TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2021 m. balandžio 29 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Privalomas motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 2009/103/EB – 3 straipsnio pirma pastraipa – Pareiga sudaryti draudimo sutartį – Apimtis – Teritorinis savivaldos vienetas, įgijęs transporto priemonę pagal teismo sprendimą – Įregistruota transporto priemonė, stovinti privačioje valdoje ir skirta sunaikinti“
Byloje C‑383/19
dėl Sąd Rejonowy w Ostrowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Ostruvo apylinkės teismas, Lenkija) 2019 m. vasario 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. gegužės 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Powiat Ostrowski
prieš
Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai M. Ilešič, E. Juhász, C. Lycourgos ir I. Jarukaitis (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Bobek,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, atstovaujamo M. Piwińska, radca prawny,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann, E. Lankenau, U. Bartl ir D. Klebs,
– Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe, B. Sasinowska ir S. L. Kalėdos,
susipažinęs su 2020 m. gruodžio 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 3 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Powiat Ostrowski (Ostruvo rajonas, Lenkija, toliau – rajonas) ir Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny (Draudimo garantijų fondas, Lenkija, toliau – Garantijų fondas) ginčą dėl galimos rajono pareigos sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl transporto priemonės, rajono įgytos pagal teismo sprendimą ir skirtos sunaikinti.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2009/103 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(1) 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo [(OL L 103, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10)], 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo [(OL L 8, 1984, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3)], 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo [(OL L 129, 1990, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249)], 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo [d]irektyva) [(OL L 181, 2000, p. 65; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 331)] buvo keletą kartų <…> iš esmės keičiamos. Siekiant aiškumo ir racionalumo šios keturios direktyvos ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas [72/166], [84/5], 88/357/EEB ir [90/232] bei direktyvą [2000/26] dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo [(OL L 149, 2005, p. 14,)], turėtų būti kodifikuotos.
(2) Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas (toliau – transporto priemonių draudimas) yra ypač svarbus Europos piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra draudėjai, ar įvykio metu nukentėję asmenys. Jis taip pat labai svarbus draudimo įmonėms, nes sudaro didelę ne gyvybės draudimo veiklos Bendrijoje dalį. Transporto priemonių draudimas taip pat daro įtaką laisvam asmenų ir transporto priemonių judėjimui. <…>“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje pateiktos tokios sąvokų apibrėžtys:
„Šioje direktyvoje:
1. transporto priemonė – bet kokia mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokia sukabinta arba nesukabinta priekaba;
<…>
4. „teritorija, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta“ yra:
a) valstybės, kurios registracijos numerius turi transporto priemonė, teritorija, nepriklausomai nuo to, ar šie registracijos numeriai yra nuolatiniai ar laikini;
<…>“
5 Šios direktyvos 3 straipsnio „Pareiga apdrausti transporto priemones“ pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.“
6 Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje „Draudimo patikrinimai“ numatyta:
„Valstybės narės netikrina transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, ir transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiojoje valstybėje, tačiau kuriomis atvykstama iš kitos valstybės narės teritorijos, civilinės atsakomybės draudimo. Tačiau jos gali atlikti nesistemingus draudimo patikrinimus, jeigu jie yra nediskriminuojantys ir vykdomi tik kaip kontrolės, skirtos patikrinti ne tik draudimą, dalis.“
7 Direktyvos 2009/103 5 straipsnyje „Nukrypti nuo pareigos apdrausti transporto priemones leidžiančios nuostatos“ nurodyta:
„1. Valstybės narės gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų fizinių arba viešųjų ar privačių juridinių asmenų; atitinkama valstybė sudaro tokių asmenų sąrašą ir pateikia jį kitoms valstybėms narėms ir [Europos] Komisijai.
Įtvirtindama tokias nukrypti leidžiančias nuostatas, valstybė narė imasi atitinkamų priemonių, užtikrinančių, kad būtų atlyginta už tokiems asmenims priklausančiomis transporto priemonėmis jos ir kitų valstybių narių teritorijoje sukeltą žalą.
<…>
2. Valstybės narės gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialų registracijos numerį; atitinkama valstybė narė sudaro tokių transporto priemonių rūšių bei tokių transporto priemonių sąrašą ir perduoda jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.
Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad pirmoje pastraipoje nurodytos transporto priemonės vertinamos [būtų vertinamos] taip pat, kaip transporto priemonės, kurių atžvilgiu neįvykdyta 3 straipsnyje numatyta pareiga apdrausti.
<…>“
8 Šios direktyvos 10 straipsnio „Už žalos atlyginimą atsakinga įstaiga“ pirmoje pastraipoje numatyta:
„Kiekviena valstybė narė įsteigia arba įgalioja įstaigą, kurios užduotis – atlyginti, bent pagal privalomojo draudimo ribas, žalą, padarytą turtui arba asmeniui nenustatyta transporto priemone arba tokia transporto priemone, kurios atžvilgiu neįvykdyta 3 straipsnyje numatyta pareiga apdrausti.“
Lenkijos teisė
9 Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2003 m. gegužės 22 d. Ustawa o ubezpieczeniach obowiązkowych, Ubezpieczeniowym Funduszu Gwarancyjnym i Polskim Biurze Ubezpieczycieli Komunikacyjnych (2003 m. gegužės 22 d. Įstatymas dėl privalomojo draudimo, draudimo garantijų fondo ir Lenkijos motorinių transporto priemonių draudėjų biuro rizikos; Dz. U., 2018, poz. 473) (toliau – Įstatymas dėl privalomojo draudimo) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Siekiant nustatyti, ar įvykdyta pareiga apdrausti, galima kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.“
10 Įstatymo dėl privalomojo draudimo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad motorinės transporto priemonės valdytojas privalo sudaryti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl žalos, atsiradusios naudojant turimą transporto priemonę.
11 Šio įstatymo 31 straipsnio 3 dalis suformuluota taip:
„Jeigu perduodama arba perleidžiama įregistruotos motorinės transporto priemonės nuosavybės teisė, tačiau jos valdytojas nesudarė motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties, nors tokia pareiga buvo nustatyta [šiame įstatyme], tuomet valdytojas, kuriam buvo perduota arba perleista transporto priemonės nuosavybės teisė, privalės sudaryti motorinių transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį motorinės transporto priemonės nuosavybės perdavimo arba perleidimo dieną ir ne vėliau kaip tuo metu, kai motorinė transporto priemonė yra pradedama naudoti. <…>“
12 Šio įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, kad privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo galiojimas baigiasi, be kita ko, išregistravus motorinę transporto priemonę arba perdavus nekomplektinę transporto priemonę transportų priemonių išardymo ar surinkimo įmonei ir gavus nekomplektinės transporto priemonės priėmimo patvirtinimo pažymą, nurodytą 2005 m. sausio 20 d. Ustawa o recyklingu pojazdów wycofanych z eksploatacji (Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių perdirbimo įstatymas) (Dz. U., 2018, poz. 578), arba lygiavertį dokumentą, išduotą kitoje valstybėje narėje.
13 To paties įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Draudimo garantijų fondas yra institucija, įgaliota kontroliuoti, ar motorinių transporto priemonių valdytojai vykdo pareigą sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Pagal jo 88 straipsnio 7 dalį asmenys, nesudarę tokios sutarties, turi mokėti baudą Draudimo garantijų fondui.
14 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1997 m. birželio 20 d. Ustawa Prawo o ruchu drogowym (Kelių eismo įstatymas; Dz. U., 2018, poz. 1990) 130a straipsnyje nustatytos transporto priemonės pašalinimo iš eismo jos savininko sąskaita sąlygos. Šio straipsnio 10 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„Jeigu transporto priemonė buvo pašalinta iš eismo tokiomis aplinkybėmis, kurios nustatytos 1 ar 2 dalyje [pirmiausia, jei nesilaikoma stovėjimo taisyklių arba transporto priemonės techninė būklė kelia pavojų eismo saugumui], starosta (rajono pirmininkas) kreipiasi į teismą su prašymu dėl transporto priemonės perdavimo powiat (rajonui), jeigu jos valdytojas arba įgaliotas asmuo, kuriam tinkamai pranešta, neatsiėmė transporto priemonės per 3 mėnesius nuo jos pašalinimo iš eismo dienos. Pranešime turi būti pateikta informacija apie pasekmes, gresiančias neatsiėmus transporto priemonės.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15 2018 m. sausio 16 d. sprendimu Sąd Rejonowy w Ostrowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Ostruvo apylinkės teismas, Lenkija) nurodė konfiskuoti Lenkijoje įregistruotą transporto priemonę ir ją perduoti rajonui pagal Kelių eismo įstatymo 130a straipsnio 10 dalyje numatytą procedūrą. Šis sprendimas įsigaliojo 2018 m. vasario 7 d.; nuo tos dienos rajonas tapo jos savininku.
16 2018 m. vasario 6 d. rajonas pateikė prašymą perduoti įsigaliojusį sprendimą ir taip pat prašymą nurodyti, kad jis yra vykdytinas. 2018 m. balandžio 20 d. šie prašymai buvo patenkinti. Kadangi ši diena buvo penktadienis, rajonas transporto priemonę apdraudė nuo kitos administracijos darbo dienos, t. y. pirmadienio 2018 m. balandžio 23 d.
17 Remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga, 2018 m. gegužės 2 d. transporto priemonę patikrino ekspertas. Po patikrinimo nustatyta, kad transporto priemonės neįmanoma užvesti, jos techninė būklė bloga, ji laikytina metalo laužu, o jos rinkos vertė yra 400 Lenkijos zlotų (PLN) (maždaug 89 EUR).
18 Atsižvelgdamas į tokią techninę būklę, rajonas nusprendė šią transporto priemonę sunaikinti. Tada ji buvo perduota išardymo punktui sunaikinti, o ši išdavė pažymą dėl transporto priemonės išardymo. Remiantis šia pažyma, 2018 m. birželio 22 d. transporto priemonė buvo išregistruota.
19 2018 m. liepos 10 d. raštu Draudimo garantijų fondas informavo rajoną, kad buvo konstatuota, jog ta transporto priemonė nebuvo apdrausta iki 2018 m. balandžio 22 d., ir kad jis turi sumokėti 4 200 PLN (apie 933 EUR) baudą už pareigos sudaryti šios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį 2018 m. vasario 7 d.–balandžio 22 d. laikotarpiu (toliau – ginčijamas laikotarpis) nesilaikymą.
20 2018 m. rugsėjo 25 d. rajonas kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą Sąd Rejonowy w Ostrowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Ostruvo apylinkės teismas) ir prašė konstatuoti, kad ginčijamu laikotarpiu jis neprivalėjo apdrausti transporto priemonės. Rajonas tvirtina, kad, pirma, jis negalėjo sudaryti draudimo sutarties tol, kol negavo nurodymo konfiskuoti kopijos, t. y. iki 2018 m. balandžio 20 d., ir, antra, šiuo laikotarpiu transporto priemonė buvo saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, ji buvo netinkama važiuoti, todėl negalėjo sukelti jokios žalos dėl judėjimo.
21 Draudimo garantijų fondas prašo atmesti šį ieškinį, nes mano, kad transporto priemonės techninė būklė neturi reikšmės motorinių transporto priemonių valdytojų pareigai sudaryti jų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad būtina atlikti transporto priemonių, dėl kurių buvo išduotas nurodymas konfiskuoti, techninę apžiūrą, o transporto priemonė, pripažinta nebetinkama eksploatuoti, perdavimo–priėmimo aktu perduodama išardymo punktui sunaikinti, tada šis parengia pažymą dėl išardymo, o ta pažyma yra transporto priemonės išregistravimo pagrindas.
23 Jis pažymi, kad Įstatymo dėl privalomojo draudimo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga apdrausti taikoma neatsižvelgiant į tai, ar atitinkama transporto priemonė yra tinkama važiuoti, ar skirta sunaikinti dėl techninės būklės, kuri neleidžia jos naudoti kaip transporto priemonės, ir kad šio įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga apdrausti transporto priemonę, kurios pradinis valdytojas nesudarė tokios sutarties, kaip yra nagrinėjamoje byloje, nors turėjo tai padaryti, tokios įregistruotos transporto priemonės nuosavybės teisės perdavimo ar perleidimo atveju taikoma nepaisant to, ar atitinkama transporto priemonė gali būti naudojama kaip transporto priemonė, ir netgi to, kad jos naujas savininkas nusprendžia ją sunaikinti.
24 Dėl faktinių aplinkybių jis pažymi, kad, pirma, per visą ginčijamą laikotarpį aptariama transporto priemonė stovėjo saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje ir, atsižvelgiant į jos techninę būklę, ja važiuoti buvo neįmanoma. Antra, savininkas nusprendė, kad ją reikia sunaikinti, kas iš tiesų ir buvo padaryta, o techninė šios transporto priemonės būklė buvo apibrėžta kaip „metalo laužas“.
25 Tokiomis aplinkybėmis jam kyla klausimas dėl galimybės netaikyti pareigos sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai atitinkama transporto priemonė stovi privačioje valdoje, ji yra tapusi teritorinės savivaldos vieneto nuosavybe pagal galutinį teismo sprendimą, netinkama važiuoti ir jos savininko sprendimu yra skirta sunaikinti.
26 Atsižvelgdamas, be kita ko, į 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Juliana (C‑80/17, EU:C:2018:661), tas teismas kelia klausimą, ar tai, kad transporto priemonė yra tinkama važiuoti ir naudoti kaip transporto priemonė, yra būtinas elementas laikyti transporto priemonę „transporto priemone“ pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą. Jo teigimu, pagal šį sprendimą rajonas neprivalėjo apsidrausti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, nes nuo pat aptariamos transporto priemonės įsigijimo momento rajonas neketino ja naudotis ir nuo to momento iki jos sunaikinimo ši transporto priemonė nebuvo nei tinkama, nei skirta važiuoti, todėl negalėjo atlikti savo, kaip transporto priemonės, funkcijos. Vis dėlto pagal Įstatymo dėl privalomojo draudimo 31 straipsnio 3 dalį rajonas privalėjo atitinkamą transporto priemonę apdrausti tokiu draudimu.
27 Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy w Ostrowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Ostruvo apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2009/103 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį privaloma ir tuo atveju, jei teritorinės savivaldos vienetas – rajonas – pagal teismo sprendimą įgijo nuosavybės teisę į transporto priemonę, kuri netinkama važiuoti, stovi privačioje valdoje saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, neišvažiuoja į viešąjį kelią ir savininko sprendimu yra skirta sunaikinti?
2. Ar šį straipsnį taip pat reikia aiškinti taip, kad, nepažeidžiant [Draudimo garantijų] fondo prisiimamos atsakomybės nukentėjusioms trečiosioms šalims, transporto priemonės savininkas, teritorinės savivaldos vienetas, tokiomis aplinkybėmis neturi pareigos sudaryti draudimo sutartį?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl priimtinumo
28 Draudimo garantijų fondas ginčija pateiktų klausimų priimtinumą. Jis teigia, kad tiek, kiek klausimai susiję su subjekto, kuriam priklauso transporto priemonė, statusu ir jos įsigijimo būdu, jie neturi jokio ryšio su Direktyvos 2009/103 3 straipsnio aiškinimu ir iš tikrųjų yra susiję su nacionalinės teisės aiškinimu ir kad tiek, kiek jie susiję su transporto priemonės technine būkle, jos stovėjimo vieta ir savininko ketinimu atiduoti ją sunaikinti, Teisingumo Teismas į juos jau atsakė, todėl nėra reikalo dar kartą į juos atsakyti.
29 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2013 m. sausio 15 d. Sprendimo Križan ir kt., C‑416/10, EU:C:2013:8, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 25 punktas).
30 Vadinasi, klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2013 m. sausio 15 d. Sprendimo Križan ir kt., C‑416/10, EU:C:2013:8, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 26 punktas).
31 Nagrinėjamu atveju pateikti klausimai aiškiai susiję su Direktyvos 2009/103 3 straipsnio išaiškinimu, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia dėl šiame straipsnyje numatytos pareigos apsidrausti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apimties.
32 Be to, akivaizdu, kad šiai bylai netaikomas nė vienas iš trijų šio sprendimo 30 punkte primintoje jurisprudencijoje nurodytų atvejų, ir nė vienas iš Draudimo garantijų fondo pateiktų argumentų neleidžia teigti, kad bylos aplinkybės atitinka vieną iš jų, ir taip paneigti svarbos prezumpcijos, taikomos su Sąjungos teise susijusiems klausimams.
33 Antra, nacionaliniam teismui nedraudžiama Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą, į kurį atsakymas, vienos iš pagrindinės bylos šalių nuomone, nekelia jokių pagrįstų abejonių. Taigi, net jei taip būtų, šis klausimas dėl to netampa nepriimtinas (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 64 ir 65 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Vueling Airlines, C‑86/19, EU:C:2020:538, 22 punktas).
34 Todėl reikia konstatuoti, kad pateikti klausimai yra priimtini.
Dėl esmės
35 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, viena vertus, savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia dėl Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos pareigos apdrausti apimties. Direktyva 2009/103, kaip matyti iš jos 1 konstatuojamosios dalies, siekiama kodifikuoti ankstesnes direktyvas dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, suderinimo, nekeičiant tų direktyvų iš esmės. Taigi jurisprudenciją, susijusią su šiomis ankstesnėmis direktyvomis, galima pritaikyti aiškinant analogiškas Direktyvos 2009/103 nuostatas.
36 Kita vertus, Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi šios direktyvos 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.
37 Vis dėlto, nors Direktyvos 2009/103 5 straipsnyje numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis valstybė narė gali nukrypti nuo šios direktyvos 3 straipsnio nuostatų, kiek tai susiję su tam tikrais fiziniais arba viešaisiais ar privačiais juridiniais asmenimis (5 straipsnio 1 dalis) arba kiek tai susiję su tam tikrų rūšių transporto priemonėmis ar tam tikromis transporto priemonėmis, turinčiomis specialų registracijos numerį (5 straipsnio 2 dalis), matyti, kad Lenkijos Respublika nepasinaudojo tokia galimybe, kiek tai susiję su transporto priemonėmis, kurias teritorinės savivaldos vienetai įsigyja pagal teismo sprendimą, kaip yra pagrindinėje byloje. Todėl tai, kad šią transporto priemonę teritorinės savivaldos vienetas įsigijo pagal teismo sprendimą, šiuo atveju neturi reikšmės šioje prejudicinėje byloje taikant minėto 3 straipsnio pirmą pastraipą.
38 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad savo dviem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį privaloma, kai atitinkama transporto priemonė yra įregistruota valstybėje narėje, stovi privačioje valdoje, nėra tinkama važiuoti dėl jos techninės būklės ir savininko sprendimu yra skirta sunaikinti.
39 Kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, šio 3 straipsnio 1 dalimi, kuri suformuluota labai abstrakčiai, iš valstybių narių reikalaujama vidaus teisės sistemoje nustatyti bendrą pareigą drausti transporto priemones (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Todėl kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad, išskyrus šios direktyvos 5 straipsnyje nustatytas išimtis, visos transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, būtų apdraustos pagal su draudimo kompanijomis sudarytą sutartį, kuria, neperžengiant Sąjungos teisės apibrėžtų ribų, būtų užtikrinta civilinė atsakomybė, susijusi su minėta transporto priemone (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą sąvoka „transporto priemonė“ yra „bet kokia mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokia sukabinta arba nesukabinta priekaba“.
42 Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, ši apibrėžtis nesiejama su tuo, kam naudojama ar gali būti naudojama atitinkama transporto priemonė (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tokia apibrėžtis patvirtina objektyvią sąvokos „transporto priemonė“ koncepciją, kuri nepriklauso nuo transporto priemonės savininko ar kito asmens ketinimo ją faktiškai naudoti (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 39 punktas).
44 Be to, jis pabrėžė, kad klausimas, susijęs su pareigos apsidrausti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apimtimi, teisinio saugumo tikslais turi būti išspręstas iš anksto, t. y. iki atitinkamos transporto priemonės galimo patekimo į kelių eismo įvykį (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 40 punktas).
45 Tuo remdamasis Teisingumo Teismas iš esmės padarė išvadą, kad aplinkybė, jog jis 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Vnuk (C‑162/13, EU:C:2014:2146), 2017 m. lapkričio 28 d. Sprendime Rodrigues de Andrade (C‑514/16, EU:C:2017:908) ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendime Núñez Torreiro (C‑334/16, EU:C:2017:1007) nusprendė, kad pagal transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sutartį draudikas gali prisiimti atsakomybę už tos transporto priemonės padarytą žalą tik tais šitaip apdraustos transporto priemonės naudojimo atvejais, kurie susiję su jos naudojimu kaip transporto priemonės, taigi ir su sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą, visiškai nereiškia, kad pareigos sudaryti tokią draudimo sutartį egzistavimas turėtų būti apibrėžiamas atsižvelgiant į faktinį aptariamos transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės konkrečiu momentu (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 41 punktas).
46 Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad įregistruota transporto priemonė, kuri nebuvo išregistruota laikantis nustatytų reikalavimų ir kuri tinkama važiuoti, atitinka sąvoką „transporto priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, todėl šios direktyvos 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta pareiga ją apdrausti neišnyksta tik dėl to, kad jos savininkas nebeketina jos vairuoti ir laiko pastatęs privačioje valdoje (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 42 punktas). Todėl pagal šios direktyvos 3 straipsnio pirmą pastraipą privaloma sudaryti motorinės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai atitinkama transporto priemonė vis dar yra įregistruota valstybėje narėje ir tinkama važiuoti, tačiau tik dėl jos savininko, kuris nebeketina jos vairuoti, pasirinkimo stovi pastatyta privačioje valdoje (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 52 punktas).
47 Tas pats iš principo turi būti taikoma ir valstybėje narėje įregistruotai transporto priemonei, kuri stovi privačioje valdoje ir dėl jos savininko pasirinkimo yra skirta sunaikinti, net jei ši transporto priemonė tam tikru momentu nėra tinkama važiuoti dėl jos techninės būklės.
48 Galiausiai iš tiesų, pirma, kaip priminta šio sprendimo 43 punkte, sąvoka „transporto priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, yra objektyvi sąvoka. Transporto priemonės techninė būklė, taigi ir jos tinkamumas važiuoti, laikui bėgant gali kisti, o galimybė ją suremontuoti bent jau daugiausia priklauso nuo subjektyvių veiksnių, kaip antai, be kita ko, jos savininko ar valdytojo noro atlikti arba pavesti atlikti reikiamus remonto darbus ir to, ar turima tam būtinų lėšų. Todėl, jeigu vien to, kad transporto priemonė tam tikru momentu yra netinkama važiuoti, pakaktų, kad ji prarastų transporto priemonės statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, ir jai nebūtų taikoma šios direktyvos 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti, šios sąvokos „transporto priemonė“ objektyvus pobūdis būtų paneigtas.
49 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip išvados 59 punkte pažymėjo generalinis advokatas, iš šio sprendimo 44 ir 45 punktuose primintos jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti nėra susijusi nei su transporto priemonės naudojimu tam tikru momentu kaip transporto priemonės, nei su tuo, ar atitinkama transporto priemonė atitinkamu atveju sukėlė žalą.
50 Iš to matyti, kad, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vien dėl to, kad tam tikru momentu įregistruota transporto priemonė yra netinkama važiuoti dėl techninės būklės, net jeigu taip buvo jau tuo momentu, kai buvo perduota jos nuosavybės teisė, taigi tokiu atveju ji negali sukelti žalos, kurią apima sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą, jai negali būti netaikoma šioje nuostatoje numatyta pareiga apdrausti.
51 Be to, kadangi, remiantis šio sprendimo 43 punkte priminta jurisprudencija, ši sąvoka „transporto priemonė“ nepriklauso nuo savininko ar kito asmens ketinimo ją faktiškai naudoti, aplinkybė, kad šis savininkas ar kitas asmuo ketina ją sunaikinti, taip pat neleidžia laikyti, kad vien dėl šio ketinimo ta transporto priemonė praranda „transporto priemonės“ statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, ir atitinkamai nebetaikoma pareiga ją apdrausti; manant priešingai, būtų taip pat paneigtas šios sąvokos objektyvus pobūdis.
52 Be to, jeigu kvalifikavimas kaip „transporto priemonės“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir atitinkamai Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos pareigos apdrausti apimtis priklausytų nuo tokių subjektyvių veiksnių, tai irgi pakenktų šios pareigos nuspėjamumui, stabilumui ir tęstinumui, kurių paisyti būtina siekiant užtikrinti teisinį saugumą, kaip tai iš esmės matyti iš šio sprendimo 44 punkte primintos jurisprudencijos.
53 Antra, nors pagal Direktyvos 2009/103 10 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos įsteigti įstaigą, kurios užduotis – atlyginti, bent laikantis Sąjungos teisėje numatyto privalomojo draudimo ribų, žalą, padarytą turtui arba asmeniui transporto priemone, kurios atžvilgiu neįvykdyta šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta pareiga apdrausti, tai reiškia, kad tokios įstaigos įsikišimas buvo numatytas kaip paskutinė priemonė, taikoma tik šioje nuostatoje numatytais atvejais, todėl ji negali būti laikoma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo garantijos sistemos įgyvendinimu kitais atvejais nei numatytieji (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
54 Iš tiesų, šio 10 straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimo įstaigos privalomo įsikišimo apimtis, kiek tai susiję su identifikuotos transporto priemonės padaryta žala, sutampa su Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytos bendrosios pareigos apdrausti apimtimi, taigi tais atvejais, kai kelių eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė neprivalėjo būti apdrausta, ši įstaiga neturėtų privalomai įsikišti (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 46 punktą).
55 Darytina išvada, kad siekiant nustatyti Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos draudimo pareigos apimtį negalima atsižvelgti į galimą minėto 10 straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimo įstaigos įsikišimą, kurį valstybės narės gali numatyti tik nacionalinėje teisėje kitomis nei šioje nuostatoje išdėstytos aplinkybėmis.
56 Tuo remiantis taip pat reikia padaryti išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal Direktyvą 2009/103, kiek tai susiję su identifikuota transporto priemone, šios institucijos įsikišimas numatytas tik tais atvejais, kai Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą draudimo sutartį sudaryti privaloma, šio sprendimo 47 punkte pateiktas aiškinimas taip pat leidžia garantuoti, kad bus pasiektas motorinių transporto priemonių sukeltuose kelių eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų apsaugos tikslas, nes toks aiškinimas užtikrina, kad bet kuriuo atveju šiems nukentėjusiesiems žalą atlygintų arba draudikas pagal šiuo tikslu sudarytą sutartį, arba Direktyvos 2009/103 10 straipsnyje nurodyta įstaiga tuo atveju, kai neįvykdyta pareiga apdrausti kelių eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę arba kai ta transporto priemonė neidentifikuota. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad šio tikslo, numatyto vėlesnėse direktyvose dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas nuolat siekė ir jį stiprino ir kad jis dar kartą patvirtintas Direktyvos 2009/103 2 konstatuojamojoje dalyje (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Juliana, C‑80/17, EU:C:2018:661, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
57 Trečia, šio sprendimo 47 punkte pateiktas aiškinimas taip pat leidžia kuo geriau garantuoti, kad bus paisoma tikslo užtikrinti tiek transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, tiek jose esančių asmenų laisvą judėjimą, kuris taip pat yra vienas iš Sąjungos teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, siekiamų tikslų, kaip tai matyti ir iš Direktyvos 2009/103 2 konstatuojamosios dalies. Iš tiesų, kaip savo išvados 41 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tik užtikrinant sustiprintą per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius galimai nukentėjusių asmenų apsaugą pagal Direktyvos 2009/103 4 straipsnį galima prašyti, kad valstybės narės sistemingai netikrintų transporto priemonių, kurios į jų teritoriją atvyksta iš kitos valstybės narės teritorijos, valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, o tai yra svarbiausia siekiant užtikrinti šį laisvą judėjimą.
58 Ketvirta, vis dėlto reikia konstatuoti, kad nors transporto priemonės registracija iš principo patvirtina jos tinkamumą važiuoti ir atitinkamai naudoti kaip transporto priemonę, negalima atmesti galimybės, kad įregistruota transporto priemonė objektyviai daugiau nebegali važiuoti dėl jos blogos techninės būklės. Tačiau tokiu atveju, šio sprendimo 48–52 punktuose išdėstytų argumentų būtų laikomasi, jei išvados dėl šio visiško netinkamumo važiuoti, taigi ir dėl jos „transporto priemonės“ statuso, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, praradimo, būtų objektyvios. Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 46 punkte primintą jurisprudenciją, tam, kad tokiai transporto priemonei nebūtų taikoma Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti, būtina, kad ji būtų oficialiai pašalinta iš eismo pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus.
59 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad nors transporto priemonės išregistravimas gali reikšti tokią objektyvią išvadą, vis dėlto reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2009/103 nereglamentuojama, kaip tokia transporto priemonė, kuri daugiau nebegali būti naudojama kaip transporto priemonė, gali būti teisėtai pašalinta iš eismo. Todėl pagal šią direktyvą nedraudžiama, kad, remiantis taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis, tinkamas tokios transporto priemonės pašalinimas būtų konstatuotas kitaip nei išregistravus atitinkamą transporto priemonę.
60 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad valstybėje narėje įregistruotai transporto priemonei ir toliau taikoma Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti, kol ji nebuvo tinkamai pašalinta iš eismo pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus.
61 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad nors ginčijamu laikotarpiu pagrindinėje byloje aptariama transporto priemonė buvo pastatyta saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje ir buvo netinkama važiuoti dėl blogos techninės būklės, ji vis dar buvo įregistruota valstybėje narėje, kurioje buvo jos įprastinė buvimo vieta, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 4 punkto a papunktį, ir per šį laikotarpį niekada nebuvo tinkamai pašalinta iš eismo pagal taikomus nacionalinės teisės aktus. Todėl atrodo, o tai patikrinti turės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad per visą minėtą laikotarpį šiai transporto priemonei ir toliau buvo taikoma Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga apdrausti, nepaisant to, kad ji buvo pastatyta privačioje valdoje, kad ji nebuvo tinkama važiuoti dėl techninės būklės ir kad rajonas ketino šią transporto priemonę atiduoti sunaikinti.
62 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį privaloma, jeigu atitinkama transporto priemonė vis dar yra įregistruota valstybėje narėje ir ji nebuvo tinkamai pašalinta iš eismo pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį privaloma, jeigu atitinkama transporto priemonė vis dar yra įregistruota valstybėje narėje ir ji nebuvo tinkamai pašalinta iš eismo pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas.
Parašai.