią nepilnametis patyrė dėl ilgalaikio faktinio buvimo valstybėje narėje? Ar vertinant svarbu, ar šis faktinis buvimas šalyje buvo teisėtas? Ar vertinant geriausius vaiko interesus šio prašymo vertinimo kontekste svarbu, ar valstybė narė sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priėmė per Sąjungos teisėje numatytus sprendimo priėmimo terminus, ar nesilaikyta anksčiau nustatytos prievolės grįžti ir ar valstybė narė nevykdė išsiuntimo po to, kai buvo priimtas įpareigojimas išvykti iš šalies, ir dėl to nepilnametis ir toliau faktiškai galėjo būti toje valstybėje narėje?
5. Ar nacionalinė teisinė praktika, pagal kurią pirminis ir paskesni tarptautinės apsaugos prašymai skiriasi tuo, kad paskesnių tarptautinės apsaugos prašymų atveju neatsižvelgiama į įprastinius pagrindus, yra suderinama su Sąjungos teise vadovaujantis Chartijos 7 straipsniu, siejamu su Chartijos 24 straipsnio 2 dalimi?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
33 Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pirmajame klausime daro nuorodą į „vakarietiškas normas, vertybes ir elgesį, kuriuos trečiųjų šalių piliečiai perima gyvendami valstybės narės teritorijoje didžiąją dalį savo tapatybės formavimosi etapo ir be jokių apribojimų dalyvaudami visuomenės gyvenime“, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jis iš esmės susijęs su tuo, kad faktiškai šių moterų tapatybė susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, ir jų noru toliau naudotis šia lygybe kasdieniame gyvenime.
34 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmaisiais dviem prejudiciniais klausimais, kurie gali būti nagrinėjami kartu, šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad, atsižvelgiant į kilmės šalyje susiklosčiusias sąlygas, tos šalies pilietės moterys, įskaitant nepilnametes, kurių tapatybė, joms gyvenant valstybėje narėje, faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, įtvirtintą, be kita ko, ESS 2 straipsnyje, gali būti laikomos priklausančiomis prie „tam tikros socialinės grupės“, o tai yra pabėgėlio statuso suteikimą pateisinanti „persekiojimo priežastis“.
35 Pirma, Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punkte „pabėgėlis“ apibrėžtas kaip trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga. Šioje apibrėžtyje pakartota Ženevos konvencijos, kuri, kaip nurodyta šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, yra „tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo“, 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte pateikta apibrėžtis.
36 Taigi Direktyvos 2011/95 nuostatos turi būti aiškinamos ne tik atsižvelgiant į bendrą jos sistemą ir tikslą, bet ir laikantis Ženevos konvencijos ir kitų atitinkamų sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio 1 dalyje. Tokios sutartys, be kita ko, yra Stambulo konvencija ir CEDAW (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 37 ir 44–47 punktai).
37 Kaip įtvirtinta Stambulo konvencijos 1, 3 straipsniuose ir 4 straipsnio 2 dalyje, moterų ir vyrų lygybė apima, be kita ko, kiekvienos moters teisę būti apsaugotai nuo bet kokio smurto dėl lyties, teisę nebūti verčiamai susituokti, taip pat teisę turėti tikėjimą ar jo neturėti, teisę turėti savo politines pažiūras ir jas reikšti, taip pat teisę spręsti kaip gyventi, be kita ko, kiek tai susiję su išsilavinimu, profesine karjera ar veikla viešojoje srityje. Tas pats pasakytina apie CEDAW 3, 5, 7, 10 ir 16 straipsnius.
38 Be to, Direktyvos 2011/95 nuostatos, kaip nurodyta jos 16 konstatuojamojoje dalyje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Chartijoje, kurią šia direktyva siekiama skatinti taikyti ir pagal kurios 21 straipsnio 1 dalį draudžiama bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl asmens lyties, pripažintas teises (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 39 punktą ir 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Didelės žalos sąvoka), C‑125/22, EU:C:2023:843, 60 punktą).
39 Antra, Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti su kiekviena iš šių penkių persekiojimo priežasčių, dėl kurių pagal šios direktyvos 2 straipsnio d punktą gali būti pripažintas pabėgėlio statusas, susiję veiksniai, į kuriuos valstybės narės turi atsižvelgti.
40 Konkrečiai dėl „priklausymo prie tam tikros socialinės grupės“ priežasties iš šio 10 straipsnio 1 dalies d punkto pirmos pastraipos matyti, kad grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, jei įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Viena vertus, galintys prie jos priklausyti asmenys turi turėti bent vieną iš trijų toliau nurodytų identifikavimo požymių, t. y. tas pačias „prigimtines savybes“ ar „bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti“, arba „tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“. Kita vertus, ši grupė turi turėti „individualų tapatumą“ kilmės šalyje, „nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią“ (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 40 punktas).
41 Be to, minėto 10 straipsnio 1 dalies d punkte, be kita ko, pažymėta, kad, „siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę“. Ši nuostata turi būti siejama su Direktyvos 2011/95 30 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią lyties tapatybė gali būti susijusi su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ar papročiais (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 41 punktas).
42 Dėl „tam tikros socialinės grupės“ pirmosios identifikavimo sąlygos, numatytos Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto pirmoje pastraipoje, t. y. turėti bent vieną iš trijų šioje nuostatoje nurodytų identifikavimo požymių, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad moteriškoji lytis yra prigimtinė savybė, todėl jos pakanka, kad ši sąlyga būtų įvykdyta (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 49 punktas).
43 Tai nereiškia, kad moterys, turinčios papildomą bendrą požymį, pavyzdžiui, kitas prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti (pavyzdžiui, ypatingą šeiminę padėtį), arba savybių ar įsitikinimų, kurie yra tokie svarbūs šių moterų tapatumui ar sąžinei, kad jos neturėtų būti verčiamos jų atsisakyti, gali dėl šios priežasties taip pat atitikti minėtą sąlygą (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 50 punktą).
44 Šiuo klausimu, viena vertus, kaip savo išvados 34 punkte pažymėjo generalinis advokatas, faktiškas moters tapatybės susiformavimas atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, kiek tai susiję su noru naudotis šia lygybe kasdieniame gyvenime, reiškia galimybę laisvai pasirinkti, kaip gyventi, be kita ko, kiek tai susiję su išsilavinimu ir profesine karjera, veiklos viešojoje sferoje apimtimi ir pobūdžiu, galimybe pasiekti ekonominę nepriklausomybę dirbant ne namuose, sprendimu, ar gyventi vienam, ar su šeima, ir laisvu partnerio pasirinkimu; šie pasirinkimai yra esminiai asmens tapatumui. Šiomis aplinkybėmis faktiškas trečiosios valstybės pilietės tapatybės susiformavimas atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę gali būti laikomas „savybe ar įsitikinimais, kurie yra tokie svarbūs asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“. Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad ši pilietė nemano sudaranti grupę su kitomis trečiųjų šalių pilietėmis ar visomis moterimis, kurių tapatybė susiformavo atsižvelgiant į šią pagrindinę vertybę.
45 Kita vertus, tai, kad jaunos trečiosios šalies pilietės priimančiojoje valstybėje narėje gyveno gyvenimo etapu, per kurį susiformuoja asmens tapatybė, ir kad joms gyvenant toje šalyje jų tapatybė faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, gali būti laikoma „bendra istorija, kurios negalima pakeisti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto pirmos pastraipos pirmą įtrauką.
46 Taigi reikia konstatuoti, kad tokios moterys, įskaitant nepilnametes, atitinka pirmąją „tam tikros socialinės grupės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkto pirmos pastraipos pirmą įtrauką, identifikavimo sąlygą.
47 Pagal šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalį kompetentinga nacionalinė institucija turi įsitikinti, kad savybė, susijusi su priklausymu prie tam tikros socialinės grupės, atitinkamam asmeniui priskiriama jo kilmės šalyje, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio n punktą, net jei šis asmuo iš tikrųjų tokios savybės neturi.
48 Dėl „tam tikros socialinės grupės“ antrosios identifikavimo sąlygos, numatytos tos pačios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje ir susijusios su grupės „individualiu tapatumu“ kilmės šalyje, reikia konstatuoti, kad moteris supanti visuomenė gali jas suvokti kitaip ir kad šioje visuomenėje gali būti pripažįstamas jų individualus tapatumas, be kita ko, dėl jų kilmės šalyje taikomų socialinių, moralės ar teisinių normų (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 52 punktas).
49 Šią antrąją identifikavimo sąlygą taip pat atitinka moterys, kurioms būdinga papildoma bendra savybė, pavyzdžiui, faktiškas tapatybės susiformavimas atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, jei pagal jų kilmės šalyje taikomas socialines, moralės ar teisines normas tas moteris supanti visuomenė dėl šios bendros savybės suvokia jas kaip kitokias (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 53 punktą).
50 Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos turi nustatyti, kuri supanti visuomenė yra svarbi vertinant šios socialinės grupės buvimą. Ši visuomenė gali sutapti su visa trečiąja šalimi, iš kurios yra kilęs tarptautinės apsaugos prašytojas, arba būti siauresnė ir apimti, pavyzdžiui, tik tos trečiosios šalies teritorijos ar gyventojų dalį (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 54 punktas)
51 Darytina išvada, kad moterys, įskaitant nepilnametes, kurių bendra savybė yra tai, kad jų tapatybė, joms gyvenant valstybėje narėje, faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, pagal tai, kokios yra kilmės šalyje vyraujančios sąlygos, gali būti laikomos priklausančiomis prie „tam tikros socialinės grupės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą.
52 Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones, taip pat svarbu pažymėti, kad, siekiant pripažinti, jog egzistuoja persekiojimo priežastis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, visiškai nereikia, kad faktiškas šių moterų tapatybės susiformavimas atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę būtų politinio ar religinio pobūdžio. Prireikus toks tapatybės susiformavimas taip pat gali būti vertinamas kaip persekiojimo dėl religijos ar politinių pažiūrų priežastis.
53 Trečia, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašymo vertinimu, įskaitant „paskesnį prašymą“, grindžiamą persekiojimo priežastimi, t. y. priklausymu prie tam tikros socialinės grupės, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi patikrinti, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą, ar asmuo, kuris remiasi šia persekiojimo priežastimi, „pagrįstai bijo“ būti persekiojamas dėl šio priklausymo savo kilmės šalyje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalis (šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 59 punktą).
54 Atlikdama tokį vertinimą kompetentinga nacionalinė institucija turi atsižvelgti, pirma, į tai, kad, kaip nurodyta minėtos direktyvos 9 straipsnio 2 dalies f punkte, persekiojimo veiksmas, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, gali pasireikšti, be kita ko, „veiksmo, pagal pobūdį tiesiogiai susijusio su asmens lytimi“, forma.
55 Šiuo klausimu, viena vertus, reikia pažymėti, kad Stambulo konvencijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog smurtas prieš moteris dėl lyties, kuris pagal šios konvencijos 3 straipsnį turi būti suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas ir tam tikra moterų diskriminacija, turi būti pripažintas tam tikra persekiojimo forma, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punktą. Kita vertus, pagal šio 60 straipsnio 2 dalį šalys privalo užtikrinti, kad kiekviena iš Ženevos konvencijoje numatytų persekiojimo priežasčių būtų aiškinama atsižvelgiant į lyčių aspektą, įskaitant persekiojimo priežastį, susijusią su priklausymu prie tam tikros socialinės grupės.
56 Antra, pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali laikyti, jog prašytojas privalo kuo skubiau pateikti visą informaciją, reikalingą jo tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Vis dėlto valstybių narių valdžios institucijos prireikus turi aktyviai su šiuo prašytoju bendradarbiauti, kad nustatytų ir papildytų atitinkamą su prašymu susijusią informaciją (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Secretary of State for the Home Department (Iš Palestinos kilusio asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑349/20, EU:C:2022:151, 64 punktą). Be to, jei valstybės narės pasinaudoja joms pagal šią nuostatą suteikta galimybe, šio 4 straipsnio 5 dalyje taip pat numatyta, kad tuo atveju, kai tam tikri prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdytos šioje 5 dalyje nustatytos kumuliacinės sąlygos. Tarp šių sąlygų yra prašytojo pareiškimų nuoseklumas ir tvirtumas, taip pat bendras jo patikimumas (žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Politinės pažiūros priimančiojoje valstybėje narėje), C‑151/22, EU:C:2023:688, 44 punktą).
57 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimai yra tik kompetentingų institucijų atliekamo faktų ir aplinkybių vertinimo proceso pradinis taškas, nes dažnai šioms institucijoms gali būti paprasčiau nei prašytojui susipažinti su tam tikrų rūšių dokumentais (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 65 ir 66 punktus; 2020 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Karo ir prieglobsčio tarnyba [Karo tarnyba ir prieglobstis]), C‑238/19, EU:C:2020:945, 52 punktą ir 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Didelės žalos sąvoka), C‑125/22, EU:C:2023:843, 47 punktą).
58 Taigi Direktyvos 2011/95 4 straipsnio neatitiktų nuomonė, kad tik prašytojas privalo pateikti visą informaciją, patvirtinančią jo tarptautinės apsaugos prašymą pagrindžiančias priežastis, ir, be kita ko, tai, kad, pirma, kilmės šalyje jis gali būti laikomas priklausančiu prie tam tikros socialinės grupės, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalį, antra, dėl šios priežasties šioje šalyje jis gali būti persekiojimas (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Karo ir prieglobsčio tarnyba [Karo tarnyba ir prieglobstis]), C‑238/19, EU:C:2020:945, 54 ir 55 punktus).
59 Trečia, pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį prašytojo baimės būti persekiojamam pagrįstumą kompetentingos nacionalinės institucijos turi vertinti atidžiai ir atsargiai, nagrinėdamos kiekvieną atvejį individualiai, remdamosi tik konkrečiu faktų ir aplinkybių vertinimu, kad nustatytų, ar dėl nustatytų faktų ir aplinkybių kyla tokia grėsmė, kad atitinkamas asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią padėtį, gali pagrįstai baimintis, jog iš tiesų bus persekiojamas, jeigu turės grįžti į savo kilmės šalį (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Politinės pažiūros priimančiojoje valstybėje narėje), C‑151/22, EU:C:2023:688, 42 punktą ir 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 60 punktą).
60 Šiomis aplinkybėmis pagal Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 3 dalies b punktą valstybės narės privalo užtikrinti, kad, pirma, sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami atlikus tinkamą nagrinėjimą, per kurį būtų surinkta tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB ir JTVPK ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse, ir, antra, kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams.
61 Šiuo tikslu, kaip nurodyta JTVPK tarptautinės apsaugos gairių Nr. 1, susijusių su persekiojimu dėl lyties pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punktą, 36 punkto x papunktyje, kompetentingos nacionalinės institucijos turi rinkti informaciją apie kilmės šalį, kuri yra svarbi nagrinėjant moterų prašymus, pavyzdžiui, apie moterų teisinę padėtį, jų politines, ekonomines ir socialines teises, šalies kultūrinius ir socialinius papročius ir jų nesilaikymo pasekmes, žalingos tradicinės praktikos plitimą, smurto prieš moteris, apie kurį pranešta, mastą ir formas, joms prieinamas gynybos priemones, sankcijas smurtaujantiems asmenims, taip pat riziką, kuri, pateikus tokį prašymą, kyla į savo kilmės šalį grįžtančiai moteriai (2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 61 punktas).
62 Ketvirta, reikia pažymėti, jog tai, kad trečiosios šalies pilietės tapatybė, jai gyvenant valstybėje narėje, faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, negali būti laikoma nei aplinkybe, kurią ši pilietė sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalį, nei veikla, nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies d punktą. Iš tiesų pakanka konstatuoti, kad jei toks tapatybės susiformavimas yra pakankamai įrodytas, jis jokiu būdu negali būti prilygintas piktnaudžiavimui ir manipuliavimui, su kuriais pagal šias nuostatas siekiama kovoti (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 29 d. Sprendimo Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Vėlesnis religijos pakeitimas), C‑222/22, EU:C:2024:192, 32 ir 34 punktus).
63 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma turi patikrinti, ar apeliančių pagrindinėje byloje tapatybė faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, kaip tai apibūdinta šio sprendimo 37 ir 44 punktuose, ir jos nori ja naudotis kasdieniame gyvenime, todėl ši vertybė yra neatsiejama jų tapatybės dalis, ir ar dėl to jas supanti visuomenė kilmės šalyje suvoktų jas kaip kitokias. Šiuo atveju nereikia atsižvelgti į aplinkybę, kad kilmės šalyje joms gali nekilti realios persekiojimo dėl tokio tapatybės susiformavimo, grėsmės, jeigu jos susilaikys nuo jos reiškimo (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo X ir kt., C‑199/12–C‑201/12, EU:C:2013:720, 70, 71, 74 ir 75 punktus).
64 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmuosius du klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip: atsižvelgiant į kilmės šalyje susiklosčiusias sąlygas, tos šalies pilietės moterys, įskaitant nepilnametes, turinčios bendrą savybę, t. y. jų tapatybė, joms gyvenant valstybėje narėje, faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, gali būti laikomos priklausančiomis prie „tam tikros socialinės grupės“, o tai yra pabėgėlio statuso suteikimą pateisinanti „persekiojimo priežastis“.
Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų
65 Pirmiausia reikia pažymėti, kad trečiojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 24 straipsnio 2 dalis, siejama su jos 51 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama „nacionalinė teisinė praktika“, pagal kurią kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje „įprastiniais pagrindais“, vertina geriausius vaiko interesus, „prieš tai jų aiškiai nenustačiusi“.
66 Vis dėlto, kaip savo išvados 67 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nei iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad toks prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje „įprastiniais pagrindais“ yra pagrindinės bylos dalykas.
67 Nors su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija, prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą (2021 m. sausio 14 d. Sprendimo The International Protection Appeals Tribunal ir kt., C‑322/19 ir C‑385/19, EU:C:2021:11, 53 punktas).
68 Taigi tiek, kiek trečiojo klausimo antra dalimi faktiškai siekiama gauti Teisingumo Teismo patariamąją nuomonę, jis yra nepriimtinas.
69 Trečiojo klausimo pirma dalimi ir ketvirtuoju klausimu, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingai nacionalinei institucijai atliekant individualų vertinimą draudžiama priimti sprendimą dėl nepilnamečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo aiškiai nenustačius geriausių šio nepilnamečio interesų.
70 Šiomis aplinkybėmis šiam teismui taip pat kyla klausimas, ar reikia ir, jei taip, kaip atsižvelgti į tai, kad dėl ilgalaikio gyvenimo valstybėje narėje nepilnametis tariamai patyrė žalos, taip pat į netikrumą, susijusį su šio nepilnamečio pareiga grįžti.
71 Atsižvelgiant į diskusijas, vykusias per žodinę proceso dalį, svarbu iš karto atmesti bet kokias abejones dėl tariamo šių prejudicinių klausimų nepriimtinumo, motyvuojant tuo, kad šiuo metu K ir L nebėra nepilnametės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio k punktą. Iš tiesų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2019 m. balandžio 4 d., pateikdamos paskesnius prašymus, kurių atmetimas yra pagrindinės bylos dalykas, K ir L buvo jaunesnės nei 18 metų.
72 Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad Chartijos 24 straipsnio, kuris, kaip nurodyta Direktyvos 2011/95 16 konstatuojamojoje dalyje, yra vienas iš Chartijos straipsnių, kuriuos taikyti turi būti skatinama šia direktyva, 2 dalyje numatyta, kad „[v]isuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi [geriausiais] vaiko interesais“.
73 Iš Chartijos 24 straipsnio 2 dalies ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintos Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, į kurią aiškiai daroma nuoroda Chartijos 24 straipsnio išaiškinimuose, matyti, kad į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo. Iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą).
74 Be to, Chartijos 24 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad vaikai gali laisvai reikšti savo nuomonę ir kad, sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.
75 Pirma, kaip matyti iš Direktyvos 2011/95 18 konstatuojamosios dalies, vertindamos geriausius vaiko interesus vykstant tarptautinės apsaugos procedūrai valstybės narės visų pirma turi tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, vaiko gerovę ir socialinę raidą, įskaitant jo sveikatą, šeiminę padėtį ir išsilavinimą, taip pat į jo saugumo ir apsaugos aspektus.
76 Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas turi būti vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į prašytojo amžių tam, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį įvykdyti arba gali būti vykdomi veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala. Šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies f punkte pažymėta, kad persekiojimo veiksmai gali pasireikšti, be kita ko, veiksmų, susijusių su „tuo, kad asmuo yra vaikas“, forma.
77 Už pasekmių, kylančių dėl prašytojo amžiaus, įskaitant atsižvelgimą į jo geriausius interesus, jeigu jis yra nepilnametis, vertinimą yra atsakinga tik kompetentinga nacionalinė institucija (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 69 ir 70 punktus).
78 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tuo atveju, kai tarptautinės apsaugos prašytojas yra nepilnametis, vertindama šio nepilnamečio tarptautinės apsaugos prašymo pagrįstumą kompetentinga nacionalinė institucija, atlikusi individualų nagrinėjimą, būtinai turi atsižvelgti į jo geriausius interesus.
79 O iš Direktyvos 2011/95 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad, vykstant tarptautinės apsaugos procedūrai, valstybės narės turi atsižvelgti į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą. Be to, pagal Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą valstybės narės nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti atvejus, kai nepilnamečiui suteikiama asmeninio pokalbio galimybė. Kai tokia galimybė suteikiama nepilnamečiui, šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies e punkte numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad toks pokalbis vyktų vaikams tinkamu būdu. Šiomis aplinkybėmis pagal minėtos direktyvos 10 straipsnio 3 dalies d punktą valstybės narės turi užtikrinti, kad kompetentingos nacionalinės institucijos turėtų galimybę tartis su ekspertais konkrečių sričių klausimais, be kita ko, susijusiais su vaikais.
80 Kadangi Direktyvoje 2011/95 ir Direktyvoje 2013/32 nėra konkretesnių nuostatų, būtent valstybė narė, laikydamasi Chartijos 24 straipsnio ir šio sprendimo 75–79 punktuose primintų nuostatų, turi nustatyti geriausių vaiko interesų vertinimo vykstant tarptautinės apsaugos procedūrai sąlygas, be kita ko, momentą (-us), kai šis vertinimas turi būti atliekamas, ir vertinimo formą.
81 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, viena vertus, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi laikytis jos 24 straipsnio 2 dalies tais atvejais, kai įgyvendina Sąjungos teisę, taigi ir kai nagrinėja „paskesnį prašymą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą. Kita vertus, Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalyje nedaroma jokio skirtumo tarp pirmojo tarptautinės apsaugos prašymo ir paskesnio prašymo, kiek tai susiję su informacijos ar duomenų, galinčių įrodyti, kad prašytojas atitinka sąlygas būti priskirtam prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95, pobūdžiu, todėl faktų ir aplinkybių, kuriais grindžiami šie prašymai, vertinimas abiem atvejais turi būti atliekamas pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnį (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nauja informacija arba duomenys), C‑921/19, EU:C:2021:478, 40 punktas).
82 Dėl klausimo, ar reikia ir, jei taip, kaip atsižvelgti į tai, kad dėl ilgalaikio gyvenimo valstybėje narėje nepilnametis tariamai patyrė žalos, taip pat į netikrumą, susijusį su jo pareiga grįžti (tai gali tekti padaryti už šio nepilnamečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei), reikia pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad vykstant procedūrai, per kurią siekiama nustatyti, ar atitinkamas asmuo pagrįstai bijo būti persekiojamas grįžus į kilmės šalį dėl „priklausymo tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, kompetentingos nacionalinės institucijos neturi vertinti tokios žalos buvimo.
83 Vis dėlto į ilgalaikį gyvenimą valstybėje narėje, ypač kai jis sutampa su laikotarpiu, per kurį susiformavo nepilnamečio prašytojo tapatybė, pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, siejamą su Chartijos 24 straipsnio 2 dalimi, gali būti atsižvelgta vertinant tarptautinės apsaugos prašymą, grindžiamą persekiojimo priežastimi, pavyzdžiui, „priklausymu prie tam tikros socialinės grupės“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punktą.
84 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiojo klausimo pirmą dalį ir ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Chartijos 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingai nacionalinei institucijai atliekant individualų vertinimą draudžiama priimti sprendimą dėl nepilnamečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, aiškiai nenustačius geriausių šio nepilnamečio interesų.
Dėl penktojo klausimo
85 Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 7 straipsnis, siejamas su jos 24 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama „nacionalinė teisinė praktika“, pagal kurią leidžiama atsižvelgti į „įprastinius pagrindus“ nagrinėjant pirmąjį tarptautinės apsaugos prašymą, bet neleidžiama – nagrinėjant „paskesnį prašymą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą.
86 Dėl šio sprendimo 66–68 punktuose nurodytų motyvų ir, kaip savo išvados 73 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, penktasis klausimas nepriimtinas, nes nesusijęs su pagrindine byla.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
87 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 10 straipsnio 1 dalies d punktas ir 2 dalis
turi būti aiškinami taip:
atsižvelgiant į kilmės šalyje susiklosčiusias sąlygas, šios šalies pilietės moterys, įskaitant nepilnametes, turinčios bendrą savybę, t. y. jų tapatybė, joms gyvenant valstybėje narėje, faktiškai susiformavo atsižvelgiant į pagrindinę moterų ir vyrų lygybės vertybę, gali būti laikomos priklausančiomis prie „tam tikros socialinės grupės“, o tai yra pabėgėlio statuso suteikimą pateisinanti „persekiojimo priežastis“.
2. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją kompetentingai nacionalinei institucijai atliekant individualų vertinimą draudžiama priimti sprendimą dėl nepilnamečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, aiškiai nenustačius geriausių šio nepilnamečio interesų.
Parašai.