PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. vasario 7 d.
Sujungtos bylos T‑118/04 ir T‑134/04
Giuseppe Caló
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pareigūnai – Direktoriaus paskyrimas į pagrindinio patarėjo pareigas – Tarnybos interesas – Pareigų lygiavertiškumas – Eurostato reorganizacija – Paskyrimas į direktoriaus pareigas – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Pareiga motyvuoti – Kandidatų nuopelnų įvertinimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“
Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma, pirma, panaikinti 2003 m. liepos 9 d. Komisijos sprendimą paskirti direktoriaus pareigas einantį ieškovą pagrindiniu patarėju ir 2003 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą dėl Eurostato reorganizacijos tiek, kiek juo patvirtintas ieškovo paskyrimas į kitas pareigas, bei prašymas atlyginti ieškovo tariamai patirtą neturtinę žalą ir, antra, panaikinti 2004 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą, kuriuo N paskirtas Eurostato žemės ūkio, žvejybos, struktūrinių fondų ir aplinkos apsaugos statistikos direktorato direktoriumi, o ieškovo kandidatūra į šias pareigas atmesta.
Sprendimas: Byloje T‑118/04 priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui vieno euro sumą dėl tarnybinio nusižengimo patirtiems nuostoliams atlyginti. Byloje T‑134/04 priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui 5 000 eurų sumą dėl tarnybinio pažeidimo patirtiems nuostoliams atlyginti. Atmesti likusias ieškinių dalis. Byloje T‑118/04 Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra Pirmosios instancijos teisme, ir vieną penktadalį ieškovo bylinėjimosi išlaidų, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra Pirmosios instancijos teisme. Byloje T‑118/04 ieškovas padengia keturis penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra Pirmosios instancijos teisme. Byloje T‑134/04 Komisija padengia visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra Pirmosios instancijos teisme.
Santrauka
1. Pareigūnai – Perkėlimas – Paskyrimas į kitas pareigas – Atskyrimo kriterijus
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis ir 29 straipsnis)
2. Pareigūnai – Paskyrimų tarnyba – Naudojimasis įgaliojimais
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnio 1 dalis)
3. Pareigūnai – Tarnybų organizacija – Personalo narių paskyrimai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)
4. Pareigūnai – Tarnybų organizacija – Personalo narių paskyrimai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)
5. Pareigūnai – Tarnybų organizacija – Personalo narių paskyrimai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)
6. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Tarnybinis nusižengimas
7. Pareigūnai – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Dalykas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalis)
8. Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Kandidatų nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalis)
9. Pareigūnai – Įdarbinimas – Pareigos, į kurias skirti įgaliota Komisijos narių kolegija
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 14 straipsnis)
10. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Kandidatūros atmetimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis, 91 straipsnio 2 ir 4 dalys)
1. Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų sistemos matyti, kad perkėlimu siaurąja šio žodžio prasme galima vadinti tik pareigūno pervedimą į laisvas pareigas. Taigi bet kuriam perkėlimui siaurąja prasme taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsniuose numatyti formalieji reikalavimai. Tačiau šie formalieji reikalavimai netaikomi pareigūno paskyrimo į kitas pareigas atveju, nes toks pervedimas nesusijęs su laisvomis pareigomis.
Tačiau sprendimams dėl paskyrimo į kitas pareigas, kaip ir perkėlimams, kiek tai susiję su atitinkamų pareigūnų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalies taisyklės, visų pirma dėl to, kad pareigūnų paskyrimas į kitas pareigas galimas tik tarnybos interesais ir užtikrinant pareigų ekvivalentiškumą.
(žr. 49, 53 ir 99 punktus)
Nuoroda: 1981 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Carbognani ir Coda Zabetta prieš Komisiją, 161/80 ir 162/80, Rink. p. 543, 21 punktas; 1988 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hecq prieš Komisiją, 19/87, Rink. p. 1681, 6 punktas; 1990 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hecq prieš Komisiją, C‑116/88 ir C‑149/88, Rink. p. I‑599, 11 punktas; 1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, C‑398/93 P, Rink. p. I‑4043, 11 punktas; 1998 m. sausio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Costacurta prieš Komisiją, T‑98/96, Rink. VT p. I‑A‑21 ir II‑49, 36 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Persio prieš Komisiją, T‑23/96, Rink. VT p. I‑A‑483 ir II‑1413, 79 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑100/00, Rink. VT p. I‑A‑71 ir II‑347, 29 punktas; 2002 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cwik prieš Komisiją, Rink. VT p. I‑A‑229 ir II‑1137, 30 punktas.
2. Įgaliojimų delegavimas arba nukrypimas nuo Pareigūnų tarnybos nuostatais Paskyrimų tarnybai suteiktų galių paskirstymo kriterijų gali lemti administracijos akto negaliojimą tik jei toks įgaliojimų delegavimas arba nukrypimas nuo kriterijų galėtų pažeisti vieną iš Pareigūnų tarnybos nuostatais pareigūnams suteiktų garantijų arba gero administravimo principus, taikomus personalo valdymui.
Todėl tai, kad tariamų administracijos padarytų sunkių pažeidimų atveju sprendimą dėl pareigūno paskyrimo į kitas pareigas priėmė Komisijos narių kolegija, nors šią kompetenciją ji, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsniu, delegavo suinteresuotojo asmens generaliniam direktoriui, negali lemti šio sprendimo negaliojimo. Tai, kad šį sprendimą priėmė įgaliojimus delegavusi institucija, kuri yra pradinė šių galių turėtoja, laikytina labiau apsaugančia į kitas pareigas skiriamo pareigūno interesus. Be to, gero administravimo principą atitinka situacija, kai viena ir ta pati institucija imasi ir situacijos rimtumą atitinkančių administracinių priemonių, ir priima, jos nuomone, būtinus sprendimus dėl personalo valdymo. Galiausiai ypatingos aplinkybės, kaip antai įtarimai dėl valdymo pažeidimų, visiškai pateisina išimtinį nukrypimą nuo gero administracinio valdymo ir racionalaus žmogiškųjų išteklių naudojimo tikslų, kurių siekiama deleguojant įgaliojimus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnį, t. y. skatinti, kad įgaliojimai būtų perduoti tiems lygiams, kurie tiesiogiai susiję su poreikių valdymu.
(žr. 66–68, 70 ir 71 punktus)
Nuoroda: 1973 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo De Greef prieš Komisiją, 46/72, Rink. p. 543, 18 ir 21 punktai; 1973 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Drescig prieš Komisiją, 49/72, Rink. p. 565, 10 ir 13 punktai; minėto Sprendimo De Persio prieš Komisiją 110–112 punktai.
3. Paaiškėjus, kad generaliniame direktorate padaryti pažeidimai, administracija nedaro akivaizdžios vertinimo klaidos manydama, kad tarnybos interesas pateisina visų direktorių atšaukimą iš užimamų vadovavimo pareigų ir jų paskyrimo pagrindiniais patarėjais tam, kad šie pažeidimai būtų skaidriai ir tinkamai ištirti, visų pirma tais atvejais, kai tyrimu siekiama įvertinti galimą šių asmenų vaidmenį vykdant šiuos pažeidimus. Kadangi tyrimu nesiekiama nubausti direktorių arba užkirsti kelią pažeidimams tęsti, nėra svarbu tai, kad nagrinėjamu atveju atlikus tyrimą nenustatyta, jog direktorius būtų padaręs pažeidimų, ir bet kuriuo atveju jis šia aplinkybe negali remtis ginčydamas sprendimą dėl paskyrimo į kitas pareigas, nes jį reikia vertinti atsižvelgiant į priėmimo momentu buvusias faktines ir teisines aplinkybes.
Šios išvados negali paneigti suinteresuotumas, kurį tariamai turi Komisija ir, konkrečiau tariant, kai kurie jos nariai, tariamai kalti laiku nesiėmę būtinų priemonių po to, kai buvo informuoti apie rimtus įtarimus, jog valdant atitinkamą generalinį direktoratą daromi pažeidimai, nes piktnaudžiavimo įgaliojimais klausimas negali būti keliamas, jei nėra sprendimo, pripažinto prieštaraujančiu tarnybos interesams.
(žr. 108, 110, 111, 114 ir 115 punktus)
Nuoroda: 1992 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eppe prieš Komisiją, T‑59/91 ir T‑79/91, Rink. p. II‑2061, 57 punktas; 1997 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Forcat Icardo prieš Komisiją, T‑73/96, Rink. VT p. I‑A‑159 ir II‑485, 39 punktas; minėto Sprendimo Campoli prieš Komisiją 63 punktas; 2003 m. birželio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Del Vaglio prieš Komisiją, T‑124/01 ir T‑320/01, Rink. VT p. I‑A‑157 ir II‑767, 77 punktas.
4. Tarnybos interesais priimto sprendimo paskirti į kitas pareigas teisėtumui savaime dar negali turėti poveikio aplinkybė, kad jo pateikimas visuomenei galėjo sukurti klaidingą įspūdį, jog į kitas pareigas paskirti pareigūnai gali būti kalti arba bent yra įtariami dalyvavę darant pažeidimus. Tačiau ši aplinkybė gali būti svarbus veiksnys nagrinėjant suinteresuoto asmens pateiktą prašymą atlyginti žalą.
(žr. 120 ir 121 punktus)
5. Kadangi paprasčiausia vidaus organizavimo priemonė, priimta tarnybos interesais, kaip antai paskyrimas į kitas pareigas, nepažeidžia pareigūno tarnybinės padėties arba atitikties tarp lygio ir pareigų principui, prieš priimant tokią priemonę nereikia išklausyti suinteresuoto asmens ir nurodyti jos priėmimo motyvų.
(žr. 122, 126 ir 142 punktus)
Nuoroda: 1990 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hecq prieš Komisiją 14 punktas; minėto Sprendimo Cwik prieš Komisiją 62 punktas.
6. Administracija padaro jos atsakomybę užtraukiantį tarnybinį nusižengimą, kai visuomenei laisvai prieinamu pranešimu spaudai sukuria įspūdį, kad tarnybos interesais į kitas pareigas paskirtas pareigūnas sietinas su tam tikrais neteisėtumais, net jei pats sprendimas dėl paskyrimo į kitas pareigas ir nebuvo neteisėtas. Tokiu nusižengimu pareigūnui padaroma neturtinė žala, nes sukuriama padėtis, kai jis turi nuolat teisintis prieš kolegas ir kitus asmenis.
(žr. 155–157 punktus)
7. Nors pranešimu apie laisvą darbo vietą suinteresuotieji asmenys turi būti kuo tiksliau informuoti apie atitinkamoms pareigoms užimti keliamus reikalavimus, pranešimu apie laisvą A 2 lygio darbo vietą, atsižvelgiant į užimtinų pareigų svarbą, gali būti palikta tam tikra diskrecija paskyrimų tarnybai nustatyti šiuos reikalavimus. Darytina išvada, jog kai pranešime apie laisvą A 2 lygio direktoriaus darbo vietą nurodomi pakankamai tikslūs reikalavimai, leidžiantys paskyrimų tarnybai palyginti skirtingų kandidatų nuopelnus, neteisėtumo negali sukelti aplinkybė, kad šis pranešimas suformuluotas identiškai kitiems tą pačią dieną paskelbtiems pranešimams apie to paties lygio, bet kitos kompetencijos reikalaujančias pareigas.
(žr. 180, 181 ir 183 punktus)
Nuoroda: 1997 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Picciolo ir Caló prieš Regionų komitetą, T‑178/95 ir T‑179/95, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑155, 87 punktas; 2001 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coget ir kt. prieš Audito rūmus, T‑95/01, Rink. VT p. I‑A‑191 ir II‑879, 67 punktas.
8. Vertinant galimą klaidą, padarytą pasirenkant pareigūną užimti A 2 lygio pareigas, susijusias su didele atsakomybe, reikia pažymėti, kad ji turi būti akivaizdi ir nepatenkanti į didelės vertinimo diskrecijos, kurią paskyrimų tarnyba turi lygindama kandidatų nuopelnus ir vertindama tarnybos interesus, sritį. Pirmosios instancijos teismo kontrolė atliekama tik vienu klausimu, ar, atsižvelgiant į informaciją, kuria minėta tarnyba pagrindė savo įvertinimą, ji paisė protingų ribų ir nenaudojo turimų galių akivaizdžiai klaidingu būdu arba siekdama kitų nei jai pavestų tikslų. Taigi teismas negali Paskyrimų tarnybos atlikto kandidatų nuopelnų ir kvalifikacijos įvertinimo pakeisti savuoju, kai byloje nėra informacijos, patvirtinančios, kad vertindama kandidatų nuopelnus ir kvalifikaciją ši tarnyba padarė akivaizdžią klaidą.
Šie principai taikomi visų pirma tais atvejais, kai Pirmosios instancijos teismo prašoma patikrinti, ar laisvoms pareigoms užimti pasirinktas kandidatas iš tikrųjų atitinka pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytus reikalavimus ir, konkrečiai kalbant, ar jo profesinės patirties lygis atitinka reikalaujamą šiuo pranešimu. Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad ieškovas atitinka šiuos reikalavimus, savaime dar neįrodo, kad Paskyrimų tarnyba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą į atitinkamas pareigas paskyrusi kitą kandidatą. To neįrodo ir aplinkybė, kad ieškovas turi didesnę profesinę patirtį nei pasirinktas kandidatas.
Paskyrimų tarnyba neviršija savo didelės diskrecijos ribų tais atvejais, kai mano, kad Komisijos nario kabineto vadovu buvęs kandidatas dėl turimos patirties ir atsižvelgiant į tai, kad kabinetas yra administracinis padalinys, kuriame dirba apie dešimt žmonių, tenkina reikalavimą sugebėti valdyti didelį administracinį padalinį, nes šioje sąlygoje minimas ne faktinis tokio vieneto valdymas, bet pripažintas sugebėjimas jį valdyti, kurį galima konstatuoti remiantis patirtimi ir duomenimis, nebūtinai apimančiais vadovavimą didelei tarnautojų grupei.
(žr. 205, 209, 212 ir 213 punktus)
Nuoroda: minėto Sprendimo Picciolo ir Caló prieš Regionų komitetą 85 punktas; 1997 m. gegužės 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Contargyris prieš Tarybą, T‑6/96, Rink. VT p. I‑A‑119 ir II‑357, 120 punktas; minėto Sprendimo Coget ir kt. prieš Audito rūmus 92 ir 124 punktai; 2002 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tilgenkamp prieš Komisiją, T‑158/01, Rink. VT p. I‑A‑111 ir II‑595, 59 punktas; 2003 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cougnon prieš Teisingumo Teismą, T‑240/01, Rink. VT p. I‑A‑263 ir II‑1283, 97 punktas.
9. Pareigūnų tarnybos nuostatų 14 straipsnio nepažeidžia Komisijos nario kabineto vadovas, kai kandidatuodamas į darbo vietą, į kurią teisę skirti turi šios institucijos narių kolegija, nusišalina nuo dalyvavimo šiam paskyrimo sprendimui parengti skirtame kabineto vadovų grupės susirinkime ir yra pakeičiamas kitu to paties kabineto nariu. Iš tiesų nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 14 straipsniu, nei kita teisės nuostata nereikalaujama, kad pareigūnui nusišalinus nuo klausimo, kurio nagrinėjimu ar išsprendimu jis asmeniškai suinteresuotas, visi jam pavaldūs pareigūnai taip pat turėtų nusišalinti. Be to, vienintelė aplinkybė, kad šis pareigūnas yra tarnybos, dalyvaujančios rengiant paskyrimo sprendimą, narys, nėra svarbi ir neleidžia manyti, kad jis „privalėjo“ Pareigūnų tarnybos nuostatų 14 straipsnio prasme pareikšti nuomonę dėl šio sprendimo priėmimo, nors nedalyvavo jį rengiant ir bet kuriuo atveju galutinį sprendimą priėmė Komisijos narių kolegija.
(žr. 246–248 punktus)
10. Tuo atveju, kai remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalimi pareiškiamas ieškinys dėl nemotyvuoto sprendimo atmesti kandidatūrą, Paskyrimų tarnyba, siekdama ištaisyti šį trūkumą, gali nurodyti šio sprendimo motyvus po ieškinio pateikimo, nes jo nagrinėjimas teisme sustabdomas, kol Paskyrimų tarnyba priims eksplicitinį arba implicitinį sprendimą atmesti skundą. Tačiau praėjus keturiems mėnesiams nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatyto skundo pateikimo, t. y. įsigaliojus prezumpcijai, jog skundas atmestas implicitiniu sprendimu, ir todėl atnaujinus procesą teisme, Paskyrimų tarnyba nebegali ištaisyti motyvų trūkumo pateikdama paaiškinimus.
Taigi ieškovo situacija pasibaigus šiam terminui faktiškai yra identiška tai, kurioje jis būtų atsidūręs, jei nebūtų pasinaudojęs 91 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalimi, ieškinį dėl šio implicitinio sprendimo būtų pateikęs jo priėmimo dieną, t. y. tokiu atveju motyvavimo trūkumas negalėtų būti ištaisytas vėliau už ieškinį pateiktu atsakymu į skundą. Jeigu būtų vadovaujamasi aiškinimu, kad, pateikus ieškinį pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalį, Paskyrimų tarnyba gali nurodyti savo sprendimo motyvus ne tik po ieškinio pateikimo, bet ir praėjus keturiems mėnesiams po skundo pateikimo, administracija atsidurtų palankesnėje situacijoje nei tuomet, kai ieškinys pateikiamas remiantis 91 straipsnio 2 dalimi. Kadangi tokia galimybė nenumatyta kitais nei 91 straipsnio 4 dalyje išvardytais atvejais, būtų neįmanoma objektyviai paaiškinti šio skirtumo. Priešingai, kai Paskyrimų tarnyba informuojama, kad pareigūnas pasinaudojo 91 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir pareikštas ieškinys Bendrijos teisme, iš jos turi būti ypač griežtai pareikalauta laiku pateikti skundžiamo sprendimo motyvus.
(žr. 272–274 punktus)
Nuoroda: 1981 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, Rink. p. 2861, 22 punktas; 1993 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Volger, C‑115/92 P, Rink. p. I‑6549, 23 punktas; 2004 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hectors prieš Parlamentą, C‑150/03 P, Rink. p. I‑8691, 50 punktas; 1993 m. kovo 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vela Palacios prieš EESRK, T‑25/92, Rink. p. II‑201, 25 punktas; 2001 m. liepos 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brumter prieš Komisiją, T‑351/99, Rink. VT p. I‑A‑165 ir II‑757, 33 punktas; 2002 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roman Parra prieš Komisiją, T‑117/01, Rink. VT p. I‑A‑27 ir II‑121, 26 punktas; 2004 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑903, 108 punktas.