TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. kovo 31 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2011/83/EB – Teisė atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties – Teisės atsisakyti sutarties išimtys – 16 straipsnio l punktas – Su laisvalaikio veikla susijusių paslaugų teikimas – Sutartis, kurioje numatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis – Bilietų pardavimo paslaugų teikimas – Tarpininkas, veikiantis savo vardu, bet laisvalaikio veiklos organizatoriaus naudai – Su teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimu susijusi rizika“
Byloje C‑96/21
dėl Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas, Vokietija) 2021 m. sausio 8 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. vasario 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
DM
prieš
CTS Eventim AG & Co. KGaA
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas N. Jääskinen, teisėjai M. Safjan (pranešėjas) ir N. Piçarra,
generalinė advokatė L. Medina,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– CTS Eventim AG & Co. KGaA, atstovaujamos Rechtsanwälte M. Schlingmann ir M. Gerecke,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo, A. Laine ir S. Hartikainen,
– Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann ir I. Rubene,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 16 straipsnio l punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant DM ir bilietų pardavimo paslaugos teikėjos CTS Eventim AG & Co. KGaA (toliau – CTS Eventim) ginčą dėl to, ar egzistuoja teisė atsisakyti sutarties dėl bilietų į koncertą įsigijimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2011/83 4 ir 49 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(4) pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį vidaus rinką turi sudaryti vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė. Suderinti tam tikrus vartotojų nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių teisės aspektus yra būtina siekiant skatinti realią vartotojų vidaus rinką, kurioje būtų siekiama nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo, tuo pačiu užtikrinant subsidiarumo principo laikymąsi;
<…>
(49) tiek nuotolinės prekybos, tiek ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių atvejais turėtų būti tam tikrų teisės atsisakyti sutarties išimčių. <…> Be to, teisės atsisakyti sutart[ies] suteikimas vartotojui gali būti netikslingas [netinkamas] tam tikrų paslaugų atveju, kai sudarant sutartį skiriami ištekliai, kuriuos, jei buvo pasinaudota teise atsisakyti sutarties, prekiautojui [verslininkui] gali būti sunku panaudoti. Pavyzdžiui, tokiais atvejais būtų laikomi atvejai[,] kai rezervuojamos vietos viešbučiuose arba atliekamos rezervacijos dėl poilsinių vasarnamių, arba kultūros ar sporto renginių.“
4 Direktyvos 2011/83 1 straipsnyje „Dalykas“ nurodyta:
„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų [verslininkų] sudarytomis sutartimis.“
5 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
2. prekiautojas [verslininkas] – kiekvienas valstybės ar privačiai valdomas fizinis arba juridinis asmuo [kiekvienas fizinis ar pagal viešąją ar privatinę teisę įsteigtas juridinis asmuo], kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, įskaitant kiekvieną kitą asmenį, veikiantį prekiautojo vardu arba jo naudai;
3. prekė – materialus kilnojamasis daiktas, išskyrus daiktus, parduodamus vykdant sprendimą arba kitais įstatymuose numatytais atvejais [kitas teismo nustatytas priemones]; vanduo, dujos ir elektros energija pagal šią direktyvą pripažįstami prekėmis, jeigu paruošti parduoti jų ribotas tūris arba nustatytas kiekis;
<…>
5. pirkimo-pardavimo sutartis – sutartis, pagal kurią prekiautojas [verslininkas] perduoda ar įsipareigoja perduoti prekių nuosavybės teises vartotojui, o vartotojas sumoka arba įsipareigoja sumokėti už jas kainą, įskaitant sutartis, kurių dalykas gali būti ir prekės, ir paslaugos;
6. paslaugų sutartis – sutartis, išskyrus pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią prekiautojas [verslininkas] suteikia ar įsipareigoja suteikti paslaugą vartotojui, o vartotojas sumoka arba įsipareigoja sumokėti už ją kainą;
7. nuotolinės prekybos sutartis – prekiautojo [verslininko] ir vartotojo sutartis, sudaryta pagal organizuotą nuotolinio pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą prekiautojui [verslininkui] ir vartotojui fiziškai kartu nedalyvaujant ir išskirtinai naudojantis viena arba daugiau nuotolinio ryšio priemonių iki sutarties sudarymo ir įskaitant jos sudarymo momentu;
<…>“
6 Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Informacijos reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims“ nustatyta:
„1. Prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas [verslininkas] aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui šią informaciją:
<…>
c) geografinį adresą, kuriuo įsisteigęs prekiautojas [verslininkas], ir [jei turi] prekiautojo [verslininko] telefono bei fakso numerius ir <…> elektroninio pašto adresą, kad vartotojas galėtų greitai susisiekti su prekiautoju [verslininku] ir veiksmingai su juo bendrauti, ir, jei taikoma, prekiautojo [verslininko], kurio vardu jis veikia, adresą ir tapatybės duomenis;
d) prekiautojo ir, jei taikoma, prekiautojo [verslininko], kurio vardu jis veikia, veiklos vietos geografinį adresą, kuriuo vartotojas galėtų teikti skundus, jei šis adresas skiriasi nuo adreso, pateikto pagal c punktą;
<…>“
7 Tos pačios direktyvos 9 straipsnio „Teisė atsisakyti sutarties“ 1 dalyje nustatyta:
„Išskyrus, kai taikomos 16 straipsnyje nurodytos išimtys, vartotojas, nenurodydamas priežasties <…> per 14 dienų laikotarpį gali atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties.“
8 Direktyvos 2011/83 12 straipsnio „Sutarties atsisakymo poveikis“ a punktas suformuluotas taip:
„Pasinaudojus teise atsisakyti sutarties nustoja galioti šios šalių pareigos:
a) pareiga vykdyti nuotolinės prekybos arba ne prekybai skirtose patalpose sudarytą sutartį. <…>“
9 Šios direktyvos 16 straipsnyje „Teisės atsisakyti sutarties išimtys“ nurodyta:
„Valstybės narės nenumato 9–15 straipsniuose nustatytos teisės atsisakyti sutarties nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims, jei:
<…>
l) teikiamos apgyvendinimo, išskyrus gyvenamojo būsto vietos suteikimą, prekių gabenimo, automobilių nuomos, viešojo maitinimo ar laisvalaikio [su laisvalaikio veikla susijusios] paslaugos, jei sutartyje nustatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis;
<…>“
Vokietijos teisė
10 Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) 312g straipsnyje „Teisė atsisakyti sutarties“ numatyta:
„1. Jeigu sutartys sudaromos ne prekybai skirtose patalpose arba sudaromos nuotolinės prekybos sutartys, vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties pagal 355 straipsnį.
2. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, teisė atsisakyti sutarties netaikoma šioms sutartims:
<…>
9) sutartims dėl apgyvendinimo paslaugų, išskyrus gyvenamojo būsto vietos suteikimą, prekių gabenimo, transporto priemonių nuomos, viešojo maitinimo ar su laisvalaikio veikla susijusių paslaugų teikimo, jei sutartyje nustatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis;
<…>“
11 Šio kodekso 355 straipsnyje „Teisė atsisakyti vartojimo sutarties“ nustatyta:
„1. Jeigu vartotojui pagal įstatymą suteikiama teisė atsisakyti sutarties pagal šią nuostatą, tuomet vartotojo ir verslininko nebesaisto jų pareiškimai apie ketinimą sudaryti sutartį, kai vartotojas atsisako šio ketinimo pareiškimo per nustatytą terminą.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
12 2019 m. lapkričio 12 d. DM, kaip vartotoja, per bilietų pardavimo paslaugų teikėjos CTS Eventim valdomą užsakymų internetu platformą užsisakė bilietus į trečiojo asmens organizuojamą koncertą.
13 Šis 2020 m. kovo 24 d. Braunšveige (Vokietija) turėjęs įvykti renginys buvo atšauktas dėl Vokietijos valdžios institucijų nustatytų ribojimų, susijusių su COVID-19 pandemija. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, gali būti, kad renginys bus atidėtas vėlesniam laikui.
14 2020 m. balandžio 19 d. DM paprašė CTS Eventim grąžinti bilietų pirkimo kainą ir papildomas išlaidas, t. y. iš viso 207,90 EUR. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad taip DM implicitiškai pareiškė atsisakanti su CTS Eventim sudarytos sutarties.
15 Vėliau pagal Vokietijos teisės aktus, susijusius su laisvalaikio veiklos atšaukimu dėl COVID-19 pandemijos, CTS Eventim, veikianti koncertų organizatoriaus naudai, nusiuntė DM organizatoriaus išduotą 199 EUR vertės dovanų kuponą, atitinkantį bilietų pirkimo kainą.
16 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme DM pareikalavo iš CTS Eventim grąžinti bilietų pirkimo kainą ir papildomas išlaidas.
17 Nacionalinis teismas, kuris turi nuspręsti dėl DM atsisakymo galiojimo, mano, kad Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punkte numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtis negali būti taikoma pagrindinėje byloje. Jo nuomone, ši išimtis turėtų būti taikoma tik tiesioginiam paslaugos, susijusios su laisvalaikio veikla, teikėjui, t. y. šiuo atveju – koncerto organizatoriui, o ne bilietų pardavimo paslaugų teikėjui, kurio veikla apsiriboja teisės patekti į šį koncertą perleidimu. Jis priduria, kad po sutarties atsisakymo, kai iki numatytos renginio datos yra likę keli mėnesiai, verslininkas turi galimybę kitaip panaudoti suteiktus išteklius, perparduodamas atitinkamus bilietus kitiems asmenims.
18 Šiomis aplinkybėmis Amtsgericht Bremen (Brėmeno apylinkės teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2011/83] 16 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai verslininkas tik parduoda vartotojui teisę gauti paslaugą, susijusią su laisvalaikio veikla, o ne tiesiogiai teikia vartotojui tokią paslaugą, to pakanka, kad būtų galima atmesti vartotojo teisę atsisakyti sutarties?“
Dėl prejudicinio klausimo
19 Pirmiausia primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2021 m. spalio 26 d. Sprendimo PL Holdings, C‑109/20, EU:C:2021:875, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
20 Be to, jis kompetentingas remiantis pagrindinės bylos medžiaga ir jam išdėstytomis pastabomis pateikti gaires, kurios leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 24 d. Sprendimo Grünewald, C‑559/13, EU:C:2015:109, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
21 Nagrinėjamu atveju pažymėtina, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tai, kad CTS Eventim veikla apsiriboja teisės patekti į trečiojo asmens organizuojamą laisvalaikio renginį perleidimu, mano, kad ši bendrovė tiesiogiai vartotojui neteikia su šia veikla susijusios paslaugos, nes tik koncertų organizatorius yra tiesioginis tokios paslaugos teikėjas.
22 Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra tikslios informacijos apie aplinkybes, kuriomis CTS Eventim vykdo savo veiklą, visų pirma kiek tai susiję su sutarties nuostatomis, reglamentuojančiomis CTS Eventim ir koncerto, dėl kurio atšaukimo vyksta ginčas pagrindinėje byloje, organizatoriaus santykius. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, konkrečiai – iš CTS Eventim rašytinių pastabų, matyti, kad šios šalys yra saistomos sutartinių santykių, pagal kuriuos CTS Eventim parduoda bilietus savo vardu, bet organizatoriaus naudai.
23 Antra, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis yra „nuotolinės prekybos sutartis“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 7 punktą, nes buvo sudaryta tarp DM ir CTS Eventim kaip verslininko, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą. Pastaroji sąvoka apima ne tik fizinį ar juridinį asmenį, kuris veikia pagal sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, bet ir fizinį ar juridinį asmenį, kuris kaip tarpininkas veikia šio verslininko vardu arba jo naudai (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Tiketa, C‑536/20, EU:C:2022:112, 31 punktas).
24 Taigi, siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, prejudicinį klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtimi galima remtis prieš vartotoją, kuris su tarpininku, veikiančiu savo vardu, bet laisvalaikio renginio organizatoriaus naudai, sudarė nuotolinės prekybos sutartį dėl teisės patekti į tokį renginį įsigijimo.
25 Direktyvos 2011/83 9–15 straipsniuose vartotojui suteikta teisė atsisakyti sutarties, be kita ko, sudarius nuotolinės prekybos sutartį, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 7 punktą, ir nustatytos naudojimosi šia teise sąlygos ir tvarka.
26 Taigi pagal Direktyvos 2011/83 9 straipsnio 1 dalį vartotojui iš principo numatytas 14 dienų terminas atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties, o pasinaudojus teise atsisakyti sutarties pagal šios direktyvos 12 straipsnio a punktą nustoja galioti šalių pareiga vykdyti tą sutartį.
27 Vis dėlto minėtos direktyvos 16 straipsnyje nustatytos šios teisės atsisakyti sutarties išimtys, be kita ko, šio straipsnio l punkte nurodytu atveju, kai teikiamos su laisvalaikio veikla susijusios paslaugos, jei sutartyje numatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis.
28 Šiuo klausimu iš pradžių reikėtų pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tais atvejais, kai Sąjungos teisės nuostatose aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, ji visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į pačios nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Möbel Kraft, C‑529/19, EU:C:2020:846, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
29 Darytina išvada, kad nacionalinėje teisėje paslaugai, kurią verslininkas teikia vartotojui, suteiktas teisinis pobūdis bet kuriuo atveju negali turėti įtakos Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punkto aiškinimui.
30 Pirma, kalbant apie klausimą, ar tarpininko, veikiančio renginio organizatoriaus naudai, atliekamas teisės patekti į laisvalaikio renginį perleidimas vartotojui yra su laisvalaikio veikla susijusios paslaugos teikimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktą, reikia patikrinti, ar tokie tarpininko ir vartotojo sutartiniai santykiai gali patekti į šios direktyvos 2 straipsnio 6 punkte vartojamą sąvoką „paslaugų sutartis“.
31 Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, kad ši sąvoka apibrėžta plačiai, kaip apimanti bet kokią sutartį, išskyrus pirkimo-pardavimo sutartį, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 5 punktą, pagal kurią verslininkas teikia arba įsipareigoja teikti paslaugą vartotojui, o vartotojas sumoka arba įsipareigoja sumokėti už ją kainą (šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo NK (Individualaus namo projektas), C‑208/19, EU:C:2020:382, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32 Pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 5 punktą sąvoka „pirkimo-pardavimo sutartis“ apibrėžta kaip sutartis, pagal kurią verslininkas perduoda arba įsipareigoja perduoti prekių nuosavybės teises vartotojui, o vartotojas sumoka arba įsipareigoja sumokėti jų kainą, įskaitant sutartis, kurių dalykas gali būti ir prekės, ir paslaugos. Be to, sąvoka „prekė“ apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio 3 punkte kaip iš esmės reiškianti materialų kilnojamąjį daiktą, išskyrus daiktus, parduodamus vykdant sprendimą arba kitas teismo nustatytas priemones.
33 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, remiantis sutartiniais DM ir CTS Eventim santykiais, pagrindinė šios bendrovės prievolė yra susijusi su teisės patekti į laisvalaikio renginį, nurodytą pagrindinėje byloje nagrinėjamuose bilietuose, perleidimu.
34 Taigi konstatuotina, kad tokie sutartiniai santykiai, kurie iš esmės susiję su teisės, o ne daikto perleidimu, paprastai patenka į „paslaugų sutarties“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 6 punktą. Todėl verslininko atliekamas jos vykdymas yra paslaugų teikimas pagal šios direktyvos 16 straipsnio l punktą.
35 Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, jog aplinkybės, kad teisė ar leidimai užfiksuoti dokumentuose, kuriais, kaip tokiais, galima prekiauti, nepakanka, kad jiems būtų taikomos Sutarties nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo, o ne nuostatos dėl laisvo paslaugų teikimo (šiuo klausimu žr. 1999 m. spalio 21 d. Sprendimo Jägerskiöld, C‑97/98, EU:C:1999:515, 35 ir 36 punktus).
36 Be to, reikia patikrinti, ar verslininko, veikiančio renginio organizatoriaus naudai, atliekamas teisės patekti į laisvalaikio renginį perleidimas gali būti laikomas su laisvalaikio veikla susijusi paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktą.
37 Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šioje nuostatoje išvardytos skirtingos paslaugų kategorijos atitinka sektorines išimtis, kurios bendrai taikomos atitinkamuose sektoriuose teikiamoms paslaugoms, išskyrus paslaugas, kurios neturi būti įvykdytos tam tikrą dieną arba per tam tikrą laikotarpį (pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo EasyCar, C‑336/03, EU:C:2005:150, 22 ir 24 punktus).
38 Kadangi Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktas iš esmės apima visas laisvalaikio sektoriuje teikiamas paslaugas, iš žodžio „susijęs“ vartojimo matyti, kad šioje nuostatoje numatyta išimtis apima ne tik paslaugas, kuriomis tiesiogiai siekiama įgyvendinti pačią laisvalaikio veiklą.
39 Taigi konstatuotina, kad teisės patekti į laisvalaikio renginį perleidimas savaime yra su šia veikla susijusi paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktą.
40 Vis dėlto iš šios nuostatos formuluotės nematyti, kiek tokią paslaugą, nors ir patenkančią į minėtos nuostatos taikymo sritį, gali teikti kitas asmuo nei pats laisvalaikio veiklos organizatorius.
41 Šiuo klausimu, kiek tai susiję su Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punkto kontekstu, pažymėtina, kad pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c ir d punktus verslininkas, prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį arba atitinkamą pasiūlymą, privalo vartotojui nurodyti, jei taikoma, be kita ko, prekiautojo, kurio naudai jis veikia, tapatybę.
42 Taigi Direktyvoje 2011/83 aiškiai numatyta, kad į jos taikymo sritį patenkančią sutartį gali sudaryti verslininkas, įgyvendindamas sutartinius santykius, pagal kuriuos jis veikia kito verslininko naudai.
43 Darytina išvada, kad aplinkybė, jog paslaugą teikia ne pats laisvalaikio veiklos organizatorius, o jo naudai veikiantis tarpininkas, nedraudžia tokios paslaugos laikyti susijusios su minėta veikla.
44 Be to, kalbant apie Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktu siekiamą tikslą, pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 49 konstatuojamosios dalies, juo siekiama apsaugoti verslininką nuo rizikos, susijusios su tam tikrų jo išteklių skyrimu, kuriuos jam gali būti sunku panaudoti, jeigu buvo pasinaudota teise atsisakyti sutarties, be kita ko, kultūros ar sporto renginių atveju.
45 Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktu siekiama, be kita ko, įtvirtinti tam tikrų paslaugų teikėjų interesų apsaugą, kad šie nepatirtų neproporcingų sunkumų, susijusių su rezervuotų paslaugų atsisakymu be mokesčio ir nenurodant priežasčių, kai vartotojas pareiškia atsisakymą prieš pat numatytą šios paslaugos teikimo datą (pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo EasyCar, C‑336/03, EU:C:2005:150, 28 punktą).
46 Iš abiejų pirmesnių punktų matyti, kad šioje nuostatoje numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtis gali būti taikoma tik paslaugoms, teikiamoms vykdant sutartinį įsipareigojimą vartotojui, kurio išnykimas atsisakius sutarties pagal Direktyvos 2011/83 12 straipsnio a punktą keltų atitinkamos veiklos organizatoriui riziką, susijusią su taip atsilaisvinusių išteklių suteikimu.
47 Taigi tarpininko atliekamas teisės patekti į renginį perleidimas gali būti laikomas su šia laisvalaikio veikla susijusia paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktą, tik tiek, kiek ši rizika tenka atitinkamos veiklos organizatoriui.
48 Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, ar tuo momentu, kai vartotojas remiasi savo teise atsisakyti sutarties, verslininkui prireikus būtų įmanoma kitaip panaudoti išteklius, kurie atsilaisvintų dėl pasinaudojimo šia teise, visų pirma perparduodant atitinkamus bilietus kitiems klientams. Iš tiesų Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punkto taikymas negali priklausyti nuo tokio kiekvieno atvejo aplinkybių vertinimo.
49 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagal CTS Eventim ir koncerto, dėl kurio atšaukimo kilo ginčas pagrindinėje byloje, organizatorių siejančias sutarties sąlygas organizatorius privalo atleisti CTS Eventim nuo bet kokios atsakomybės tuo atveju, kai pirkėjas prašo grąžinti bilieto kainą. Taigi, nutraukus pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį po to, kai DM atsisakė sutarties, koncerto organizatorius turėtų grąžinti DM iš CTS Eventim įsigytų bilietų pirkimo kainą.
50 Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) CTS Eventim perleista teisė DM patekti į koncertą, dėl kurio atšaukimo kilo ginčas pagrindinėje byloje, yra su laisvalaikio veikla susijusi paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktą.
51 Antra, dėl klausimo, ar sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti laikoma numatančia konkrečią paslaugų teikimo datą arba laikotarpį, konstatuotina, kad pagal savo dalyką sutartis dėl teisės patekti į laisvalaikio renginį perleidimo būtinai turi būti įvykdyta per laikotarpį nuo perleidimo dienos iki dienos, kurią turi vykti veikla, kurioje dalyvauti leidžia ši teisė.
52 Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, ar teisę patekti perleidžia pats laisvalaikio veiklos organizatorius, ar tarpininkas.
53 Taigi sutartis dėl teisės patekti į laisvalaikio renginį perleidimo, sudaryta tarpininko, veikiančio savo vardu, bet šios veiklos organizatoriaus naudai, turi būti laikoma numatančia specialią paslaugos teikimo datą arba laikotarpį, nes numatyta, kad ši veikla turi vykti tam tikrą dieną ar tam tikrą laikotarpį.
54 Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, būtent taip yra pagrindinėje byloje, nes numatyta, kad koncertas, į kurį patekti leidžia teisės, kurias CTS Eventim perleido DM, turi vykti konkrečią dieną.
55 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą atsakytina: Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtimi galima remtis prieš vartotoją, kuris su tarpininku, veikiančiu savo vardu, bet laisvalaikio veiklos organizatoriaus naudai, sudarė nuotolinės prekybos sutartį dėl teisės patekti į tą laisvalaikio renginį įsigijimo, jeigu, pirma, dėl sutarties atsisakymo pagal šios direktyvos 12 straipsnio a punktą nustojus galioti pareigai vartotojo atžvilgiu vykdyti šią sutartį atitinkamos veiklos organizatoriui kiltų rizika, susijusi su taip atsilaisvinusių išteklių suteikimu, ir, antra, numatyta, kad laisvalaikio veikla, kurioje dalyvauti leidžia ši teisė, turi vykti konkrečią dieną arba konkrečiu laikotarpiu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 16 straipsnio l punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtimi galima remtis prieš vartotoją, kuris su tarpininku, veikiančiu savo vardu, bet laisvalaikio veiklos organizatoriaus naudai, sudarė nuotolinės prekybos sutartį dėl teisės patekti į tą laisvalaikio renginį įsigijimo, jeigu, pirma, dėl sutarties atsisakymo pagal šios direktyvos 12 straipsnio a punktą nustojus galioti pareigai vartotojo atžvilgiu vykdyti šią sutartį atitinkamos veiklos organizatoriui kiltų rizika, susijusi su taip atsilaisvinusių išteklių suteikimu, ir, antra, numatyta, kad laisvalaikio veikla, kurioje dalyvauti leidžia ši teisė, turi vykti konkrečią dieną arba konkrečiu laikotarpiu.
Parašai.