Byla T‑18/05

IMI plc ir kt.

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Varinių vandentiekio vamzdžių sektorius – Sprendimas, kuriuo pripažintas EB 81 straipsnio pažeidimas – Tęstinis ir įvairialypis pažeidimas – Dalyvavimo nutraukimas – Baudos – Ribotas dalyvavimas kartelyje“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

2.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys

3.      Konkurencija – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Apskaičiavimo metodas, kuriuo atsižvelgiama į įvairius lankstumo kriterijus

(EB 229 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

4.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo

(Komisijos pranešimas 96/C 207/04)

5.      Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/0 1 A punktas)

7.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Atitinkamų produktų rinkos dydis – Atsižvelgimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

1.      EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei nėra mažiausiai dviejų šalių valios suderinimo, kurio išraiškos forma, jeigu ji tiksliai perteikia šalių valią, nėra svarbi.

Nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi pateikti įrodymus dėl faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pažeidimas nebuvo nurauktas tarp dviejų konkrečių datų.

Jei du neteisėtus elgesius skiriantis laikotarpis yra reikšmingas kriterijus nustatant pažeidimo tęstinumą, klausimas, ar šis laikotarpis yra pakankamai ilgas, kad būtų konstatuotas laikinas pažeidimo nutraukimas, negali būti nagrinėjamas abstrakčiai. Atvirkščiai, jį reikia vertinti atsižvelgiant į nagrinėjamo kartelio veikimą.

Komisija daro teisės klaidą, kai konstatuoja, kad įmonės dalyvavimas kartelyje nebuvo nutrūkęs, nors nebuvo nustatyta jokių šios įmonės kontaktų nei jokių kitokių susitarimo apraiškų per laikotarpį, daugiau nei vienais metais ilgesnį už intervalus, kuriais kartelio nariai paprastai suderina savo atitinkamus siekius apriboti konkurenciją.

(žr. 88–90, 96 punktus)

2.      Pranešimas apie kaltinimus turi leisti suinteresuotam asmeniui susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina. Šio reikalavimo laikomasi, kai sprendime suinteresuotiesiems asmenims nepriskiriami pranešime apie kaltinimus nenurodyti pažeidimai; jis turi būti grindžiamas tik pažeidimais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus. Vis dėlto galutinis sprendimas nebūtinai turi būti tiksli pranešimo apie kaltinimus kopija. Teisė į gynybą yra pažeidžiama dėl neatitikties tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo, tik jei sprendime pareikštas kaltinimas pranešime nebuvo nurodytas pakankamai aiškiai, kad jo adresatai galėtų gintis. Teisė būti išklausytam apima visas faktines arba teisines aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimas, bet ne galutinę poziciją, kurios ketina laikytis institucija.

(žr. 106, 108–109 punktus)

3.      Nors Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės negali būti laikomos teisės norma, jose įtvirtinta elgesio taisyklė, rodanti sektiną praktiką, nuo kurios Komisija konkrečiu atveju negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, kurios atitinka vienodo požiūrio principą. Taigi kontroliuodamas Komisijos sprendimu skirtų baudų teisėtumą Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar ši institucija savo diskreciją vertinti įgyvendino laikydamasi gairėse nustatyto metodo, ir tuo atveju, jeigu jis konstatuotų, kad ji nuo jo nukrypo, įvertinti, ar toks nukrypimas pateisinamas ir tinkamai motyvuotas.

Tai, kad priėmusi gaires Komisija apribojo savo vertinimo laisvę, nėra nesuderinama su esminiais Komisijos diskreciniais įgaliojimais. Gairėse yra įvairių lankstumo elementų, leidžiančių Komisijai įgyvendinti savo diskrecinius įgaliojimus laikantis Reglamento Nr. 17 ir Reglamento Nr. 1/2003 nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas. Taigi tokiais klausimais, kur Komisija išsaugo diskreciją vertinti, tokių vertinimų teisėtumo kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos. Vis dėlto Komisijos diskrecija vertinti ir šiuo atžvilgiu jos nustatytos ribos iš esmės iš anksto nelemia, kaip Bendrijos teismas įgyvendins savo neribotą kompetenciją, kuri jam suteikia teisę panaikinti, sumažinti ar padidinti Komisijos skirtą baudą.

(žr. 117–121 punktus)

4.      Nors 1996 m. pranešimas dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais sukelia teisėtų lūkesčių, kuriais gali remtis įmonės, ketinančios pranešti Komisijai apie kartelį, šie lūkesčiai gali būti susiję tik su tuo, kaip Komisija atsižvelgs į jų elgesį joms išreiškus norą bendradarbiauti. Nei iš minėto pranešimo teksto, nei iš jame nustatyto mechanizmo logikos negalima daryti išvados, kad Komisija vykstant administracinei procedūrai privalo informuoti įmones, nepareiškusias noro bendradarbiauti, apie priemones, kurių ėmėsi per savo tyrimą, arba apie šio tyrimo eigą. Visi kartelio dalyviai turi teisę bet kuriuo momentu vykstant administracinei procedūrai prašyti jų atžvilgiu taikyti minėtą pranešimą, nepaisant tyrimo metu Komisijos nustatytų priemonių. Todėl kiekvienas kartelio dalyvis turi pats nuspręsti, ar jis nori remtis šiuo pranešimu ir kada.

(žr. 129–130 punktus)

5.      Nustatant baudas už konkurencijos teisės pažeidimą pareiga motyvuoti įvykdoma, kai Komisija savo sprendime nurodo vertinimo elementus, kurie jai leido nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę. EB 253 straipsnis negali būti aiškinamas kaip nustatantis Komisijai pareigą savo sprendimuose paaiškinti priežastis, dėl kurių apskaičiuodama baudos sumą ji netaikė alternatyvaus metodo, palyginti su faktiškai taikytuoju galutiniame sprendime.

(žr. 152–153 punktus)

6.      Įmonė, kurios atsakomybė yra nustatyta dėl kelių kartelio dalių, labiau prisideda prie kartelio veiksmingumo ir sunkumo nei įmonė, dalyvavusi tik vienoje to paties kartelio dalyje. Todėl pirmoji įmonė padaro sunkesnį pažeidimą nei antroji.

Pagal bausmių individualumo ir asmeninės atsakomybės principus Komisija, vertindama kiekvieno kartelio nario dalyvavimo sunkumą, privalo atsižvelgti į tai, kad tam tikri kartelio nariai tam tikrais atvejais nėra atsakingi už visas kartelio dalis.

Taikant Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires šis vertinimas būtinai turi būti atliktas specialaus pradinės baudos dydžio nustatymo etape, nes atsižvelgimas į lengvinančias aplinkybes leidžia tik keisti pagrindinę baudą remiantis kartelio nario elgesiu. Kartelio narys, kuris nebuvo pripažintas atsakingu už tam tikras kartelio dalis, negali būti pripažintas dalyvavusiu minėtose dalyse. Konkurencijos teisės normų pažeidimas dėl įmonės atžvilgiu nustatyto pažeidimo apimties ribotumo yra mažiau sunkus nei įmonės, dalyvavusios visose pažeidimo dalyse.

Taigi Komisija, apskaičiuodama baudas ir neatsižvelgdama į tai, kad įmonė dalyvavo tik vienoje kartelio dalyje, ir todėl skirtingas situacijas vertindama vienodai be jokio objektyvaus pagrindo, pažeidžia vienodo požiūrio principą.

(žr. 162–164, 166 punktus)

7.      Vertindama Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo sunkumą, kad galėtų nustatyti įmonei skirtiną pradinę baudą, Komisija gali, bet neprivalo, atsižvelgti į paveiktos rinkos dydį. Tam ji gali atsižvelgti į apyvartą atitinkamoje rinkoje. Nėra jokios pagrįstos priežasties apskaičiuoti šią apyvartą neatsižvelgiant į tam tikras gamybos išlaidas. Visuose pramonės sektoriuose egzistuoja neišvengiamos galutinio produkto išlaidos, kurių gamintojas negali valdyti, tačiau kurios vis tiek yra esminis visos jo veiklos elementas, todėl nustatant pradinį baudos dydį jos turi būti įtrauktos į apyvartą. Aplinkybė, kad tam tikros žaliavos kaina sudaro didelę gaminio galutinės kainos dalį ar kad vienos žaliavos kainų svyravimo rizika didesnė nei kitų žaliavų, tokios išvados nepaneigia.

(žr. 180, 182–183 punktus)