GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2023 m. liepos 13 d.(1)
Byla C‑392/22
X
prieš
Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid
(Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s‑Hertogenbosch (Hagos apylinkės teismas Hertogenbose, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Dublino sistema – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – Prieglobsčio prašytojo perdavimas už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei – 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa – Galimybės įvykdyti perdavimą nebuvimas dėl sisteminių prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų pažeidimų – Taikymo sritis – Skubus priverstinis apgręžimas prie išorės sienos ir sulaikymo pasienio postuose priemonės – Taikoma įrodinėjimo tvarka – Prašytojo ir kompetentingos institucijos pareiga bendradarbiauti ir jos apimtis“
I. Įvadas
1. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą vėl keliamas klausimas dėl Reglamento (ES) Nr. 604/2013(2) 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo srities; pagal šią nuostatą, jei prašytojo neįmanoma perduoti pirmajai paskirtai atsakinga už jo prašymo nagrinėjimą valstybei narei (toliau – atsakinga valstybė narė), nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra turi sisteminių trūkumų, dėl kurių prašytojui kyla nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojus, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(3) 4 straipsnį, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė toliau nagrinėja III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar gali būti paskirta atsakinga kita valstybė narė.
2. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant X, Sirijos piliečio, ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) (toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl pastarojo sprendimo nenagrinėti X tarptautinės apsaugos prašymo, nes valstybė narė, atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą, yra Lenkijos Respublika. X nesutinka būti perduotas šiai valstybei narei, nes jis buvo ne kartą skubiai priverstinai apgręžtas prie Lenkijos išorės sienos, o vėliau tariamai neteisėtai sulaikytas šios valstybės narės pasienio poste, be to, jo poreikių neatitinkančiomis sąlygomis.
3. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi žengti dar vieną žingsnį savo jurisprudencijoje. Iš tikrųjų, nors jis 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt.(4) nustatė principą, kuriuo grindžiama reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, vėliau, 2017 m. vasario 16 d. Sprendime C. K. ir kt. (5) ir 2019 m. kovo 19 d. Sprendime Jawo(6), patikslino šio principo taikymo sritį. Ši byla skiriasi nuo šių jurisprudencijos precedentų tuo, kad perdavimas gali būti neįmanomas, nes paprastai atsakingoje valstybėje narėje, prie jos sienų, daromi šiurkštūs ir sisteminiai trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių pažeidimai.
4. Atlikdamas šią analizę pirmiausia nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad šios išvados 2 punkte minima praktika savaime neleidžia teigti, jog yra svarbi ir pagrįsta priežastis manyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojui, jeigu jis būtų perduotas paprastai atsakingai valstybei narei, kiltų realus pavojus jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo metu arba išnagrinėjus šį prašymą patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį.
5. Be to, paaiškinsiu, kad tokiomis aplinkybėmis kompetentinga institucija privalo įvykdyti sprendimą dėl perdavimo, neatlikdama išankstinių patikrinimų, taip pat nereikalaudama, kad paprastai atsakinga valstybė narė pateiktų papildomos informacijos arba suteiktų individualių garantijų dėl prašytojo priėmimo sąlygų ir jo perėmimo savo žinion.
6. Galiausiai, atsižvelgdamas į principus, kuriuos Teisingumo Teismas jau nustatė savo jurisprudencijoje, patikslinsiu įrodinėjimo tvarką ir bendradarbiavimo principus, kuriais turi būti vadovaujamasi nustatant nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojų prašytojui, įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.
II. Teisinis pagrindas
7. Reglamento „Dublinas III“ 19, 32 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(19) siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamų asmenų teisių apsaugą, reikėtų įtvirtinti teisines garantijas ir teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kai priimami sprendimai dėl perdavimo atsakingai valstybei narei, laikantis visų pirma [Chartijos] 47 straipsnio. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės normų, veiksminga teisės gynimo nuo tokių sprendimų priemonė turėtų apimti tiek šio reglamento taikymo, tiek teisinių ir faktinių aplinkybių, susiklosčiusių valstybėje narėje, kuriai perduodamas prašytojas, vertinimą;
<…>
(32) dėl požiūrio į asmenis, kuriems taikomas šis reglamentas, valstybės narės yra saistomos savo įsipareigojimų pagal tarptautinės teisės aktus, įskaitant atitinkamą Europos žmogaus teisių teismo praktiką;
<…>
(39) šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma [Chartijoje]. Visų pirma šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visišką Chartijos 18 straipsnyje garantuotos teisės į prieglobstį laikymąsi ir jos 1, 4, 7, 24 ir 47 straipsniuose pripažintų teisių laikymąsi. Vadinasi šis reglamentas turėtų būti atitinkamai taikomas.“
8. Šio reglamento 3 straipsnyje „Galimybė naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra“ nustatyta:
„1. Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.
2. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas.
Jei prašytojo neįmanoma perduoti pirmajai paskirtai atsakinga valstybei narei, nes esama pagrįstų priežasčių manyti, kad tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų, dėl kurių esama nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip apibrėžta [Chartijos] 4 straipsnyje, rizikos, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė toliau nagrinėja III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar kita valstybė narė galėtų būti paskirta atsakinga.
Jei pagal šią dalį negali būti perduodama jokiai valstybei narei, paskirtai pagal III skyriuje išdėstytus kriterijus, arba pirmajai valstybei narei, kurioje pateiktas prašymas, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekanti valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare.
<…>“
III. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
9. Pareiškėjas, Sirijos pilietis, gimęs 1992 m., 2021 m. lapkričio 9 d. Lenkijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. 2021 m. lapkričio 21 d. jis atvyko į Nyderlandus ir 2021 m lapkričio 22 d. ten pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą. 2022 m. sausio 20 d. Nyderlandai, remdamiesi reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktu, paprašė Lenkijos atsiimti pareiškėją. 2022 m. vasario 1 d. Lenkija, remdamasi šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies c punktu, sutiko atsiimti pareiškėją. 2022 m. balandžio 20 d. nutarimu valstybės sekretorius atsisakė nagrinėti pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymą.
10. Pareiškėjas šį nutarimą apskundė Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s‑Hertogenbosch (Hagos apylinkės teismas Hertogenbose, Nyderlandai), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kartu prašydamas, kad laikinąsias priemones taikantis teisėjas taikytų tokias priemones. 2022 m. birželio 3 d. pastarasis priėmė sprendimą taikyti prašomas priemones ir nurodė neperduoti pareiškėjo Lenkijai, kol nebus priimtas sprendimas dėl jo skundo.
11. Pareiškėjas teigia, kad Lenkijos valdžios institucijos pažeidė jo pagrindines teises, todėl jis baiminasi, kad taip atsitiks ir vėl, jeigu jis bus perduotas Lenkijai. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad jam atvykus į Lenkiją šios šalies valdžios institucijos, taikydamos vadinamąją pushback priemonę, jį tris kartus išstūmė iš Sąjungos teritorijos į Baltarusiją. Šia priemone pažeidžiamas žmogaus orumas, o tai, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, yra absoliuti kliūtis perdavimui, vykdomam remiantis reglamentu „Dublinas III“(7). Pareiškėjas savo teiginius grindžia nevyriausybinių organizacijų (NVO) pranešimais, taip pat Teisingumo Teismo jurisprudencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir nacionalinių teismų praktika. Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl to, kaip Lenkijos valdžios institucijos su juo elgėsi pasienyje, kur jam, be kita ko, nebuvo suteikta vertėjo pagalba, kad jis galėtų gauti paaiškinimus ar informaciją. Vis dėlto jis gavo dokumentą arabų kalba, kuriame paaiškinamas reglamentas „Dublinas III“. Atsižvelgdamas į vienos organizacijos patarimus jis sutiko, kad būtų paimti jo pirštų antspaudai. Be to, pareiškėjas skundžiasi dėl sąlygų, kuriomis jis buvo sulaikytas po to, kai pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, nes jam trūko maisto ir nebuvo atlikta jo medicininė apžiūra. Galiausiai pareiškėjas tvirtina, kad Lenkijos teismai nėra nepriklausomi ir paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti tokius pačius prejudicinius klausimus, kaip ir pateiktieji byloje, kurioje buvo priimta 2022 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid(8).
12. Valstybės sekretorius, priešingai, mano, kad Lenkijos Respublikos atžvilgiu gali visiškai remtis tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas, perduotas šiai valstybei narei, neatsidurs padėtyje, nesuderinamoje su Chartijos 4 straipsniu. Jis patikslina, kad pushback priemonė nėra svarbi vertinant sprendimo dėl perdavimo teisėtumą, nes pareiškėjui nebus taikoma tokia priemonė, kai bus atliktas jo perdavimas. Be to, jis pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog padėtis, kurioje jis atsidurs, kai bus perduotas Lenkijai, pasieks ypač aukštą reikšmingumo ribą, kurią Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Jawo.
13. Galiausiai valstybės sekretorius nurodo, kad nėra jokio pagrindo savanoriškai nagrinėjant pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymą naudotis diskrecine išlyga, kurią jam suteikia reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnis.
14. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jis turi nuspręsti, kiek trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių pažeidimai, atsirandantys dėl pushback priemonės, ir neteisėto sulaikymo priemonės, kurių imasi paprastai atsakinga valstybė narė, paveikia valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principą.
15. Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s‑Hertogenbosch (Hagos apylinkės teismas Hertogenbose) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [reglamentą „Dublinas III“], atsižvelgiant į jo 3, 32 ir 39 konstatuojamąsias dalis, siejamas su [Chartijos] 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti (ir taikyti atitinkamai) taip, kad tarpvalstybinio pasitikėjimo principas yra nedalomas, taigi dėl šiurkščių ir sistemingų Sąjungos teisės pažeidimų, kuriuos iki asmens perdavimo padarė galimai atsakinga valstybė narė prieš trečiųjų šalių piliečius, kurie (dar) nėra pagal šį reglamentą grąžinti asmenys, asmens perdavimas šiai valstybei narei absoliučiai negalimas?
2. Jei į [pirmąjį] klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar [reglamento „Dublinas III“] 3 straipsnio 2 dalį, siejamą su [Chartijos] 1, 4, 18, 19 ir 47 straipsniais, reikia aiškinti taip, kad, kai galimai atsakinga valstybė narė šiurkščiai ir sistemingai pažeidžia Sąjungos teisę, perduodančioji valstybė narė pagal [šį reglamentą] negali besąlygiškai remtis tarpvalstybinio pasitikėjimo principu, o turi išsklaidyti visas abejones, kad prašytojas po perdavimo pateks į situaciją, nesuderinamą su [Chartijos] 4 straipsniu, kitaip tariant, turi įtikinamai parodyti, kad taip nenutiks?
3. Kokiais įrodymais prašytojas gali pagrįsti savo argumentus, kad pagal [reglamento „Dublinas III“] 3 straipsnio 2 dalį jo perduoti negalima, ir koks įrodinėjimo standartas tam taikytinas? Ar, atsižvelgiant į [šio reglamento] konstatuojamosiose dalyse pateiktas nuorodas į Sąjungos acquis, perduodančioji valstybė narė turi pareigą bendradarbiauti ir (arba) pareigą įsitikinti, kitaip tariant, ar, esant šiurkščių ir sistemingų trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių pažeidimų, iš atsakingos valstybės narės reikia gauti individualių garantijų, kad perdavus prašytoją bus (tikrai) gerbiamos jo pagrindinės teisės? Ar atsakymas į pirmesnį klausimą būtų kitoks atsižvelgus į tai, kad prašytojas negali pateikti pakankamai įrodymų, t. y. negali savo nuoseklių ir išsamių parodymų pagrįsti dokumentais, kai pagal parodymų pobūdį to ir nebūtų galima tikėtis?
4. Ar atsakymai į [trečiąjį klausimą] būtų kitokie, jei prašytojas įtikinamai parodytų, kad atsakingoje valstybėje narėje neįmanoma paduoti skundų institucijoms ir (arba) pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis ir (arba) šios priemonės nėra veiksmingos?“
16. Rašytines pastabas pateikė pareiškėjas, Nyderlandų, Belgijos Čekijos, Vokietijos, Italijos, Vengrijos, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.
IV. Analizė
A. Dėl reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo srities (pirmasis ir antrasis klausimai)
17. Siūlau Teisingumo Teismui pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus nagrinėti kartu.
18. Viena vertus, pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, ar reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama vykdyti sprendimą perduoti prašytoją, jei nustatyta, kad paprastai atsakinga valstybė narė iki tokio sprendimo priėmimo padarė „šiurkščių ir sistemingų Sąjungos teisės pažeidimų“. Nors šis klausimas suformuluotas pernelyg plačiai, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad šį prašymą pateikęs teismas klausdamas remiasi dviejų rūšių praktika, kurią, atrodo, taiko ši valstybė narė, kai trečiųjų šalių piliečiai mėgina kirsti jos išorės sieną arba būna ką tik šią sieną kirtę, t. y. skubaus priverstinio apgręžimo ir sulaikymo pasienio postuose priemonių taikymo praktika.
19. Taigi iškart norėčiau pažymėti, kad šis klausimas nekyla tuo atveju, kai prašytojas teigia, kad susiklostė išskirtinės tik jo situacijai būdingos aplinkybės, pvz., ypatingas pažeidžiamumas, kaip antai atveju, kurį Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Jawo 95 punkte ir kurį jis išnagrinėjo 2017 m. vasario 16 d. Sprendime C. K. ir kt.(9).
20. Kita vertus, antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo, tuo atveju, jei šis manytų, kad tokia praktika netrukdo vykdyti sprendimo dėl perdavimo, patikslinti, kiek kompetentinga institucija turi įsitikinti, kad pareiškėjui dėl šio perdavimo nekils nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojus.
1. Dėl nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus buvimo dėl perdavimo vykdymo vertinimo apimties ir tvarkos
21. Pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą tarptautinės apsaugos prašytojas negali būti perduotas paprastai atsakingai valstybei narei, jeigu esama pagrįstų priežasčių manyti, kad jam kils nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojus, nes tos valstybės narės prieglobsčio procedūra ir prašytojų priėmimo sąlygos turi sisteminių trūkumų. Šia nuostata kodifikuojama jurisprudencija, kurią Teisingumo Teismas įtvirtino Sprendime N. S. ir kt.
22. Sprendime Jawo Teisingumo Teismas išplėtė kontrolės, kurią turi atlikti teismas, gavęs skundą dėl sprendimo dėl perdavimo, taikymo sritį, remdamasis tuo, kad bendra Europos prieglobsčio sistema ir tarpusavio pripažinimo principas grindžiami patikinimu, jog „taikant šią sistemą jokiame etape ir jokia forma nekils grėsmė, kad bus pažeistas Chartijos 4 straipsnis“(10), kuriame nustatytas bendro ir absoliutaus pobūdžio nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimas(11). Vadinasi, ši kontrolė turi būti atliekama ir dėl nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus, gresiančio prašytojui perdavimo metu, ir dėl pavojaus, su kuriuo jis, kaip prašytojas, susiduria tiek vykstant jo prašymo nagrinėjimo procedūrai, tiek vėliau, jai pasibaigus, arba kaip pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos statuso gavėjas(12), arba kaip trečiosios šalies pilietis, laukiantis išsiuntimo atsisakymo suteikti tarptautinę apsaugą atveju(13).
23. Anot Teisingumo Teismo, kompetentinga institucija įpareigota vykdyti kontrolę, kurią sudaro du etapai.
24. Pirmajame etape ji, remdamasi objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis, turi įvertinti realų pavojų prašytojui patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. Šie duomenys turi leisti jai įvertinti tarptautinės apsaugos sistemos veikimą atsakingoje valstybėje narėje, pirmiausia – ar esama sisteminių ar bendrųjų trūkumų arba trūkumų, paliečiančių tam tikras asmenų grupes(14), priimant prašytojus arba perimant juos savo žinion, prireikus – individualių garantijų, kurias ši valstybė narė gali suteikti, tinkamumą ir pakankamumą. Šie duomenys gali išplaukti, be kita ko, iš tarptautinių teismų sprendimų, kaip antai Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, taip pat iš sprendimų, ataskaitų ir kitų dokumentų, kuriuos parengia Europos Tarybos organai arba organai, priklausantys Jungtinių Tautų sistemai, bei iš reguliarių ir panašių tarptautinių NVO ataskaitų. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, Europos Žmogaus Teisių Teismo teigimu, kompetentingos institucijos „iš esmės laikomos žinančiomis apie bendruosius trūkumus, išsamiai aprašomus patikimose ataskaitose, kurias parengia pirmiausia [Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras], Europos Taryba ir Europos Sąjungos institucijos“(15).
25. Dėl kriterijų, kuriuos kompetentinga institucija turi taikyti atlikdama šį vertinimą, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šie trūkumai į Chartijos 4 straipsnio taikymo sritį patenka tik tada, kai pasiekia ypač aukštą reikšmingumo ribą, kuri priklauso nuo visų konkretaus atvejo aspektų(16). Teisingumo Teismo teigimu, ši riba pasiekiama, kai suinteresuotas asmuo patenka į nepaprastai sunkią materialinę padėtį, dėl kurios negali patenkinti elementariausių savo poreikių, pavyzdžiui, visų pirma pavalgyti, nusiprausti ir turėti būstą, ir kuri kenkia jo fizinei ar psichinei sveikatai ir ją pablogina taip, kaip nesuderinama su žmogaus orumu(17). Taigi minėta riba neapima situacijų, pasireiškiančių net dideliu skurdu arba dideliu suinteresuoto asmens gyvenimo sąlygų pablogėjimu(18).
26. Antrasis šios kontrolės etapas turi leisti kompetentingai institucijai konkrečiai ir tiksliai įvertinti, ar yra svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad atitinkamam asmeniui kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį dėl to, kaip su juo bus elgiamasi nagrinėjant jo prašymą ir jį išnagrinėjus. Siekiant tai įvertinti reikia atlikti individualų ir perspektyvinį pavojaus, su kuriuo jis susidurs, vertinimą.
2. Dėl trečiųjų šalių piliečių skubaus priverstinio apgręžimo ir prašytojų sulaikymo pasienio postuose priemonių taikymo pasekmių reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos įgyvendinimui
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai susiję ne su išskirtinėmis tik jo situacijai būdingomis aplinkybėmis, o veikiau su pažeidimais arba trūkumais paprastai atsakingai valstybei narei vykdant trečiųjų šalių piliečių ir tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo prie jos sienų procedūras. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pareiškėjas skundžiasi, viena vertus, dėl to, kad prieš pateikiant tarptautinės apsaugos prašymą jis prie Lenkijos išorinės sienos buvo kelis kartus skubiai priverstinai apgręžtas ir, kita vertus, dėl to, kaip su juo buvo elgiamasi atvykus į Lenkijos teritoriją ir pateikus tarptautinės apsaugos prašymą, nes jis buvo sulaikytas pasienio poste. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pažymi, kad šių dviejų praktikų taikymą patvirtina objektyvi, patikima, tiksli ir tinkamai atnaujinta informacija.
28. Nemanau, kad šių argumentų, net jeigu juos patvirtintų tokia informacija, pakanka tam, kad nebūtų taikomas tarpusavio pasitikėjimo principas ir taip užkirstas kelias įvykdyti sprendimą dėl perdavimo, priimtą pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnį.
29. Iš tikrųjų šie argumentai, kiek jie susiję su valstybės narės išorės sienos kirtimo sąlygomis ir tarptautinės apsaugos prašymų pateikimu prie šios sienos praktika, neleidžia patvirtinti nuspėjamų prašytojo perėmimo savo žinion sąlygų perdavimo šiai valstybei narei atveju.
30. Kalbant apie trečiųjų šalių piliečių skubaus priverstinio apgręžimo nuo valstybės narės sienos praktiką, tokia praktika akivaizdžiai reiškia šiurkštų šių piliečių pagrindinių teisių pažeidimą. Neatsižvelgiant į suinteresuoto asmens teisinį statusą, SESV 78 straipsnio 1 dalyje bei Chartijos 18 ir 19 straipsniuose įtvirtintas negrąžinimo principas yra esminė kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško elgesio ar baudimo draudimo dalis. Pagal šį principą draudžiama asmenį grąžinti, išsiųsti arba išduoti ne tik šaliai, kurioje jam gali grėsti persekiojimas arba didelė žala (tiesioginis grąžinimas), bet ir šaliai, kurioje jam gresia didelis pavojus vėliau būti išsiųstam į tokią šalį (netiesioginis grąžinimas).
31. Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėja šios praktikos, kurią taip pat vadina „skubiu išsiuntimu“ arba „priverstiniu grąžinimu“, teisėtumą atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(19) 3 straipsnį arba jos protokolo, užtikrinančio tam tikras kitas teises ir laisves nei tos, kurios jau buvo įtvirtintos Konvencijoje ir Papildomame protokole Nr. 1(20), iš dalies pakeistame Protokolu Nr. 11, 4 straipsnį „Draudimas kolektyviai išsiųsti užsieniečius“ (21). Jis sieja ją su išsiuntimu, reiškiančiu bet kokį trečiosios šalies piliečio priverstinį išvežimą ar išvesdinimą iš valstybės teritorijos, neatsižvelgiant į atitinkamo asmens buvimo šalyje teisėtumą, laiką, kurį jis praleido toje teritorijoje, vietą, kurioje jis buvo sulaikytas kaip migrantas ar prieglobsčio prašytojas, arba jo elgesį kertant sieną(22). Trečiosios šalies pilietis faktiškai netenka galimybės patekti į valstybės teritoriją. Vis dėlto šis patekimas yra būtina sąlyga įvykdyti pažeidžiamiausių asmenų konkrečių poreikių nustatymo ir įvertinimo procedūrą. Taigi kai kuriems trečiųjų šalių piliečiams gali būti neįmanoma pateikti tarptautinės apsaugos prašymo.
32. Šiomis aplinkybėmis manau, kad skubaus priverstinio apgręžimo nuo valstybės narės sienos praktika turi įtakos tinkamam bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimui jos išorės aspektu, nes taip neužtikrinama galimybė gauti tarptautinę apsaugą.
33. Vis dėlto tai, kad paprastai atsakinga valstybė narė susiduria su dideliais sunkumais integruotai valdant sienas ir taikant Reglamentą (EB) Nr. 562/2006(23), todėl pasienyje imasi praktikos, galinčios pažeisti atitinkamų asmenų pagrindines teises, savaime negali būti svarbi ir pagrįsta priežastis manyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojui, kai jis bus perduotas šiai valstybei narei, kiltų realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, nagrinėjant jo tarptautinės apsaugos prašymą ar pasibaigus šiam nagrinėjimui(24). Kaip prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pabrėžė valstybės sekretorius, skubaus priverstinio apgręžimo praktika nėra svarbi vertinant sprendimo dėl perdavimo teisėtumą, nes perdavus pareiškėją jis su tokia praktika nesusidurs.
34. Nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus, kylančio prašytojui dėl jo perdavimo paprastai atsakingai valstybei narei, pobūdis ir dydis turi būti vertinami atsižvelgiant į tikslius duomenis, susijusius su trūkumais, pastebimais šioje valstybėje narėje esant situacijoms, objektyviai panašioms į tą, kurioje šis prašytojas turi atsidurti įvykdžius šį perdavimą, t. y. kaip prašytojas jo prašymo nagrinėjimo procedūros metu, o vėliau – arba kaip pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos statuso gavėjas, arba kaip trečiosios šalies pilietis, laukiantis išsiuntimo jo prašymo atmetimo atveju(25). Informacija, susijusi su praktika, kurios paprastai atsakinga valstybė narė imasi vykstant mėginimams kirsti jos išorės sieną arba pateikiant tarptautinės apsaugos prašymus prie jos sienos, neleidžia daryti prielaidos dėl elgesio su atitinkamu asmeniu vykstant jo prašymo nagrinėjimo procedūrai ir jai pasibaigus. Net jei ši informacija patvirtina, kad šiurkščiai pažeidžiamos trečiųjų šalių piliečių teisės, ji neturėtų būti laikoma svarbiais duomenimis atliekant nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus vertinimą, kurį turi atlikti kompetentinga institucija, remdamasi reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalimi, antraip šis reglamentas galėtų netekti veiksmingumo.
35. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į trūkumus, kurių, kaip teigiama, yra paprastai atsakingoje valstybėje narėje, kalbant apie elgesį su trečiųjų šalių piliečiais, kai jie kerta sieną ir kai tarptautinės apsaugos prašytojai priimami pasienio postuose ir jiems taikomas sulaikymas. Šie trūkumai susiję su situacijomis, nepanašiomis į tas, kuriose turi atsidurti prašytojas, dėl kurio priimtas sprendimas dėl perdavimo, tiek dėl trečiosios šalies piliečio statuso, tiek dėl taikytinos teisės nuostatų. Nesant duomenų, patvirtinančių, kad įgyvendinant Direktyvą 2013/33 yra sisteminio ar bendro pobūdžio trūkumų, turinčių įtakos tam tikrai asmenų grupei, pirmiausia kiek tai susiję su galimybe naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis, tokių argumentų taip pat nepakanka, kad būtų svarbi ir pagrįsta priežastis manyti, jog atitinkamam asmeniui, jeigu jis būtų perduotas į šią valstybę narę, kiltų realus pavojus jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo metu arba išnagrinėjus šį prašymą patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, pirmiausia, jeigu jo materialinė padėtis yra nepaprastai sunki(26).
36. Taigi, jei nėra objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, kad paprastai atsakingoje valstybėje narėje esama sisteminių ar bendro pobūdžio trūkumų, turinčių įtakos tarptautinės apsaugos sistemai, arba trūkumų, turinčių įtakos objektyviai identifikuojamos asmenų grupės, kuriai priklauso prašytojas, perėmimui savo žinion ir elgesiui su šia grupe, nėra pagrįstos priežasties kompetentingai institucijai manyti, jog dėl to, kaip bus elgiamasi su prašytoju vykstant jo prašymo nagrinėjimo procedūrai ir jai pasibaigus, jam kils pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. Ši institucija, priešingai, turi grįsti savo vertinimą tuo, kad pagrindinės teisės, įskaitant teises, įtvirtintas Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso(27), papildytoje Protokolu dėl pabėgėlių statuso(28), taip pat EŽTK(29), bus užtikrintos, laikantis tarpusavio pasitikėjimo principo.
37. Tokiomis aplinkybėmis kompetentinga institucija negali būti įgaliota reikalauti, kad paprastai atsakinga valstybė narė pateiktų papildomos informacijos arba individualių garantijų dėl prašytojo priėmimo ir gyvenimo sąlygų nagrinėjant jo prašymą ir nagrinėjimui pasibaigus, nes kitaip būtų pažeidžiamas tarpusavio pasitikėjimo principas, kurio turi laikytis valstybės narės ir kuriuo grindžiama bendra Europos prieglobsčio sistema. Be to, tokie veiksmai, kadangi jiems prireiktų papildomo laiko, neleistų užtikrinti, kad būtų greitai nustatyta atsakinga valstybė narė ir greitai nagrinėjami prašymai, nors tai yra tikslai, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia reglamentu „Dublinas III“(30).
38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, siejama su Chartijos 4 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama vykdyti sprendimo perduoti tarptautinės apsaugos prašytoją, kuris ne kartą buvo skubiai priverstinai apgręžtas prie valstybės narės, pagal šį reglamentą paprastai atsakingos už tokio prašymo nagrinėjimą, išorės sienos, taip pat tariamai neteisėtai sulaikytas šios valstybės narės pasienio poste, jei kompetentinga institucija neturi duomenų, kuriais remiantis galima įrodyti, jog yra svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad prašytojui dėl jo perdavimo šiai valstybei narei kiltų realus pavojus nagrinėjant jo prašymą ir pasibaigus nagrinėjimui patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį.
39. Nesant tokių duomenų, kompetentinga institucija turi įvykdyti sprendimą dėl perdavimo pagal minėto reglamento 29 straipsnį, neatlikdama išankstinių patikrinimų, taip pat nereikalaudama, kad paprastai atsakinga valstybė narė pateiktų papildomos informacijos arba suteiktų individualių garantijų dėl to, kaip bus elgiamasi su suinteresuotu asmeniu vykstant jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrai ir jai pasibaigus.
B. Dėl įrodinėjimo tvarkos ir pareigos bendradarbiauti, taikomų pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (antrasis ir trečiasis klausimai)
40. Siūlau Teisingumo Teismui trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus nagrinėti kartu.
41. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo, viena vertus, patikslinti įrodinėjimo tvarką, taikomą įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą. Jam pirmiausia kyla klausimas dėl įrodinėjimo priemonių ir įrodymų apimties, reikalingų siekiant nustatyti nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojų, kylantį dėl perdavimo paprastai atsakingai valstybei narei.
42. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia dėl kompetentingos institucijos pareigos bendradarbiauti, siekiant nustatyti tokį pavojų, buvimo ir prireikus dėl šios pareigos apimties. Tokiomis aplinkybėmis jis Teisingumo Teismo prašo patikslinti, kiek kompetentinga institucija privalo atlikti patikrinimų dėl nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus buvimo paprastai atsakingoje valstybėje narėje arba reikalauti individualių garantijų, jei šioje valstybėje narėje šiurkščiai ir sistemingai pažeidžiamos pagrindinės teisės.
43. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kokią įtaką veiksmingos teisinės apsaugos nebuvimas paprastai atsakingoje valstybėje narėje turi įrodinėjimo tvarkai arba bendradarbiavimo būdams, nustatytiems įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.
1. Dėl įrodinėjimo tvarkos, taikomos pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą
44. Sąjungos teisės aktų leidėjas nereglamentuoja įrodinėjimo tvarkos, taikomos įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą. Vis dėlto manau, kad šio reglamento sistema ir taisyklės, Teisingumo Teismo įtvirtintos jo jurisprudencijoje, leidžia nustatyti principus, kuriais turi būti grindžiama ši tvarka.
45. Pirma, atliekant vertinimą, privalomą pagal minėto reglamento 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, prašytojui turi būti sudaryta galimybė pateikti visą jo turimą informaciją, padedančią nustatyti nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus buvimą perdavimo paprastai atsakingai valstybei narei atveju.
46. Prašytojas turi turėti tokią galimybę arba asmeninio pokalbio etape, arba skundo, pateikto dėl sprendimo dėl perdavimo, etape.
47. Asmeninis pokalbis – tai vienas iš bendrųjų principų ir garantijų, nustatytų reglamento „Dublinas III“ II skyriuje. Pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį kompetentinga institucija turi surengti asmeninį pokalbį su prašytoju, siekiant palengvinti atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą ir sudaryti sąlygas tinkamai suprasti prašytojui pagal šio reglamento 4 straipsnį pateiktą informaciją. Šis pokalbis visų pirma turi būti galimybė prašytojui pateikti išsamius pareiškimus ir (arba) pateikti visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, nurodytus šio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje, kurie leidžia daryti prielaidą dėl valstybės narės atsakomybės ir kuriais remiantis pateikiamas prašymas perimti savo žinion(31). Šie tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai susiję su atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijų, išvardytų reglamento „Dublinas III“ III skyriuje, o tai neapima „pašalinimo kriterijaus“, nurodyto šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje(32), taikymu. Vis dėlto, mano nuomone, niekas netrukdo tam, kad šis asmeninis pokalbis būtų ir galimybė prašytojui išsakyti savo būgštavimus bei prireikus pateikti informaciją, galinčią įrodyti, kad esama nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus, jei numatomas galimas jo perdavimas kitai valstybei narei. Iš tikrųjų šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotė yra gana plati, kad būtų galimas toks aiškinimas, kuriuo, be to, padedama siekti Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslo, kai šis leidėjas reikalauja, kad būtų surengtas asmeninis pokalbis, t. y. stiprinti prašytojų teises, kiek įmanoma labiau juos įtraukiant į atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą(33). Galiausiai, mano manymu, šį aiškinimą patvirtina principai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė 2019 m. kovo 19 d. Sprendime Ibrahim ir kt.(34) ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendime Addis(35), susijusiuose su didelio pavojaus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kuris prašytojui kiltų, jeigu jis būtų grąžintas į valstybę narę, kurioje jam jau suteikta tarptautinė apsauga, vertinimu. Šiuo klausimu žr. šios išvados 55–57 punktus.
48. Priėmus sprendimą dėl perdavimo, prašytojas priežastis, lemiančias tai, kad dėl tokio perdavimo jam kyla pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, gali nurodyti skunde, kurį jis gali pateikti dėl šio sprendimo pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalį.
49. Antra, dėl įrodymų, kuriuos turi pateikti prašytojas, Komisija savo pastabose nurodė, kad, atsižvelgiant į Sprendimą Jawo, „prašytojas turi pateikti objektyvius, patikimus, tikslius ir tinkamai atnaujintus duomenis, reiškiančius, kad esama arba sisteminių ar bendrųjų trūkumų, arba trūkumų, susijusių su tam tikromis asmenų grupėmis ir pasiekiančių ypač aukštą reikšmingumo ribą“.
50. Nepritariu šiai analizei.
51. Viena vertus, manau, kad šis aiškinimas lemia tai, kad prašytojui tenka per didelė įrodinėjimo pareiga, atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais jis gali susidurti pateikdamas įrodymus, ir ypač į jo turimus išteklius.
52. Sutinku, kad iš esmės prašytojas turi pateikti duomenis, kuriais remiantis galima įrodyti, kad esama svarbių priežasčių manyti, jog, jei sprendimas dėl perdavimo būtų įvykdytas, jam kiltų realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. Vis dėlto manau, kad reikia atsargiai atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su įrodymų pobūdžiu ir apimtimi, nes jie priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių. Taigi pritariu Lenkijos vyriausybės pastabai, kad prašytojo pareiškimą patvirtinančio dokumento nebuvimas savaime negali lemti jo įrodomosios galios nebuvimo. Iš tikrųjų kai kurie prašytojai gali konkrečiai išreikšti savo būgštavimus, pateikdami reikšmingą informaciją ar net dokumentais pagrįstus įrodymus, susijusius su jų perėmimo savo žinion sąlygomis, nes jie tokiomis sąlygomis buvo paprastai atsakingos valstybės narės teritorijoje prieš išvykdami iš jos. Kiti, priešingai, negali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius, o jeigu jų turi, negali pateikti svarbiausių. Šiuo klausimu Nyderlandų vyriausybė savo pastabose pabrėžia, kad prašytojas gali pateikti žinomą informaciją apie atitinkamą valstybę narę, pavyzdžiui, ataskaitas, paskelbtas Prieglobsčio informacijos duomenų bazėje (AIDA), arba bendradarbiavimo susitarimus, kuriuos sudarė ši valstybė narė ir Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (AUEA), arba žmogaus teisių apsaugos organizacijų ataskaitas. Nors skundo dėl sprendimo dėl perdavimo etape kai kurie prašytojai iš tikrųjų gali pasinaudoti teisinės ir kalbinės pagalbos priemonėmis, nesu įsitikinęs, kad dauguma atvejų jie būtinai žino naudingos informacijos, susijusios su prašytojų pagrindinių teisių valstybėje narėje paisymu, šaltinius ir prireikus – kaip jais pasinaudoti.
53. Šiomis aplinkybėmis, nors galima reikalauti, kad prašytojas pakankamai įrodytų asmeninės situacijos tikrumą, atsižvelgiant į jo pareiškimų pobūdį ir apimtį, prireikus – į dokumentais grindžiamus ar netiesioginius įrodymus, kuriuos jis galėtų pateikti, vis dėlto negalima tikėtis, kad jis pateiks objektyvius, patikimus, tikslius ir tinkamai atnaujintus duomenis, leidžiančius įrodyti, kad paprastai atsakingoje valstybėje narėje esama trūkumų, taip pat įrodyti jam kylančio pavojaus reikšmingumo lygį. Tokių veiksmų, mano nuomone, turi imtis kompetentinga institucija, vienintelė galinti atlikti teisinį vertinimą, kurio reikalaujama įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.
54. Kita vertus, nematau jokios priežasties, dėl kurios prašytojui turėtų tekti didesnė įrodinėjimo pareiga nei tuomet, kai jis turi įrodyti, kad jam gresia pavojus patirti elgesį, draudžiamą pagal Chartijos 4 straipsnį, tuo atveju, kai jis grąžinamas į valstybę narę, kurioje jam jau suteikta tarptautinė apsauga.
55. Primintina, kad 2019 m. kovo 19 d. Sprendime Ibrahim ir kt.(36), priimtame tą pačią dieną kaip ir Sprendimas Jawo, Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal Direktyvos 2013/32/ES(37) 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybei narei nedraudžiama pasinaudoti pagal šią nuostatą suteiktu įgaliojimu atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, remiantis tuo, kad prašytojui tokia apsauga jau buvo suteikta kitoje valstybėje narėje, kai dėl nuspėjamų jo, kaip asmens, kuriam suteikta tokia apsauga, gyvenimo sąlygų toje kitoje valstybėje narėje jam nekyla didelis pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį(38).
56. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nustatė principus, identiškus tiems, kurie buvo nurodyti Sprendime Jawo, taikydamas jį pagal analogiją. Taigi jis nusprendė, kad, jei valstybės narės valdžios institucijos turi informacijos, kurią prašytojas pateikė siekdamas įrodyti tokio pavojaus buvimą tarptautinę apsaugą suteikusioje valstybėje narėje, šios institucijos, remdamosi objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis bei atsižvelgdamos į Sąjungos teisės užtikrinamą pagrindinių teisių apsaugos lygį, turi įvertinti, ar esama arba sisteminių ar bendrųjų trūkumų, arba trūkumų, susijusių su tam tikromis asmenų grupėmis(39). Kalbant apie reikšmingumo ribą, ji visiškai logiškai identiška Sprendime Jawo apibrėžtai ribai ir reiškia, kad atitinkamam asmeniui kyla pavojus atsidurti nepaprastai sunkioje materialinėje padėtyje(40).
57. 2020 m. liepos 16 d. Sprendime Addis(41) Teisingumo Teismas pripažino, kad pavojaus patirti elgesį, draudžiamą pagal Chartijos 4 straipsnį, vertinimas turi būti atliekamas po to, kai prašytojui buvo pasiūlyta galimybė pateikti visą informaciją (visų pirma asmeninio pobūdžio), galinčią patvirtinti tokio pavojaus buvimą(42). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad asmeninis pokalbis turi sprendžiančiajai institucijai leisti ne tik įvertinti konkrečią prašytojo situaciją ir jo pažeidžiamumo laipsnį, bet ir įsitikinti, kad jam buvo pasiūlyta pateikti „visą informaciją, galinčią patvirtinti, kad išsiuntus prašytoją į valstybę narę, kuri jam jau yra suteikusi tarptautinę apsaugą, jam kiltų grėsmė patirti [Chartijos] 4 straipsniui prieštaraujantį elgesį“(43).
58. Reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas, kaip ir Sąjungos teisės aktų leidėjas, minėtoje jurisprudencijoje nenustatė jokių reikalavimų dėl įrodymų, kuriuos prašytojas turi pateikti savo teiginiams pagrįsti, pobūdžio ir svarumo. Taigi, mano nuomone, nėra jokios priežasties nukrypti nuo šių principų įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, nes nereikia skirti prašytojo, kuriam kyla pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, situacijos atsižvelgiant į tai, ar jis grąžinamas į valstybę narę, kurioje jam jau suteikta tarptautinė apsauga, ar į atsakingą valstybę narę.
59. Iš to darytina išvada, kad prašytojas turi pateikti išsamius pareiškimus ir prireikus – visą savo turimą informaciją, galinčią įrodyti, jog yra svarbių priežasčių manyti, kad dėl jo perdavimo į paprastai atsakingą valstybę narę jam kiltų realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį.
2. Dėl kompetentingai institucijai tenkančios pareigos bendradarbiauti įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą buvimo ir prireikus šios pareigos apimties
60. Antroje trečiojo klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo patikslinti, kiek kompetentinga institucija privalo bendradarbiauti su prašytoju, kad būtų nustatytas nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojus jo perdavimo paprastai atsakingai valstybei narei atveju. Kadangi ši institucija privalėtų nuodugniai išnagrinėti ir įvertinti, ar esama realaus pavojaus patirti nežmonišką arba žeminamą elgesį, tokia pareiga leistų kompensuoti sunkumus, su kuriais prašytojas susiduria siekdamas įrodyti tokio pavojaus buvimą, be to, neturėdamas tokių pačių procedūrinių garantijų kaip nustatytos direktyvose 2011/95 ir 2013/32.
61. Reglamente „Dublinas III“ nenustatyta jokios prašytojo ir kompetentingos institucijos bendradarbiavimo pareigos įgyvendinant šio reglamento 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.
62. Viena vertus, reglamentas „Dublinas III“ grindžiamas visų pirma valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo ir administracinio bendradarbiavimo principais. Nors per asmeninį pokalbį kompetentinga institucija išklauso prašytoją, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra pagal šio reglamento VII skyrių pirmiausia grindžiama dalijimusi informacija, keitimusi duomenimis ir valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio administraciniais susitarimais. Taigi Reglamentu Nr. 1560/2003 siekiama, kaip nurodyta jo 1 konstatuojamojoje dalyje, aiškiai nustatyti reglamento „Dublinas III“ įgyvendinimo priemones, „kad būtų palengvintas valstybių narių institucijų, įgyvendinančių šį reglamentą, bendradarbiavimas <…> siunčiant ir apdorojant prašymus dėl perėmimo [savo žinion] ir atsiėmimo bei prašymus dėl informacijos pateikimo ir asmenų perdavimo“.
63. Kita vertus, reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalimi buvo kodifikuoti principai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė Sprendime N. S. ir kt., Sąjungos teisės aktų leidėjui neįtraukus konkrečių nuostatų dėl galimos prašytojo ir kompetentingos institucijos bendradarbiavimo pareigos.
64. Šiame akte nesant atitinkamos nuostatos, Lenkijos vyriausybė savo pastabose siūlo pagal analogiją taikyti Direktyvos 2011/95 4 straipsnio nuostatas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu mano, kad pareiga bendradarbiauti, kuri tada būtų įtvirtinta siekiant nustatyti nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojų perdavimo paprastai atsakingai valstybei narei atveju, savo pobūdžiu ir apimtimi būtų panaši į nustatytą pagal Direktyvą 2011/95.
65. Taikant pagal analogiją reikia, kad situacija, dėl kurios yra teisinė spraga, būtų jei ne identiška, tai bent panaši į situaciją, kurią reglamentuoja Sąjungos teisės aktų leidėjas. Nors reglamentas „Dublinas III“ savo dalyku ir tikslu skiriasi nuo direktyvų 2011/95 ir 2013/32(44), šio reglamento 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodyta situacija, susijusi su nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojaus, jei prašytojas būtų perduotas paprastai atsakingai valstybei narei, nustatymu, ir Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje nurodyta situacija, susijusi su realaus pavojaus patirti didelę žalą, jei prašytojas grįžtų į savo kilmės šalį, nustatymu, panašios pagal kiekvienos iš šių nuostatų loginį pagrindą. Tiesa, pavojaus vertinimo, atliekamo vykstant atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrai, apimtis yra siauresnė. Kita vertus, juo siekiama tokio paties tikslo, kaip ir nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. užtikrinti pagrindinių prašytojo teisių paisymą, be to, dalyvauja tokie patys subjektai.
66. Vis dėlto nemanau, kad reikia taikyti pagal analogiją. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas Sprendime N. S. ir kt., 2017 m. vasario 16 d. Sprendime C. K. ir kt. (45) ir Sprendime Jawo netiesiogiai nustatė prašytojo ir kompetentingos institucijos bendradarbiavimo pareigą įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, kurioje nurodytos sąlygos panašios į nustatytas Direktyvos 2011/95 4 straipsnyje.
67. Abiem atvejais tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimai per asmeninį pokalbį ir prireikus jo pateikti dokumentais pagrįsti įrodymai arba netiesioginiai įrodymai yra tik kompetentingų institucijų atliekamo faktų ir aplinkybių vertinimo proceso pradinis taškas(46). Kaip ir Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 ir 5 dalyse išdėstytose nuostatose(47), Teisingumo Teismas reikalauja, kad kompetentinga institucija įvertintų realų pavojų prašytojui patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, atsižvelgdama ne tik į objektyvius, patikimus, tikslius ir tinkamai atnaujintus duomenis, susijusius su tarptautinės apsaugos sistemos veikimu paprastai atsakingoje valstybėje narėje, bet ir į konkrečią prašytojo padėtį, taigi ši institucija turi atlikti individualų vertinimą(48).
68. Sutinku, kad prašytojo ir kompetentingos institucijos bendradarbiavimo įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą apimtis skiriasi nuo bendradarbiavimo, nustatyto pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnį, tuo atveju, kai atlikus šį vertinimą paaiškėja, jog yra svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad dėl prašytojo perdavimo atsakingai valstybei narei jam kils nežmoniško arba žeminamo elgesio pavojus. Iš tikrųjų tokiu atveju pagal tarpusavio pasitikėjimo ir administracinio bendradarbiavimo principus, kuriais grindžiamas reglamentas „Dublinas III“, mano nuomone, reikalaujama, kad kompetentinga institucija kiekvienu konkrečiu atveju paprastai atsakingos valstybės narės paprašytų pateikti papildomos informacijos arba suteikti individualias ir tinkamas garantijas dėl prašytojo priėmimo ar perėmimo savo žinion sąlygų, tam, kad spendimas dėl perdavimo būtų įvykdytas laikantis Chartijos 4 straipsnio. Tuo atveju, jei matyti, kad šių garantijų nepakanka, šis straipsnis iš tikrųjų reiškia įpareigojimą nevykdyti šio sprendimo, nes pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad kompetentinga institucija toliau nagrinėtų šio reglamento III skyriuje išdėstytus kriterijus, kad nustatytų, ar gali būti paskirta atsakinga kita valstybė narė (antra pastraipa), ar ji pati turi išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą (trečia pastraipa).
3. Dėl galimo teisių gynimo priemonių neveiksmingumo ar nepakankamumo atsakingoje valstybėje narėje pasekmių įrodinėjimo tvarkai arba bendradarbiavimo būdams, nustatytiems įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalį
69. Galiausiai ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kiek teisių gynimo priemonių neveiksmingumas ar nepakankamumas, lemiantis tai, kad atsakingoje valstybėje narėje nėra veiksmingos teisinės apsaugos, turi įtakos įrodinėjimo tvarkai arba bendradarbiavimo būdams, taikytiniems įgyvendinant reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.
70. Kaip ir Nyderlandų vyriausybė, manau, kad galimi trūkumai paprastai atsakingoje valstybėje narėje savaime neturi įtakos įrodinėjimo tvarkai ar prašytojo ir kompetentingos institucijos bendradarbiavimo būdams. Vertinamas atskirai šis aspektas nereiškia Chartijos 4 straipsnio pažeidimo. Vis dėlto vertinamas kartu su tarptautinės apsaugos sistemos trūkumais jis turi įtakos pavojaus vertinimo, kurį turi atlikti kompetentinga institucija, apimčiai ir prireikus papildomai informacijai arba individualioms garantijoms, kurių ji gali pareikalauti.
71. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad kompetentinga institucija bendradarbiaudama su prašytoju turi įvertinti, ar yra svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog dėl jo perdavimo paprastai atsakingai valstybei narei jam kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. Prašytojas privalo pateikti išsamius pareiškimus ir prireikus – visą savo turimą informaciją, galinčią įrodyti, kad esama tokio pavojaus, o kompetentinga institucija savo ruožtu turi įvertinti šią informaciją ir atlikti pavojaus vertinimą, atsižvelgdama ne tik į objektyvius, patikimus, tikslius ir tinkamai atnaujintus duomenis, susijusius su tarptautinės apsaugos sistemos veikimu šioje valstybėje narėje, bet ir į konkrečią prašytojo padėtį, prireikus paprašydama šios valstybės narės suteikti individualias ir tinkamas garantijas dėl prašytojo priėmimo ar perėmimo savo žinion sąlygų.
V. Išvada
72. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s‑Hertogenbosch (Hagos apylinkės teismas Hertogenbose) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu,
turi būti aiškinama taip:
– pagal ją nedraudžiama vykdyti sprendimo perduoti tarptautinės apsaugos prašytoją, teigiantį, kad ne kartą buvo skubiai priverstinai apgręžtas prie valstybės narės, pagal šį reglamentą paprastai atsakingos už tokio prašymo nagrinėjimą, išorės sienos, taip pat tariamai neteisėtai sulaikytas šios valstybės narės pasienio poste, jei kompetentinga institucija neturi duomenų, kuriais remiantis galima įrodyti, jog yra svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad prašytojui dėl jo perdavimo šiai valstybei narei kiltų realus pavojus nagrinėjant jo prašymą ir pasibaigus nagrinėjimui patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. Nesant tokių duomenų, kompetentinga institucija turi įvykdyti sprendimą perduoti pagal minėto reglamento 29 straipsnį, neatlikdama išankstinių patikrinimų, taip pat nereikalaudama, kad už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą paprastai atsakinga valstybė narė pateiktų papildomos informacijos arba suteiktų individualių garantijų dėl to, kaip bus elgiamasi su suinteresuotu asmeniu vykstant jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrai ir jai pasibaigus;
– kompetentinga institucija bendradarbiaudama su tarptautinės apsaugos prašytoju turi įvertinti, ar yra svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad dėl jo perdavimo už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą paprastai atsakingai valstybei narei jam kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. Prašytojas privalo pateikti išsamius pareiškimus ir prireikus – visą savo turimą informaciją, galinčią įrodyti, kad esama tokio pavojaus, o kompetentinga institucija savo ruožtu turi įvertinti šią informaciją ir atlikti pavojaus vertinimą, atsižvelgdama ne tik į objektyvius, patikimus, tikslius ir tinkamai atnaujintus duomenis, susijusius su tarptautinės apsaugos sistemos veikimu šioje valstybėje narėje, bet ir į konkrečią prašytojo padėtį, prireikus paprašydama šios valstybės narės suteikti individualias ir tinkamas garantijas dėl prašytojo priėmimo ar perėmimo savo žinion sąlygų.