Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2024 m. birželio 6 d.(1)
Byla C‑230/23
Reprobel CV
prieš
Copaco Belgium NV
(Ondernemingsrechtbank Gent Afdeling Gent (Gento komercinių bylų teismo Gento skyrius, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – 2 straipsnis – Atgaminimo teisė – 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai – Išimtys ir apribojimai – Atgaminimas asmeniniam naudojimui – Teisinga kompensacija – Tiesioginis veikimas – Įstaiga, paskirta rinkti ir paskirstyti teisingą kompensaciją – Galimybė tiesiogiai remtis direktyva prieš šią įstaigą
Įvadas
1. Dėl šioje byloje pateiktų prejudicinių klausimų būtina grįžti prie vieno iš pamatinių Sąjungos teisės klausimų, t. y. direktyvų nuostatų tiesioginio veikimo ir galimybės remtis šiomis nuostatomis vertikaliuose santykiuose, t. y. sprendžiant privataus asmens ir valstybės narės ginčą, problemos. Šis klausimas, nors ir siekia Sąjungos teisinės tvarkos kūrimo pradžią, vis dar kelia ginčų ir nesutarimų(2).
2. Šioje byloje nagrinėjamos abi problemos, susijusios su pirma nurodytu klausimu. Viena vertus, kyla klausimas, ar galima priskirti tiesioginį veikimą direktyvos nuostatoms, kurios nėra privalomos, bet kurias atitinkama valstybė narė nusprendė įgyvendinti. Be to, šioje byloje toks įgyvendinimas, kaip matyti iš Teisingumo Teismo sprendimo, buvo atliktas nesuderinamu su Sąjungos teise būdu. Antra vertus, dar kartą keliamas klausimas dėl galimybės remtis tiesioginiu direktyvos nuostatos veikimu prieš privatų subjektą, kuriam valstybė narė pavedė atlikti užduotis viešojo intereso labui.
3. Atrodo, kad abiem šiais klausimais Teisingumo Teismas turės patikslinti savo ankstesnę jurisprudenciją.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
4. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(3) 2 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
a) autoriams – savo kūrinius;
b) atlikėjams – savo atlikimų įrašus;
c) fonogramų gamintojams – savo fonogramas;
d) filmų pirmojo įrašo gamintojams – jų filmų originalus ir kopijas;
e) transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.“
5. Direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyta:
„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:
a) kai atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, išskyrus muzikos natų rankraščių atgaminimą, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją;
b) kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui;“
Belgijos teisė
6. Ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Belgijos teisės nuostatose atlyginimas, taikomas kūrinio atgaminimo teisės išimčių atveju, nustatytas Wet van 30 juni 1994 betreffende het auteursrecht en de naburige rechten (1994 m. birželio 30 d. Įstatymas dėl autorių teisių ir gretutinių teisių)(4) 59 ir 60 straipsniuose. Šį atlyginimą sudaro fiksuota dalis, priklausanti nuo įrenginių, leidžiančių atgaminti saugomus kūrinius, skaičiaus, ir dalis, proporcinga padarytų tokių kūrinių kopijų skaičiui.
7. Pagal nurodyto įstatymo 60a straipsnį subjektas, paskirtas rinkti ir paskirstyti šį atlyginimą, turi teisę prašyti atitinkamos informacijos iš muitinės, už pridėtinės vertės mokestį atsakingų mokesčių institucijų, socialinio draudimo institucijų, ūkio ministerijos kontrolės ir tarpininkavimo tarnybos ir, jeigu taikomas abipusiškumo principas, iš panašių užsienio subjektų.
8. Pagal šio įstatymo 61 straipsnį atlyginimo dydis buvo nustatytas koninklijk besluit van 30 oktober 1997 betreffende de vergoeding verschuldigd aan auteurs en uitgevers voor het kopiëren voor privégebruik of didactisch gebruik van werken die op grafische of op soortgelijke wijze zijn vastgelegd (1997 m. spalio 30 d. Karaliaus dekretas dėl autorių ir leidėjų atlyginimų už kūrinių, užfiksuotų grafinėje ar panašioje laikmenoje, kopijavimą asmeniniam naudojimui ar mokymo tikslu)(5). Pagal šio dekreto 7 straipsnį subjektai, privalantys mokėti nurodytą atlyginimą, turėjo kas mėnesį pateikti subjektui, paskirtam rinkti atlyginimą, deklaracijas, kuriose būtų pateikta informacija, leidžianti nustatyti įpareigojamąjį asmenį ir mokėtino atlyginimo dydį pagal parduotų įrenginių skaičių.
9. Pagal koninklijk besluit van 15 oktober 1997 tot het belasten van een vennootschap met de inning en de verdeling van de vergoeding voor het kopiëren van werken die op grafische of soortgelijke wijze zijn vastgelegd (1997 m. spalio 15 d. Karaliaus dekretas dėl subjekto, paskirto rinkti ir skirstyti atlyginimą už kūrinių, užfiksuotų grafinėse ar panašiose laikmenose, atgaminimą, nustatymo)(6) rinkti ir skirstyti šį atlyginimą buvo paskirta Reprobel.
Ginčo pagrindinėje byloje faktinės aplinkybės, proceso eiga ir prejudiciniai klausimai
10. Copaco Belgium NV, pagal Belgijos teisę įsteigta bendrovė (toliau – Copaco) yra IT įrangos, įskaitant kopijavimo įrangą, pavyzdžiui, kopijavimo aparatus ir skenerius, platintoja įmonėms ir vartotojams. Dėl to ji turėjo pareigą mokėti atlyginimą už kūrinių atgaminimą.
11. Sprendime Hewlett-Packard Belgium(7) Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip Belgijos, kuriose fiksuotas atlyginimas derinamas su proporcingu atlyginimu, neužtikrinant mechanizmų, leidžiančių atlyginimo dydį suderinti su teisių turėtojų realiai patirta žala(8). Naujos Belgijos teisės nuostatos dėl atlyginimo už kūrinių atgaminimą, suderintos su šio sprendimo gairėmis, įsigaliojo 2017 m. kovo mėn.
12. Dėl nurodyto sprendimo Copaco atsisakė apmokėti sąskaitas, kurias išrašė Reprobel pagal jos pateiktas deklaracijas už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. Iš tiesų Copaco mano, kad pagal Sprendimą Hewlett-Packard Belgium Belgijos atlyginimo už kūrinių atgaminimą sistema nagrinėjamu laikotarpiu buvo nesuderinama su Sąjungos teise.
13. 2020 m. gruodžio 16 d. Reprobel pareiškė Copaco ieškinį, juo reikalavo sumokėti nesumokėtą atlyginimą už kūrinių atgaminimą, palūkanas ir atlyginti nuostolius. Byla pagal teritorinę jurisdikciją buvo perduota prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiame teisme vykstančiame procese Copaco tvirtina, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai veikia tiesiogiai ir kad Reprobel yra valstybės vardu veikiantis subjektas, prieš kurį galima remtis šiuo tiesioginiu veikimu. Reprobel ginčija abu šiuos teiginius.
14. Šiomis aplinkybėmis Ondernemingsrechtbank Gent Afdeling Gent (Gento komercinių bylų teismo Gento skyrius, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar įstaiga, kaip antai [Reprobel], tiek, kiek jai valstybė karaliaus dekretu yra pavedusi rinkti ir paskirstyti valstybės nustatytą (‑as) teisingą (‑as) kompensaciją (‑as), kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus, ir ją prižiūri, yra įstaiga, prieš kurią privatus asmuo gindamasis gali remtis tuo, kad su Sąjungos teise yra nesuderinama nacionalinė norma, kurią ta įstaiga ketina taikyti?
2. Ar atsakant į šį klausimą svarbu tai, kad valstybės vykdoma šios institucijos priežiūra, be kita ko, apima:
– šios įstaigos įpareigojimą kompensacijos mokėtojams skirto prašymo pateikti informaciją, reikalingą tiek kompensacijai už reprografiją rinkti, tiek jai paskirstyti, kopiją visada persiųsti kompetentingam ministrui, kad jis būtų informuotas, kaip įstaiga įgyvendina savo priežiūros teisę, ir galėtų nuspręsti, ar tikslinga ministro įsakymu nustatyti prašymų pateikti informaciją turinį, skaičių ir dažnumą taip, kad jie kuo mažiau trukdytų tuos prašymus gaunančių asmenų veiklą,
– įstaigos įpareigojimą paraginti ministro atstovą išsiųsti kompensacijos mokėtojams, verslininkams, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra didmenininkai, ar mažmenininkai, išperkamosios nuomos bendrovėms ir prietaisų priežiūros bendrovėms prašymą pateikti informaciją, reikalingą proporcingai kintamo dydžio kompensacijai už reprografiją rinkti, kai kompensacijos mokėtojai nebendradarbiavo atliekant šį rinkimą, turint omenyje tai, kad įstaiga taip pat yra įpareigota minėto prašymo kopiją nusiųsti kompetentingam ministrui, kad jis galėtų nustatyti prašymų pateikti informaciją turinį, skaičių ir dažnumą taip, kad jie kuo mažiau trukdytų tuos prašymus gaunančių asmenų veiklą,
– įstaigos įpareigojimą pateikti kompetentingam ministrui patvirtinti kompensacijos už reprografiją paskirstymo taisykles ir bet kokius jų pakeitimus,
– įstaigos įpareigojimą pateikti kompetentingam ministrui patvirtinti jos parengtą deklaracijos formą, kuri negali būti platinama nepatvirtinta?
3. Ar atsakant į šį klausimą svarbu ir tai, kad įstaiga turi tokius įgaliojimus:
– įgaliojimą iš visų asmenų, kurie yra kompensacijos mokėtojai, įnašų mokėtojai, verslininkai, neatsižvelgiant į tai, ar jie didmenininkai, ar mažmenininkai, išperkamosios nuomos bendrovės ir prietaisų priežiūros bendrovės, pareikalauti pateikti visą informaciją, reikalingą kompensacijai už reprografiją rinkti. Kiekviename prašyme visada turi būti nurodytos baudžiamosios sankcijos, taikomos nesilaikius nustatyto termino arba pateikus neišsamią ar neteisingą informaciją,
– įgaliojimą iš visų kompensacijos mokėtojų pareikalauti pateikti informaciją apie nukopijuotus kūrinius, reikalingą kompensacijai už reprografiją paskirstyti,
– įgaliojimą gauti iš muitų ir akcizų administratoriaus, [pridėtinės vertės mokesčio] administratoriaus ir nacionalinės socialinio draudimo įstaigos visą informaciją, reikalingą jai pavestai užduočiai vykdyti?
4. Ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai veikia tiesiogiai?
5. Ar nacionalinis teismas privataus asmens prašymu turi netaikyti nacionalinės normos, jeigu ši valstybės nustatyta norma prieštarauja Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktams, visų pirma todėl, kad minėtam straipsniui prieštaraujanti norma įpareigoja privatų asmenį sumokėti rinkliavas?“
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2023 m. balandžio 13 d. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2024 m. kovo 6 d. posėdyje dalyvavo tie patys dalyviai, taip pat Prancūzijos vyriausybė.
Analizė
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė penkis klausimus šioje byloje. Pirmieji trys susiję su galimybe tokią įstaigą, kaip Reprobel, laikyti valstybės narės vardu veikiančiu subjektu, kad privatus asmuo prieš ją galėtų tiesiogiai remtis direktyvos nuostata. O du paskutiniai klausimai yra susiję su tuo, ar galima tiesiogiai remtis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktais. Savo analizę siūlau pradėti nuo šių dviejų paskutinių klausimų.
Dėl ketvirtojo ir penktojo prejudicinių klausimų
17. Ketvirtuoju ir penktuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai veikia tiesiogiai, todėl privatus subjektas gali jais remtis nacionaliniame teisme, siekdamas išvengti pareigos sumokėti teisingą kompensaciją, kai ši rinkliava yra renkama pagal nacionalinės teisės nuostatas, nesuderinamas su nurodytomis Direktyvos 2001/29 nuostatomis.
Dėl tiesioginio veikimo principo
18. Sąjungos teisės nuostatų tiesioginio veikimo principas atsirado jau šios teisės sistemos ištakose. Iš tiesų, kaip žinoma, šį principą Teisingumo Teismas nustatė Sprendime van Gend & Loos(9), kuris turi pamatinę reikšmę šiai sistemai. Tiesioginio veikimo principo taikymas tam tikras sąlygas atitinkančioms direktyvų nuostatoms buvo patvirtintas Sprendime van Duyn(10). Šiuo metu Teisingumo Teismas šį principą formuluoja taip:
„Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją visais atvejais, kai paaiškėja, jog direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei ši per nustatytą terminą neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai <…>.
Teisingumo Teismas patikslino, kad Sąjungos teisės nuostata yra, pirma, besąlyginė, kai joje nustatomas su jokia sąlyga nesiejamas įpareigojimas, kurį įgyvendinant ar kurio poveikiui atsirasti nereikia priimti jokio kito Sąjungos institucijų ar valstybių narių akto, ir, antra, pakankamai tiksli, kad asmuo galėtų ja remtis, o teismas – taikyti, kai joje įpareigojimas suformuluotas nedviprasmiškai <…>.
Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors direktyva valstybėms narėms suteikia tam tikrą diskreciją priimant jos įgyvendinimo tvarką, šios direktyvos nuostata gali būti laikoma besąlygine ir tikslia, jeigu joje valstybėms narėms nedviprasmiškai nustatyta tiksli pareiga pasiekti konkretų rezultatą, kuris nėra susietas su jokia joje įtvirtintos normos taikymo sąlyga <…>“(11).
19. Būtent šiame kontekste turi būti svarstomi atsakymai į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus.
Dėl taikymo šioje byloje
20. Reprobel, taip pat Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės teigia, kad, atsižvelgiant į didelę valstybių narių diskreciją organizuojant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytą teisingos kompensacijos sistemą ir jos finansavimą, šios nuostatos nėra pakankamai besąlyginės ir tikslios, kad joms būtų galima pripažinti tiesioginį veikimą remiantis nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija.
21. Ši tezė atrodo ginčytina atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią šiomis nuostatomis valstybei narei, kuri įgyvendino jose numatytas atgaminimo teisės išimtis, nustatyta pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą(12), reiškianti, jog valstybė privalo užtikrinti, kad būtų realiai renkama teisinga kompensacija, kurios dydis apskaičiuojamas remiantis teisių turėtojams padaryta žala(13) ir kurios finansinė našta iš esmės turi tekti galutiniams naudotojams(14). Todėl Teisingumo Teismui nebuvo sunku įžvelgti aptariamose nuostatose tikslias ir besąlygines taisykles, kaip turėtų būti formuojama jose nustatyta teisinga kompensacija.
22. Vis dėlto visų pirma ir nepriklausomai nuo to, ar pati pareiga nustatyti tokią kompensaciją atitinka šios išvados 18 punkte nurodytus tiesioginio veikimo kriterijus, ginčo šalių argumentas, mano nuomone, yra visiškai neveiksmingas šios bylos kontekste. Šiuo atveju kalbama ne apie Direktyvos 2001/29 nuostatų tiesioginį veikimą in abstracto, o apie tiesioginį veikimą, susijusį su ginču pagrindinėje byloje. Šioje byloje ginčijamas ne teisingos kompensacijos mokėjimas tiesiogiai remiantis nurodytomis nuostatomis, o Copaco teisė atsisakyti mokėti mokestį, skirtą šiai kompensacijai finansuoti, renkamą nesuderinamu su šia direktyva būdu (toliau – ginčijamas mokestis).
23. Nagrinėjant Sąjungos teisės tiesioginio veikimo klausimą, būtina atsižvelgti į visas normas, kitaip tariant, teisės taisykles, kurios kyla iš šios teisės nuostatų ir pagal kurias asmenys įgyja tikslias ir besąlygines teises valstybės atžvilgiu. Be to, šios taisyklės nebūtinai turi tiesiogiai kilti iš pažodinių nuostatų formuluočių ir gali būti sukurtos jų pagrindu atliekant – visų pirma Teisingumo Teismui – aiškinimą. Iš tiesų, kaip teisingai pažymi Copaco, Teisingumo Teismui pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą aiškinant Sąjungos teisės nuostatas paaiškinama ir patikslinama šių nuostatų prasmė ir pasekmės taip, kaip jos turi būti suprantamos ir taikomos nuo jų įsigaliojimo, todėl į šį aiškinimą reikia atsižvelgti nustatant, ar nuostata yra pakankamai tiksli, kad būtų laikoma, kad veikia tiesiogiai(15).
24. Kalbant apie Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktų nuostatas, iš jų visų pirma kyla trys teisės normos. Pirma, valstybių narių teisė numatyti šiose nuostatose nustatytos atgaminimo teisės išimtis; ši norma yra neprivaloma. Antra, įpareigojimas nustatyti teisingą kompensaciją šios atgaminimo teisės turėtojams; ši norma privaloma valstybėms narėms, kurios nustatė aptariamas išimtis. Galiausiai, trečia, kelios iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylančios normos, nustatančios principus, kuriais turėtų būti grindžiamas šios teisingos kompensacijos konstravimas. Taigi valstybės narės neprivalo į savo nacionalinę teisę įtraukti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytų išimčių. Vis dėlto, jei valstybės narės tai daro, jos taip pat privalo nustatyti šiose nuostatose nustatytą teisingą kompensaciją ir laikytis šios kompensacijos formavimo ir finansavimo principų, kurie, Teisingumo Teismo nuomone, kyla iš šių nuostatų.
25. Šie principai apima negatyviąsias taisykles, kurias Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Hewlett-Packard Belgium būtent dėl ginčijamo mokesčio rinkimo būdo Belgijoje. Pagal šį sprendimą neleistina finansuoti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytos teisingos kompensacijos derinant fiksuoto dydžio atlyginimą ir proporcingą atlyginimą, kai išankstinis fiksuotas mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į greitį, kuriuo atitinkamas aparatas gali atgaminti kūrinius, vėliau apskaičiuojamo proporcingo atlyginimo dydis skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar, renkant šį mokestį, mokesčio mokėtojas bendradarbiavo, ar ne, o visoje sistemoje nėra numatyta mechanizmų, visų pirma – kompensavimo mechanizmo, kuriuo remiantis skirtingoms naudotojų kategorijoms galima būtų papildomai taikyti faktinės žalos ir fiksuotos žalos kriterijus(16). Pirma aprašyto mokesčio požymiai atitinka ginčijamo mokesčio požymius. Būtent šiomis normomis, kylančiomis iš Teisingumo Teismo pateikto Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktų išaiškinimo, remiasi Copaco ir būtent šių normų tiesioginis veikimas yra ketvirtojo prejudicinio klausimo dalykas.
26. Pirma nurodytų normų besąlyginis pobūdis valstybei narei, nustačiusiai Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatytas atgaminimo teisės išimtis, nekelia abejonių. Lieka klausimas, ar šios normos yra pakankamai tikslios, kad jas būtų galima pripažinti veikiančiomis tiesiogiai.
27. Vertindamas, ar Sąjungos teisės normos yra pakankamai tikslios, Teisingumo Teismas nagrinėja pagal jas turinčių teisę ir įpareigotųjų asmenų ratą ir iš šių normų kylančių teisių turinį(17). Pradėsiu nuo paskutinio klausimo.
28. Nagrinėjamos teisės normos reiškia draudimą valstybėms narėms nustatyti mokestį, skirtą Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatytai teisingai kompensacijai finansuoti, kurio požymiai yra tokie, kokie aprašyti Sprendimo Hewlett-Packard Belgium rezoliucinės dalies 4 punkte. Tai, kad tokio pobūdžio draudimas, t. y. įpareigojimas valstybei narei nesiimti veiksmų, gali būti asmenų pozityviųjų teisių šaltinis, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs Sprendime van Gend & Loos(18).
29. Dėl mokesčio, skirto teisingai kompensacijai finansuoti, pažymėtina, kad asmenys turi teisę neprisiimti tokio mokesčio finansinės naštos, jeigu jis renkamas pažeidžiant principus, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją kylančius iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktų(19). Tiesa, Teisingumo Teismas savo ankstesnėje jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad teisingos kompensacijos sistemoje turi būti numatyta teisė grąžinti neteisėtai renkamą mokestį, skirtą tokiai kompensacijai finansuoti. Vis dėlto, mano nuomone, akivaizdu, kad asmenys turi teisę atsisakyti mokėti tokį mokestį, kai jis dar nėra sumokėtas, o nacionalinės sistemos, nustatančios teisingą kompensaciją, nesuderinamumas su minėtomis Direktyvos 2001/29 nuostatomis aiškiai kyla iš jau priimto Teisingumo Teismo sprendimo ir patvirtintas nacionalinių teismų sprendimais. Iš tiesų versti suinteresuotąjį subjektą esant tokiai situacijai sumokėti tokį mokestį ir laukti, kol jis bus grąžintas, būtų nelogiška ir pernelyg apsunkintų naudojimąsi Sąjungos teisėje jam nustatytomis teisėmis.
30. Taigi reikia pripažinti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktų nuostatos, kaip jos išaiškintos Sprendime Hewlett-Packard Belgium, įtvirtina besąlyginę ir pakankamai tikslią asmenų teisę atsisakyti mokėti mokestį, skirtą šiose nuostatose nustatytai teisingai kompensacijai finansuoti, jeigu šis mokestis turi tokių požymių, kokie nurodyti to sprendimo rezoliucinės dalies 4 punkte.
31. Kalbant apie subjektų, turinčių teisę į tokį atsisakymą, ratą, pažymėtina, kad jis taip pat tiksliai apibrėžtas: tai yra bet kuris subjektas, privalantis mokėti pirma nurodytą mokestį. Nekyla abejonių ir dėl įpareigotojo asmens nustatymo. Valstybės narės, remdamosi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktais, turi teisę į savo teisės sistemą įtraukti ten nustatytas atgaminimo teisės išimtis, be to, privalo numatyti teisingą kompensaciją ir jos finansavimo sistemą. Todėl valstybėms narėms taip pat neišvengiamai tenka visos pozityviosios ir negatyviosios pareigos, susijusios su tokios sistemos kūrimu, kylančios iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, įskaitant draudimą taikyti mokesčius, kurie neatitinka nurodytų Direktyvos 2001/29 nuostatų.
32. Šiuo atveju pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Belgijos nuostatų, kuriomis nustatytas ginčijamas mokestis, nesuderinamumas su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktais aiškiai išplaukė iš Sprendimo Hewlett-Packard Belgium, dėl to tos nuostatos buvo pakeistos. Taigi nurodytos direktyvos nuostatos, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą, yra pakankamai tikslios ir besąlyginės, kad būtų galima konstatuoti nacionalinių nuostatų nesuderinamumą su jomis(20). Todėl, kaip teisingai teigia Copaco, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi neatsižvelgti į šias nacionalinės teisės nuostatas ir pripažinti, kad jomis grindžiamas Reprobel ieškinys yra nepagrįstas.
Atsakymas į klausimus
33. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį ir penktąjį prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai veikia tiesiogiai, todėl asmuo gali jais remtis nacionaliniame teisme, siekdamas išvengti teisingos kompensacijos mokėjimo, jeigu šis mokestis yra renkamas remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, nesuderinamomis su nurodytomis Direktyvos 2001/29 nuostatomis, įskaitant Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl jų aiškinimo.
34. Pagrindinės bylos aplinkybėmis, žinoma, konstatuotina, kad Reprobel gali būti laikoma Belgijos valstybės vardu veikiančiu subjektu, todėl reikia išanalizuoti tris pirmuosius prejudicinius klausimus.
Dėl pirmojo–trečiojo prejudicinių klausimų
35. Pirmuoju–trečiuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar asmenys gali tiesiogiai remtis Sąjungos teisės nuostatomis, kad jiems nebūtų taikomos šiai teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės normos, prieš subjektą, kuriam valstybė narė pavedė rinkti mokestį, skirtą teisingai kompensacijai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus, finansuoti, ir išmokėti šią kompensaciją turintiems teisę į ją asmenims, ir kuris turi specialius įgaliojimus vykdyti savo užduotis.
36. Pagrindinėje byloje neginčijama, kad Reprobel nėra Belgijos valstybės institucija. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją asmenys gali tiesiogiai remtis Sąjungos teisės nuostatomis ne tik prieš valstybes nares ir jų valdžios institucijas sensu stricto, bet ir visų pirma prieš subjektus, kurie vykdo užduotis viešojo intereso labui ir turi specialius įgaliojimus, viršijančius suteikiamus pagal privačių asmenų tarpusavio santykiams taikomas normas(21). Be to, nebūtina, kad subjektai būtų pavaldūs valstybės institucijai ar jos kontroliuojami(22).
37. Išsamią šių kriterijų analizę neseniai atliko generaliniai advokatai E. Sharpston(23) ir N. Emiliou(24). Jų išties įdomių teorinių samprotavimų šia tema čia nekartosiu – šiuo aspektu tik pateikiu nuorodą į atitinkamas išvadas. Apsiribosiu klausimais, susijusiais su ypatingomis šios bylos aplinkybėmis.
Dėl užduočių, vykdomų viešojo intereso labui
38. Reprobel nėra viešosios teisės subjektas ir nėra Belgijos valstybės kontroliuojama taip, kad būtų laikoma struktūrine jos dalimi. Todėl reikia apsvarstyti, ar ji vykdo užduotis viešojo intereso labui ir ar turi tam specialius įgaliojimus, kurie viršija normų, taikomų santykiams tarp asmenų, ribas.
39. Kaip jau minėjau, pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus būtent valstybės narės turi teisę į savo teisės sistemą įtraukti šioje direktyvoje nustatytas atgaminimo teisės išimtis, be to, būtent jos privalo nustatyti teisingą kompensaciją už tai ir šios kompensacijos finansavimo sistemą(25). Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš esmės ekonominė šio finansavimo našta turėtų tekti galutiniams naudotojams, turintiems teises pagal šias išimtis. Vis dėlto atsižvelgiant į praktinius sunkumus, kylančius siekiant nustatyti tuos naudotojus, valstybės narės gali įtvirtinti mokestį, kurį mokėtų aparatų ir laikmenų, leidžiančių atgaminti kūrinius ir kitus atgaminimo teisėmis saugomus objektus, gamintojai ar platintojai arba atgaminimo paslaugų teikėjai, kurie perkelia mokesčio mokėjimo naštą naudotojams, kaip reikia suprasti, įskaičiuodami į šių aparatų ir laikmenų ar paslaugų kainą(26).
40. Šiomis aplinkybėmis dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žala, kurią teisių turėtojai patiria dėl savo atgaminimo teisės, yra daugiausia hipotetinė, ypač kalbant apie Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą išimtį. Iš tiesų teisių turėtojams būtų labai sunku remtis šia teise veiksmų, kuriuos naudotojai atlieka privačioje sferoje ir kuriuos jie laiko natūraliu teisėtai įgytos kūrinio kopijos naudojimu, atžvilgiu. Taigi šios teisės išimčių nustatymas yra valstybės politikos dalis. Ją įgyvendindama valstybė, viena vertus, įteisina veiksmus, kuriuos naudotojai vis tiek būtų vykdę, neatsižvelgiant į jų teisėtumo klausimą, nes tikimybė, kad jie bus atskleisti ir už juos bus taikoma atsakomybė, yra maža. Antra vertus, ji suteikia teisių turėtojams pajamų, kurias dažniausiai būtų labai sunku gauti tiesiogiai iš naudotojų.
41. Taip renkamas mokestis pagal savo pobūdį yra viešosios teisės reglamentuojamas mokestis už kopijavimo aparatus ir laikmenas – jį moka visi tokių aparatų ir laikmenų ar paslaugų pirkėjai, turintys teisę pasinaudoti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytomis išimtimis(27). Jis nepriklauso nuo to, ar naudotojai faktiškai naudojasi nurodytomis išimtimis. Iš tiesų, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, reikia daryti prielaidą, kad šiuo atžvilgiu jie visapusiškai naudojasi savo teisėmis(28). O valstybės narės, nustatančios mokesčio už aparatus ir laikmenas dydį, turi jį nustatyti tokį, kad iš jo gaunamos pajamos kompensuotų realius nuostolius, kuriuos autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojai patiria dėl šių išimčių galiojimo(29).
42. Taigi tai yra ne galutinių naudotojų ir teisių turėtojų pasikeitimas tarpusavio prievolėmis, o erga omnes galiojantis reguliavimas, pagal kurį bet kuris asmuo, kuriam taikomos nurodytos išimtys, turi teisę atlikti veiksmus, kuriems taikomos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytos išimtys, o teisių turėtojai gauna kompensaciją už patirtą žalą, kurios dydis apskaičiuojamas kaip vienkartinė suma, finansuojama iš mokesčių, kuriuos moka visi kopijuoti skirtų aparatų ir laikmenų pirkėjai arba atgaminimo paslaugų gavėjai, turintys teisę pasinaudoti atitinkamomis išimtimis. Vadinasi, tokio mokesčio rinkimas ir teisingos kompensacijos išmokėjimas asmenims, turintiems teisę į ją, yra užduotis, vykdoma viešojo intereso labui.
43. Dėl šios priežasties Reprobel argumentas, kad ji veikia kaip autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo organizacija, yra netinkamas. Ši bendrovė galbūt veikia ir kaip kolektyvinio administravimo organizacija. Vis dėlto tai nekeičia fakto, kad rinkdama ginčijamą mokestį ir mokėdama teisingą kompensaciją ji vykdo užduotį viešojo intereso labui, o ne administruoja išimtines teises. Iš tiesų autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojai savanoriškai(30) nepaveda jai administruoti atgaminimo teisės, nes ši teisė tiek, kiek jai taikomos nurodytos išimtys, paprasčiausiai neegzistuoja. Naudotojai ne moka teisių turėtojams atlyginimą už faktinį kūrinių ar kitų saugomų objektų naudojimą, nes tai yra nemokama, bet tam tikro netiesioginio mokesčio forma finansuoja kompensaciją už teisių turėtojų prarastas išimtines teises(31).
44. Dėl šios priežasties Prancūzijos vyriausybės nuomonė, kad Reprobel užduotį vykdo ne viešojo intereso, o privataus autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų intereso labui, yra neteisinga. Nurodytose Direktyvos 2001/29 nuostatose numatytos atgaminimo teisės išimtys nustatytos atsižvelgiant į viešąjį interesą, nes jomis siekiama įtvirtinti bendrąją teisę fiziniams asmenims savo reikmėms kopijuoti kūrinius ir kitus saugomus objektus be teisių turėtojų sutikimo. Teisinga kompensacija šiems teisių turėtojams yra šios teisės koreliatas ir yra skirta teisingai esamų interesų pusiausvyrai išlaikyti, o tai visiškai atitinka viešąjį interesą.
Dėl specialių įgaliojimų
45. Kalbant apie specialius subjekto, kaip antai Reprobel, įgaliojimus, viršijančius suteikiamus pagal normas, taikomas santykiams tarp privačių asmenų, pagrindiniu tokio pobūdžio įgaliojimu laikytina pati teisė reikalauti, kad kopijavimo aparatų ir laikmenų gamintojai ir platintojai sumokėtų ginčijamą mokestį. Šalių lygiateisiškumo principu grindžiamuose asmenų tarpusavio santykiuose reikalavimas dėl mokėjimo visada siejamas su atitinkamu teisiniu faktu, pavyzdžiui, sutartimi, deliktu ar kt., dėl kurio atsiranda teisiniai santykiai tarp dviejų ar daugiau įvardytų asmenų. O subjektas, turintis teisę rinkti ginčijamą mokestį, pagal įstatymą turi teisę reikalauti, kad jį sumokėtų bet kuris asmuo, priklausantis abstrakčiai apibrėžtam įpareigotųjų asmenų ratui. Todėl tai yra valstybės imperium galia.
46. Be to, tokio subjekto padėtį reikia atskirti nuo gamintojų ir platintojų, kurie turi tik faktinę galimybę nurodyto mokesčio finansinę naštą perkelti savo klientams sutartyje įtraukiant jį į parduodamų aparatų ir laikmenų kainą, padėties. Panašiai bet kurios prekės pardavėjas, žinoma, atsižvelgdamas į rinkos sąlygas, turi galimybę įtraukdamas į kainą kompensuoti šios prekės gamybos ar įsigijimo sąnaudas, taip pat valstybines rinkliavas, visų pirma netiesioginius mokesčius. Todėl tiek, kiek šie gamintojai ir platintojai dalyvauja vykdant nurodytą užduotį viešojo intereso labui, teisės požiūriu jie veikia tik kaip įpareigoti teikti tam tikras paslaugas ir jiems nesuteikiama jokių specialių įgaliojimų, viršijančių suteikiamus pagal normas, taikomas santykiams tarp privačių asmenų.
47. Reprobel ir Belgijos vyriausybės nurodoma aplinkybė, kad ne ši bendrovė, o valdžios institucijos nustato ginčijamo mokesčio dydį, nėra svarbi. Užduočių viešojo intereso labui atlikimas nereiškia, kad šias užduotis vykdantis subjektas pats nustato „nuo A iki Z“ visus šių užduočių aspektus arba kad specialūs jo įgaliojimai turi būti diskreciniai. Atvirkščiai, pavestų užduočių vykdymas iš esmės suponuoja, kad įgaliojantis asmuo apibrėžia vykdytojo veiksmų ribas. Viešojo intereso labui užduotis atliekančio subjekto veikimo laisvė, apribota viešosios valdžios, dar labiau patvirtina, kad ši įstaiga yra valstybės vardu veikiantis subjektas, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl tiesioginio Sąjungos teisės taikymo.
48. Be to, šis argumentas yra dvejopas, nes jei būtų laikoma, kad Reprobel yra tik automatinė Belgijos valstybės nustatytų nuostatų vykdytoja ir šiuo atžvilgiu neturi jokių savo įgaliojimų, ginčas pagrindinėje byloje juo labiau turėtų būti laikomas vertikaliuoju ginču – tarp Copaco ir šios valstybės. Taip yra todėl, kad, kaip tiksliai nurodo minėta bendrovė, būtų visiškai nelogiška, jei karalius (t. y. Belgijos valstybė) negalėtų rinkti ginčijamo mokesčio, o Reprobel, automatiškai vykdanti jo nurodymus, galėtų.
49. Įgaliojimas reikšti teisiškai veiksmingą reikalavimą sumokėti ginčijamą mokestį yra specialus Reprobel įgaliojimas, viršijantis suteikiamus pagal normas, taikomas santykiams tarp privačių asmenų, kurio, mano nuomone, savaime pakanka, kad būtų pripažinta, jog ši bendrovė veikia Belgijos valstybės vardu. Svarbiausia, kad šis įgaliojimas kyla tiesiogiai iš teisės nuostatų, o ne iš individualių šios bendrovės teisinių santykių su įpareigotaisiais subjektais.
50. Reprobel, siekdama vykdyti jai pavestą užduotį viešojo intereso labui, taip pat turi įvairių specialių informacinio pobūdžio įgaliojimų. Visų pirma ji turi teisę prašyti tiek subjektų, įpareigotų sumokėti ginčijamą mokestį, tiek kitų subjektų, veikiančių kopijavimo aparatų rinkoje (pavyzdžiui, įmonių, užsiimančių tokios įrangos priežiūra), pateikti bet kokią informaciją, reikalingą siekiant nustatyti įpareigotuosius subjektus ir jų mokėtinas sumas. O šie subjektai privalo pateikti šią informaciją, antraip grėstų baudžiamosios sankcijos.
51. Šiuo įgaliojimu peržengiamos normų, taikomų santykiams tarp privačių asmenų, ribos. Taip yra todėl, kad įprastoje situacijoje niekas neprivalo teikti (priešingu atveju grėstų baudžiamosios sankcijos) informacijos pašaliniams asmenims apie savo, o juo labiau kito asmens, ekonominę veiklą. Atvirkščiai, tokia informacija dažnai yra saugoma kaip komercinė paslaptis, o pareiga ją atskleisti atsiranda tik konkrečiose situacijose ir pagal specialias nuostatas, pavyzdžiui, mokesčių ar apskaitos audito srityje arba esant teisiniams santykiams, siejantiems asmenį su konkrečiai apibrėžtu kitu subjektu.
52. Taigi Belgijos vyriausybės argumentas, kad Reprobel padėtį reikėtų lyginti su banko, kuris taip pat gali reikalauti plataus masto informacijos apie savo klientų finansinę padėtį, padėtimi, yra neteisingas. Skirtumas būtent ir yra tas, kad bankas gali reikalauti tokios informacijos tik iš savo klientų, kurie savanoriškai sudarė arba ketina sudaryti sutartį su juo, o vienintelė sankcija nepateikus šios informacijos gali būti sutarties nesudarymas arba jos nutraukimas(32). Tačiau joks bankas neturi teisės reikalauti jokios informacijos iš asmenų, su kuriais jo nesieja jokie teisiniai santykiai. O kopijavimo aparatų ir laikmenų gamintojai ir platintojai pagal teisės nuostatas privalo teikti informaciją Reprobel, neprivalėdami sukurti su ja jokių teisinių santykių.
53. Taip pat nėra svarbus Reprobel ir Belgijos vyriausybės iškeltas klausimas, kad Reprobel turi įgaliojimus taikyti sankcijas subjektams, kurie nesilaiko prievolės teikti jai informaciją, ar ne. Pagal Sprendime Foster nurodytus kriterijus nereikalaujama, kad subjektas, vykdantis užduotį viešojo intereso labui, turėtų visus įgaliojimus, kurie paprastai suteikiami valstybės institucijoms, įskaitant įgaliojimus taikyti sankcijas. Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, už Reprobel nustatytų informavimo pareigų nevykdymą yra numatytos baudžiamosios sankcijos, kurias pagal savo pobūdį gali skirti tik teismai. O pats šių sankcijų egzistavimas rodo šios bendrovės įgaliojimų specialųjį pobūdį.
54. Antra, Reprobel turi teisę reikalauti iš muitinės, mokesčių ir socialinės apsaugos institucijų informacijos, reikalingos jos užduotims vykdyti. O šis įgaliojimas viršija suteikiamus pagal normas, taikomas santykiams tarp privačių asmenų. Iš tiesų net ir skaidriausio socialinio gyvenimo sąlygomis asmenims nenumatyta galimybės iš tokių institucijų gauti informacijos apie kitus asmenis, išskyrus informaciją, kuri iš esmės yra vieša, pavyzdžiui, registracija pridėtinės vertės mokesčio tikslais. Vis dėlto tokios informacijos nepakanka Reprobel pavestai užduočiai atlikti, todėl ji turi būti platesnio masto, pavyzdžiui, kopijavimo aparatų ar laikmenų importo apimtis arba tokių aparatų ir laikmenų gamintojų ar platintojų apyvarta. Šios informacijos valdžios institucijos neteikia subjektams, kurie neturi specialių įgaliojimų.
55. Taigi Prancūzijos vyriausybės argumentai, kad Reprobel teisė reikalauti informacijos iš valdžios institucijų nesusijusi su jos santykiais su subjektais, privalančiais sumokėti ginčijamą mokestį, kaip nustatyta Sprendime Foster, šiuo atveju vėl yra nepagrįsti. Pirma, nei šiame sprendime, nei vėlesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nereikalaujama, kad specialūs subjekto, vykdančio užduotis viešojo intereso labui, įgaliojimai būtų griežtai ir išimtinai susiję su tiesioginiais šio subjekto santykiais su privačiu subjektu. Šie įgaliojimai subjektui turi būti suteikti, kad jis atliktų jam pavestą užduotį viešojo intereso labui(33). Antra, negalima rimtai teigti, kaip tai daro Prancūzijos vyriausybė, kad Reprobel teisė prašyti informacijos iš muitinės ir mokesčių institucijų yra susijusi su Reprobel santykiais su šiomis institucijomis, o ne su subjektais, įpareigotais mokėti ginčijamą mokestį. Reprobel turi teisę gauti informaciją ne apie savo padėtį mokesčių ar muitų požiūriu, bet apie įpareigotųjų asmenų veiklą, ir tai daroma siekiant nustatyti jų mokėtino ginčijamo mokesčio dydį. Todėl akivaizdu, kad tai susiję su jos santykiais su tais subjektais.
Apibendrinimas
56. Remdamasis išdėstytais argumentais darau išvadą, kad Reprobel atitinka vadinamuosius Sprendimo Foster kriterijus, nes atlieka užduotį viešojo intereso labui ir šiuo tikslu turi specialius įgaliojimus, viršijančius suteikiamus pagal normas, taikomas santykiams tarp privačių asmenų.
57. Šią išvadą galima apibendrinti. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytų atgaminimo teisės išimčių įtvirtinimas nacionalinėje teisėje yra valstybės veiksmas, atliktas viešojo intereso labui, t. y. visų kūrinių ir kitų šios teisės saugomų objektų naudotojų, kurie yra fiziniai asmenys, intereso labui. Taip pat viešojo intereso labui veikiama sumokant teisių turėtojams tose pačiose teisės normose nustatytą teisingą kompensaciją ir organizuojant šios kompensacijos finansavimo sistemą, visų pirma nustatant mokestį ar kitą rinkliavą aparatų ir laikmenų, leidžiančių naudotis nurodytomis atgaminimo teisės išimtimis, gamintojams ar platintojams. Taigi subjektas, kuriam pavesta rinkti tokį mokestį ir mokėti teisingą kompensaciją asmenims, turintiems teisę į ją, vykdo užduotį viešojo intereso labui. Šiuo tikslu subjektas būtinai turi specialius įgaliojimus, viršijančius suteikiamus pagal normas, taikomas santykiams tarp privačių asmenų, pradedant teise reikalauti sumokėti tokį mokestį(34). Todėl asmenys, kilus ginčui su tokiu subjektu, gali tiesiogiai remtis Sąjungos teise, prašydami netaikyti šiai teisei prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų.
58. Taigi siūlau į pirmąjį–trečiąjį prejudicinius klausimus atsakyti taip: asmenys gali tiesiogiai remtis Sąjungos teisės nuostatomis, kad jiems nebūtų taikomos šiai teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, prieš subjektą, kuriam valstybė narė pavedė rinkti mokestį, skirtą teisingai kompensacijai, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus, finansuoti, ir išmokėti šią kompensaciją asmenims, turintiems teisę į ją, ir kuris turi specialius įgaliojimus vykdyti savo užduotis.
Išvados
59. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Ondernemingsrechtbank Gent Afdeling Gent (Gento komercinių bylų teismo Gento skyrius, Belgija) pateiktus klausimus:
1. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai veikia tiesiogiai, todėl asmuo gali jais remtis nacionaliniame teisme, siekdamas išvengti pareigos sumokėti teisingą kompensaciją, jeigu šis mokestis renkamas pagal nacionalinės teisės nuostatas, nesuderinamas su nurodytomis Direktyvos 2001/29 nuostatomis, įskaitant Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl jų aiškinimo.
2. Asmenys gali tiesiogiai remtis Sąjungos teisės nuostatomis, kad jiems nebūtų taikomos šiai teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, prieš subjektą, kuriam valstybė narė yra pavedusi rinkti mokestį, skirtą teisingai kompensacijai, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktus, finansuoti, ir mokėti šią kompensaciją asmenims, turintiems teisę į ją, ir kuris turi specialius įgaliojimus vykdyti savo užduotis.