Byla C‑110/14

Horațiu Ovidiu Costea

prieš

SC Volksbank România SA

(Judecătoria Oradea prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 93/13/EEB – 2 straipsnio b punktas – „Vartotojo“ sąvoka – Paskolos sutartis, kurią sudarė advokato profesija besiverčiantis fizinis asmuo – Paskolos gavėjo advokato kontorai priklausančiu pastatu užtikrintos paskolos grąžinimas – Žinių, reikalingų įvertinti sąlygos nesąžiningumą prieš sudarant sutartį, turintis paskolos gavėjas“

Santrauka – 2015 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Nacionalinio teismo kompetencija – Faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir vertinimas

(SESV 267 straipsnis)

2.        Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Vartotojo sąvoka – Fizinis asmuo, kuris verčiasi advokato profesija ir su banku sudaro paskolos sutartį – Įtraukimas – Sąlyga – Paskolos gavėjo advokato kontorai priklausančiu pastatu užtikrintos paskolos grąžinimas – Poveikio nebuvimas

(Tarybos direktyvos 93/13 10 konstatuojamoji dalis ir 2 straipsnio b ir c punktai)

3.        Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Tikslas

(Tarybos direktyvos 93/13 10 konstatuojamoji dalis ir 6 straipsnio 1 dalis)

1.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 13 punktą)

2.        Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris verčiasi advokato profesija ir su banku sudaro paskolos sutartį, joje nenurodant paskolos paskirties, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai ši sutartis nesusijusi su šio advokato profesine veikla. Šiuo atžvilgiu nėra svarbi aplinkybė, kad pagal tą pačią sutartį atsiradęs reikalavimas užtikrinamas hipoteka, įforminta šio asmens kaip jo advokato kontoros atstovo ir susijusia su turtu, skirtu minėto asmens profesinei veiklai vykdyti, kaip antai šiai kontorai priklausančiu pastatu.

Iš tiesų, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, nesąžiningoms sąlygoms skirtos vienodos teisės normos turėtų būti taikomos visoms „vartotojų“ su „pardavėjais ar tiekėjais“ sudaromoms sutartims; šios sąvokos apibrėžtos minėtos direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose. Taigi, sutartys, kurioms taikoma ši direktyva, joje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos arba profesijos tikslais, ar ne.

„Vartotojo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi. Ginčą dėl sutarties, kuri gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį, nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą ir, be kita ko, šios sutarties sąlygas, turi patikrinti, ar paskolos gavėjas gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą. Tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes (be kita ko, į prekės ar paslaugos, dėl kurios sudaryta atitinkama sutartis, pobūdį), galinčias atskleisti, kokiu tikslu ši prekė ar paslauga įgyta.

Advokato, kuris su fiziniu ar juridiniu asmeniu, veikiančiu savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, sudaro sutartį, kuri, be kita ko, dėl to, kad nebuvo susijusi su jo kontoros veikla, nesusijusi ir su vertimusi advokato profesija, padėtis yra mažiau palanki nei to asmens. Be to, tai, kad advokatas turi aukšto lygio specialių žinių, neleidžia preziumuoti, kad santykiuose su pardavėju arba tiekėju jis nėra silpnesnioji šalis.

(žr. 15, 17, 21–23, 26, 27, 30 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 18, 19 punktus)