Byla T‑465/08

Čekijos Respublika

prieš

Europos Komisiją

„PHARE programa – Čekijos Respublikos gauti „atnaujinamieji fondai“ – Pervestų sumų grąžinimas – Komisijos sprendimas išieškoti sumas įskaitymo būdu – Teisinis pagrindas – Skirtingos teisės sistemos – Gautinos sumos tikrumo ir įvertinimo tam tikru dydžiu sąvoka – Pareiga motyvuoti“

Sprendimo santrauka

1.      Naujų valstybių narių įstojimas į Bendrijas – Čekijos Respublika – Greitas visų Bendrijos teisės nuostatų taikymas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Sąlyga – Aiški nuostata

(EB 292 straipsnis; 2003 m. Stojimo akto 33 straipsnio 2 dalis)

2.      Naujų valstybių narių įstojimas į Bendrijas – Čekijos Respublika – Pagal pasirengimo narystei finansinius instrumentus prisiimti bendri biudžetiniai įsipareigojimai – Taisyklės, taikytinos nuo įstojimo dienos

(2003 m. Stojimo akto 33 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1605/2002 73 straipsnio 1 dalis; Komisijos reglamento Nr. 2342/2002 81 straipsnio 1 dalis ir 83 straipsnis)

3.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Sprendimas, priimtas atsižvelgiant į žinomas adresato aplinkybes

(EB 253 straipsnis)

1.      Greito ir visų Bendrijos teisės nuostatų taikymo išimtys, kalbant apie Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 33 straipsnio 1 dalyje numatytą pasirengimo narystei pagalbą pagal PHARE programą, galimos, remiantis to paties akto 33 straipsnio 2 dalimi, tik jeigu jos aiškiai numatytos šiose nagrinėjamose nuostatose.

Tačiau minėto 33 straipsnio 2 dalyje nėra aiškiai numatyta EB 292 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią Bendrajame susitarime tarp Čekijos Respublikos ir Europos Komisijos dėl Čekijos Respublikos dalyvavimo Europos Bendrijų pagalbos programoje numatyti neteisminiai ginčų sprendimo būdai ir toliau būtų taikomi Čekijos Respublikai įstojus į Sąjungą.

Todėl 1996 m. Bendrajame susitarime numatyti neteisminiai ginčų sprendimo būdai nebetaikomi nuo Čekijos Respublikos įstojimo į Sąjungą dienos.

(žr. 100–102 punktus)

2.      Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 33 straipsnio 2 dalimi, kurios tikslas yra užtikrinti išlaidų, numatytų prieš stojimą į Sąjungą, pastovumą laikantis bendrų biudžetinių įsipareigojimų, kurie dar nėra visiškai įvykdyti stojant, nukrypstama nuo tam tikrų Reglamento Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento nuostatų, susijusių su išlaidų operacijomis. Tačiau jos tikslas nėra nukrypti nuo Finansinio reglamento taisyklių, susijusių su įplaukų operacijomis.

Kitaip tariant, Akto dėl stojimo sąlygų 33 straipsnio 2 dalimi nėra aiškiai nurodyta, kad Finansinio ir Įgyvendinimo reglamentai netaikomi įplaukų operacijoms. Todėl šias operacijas reglamentuoja nagrinėjami reglamentai nuo Čekijos Respublikos įstojimo į Sąjungą dienos.

Be to, Finansinio reglamento 73 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles, 81 straipsnio 1 dalyje bei 83 straipsnyje numatytas įskaitymas, kaip gautinų sumų išieškojimo būdas, Akto dėl stojimo sąlygų 33 straipsnio 2 dalimi nėra akivaizdžiai negalimas. Todėl laikytina, kad ši įplaukų operacija, esant nagrinėjamuose reglamentuose nustatytoms sąlygoms, taikytina gautinoms sumoms iš pasirengimo narystei pagalbos pagal PHARE programą, numatytą Akto dėl stojimo sąlygų 33 straipsnio 1 dalyje.

Todėl darytina išvada, kad nustatyti ir išieškoti, taip pat įskaityti gautiną sumą, susijusią su Čekijos Respublikos pagal PHARE programą gautų fondų grąžinimu, privalo Komisija, kuri šiuo tikslu turi taikyti ir laikytis Finansinio bei Įgyvendinimo reglamentų nuostatų.

(žr. 118–122 punktus)

3.      EB 253 straipsnyje įtvirtinta pareiga nurodyti konkrečiam asmeniui jo nenaudai priimto akto motyvus siekiama, viena vertus, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų, – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme ir, kita vertus, leisti šiam atlikti to akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra vienas iš esminių Bendrijos teisės principų, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių priežasčių. Todėl iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie sprendimo motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme.

Vis dėlto motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę.

Sprendimo dėl įskaitymo atveju motyvai turi leisti tiksliai nustatyti gautinas įskaitytinas sumas ir negalima reikalauti, kad iš pradžių pagrindžiant visų šių gautinų sumų nustatymą nurodyti motyvai būtų pakartoti sprendime dėl įskaitymo.

(žr. 162–164 punktus)