2014 m. vasario 19 d. pareikštas ieškinys byloje Italija prieš Komisiją

(Byla T-122/14)

Proceso kalba: italų

Šalys

Ieškovė: Italijos Respublika, atstovaujama avvocato dello Stato S. Fiorentino ir G. Palmieri

Atsakovė: Europos Komisija

Reikalavimai

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

panaikinti ginčijamą sprendimą,

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šiuo ieškiniu ginčijamas 2013 m. gruodžio 9 d. Europos Komisijos sprendimas Nr. C(2013) 8681 galutinis, kuriuo, vykdydama 2011 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-496/09, Komisija įpareigojo Italijos Respubliką sumokėti 6.252.000 EUR sumą kaip periodinę baudą.

Ginčijamas sprendimas susijęs su antruoju vėlavimo pusmečiu, t. y. su laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d.

Italijos Respublika nurodė tokius ieškinio pagrindus:

Pirmasis ieškinio pagrindas, susijęs su SESV 260 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies antros pastraipos pažeidimu, taip pat sprendimo, kurį reikia įvykdyti, pažeidimu, kiek tai susiję su reikalavimais įmonėms, kurioms taikomas „concordato preventivo” arba „amministrazione concordata”.

Šiuo atžvilgiu tvirtinama, kad sprendime iš pasibaigus referenciniam pusmečiui likusios grąžintinos pagalbos neatimami reikalavimai, pateikti įmonėms skolininkėms, kurios yra nemokios arba kurioms yra iškeltos bankroto bylos, atitinkamose bylose, procesuose ar procedūrose, nors Italijos vyriausybė ir mano, kad tai yra reikalavimai, dėl kurių susigrąžinimo valstybė narė parodė visą reikalingą rūpestingumą ir kurie dėl to turėjo būti neįtraukti į pagal vykdytiną sprendimą likusios grąžintinos pagalbos sumą.

Antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 14 straipsnio pažeidimu ir 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3) 11 straipsnio klaidingu taikymu.

Šiuo atžvilgiu tvirtinama, kad sprendimu Italijos valdžios institucijoms nurodyta sumoms, kurias įmonės turi sumokėti kaip grąžintiną valstybės pagalbą, taikyti sudėtinį palūkanų dydį, kaip numatyta Reglamento Nr. 794/2004 11 straipsnyje. Italijos vyriausybė tai ginčija ir tvirtina, kad – atsižvelgiant taip pat į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (ir visų pirma į 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Département du Loiret ir Scott SA (C-295/07)) – tokia palūkanų apskaičiavimo tvarka negali būti taikoma sprendimams susigrąžinti valstybės pagalbą, priimtiems prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 794/2004, ir tuo labiau sprendimams, priimtiems prieš Komisijos pranešimo apie palūkanų dydžius, taikytinus neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo atvejais (OL C 110, 2003 8 5, p. 21), paskelbimą.