Byla T‑393/21
(Ištraukų skelbimas)
Max HeiNr. Sutor OHG
prieš
Bendrą pertvarkymo valdybą (BPV)
2024 m. gegužės 8 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji išplėstinė kolegija) sprendimas
„Ekonominė ir pinigų sąjunga – Bankų sąjunga – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM) – Bendras pertvarkymo fondas (BPF) – BPV sprendimas dėl ex ante įnašų už 2021 m. apskaičiavimo – Pareiga motyvuoti – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Teismo sprendimo padarinių apribojimas laiko atžvilgiu“
1. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – „Ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Kredito įstaigos, turinčios leidimą vykdyti investicinę veiklą, patikos įsipareigojimų įtraukimas apskaičiuojant minėtus įnašus – Leistinumas
(Komisijos reglamento Nr. 2015/63 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59 2 straipsnio 2 dalies 3 punktas)
(žr. 41, 45, 51, 147 punktus)
2. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – „Ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Kredito įstaigos, turinčios leidimą vykdyti investicinę veiklą, patikos įsipareigojimų įtraukimas apskaičiuojant minėtus įnašus – Minėtų įsipareigojimų rizikos pozicija, tokia pat kaip investicinių įmonių rizika pertvarkymo atveju – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 12 konstatuojamoji dalis; Komisijos reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies e punktas)
(žr. 89–92, 95 punktus)
3. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – „Ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Kredito įstaigos, turinčios leidimą vykdyti investicinę veiklą, patikos įsipareigojimų įtraukimas apskaičiuojant minėtus įnašus – Šių įsipareigojimų įtraukimo į atitinkamos įstaigos apskaitos balansą principas – Galimybė valstybėms narėms taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, pagal kurią įstaigos gali įtraukti minėtus įsipareigojimus į nebalansinę ataskaitą – Vienodo požiūrio principo pažeidimas dėl skirtingų nacionalinės teisės nuostatų esamų skirtumų – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punktas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalis; Tarybos direktyvos 86/635 10 straipsnio 1 dalis)
(žr. 98–100, 104, 106, 107 punktus)
Santrauka
Bendrasis Teismas, gavęs ieškinį dėl panaikinimo, jį priėmė ir panaikino Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimą dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) už 2021 m.(1) tuo pagrindu, kad institucija pažeidė pareigą motyvuoti metinio tikslinio lygio nustatymą. Bendrasis Teismas taip pat priėmė sprendimą dėl Deleguotojo reglamento 2015/63(2) 5 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo srities ir dėl šio reglamento neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo. Galiausiai jis išnagrinėjo galimą minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalies e punkto pažeidimą.
Ieškovė Max HeiNr. Sutor OHG yra Vokietijoje įsteigta kredito įstaiga. 2021 m. balandžio 14 d. BPV priėmė sprendimą, kuriame nustatė(3) kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių, įskaitant ieškovę, ex ante įnašus į BPF už 2021 m.
Bendrojo Teismo vertinimas
Pirma, dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies taikymo srities Bendrasis Teismas priminė, kad pagal jurisprudenciją šioje nuostatoje įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą, leidžiančią neįtraukti tam tikrų įsipareigojimų apskaičiuojant ex ante įnašus, reikia aiškinti siaurai. Jis taip pat pažymėjo, kad šio deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies e punkte numatytos trys kumuliacinės sąlygos, kad būtų neįtraukiami atitinkami įsipareigojimai, t. y. tai turi būti investicinės įmonės įsipareigojimai, jie turi būti atsiradę dėl turimo klientų turto arba klientų lėšų ir šie klientai taip pat turi būti apsaugoti pagal taikomą bankroto teisę.
Dėl pirmosios sąlygos Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Deleguotuoju reglamentu 2015/63(4) ir Direktyva 2014/59(5), to deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo taikoma subjektams, kurie kartu buvo ir kredito įstaiga, ir investicinė įmonė (kaip yra ieškovės atveju). Jis nusprendė, kad jei Komisija būtų norėjusi nurodyti kredito įstaigas, kurios yra ir investicinės įmonės, ji būtų minėto deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies e punkte nurodžiusi „įstaigas“, o ne „investicines įmones“(6), tačiau ji siekė, kad išimtis būtų taikoma tik tam tikriems subjektams, todėl pasirinko tikslesnes formuluotes(7).
Šiuo klausimu Bendrasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad „investicinės įmonės“ apibrėžtis, numatyta Direktyvoje 2014/59, buvo iš dalies pakeista Direktyva 2019/2034(8), o joje galiausiai daroma nuoroda į Direktyvoje 2014/65 pateiktą sąvoką „investicinė įmonė“. Vis dėlto šios apibrėžties pakeitimas buvo taikomas tik nuo 2021 m. birželio 26 d.(9) Todėl ginčijamo sprendimo priėmimo momentu, t. y. 2021 m. balandžio 14 d., galiojusios redakcijos Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį apskaičiuojant įsipareigojimus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas kredito įstaigų (kaip ieškovės) ex ante įnašas, neleidžiama neįtraukti jų įsipareigojimų. Kadangi ieškovės turimi patikos įsipareigojimai neatitinka minėto deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies e punkte numatytos pirmosios iš trijų sąlygų, Bendrasis Teismas atmetė visą šį ieškinio pagrindą.
Antra, dėl Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies pažeidimo ieškovė teigė, kad, pirma, nėra jos patikos įsipareigojimų rizikos ir, antra, jų neįtraukimas apskaičiuojant ex ante įnašą pažeidžia vienodo požiūrio principą.
Pirma, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Komisija turi plačią diskreciją nustatydama ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį kriterijus ir kad Sąjungos teismo kontrolė turi apimti tik nagrinėjimą, ar vykdant šią diskreciją nebuvo padaryta akivaizdi klaida arba piktnaudžiauta įgaliojimais arba nebuvo akivaizdžiai viršytos šios diskrecijos ribos. Pirmiausia jis priminė, kad, pirma, Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje išvardytos aštuonios aplinkybės, į kurias Komisija turi atsižvelgti koreguodama minėtus įnašus pagal įstaigų rizikos profilį. Be to, ši nuostata visiškai nerodo, kad Komisija privalo suteikti lemiamą reikšmę vienai ar kelioms iš nurodytų aplinkybių, kaip antai įstaigos rizikos pozicijai, taip pat joje nenurodyta, kaip Komisija turi atsižvelgti į šią poziciją. Galiausiai bet kuriuo atveju ieškovė neįrodė, kad pertvarkymo atveju patikos įsipareigojimai nekelia jokios rizikos. Iš tiesų, pirma, Vokietijos teisė nemokumo atveju nesuteikia jokios specialios apsaugos klientų lėšoms, kai jos yra ieškovės sukurtoje kolektyvinėje sąskaitoje, tvarkomoje jos vardu, bet klientų naudai (toliau – tranzitinė sąskaita), ir, antra, tam, kad šios lėšos būtų saugomos pagal indėlių garantijų sistemą, būtina, kad atitinkamos Sąjungoje veikiančios kredito įstaigos (toliau – įstaigos, teikiančios finansinius produktus) būtų registruotos valstybėje narėje ir kad klientų indėlis tokiose įstaigose neviršytų 100 000 EUR, taigi ši apsauga yra ribota tiek teritoriniu, tiek kiekybiniu požiūriu.
Antra, dėl Direktyvos 2014/59, Reglamento Nr. 806/2014 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 dalyko ir tikslo Bendrasis Teismas priminė, kad šie teisės aktai patenka į bendro pertvarkymo mechanizmo sritį, o jo sukūrimu siekiama(10) visų pirma užtikrinti neutralų požiūrį į žlungančių įstaigų problemų sprendimą. Siekiant išnagrinėti, ar kredito įstaigų, turinčių leidimą vykdyti ir investicinę veiklą (kaip ieškovės), padėtis yra panaši į investicinių įmonių(11) padėtį, kiek tai susiję su patikos įsipareigojimų įtraukimu apskaičiuojant ex ante įnašus, Bendrasis Teismas pirmiausia pažymėjo, kad šie įnašai skirti finansuoti pertvarkymo priemonėms, kurių priėmimui taikoma sąlyga, kad tokia priemonė būtina dėl viešojo intereso(12). Kredito įstaigos ir investicinės įmonės nekelia panašios rizikos, kad jų negebėjimas vykdyti įsipareigojimų gali padaryti žalingą poveikį finansiniam stabilumui, nes investicinės įmonės neturi didelių paskolų privatiems asmenims ir įmonėms portfelių ir nepriima indėlių. Taip yra juo labiau dėl to, kad kredito įstaigų ir investicinių įmonių klientai skiriasi.
Tokiomis aplinkybėmis yra didesnė kredito įstaigos (kaip ieškovės) pertvarkymo galimybė, o ne investicinės įmonės pertvarkymo tikimybė, todėl šių dviejų kategorijų įstaigų padėtis nėra panaši.
Be to, jų padėtis nėra panaši ir patikos įsipareigojimų vertinimo klausimu. Pagal Vokietijos teisę investicinės įmonės privalo nedelsdamos atskirti iš klientų gautas lėšas ir laikyti jas kredito įstaigose atidarytose patikos sąskaitose. Vis dėlto kredito įstaiga (kaip ieškovė) neprivalo nedelsdama pervesti šių lėšų iš tranzitinės sąskaitos įstaigoms, teikiančioms finansinius produktus.
Taigi ieškovė neįrodė, kad investicinių įmonių patikos įsipareigojimams kylanti rizika buvo panašaus lygio, kaip kredito įstaigų, turinčių leidimą vykdyti investicinę veiklą, patikos įsipareigojimams būdinga rizika.
Antra, dėl nevienodo požiūrio, kurį iš esmės lėmė tai, kad BPV visoms įstaigoms pritaikė vienodą bazinio metinio įnašo apskaičiavimo metodą, neatsižvelgdamas į tai, kad kai kurios valstybės narės pasinaudojo nukrypti leidžiančia nuostata, pagal kurią įsipareigojimus, susijusius su lėšomis, tvarkomomis jų vardu, bet trečiųjų asmenų naudai, galima nurodyti nebalansinėje sąskaitoje(13), Bendrasis Teismas priminė, kad dėl įsipareigojimų, kuriuos reikia įtraukti apskaičiuojant ex ante įnašą, nustatymo Deleguotajame reglamente 2015/63 „visi įsipareigojimai“ apibrėžiami kaip įsipareigojimai, nustatyti Direktyvoje 86/635 arba tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose, nurodytuose Reglamente Nr. 1606/2002(14). Be to, nors lėšos, kurias įstaiga tvarko savo vardu, bet trečiųjų asmenų naudai, paprastai (taip yra Vokietijoje) turi būti nurodomos šios įstaigos balanse, jeigu ji įsigyja nuosavybės teisę į tą turtą, kai kurios valstybės narės pasirinko Direktyvoje 86/635 numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, pagal kurią galima šiuos įsipareigojimus nurodyti nebalansinėje ataskaitoje. Tokia padėtis kyla kartu taikant Reglamentą Nr. 806/2014 ir Direktyvą 2014/59, siejamus su Direktyva 86/635; ieškovė neginčijo šių teisės aktų galiojimo atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą.
Dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į skirtingų valstybių narių apskaitos taisyklių esamus skirtumus, kiek tai susiję su patikos įsipareigojimų nurodymu įstaigų balanse, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal vienodo požiūrio principą Komisija, priimdama deleguotuosius aktus, negali įgyti galių imtis veiksmų, viršijančių Sąjungos teisės aktų leidėjo jai suteiktus įgaliojimus. Šiuo atveju nei Direktyva 2014/59, nei Reglamentu Nr. 806/2014 Komisijai nebuvo suteikti įgaliojimai suderinti šios srities nacionalines apskaitos taisykles. Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad ji pažeidė vienodo požiūrio principą, nes neištaisė šių skirtumų. Be to, diskriminacijos draudimas neapima skirtingų valstybių narių teisės aktų nevienodumo, jei šie teisės aktai vienodai veikia visus į jų taikymo sritį patenkančius asmenis. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė argumentų ir juo labiau neįrodė, kad Vokietijos teisės aktas nedaro vienodo poveikio visiems į jo taikymo sritį patenkantiems asmenims. Be to, Sąjungos teisės aktų priėmimas tam tikroje srityje gali turėti skirtingą poveikį atskiriems ekonominės veiklos vykdytojams, atsižvelgiant į jų individualią padėtį ar jiems taip pat taikomas nacionalinės teisės nuostatas, nes toks poveikis nėra vienodo požiūrio pažeidimas, jeigu minėti teisės aktai grindžiami objektyviais kriterijais, atitinkančiais jais siekiamus tikslus. Bendrajam Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 11 punktas nebuvo pagrįstas Deleguotojo reglamento 2015/63 tikslus atitinkančiais objektyviais kriterijais.
Galiausiai, dėl to, kad ieškovei buvo taikomas nevienodas požiūris, palyginti su kredito įstaigomis, kurios savo balansą sudaro pagal tarptautinius apskaitos standartus, nors pagal Vokietijos teisę šiuo metodu gali naudotis išimtinai patronuojančiosios bendrovės, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, pirma, ši padėtis susidarė dėl Vokietijos teisės normos, o ne dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 taikymo ir, antra, ieškovė galėjo parengti ataskaitas pagal šiuos apskaitos standartus, tačiau nusprendė to nedaryti dėl administracinių ir finansinių priežasčių. Taigi ieškovė negalėjo remtis nevienodu požiūriu šiuo pagrindu.
Galiausia, trečia, dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies e punkto pažeidimo, nes pagal jį apskaičiuojant ieškovės ex ante įnašus neleidžiama neįtraukti jos patikos įsipareigojimų, Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad BPV nepadarė teisės klaidos, kai atlikdama šį apskaičiavimą įtraukė šių įsipareigojimų sumą.
Antra, jis priminė, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalimi kompetentingoms institucijoms nesuteikiama diskrecija neįtraukti tam tikrų įsipareigojimų siekiant koreguoti ex ante įnašus atsižvelgiant į riziką, tačiau, priešingai, tiksliai išvardijamos sąlygos, kuriomis galima neįtraukti tam tikrų įsipareigojimų. Taigi BPV nepadarė teisės klaidos, kai jai pagal analogiją netaikė šio deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies e punkto. Be to, kalbant apie atsižvelgimą į vienodo požiūrio principą, minėtame deleguotajame reglamente buvo išskirtos ypatingos situacijos, tiesiogiai susijusios su nagrinėjamų įsipareigojimų keliama rizika. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėto deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies e punkto netaikymas pagal analogiją neprieštarauja vienodo požiūrio principui. Tas pats pasakytina ir apie proporcingumo principą, šiuo klausimu Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovė pateikė tik nepagrįstus teiginius.
Trečia, dėl prieštaravimo, kad jeigu apskaičiuojant ieškovės ex ante įnašą būtų atsižvelgiama į jos patikos įsipareigojimus, tai atliekant šį apskaičiavimą jie būtų įtraukti du kartus, Bendrasis Teismas visų pirma konstatavo, kad ieškovė nepaaiškino, koks konkretus ex ante įnašų apskaičiavimo būdas mažiau varžytų įstaigas ir kartu būtų tinkamas reglamente nurodytiems tikslams taip pat veiksmingai pasiekti. Be to, bet kuriuo atveju nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų paneigti BPV teiginį dėl indėlių garantijų sistemos apsaugos taikymo sąlygų. Galiausiai, nebuvo pateikta jokių argumentų, rodančių, jog Komisija ketino visiškai panaikinti bet kokios formos dvigubą įsipareigojimų skaičiavimą.
Ketvirta, dėl argumento, kad ieškovės patikos įsipareigojimų įtraukimas apskaičiuojant jos ex ante įnašą neatitinka būtinumo kriterijaus, nes nemokumo atveju jos klientai turi teisę atskirti ieškovės valdomą patikos turtą, o tai rodo, kad šie klientai yra pakankamai apsaugoti, Bendrasis Teismas pabrėžė, kad ieškovė neįrodė, kad jos klientų turtas ir lėšos nemokumo atveju yra apsaugoti garantijomis, kurios panašios į garantijas, kuriomis apsaugotas investicinių įmonių klientų turtas ir lėšos.
Penkta, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad jam nebuvo pateikta jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad patikos įsipareigojimų įtraukimas apskaičiuojant ex ante įnašą sukeltų akivaizdžiai neproporcingų nepatogumų, siekiant Direktyvoje 2014/59 nurodytų tikslų.