BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. birželio 9 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymas – Periodinė bauda – Sprendimas patvirtinti periodinę baudą – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimui taikytinų palūkanų apskaičiavimo metodas – Sudėtinės palūkanos“
Byloje T‑122/14
Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, G. Conte ir B. Stromsky,
atsakovę,
dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2013 m. gruodžio 6 d. Komisijos sprendimą C(2013) 8681 final, kuriuo Komisija, vykdydama 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑496/09, EU:C:2011:740), nustatė periodinės baudos, kurią Italijos Respublika turi sumokėti už pusmetį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d., dydį,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Frimodt Nielsen (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse ir A. M. Collins,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. sausio 27 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
Sprendimas, susijęs su neteisėta ir nesuderinama pagalba (sprendimas susigrąžinti pagalbą)
1 1999 m. gegužės 11 d. Sprendimu 2000/128/EB dėl Italijos taikomos pagalbos schemos užimtumui skatinti (OL L 42, 2000, p. 1, toliau – sprendimas susigrąžinti pagalbą) Europos Komisija nurodė Italijos Respublikai susigrąžinti neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka pripažintą pagalbą, kuri buvo suteikta siekiant skatinti užimtumą. 1999 m. birželio 4 d. Pranešimu SG(99) D/4068 Komisija Italijos Respubliką informavo apie sprendimą susigrąžinti pagalbą.
2 Italijos Respublikos pateiktas skundas dėl sprendimo susigrąžinti pagalbą buvo atmestas 2002 m. kovo 7 d. Sprendimu Italija / Komisija (C‑310/99, EU:C:2002:143).
Ieškinys ir sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo
3 Dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2002 m. kovo 15 d.) Komisija pagal EB 88 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad per nustatytą terminą nesiimdama visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjų būtų susigrąžinta ginčijamu sprendimu neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka pripažinta pagalba, ir – bet kuriuo atveju – nepranešdama apie priimtas priemones Italijos Respublika neįvykdė jai pagal sprendimą susigrąžinti pagalbą ir EB sutartį tenkančių įsipareigojimų.
4 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimu Komisija / Italija (C‑99/02, toliau – sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo, EU:C:2004:207) Teisingumo Teismas patenkino Komisijos ieškinį ir nusprendė, kad per nustatytą terminą nesiimdama visų būtinų priemonių, kad sprendimu susigrąžinti pagalbą neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka pripažinta pagalba būtų susigrąžinta iš jos gavėjų, Italijos Respublika neįvykdė jai pagal sprendimą susigrąžinti pagalbą tenkančių įsipareigojimų.
Naujas ieškinys ir sprendimas, kurį reikia įvykdyti
5 Dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. lapkričio 30 d.) Komisija Teisingumo Teismo paprašė, pirma, pripažinti, kad nesiimdama visų būtinų priemonių sprendimui dėl įsipareigojimų neįvykdymo įvykdyti Italijos Respublika neįvykdė jai pagal sprendimą susigrąžinti pagalbą ir pagal EB 228 straipsnio 1 dalį tenkančių įsipareigojimų, ir, antra, nurodyti, kad Italijos Respublika Komisijai sumokėtų iš pradžių skirtą 285 696 eurų periodinę baudą (ji vėliau buvo sumažinta iki 244 800 eurų), apskaičiuotą už kiekvieną dieną, kurią vėluojama įvykdyti sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nuo sprendimo paskelbimo šioje naujoje byloje dienos iki tol, kol bus įvykdytas sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
6 2011 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimu Komisija / Italija (C‑496/09, EU:C:2011:740, toliau – sprendimas, kurį reikia įvykdyti) Komisijos ieškinys buvo patenkintas.
7 Sprendime, kurį reikia įvykdyti, Teisingumo Teismas pateikė tokį vertinimą:
„52. <...> reikia nustatyti mokėti Italijos Respublikai periodinę sumą, apskaičiuotą, padauginus bazinę sumą iš neteisėtos pagalbos, kuri dar negrąžinta arba nebuvo įrodytas jos grąžinimas, procentinės dalies, apskaičiuojamos nuo bendros šio sprendimo paskelbimo dieną negrąžintos sumos <...>
53. Šiuo atžvilgiu apskaičiuojant baudos dydį šioje byloje į minėtos pagalbos grąžinimą galima būtų atsižvelgti tik su vienintele sąlyga, jei Komisija apie tai buvo informuota ir galėjo įvertinti jai šiuo tikslu pateiktų įrodymų tinkamumą <...>
54. Todėl reikia nustatyti periodišką baudos mokėjimą kas pusmetį, kad Komisija galėtų įvertinti progresą, padarytą vykdant grąžinimo procedūras, atsižvelgiant į situaciją aptariamo laikotarpio pabaigoje, sudarant galimybę atsakove esančiai valstybei narei turėti pakankamai laiko surinkti ir perduoti Komisijai informaciją, kuria remiantis galima būtų nustatyti neteisėtai sumokėtų sumų grąžinimą už atitinkamą laikotarpį.
55. Taigi bauda turi būti nustatoma kas pusmetį, o jos suma apskaičiuojama padauginus bazinę sumą iš neteisėtos pagalbos, kuri dar negrąžinta arba nebuvo įrodytas jos grąžinimas pasibaigus atitinkamam laikotarpiui, procentinės dalies, skaičiuojamos nuo bendros šio sprendimo paskelbimo dieną negrąžintos sumos.
<…>
67. <...> Teisingumo Teismas mano, kad yra tinkama šioje byloje nustatyti kas pusmetį mokamą 30 milijonų eurų baudą.
68. Todėl reikia įpareigoti Italijos Respubliką sumokėti Komisijai į jos sąskaitą „Europos Sąjungos nuosavi ištekliai“ baudą, kurios suma gaunama padauginus 30 milijonų eurų bazinę sumą iš neteisėtos ir nesuderinama pripažintos pagalbos, kuri pasibaigus aptariamam laikotarpiui dar nebuvo grąžinta arba nebuvo įrodytas jos grąžinimas, procentinės dalies, skaičiuojamos nuo bendros šio sprendimo paskelbimo dieną negrąžintos sumos. Ši bauda mokama kas pusmetį, kiek vėluojama priimti [sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo (EU:C:2004:207)] įgyvendinimo priemones, skaičiuojant nuo šio sprendimo priėmimo iki minėto [sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo (EU:C:2004:207)] įgyvendinimo.
<…>
69. Reikia priminti, <...> kad atitinkama valstybė narė Komisijai turi pateikti tiesioginių ir patikimų [sprendimo susigrąžinti pagalbą] įgyvendinimo ir aptariamos neteisėtos pagalbos grąžintų sumų įrodymų.
<…>
72. Kalbant apie atvejus, kada aptariama pagalba turi būti išieškota iš bankrutuojančių įmonių arba tų, kurioms taikoma bankroto procedūra, kuria siekiama realizuoti turtą ir įvykdyti įsipareigojimus, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tai, kad įmonės susiduria su sunkumais arba bankrutuoja, neturi poveikio įsipareigojimui grąžinti pagalbą <...>
73. Tačiau pagal taip pat nusistovėjusią teismo praktiką ankstesnė padėtis iš esmės gali būti atkurta, o dėl neteisėtai suteiktos pagalbos atsiradęs konkurencijos iškraipymas panaikintas, įtraukus į balansą įsipareigojimą sugrąžinti atitinkamą pagalbą.
74. Siekiant apskaičiuoti baudą šioje byloje Italijos Respublika turi pateikti Komisijai aptariamų reikalavimų įregistravimo vykdant bankroto procedūrą įrodymus. To negalėdama padaryti ši valstybė narė turi pateikti visus įrodymus, kad dėl to ėmėsi visų reikiamų priemonių. Ypač tuo atveju, kai buvo atmestas prašymas įregistruoti reikalavimą, ji turi įrodyti, kad pagal nacionalinę teisę taikė visas procedūras, siekdama užginčyti tokį atmetimą.
75. Todėl, priešingai nei tvirtina Komisija, Italijos Respublika neturi pareigos, siekiant apskaičiuoti baudą šioje byloje ir, kalbant apie bankrutuojančias įmones arba tas, kurioms taikoma bankroto procedūra, pateikti ne tik skolinių reikalavimų įtraukimo prie šių įmonių įsipareigojimų įrodymus, bet ir jų turto pardavimo rinkos sąlygomis įrodymus. Be to, kaip teisingai tvirtina ši valstybė narė, siekiant patenkinti Komisijos prašymą dėl baudų, mokamų dėl šio sprendimo nevykdymo, neturi būti atsižvelgiama į sumas, kurios dar neišieškotos iš bankrutuojančių įmonių, tačiau kurioms išieškoti ši valstybė narė ėmėsi visų būtinų priemonių. Priešingu atveju tokia bauda netektų pritaikomo pobūdžio ir proporcingumo pripažintam įsipareigojimų neįvykdymui, <...> nustatant Italijos Respublikai piniginę naštą, kuri susijusi su pačia bankroto procedūra bei nežinia, kiek ji truks, su kuo ši valstybė narė nėra tiesiogiai susijusi.“
8 Atlikęs savo vertinimą Teisingumo Teismas nusprendė, kad, pirma, iki datos, kurią pasibaigė 2008 m. vasario 1 d. Komisijos pagal EB 228 straipsnį pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nustatytas terminas, nesiimdama visų priemonių sprendimui dėl įsipareigojimų neįvykdymo įgyvendinti, Italijos Respublika neįvykdė jai pagal sprendimą susigrąžinti pagalbą ir pagal EB 228 straipsnio 1 dalį tenkančių įsipareigojimų (sprendimo, kurį reikia įvykdyti, rezoliucinės dalies 1 punktas).
9 Antra, sprendimo, kurį reikia įvykdyti, rezoliucinės dalies 2 punkte Teisingumo Teismas nusprendė įpareigoti Italijos Respubliką sumokėti Komisijai į jos sąskaitą „Europos Sąjungos nuosavi ištekliai“ baudą, kurios suma gaunama padauginus 30 milijonų eurų bazinę sumą iš neteisėtos ir nesuderinama pripažintos pagalbos, „kuri pasibaigus aptariamam laikotarpiui dar nebuvo grąžinta arba nebuvo įrodytas jos grąžinimas“ (toliau – dar nesusigrąžintos pagalbos suma), procentinės dalies, skaičiuojamos nuo bendros „[sprendimo, kurį reikia įvykdyti (EU:C:2011:740)], paskelbimo dieną negrąžintos sumos“ (toliau –2011 m. lapkričio 17 d. nesusigrąžinta pagalbos suma); ši bauda mokama kas pusmetį, kiek vėluojama priimti sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo įgyvendinimo priemones, skaičiuojant nuo sprendimo, kurį reikia įvykdyti, iki sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo įgyvendinimo.
Prašymas išaiškinti teismo sprendimą ir aiškinamoji nutartis
10 Dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 14 d.) Italijos Respublika, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 43 straipsniu ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 158 straipsniu, pateikė prašymą išaiškinti sprendimo, kurį reikia įvykdyti, motyvuojamosios dalies 52, 55 ir 68 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą.
11 Taigi dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 14 d.) Italijos Respublika paprašė Teisingumo Teismo, pirma, sprendimo, kurį reikia įvykdyti, motyvuojamosios dalies 52, 55 ir 68 punktuose ir rezoliucinės dalies 2 punkte pateiktą frazę „sprendimo[, kurį reikia įvykdyti (EU:C:2011:740),] paskelbimo dieną negrąžintos sumos“ aiškinti taip, kad ji reiškia iki dienos, kurią per procesą buvo baigtas įrodymų rinkimo etapas, t. y. kai paaiškėjo faktinė padėtis, į kurią atsižvelgdamas Teisingumo Teismas išsprendė bylą, dar nesusigrąžintas sumas, ir, antra, to paties sprendimo motyvuojamosios dalies 52, 55 ir 68 punktuose ir rezoliucinės dalies 2 punkte vartojamą frazę „kuri dar negrąžinta arba nebuvo įrodytas jos grąžinimas pasibaigus atitinkamam laikotarpiui“ aiškinti taip, kad ji, vertinant Italijos Respublikos kas pusmetį padarytą pažangą grąžinant atitinkamą pagalbą, įpareigoja Komisiją atsižvelgti ne tik į prieš pasibaigiant pusmečiui Komisijai pateiktus su šiuo pusmečiu susijusius dokumentus, bet ir į bet kurį kitą dokumentą, susijusį su atitinkamu pusmečiu.
12 2013 m. liepos 11 d. Nutartimi Komisija / Italija (C‑496/09 INT, toliau – aiškinamoji nutartis, EU:C:2013:461) Teisingumo Teismas Italijos Respublikos prašymą išaiškinti atmetė kaip nepriimtiną.
13 Teisingumo Teismas nusprendė, kad „sprendimo, kurį [reikia įvykdyti (EU:C:2011:740)], rezoliucinė dalis, atsižvelgiant į jo 52, 55 ir 68 punktuose nurodytus motyvus, aiškiai yra susijusi su minėto sprendimo paskelbimo diena kaip atskaitos diena nustatant bendrą dar nesusigrąžintos pagalbos sumą, kuria remiantis apskaičiuojamas šiai valstybei narei paskirtos piniginės baudos laipsniškai mažėjantis mokėjimas“ (aiškinamosios nutarties 9 punktas).
14 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „neginčijama, jog toks griežtai pažodinis sprendimo, kurį [reikia įvykdyti (EU:C:2011:740)], rezoliucinės dalies aiškinimas gali pateisinti Komisijos, jai siekiant apskaičiuoti sumų, kurios turi būti laikomos nesusigrąžintinomis pasibaigus nurodytam šešių mėnesių laikotarpiui, procentinę dalį, atsižvelgimą tik į dokumentinius įrodymus, kuriuos ji gavo prieš pasibaigiant atitinkamam laikotarpiui“ (aiškinamosios nutarties 10 punktas).
15 Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Italijos Respublikos prašymu <...> siekiama užginčyti tokio griežtai pažodinio sprendimo, kurį [reikia įvykdyti (EU:C:2011:740)], rezoliucinės dalies skaitymo sukeliamas pasekmes. Tačiau toks ginčijimas negali atitikti nei [Teisingumo Teismo] [s]tatuto 43 straipsnio ir [Teisingumo Teismo] [p]rocedūros reglamento 158 straipsnio 1 dalies, nei Teisingumo Teismo sprendimams taikomo res judicata principo.“ (aiškinamosios nutarties 11 punktas)
16 Taigi, „[k]adangi minėtas prašymas nebuvo pagrįstas jokiu sunkumu, susijusiu su sprendimo, kurį [reikia įvykdyti (EU:C:2011:740)], prasme ir apimtimi, jis turi būti pripažintas nepriimtinu.“ (aiškinamosios nutarties 12 punktas)
Pirmasis sprendimas ir Bendrojo Teismo sprendimas dėl pirmojo periodinės baudos mokėjimo
17 2013 m. kovo 11 d. Italijos Respublikai buvo pranešta apie 2013 m. kovo 7 d. Komisijos sprendimą C(2013) 1264 final, kuriuo, vykdant sprendimą, kurį reikia įvykdyti, jai nurodyta į sąskaitą „Europos Sąjungos nuosavi ištekliai“ sumokėti 16 533 000 eurų sumą kaip periodinę baudą, mokėtiną už pirmąjį pusmetį.
18 2013 m. gegužės 21 d. pagal SESV 263 straipsnį Italijos Respublika kreipėsi į Bendrąjį Teismą pareikšdama ieškinį dėl pastarojo sprendimo (byla T‑268/13).
19 2014 m. spalio 21 d. Sprendimu Italija / Komisija (T‑268/13, toliau – Bendrojo Teismo sprendimas dėl pirmojo periodinės baudos mokėjimo, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:900) Bendrasis Teismas atmetė Italijos Respublikos ieškinį.
Antrasis sprendimas dėl periodinės baudos dydžio (ginčijamas sprendimas)
20 Italijos valdžios institucijoms suteikusi galimybę pateikti pastabų dėl jos atlikto preliminaraus vertinimo, 2013 m. gruodžio 6 d. Komisija priėmė sprendimą C(2013) 8681 final, kuriuo, vykdydama sprendimą, kurį reikia įvykdyti, Komisija nustatė Italijos Respublikai skirtos periodinės baudos, mokėtinos už antrąjį pusmetį, dydį (toliau – ginčijamas sprendimas).
21 Ginčijamame sprendime Komisija visų pirma įvertino Italijos Respublikos padarytą pažangą, kiek tai susiję su pagalbos susigrąžinimu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d.), ir nustatė, kad 2012 m. lapkričio 17 d. dar nesusigrąžinta pagalba sudarė 20,84 % pagalbos, kuri turėjo būti susigrąžinta sprendimo, kurį reikia įvykdyti, paskelbimo dieną. Tuo remdamasi Komisija Italijos Respublikai skyrė baudą, atitinkančią 20,84 % bazinės 30 milijonų eurų sumos, t. y. 6 252 000 eurų.
Procesas ir šalių reikalavimai
22 Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. vasario 19 d.) Italijos Respublika pareiškė šį ieškinį.
23 Taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas šalių paprašė atsakyti į kelis klausimus ir pateikti įvairių su byla susijusių dokumentų.
24 Pirma, Bendrasis Teismas paprašė Italijos Respublikos patikslinti, ar priėmus sprendimą dėl pirmojo periodinės baudos mokėjimo, kuriame jis atmetė pagrindą, sutampantį su šioje byloje pateiktu pirmuoju ieškinio pagrindu, ji ir toliau juo remiasi.
25 Per nustatytą laikotarpį Italijos Respublika Bendrajam Teismui nurodė atsisakanti pirmojo ieškinio pagrindo; Bendrasis Teismas tai užregistravo.
26 Antra, Bendrasis Teismas paprašė šalių paaiškinti, ar sudėtinių palūkanų taikymas šioje byloje galėjo turėti įtakos periodinės baudos dydžiui, kuris yra ginčijamo sprendimo dalykas. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, Komisija privalėtų patikslinti savo teiginį, kad šioje byloje pateiktas antrasis ieškinio pagrindas turi būti pripažintas nepriimtinu arba nereikšmingu, o Bendrasis Teismas neturėtų nagrinėti klausimo dėl atsižvelgimo į sudėtines palūkanas teisėtumo.
27 Per nustatytą laikotarpį šalys Bendrajam Teismui pateikė savo atsakymus į šį klausimą.
28 Trečia, Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti pastabų dėl galimos 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A (C‑89/14, EU:C:2015:537) įtakos siekiant atsakyti į antrąjį ieškinio pagrindą.
29 Per nustatytą laikotarpį šalys Bendrajam Teismui pateikė savo atsakymus į šį klausimą.
30 Ketvirta, Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti dokumentų, kurie iš esmės jam leistų patvirtinti, kad Italijos Respublika sutiko nesilaikyti Codice civile (Italijos civilinis kodeksas) 1282 ir 1283 straipsniuose nustatytos taisyklės, kiek tai susiję su sudėtinių palūkanų taikymu susigrąžinant ginčijamą valstybės pagalbą (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 29 ir 32 punktus) per visą nagrinėjamą laikotarpį.
31 Per nustatytą laikotarpį Komisija Bendrajam Teismui pateikė prašomus dokumentus, kurie taip pat buvo perduoti Italijos Respublikai. Buvo pateikti tokie dokumentai:
– 2013 m. birželio 12 d. Komisijos laiškas Italijos Respublikai, kuriame pateiktas preliminarus vertinimas dėl pažangos vykdant susigrąžinimą, padarytos per antrąjį pusmetį po to, kai buvo paskelbtas sprendimas, kurį reikia įvykdyti,
– 2003 m. spalio 31 d. Komisijos laiškas Italijos Respublikai, kuriame priminta, kad „apskaičiuojant susigrąžintinos sumos dydį reikėtų atsižvelgti į sudėtines palūkanas pagal Komisijos pranešimą dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą <…>“,
– 2004 m. sausio 29 d. Komisijos laiškas Italijos Respublikai, kuriame taip pat priminta, kad apskaičiuojant susigrąžintinos sumos dydį reikėtų atsižvelgti į sudėtines palūkanas pagal Komisijos pranešimą dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą (OL L 110, 2003, p. 21),
– 2005 m. sausio 17 d. Italijos Respublikos laiškas Komisijai, prie kurio pridėtame dokumente Komisijai buvo pateikti su neteisėta pagalba susiję skaičiavimai ir patikslinta, kad, „kaip nurodė Komisijos tarnybos, palūkanos buvo apskaičiuotos nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų, remiantis referencine palūkanų norma, nustatyta laikantis Europos Sąjungos interneto svetainėje išdėstytų sąlygų“.
32 Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
33 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
34 Šiame etape grįsdama savo ieškinį Italijos Respublika remiasi vieninteliu ieškinio pagrindu (žr. šio sprendimo 24 ir 25 punktus). Ji tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiami taikytini teisės aktai, nes tam, kad būtų nustatytas periodinės baudos dydis, Komisija reikalavo į susigrąžintinos pagalbos sumą įtraukti sudėtines palūkanas. Tačiau, vadovaujantis teismo praktika, kiek tai susiję su sprendimais susigrąžinti pagalbą, kurie buvo priimti iki 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3, ir klaidų ištaisymas OL L 286, 2004, p. 3), įsigaliojimo datos, sudėtinės palūkanos gali būti įtrauktos, tik jei tai neprieštarauja pagal nacionalinę teisę įprastai taikomam metodui. Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra, nes pagal Italijos civilinio kodekso 1283 straipsnį palūkanos nuo nesumokėtų palūkanų automatiškai neskaičiuojamos.
35 Komisija teigia, kad šį pagrindą reikia pripažinti nepriimtinu ar nereikšmingu arba – bet kuriuo atveju – jį reikia atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime atlikto periodinės baudos skaičiavimo nepaveikė to sprendimo 34 punkte suformuluotas prašymas, kaip obiter dictum, į neteisėtą pagalbą įtraukti sudėtines palūkanas. Iš tikrųjų, dėl šio prašymo nepasikeitė Komisijos nustatytas periodinės baudos dydis, nes ji tik atsižvelgė į anksčiau Italijos valdžios institucijų pateiktus duomenis. Be to, Italijos Respublika negali ginčyti tame administracinės procedūros etape pateikto prašymo įtraukti sudėtines palūkanas, nes sprendime, kurį reikia įvykdyti (žr. 64 punktą), Teisingumo Teismas, nustatydamas bazinę periodinės baudos sumą, rėmėsi Italijos pateiktais duomenimis, kuriuose buvo atsižvelgta į sudėtines palūkanas. Taigi sudėtinių palūkanų įtraukimas yra ne tik teisėtas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktuose dėl pagalbos susigrąžinimo nustatytus kriterijus ir į šiuo klausimu šalių pasiektą susitarimą, bet taip pat siejamas su sprendimo, kurį reikia įvykdyti, res judicata galia.
Pirminės pastabos
Teisinis pagrindas
– Reglamentas (EB) Nr. 659/1999
36 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 14 straipsnio „Pagalbos susigrąžinimas“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„2. Pagalbą, kurią reikia išieškoti [susigrąžinti] pagal sprendimą išieškoti [susigrąžinti] pagalbą, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo pagalbos gavėjui dienos iki jos susigrąžinimo dienos.
3. <...> pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. <…>“
– Komisijos pranešimas dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą
37 Komisijos pranešime dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą, kuris buvo paskelbtas 2003 m. gegužės 8 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 110, 2003, p. 21), nurodyta:
„<...>
Komisijai ir valstybėms narėms lojaliai bendradarbiaujant, kai įgyvendinami tam tikri sprendimai dėl pagalbos grąžinimo, vis dėlto kyla klausimas, ar palūkanos turi būti paprastosios, ar sudėtinės <...> Atsižvelgiant į tikslą susigrąžinti neteisėtą pagalbą ir jo svarbą EB sutartyje numatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemai, Komisija mano, kad reikia skubiai aiškiai nustatyti savo poziciją šiuo klausimu.
<...>
Rinkos praktikoje paprastosios palūkanos paprastai apskaičiuojamos, kai lėšų gavėjas nesinaudoja šių palūkanų suma iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, pavyzdžiui, kai nagrinėjama suma pervedama tik pasibaigus šiam laikotarpiui; priešingai, sudėtinės palūkanos paprastai apskaičiuojamos, jeigu gali būti laikoma, kad kiekvienais metais (arba laikotarpiu) palūkanų suma sumokėta gavėjui, taip padidinant jo kapitalą, kurį jis gavo iš pradžių. Šiuo atveju pagalbos gavėjas gautų palūkanas nuo kiekvienu laikotarpiu išmokėtų palūkanų.
<...> Todėl atrodo, nepaisant galimų situacijų įvairovės, kad neteisėtos pagalbos poveikis yra suteikti lėšų pagalbos gavėjui laikantis tų pačių sąlygų kaip ir suteikiant vidutinės trukmės paskolą be palūkanų. Todėl sudėtinių palūkanų taikymas atrodo būtinas siekiant užtikrinti, jog būtų visiškai panaikintas dėl tokios situacijos susidaręs finansinis pranašumas.
Taigi Komisija informuoja valstybes nares ir suinteresuotąsias šalis, kad būsimuose sprendimuose, kuriuos ji gali priimti reikalaudama susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą, ji taikys sudėtiniu pagrindu apskaičiuotą referencinę normą, naudojamą apskaičiuojant regioninės pagalbos grynąjį subsidijų ekvivalentą. Remiantis įprasta rinkoje taikoma praktika, sudėtinės palūkanos turi būti skaičiuojamos kasmet. Remiantis tuo pačiu principu Komisija reikalauja, kad valstybės narės, vykdydamos sprendimus susigrąžinti pagalbą, kurie dar yra nagrinėjami, taikytų sudėtinių palūkanų nustatymo metodą, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja bendram [Sąjungos] teisės principui.“
– Reglamentas (EB) Nr. 794/2004
38 Reglamento Nr. 794/2004 V skyriuje įtvirtinti 9 ir 11 straipsniai yra susiję su palūkanų norma, taikoma susigrąžinant neteisėtą pagalbą.
39 Šio reglamento 9 straipsnio „Palūkanų normos nustatymo metodas“ 1 dalyje nustatyta:
„1. Jei kitaip nenumatyta kokiame nors specialiame sprendime, valstybės pagalbos, suteiktos pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, susigrąžinimui taikytina palūkanų norma – tai metinė procentinė norma, nustatoma kiekvieniems kalendoriniams metams.“
40 Reglamento Nr. 794/2004 11 straipsnio „Palūkanų taikymo metodas“ 2 dalyje nustatyta:
„Palūkanų norma taikoma pagrindinei sumai ir susikaupusioms palūkanoms iki tos dienos, kai pagalba bus susigrąžinta. Nuo susikaupusių palūkanų ankstesniaisiais metais skaičiuojamos palūkanos kiekvienais vėlesniaisiais metais.“
41 Reglamento Nr. 794/2004 VI skyriaus „Baigiamosios nuostatos“ 13 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Šis reglamentas buvo paskelbtas 2004 m. balandžio 30 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigaliojo 2004 m. gegužės 20 d. Remiantis šio reglamento 13 straipsnio penkta pastraipa, jo 11 straipsnis taikomas bet kuriam sprendimui susigrąžinti pagalbą, apie kurį pranešama po šio reglamento įsigaliojimo.
– Sprendimas susigrąžinti pagalbą
42 1999 m. gegužės 11 d. Komisija priėmė sprendimą susigrąžinti pagalbą ir apie jį Italijos Respublikai pranešė 1999 m. birželio 4 d. (žr. šio sprendimo 1 punktą). To sprendimo 1 ir 2 straipsniuose Komisija konstatavo, kad tam tikros Italijos Respublikos įgyvendintos užimtumo skatinimo priemonės, kurios neatitiko minėtuose straipsniuose nustatytų sąlygų, buvo nesuderinamos su vidaus rinka. Pagal sprendimo susigrąžinti pagalbą 3 straipsnį:
„Italija imasi būtinų priemonių susigrąžinti iš gavėjų neteisėtai suteiktą pagalbą, kuri neatitinka 1 ir 2 straipsniuose nurodytų sąlygų.
Pagalba susigrąžinama pagal nacionalinėje teisėje numatytas procedūras. Susigrąžintinos sumos mokamos su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo dienos, kurią šios sumos buvo perduotos pagalbos gavėjams, iki faktinio jų susigrąžinimo dienos. Palūkanos apskaičiuojamos pagal referencinę palūkanų normą, kuri taikoma regioninės pagalbos subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti.“
– Italijos teisė
43 Italijos civilinio kodekso 1283 straipsnyje nustatyta:
„Jei nenustatyta kitaip, palūkanos nuo nesumokėtų palūkanų skaičiuojamos tik nuo kreipimosi į teismą dienos arba pagal sutartį, sudarytą jau po jų mokėjimo termino, ir tik jeigu palūkanos yra susidariusios bent už šešis mėnesius.“
44 Kitaip nei byloje, kurioje buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas A2A (C‑89/14, EU:C:2015:537, 13 ir 14 punktai), nė viena šalis nesirėmė kokia nors kita šioje byloje taikytina Italijos teisės nuostata.
Kriterijai, susiję su periodinės baudos dydžio nustatymu
45 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu, kurį reikia įvykdyti, Teisingumo Teismas Italijos Respubliką įpareigojo mokėti baudą „kas pusmetį, kiek vėluojama priimti [sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo (EU:C:2004:207)] įgyvendinimo priemones“.
46 Sprendimo, kurį reikia įvykdyti, rezoliucinės dalies 2 punkte nurodomi tokie periodinės baudos dydžio nustatymo kriterijai:
– kas pusmetį, kiek vėluojama priimti sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo įgyvendinimo priemones,
– bauda, kurios suma gaunama padauginus 30 milijonų eurų bazinę sumą,
– iš pagalbos, kuri dar nebuvo grąžinta, procentinės dalies,
– skaičiuojamos nuo 2011 m. lapkričio 17 d. susigrąžintinos pagalbos sumos.
47 2013 m. kovo 7 d. pirmajame sprendime dėl periodinės baudos dydžio (žr. šio sprendimo 17 punktą ir ginčijamo sprendimo 3 ir 4 punktus) Komisija nustatė 16 533 000 eurų dydžio periodinę baudą, mokėtiną už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2012 d. gegužės 17 d., atsižvelgdama į tokius kriterijus:
– 2011 m. lapkričio 17 d. susigrąžintinos pagalbos suma sudarė 118 175 296 eurus,
– 2012 m. gegužės 17 d. pagalbos, kuri dar nebuvo susigrąžinta, suma sudarė maždaug 65 130 279 eurus, t. y. 55,11 % 2011 m. lapkričio 17 d. susigrąžintinos pagalbos sumos,
– 2012 m. gegužės 17 d. pagalbos, kuri dar nebuvo susigrąžinta, procentinę dalį (55,11 %) padauginus iš 30 milijonų eurų buvo gauta periodinės baudos, mokėtinos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., suma, t. y. 16 533 000 eurų.
48 2013 m. gruodžio 6 d. ginčijamo sprendimo 77–79 punktuose Komisija nustatė 6 252 000 eurų dydžio periodinę baudą, mokėtiną už laikotarpį nuo 2012 d. gegužės 17 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d., atsižvelgdama į tokius kriterijus:
– 2011 m. lapkričio 17 d. susigrąžintinos pagalbos suma sudarė 118 175 296 eurus;
– 2012 m. lapkričio 17 d. pagalbos, kuri dar nebuvo susigrąžinta, suma sudarė 24 627 937,21 euro, t. y. 20,84 % 2011 m. lapkričio 17 d. susigrąžintinos pagalbos sumos,
– 2012 m. lapkričio 17 d. pagalbos, kuri dar nebuvo susigrąžinta, procentinę dalį (20,84 %) padauginus iš 30 milijonų eurų buvo gauta periodinės baudos, mokėtinos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d., suma, t. y. 6 252 000 eurų.
49 Atsižvelgiant į tokias pirmines pastabas, susijusias su teisiniu pagrindu, ir į kriterijus, susijusius su periodinės baudos dydžio nustatymu, reikia įvertinti šalių argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
50 Pateikdama šį pagrindą Italijos Respublika iš esmės teigia, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek nustatydama periodinės baudos, mokėtinos už pusmetį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d., dydį Komisija neteisėtai atsižvelgė į sumas, į kurias buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos.
51 Šiuo klausimu aišku, kad, pirma, nustatydama 2011 m. lapkričio 17 d., t. y. sprendimo, kurį reikia įvykdyti, paskelbimo dieną, susigrąžintinos pagalbos dydį Komisija rėmėsi duomenimis, į kuriuos tikrai buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos.
52 Ginčijamo sprendimo 25 punkte Komisija pažymėjo, kad „visi Italijos valdžios institucijų pateikti skaičiavimai atitinka esamos pagalbos priemonių sumas 2007 m., kai buvo priimti oficialūs nurodymai dėl pagalbos išieškojimo“. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 32 punkte buvo paaiškinta, kad „iki 2007 m. Italijos valdžios institucijos esamai pagalbai taikė sudėtines palūkanas, kaip dėl to buvo susitarta su Komisijos tarnybomis“.
53 Be to, atsakydama į antrąją proceso organizavimo priemonę (žr. šio sprendimo 26 punktą) Komisija nurodė, kad „skaičiavimus, atitinkančius 2007 m. galiojusias pagalbos sumas, Italijos valdžios institucijos atliko taikydamos sudėtinių palūkanų normą neteisėtai suteiktai pagalbai“.
54 Pateikdama šį atsakymą Komisija priminė tai, kas išdėstyta ginčijamo sprendimo 29–33 punktuose, t. y. kad 2013 m. kovo 21 d. Italijos valdžios institucijos jai pranešė, jog, priešingai, nei buvo sutarta anksčiau, nuo 2007 m. jos nutraukia paprastųjų arba sudėtinių palūkanų skaičiavimą ir tokių palūkanų normos taikymą neteisėtai suteiktai pagalbai, kurią reikia susigrąžinti. Komisija taip pat patikslino, kad „2007 m. mokėtinos sumos niekada nebuvo patikslintos, atsižvelgiant į taikytinas palūkanas“, ir kad dėl šios priežasties ginčijamo sprendimo 34 punkte ji Italijos valdžios institucijų paprašė nuo 2007 m. taikyti sudėtinių palūkanų normą neteisėtai suteiktai pagalbai.
55 Per teismo posėdį šalys taip pat sutarė, kad 2011 m. lapkričio 17 d. susigrąžintinos pagalbos suma, į kurią buvo atsižvelgta ginčijamame sprendime, atspindi situaciją 2007 m., kai Teisingumo Teismas priėmė savo sprendimą. Taigi duomenys, į kuriuos buvo atsižvelgta tuo momentu, buvo apibrėžti 2011 m. lapkričio 17 d. remiantis Italijos Respublikos pateiktais duomenimis, kai ši 2007 m. išsiuntė oficialius nurodymus dėl pagalbos išieškojimo. Neginčijama, kad į šiuos duomenis, bent jau iki 2007 m., buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos.
56 Remiantis tuo, kad į 2011 m. lapkričio 17 d. susigrąžintiną pagalbą buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos, galima manyti, jog apskaičiuojant periodinės baudos, mokėtinos už pusmetį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d., dydį pagal šio sprendimo 46 ir 48 punktuose nurodytą formulę buvo taip pat atsižvelgta į duomenis, į kuriuos buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos. Pačiu ginčijamu sprendimu buvo užbaigta baudos, mokėtinos už pusmetį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d., patvirtinimo procedūra ir pateiktas kaltinimas Italijos Respublikai, todėl pastaroji gali ginčyti jo teisėtumą ir tuo tikslu remtis faktiniais ir teisiniais pagrindais, kaip numatyta Bendrojo Teismo procedūros reglamente.
57 Antra, reikia nustatyti, ar esama teisinio pagrindo, leidžiančio nagrinėjamu atveju taikyti sudėtines palūkanas, kurio egzistavimą Italijos Respublika ginčija savo ieškinyje.
58 Pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad atitinkama valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų susigrąžinta iš gavėjo. Pagal šio reglamento 14 straipsnio 2 dalį pagalba, kurią reikia susigrąžinti pagal sprendimą susigrąžinti pagalbą, apima ir palūkanas. Tačiau pastarojoje nuostatoje nepatikslinama, ar šių palūkanų normos turi būti skaičiuojamos nuo pagrindinės sumos, ar nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų (2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 26 punktas).
59 Pirma, šiuo klausimu reikia pažymėti, jog nors Reglamento Nr. 794/2004 11 straipsnio 2 dalyje skelbiama, kad palūkanų norma skaičiuojama nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų iki tos dienos, kai pagalba bus susigrąžinta, ir kad nuo susikaupusių palūkanų ankstesniais metais skaičiuojamos palūkanos kiekvienais vėlesniais metais, reikia turėti omenyje, kad pagal šio reglamento 13 straipsnio penktą pastraipą ši nuostata taikoma tik sprendimams susigrąžinti pagalbą, apie kuriuos pranešta po minėto reglamento įsigaliojimo, t. y. po 2004 m. gegužės 20 d. (2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 27 punktas).
60 Taigi, kadangi apie sprendimą susigrąžinti pagalbą, kuriuo šioje byloje norima susigrąžinti pagalba buvo pripažinta nesuderinama su vidaus rinka, Italijos Respublikai buvo pranešta 1999 m. birželio 4 d., t. y. prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 794/2004, šio reglamento 11 straipsnio 2 dalis šioje byloje netaikoma ratione temporis (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 28 punktą).
61 Antra, kiek tai susiję su klausimu, kurie teisės aktai buvo taikomi prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 794/2004, kad būtų galima nustatyti, kokias palūkanas – paprastąsias ar sudėtines – reikia taikyti, primintina, kad 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija / Département du Loiret (C‑295/07 P, EU:C:2008:707, 46 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, jog nagrinėjamo sprendimo byloje, kurioje priimtas šis teismo sprendimas, priėmimo dieną, t. y. 2000 m. liepos 12 d., nei iš Sąjungos teisės nuostatų, nei iš Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo praktikos nebuvo aišku, ar palūkanos, kurios turi būti įskaičiuotos į susigrąžintiną pagalbos sumą, privalo būti skaičiuojamos tik nuo pagrindinės sumos, ar ir nuo susikaupusių palūkanų. Nesant Sąjungos teisės nuostatų šioje srityje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad laikantis Komisijos praktikos, išsamiai aprašytos jos 1991 m. kovo 4 d. laiške SG (91) D/4577 valstybėms narėms, klausimas dėl palūkanų skaičiavimo susiejamas su susigrąžinimo procedūros taisyklėmis, ir šiuo klausimu teikė nuorodą į nacionalinę teisę (2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Département du Loiret, C‑295/07 P, EU:C:2008:707, 82–84 punktai ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 29 punktas).
62 Tik 2008 m. gegužės 8 d. paskelbtame Pranešime dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą pagalbą Komisija aiškiai pripažino, kad visuose sprendimuose susigrąžinti neteisėtą pagalbą, kuriuos ji gali priimti ateityje, palūkanos bus skaičiuojamos taikant sudėtinę palūkanų normą ir kad ji tikisi, jog valstybės narės, vykdydamos kiekvieną sprendimą susigrąžinti pagalbą, taikys sudėtines palūkanų normas (2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Département du Loiret, C‑295/07 P, EU:C:2008:707, 46 punktas ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 30 punktas).
63 Kalbant apie sprendimą susigrąžinti pagalbą pažymėtina, jog jo 3 straipsnio antroje pastraipoje reikalaujama, kad pagalba būtų susigrąžinama pagal nacionalinėje teisėje numatytas procedūras, kad į susigrąžintiną pagalbą būtų įskaitomos palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo tos dienos, kai gavėjams buvo suteikta pagalba, iki jos grąžinimo dienos, ir kad palūkanos būtų apskaičiuojamos pagal referencinę palūkanų normą, kuri taikoma regioninės pagalbos subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti, tačiau nepateikiama papildomos informacijos dėl to, ar šios palūkanų normos turi būti skaičiuojamos tik nuo pagrindinės sumos, ar ir nuo susikaupusių palūkanų (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 31 punktą).
64 Kadangi apie šį sprendimą Italijos Respublikai buvo pranešta 1999 m. birželio 4 d., t. y. prieš Komisijos praktikos pokyčius, paskelbtus Pranešime dėl taikomų palūkanų normų susigrąžinant neteisėtai suteiktą valstybės pagalbą, darytina išvada, kad, remiantis teismo praktika, nustatyta 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija / Département du Loiret (C‑295/07 P, EU:C:2008:707), nacionalinėje teisėje turi būti nurodyta, ar šiuo atveju palūkanos turi būti skaičiuojamos tik nuo pagrindinės sumos, ar ir nuo susikaupusių palūkanų (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 32 punktą).
65 Šiuo klausimu, kaip teigia Italijos Respublika, iš teismo praktikos, nustatytos 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija / Département du Loiret (C‑295/07 P, EU:C:2008:707) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendime A2A (C‑89/14, EU:C:2015:537), aiškiai matyti, kad jei sprendimai susigrąžinti pagalbą buvo priimti prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 749/2004, sudėtinės palūkanos gali būti skaičiuojamos tik tuomet, kai tai neprieštarauja pagal nacionalinę teisę įprastai taikomam metodui.
66 Kadangi šioje byloje nesiremiama jokia kita nacionalinės teisės nuostata, laikytina, kad Italijos civilinio kodekso 1283 straipsnis nagrinėjamu atveju yra taikytina nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, kaip nurodė Italijos Respublika, o to neginčijo Komisija, palūkanos nuo nesumokėtų palūkanų automatiškai neskaičiuojamos.
67 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai atsižvelgė į susigrąžintinos valstybės pagalbos sumas, į kurias įtrauktos sudėtinės palūkanos, tam, kad nustatytų periodinės baudos, mokėtinos už pusmetį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d., dydį.
68 Nė vienas šiuo klausimu Komisijos pateiktas argumentas negali paneigti šios išvados.
69 Pirma, Komisija remiasi egzistuojančiu šalių susitarimu dėl sudėtinių palūkanų normos taikymo. Iš tikrųjų, ginčijamo sprendimo 32 punkte nurodomas šiuo klausimu pasiektas susitarimas, pažymint, kad buvo susitarta „2003 m. ir <…> ir 2004 m., remiantis Reglamentu Nr. 794/2004 (žr. 2003 m. spalio 31 d. ir 2004 m. sausio 29 d. Komisijos tarnybų laiškus, į kuriuos Italijos valdžios institucijos atsakė 2005 m. sausio 17 d. laišku)“.
70 Vis dėlto, remiantis ginčijamame sprendime nurodytais dokumentais, kurie buvo pateikti atsakant į ketvirtąją proceso organizavimo priemonę (žr. šio sprendimo 31 punktą), reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika taikė sudėtinių palūkanų normą tik todėl, kad Komisija to specialiai paprašė savo 2003 m. spalio 31 d. rašte, kuriame rėmėsi Sąjungos teisės nuostatomis kaip teisiniu pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms toks susitarimas, Komisijos apibūdintas kaip šalių pasiektas susitarimas, gali būti vertinamas labiau kaip paprastas Komisijos laiško adresato sutikimas atsižvelgiant į nuostatas, kurios, kaip paaiškėjo, nebuvo taikytinos. Iš tikrųjų, Komisijos prašymas buvo pateiktas iki 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Département du Loiret (C‑295/07 P, EU:C:2008:707) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A (C‑89/14, EU:C:2015:537) paskelbimo; remiantis tuo šioje byloje aptariamam sprendimui susigrąžinti pagalbą, kiek tai susiję su palūkanų taikymo metodo nustatymu, taikoma ne Sąjungos, o nacionalinė teisė.
71 Kadangi apie sprendimą susigrąžinti pagalbą Italijos Respublikai buvo pranešta 1999 m. birželio 4 d., Komisijos prašymas, pateiktas atsižvelgiant į Sąjungos teisę, negalėjo leisti abejoti taikytinų nacionalinės teisės aktų taikymo sritimi. To pripažinimas prilygtų teisėtų lūkesčių principo pažeidimui ir prieštarautų Teisingumo Teismo požiūriui, suformuluotam 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija / Département du Loiret (C‑295/07 P, EU:C:2008:707) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendime A2A (C‑89/14, EU:C:2015:537).
72 Antra, savo pastabose ir atsakymuose į proceso organizavimo priemones Komisija nurodo sprendimo, kurį reikia įvykdyti, 64 punktą, siekdama įrodyti, kad Teisingumo Teismas aiškiai rėmėsi Italijos valdžios institucijų pateiktais duomenimis, kurie buvo parengti susitarus su Komisija ir į kuriuos buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos.
73 Atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, jog minėtame punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, pirma, „kaip matyti iš diskusijų per [2011 m. gegužės 12 d.] posėdį, reikia nurodyti, kad Italijos Respublika ir Komisija sutaria dėl bendros suteiktos pagalbos sumos, kuri siekia 251 271 032,37 euro“, ir, antra, „[Komisija] pripažįsta, kad pagalba, siekianti 63 062 555 eurų sumą, turi būti laikoma grąžinta“ (sprendimo, kurį reikia įvykdyti, 64 punktas).
74 Šios pastabos Teisingumo Teismui leido susipažinti su per posėdį pasikeitusiais šalių argumentais. Iš pradžių „Komisija man[ė], kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui [Italijos Respublika] nesusigrąžino visos neteisėtai išmokėtos sumos, konkrečiai kalbant, 519 958 761,97 euro <...>“, tačiau „Italijos Respublika ginčij[o] bendrą susigrąžintiną 251 271 032,37 euro sumą, nors pripaž[ino], kad 2010 m. liepos mėn. jai buvo grąžinta tik 63 062 555,46 euro suma, prie kurios, atsižvelgiant į įvairius aspektus, [turėjo] būti priskaičiuota 73 353 387,28 euro <…>“ (sprendimo, kurį reikia įvykdyti, 21, 23 ir 24 punktai).
75 Sprendimo, kurį reikia įvykdyti, 64 punktu toliau tęsiamas 63 punktas, kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „akivaizdu, jog didžioji aptariamų sumų dalis dar nėra grąžinta arba grąžinimo įrodymas nebuvo pateiktas Komisijai“. Taigi 64 punkte pateikti skaičiavimai, kiek jie susiję su bendros suteiktos pagalbos suma ir pagalbos, kuri turi būti laikoma susigrąžinta 2010 m. liepos mėn., suma, Teisingumo Teismui leidžia griežtai apibrėžti diskusijas dėl susigrąžintinų sumų dydžio. Tačiau, priešingai, nei teigia Komisija, iš sprendimo, kurį reikia įvykdyti, nematyti, kad jame buvo aptartas sudėtinių palūkanų klausimas. Nedaroma jokia nuoroda į kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant susigrąžintinų sumų dydį. Šiomis aplinkybėmis remiantis sprendimu, kurį reikia įvykdyti, negalima daryti išvados, kad nustatant palūkanų taikymo metodą siekiama nukrypti nuo minėtų principų, įtvirtintų 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija / Département du Loiret (C‑295/07 P, EU:C:2008:707), o jis vėliau patvirtintas 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimu A2A (C‑89/14, EU:C:2015:537). Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nei sprendimo, kurį reikia įvykdyti, rezoliucinėje, nei jo motyvuojamojoje dalyje Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo dėl sudėtinių palūkanų.
76 Trečia, negalima pritarti Komisijos nuomonei, kad pateikdama savo pagrindą Italijos Respublika iš tikrųjų ginčija tik obiter dictum, t. y. ginčijamo sprendimo 34 punktą, kuriame Italijos Respublika raginama „aptariamu laikotarpiu (arba nuo 2007 m.) apskaičiuoti ir pridėti palūkanas susigrąžinant visos esamos pagalbos sumas, t. y. sumas, išmokėtas visiems pagalbos gavėjams, įskaitant tuos, kurie laikydamiesi savo įsipareigojimų iš dalies arba visiškai grąžino pagalbą“. Iš tikrųjų, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos prašymu nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų skaičiuojama palūkanų norma buvo taikoma visoms pagalbos sumoms, sudariusioms duomenis, į kuriuos buvo atsižvelgta apskaičiuojant kriterijus, susijusius su periodinės baudos dydžio nustatymu bent iki 2007 m., ir kad ginčijame sprendime nustatyta periodinė bauda buvo apskaičiuota atsižvelgiant į duomenis, į kuriuos buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos. Be to, kaip matyti iš ieškinio, Italijos Respublika ginčija būtent šį sudėtinių palūkanų taikymą ir jo galimai turėtą įtaką nustatant periodinės baudos dydį. Taigi Komisija nepagrįstai teigia, kad šis pagrindas yra nereikšmingas.
77 Todėl reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, nes, nustatydama Italijos Respublikai skirtos periodinės baudos, mokėtinos už pusmetį nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki lapkričio 17 d., dydį, Komisija atsižvelgė į susigrąžintinos pagalbos sumas, į kurias buvo įtraukos sudėtinės palūkanos, o tai prieštarauja taikytinai nacionalinei teisei.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
78 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti Italijos Respublikos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
nusprendžia:
1. Panaikinti 2013 m. gruodžio 6 d. Komisijos sprendimą C(2013) 8681 final.
2. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Frimodt Nielsen | Dehousse | Collins |
Paskelbta 2016 m. birželio 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.