PIMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija)
NUTARTIS
2005 m. sausio 13 d.(*)
„Akivaizdus nepriimtinumas – Ieškinys dėl neveikimo – Direktyvos pasiūlymas – Negalėjimas, kad ieškovę atstovautų trečiuoju asmeniu nesantis advokatas“
Byloje T‑184/04
Sulvida – Companhia de alienação de terrenos, Lda, įsteigta Lagoa (Portugalija), atstovaujama advokato N. Buchbinder,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją,
atsakovę,
dėl prašymo įpareigoti Komisiją pasiūlyti priimti Direktyvą dėl akcinių bendrovių ir ūkinių bendrijų registruotos buveinės perkėlimo į kitą valstybę,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai J. Azizi ir E. Cremona,
kancleris H. Jung,
priima šią
Nutartį
Procedūra
1 2004 m. gegužės 26 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu ieškovė, remdamasi EB 232 straipsniu, pareiškė Komisijai šį ieškinį dėl neveikimo. Ji prašė, kad Pirmosios instancijos teismas pripažintų, jog Komisija valstybių narių atžvilgiu privalo priimti teisės aktą, kuris leistų ir suteiktų galimybę akcinėms bendrovėms ir ūkinėms bendrijoms perkelti savo registruotą buveinę į kitą valstybę taip, kad valstybių narių teisės sistemos negalėtų tokio perkėlimo apsunkinti ar padaryti neįmanomo ir, konkrečiai, patvirtinti „Europos Parlamento ir Tarybos keturioliktosios direktyvos dėl bendrovių registruotos buveinės perkėlimo į kitą valstybę keičiant joms taikytiną teisę pasiūlymą“.
2 Ieškovė yra pagal Portugalijos teisę įsteigta bendrovė, atstovaujama jos vadovo N. Buchbinder. Ji įgaliotiniu ad litem paskyrė bendrovę Pro-Videntia Rechtsanwaltsaktiengesellschaft, atstovaujamą jos direktoriaus N. Buchbinder, advokato ir vienintelio asmens, turinčio teisę atstovauti šiai bendrovei, kuris yra tas pats asmuo kaip ir ieškovės vadovas. Ieškinį N. Buchbinder pasirašė kaip advokatas ir kaip Pro-Videntia Rechtsanwaltsaktiengesellschaft direktorius.
Dėl teisės
3 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 111 straipsnį, jeigu ieškinys akivaizdžiai nepriklauso Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai arba jeigu ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, arba akivaizdžiai neturi jokio teisinio pagrindo, Pirmosios instancijos teismas gali motyvuota nutartimi ir nesiimdamas jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje priimti sprendimą dėl šio ieškinio.
4 Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju bylos medžiagos jam užtenka ir, atsižvelgęs į nepataisomą ieškinio formos trūkumą, nutaria priimti sprendimą savo nuožiūra nesiimdamas jokių kitų veiksmų.
5 Pagal Teisingumo Teismo statuto, taikomo Pirmosios instancijos teismui remiantis šio statuto 53 straipsniu, 19 straipsnio trečiąją ir ketvirtąją pastraipas:
„<...> bylų šalims turi atstovauti advokatas.
Bylos šaliai Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos Ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme“.
6 Be to, Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmoji pastraipa nustato:
„Bylos Teismui pateikiamos raštišku pareiškimu, adresuojamu Teismo kancleriui. Pareiškime nurodoma pareiškėjo vardas, pavardė ar pavadinimas ir nuolatinis adresas, bei pareiškimą pasirašiusiojo apibūdinimas <...>“.
7 Galiausiai, pagal Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą:
„Kiekvieno procesinio dokumento originalą turi pasirašyti šalies atstovas arba advokatas“.
8 Iš šių nuostatų, ypač iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečiosios pastraipos termino „atstovauti“ matyti, kad pateikdama Pirmosios instancijos teismui ieškinį, „šalis“ šio straipsnio prasme turi naudotis trečiojo asmens, kuris turi turėti leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos Ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme, paslaugomis (1996 m. gruodžio 5 d. Teisingumo Teismo nutarties Lopes prieš Teisingumo Teismą, C‑174/96 P, Rink., p. I–6401, 11 punktas; 1999 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Shaw ir kt. prieš Komisiją, T‑131/99, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 11 punktas).
9 Šis reikalavimas naudotis trečiosios šalies paslaugomis yra susijęs su advokato vaidmens koncepcija, jog jis yra laikomas teisingumo pagalbininku, kuris visiškai nepriklausomai ir vadovaudamasis aukštesniais teisingumo interesais turi teikti klientui reikalingą teisinę pagalbą. Ši koncepcija atitinka bendras valstybių narių teisės tradicijas ir Bendrijos teisės sistemą, be to, ji išplaukia iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio (1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo AM & S prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 24 punktas ir 1999 m. gruodžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Euro‑Lex prieš VRDT (EU-LEX), T‑79/99, Rink., p. II‑3555, 28 punktas).
10 Iš to matyti, kad ieškovei atstovaujantis advokatas N. Buchbinder šio proceso tikslais negali būti laikomas „trečiuoju asmeniu“ minėtos nutarties Lopes prieš Teisingumo Teismą prasme. Iš tikrųjų ieškinį ieškovės vardu N. Buchbinder pateikė veikdamas kaip advokatas. Tačiau iš 2003 m. vasario 17 d. bendrovės (ieškovės) steigimo akto („Gesellschafterbeschluss“) matyti, kad N. Buchbinder yra ir pastarosios vadovas ir todėl vykdo bendrovės „direktoriaus“ funkcijas. Šiomis aplinkybėmis N. Buchbinder negali atstovauti ieškovei šiame procese.
11 Kadangi pateiktą ieškinį pasirašė N. Buchbinder, šis ieškinys nebuvo pateiktas nei pagal Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečiąją bei ketvirtąją pastraipas, taip pat 21 straipsnio pirmąją pastraipą, nei pagal Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalį.
12 Todėl bet kuriuo atveju ieškinys turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.
13 Be to, ieškinys taip pat yra akivaizdžiai nepriimtinas tiek, kiek ieškovė prašo, kad Pirmosios instancijos teismas įpareigotų Komisiją pateikti valstybėms narėms konkretaus turinio teisės akto dėl akcinių bendrovių ir ūkinių bendrijų registruotos buveinės perkėlimo į kitą valstybę pasiūlymą. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, vykdydamas teisėtumo kontrolę Bendrijos teismas neturi teisės teikti institucijoms nurodymų ar jas pakeisti (žr. inter alia 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink., p. II‑3141, 53 punktą ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo UPS Europe prieš Komisiją, T‑127/98, Rink. p. II‑2633, 50 punktą).
14 Be to, paprastas ieškovės iš Komisijos reikalaujamas Direktyvos dėl akcinių bendrovių ir ūkinių bendrijų registruotos buveinės perkėlimo į kitą valstybę pasiūlymas būtų ne aktas, sukuriantis tretiesiems asmenims privalomus teisinius padarinius, o paprasčiausia tarpinė ir parengiamoji priemonė. Tačiau dėl tokios priemonės negali būti pareiškiamas ieškinys dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, o tokios priemonės nepriėmimas negali būti ginčijamas pareiškiant ieškinį dėl neveikimo pagal EB 232 straipsnį (1979 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pranaria prieš Tarybą ir Komisiją, 90/78, Rink. p. 1081, 12 ir kiti punktai; 1996 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Kuchlenz-Winter prieš Tarybą, T‑167/95, Rink. p. II–1607, 20 ir kiti punktai; 1997 m. gegužės 15 d. Nutarties Bertthu prieš Komisiją, T‑175/96, Rink. p. II–811, 18 ir kiti punktai bei 1999 m. gruodžio 1 d. Nutarties Buchbinder ir Nöcker prieš Komisiją, T‑198/99, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 11 punktas).
15 Reikia taip pat priminti, kad asmens pareikštas ieškinys nėra priimtinas, jeigu jis yra pareikštas dėl atsisakymo priimti visuotinai taikomą teisės aktą (1998 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Scottish Soft Fruit Growers prieš Komisiją, T‑22/98, Rink., p. II‑4219, 41 punktas). Taigi šioje byloje ši taisyklė taikoma pagal analogiją, nes direktyva, dėl kurios ieškovė siekia įpareigoti Komisiją pateikti pasiūlymą, turinio požiūriu taip pat būtų visuotinai taikomas teisės aktas. Iš to išplaukia, kad fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, kuriuo siekiama, jog būtų pripažinta, kad Komisija neteisėtai nepateikė pasiūlymo priimti direktyvą, yra nepriimtinas.
16 Iš to, kas buvo pasakyta, matyti, kad šis ieškinys turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas nesant būtinybės apie tai pranešti atsakovei.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
17 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį ieškovė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną.
2. Ieškovė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2005 m. sausio 13 d. Liuksemburge.