Byla C‑720/17
Mohammed Bilali
prieš
Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl
(Verwaltungsgerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2019 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobsčio politika – Papildoma apsauga – Direktyva 2011/95/ES – 19 straipsnis – Papildomos apsaugos statuso panaikinimas – Su faktinėmis aplinkybėmis susijusi administracijos klaida“
1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Papildomos apsaugos statuso panaikinimas, galiojimo nutraukimas ar atsisakymas pratęsti jo galiojimą – Su faktinėmis aplinkybėmis susijusi administracijos klaida – Pareiga panaikinti minėtą statusą
(Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 16 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalis)
(žr. 40–52, 56, 57, 64 punktus ir rezoliucinę dalį)
2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Papildomos apsaugos statuso panaikinimas, galiojimo nutraukimas ar atsisakymas pratęsti jo galiojimą – Statuso netekimas – Pasekmė – Automatinis teisės gyventi šalyje netekimas – Nebuvimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 19 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies b punktas; Tarybos direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1a dalis ir 9 straipsnio 3a dalis)
(žr. 58–62 punktus)
Santrauka
2019 m. gegužės 23 d. priimtame Sprendime Bilali (C‑720/17) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2011/95(1) 19 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 16 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė turi panaikinti papildomos apsaugos statusą, jeigu ji šį statusą suteikė nepaisydama to, kad tokio suteikimo sąlygos neįvykdytos, remdamasi faktais, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, yra klaidingi, nors atitinkamam asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, kad suklaidino minėtą valstybę narę šiuo klausimu.
Nagrinėjamu atveju papildomos apsaugos statusas ir terminuotas leidimas gyventi šalyje, suteikti suinteresuotajam asmeniui, buvo panaikinti ex officio, nes, pirma, buvo suklysta nustatant numanomą šio asmens pilietybę ir, antra, grąžinimo į kilmės šalį arba į šalį, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, atveju jam niekada nebūtų kilęs realus pavojus patirti šios Direktyvos 2011/95 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 3 dalies b punkte numatytas papildomos apsaugos statuso netekimas tik jei suinteresuotasis asmuo pateikė neteisingus faktus arba nutylėjo faktus ir tai turėjo lemiamą reikšmę suteikiant tokį statusą. Be to, nė vienoje kitoje nuostatoje aiškiai nenurodyta, kad šis statusas turi ar gali būti panaikintas, jeigu nagrinėjamas sprendimas suteikti statusą buvo priimtas remiantis klaidinga informacija, suinteresuotajam asmeniui nepateikus neteisingų faktų arba nenutylėjus faktų.
Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad taip pat aiškiai neatmetama galimybė, jog šis statusas gali būti prarastas, jeigu priimančioji valstybė narė išsiaiškina, kad šį statusą suteikė remdamasi klaidinga informacija, dėl kurios suinteresuotasis asmuo nėra kaltas. Viena vertus, Teisingumo Teismas nurodė, kad asmens, kuris papildomos apsaugos statusą įgijo klaidingos informacijos pagrindu ir niekada neatitiko tokio statuso įgijimo sąlygų, situacija neturi jokio ryšio su situacija, dėl kurios teikiama tarptautinė apsauga. Todėl papildomos apsaugos statuso netekimas tokiomis aplinkybėmis atitinka Direktyvos 2011/95 tikslą ir bendrą struktūrą, visų pirma jos 18 straipsnį, kuriame numatyta, kad papildomos apsaugos statusas suteikiamas tik minėtas sąlygas atitinkantiems asmenims. Iš tiesų, jeigu atitinkama valstybė narė teisiškai negalėjo suteikti šio statuso, ji tuo labiau privalo jį panaikinti, kai nustatoma jos klaida.
Kita vertus, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašymais, pateiktais (kaip nagrinėjamu atveju) po to, kai įsigaliojo Direktyva 2004/83(2), valstybės narės turi panaikinti, nutraukti ar atsisakyti pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą, jeigu jis nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu pagal Direktyvos 2011/95 16 straipsnį, t. y. kai aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteikta ši apsauga, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nereikalinga. Priimančiosios valstybės narės žinių apie asmeninę suinteresuotojo asmens situaciją pasikeitimo (kaip ir faktinių aplinkybių pasikeitimo trečiojoje šalyje) pasekmė gali būti tai, kad nebėra pagrindo jo pirminei baimei patirti didelę žalą, jeigu šis turimos informacijos apie tai, ar suinteresuotasis asmuo atitinka papildomos apsaugos statuso suteikimo sąlygas, pasikeitimas yra pakankamai svarbus ir galutinis. Todėl tais atvejais, kai priimančioji valstybė narė turi naujos informacijos, rodančios, kad, priešingai jos pirminiam trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, kuriam ji suteikė papildomą apsaugą, situacijos vertinimui, pagrįstam klaidinga informacija, tam asmeniui niekuomet nebuvo kilusi grėsmė patirti didelę žalą, ši valstybė narė tuo remdamasi turi padaryti išvadą, kad aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, pasikeitė tiek, kad palikti šį statusą nebėra pagrindo. Be to, aplinkybė, kad dėl priimančiosios valstybės narės padarytos klaidos nėra suinteresuotojo asmens kaltės, negali pakeisti išvados, kad šis asmuo iš tiesų niekuomet neatitiko papildomos apsaugos statuso suteikimo sąlygų.
Teisingumo Teismo teigimu, tokį Direktyvos 2011/95 aiškinimą patvirtina Ženevos konvencija(3), nes aiškinant šios direktyvos 19 straipsnį turi būti atsižvelgiama į iš šios konvencijos išplaukiančius reikalavimus. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Ženevos konvencijoje Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biurui patikėtą vaidmenį, šio biuro dokumentai laikomi ypač svarbiais. Nors nė vienoje minėtos konvencijos nuostatoje aiškiai nenumatytas pabėgėlio statuso netekimas tais atvejais, kai vėliau paaiškėja, kad šis statusas niekuomet neturėjo būti suteiktas, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras vis dėlto mano, kad tokiu atveju sprendimas suteikti pabėgėlio statusą iš esmės turi būti panaikintas.
Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad papildomos apsaugos statuso netekimas pagal Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 1 dalį neapima pozicijos išreiškimo atskiru klausimu, ar atitinkamas asmuo netenka teisės gyventi atitinkamoje valstybėje narėje ir gali būti išsiųstas į savo kilmės šalį. Viena vertus, priešingai nei minėto statuso netekimas pagal Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 3 dalies b punktą, šio statuso netekimas pagal šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalį nepriskiriamas nei atvejams, kuriais valstybės narės pagal Direktyvos 2003/109(4) 4 straipsnio 1a dalį turi atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą tarptautinės apsaugos gavėjams, nei atvejams, kuriais valstybės narės pagal Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 3a dalį gali šiems gavėjams panaikinti ilgalaikio gyventojo statusą. Kita vertus, pagal Direktyvą 2011/95 priimančiosios valstybės narės gali, laikydamosi nacionalinės teisės normų, suteikti nacionalinę apsaugą ir teises, leidžiančias asmenims, kurie neturi papildomos apsaugos statuso, gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje.
Teisingumo Teismas dar pridūrė, kad šiomis aplinkybėmis atitinkama valstybė narė turi paisyti visų pirma pagrindinės konkretaus asmens teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, kuri garantuojama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu. Šiuo klausimu svarbi aplinkybė yra tai, kad, priešingai nei Direktyvos 2011/95 19 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju, asmuo, kurio papildomos apsaugos statusas buvo panaikintas remiantis šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos 16 straipsniu, tyčia nesuklaidino kompetentingos nacionalinės institucijos suteikiant šį statusą.