GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2009 m. vasario 5 d. (1)
Byla C‑478/07
Budějovický Budvar National Corporation
prieš
Rudolf Ammersin GmbH
(Handelsgericht Wien pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Geografinės nuorodos ir kilmės vietos nuorodos – 2003 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Budějovický Budvar (C‑216/01) aiškinimas – Reglamento Nr. 510/2006 išimtinis taikymas“
I – Įžanga
1. Pastaruosius šimtą metų amerikiečių alaus darykla Anheuser-Busch Inc. ir Čekijos alaus darykla Budějovický Budvar ginčijasi nesibaigiančiuose teismo procesuose dėl leidimo išimtinai naudoti Budweiser ir Bud pavadinimus.
2. Ginčas pagrindinėje byloje šiuo metu vyksta Austrijoje Vienos pirmosios instancijos komercinių bylų teisme (Handelsgericht Wien), kuris 2001 m. Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą dėl to paties ginčo. Į šį klausimą Teisingumo Teismas atsakė 2003 m. lapkričio 18 d. sprendimu, toliau – Sprendimas Bud I(2).
3. Po ilgų klaidžiojimų aukštesnių instancijų teismuose neišspręsta byla grįžo į Vienos teismą, kuris nusprendė, kad prieš priimant sprendimą reikia pateikti naujus prejudicinius klausimus.
4. Pirmuoju klausimu, kurio formuluotė yra gana sudėtinga, jis prašo išaiškinti įvairias Sprendimo Bud I ištraukas, visų pirma susijusias su sąlygomis, kurias turi tenkinti paprasta geografinė nuoroda, kad atitiktų EB 28 straipsnį.
5. Antrasis ir trečiasis klausimai iš esmės susiję su diskusija dėl 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos išimtinio taikymo(3). Handelsgericht Wien, kas keisčiausia, remiasi kvalifikuotos geografinės nuorodos prielaida ir kelia klausimą dėl tokios rūšies nuorodos nacionalinės apsaugos arba dvišalės apsaugos, kuri pagal sutartį taikoma ir kitoje valstybėje narėje, galiojimo atsižvelgdamas į dvi skirtingas aplinkybes: pirma, nėra prašymo Bendrijos lygiu registruoti pavadinimą ir, antra, valstybės narės stojimo sutartyje neįrašyta aptariama kvalifikuota geografinė nuoroda, priešingai nei kitos nuorodos, naudojamos šiam gėrimui.
II – Teisinis pagrindas
A – Tarptautinė teisė
6. 1958 m. spalio 31 d. Lisabonos susitarimo dėl kilmės vietos nuorodų apsaugos ir jų tarptautinės registracijos(4) 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės, kurios yra šio susitarimo šalys(5), įsipareigoja saugoti savo teritorijose kitų „atskiros Sąjungos“ valstybių prekių kilmės vietos nuorodas, pripažintas ir saugomas kilmės valstybėje ir registruotas Tarptautiniame biure, kuris nurodytas Konvencijoje dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (toliau – WIPO) įsteigimo.
7. Lisabonos susitarimo 2 straipsnio 1 dalyje „kilmės vietos nuoroda“ apibrėžta kaip „šalies, regiono ar vietovės geografinis pavadinimas, skirtas iš ten kildinamiems produktams, kurių kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka ir jai būdingais gamtos ir žmogaus veiklos veiksniais, apibūdinti“. Alaus kilmės vietos nuoroda Bud WIPO įregistruota 1975 m. kovo 10 d. pagal Lisabonos susitarimą ir registracijai suteiktas Nr. 598.
B – Dvišalė sutartis
8. 1976 m. birželio 11 d. Austrijos Respublika ir Čekoslovakijos Socialistinė Respublika sudarė sutartį dėl kilmės nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir kitų žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kilmę žyminčių nuorodų apsaugos(6) (toliau – dvišalė sutartis).
9. Pagal šios sutarties 2 straipsnį sutartyje naudojami geografiniai pavadinimai, kilmės vietos nuorodos ir kitos kilmę žyminčios nuorodos yra visos nuorodos, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su produktų kilmės vieta.
10. Dvišalės sutarties 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „pagal 6 straipsnį sudarytame susitarime išvardytos čekoslovakiškos nuorodos Austrijos Respublikoje naudojamos išimtinai čekoslovakiškiems produktams nurodyti.“ 5 straipsnio 1 dalies B skirsnio 2 punkte alus priskiriamas prie aptariamų čekiškų produktų kategorijos, kuriai taikoma šioje sutartyje įtvirtinta apsauga, o šio susitarimo B priede, į kurį daroma nuoroda sutarties 6 straipsnyje, pavadinimas Bud priskiriamas prie čekoslovakiškų nuorodų, taikomų žemės ūkio ir pramonės produktams (skyriuje „alus“).
11. 1992 m. gruodžio 15 d. Konstituciniu įstatymu Nr. 4/1993 Čekijos Respublika patvirtino, kad perima teises ir pareigas, kurias pagal tarptautinę teisę buvo prisiėmusi Čekoslovakijos Socialistinė Respublika jos išnykimo dieną.
C – Bendrijos teisės aktai
1. Reglamentas (EB) Nr. 510/2006
12. Šis naujasis reglamentas dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų iš esmės perima Reglamento (EEB) Nr. 2081/92(7) nuostatas, kurias panaikina ir pakeičia.
13. Reglamento šeštoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog „reikėtų numatyti Bendrijos požiūrį į kilmės vietos nuorodas ir geografines nuorodas“, kad būtų užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos šias nuorodas turinčių produktų gamintojams ir sustiprintas vartotojų pasitikėjimas tokiais produktais.
14. 2 straipsnyje paaiškinta, ką šiame reglamente reiškia „kilmės vietos nuoroda“ ir „geografinė nuoroda“. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta:
a) „kilmės vietos nuorodą“ sudaro „regiono, konkrečios vietovės arba, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio produktui ar maisto produktui:
– kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietovės ar šalies,
– kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka su jai būdingais gamtos ir žmogaus veiklos veiksniais, ir
– kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas apibrėžtoje geografinėje vietovėje.“
b) „geografinė nuorodą“ sudaro „regiono, konkrečios vietovės ar, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio produktui ar maisto produktui:
– kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietovės ar šalies, ir
– kurio specifinė kokybė, reputacija ar kitos savybės priskiriamos tai geografinei kilmei, ir
– kurio gamyba ir (arba) perdirbimas ir (arba) paruošimas atliekamas apibrėžtoje geografinėje vietovėje.“
15. Kad žodžių junginys galėtų būti naudojamas kaip kilmės vietos nuoroda arba kaip geografinė nuoroda, jis neprivalo būti toponimas, nes Reglamento Nr. 510/2006 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „tradiciniai geografiniai ar negeografiniai pavadinimai“, nurodantys žemės ūkio produktą ar maisto produktą, atitinkantį 1 dalies sąlygas, taip pat priklauso šiai kategorijai.
16. Reglamento Nr. 510/2006 5–7 straipsniuose reglamentuojama vadinamoji vietos kilmės nuorodų ir geografinių nuorodų registravimo „įprastinė procedūra“, kurią sudaro du etapai: pirmasis – nacionalinėje vyriausybėje, o antrasis – Komisijoje.
17. Pagal Reglamento Nr. 510/2006 5 straipsnį prašymai registruoti siunčiami atitinkamai valstybei narei, kuri dokumentus perduoda Europos Bendrijų Komisijai, jei laikomasi reglamente nustatytų reikalavimų.
18. Minėto reglamento 5 straipsnio 6 dalimi valstybėms narėms suteikiama galimybė remiantis šiuo reglamentu laikinai suteikti pavadinimo apsaugą nacionaliniu lygiu. Laikinoji apsauga pradeda galioti prašymo pateikimo Komisijai dieną ir baigia galioti tą dieną, kai priimamas sprendimas dėl įtraukimo į Bendrijos registrą. Atsakomybė už laikinosios nacionalinės apsaugos pasekmes „tenka tik atitinkamai valstybei narei“, jei pavadinimas neįregistruojamas.
2. Reglamentas (EB) Nr. 918/2004
19. Dėl dešimties naujų valstybių narių įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. reikėjo priimti tam tikras laikinąsias priemones kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų srityje.
20. Tuo tikslu buvo priimtas Reglamentas (EB) Nr. 918/2004(8), pagal kurio pirmąjį straipsnį Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai leidžiama palikti galioti 2004 m. balandžio 30 d. galiojusias nacionalines geografinių ir kilmės vietos nuorodų apsaugos priemones pagal Reglamentą Nr. 2081/92:
– iki 2004 m. spalio 31 d. pagal bendrąją taisyklę,
– arba, jei Komisijai pateikiamas prašymas registruoti, iki sprendimo tuo klausimu priėmimo dienos.
21. 1 straipsnio trečiojoje pastraipoje taip pat nustatyta, kad „kai nuoroda nėra registruota Bendrijos lygiu, už visas tokios nacionalinės apsaugos pasekmes yra atsakingos atitinkamos valstybės narės“.
3. Stojimo aktas(9)
22. Stojimo akto II priedu Bendrijos apsaugos taikymas išplėstas trims alaus, gaminamo Čekijoje Česke Budejovicų mieste, pavadinimams ir jie įregistruojami kaip saugomos geografinės nuorodos:
– Budějovické pivo,
– Českébudějovické pivo,
– Budějovický měšt’anský var.
III – Pagrindinė byla, jos atsiradimas ir prejudicinis klausimas
A – Trumpa ilgo ginčo istorija
23. Kova dėl išskirtinės teisės naudoti pavadinimus Budweiser ir Bud lėmė didelius ginčus, kuriuose jau ilgiau nei amžių dalyvauja Čekijos įmonė Budejovický Budvar (toliau – Budvar) ir Amerikos bendrovė Anheuser-Busch.
24. Alaus darykla Budvar(10) įsikūrusi Česke Budejovicų mieste, garsėjančiame senomis alaus gamybos tradicijomis(11). Nuo 1975 m. įmonės, kurios vėliau susijungė ir tapo dabartine bendrove Budvar, gamina ir parduoda alų su nuorodomis Budweis(12), Budweiser Bier(13), Budvar arba Budbräu(14). Prekių ženklas Budweiser buvo įregistruotas 1895 metais.
25. Kaip ir dauguma Sanluiso (Misūrio valstija) aludarių, Anheuser-Busch aludariai buvo vokiečių kilmės(15). Todėl nieko stebėtino, kad suvokdami, kokia yra Budweis alaus reputacija, 1876 m. jie nusprendė į Amerikos rinką išleisti lengvąjį alų pavadinimu Budweiser, o vėliau dar vienos rūšies alų sutrumpintu pavadinimu Bud. Jie perėmė ne tik čekiško gėrimo pavadinimą, bet ir receptą, kaip taikyti Bohemijoje(16) naudotus gaminimo metodus, bei perfrazavo Budweis naudotą pavadinimą „the beer of kings“ (karalių alus) ant amerikietiško alaus etikečių naudodami užrašą „the king of beers“ (alaus karalius). 1906 m. Amerikos patentų tarnyba atmetė Anheuser-Busch pateiktą prašymą pripažinti prekių ženklą Budweiser dėl to, kad pavadinimas turėjo su geografine vietove susijusių savybių. Tačiau kitais metais ji sutiko Jungtinėse Valstijose registruoti šį ženklą dešimčiai metų.
26. Prekybos mastų didėjimas abiejose Atlanto pusėse sukėlė konfliktą, kurio pirmieji teisminiai epizodai siekia 1880 metus. Nuo to laiko įvairiose šalyse vyko teismo procesai dėl nuorodų Budweiser ir Bud naudojimo(17), o jų rezultatai taip pat įvairūs(18).
27. Bendrijos teismas taip pat neliko bendros teisminės strategijos nuošalyje. Abiejų įmonių atstovai (arba jų prekių platintojai) dažnai kreipėsi į Europos instancijas skųsdamiesi dėl Bendrijos teisės pažeidimo.
28. Anheuser-Busch ne vieną sykį prašė įregistruoti ženklus Budweiser ir Bud kaip Bendrijos prekių ženklus (žodinį ir vaizdinį variantą, kurie taikomi įvairioms prekių grupėms). Dėl Budvar, kuri teigė įgijusi teises anksčiau, protestų Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (toliau – VRDT) antroji apeliacinė kolegija turėjo priimti nemažai sprendimų, o Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme buvo pateikta daug ieškinių.
29. 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimu(19) VRDT antroji apeliacinė kolegija priėmė Budvar protestą dėl Budweiser kaip Bendrijos ženklo, taikomo 32 klasei (alūs, ...), registracijos. Šis sprendimas buvo apskųstas Pirmosios instancijos teisme; tačiau, Anheuser-Busch atsiėmus prašymą registruoti, šioje byloje nebereikėjo priimti sprendimo(20).
30. Atvirkščiai, 2006 m. birželio 14 ir 28 d. bei rugsėjo 1 d. sprendimais(21) VRDT antroji apeliacinė kolegija leido registruoti prekių ženklą Bud kaip Bendrijos prekių ženklą nepaisydama Budvar, kuri rėmėsi Austrijos Respublikos ir Čekoslovakijos dvišalėmis sutartimis ir ginčijamos nuorodos kaip kilmės vietos nuorodos registracija WIPO pagal Lisabonos susitarimą, kuris galioja Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje(22), protesto. Apeliacinė kolegija nusprendė, kad sudėtinga suvokti, jog ženklas Bud gali būti laikomas netiesiogine kilmės vietos arba geografine nuoroda, ir kad Budvar pateikti įrodymai dėl kilmės vietos nuorodos Bud naudojimo, visų pirma Austrijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje, yra nepakankami. Ji taip pat pripažino, kad paprasčiausias ženklo Bud naudojimas vienu metu negali būti prekių ženklo ir kilmės nuorodos naudojimas, nes jie atlieka skirtingas ir nesuderinamas funkcijas. Naujausiu 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimu(23) Pirmosios instancijos teismas panaikino šiuos VRDT sprendimus.
31. Teisingumo Teismas taip pat yra priėmęs du sprendimus nagrinėdamas Čekijos bendrovės Budvar ir Amerikos bendrovės Anheuser-Busch ginčą. Kalbama, pirma, apie 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Anheuser-Busch(24) ir, antra, apie minėtą 2003 m. Sprendimą Bud I.
32. Pirmajame iš šių sprendimų, kuris susijęs su suomiškąja šios ilgos sagos šaka, Teisingumo Teismas, visų pirma remdamasis susitarimu dėl su prekyba susijusių intelektinės nuosavybės teisių aspektų(25) (toliau – ADPIC susitarimas), priėmė sprendimą dėl galbūt nesuderinamų įregistruoto prekių ženklo ir komercinio pavadinimo naudojimui taikomo režimo. Tas sprendimas neturi jokios įtakos šioje byloje nagrinėjamiems klausimams.
33. Sprendimas Bud I, atvirkščiai, yra kur kas labiau tiesiogiai susijęs su šia byla, nes jis žymi austriškojo skyriaus, kuris labiau susijęs su geografinėmis nuorodomis nei su prekių ženklų teise, pradžią.
B – Ginčas pagrindinėje byloje
1. Primojo prejudicinio klausimo faktinis pagrindas
34. Faktinės aplinkybės, dėl kurių Austrijoje prasidėjo teisminis ginčas, siekia 1999 m., kai Budvar paprašė Handelsgericht Wien nurodyti Rudolf Ammersin GmbH (įmonė, kuri Austrijoje prekiauja amerikietišku alumi Bud, toliau –Ammersin) Austrijos teritorijoje nenaudoti pavadinimo Bud arba panašių pavadinimų, kuriuos galima supainioti, išskyrus atvejus, kai tai susiję su Budvar produktais. Iš esmės ji rėmėsi Austrijos Respublikos ir Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos dvišale sutartimi, pagal kurią nuoroda Bud (nurodyta minėtos sutarties B priede) Austrijoje gali būti naudojama tik Čekijos kilmės prekėms.
35. Tuo pat metu Budvar pateikė tokį patį ieškinį Landesgericht Salzburg (Regioninis Zalcburgo teismas) dėl Josef Sigl KG, kuri turėjo išimtinę teisę į Austriją importuoti amerikietišką alų Bud. Šiame antrajame teismo procese, tiksliau tariant pateikus kasacinį skundą dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2000 m. vasario 1 d. Oberster Gerichtshof (Austrijos Aukščiausiasis Teismas) priėmė nutartį, kurioje ne tik patvirtino apeliacinėje instancijoje priimtas laikinąsias apsaugos priemones, bet ir nusprendė, kad dvišaliame susitarime numatyta nuorodos Bud apsauga neprieštarauja EB 28 straipsniui dėl to, kad ji susijusi su pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga pagal EB 30 straipsnį. Jis nusprendė, kad pavadinimas Bud yra „paprasta“ (nes nėra ryšio tarp produkto savybių ir jo kilmės) ir „netiesioginė“ (nes tai ne geografinis pavadinimas, o epitetas, kuriuo vartotojas informuojamas apie produkto kilmės vietą) geografinė nuoroda, kuriai taikoma „absoliuti apsauga“, t. y. ji nepriklauso nuo bet kokio pavojaus supainioti ar apgauti.
2. Sprendimas Bud I
36. Būtent tokiomis aplinkybėmis 2001 m. vasario 26 d. Handelsgericht Wien nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui keturis prejudicinius klausimus ir į šiuos klausimus Teisingumo teismas atsakė minėtame 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendime Bud I.
37. Trečiasis ir ketvirtasis klausimai buvo susiję su dvišalės sutarties galiojimu Čekijoje (nereikia pamiršti, kad sutartis buvo sudaryta su buvusia Čekoslovakija) ir su EB 307 straipsnio veikimu.
38. Du pirmieji 2001 m. Teisingumo Teismui pateikti klausimai yra labiau susiję su šia byla, o Teisingumo Teismas į juos atsakė taip:
„1. EB 28 straipsnis ir Reglamentas Nr. 2081/92 […] nedraudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatos, kuria šios trečiosios valstybės paprastai ir netiesioginei geografinės kilmės nuorodai importo valstybėje narėje suteikiama apsauga, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra tikimybė suklaidinti.
2. EB 28 straipsnis draudžia taikyti valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės sutarties nuostatą, suteikiančią nuorodos, kuri šioje valstybėje nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susijusi su ja žymimos prekės geografine kilme, apsaugą importo valstybėje narėje, kuria remiantis galima neleisti importuoti kitoje valstybėje narėje teisėtai pardavinėjamos prekės, nesvarbu, ar yra tikimybė suklaidinti“.
39. Taikydamas sprendimo 101 ir 107 straipsnius, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar pavadinimas Bud reiškia produkto kilmės vietą, ar į ją daro nuorodą „pagal Čekijos Respublikoje dominuojančias faktines sąlygas ir sąvokas“.
3. Įvykiai po Sprendimo Bud I priėmimo
40. Po to, kai Teisingumo Teismas pateikė atsakymą, 2004 m. gruodžio 8 d. Sprendimu Handelsgericht Wien atmetė Budvar reikalavimus dėl to, kad Čekijos visuomenė pavadinimo Bud nesieja su apibrėžtu regionu ar vietove, įskaitant Česke Budejovicų miestą, ir negalvoja, kad jis reiškia prekes ar paslaugas, susijusias su apibrėžta vieta, todėl jis negali būti laikomas geografine nuoroda. Remdamasis Teisingumo Teismo sprendimu, Vienos teismas nusprendė, kad šio pavadinimo apsauga turi būti laikoma nesuderinama su EB 28 straipsniu.
41. Nors apeliacinės instancijos teismas patvirtino šį pirmosios instancijos sprendimą, ginčas dar toli gražu nėra baigtas.
42. 2005 m. lapkričio 29 d. nutartimi Oberster Gerichtshof panaikino ankstesnius sprendimus ir grąžino bylą Handelsgericht Wien, kad jis priimtų naują sprendimą po papildomos procedūros. Taikydamas Sprendimo Bud I 54 ir 101 punktuose išdėstytus kriterijus, Austrijos Aukščiausiasis Teismas priėjo prie išvados, kad nors pavadinimas Bud tikrai nėra geografinis pavadinimas, nereiškia, kad jis negali vartotojams suteikti informacijos, jog taip vadinamas produktas kilęs iš apibrėžtos vietos, regiono ar šalies, ir taip paliko neišspręstą klausimą dėl to, ar vartotojai suvokia, kad su alumi siejamas pavadinimas Bud reiškia kilmės vietos nuorodą. Todėl Oberster Gerichtshof nusprendė, kad klausimas, ar ginčijamas pavadinimas yra paprasta arba netiesioginė geografinė nuoroda, dar neišspręstas.
43. Iš naujo pradėjęs nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas 2006 m. kovo 23 d. vėl atmetė Budvar reikalavimus. Remdamasis Ammersin pateiktu nuomonės tyrimu, jis nusprendė, kad Čekijos gyventojai pavadinimo Bud nesieja su apibrėžta vietove, regionu ar šalimi ir nemano, kad alus Bud turi konkrečią kilmės vietą (būtent yra iš Česke Budejovicų).
44. Tada ieškovė vėl kreipėsi į Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis regiono teismas), kuris panaikino skundžiamą sprendimą ir perdavė bylą Pirmosios instancijos komercinių bylų teismui bei jam rekomendavo atlikti, remdamasis Budvar pasiūlymu, atitinkamų visuomenės sluoksnių nuomonės tyrimą ir išsiaiškinti, ar Čekijos vartotojai pavadinimą Bud sieja su alumi, ar, nustatydami šį ryšį (patys arba dėl to, kad ekspertas jiems patarė), jie tą pavadinimą supranta kaip nuorodą, jog alus kilęs iš apibrėžtos vietovės, regiono ar šalies, ir, jei atsakymas būtų teigiamas, kad jie patikslintų, su kokia vietove, regionu ar šalimi jie sieja šį pavadinimą.
45. Trečią kartą iš eilės nagrinėdamas šią bylą Handelsgericht Wien nusprendė, jog reikia Teisingumo Teismui pateikti paskutinį prejudicinį klausimą, kad jis išaiškintų kai kuriuos Sprendimo Bud I aspektus, kurių interpretavimas sukėlė abejonių Austrijos teismams atsižvelgiant į svarbius materialius ir teisinius pokyčius, įvykusius po sprendimo priėmimo 2003 m., ir, visų pirma, į Čekijos Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą, į kelių alaus iš Česke Budejovicų pavadinimų, kaip geografinių nuorodų, apsaugą Stojimo sutartyje ir į dabar Pirmosios instancijos teismo jau panaikintą 2006 m. birželio 14 d. VRDT antrosios apeliacinės kolegijos sprendimą, kurio motyvuose pasakyta, kad ieškovės nurodytas pavadinimas Bud negali būti ir prekių ženklas, ir geografinė nuoroda.
C – Prejudiciniai klausimai
46. Remdamasis EB 234 straipsniu Handelsgericht Wien Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:
„1. 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendime […] Teisingumo Teismas nustatė pavadinimo kaip geografinės nuorodos, kuri kilmės valstybėje nėra nei vietovės, nei regiono vardas, apsaugos suderinamumo su EB 28 straipsniu reikalavimus, pagal kuriuos toks pavadinimas,
– atsižvelgiant į kilmės valstybėje susiklosčiusias aplinkybes ir
– sąvokos sampratą, turi įvardyti regioną ar vietovę šioje valstybėje ir
– jo apsauga turi būti pateisinama pagal EB 30 straipsnį.
Ar šie reikalavimai reiškia:
1.1) kad toks pavadinimas savaime atlieka tam tikros vietovės ar tam tikro regiono nurodymo funkciją, ar vis dėlto pakanka, kad pavadinimas kartu su juo žymimu produktu gali atkreipti vartotojų dėmesį į tai, kad taip žymimas produktas yra iš tam tikros kilmės valstybės vietovės arba tam tikro jos regiono;
1.2) kad šios trys sąlygos yra nagrinėtinos atskirai ir turi būti tenkinamos kartu;
1.3) kad vertinant sąvokos sampratą kilmės valstybėje turi būti atlikta vartotojų apklausa ir, jei taip, kad būtiną apsaugos prielaidą sudaro mažas, vidutinis ar didelis žinomumo arba asocijavimosi laipsnis;
1.4) kad pavadinimą kaip geografinę nuorodą kilmės valstybėje faktiškai yra panaudojusios keletas, o ne viena įmonė ir tai, kad tik viena įmonė pavadinimą naudoja kaip prekių ženklą, trukdo taikyti šią apsaugą?
2. Ar dėl to, kad apie pavadinimą nebuvo pranešta per Reglamente (EB) Nr. 918/2004 numatytą šešių mėnesių laikotarpį arba nebuvo prašoma jo įregistruoti pagal Reglamentą (EB) Nr. 510/2006, nacionaliniu lygmeniu egzistuojanti arba bet kuriuo atveju dvišaliu pagrindu kitoje valstybėje narėje taikoma apsauga tampa neveiksminga, jei pagal kilmės valstybės nacionalinę teisę pavadinimas yra kvalifikuota geografinė nuoroda?
3. Ar dėl to, kad pagal Europos Sąjungos valstybių narių ir naujosios valstybės narės stojimo sutartį ta valstybė narė nustatė kelių kvalifikuotų geografinių nuorodų maisto produktams apsaugą pagal Reglamentą (EB) Nr. 510/2006, nebegalima toliau taikyti nacionalinės arba bet kuriuo atveju dvišaliu pagrindu kitoje valstybėje narėje teikiamos apsaugos kitokiam to paties produkto pavadinimui, ir Reglamentui (EB) Nr. 510/2006 tenka išsamaus šio klausimo reglamentavimo funkcija?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
47. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2007 m. spalio 25 dieną.
48. Rašytines pastabas pateikė ieškovė ir atsakovė pagrindinėje byloje, Čekijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija.
49. 2008 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje dalyvavo ir žodines pastabas pateikė Budějovický Budvar Nacional Corporation, Rudolf Ammersin GMBH, Čekijos Respublikos, Graikijos Respublikos ir Komisijos atstovai.
V – Prejudicinių klausimų analizė
A – Du išankstiniai vertinimai
50. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą yra dvi ypatybės, kurias visų pirma reikia išnagrinėti.
1. Ankstesniojo sprendimo komentavimas
51. Pirma ypatybė yra tai, kad Handelsgericht Wien Teisingumo Teismo prašo išaiškinti kai kurių Sprendimo Bud I ištraukų turinį.
52. Mano nuomone, tai, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas iš dalies yra ne Bendrijos teisės nuostata, o Teisingumo Teismo sprendimas, nekelia priimtinumo problemų. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas anksčiau yra atsakęs į tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nacionaliniai teismai jam pateikė pagal prejudicinio klausimo procedūrą. Pavyzdžiui, 1978 m. kovo 16 d. Sprendimas Robert Bosch(26) ir 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimas B&Q(27).
53. Taigi šis prašymas išaiškinti ankstesnį sprendimą pateiktas dėl to, kad du Austrijos teismai, susiję hierarchiškai, yra skirtingos nuomonės dėl jo aiškinimo. Atsižvelgdamas į Oberster Gerichtshof ir Oberlandesgericht Wien nuolatines pastangas administruoti ir vertinti proceso aspekto įrodymą (Čekijos Respublikoje vyraujanti pavadinimo Bud samprata), Handelsgericht Wien perdavė bylą Teisingumo Teismui tikriausiai tikėdamasis, kad jis pritars jo nuomonei ar bent jau suteiks galimybę užbaigti nebylų nacionalinių teismų kivirčą.
54. Vis dėlto Teisingumo Teismas neturėtų sutikti su tokiu vaidmeniu. Sprendime Bud I jis aiškiai patikėjo tokį vertinimą atlikti nacionaliniam teismui ir dabar nėra jokio reikalo keisti savo pozicijos ar pateikti kitokių kriterijų ar papildomų paaiškinimų, kurie papildytų anksčiau pateiktą išaiškinimą.
2. Pradinės prielaidos pakeitimas
55. Antroji šios bylos ypatybė susijusi su tuo, kad prielaida, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, visuose trijuose prejudiciniuose klausimuose yra skirtinga. Pirmuoju klausimu Vienos teismas klausia Teisingumo Teismo, kokiais kriterijais reikia remtis, kad Bud būtų laikomas „paprasta ir netiesiogine“ geografine nuoroda, neprieštaraujančia EB 28 straipsniui, o antrasis ir trečiasis klausimai grindžiami prielaida, kad aptariamas pavadinimas yra „kvalifikuota“ geografinė nuoroda pagal kilmės valstybės vidaus teisę.
56. Paprastųjų ir kvalifikuotų geografinių nuorodų skirtumai plačiai pripažįstami teisės doktrinoje(28) ir teismų praktikoje(29).
57. Paprastosios geografinės nuorodos nereikalauja, kad prekės turėtų esminių savybių ar tam tikrą žinomumą, susijusį su vietove, kurioje jos gaminamos, tačiau jos turi būti pakankamos tai vietovei identifikuoti. Atvirkščiai, kvalifikuotomis laikomos tos nuorodos, kurios žymi produktą, turintį kokybę, reputaciją ar kitokią savybę, susijusią su jo kilme; be šio teritorinio ryšio, jos turi ir kitokią savybę, kuri joms ne tokia svarbi kaip kilmės vietos nuorodoms, kurios suteikiamos tik produktams, kurių ypatybės priklauso nuo gamtos ar žmogaus veiksnių, būdingų tų produktų kilmės vietai. Bendrijos teisės aktais saugomos tik kvalifikuotos kilmės vietos ir geografinės nuorodos.
58. Sprendime Bud I Teisingumo Teismas nusprendė, kad pavadinimas Bud yra paprastoji geografinė nuoroda(30), kuriai netaikomas Reglamentas Nr. 2081/91, ir nustatė sąlygas, kuriomis jo apsauga būtų suderinama su Bendrijos teise nacionalinėje teritorijoje, arba sąlygas, kurias reikia tenkinti, kad ji galiotų trečiojoje valstybėje. Iškeldamas naujų abejonių dėl šio sprendimo formulavimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vėl teigia, kad ginčijamą pavadinimą suvokia kaip paprastąją geografinę nuorodą. Todėl stebėtina, kad iš karto po to jis pateikia du klausimus dėl galimo Bud laikymo kvalifikuota geografine nuoroda, kuriai taikomas Bendrijos reglamentas.
59. Įmonė ieškovė mano, kad toks neatitikimas gali būti pirmojo klausimo nepriimtinumo priežastis.
60. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas gali vertinti prejudicinio sprendimo būtinumą, kad galėtų priimti sprendimą, ir pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų tinkamumą(31). Tačiau Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad išimtiniais atvejais jis privalo išnagrinėti, kokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas jam pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą siekdamas patikrinti savo kompetencijos ribas(32). Taip visų pirma yra tuomet, kai Teisingumo Teismui pateikiama visiškai hipotetinė problema(33), nes bendradarbiavimo principas, kuriuo vadovaujamasi prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje, savo ruožtu suponuoja, kad nacionalinis teismas atsižvelgtų į Teisingumo Teismui suteiktą funkciją prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne pateikti konsultacines nuomones dėl bendrų ar hipotetinių klausimų(34).
61. Pats Handelsgericht Wien nutartyje netiesiogiai pripažįsta pirmojo klausimo hipotetinį pobūdį, nurodydamas, kad nors 2000 m. (kai buvo pateikti Sprendime Bud I išnagrinėti prejudiciniai klausimai) „buvo preziumuojama, kad pavadinimas Bud yra paprasta ir netiesioginė geografinė nuoroda“, dabar viskas pasikeitė; iš tikrųjų „dėl netiesioginės geografinės nuorodos suderinamumo su EB 28 straipsniu klausimo“ Teisingumo Teismas Sprendime Bud I „daro nuorodą į padėtį kilmės šalyje, t. y. Čekijos Respublikoje“; be to, „Čekijos Respublikoje pavadinimas Bud teisiškai saugomas kaip kilmės vietos nuoroda“.
62. Nepaisant tokių kategoriškų teiginių, Čekijos Respublikoje pavadinimui Bud suteikiama prasmė vis dar kelia atvirų diskusijų, kurios faktiškai yra ginčo pagrindinėje byloje esmė. Atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą galėtų padėti nustatyti, ar laikomasi teritorinės apibrėžties sąlygos, kuri būtina, kad pavadinimas galėtų būti laikomas geografine nuoroda. O jei dar yra ir kokybinis ryšys arba bet kokia kitokia priežastis, dėl kurios Čekijos Respublikoje ją galima laikyti kilmės vietos nuoroda, Teisingumo Teismo atsakymai į antrąjį ir trečiąjį klausimus būtų labai naudingi.
63. Taigi, net jei kitu atveju būtų privaloma bylos faktines aplinkybes nustatyti ir vien nacionalinės teisės klausimus išspręsti iki prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo Teisingumo Teismui(35), reikia pripažinti, kad visi trys šioje byloje pateikti prejudiciniai klausimai yra priimtini.
B – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
64. Pirmuoju prejudiciniu klausimu Handelsgericht Wien Teisingumo Teismui pateikia tam tikrų abejonių dėl Sprendimo Bud I ištraukų, kuriose Teisingumo Teismas išdėstė nuomonę dėl „sąlygų, kurias reikia įvykdyti, kad būtų pripažintas pavadinimo kaip geografinės nuorodos, kuri kilmės šalyje nėra nei vietovės, nei regiono pavadinimas, apsaugos suderinamumas su EB 28 straipsniu“.
65. Visų pirma kalbama apie sprendimo 101 ir 107 straipsnius, kuriuose Teisingumo Tesimas ragina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą išsiaiškinti, ar, „remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir Čekijos Respublikoje vyraujančiu suvokimu“, pavadinimas Bud reiškia šios valstybės teritorijos regioną ar vietovę. Jei taip ir jei nacionalinė apsauga yra „pagrįsta remiantis EB 30 straipsnio kriterijais“, jos taikymas valstybės narės teritorijoje neprieštarautų Bendrijos teisei; priešingu atveju būtų pažeistas EB 28 straipsnis.
1. Dėl pavadinimo Bud sąsajos su apibrėžta vietove patikrinimo būdo
66. Visų pirma Vienos teismui kyla klausimas, ar pavadinimas turi atlikti konkrečios vietos arba regiono geografinės nuorodos funkciją ir ar pakanka, kad jis vartotojui nurodytų, jog aptariamas produktas yra apibrėžtos kilmės.
67. Sprendimo Bud I 101 punkte Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui rekomenduoja išsiaiškinti, ar pavadinimas Bud „žymi“ regioną ar vietovę, o tai iš pirmo žvilgsnio reikštų, kad jis atitinka toponimą. Tačiau 107 punkte šis teiginys paneigiamas paminint tiesioginį ar netiesioginį pavadinimą; be to, šis sprendimas grindžiamas prielaida, kad Bud yra „paprasta ir netiesioginė“ geografinė nuoroda(36).
68. Geografinės nuorodos ir kilmės vietos nuorodos, tiesą sakant, ne visada yra geografiniai pavadinimai: jos yra „tiesioginės, jei tai geografinis pavadinimas, ir „netiesioginės“ priešingu atveju, nes jos bent jau informuoja vartotoją, kad maisto produktas, kuris jomis ženklinamas, kilęs iš konkrečios vietovės, regiono ar šalies. Net Reglamente Nr. 510/2006 pastaroji galimybė pripažįstama 2 straipsnio 2 dalyje nurodant „tradicinius pavadinimus“, nors jie ir ne toponimai(37).
69. Taigi siekiant įvykdyti Sprendime Bud I išdėstytus reikalavimus, pakanka, kad terminas identifikuotų produkto kilmės vietą. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti, ar pavadinimas Bud čekams nurodo, kad tokia nuoroda ženklinamas alus gaminamas Česke Budejovicuose; tai nereiškia, kad pavadinimas atlieka geografinės nuorodos vaidmenį, kai ir tik kai yra siejamas su aptariamu produktu.
70. Kai kurie atsakovės prieštaravimai yra reikšmingi. Pastabų 25 ir 26 punktuose Ammersin teigia, kad jos konkurentė Budvar terminą Bud faktiškai naudoja kaip prekių ženklą, o ne kaip geografinę nuorodą(38), o dėl to gali būti sutrukdyta objektyviai įvertinti funkciją, kurią faktiškai atlieka žodis Bud; iš tikrųjų „alaus gėrėjai dažnai žino, kaip ir automobilininkai, pavyzdžiui, kurioje vietoje, kokiame regione ar, bet kokiu atveju, kokioje šalyje gaminamas alus ar automobilis, kurį jie pirko“, o tai neturi lemti šių ženklų supainiojimo su kilmės nuorodomis. Ammersin pateikia kelis iškalbingus pavyzdžius, kaip antai Coca‑Cola arba Volkswagen: dauguma amerikiečių žino, kad Coca‑Cola prekių ženklo gėrimai gaminami Atlantoje ir dauguma vokiečių prekių ženklą Wolkswagen sieja su Volfsburgo miestu, tačiau nei vienas šių prekių ženklų dėl to netampa geografinėmis nuorodomis.
71. Neatsižvelgiant į tai, kad Čekijos visuomenė gali atspėti „alaus Bud“ kilmę, reikia išsiaiškinti, ar pavadinimas Bud yra pakankamai aiškus, kad galėtų būti siejamas su produktu, būtent alumi, ir su jo kilmės vieta, t. y. Česke Budejovicų miestu.
72. Taip, kaip daiktavardžiai cava arba grappa siejami su Ispanijos ir Italijos putojančiu vynu bei likeriu ir kaip žodis feta reiškia graikišką sūrį(39), jei Bud laikytume geografine nuoroda, Čekijos vartotojas šį pavadinimą turėtų susieti su konkrečia vietove ir su alaus gamyba.
2. Dėl klausimo, ar kalbama apie tris nepriklausomus reikalavimus
73. Antroje pirmojo prejudicinio klausimo dalyje Handelsgericht Wien klausia, ar Sprendimu Bud I, kuriame teigiama, kad viskas priklauso nuo „faktinių aplinkybių ir Čekijos Respublikoje vyraujančio suvokimo“ ir nuo to, ar pavadinimo Bud apsauga šioje valstybėje grindžiama EB 30 straipsnio kriterijais, „siekiama diferenciacijos, kad trys skirtingi kriterijai būtų išnagrinėti, arba kad reikia tik taip suvokti, jog Čekijos vartotojai su pavadinimu Bud sieja (turėdami galvoje produktą, kuris juo ženklinamas atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą) apibrėžtą vietovę, regioną ar šalį“.
74. Pastarasis aiškinimas teisingesnis. Atrodo, kad Sprendime Bud I remiamasi minėto Sprendimo Exportur 12 punktu, kuriame kilmės nuorodų apsauga apibrėžiama pagal importo šalies teisę ir „remiantis faktinėmis aplinkybėmis bei toje šalyje vyraujančiu suvokimu“. Tačiau Sprendime Bud I reikia atsižvelgti į produktų kilmės šalies (Čekijos Respublikos), o ne importo šalies (Austrijos) aplinkybes, nes šiame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino, ar suteikiama pavadinimo Bud apsauga pirmoje šių valstybių taikoma antrojoje valstybėje pagal dvišalę sutartį.
75. Taigi 101 punktas reiškia, kad Čekijos vartotojai privalo Bud sieti su konkrečia vietove ar regionu atsakyme į pirmojo klausimo 1 punkte išdėstytomis sąlygomis taip, kad nereikėtų konkrečių „faktų“.
76. Jei ši sąlyga tenkinama, reikia išsiaiškinti, ar pavadinimas Bud kilmės valstybėje neįgijo bendrinio pobūdžio, nes tai yra teismų praktikoje nustatyta sąlyga, kurią reikia tenkinti, kad kilmės nuoroda būtų klasifikuojama EB 30 straipsnio „pramoninės nuosavybės“ skyriuje(40). Tokiu atveju jos apsauga būtų pagrįsta remiantis tos nuostatos kriterijais.
3. Dėl poreikio atlikti nuomonės tyrimą
77. Pirmojo prejudicinio klausimo trečiojoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, koks yra tinkamas mechanizmas „kilmės šalyje vyraujančiai aptariamo pavadinimo sąvokai apibrėžti“ ir, visų pirma, ar nuomonės tyrimas yra tinkamas būdas.
78. Teismų praktikoje tokia galimybė atlikti nuomonės tyrimą pripažįstama tiek siekiant įrodyti, kad reklama yra klaidinanti(41), tiek siekiant įrodyti prekių ženklo išskirtinumą(42). Abiem atvejais Teisingumo Teismas patikslino, kad sprendimą dėl vienos ar kitos priemonės naudojimo turi priimti nacionalinis teismas, o tas sprendimas turi būti priimtas laikantis atitinkamos valstybės narės teisės.
79. Taigi nacionaliniai teismai pagal procesinės autonomijos principą ir šiuo atveju laikydamiesi jiems taikomų reikalavimų privalo nuspręsti, ar galima prašyti ekspertų ataskaitos arba užsakyti nuomonės tyrimą, kad būtų išsiaiškinta, ar pavadinimas Bud gali nurodyti alaus kilmę, ir kokia vartotojų procentinė dalis gali būti laikoma pakankamai reikšminga tokiai apklausai atlikti.
4. Dėl leidimo naudoti pavadinimą Bud suteikimo vienintelei įmonei
80. Ketvirtoje ir paskutinėje pirmojo prejudicinio klausimo dalyje Handelsgericht Wien klausia, ar pagal Sprendimą Bud I reikalaujama, kad geografinę nuorodą kilmės šalyje naudotų kelios įmonės, nes jei vienintelė įmonė ją naudos kaip prekių ženklą, bus pažeisti apsaugos principai.
81. Nacionaliniam teismui abejonių kyla dėl to, kad „pavadinimas Bud yra šalies, kuri yra ieškovė šioje byloje, prašymu Čekijos Respublikoje užregistruotas prekių ženklas“, tačiau ieškovė yra vienintelė įmonė, kuri jį naudoja šioje šalyje, nors „kilmės nuoroda yra tokio pobūdžio, kad ją gali naudoti visi to regiono gamintojai, kurie turi leidimus“.
82. Geografinės nuorodos ir prekių ženklai yra skirtingos nors ir giminingos sąvokos. Jos abi saugo gaminio komercinę reputaciją nuo galimo neteisėto trečiųjų šalių pasisavinimo ir pateikia atitinkamai su geografine ar gamybos vieta susijusią nuorodą. Jos skiriasi tuo, kad prekių ženklas užtikrina jo turėtojo privatųjį interesą, o geografinė nuoroda saugo visų atitinkamoje geografinėje teritorijoje įsisteigusių gamintojų interesus.
83. Mano nuomone, šis niuansas nereiškia, jog geografinę nuorodą vienu metu turi naudoti kelios to paties regiono bendrovės, kad būtų išsaugotas jos galiojimas, priklausantis nuo kitų veiksnių. Aš bent jau nemanau, kad galima daryti išvadą dėl tokio reikalavimo, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Sprendimo Bud I 101 punkte, kuriame minima pareiga ištirti Čekijos Respublikoje vyraujančias su ginčijamu pavadinimu susijusias „faktines sąlygas“.
84. Tačiau šiuo atveju kalbama ne apie prekių ženklą ir ne apie geografinę nuorodą, kuri būtų įregistruota Bendrijoje. Todėl remiantis būtent nacionaline teise ir atsižvelgiant į dvišalę sutartį reikia nustatyti asmenų, kurie praktiškai privalo vartoti aptariamą pavadinimą, kad jis išliktų veiksmingas, skaičių.
85. Tą patį galima pasakyti ir dėl klausimo, ar tai, kad pavadinimą Bud kaip prekių ženklą naudoja viena įmonė, daro žalos jo, kaip geografinės nuorodos, naudojimui.
86. Bendrijos teisės aktuose nustatytos tam tikros taisyklės, kuriomis remiantis sprendžiami galimi su geografinėmis nuorodomis ir prekių ženklais susiję konfliktai, o tose taisyklėse juntamas didesnis palankumas geografinėms nuorodoms tikriausiai dėl to, kad jomis saugomas viešasis interesas, kurio esmė yra vartotojų galimybė žinoti, kokia yra prekių kilmė ir savybės(43). Reglamento Nr. 510/2006 14 straipsnyje nustatyta, kad atsisakoma registruoti prekių ženklus, sutampančius su saugomomis kilmės vietos ar geografinėmis nuorodomis, o anksčiau įregistruoti arba sąžiningai naudojant įgyti prekių ženklai egzistuoja kartu su vėliau pagal Bendrijos teisę įregistruotomis nuorodomis. Bendrijos prekių ženklų srities teisės aktais taip pat draudžiama naudoti žymenis, kurie gali klaidinti visuomenę dėl produkto geografinės kilmės(44).
87. Vis dėlto šiuo atveju galimas konfliktas dėl prekių ženklo Bud ir jo pripažinimo geografine nuoroda turi būti sprendžiamas nacionaliniame teisme remiantis dvišale sutartimi.
C – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
88. Antruoju prejudiciniu klausimu Vienos teismas nori išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai apie pavadinimą nebuvo pranešta Komisijai, kad ši jį užregistruotų Bendrijoje, egzistuojanti nacionalinė apsauga arba dvišaliu pagrindu kitoje valstybėje narėje taikoma apsauga negalioja, nes pagal valstybės kilmės (šiuo atveju – Čekijos Respublikos) vidaus teisę tai yra kvalifikuota geografinė nuoroda(45).
89. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo priimti sprendimą dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų Bendrijos apsaugos sistemos išskirtinumo, nes tai vienas labiausiai ginčytinų šios srities klausimų, kuris teismų praktikoje išspręstas tik iš dalies.
90. Dėl pavadinimų, kurie neturi jokio ryšio su teritorija, t. y. tokių, kurie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenurodo produkto geografinės kilmės, Sprendime Bud I pripažinta, kad jų apsauga prieštarauja EB 28 straipsniui. Taigi nacionalinė tokių pavadinimų apsauga neegzistuoja(46). Bendrijos teisė jų tuo labiau nesaugo.
91. Dėl paprastųjų geografinių nuorodų minėtame Sprendime Bud I ir Sprendime Warsteiner Brauerai(47) nurodyta, kad jų apsauga nacionaliniu lygmeniu atitinka EB 28 straipsnį, nes ji kyla iš EB 30 straipsnio išimčių kaip „pramoninė nuosavybė“. Tokioms nuorodoms Reglamentas Nr. 510/2006 netaikomas (tame reglamente reikalaujama, kad pavadinimas turėtų topografinę reikšmę ir, be to, kad produktai turėtų esminę ypatybę ar reputaciją, kuri būtų susijusi su jų kilmės vieta).
92. Lieka tik kilmės vietos nuorodos ir kvalifikuotos geografinės nuorodos, kurios atitinka Bendrijos teisės aktuose nustatytus kriterijus ir kurios gali būti registruojamos bei kurioms galima taikyti Reglamente Nr. 510/2006 numatytas garantijas. Tačiau jei jos Bendrijoje neregistruotos, abejotina, kad valstybės narės gali jas saugoti pagal jų teritorijoje taikomą sistemą arba kad minėtas reglamentas yra toks išsamus ir pagal jį būtų draudžiama valstybei kištis į formalią ir materialią jo taikymo sritį.
93. Klausimas sudėtingas(48). Jį nagrinėjant pereinama prie diskusijos dėl Bendrijos teisės viršenybės ir čia iškyla klausimas, kaip ir kodėl valstybių narių konkuruojančias kompetencijas šioje srityje Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo pakeisti(49).
94. Diskusija šioje byloje tampa dar sudėtingesnė, nes nacionaliniai teisės aktai taikomi remiantis EB 30 straipsniu. Kaip ne kartą minėta teismų praktikoje, šia nuostata nesiekiama „kai kurių sričių palikti išimtinei valstybių narių kompetencijai, bet pripažįstama, kad nacionaliniai teisės aktai yra išimtis iš laisvo judėjimo principo, jeigu tai yra ir išlieka pateisinama siekiant tame straipsnyje nustatytų tikslų“(50). Tačiau EB 30 straipsnio išimčių taikymas gali būti nebepagrįstas, jei Bendrijos teisės nuostata jau taikoma tiems patiems interesams kaip ir nacionalinė nuostata, kai derinimas jau baigtas(51).
95. Reglamentu Nr. 510/2006 problema iki galo neišspręsta, todėl teisės doktrinoje iškilo nesutarimų(52), o valstybės narės laikosi skirtingų pozicijų.
96. Mano nuomone, Bendrijos sistemos išskirtinumas labiau dera su Bendrijos teisės formuluotėmis ir tikslu bei su Teisingumo Teismo praktika.
1. Reglamento Nr. 510/2006 ir Reglamento Nr. 918/2004 formuluotė
97. Priešingai nei prekių ženklų teisės srityje, kur aiškiai pasirinkta dviguba – nacionalinė ir Bendrijos – apsaugos sistema(53), geografinių nuorodų srityje Bendrijos teisės aktų leidėjas apsiribojo priimdamas reglamentą, kuriuo joms suteikiama Bendrijos apsauga, o galbūt egzistuojančios nacionalinės sistemos juo nederinamos.
98. Gali būti, kad ši skirtinga reglamentavimo strategija nulemta argumento, jog negalima toliau taikyti valstybių teisės aktų srityje, kurioje potencialiai taikomas pats Bendrijos reglamentas. Reglamente Nr. 510/2006 pateikta tam tikros informacijos.
99. Šio reglamento 5 straipsnio 6 dalyje pateikta nemažai informacijos, tačiau reikėtų šiek tiek ją patikslinti.
100. Šioje nuostatoje numatyta, kad nuo prašymo dėl įregistravimo pateikimo Komisijai datos „valstybė narė, remdamasi šiuo reglamentu, gali tik laikinai suteikti pavadinimo apsaugą nacionaliniu lygiu“ (pirma pastraipa). Vėliau joje sakoma, kad „tokia laikinoji nacionalinė apsauga baigiasi sprendimo dėl įregistravimo <…> priėmimo dieną“ (trečia pastraipa), o po to pabrėžiama, kad „už laikinosios nacionalinės apsaugos pasekmes, kai pavadinimas neįregistruojamas pagal šį reglamentą, atsakomybė tenka tik atitinkamai valstybei narei“ (ketvirta pastraipa).
101. Minėtame Sprendime Warsteiner Brauerei Teisingumo teismas nusprendė, kad minėto 5 straipsnio 6 dalis(54) „nesusijusi su klausimu, ar valstybės narės gali savo teritorijoje suteikti apsaugą pagal nacionalinę teisę toms geografinėms nuorodoms, kurių jos neprašo registruoti pagal Reglamentą Nr. 2081/92 arba kurios neatitinka reikalavimų, kad būtų galima joms taikyti tame reglamente nustatytą apsaugą“ (53 punktas).
102. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 510/2006 5 straipsnio 6 dalyje nekalbama apie to reglamento išimtinį taikymą ir jame aptariami tik nenumatyti atvejai, kurie gali atsirasti iki sprendimo dėl Bendrijos registracijos priėmimo, tačiau ši aplinkybė nesudaro kliūčių remtis minėta nuostata kaip aiškinimo priemone, kadangi tokia nuostata neturėtų jokios prasmės, jei valstybės narės galėtų toliau taikyti savo sistemą Bendrijos reglamento taikymo srityje, nes pereinamuoju laikotarpiu pavadinimui būtų taikoma nacionalinė nuostata.
103. Remiantis prielaida, kad nacionalinė kvalifikuotų geografinių nuorodų apsauga galioja tik laikinai, buvo priimtos laikinosios nuostatos dėl naujųjų valstybių narių žemės ūkio ir maisto produktų kilmės vietos ir geografinių nuorodų apsaugos, išdėstytos Reglamente Nr. 918/2004.
104. To reglamento 1 straipsniu Čekijos Respublikai ir kitoms 2004 m. į Europos Sąjungą įstojusioms valstybėms „nacionalines geografinių ir kilmės vietos nuorodų apsaugos priemones, apibrėžtas Reglamente (EEB) Nr. 2081/92 ir galiojančias <…> 2004 m. balandžio 30 d.“, leidžiama toliau taikyti iki 2004 m. spalio 31 d. ir nustatoma, kaip ir Reglamento Nr. 510/2006 5 straipsnio 6 dalyje, kad „jeigu prašymas registruoti <…> persiunčiamas Komisijai“, tokią apsaugą galima taikyti, iki bus priimtas atitinkamas sprendimas.
105. Šia nuostata, kuri yra aiškesnė nei Reglamento Nr. 510/2006 5 straipsnis, siekiama ne tik, jei pateiktas prašymas registruoti, pratęsti nacionalinės sistemos veikimą, iki bus priimtas sprendimas dėl minėto prašymo, bet ir aiškiai nurodoma, kad stojimo dieną valstybėse narėse veikusios sistemos lieka galioti tik iki 2004 m. spalio 31 d., todėl, suėjus bent vienam iš nurodytų terminų, nebelieka Bendrijos reglamente nustatytai apsaugai lygiagrečios valstybės teikiamos apsaugos, veikiančios toje pačioje materialinėje taikymo srityje.
106. Mano nuomone, ankstesnės išvados nepaneigia nuostata, pagal kurią „už tokios apsaugos pasekmes, kai pavadinimas neįregistruojamas Bendrijos lygiu, atsakomybė tenka tik atitinkamai valstybei narei“ (ir lygiagreti nuostata, išdėstyta Reglamento Nr. 510/2006 5 straipsnio 6 dalies ketvirtojoje pastraipoje). Toje pastraipoje išvardytos nacionalinės sistemos taikymo pereinamuoju laikotarpiu pasekmės, jei prašoma nuoroda neįregistruojama, o ne pasekmės, kylančios dėl valstybės teisės aktų galiojimo pasibaigus pereinamajam laikotarpiui.
2. Bendrijos teisės aktais siekiamas tikslas ir parengiamieji darbai
107. Reglamento Nr. 510/2006 tikslai gali būti pasiekti tik taikant vieningą Europos priemonę kilmės vietos ir geografinių nuorodų apsaugai.
108. Nuo pat pradžių šiuo teisės aktu buvo pasiektas tikslas šioje srityje laikytis „Bendrijos pozicijos“.
109. Tokią išvadą galima daryti remiantis Reglamento Nr. 2081/92 šešta ir septinta konstatuojamosiomis dalimis, kuriose išdėstyta, kad „noras apsaugoti atpažįstamą geografinę kilmę turinčius žemės ūkio ir maisto produktus paskatino kai kurias valstybes nares pradėti naudoti „įregistruotas kilmės vietos nuorodas“. Kadangi nacionalinė praktika „skiriasi“, reglamento autoriai rekomendavo „Bendrijos poziciją“, dėl to, kad „Bendrijos apsaugos taisyklių sistema leis plėtoti geografines nuorodas ir kilmės vietos nuorodas, nes, nustatant labiau vienodą požiūrį, tokia sistema užtikrins sąžiningą konkurenciją tarp šias nuorodas turinčių produktų gamintojų ir sustiprins vartotojų pasitikėjimą tokiais produktais“ (naujojo reglamento, t. y. Reglamento Nr. 510/2006, 6 konstatuojamosios dalies redakcija labai panaši).
110. Taigi Bendrijos teisės aktais siekiama užtikrinti vienodą kokybę visiems vartotojams neperžengiant EB sutarties ribų, tačiau tokį tikslą sunku pasiekti, jei net ir nedidelėje teritorijoje būtų taikomas skirtingas požiūris pavadinimams, kurių savybės tokios pačios kaip ir Bendrijos registre nurodytos savybės(55).
111. Tikriausiai dėl šios priežasties šių dviejų reglamentų konstatuojamosiose dalyse pabrėžiama, kad dabar tinkamas laikas suvienodinti kvalifikuotų geografinių nuorodų sistemą, tuo labiau kad tuo metu nebuvo priimta jokia direktyva dėl galimų nacionalinių sistemų suderinimo. Jei būtų buvę siekiama, kad, nepaisant to „vienodumo“, jos ir toliau galiotų, būtų nuspręsta jas suderinti, kaip tai nutiko prekių ženklų atveju.
112. Atliekant Reglamento Nr. 2081/92 parengiamuosius darbus taip pat buvo tam tikrų Bendrijos teisės aktų leidėjo valios ženklų.
113. Komisijos pozicija visuomet buvo aiški. 1990 m. pasiūlyme(56) ji pabrėžė, kad Bendrijos apsauga turi pakeisti nacionalinius apsaugos mechanizmus, o šį požiūrį ji vėliau patvirtinto dalyvaudama įvairiuose teismo procesuose Teisingumo Teisme. Atvirkščiai, Europos socialinių reikalų ir ekonomikos komitetas savo nuomonėje pareiškė, kad pritartų abiejų apsaugos lygių egzistavimui(57).
114. Ginčai tęsėsi per derybų procesą, tačiau Taryba galutinai nusprendė atmesti bet kokią akivaizdžią nuorodą į nacionalinių sistemų išsaugojimą. Ji leido suprasti, kad reglamentas yra išimtinio taikymo, nes minėto reglamento dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatė, kad tam, jog „apsauga galiotų kiekvienoje valstybėje narėje, geografines nuorodas ar kilmės vietos nuorodas privaloma įregistruoti Bendrijos lygiu“.
3. Teismų praktika
115. Nors, kaip minėjau anksčiau, Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo šiuo klausimu, iš kai kurių sprendimų galima daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktai yra išsamūs.
116. Sprendimuose Gorgonzola(58) ir Chiciak ir Fol(59) nurodyti ribojimai, kurie nustatyti valstybėms narėms nuo to momento, kai jos prašo Komisijos įregistruoti pavadinimą.
117. Sprendime Gorgonzola Teisingumo Teismas pripažino, kad argumentas, jog kilmės vietos nuorodai valstybės narės suteikta apsauga lieka galioti po jos įregistravimo, nes jos apimtis yra platesnė nei Bendrijos apsaugos, paneigiamas reglamentu, „pagal kurį valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti nacionalinę apsaugą tik iki datos, kai priimamas sprendimas dėl jos įregistravimo Bendrijos lygiu saugomu pavadinimu“.
118. Sprendime Chiciak ir Fol Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali nei keisti kilmės vietos nuorodos, kurią įregistruoti paprašė pagal reglamentą, nei saugoti jos nacionaliniu lygmeniu, visų pirma reglamente nustatytą tikslą suvienodinti siedamas su jo išimtiniu taikymu, nes jame nustatyta, „kad jo tikslas yra užtikrinti vienodą geografinių pavadinimų apsaugą Bendrijoje“; Teisingumo Teismas papildo, kad „reikia konstatuoti, jog vienoda apsauga užtikrinama registravimu, vykdomu pagal konkrečiai reglamente nustatytus reikalavimus“ (25 punktas). Tęsdamas mintį Teisingumo Teismas teigia, kad Reglamentu Nr. 2081/92 nustatyta „pareiga Bendrijos lygmeniu registruoti geografinius pavadinimus, kad apsaugą jiems taikyti būtų galima visose valstybėse narėse“, jame apibrėžiant Bendrijos sistemą, kuria remiantis ateityje bus reglamentuojama minėta apsauga (26 punktas).
119. Panašus teiginys išdėstytas ir minėto Sprendimo Warsteiner Brauerei 50 punkte. Taip pat reikia paminėti ir šio sprendimo 49 punktą, kuriame teigiama, kad „Reglamentu Nr. 2081/92 siekiamas tikslas negali būti užginčytas nacionalinių geografinės kilmės nuorodų apsaugos taisyklių taikymu kartu su minėtu reglamentu, nes jos nepatenka į reglamento taikymo sritį“. Toks teiginys reiškia a contrario, kad nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys kvalifikuotas geografines nuorodas, kurioms taikomas Bendrijos reglamentas, vis tik gali kelti pavojų Bendrijos teisės normos tikslo įgyvendinimui.
120. Todėl galima teigti, jog teismų praktikoje pritariama minėtoje Reglamento Nr. 2081/92 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje išdėstytam pasiūlymui, kad registravimas Bendrijos lygiu būtų privalomas.
121. Taigi kadangi į reglamento, kuris, be to, yra taikomas išimtinai, taikymo sritį patenkančių pavadinimų registracija yra privaloma, šiuos požymius turinti nuoroda liks neapsaugota, jei per nustatytą terminą nebus pateiktas prašymas dėl jos registravimo Bendrijos lygiu; iš tikrųjų lygiagreti nacionalinė apsauga neegzistuoja, nes minėta nacionalinė sistema nebegalioja.
4. Dėl dvišaliu pagrindu kitoje valstybėje narėje taikomos apsaugos tolesnio taikymo
122. Kadangi Bendrijos reglamentu nustatyta sistema yra nesuderinama su nacionalinės apsaugos tolesniu taikymu toje pačioje srityje, tai tos apsaugos taikymas kitose valstybėse narėse visiškai pagrįstai turi būti nepripažįstamas.
123. Toks požiūris grindžiamas Reglamento Nr. 510/2006 5 straipsnio 6 dalimi, kurios penktojoje pastraipoje nustatyta, kad valstybių narių laikinai suteiktos apsaugos priemonės pavadinimams, dėl kurių pateiktas prašymas registruoti Bendrijos lygiu, „turi poveikį tik nacionaliniu lygiu ir nedaro įtakos Bendrijos vidaus prekybai“.
124. Šia nuostata siekiama išvengti į reglamento taikymo sritį patenkančių pavadinimų apsaugos sustabdymo, kai pateikiamas prašymas dėl Bendrijos registracijos. Tačiau, atsižvelgiant į siekį Europos Sąjungoje „suvienodinti“ požiūrį į geografinės nuorodas, šia nuostata laikinosios nacionalinės apsaugos veikimas ribojamas laiko ir teritorijos atžvilgiu.
125. Reglamente Nr. 510/2006 išdėstyta „Bendrijos pozicija“ reiškia ne tik tai, kad turi išnykti bet kokia nacionalinė kvalifikuotų geografinių nuorodų sistema, bet ir tai a fortiori, kad nebetaikoma jokia dviejų valstybių narių dvišalė sutartis dėl su reglamentu nesusijusios jų apsaugos. Jeigu būtų toliau taikomas Europos šalių susitarimų tinklas, kuris dubliuojasi su Bendrijos teisės aktais, iškiltų neaiškumų, kurie nedera su šio mechanizmo tikslais.
126. Tačiau Čekijos Respublika teigia, kad bet kokie argumentai, kuriais grindžiamas Reglamento Nr. 510/2006 išimtinis taikymas, reikštų, kad paneigiami tarptautiniai susitariančiųjų šalių įsipareigojimai, visų pirma dėl apsaugos Lisabonos sąjungos valstybėse narėse, o tai būtų EB 307 straipsnio pažeidimas(60).
127. Tačiau šioje byloje EB 307 straipsniu negalima remtis pagrįstai, nes nebekalbama apie jokios su Sąjunga nesusijusios valstybės narės teises. Tokią išvadą galima daryti remiantis minėto straipsnio formuluote, kurioje išdėstyta, kad EB sutarties nuostatos „neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių“. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Matteucci(61), EB 307 straipsnyje (buvusiame EB sutarties 234 straipsnyje) nėra jokios nuorodos į „susitarimus, sudarytus tarp valstybių narių“. Todėl juo remtis negalima, kai kalbama apie susitarimą, kurio šalys yra tik dvi valstybės narės (net jei jo pasirašymo momentu jos dar nebuvo narės) ir kuris niekaip nesusijęs su trečiąja valstybe.
5. Rezultatas
128. Šioje srityje Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad reikia ne abipusiškai pripažinti, o Bendrijos mastu centralizuoti apsaugos priemones. Toks mechanizmas turi prasmę tik tuo atveju, jei „saugomos geografinės nuorodos“ ženklas turi konkrečią reikšmę, kuri gali būti siejama su kokybe ir kuri būtų vienoda visiems vartotojams, tačiau šio tikslo neįmanoma pasiekti, jei kartu taikomi Europos teisės aktai ir kitos įvairios teritorinės apimties sistemos, kurios taikomos tas pačias savybes turintiems pavadinimams.
129. Mano nuomone, Reglamente Nr. 510/2006 nepripažįstama jokia nacionalinė ar dvišalė kvalifikuotų geografinių nuorodų, patenkančių į jo taikymo sritį, apsauga. Todėl pavadinimo, kuris patenka į tą sritį ir apie kurį nebuvo pranešta Komisijai, viena ar kelios valstybės narės savarankiškai saugoti negali ir jis lieka be apsaugos; tačiau šią aplinkybę lemia ne tik, kaip atrodytų sprendžiant iš prejudicinio klausimo formuluotės, nuorodos neįregistravimas, bet ir tai, kad taikoma išimtinai tik Bendrijos sistema.
D – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
130. Trečiuoju prejudiciniu klausimu Handelsgericht Wien klausia, ar tai, jog įvairių Česke Budejovicuose gaminamo alaus kvalifikuotų geografinių nuorodų apsauga buvo integruota į Čekijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartį, turi įtakos kito tą patį produktą žyminčio pavadinimo nacionalinės ir dvišalės apsaugos sistemų galiojimui.
131. Atsakymo į paskutinį prejudicinį klausimą nereikės, jei bus padaryta išvada dėl Reglamento Nr. 510/2006 išimtinio taikymo; iš tikrųjų bet kokia į jo taikymo sritį patenkanti nacionalinė ar sutartinė apsauga turi nustoti galiojusi neatsižvelgiant į tai, ar kitos su maisto produktu susijusios nuorodos buvo įtrauktos į Bendrijos registrą.
132. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakant į šį klausimą reikia išanalizuoti minėtą Sprendimą Chiciak ir Fol, kuriame buvo nagrinėjama į šį ginčą tam tikru aspektu panaši byla.
133. 1991 m. gegužės 14 d. Dekretu Prancūzijos vyriausybė patvirtino kilmės vietos nuorodą Epoisses de Bourgogne, kuri taikoma tam tikros rūšies sūriui iš to regiono, ir paprašė Komisijos jį įregistruoti pagal Reglamentą Nr. 2081/92. 1995 m. ji pakeitė dekretą siekdama žodį Epoisses įregistruoti kaip kontroliuojamą kilmės vietos nuorodą. Sprendime Chiciak ir Fol Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali priimti nuostatų, keičiančių kilmės vietos nuorodą, kurią, remiantis Bendrijos reglamentu, jau paprašyta įregistruoti, ir tuo labiau jos saugoti nacionaliniu lygiu.
134. Šiuo sprendimu buvo apribotos valstybės narės turimos galios geografinės nuorodos, dėl kurios Komisijai jau pateiktas prašymas registruoti, atžvilgiu. Bendrijos reglamentu leidžiama atitinkamoje valstybėje toliau laikinai taikyti to pavadinimo apsaugą (tačiau, kaip minėjau, ta apsauga yra ribota laiko ir teritorijos atžvilgiu); minėtame sprendime Teisingumo Teismas taip pat teigia, kad nacionalinės valdžios institucijos negali pakeisti nuorodos, apie kurią jau pranešta.
135. Taigi byloje Epoisses Teisingumo Teismas kritikuoja valstybės veiksmus, nes ši pakeitė pavadinimą, kurio registracija jau svarstoma, todėl sprendimas iš esmės negali būti taikomas pavadinimo, kuris Bendrijoje reiškia tą pačią ir to paties produkto kilmės vietą kaip ir kiti jau įregistruoti pavadinimai, apsaugos atveju.
136. Sprendime Chiciak ir Fol pritariama minčiai, kad reikia apriboti valstybių narių veiksmus šioje srityje, tačiau neverta jo aiškinti taip plačiai, nes, mano nuomone, reglamentas neabejotinai yra išimtinio taikymo.
137. Todėl Sprendimą Chiciak ir Fol taikyti šioje byloje būtų galima tik tuo atveju, jei pavadinimas Bud būtų vienos iš Bendrijoje saugomų České Budějovice alaus geografinių nuorodų (pagal Stojimo sutartį Budějovické pivo, Českébudějovické pivo ir Budějovický měšt’anský var)(62) dalis ar santrumpa. Tačiau šią problemą turi išspręsti nacionaliniai teismai.
138. Todėl tai, kad pavadinimas, priešingai nei kiti su tuo pačiu ir tos pačios kilmės maisto produktu susiję pavadinimai, nebuvo įtrauktas į sąrašą Stojimo sutartyje siekiant taikyti Bendrijos apsaugą, iš esmės nėra kliūtis jį saugoti nacionaliniu ar dvišaliu pagrindu, jei tik tai nėra vienos iš geografinių nuorodų, apie kurias jau pranešta, dalis ar sutrumpintas variantas. Tokiomis aplinkybėmis šis teiginys neturi praktinių pasekmių, nes Reglamentas Nr. 510/2006 yra išimtinio taikymo.
VI – Išvada
139. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Handelsgericht Wien pateiktus prejudicinius klausimus:
„1. 2003 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendime Budějovický Budvar išdėstyti reikalavimai, kad pavadinimo, kaip geografinės nuorodos, kuri kilmės šalyje nėra nei vietovės, nei regiono pavadinimas, apsauga būtų suderinama su EB 28 straipsniu:
1.1) reiškia, jog pavadinimas turi būti pakankamai aiškus, kad verstų galvoti apie produktą ir jo kilmę;
1.2) nėra trys skirtingai reikalavimai, kuriuos reikia aiškinti atskirai;
1.3) nereiškia, kad privaloma atlikti nuomonės tyrimą, ir taip pat neapibrėžia rezultato, kuris turi būti gautas apsaugai pagrįsti;
1.4) nereiškia, kad kilmės šalyje pavadinimu, kaip geografine nuoroda, praktiškai turi naudotis kelios įmonės, ir nieko neužsimenama apie tai, kad viena įmonė ją gali naudoti kaip prekių ženklą.
2. Jeigu apie pavadinimą nebuvo pranešta Komisijai pagal 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos, galiojanti nacionalinė apsauga arba dvišaliu pagrindu kitoje valstybėje narėje taikoma apsauga netenka galios, jei pavadinimas pagal kilmės valstybės teisę yra kvalifikuota geografinė nuoroda, nes Reglamentas Nr. 510/2006 yra išimtinai taikomas į jo taikymo sritį patenkančioms nuorodoms.
3. Tai, kad įvairių maisto produkto kvalifikuotų geografinių nuorodų apsauga įtraukta į Europos Sąjungos valstybių narių ir naujosios valstybės narės stojimo sutartį, nekelia kliūčių tolesniam nacionalinės apsaugos arba dvišalių pagrindu kitoje valstybėje narėje to paties produkto kitokiam pavadinimui taikomos apsaugos galiojimui, išskyrus atvejus, kai tas pavadinimas yra vienos Bendrijoje saugomų to paties produkto geografinių nuorodų dalis ar santrumpa. Šiuo atveju Reglamentas Nr. 510/2006 nėra išimtinio taikymo nepažeidžiant atsakymo į antrąjį prejudicinį klausimą.“