Laikina versija

BENDROJO TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. gegužės 29 d.(*)

„Ekonominė ir pinigų sąjunga – Bankų sąjunga – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM) – Bendras pertvarkymo fondas (BPF) – BPV sprendimas dėl ex ante įnašų už 2021 m. apskaičiavimo – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Reglamento Nr. 806/2014 teisinis pagrindas – SESV 114 straipsnis – Vienodas požiūris – Komisijos diskrecija – BPV diskrecija – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑360/21

Portigon AG, įsteigta Diuseldorfe (Vokietija), atstovaujama advokatų D. Bliesener, V. Jungkind ir C. van Kampen,

ieškovė,

prieš

Bendrą pertvarkymo valdybą (BPV), atstovaujamą J. Kerlin ir D. Ceran, padedamų advokatų B. Meyring, T. Klupsch ir S. Ianc,

atsakovę,

palaikomą

Europos Parlamento, atstovaujamo U. Rösslein, M. Menegatti ir G. Bartram,

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Bauerschmidt, J. Haunold ir A. Westerhof Löfflerová,

ir

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou ir A. Steiblytės,

įstojusių į bylą šalių,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Kornezov, teisėjai G. De Baere, D. Petrlík (pranešėjas), K. Kecsmár ir S. Kingston,

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2023 m. kovo 1 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą(1)

[Praleista]

I.      Ginčo aplinkybės

2        Ieškovė yra Vokietijoje įsteigta kredito įstaiga; vyksta jos veiklos nutraukimo procedūra. Ji ir toliau turi kai kuriuos leidimus vykdyti banko operacijas ir teikti finansines paslaugas, pavyzdžiui, indėlių ir kredito operacijas bei mokėjimo paslaugas. Tačiau šiuos leidimus ji turi tik tam, kad galėtų tinkamai užbaigti veiklos nutraukimo procedūrą.

3        Tarp šiuo tikslu įvykdytų sandorių reikšmingi šioje byloje, be kita ko, yra tie, kuriuose dalyvauja Erste Abwicklungsanstalt (toliau – EAA).

4        EAA buvo įsteigta pagal 2008 m. spalio 17 d. Finanzmarktstabilisierungsfondsgesetz (Finansų rinkų stabilizavimo fondo įsteigimo įstatymas) (BGBl. 2008 I, p. 1982) veiklos nutraukimo ir dalies ieškovės banko operacijų apsaugos tikslais.

5        Didelę dalį savo turto ir įsipareigojimų ieškovė perleido EAA savo veiklos nutraukimo tikslais. Dalis šio turto ir įsipareigojimų buvo faktiškai perduoti EAA skaidymo būdu. Ši turto ir įsipareigojimų dalis nebėra įtraukta į ieškovės balansą.

6        Kitos ieškovės turto ir įsipareigojimų dalies šis skaidymas neapėmė, dėl jos atliktas tik vadinamasis „ekonominis“ perdavimas arba suteikta EAA garantija. Šiuo tikslu ieškovė su EAA sudarė sutartis, kad perkeltų pastarajai rizikas, bet išsaugojo realią nuosavybės teisę į šią savo turto ir įsipareigojimų dalį.

7        Ieškovės turtas ir įsipareigojimai, kurie buvo tik ekonominio perdavimo EAA dalykas, apima, be kita ko, ne biržos išvestinių finansinių priemonių portfelio (toliau – EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfelis) elementus. Jį iš esmės sudaro, pirma, ieškovės teisės ir pareigos, kylančios iš tam tikrų išvestinių priemonių arba susijusios su jomis, ir, antra, užtikrinimo priemonės, kuriomis užtikrinami iš šių išvestinių finansinių priemonių kylantys reikalavimai.

8        Ieškovė yra teisiniu ir reglamentavimo požiūriais atsakinga už EAA portfelio turto, kuris nebuvo realiai perduotas EAA skaidymo būdu, valdymą. Kadangi EAA pati negali eksploatuoti šio turto, ieškovė jį valdo kaip patikos įgaliotinė pagal su EAA sudarytas sutartis. Tam ieškovė veikia savo vardu, tačiau pagal EAA nurodymus ir jos naudai.

9        Kol EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfelio elementai bus realizuoti arba perduoti EAA, jie yra įtraukti į ieškovės balansą kaip turtas arba patikos įsipareigojimai.

10      Ginčijamu sprendimu BPV, remdamasi 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), 70 straipsnio 2 dalimi, nustatė įstaigų, kurioms kartu taikomos šio reglamento 2 straipsnio ir 67 straipsnio 4 dalies nuostatos (toliau – įstaigos), įskaitant ieškovę, ex ante įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) (toliau – ex ante įnašai) už 2021 m. (toliau – 2021 m. įnašų laikotarpis).

11      2021 m. balandžio 21 d. pranešimu apie mokėtiną sumą Bundesanstalt für Finanzdienstleistungsaufsicht (BaFin, Federalinė finansinių paslaugų kontrolės institucija, Vokietija), kaip nacionalinė pertvarkymo institucija (toliau – NPI) pagal Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įpareigojo ieškovę sumokėti savo ex ante įnašą, kurį nustatė BPV, už 2021 m. įnašų laikotarpį.

12      Ieškovė, viena pusė, ir BPV ir BaFin, kita pusė, nesutaria dėl elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant ieškovės ex ante įnašą. Konkrečiai kalbant, ieškovė mano, kad šiuo klausimu nereikia atsižvelgti į įsipareigojimus, priklausančius EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfeliui, ir kad ji nepriklauso grupei, kuri restruktūrizuojama gavus valstybės pagalbą ar lygiavertes lėšas, kaip tai suprantama pagal 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), 6 straipsnio 8 dalies a punktą. Tačiau BPV ir BaFin mano, kad ieškovės ex ante įnašas turi būti apskaičiuojamas remiantis visa jos balanso suma ir kad ieškovė yra restruktūrizuojama įstaiga.

[Praleista]

IV.    Dėl teisės

[Praleista]

A.      Dėl Reglamento Nr. 806/2014, Direktyvos 2014/59 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų

1.      Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kiek jis grindžiamas neteisėtumu grindžiamais prieštaravimais

34      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, pirma, Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, antra, priekaištus dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir, trečia, tris Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus.

35      Pirmiausia reikia išnagrinėti neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, o priekaištai dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo vertinami šio sprendimo 337–351 punktuose.

a)      Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, kiek jis grindžiamas Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 neteisėtumu grindžiamais prieštaravimais

36      Ieškovė pateikia Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, motyvuodama tuo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas klaidingai pasirinko SESV 114 straipsnio 1 dalį kaip jų priėmimo teisinį pagrindą.

37      Viena vertus, minėti aktai neturi jokio ryšio su vidaus rinka, nes, jei ex ante įnašai būtų numatyti valstybių narių lygmeniu, jie nebūtų laisvo paslaugų judėjimo kliūtis ir labai neiškraipytų konkurencijos.

38      Kita vertus, Sąjungos teisės aktų leidėjas neturi įgaliojimų grįsti ex ante įnašų sistemą SESV 114 straipsnio 1 dalimi, nes šiuos įnašus apima „fiskalinės nuostatos“, kaip jos suprantamos pagal SESV 114 straipsnio 2 dalį. Konkrečiai kalbant, iš SESV 114 straipsnio 2 dalies versijų anglų ir prancūzų kalbomis matyti, kad šios nuostatos taikymo sritis platesnė nei „mokesčio“ sąvoka. Todėl nustatydamas pareigą mokėti ex ante įnašus Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo remtis SESV 113 ar 115 straipsniais.

39      BPV, Parlamentas, Taryba ir Komisija nesutinka su šiais argumentais.

40      Pirmiausia primintina, kad Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių priskirtini šio teisės akto tikslas ir turinys (žr. 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C‑244/17, EU:C:2018:662, 36 punktą).

41      Pagal teisėkūros procedūrą priimami aktai, kurių teisinis pagrindas yra SESV 114 straipsnio 1 dalis, turi, pirma, apimti priemones, skirtas valstybių narių įstatymams ir kitoms teisės aktų nuostatoms derinti, ir, antra, jais turi būti siekiama, kad būtų sukurta ir veiktų vidaus rinka (2014 m. sausio 22 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Parlamentas ir Taryba, C‑270/12, EU:C:2014:18, 100 punktas).

42      Pirma, primintina, kad SESV 114 straipsniu kaip teisiniu pagrindu galima remtis tik tuo atveju, kai iš teisės akto objektyviai ir iš tikrųjų išplaukia, kad jis skirtas vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygoms pagerinti (žr. 2014 m. sausio 22 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Parlamentas ir Taryba, C‑270/12, EU:C:2014:18, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43      Nagrinėjamu atveju, be kita ko, iš Reglamento Nr. 806/2014 1 ir 3 konstatuojamųjų dalių, taip pat Direktyvos 2014/59 1 konstatuojamosios dalies, matyti, kad šie aktai buvo priimti esant ekonomikos ir finansų krizei, kuri, kiek tai susiję su Sąjunga, parodė, kad trūksta priemonių, leidžiančių veiksmingai sumažinti finansinių sunkumų turinčių įstaigų keliamą riziką, todėl valstybės narės buvo priverstos naudoti viešuosius finansinius išteklius tokioms įstaigoms remti.

44      Iš Reglamento Nr. 806/2014 1 konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 2014/59 3 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad ši krizė atskleidė grėsmes banko paslaugų vidaus rinkos veikimui ir didėjančią finansų rinkų susiskaidymo riziką. Tai iš tiesų kėlė nerimą vidaus rinkoje, kurioje bankai turėtų galėti vykdyti svarbią tarpvalstybinio pobūdžio veiklą, tačiau buvo nustatyta, kad šios veiklos mastas mažėja, nes baimintasi, kad problemos išplis.

45      Be to, Reglamento Nr. 806/2014 2–4 ir 12 konstatuojamosiose dalyse ir Direktyvos 2014/59 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse Sąjungos teisės aktų leidėjas pažymėjo, kad dėl skirtingų nacionalinių pertvarkymo taisyklių ir susijusios administracinės praktikos, taip pat dėl vienodo sprendimų priėmimo proceso sprendžiant pertvarkymo bankų sąjungoje klausimą nebuvimo mažėja nacionalinių bankų sistemų pasitikėjimas kitų valstybių narių, įskaitant BPeM nedalyvaujančias valstybes nares, bankų sistemomis ir didėja rinkos nestabilumas, nes neužtikrinama galimybė numatyti, kokios bus banko žlugimo pasekmės. Dėl šių skirtumų kai kurių bankų ir klientų skolinimosi sąnaudos galėjo padidėti vien dėl šių bankų įsisteigimo vietos, neatsižvelgiant į jų faktinį kreditingumą.

46      Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 806/2014 9 ir 19 konstatuojamosiose dalyse pabrėžė, kad tol, kol pertvarkymo taisyklės, praktika ir dalijimosi našta metodai išliks nacionaliniai, o pertvarkymui finansuoti reikalingi finansiniai ištekliai bus renkami ir leidžiami nacionaliniu lygmeniu, valstybių narių ir bankų sektoriaus ryšys nebus visiškai nutrauktas ir vidaus rinka išliks suskaidyta. Tai riboja tarpvalstybinę bankų veiklą, sukuria kliūčių naudotis pagrindinėmis laisvėmis ir iškraipo konkurenciją vidaus rinkoje.

47      Galiausiai, kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių, šia direktyva siekiama užkirsti kelią tam, kad nacionalinių valdžios institucijų vykdoma įstaigų kontrolė būtų skirtingo lygio arba nebūtų tokių pačių galimybių pertvarkyti šias įstaigas, o tai gali daryti nevienodą poveikį įstaigų finansavimo išlaidoms valstybėse narėse, taip sudarant kliūčių naudotis vidaus rinkoje toms įstaigoms suteikta įsisteigimo laisve.

48      Būtent dėl šių priežasčių Reglamentu Nr. 806/2014 siekiama susilpninti ryšius tarp atskirų valstybių narių numatomos biudžeto padėties ir jose veikiančių bankų ir įmonių finansavimo išlaidų, taip pat numatyti pareigą visam finansų sektoriui finansuoti finansų sistemos stabilizavimą.

49      Taigi Reglamente Nr. 806/2014, kaip nurodyta jo 1 straipsnyje, be kita ko, nustatomos vienodos įstaigų pertvarkymo taisyklės ir vienoda procedūra, kurias turėtų taikyti BPV, ir tai daroma siekiant pašalinti šio sprendimo 43–46 punktuose nurodytas grėsmes.

50      Be to, Direktyvoje 2014/59, be kita ko, nustatytos suderintos įstaigų pertvarkymo taisyklės ir suderinta procedūra, kad būtų atsižvelgta į Sąjungos teisės aktų leidėjo susirūpinimą, aprašytą šio sprendimo 43–45 ir 47 punktuose.

51      BPF ir nacionalinės finansavimo struktūros yra esminiai šių taisyklių ir šios procedūros elementai, kurie leidžia, kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 67 ir 76 straipsnių ir 107 konstatuojamosios dalies, taip pat iš Direktyvos 2014/59 100 ir 101 straipsnių ir 103, 104 ir 108 konstatuojamųjų dalių, užtikrinti veiksmingą naudojimąsi pertvarkymo įgaliojimais ir prisidėti prie pertvarkymo priemonių finansavimo užtikrinant veiksmingą jų taikymą.

52      Siekiant užtikrinti pakankamus finansinius išteklius BPF ir nacionalinėse finansavimo struktūrose, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 43–46 ir 48 punktuose, jos finansuojamos, be kita ko, iš įstaigų mokamų ex ante įnašų.

53      Vadinasi, šių įnašų mokėjimu užtikrinamas veiksmingas įstaigų pertvarkymo vienodų ar suderintų taisyklių ir vienodos ar suderintos procedūros taikymas. Šiuos įnašus nustatančios taisyklės savo ruožtu leidžia, kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 12 ir 19 konstatuojamųjų dalių ir Direktyvos 2014/59 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių, išvengti to, kad skirtinga nacionalinė praktika kliudytų naudotis pagrindinėmis laisvėmis ar iškraipytų konkurenciją vidaus rinkoje.

54      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Reglamentu Nr. 806/2014 ir Direktyva 2014/59 siekiama pagerinti vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygas.

55      Be to, kiek tai susiję su SESV 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, pagal kurią atitinkamame Sąjungos akte turi būti numatytos priemonės, susijusios su valstybių narių nuostatų derinimu, iš, be kita ko, Reglamento Nr. 806/2014 2 konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 2014/59 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad, viena vertus, Sąjungoje nebuvo vienodo sprendimų priėmimo proceso dėl įstaigų pertvarkymo ir, kita vertus, valstybėse narėse buvo didelių esminių ir procedūrinių skirtumų tarp įstaigų nemokumą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų.

56      Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė bankų sąjungos lygmeniu vienodas ir valstybių narių lygmeniu suderintas įstaigų pertvarkymo taisykles ir procedūrą, taip pat vienodą ex ante įnašų rinkimo procedūrą, kad būtų užtikrintas veiksmingas šių taisyklių ir procedūrų taikymas, kaip nurodyta šio sprendimo 49–53 punktuose.

57      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamentas Nr. 806/2014 ir Direktyva Nr. 2014/59 atitinka SESV 114 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

58      Antra, reikia išnagrinėti ieškovės argumentą, kad Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 nuostatos, kuriomis įstaigos įpareigojamos mokėti ex ante įnašus, turėtų būti laikomos „fiskalinėmis nuostatomis“, todėl nepatenka į Sąjungos teisės aktų leidėjo suderinimo kompetenciją pagal SESV 114 straipsnio 2 dalį.

59      SESV 114 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma, be kita ko, „fiskalinėms nuostatoms“.

60      Dėl sąvokos „fiskalinės nuostatos“ aiškinimo konstatuotina, kad SESV nepateikiama jos apibrėžties (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑338/01, EU:C:2004:253, 63 punktą).

61      Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad konkretaus sektoriaus ūkio subjektų atlikti mokėjimai nėra fiskalinio pobūdžio ypač tuo atveju, kai jie tiesiogiai skirti tik šio sektoriaus išlaidoms finansuoti arba kai šios išlaidos būtinos to sektoriaus veikimui užtikrinti, siekiant visų pirma jį stabilizuoti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1989 m. liepos 11 d. Sprendimo Schräder HS Kraftfutter, 265/87, EU:C:1989:303, 9 ir 10 punktus).

62      Šie argumentai taikomi ir ex ante įnašams, kurie atitinka draudimo principais pagrįstą logiką ir kuriuos moka konkretaus sektoriaus ūkio subjektai tam, kad būtų finansuojamos tik šio sektoriaus išlaidos.

63      Taigi dėl ex ante įnašų pobūdžio šio sprendimo 43 punkte jau pažymėta, kad Reglamentas Nr. 806/2014 ir Direktyva 2014/59 buvo priimti esant ekonomikos ir finansų krizei, kuri, kiek tai susiję su Sąjunga, parodė, kad trūksta priemonių, leidžiančių veiksmingai sumažinti finansinių sunkumų turinčių įstaigų keliamą riziką, todėl valstybės narės buvo priverstos naudoti viešuosius finansinius išteklius tokioms įstaigoms remti. BPeM siekiama išvengti žalos, patiriamos per tokias krizes žlugus įstaigoms, nes jų žlugimas vienoje valstybėje narėje gali kelti pavojų visų finansų rinkų stabilumui, kaip matyti iš šio Reglamento 806/2014 8 ir 12 konstatuojamųjų dalių. Tas pats pasakytina apie Direktyvą 2014/59, kaip matyti iš jos 3 ir 5 konstatuojamųjų dalių.

64      Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad, kaip matyti, be kita ko, iš Reglamento Nr. 806/2014 100 konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 2014/59 103 konstatuojamosios dalies, finansų sistemos stabilizavimą turi finansuoti visas finansų sektorius.

65      Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ex ante įnašai yra specifiniai dėl to, kad, kaip patvirtina Direktyvos 2014/59 105–107 konstatuojamosios dalys ir Reglamento Nr. 806/2014 41 konstatuojamoji dalis, jais, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktas).

66      Taigi pagal Reglamento Nr. 806/2014 67 straipsnio 2 ir 4 dalis ir 61 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2014/59/EB 101 ir 103 straipsnius ir 49 konstatuojamąją dalį ex ante įnašai renkami iš finansų sektoriaus ūkio subjektų tam, kad būtų papildytas BPF, o juo naudotis leidžiama tik siekiant užtikrinti veiksmingą pertvarkymo priemonių taikymą ir veiksmingą naudojimąsi pertvarkymo įgaliojimais, kai paaiškėja, kad tokios priemonės yra būtinos šio sektoriaus finansinio stabilumo tikslui įgyvendinti.

67      Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 1 straipsnio ir Direktyvos 2014/59 1 straipsnio, šio sprendimo 66 punkte nurodytos priemonės taikomos tik toms įstaigoms, kurios privalo mokėti ex ante įnašus.

68      Žinoma, Reglamente Nr. 806/2014 nenustatyta jokio automatinio ryšio tarp ex ante įnašo mokėjimo ir atitinkamos įstaigos pertvarkymo. Būtent dėl šios priežasties ex ante įnašai neturėtų būti vertinami kaip draudimo įmokos, kurių kasmėnesinis mokėjimas ir grąžinimas būtų galimas (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo ABLV Bank / BPV, T‑758/18, EU:T:2021:28, 70 ir 73 punktus).

69      Vis dėlto įstaigos naudojasi ir BPF, ir nacionalinėmis finansavimo struktūromis, kurios finansuojamos būtent jų ex ante įnašais.

70      Viena vertus, kai įstaigos žlunga arba gali žlugti, jų finansinė padėtis gali būti sureguliuota per pertvarkymo procedūrą, kurią dėl jų galima pradėti, jeigu įvykdytos ir kitos Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnyje ar Direktyvos 2014/59 32 straipsnyje numatytos sąlygos. Taigi tokia procedūra leidžia tokioms įstaigoms naudoti BPF ar nacionalinių finansavimo struktūrų finansinius išteklius, nes šie ištekliai buvo papildyti tų įstaigų įnašais.

71      Kita vertus, mokėdamos ex ante įnašus visos įstaigos gauna naudos iš to, kad finansų sistema yra stabili, o tai užtikrina BPF ir nacionalinės finansavimo struktūros.

72      Iš tiesų BPF ir nacionalinės finansavimo struktūros apsaugo nuo rizikos, kurią visas finansų sektorius kelia finansų sistemos stabilumui (žr. 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo ABLV Bank / BPV, T‑758/18, EU:T:2021:28, 72 punktą).

73      Vadinasi, laikantis ne fiskalinės, o draudimo principais pagrįstos logikos, BPF ir nacionalinėmis finansavimo struktūromis siekiama užtikrinti viso finansų sektoriaus stabilumą, kad visos įstaigos būtų apsaugotos nuo šio sektoriaus krizės.

74      Beje, šį draudimo principais pagrįstos logikos tikslą atspindi ir tai, kaip apskaičiuojami ex ante įnašai, nes jie grindžiami ne konkretaus tarifo taikymu apmokestinimo bazei, bet, vadovaujantis Direktyvos 2014/59 102 ir 103 straipsniais, taip pat Reglamento Nr. 806/2014 69 ir 70 straipsniais, galutinio tikslinio lygio, tada – metinio tikslinio lygio, kuris turi būti paskirstytas įstaigoms, nustatymu (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą). Šis metinio tikslinio lygio paskirstymas grindžiamas, be kita ko, kaip matyti ir iš šios direktyvos 107 konstatuojamosios dalies bei šio reglamento 109 konstatuojamosios dalies, rizika, kurią kiekviena įstaiga kelia finansų sistemos stabilumui, o tai skatina įstaigas veikti pagal mažiau rizikingą modelį.

75      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įstaigų ex ante įnašai mokami laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, nes jie tiesiogiai skirti tik finansų sektoriaus, kuriam priklauso šios įstaigos, išlaidoms finansuoti ir šios išlaidos būtinos šio sektoriaus veikimui užtikrinti, be kita ko, siekiant jį stabilizuoti tam tikrų įstaigų žlugimo atveju ir sumažinti problemos mastą.

76      Todėl Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 nuostatos, pagal kurias įstaigos įpareigojamos mokėti ex ante įnašus ir patikslinama jų apskaičiavimo tvarka, nėra „fiskalinės nuostatos“, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnio 2 dalį.

77      Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad pagal tam tikras SESV 114 straipsnio 2 dalies kalbines versijas sąvoka „fiskalinės nuostatos“ turėtų būti platesnė.

78      Iš tiesų visoms Sąjungos akto kalbinėms versijoms iš principo turi būti teikiama vienoda reikšmė. Taigi, siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą tais atvejais, kai esama šių kalbinių versijų neatitikimų, atitinkamą nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į teisės reglamentavimo, kurio dalis ji yra, bendrą sistemą ir tikslą (žr. 2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79      Vienoje iš akto kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šio akto aiškinimo pagrindas ar įgyti dėl to prioritetą prieš kitas kalbines versijas. Toks požiūris būtų nesuderinamas su vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimu (žr. 2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį ieškinio pagrindą, kiek jis grindžiamas Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 neteisėtumu grindžiamais prieštaravimais, reikia atmesti.

b)      Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, kiek jis grindžiamas Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumu grindžiamais prieštaravimais

81      Ieškovė pateikia tris Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus.

82      Pirmiausia reikia pažymėti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnyje numatyta, jog BPV apskaičiuoja ex ante įnašą, kurį turi sumokėti kiekviena įstaiga, proporcingai įstaigos rizikos profiliui, remdamasi įstaigos pateikta informacija ir taikydama šio deleguotojo reglamento 4–13 straipsniuose nustatytą metodą.

83      Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnyje „Bazinio metinio įnašo rizikos koregavimas“, be kita ko, nurodyti įsipareigojimai, kurie neįtraukiami apskaičiuojant šiuos įnašus. Šio deleguotojo reglamento 6 straipsnyje išvardyti rizikos ramsčiai ir rodikliai, į kuriuos BPV turi atsižvelgti, kai vertina įstaigų rizikos pobūdį, o to deleguotojo reglamento 7 straipsnyje yra nurodytas kiekvieno rizikos ramsčio ir rizikos rodiklio santykinis svoris, kurį BPV turi taikyti, kai vertina kiekvienos įstaigos rizikos profilį.

84      Deleguotojo reglamento 2015/63 8 straipsnis susijęs su rizikos rodiklių taikymu konkrečiais atvejais.

85      Be to, Deleguotojo reglamento 2015/63 9 straipsnyje „Rizikos koregavimo taikymas baziniam metiniam įnašui“ numatyta, kad BPV apskaičiuoja koregavimo daugiklį, remdamasi šio deleguotojo reglamento 6 straipsnyje nurodytais rizikos rodikliais pagal minėto deleguotojo reglamento I priede nustatytą formulę ir procedūras, ir kad kiekvienos įstaigos metinį įnašą už kiekvieną įnašų laikotarpį ji apskaičiuoja padaugindama bazinį metinį įnašą iš šio koregavimo daugiklio pagal to paties deleguotojo reglamento I priede nustatytą formulę ir procedūras.

86      Galiausiai Deleguotojo reglamento 2015/63 I priede nustatyta įstaigų metinių įnašų apskaičiavimo procedūra, susidedanti iš kelių žingsnių.

1)      Dėl pirmojo neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su tuo, kad Deleguotuoju reglamentu 2015/63 viršijami pagal Direktyvą 2014/59 Komisijai suteikti įgaliojimai

87      Ieškovės teigimu, Deleguotuoju reglamentu 2015/63 viršijamos Direktyvoje 2014/59, kuri yra jo atžvilgiu deleguojantis aktas, nustatytos ribos. Šios direktyvos pagrindas apibrėžtas SESV 114 straipsnio 1 dalyje ir deleguotasis aktas negali nukrypti nuo toje nuostatoje apibrėžto pagrindo ir būti taikomas įstaigoms, nesusijusioms su vidaus rinka. Taip yra ieškovės, kuri šiuo metu nutraukia savo veiklą, atveju.

88      ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

89      Reikia pažymėti, kad šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas grindžiamas klaidinga prielaida, kad ieškovė „nėra susijusi su vidaus rinka“.

90      Iš tiesų, net jei vyksta ieškovės veiklos nutraukimo procesas, vis dėlto, remiantis jos pačios pateikta informacija, ji ir toliau vykdo bankines operacijas ir teikia finansines paslaugas. Tokiomis aplinkybėmis ji dalyvauja prekyboje vidaus rinkoje.

91      Be to, darant prielaidą, kad ieškovės priekaištą reikia suprasti taip, kad Komisija privalėjo į Deleguotojo reglamento 2015/63 taikymo sritį neįtraukti įstaigų, kurių veikla vidaus rinkoje yra nedidelės apimties, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

92      Nacionaliniu pagrindu apskaičiuojami ex ante įnašai yra nustatomi remiantis Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalimi.

93      Iš šios nuostatos matyti, kad šiuos įnašus turi mokėti „įstaigos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 23 punktą.

94      Iš Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 23 punkto, siejamo su tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, matyti, kad prie šių įstaigų priskiriamos, be kita ko, kredito įstaigos, kaip jos suprantamos pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1), 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nepriskiriamos prie 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 2 straipsnio 5 dalyje nurodytų subjektų.

95      Pagal Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą „kredito įstaiga“ – tai įmonė, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo sąskaita, neatsižvelgiant į šios veiklos mastą.

96      Be to, nors pagal Direktyvos 2013/36 2 straipsnio 5 dalį ši direktyva netaikoma tam tikriems subjektams, tai nereiškia, kad ji netaikoma įstaigoms, kurių veiklos mastas vidaus rinkoje yra nedidelis, kaip antai veiklą nutraukiančioms įstaigoms.

97      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį visos joje nurodytos įstaigos turi mokėti ex ante įnašus, neatsižvelgiant į jų veiklos intensyvumą vidaus rinkoje.

98      Be to, pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį, kuri yra Deleguotojo reglamento 2015/63 teisinis pagrindas, Komisija neįpareigojama atleisti tam tikras įstaigas nuo pareigos mokėti ex ante įnašus dėl nedidelio jų veiklos vidaus rinkoje masto, atsižvelgiant į tai, kad jos nutraukia veiklą.

99      Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, kad Reglamentu 2015/63 pažeidžiama Direktyva 2014/59, nes jame tokios įstaigos nebuvo pašalintos iš taikymo srities, turi būti atmestas.

100    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad iš Direktyvos 2014/59 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 struktūros ir tikslo, taip pat iš jų aiškinimo atsižvelgiant į SESV 114 straipsnį matyti, kad šiuose aktuose nenustatyta ex ante įnašų mokėjimo pareiga nutraukiančioms veiklą įstaigoms, nekonkuruojančioms su kitomis vidaus rinkoje veikiančiomis įstaigomis.

101    Šiuo klausimu, viena vertus, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 93, 94 ir 98 punktuose minėtų nuostatų formuluotė yra aiški ir tiksli, kiek tai susiję su šios pareigos subjektine taikymo sritimi ir Komisijos pareigos neįtraukti tam tikrų rūšių įstaigų į šią taikymo sritį nebuvimu. Kita vertus, iš šio sprendimo 90 punkto matyti, kad ieškovė vis dar vykdo veiklą vidaus rinkoje.

102    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

2)      Dėl antrojo neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su tuo, kad Deleguotuoju reglamentu 2015/63 pažeidžiamos esminės Direktyvos 2014/59 nuostatos

103    Ieškovė iš esmės teigia, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 nepakankamai atsižvelgta į atitinkamų įstaigų rizikos profilį rengiant ex ante įnašų apskaičiavimo metodą. Taigi šio deleguotojo reglamento 6 straipsniu pažeidžiama esminė Direktyvos 2014/59 nuostata, t. y. jos 103 straipsnio 7 dalis.

104    Šį pažeidimą, be kita ko, lemia tai, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje nenumatyta jokio ex ante įnašų sumažinimo arba atleidimo nuo jų įstaigoms, kaip antai ieškovei, kurių rizikos pozicija, pertvarkymo tikimybė ar svarba finansų rinkų stabilumui yra labai menkos arba neegzistuoja.

105    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

106    Pirmiausia reikia priminti, kad deleguotųjų įgaliojimų, kaip jie suprantami pagal SESV 290 straipsnį, atveju Komisija, įgyvendindama jai patikėtą kompetenciją, turi didelę diskreciją, ypač kai turi atlikti sudėtingus vertinimus (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Dyson / Komisija, C‑44/16 P, EU:C:2017:357, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

107    Taip yra, kiek tai susiję su ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį kriterijų nustatymu pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį.

108    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad šie įnašai yra specifiniai dėl to, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 105–107 konstatuojamųjų dalių ir Reglamento Nr. 806/2014 41 konstatuojamosios dalies, jais, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas, ir kartu paskatinti atitinkamas įstaigas nustatyti mažiau rizikingus veikimo būdus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą).

109    Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 114 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo Komisiją deleguotuoju aktu patikslinti, kaip įstaigų įnašai į pertvarkymo finansavimo struktūras turi būti koreguojami proporcingai jų rizikos profiliui.

110    Tuo pačiu tikslu šios direktyvos 107 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant užtikrinti teisingą ex ante įnašų į nacionalines finansavimo struktūras apskaičiavimą ir skatinti taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus, tokie įnašai turėtų priklausyti nuo įstaigų patiriamos kredito, likvidumo ir rinkos rizikos.

111    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija turėjo parengti ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį taisykles, siekdama dviejų susijusių tikslų, t. y. pirma, užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į įvairias rizikas, kurias kelia (bankų ar plačiau – finansų) įstaigų veikla, ir, antra, skatinti šias įstaigas taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus.

112    Vis dėlto, kaip matyti iš dokumentų, susijusių su Deleguotojo reglamento 2015/63 priėmimu, be kita ko, iš dokumentų „JRC technical work supporting Commission second level legislation on risk based contributions to the (single) resolution fund“ (JTC techninė studija, kuria remiami Komisijos antrojo lygio teisės aktai dėl rizika grindžiamų įnašų į (bendrą) pertvarkymo fondą, toliau – JTC techninė studija) ir „Commission Staff Working Document: estimates of the application of the proposed methodology for the calculation of contributions to resolution financing arrangements“ (Komisijos tarnybų darbinis dokumentas: siūlomos metodikos dėl įnašų į pertvarkymo finansavimo struktūras apskaičiavimo numatomas taikymas), rengdama tokias taisykles Komisija turėjo atlikti sudėtingus vertinimus, kad išnagrinėtų įvairius duomenis, kurių atžvilgiu bankų ir finansų sektoriuose nustatytos įvairių rūšių rizikos.

113    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisija turi didelę diskreciją pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį priimti taisykles, kuriose būtų patikslinta „[ex ante] įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį“ samprata.

114    Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su bazinių metinių įnašų koregavimo metodika pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį, Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar naudodamasi jai suteikta diskrecija Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais arba ar ji akivaizdžiai neviršijo šios diskrecijos ribų (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Etimine, C‑15/10, EU:C:2011:504, 60 punktą).

115    Taigi ieškovė turi įrodyti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje yra tokių trūkumų.

116    Šiuo klausimu visų pirma iš šio sprendimo 92–97 punktų matyti, kad Direktyvoje 2014/59 nenumatyta pareigos mokėti ex ante įnašus išimčių įstaigoms, kurių rizikos pozicija, pertvarkymo tikimybė ar svarba finansų rinkų stabilumui yra menkos. Jokios panašios išimties taip pat nenumatyta Reglamente Nr. 806/2014.

117    Be to, be nuosavų lėšų ir apdraustųjų indėlių, nei Direktyvoje 2014/59, nei Reglamente Nr. 806/2014 nenumatyta išimties, kuri būtų susijusi su tam tikrais įstaigų įsipareigojimais, kaip antai patikos įsipareigojimais, ir taikoma apskaičiuojant ex ante įnašus.

118    Taigi pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalį iš principo visos įstaigos privalo mokėti ex ante įnašus, o apskaičiuojant šiuos įnašus, be nuosavų lėšų ir apdraustųjų indėlių, iš principo reikia atsižvelgti į visus šių įstaigų įsipareigojimus.

119    Toks požiūris atitinka draudimo principais grindžiamą ex ante įnašų sistemos logiką, pagal kurią visas finansų sektorius turi suteikti pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad jis galėtų vykdyti savo funkcijas (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktas). Iš tiesų, vadovaujantis šia logika, visos įstaigos, įskaitant tas, kurių pertvarkymo tikimybė tariamai mažesnė, palyginti su jų turimais įsipareigojimais, gauna naudos iš savo ex ante įnašų dėl BPF užtikrinamo finansų sistemos stabilumo.

120    Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali teigti, kad Komisija privalėjo netaikyti ex ante įnašų sistemos įstaigoms, turinčioms patikos pagrindu turimų įsipareigojimų, arba kad ji privalėjo netaikyti šios sistemos tokiems įsipareigojimams vien dėl to, kad jie kelia mažesnę riziką arba kad šiuos įsipareigojimus turinčios įstaigos pertvarkymo tikimybė yra mažesnė arba ši įstaiga mažiau svarbi finansų rinkų stabilumui.

121    Be to, pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalį ex ante įnašas koreguojamas atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį. Taigi pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį Komisija yra įgaliota deleguotuoju aktu patikslinti šio ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į šių įstaigų rizikos profilį tvarką.

122    Šiuo tikslu Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje numatyti aštuoni elementai, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti atlikdama tokį koregavimą. Nors tarp šių elementų yra „įstaigos rizikos pozicija“, „tikimybė, kad bus pradėtas įstaigos pertvarkymo procesas“, ir „įstaigos svarba vienos ar daugiau valstybių narių arba Sąjungos finansų sistemos stabilumui arba ekonomikai“, o Komisija turi į juos atsižvelgti priimdama deleguotąjį aktą, kaip antai Deleguotąjį reglamentą 2015/63, tai tėra trys iš aštuonių elementų, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti, rengdama tokį aktą.

123    Be to, Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje nėra nieko, kas rodytų, kad Komisija turi suteikti lemiamą reikšmę vienam ar keliems iš šių elementų.

124    Galiausiai ir bet kuriuo atveju į tris ieškovės nurodytus elementus, kiek jie susiję su įstaigomis, kurių padėtis panaši į jos, t. y. jų rizikos poziciją, pertvarkymo tikimybę arba svarbą finansų rinkų stabilumui, iš tiesų buvo atsižvelgta taikant įvairius Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje numatytus rizikos ramsčius ir rodiklius, taigi į konkrečią tokių įstaigų padėtį yra atsižvelgiama apskaičiuojant ex ante įnašus.

125    Šiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje padaryta akivaizdi klaida arba piktnaudžiauta įgaliojimais arba kad jį priimdama Komisija akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas, nes šioje nuostatoje nenumatyta galimybės sumažinti ex ante įnašus arba atleisti nuo jų tokioms įstaigoms, kaip ieškovė, kurios rizikos pozicija, pertvarkymo tikimybė ar svarba finansų rinkų stabilumui tariamai yra labai nedidelės arba neegzistuoja.

126    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 nenumatyta jokio mechanizmo, kuriuo būtų atsižvelgiama į ypač mažos rizikos verslo modelį, o tai rodo aplinkybė, kad pagal šio deleguotojo reglamento 6 straipsnio 6 dalies a punktą BPV gali atsižvelgti į įstaigos „bendrą ekonominį modelį“ tik siekdama padidinti atitinkamos įstaigos ex ante įnašą.

127    Iš tiesų pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį Komisija, priimdama deleguotuosius aktus šiai nuostatai įgyvendinti, privalo atsižvelgti į tos nuostatos a–h punktuose išvardytus elementus, aiškindama „[ex ante] įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį“ sampratą. Vis dėlto šios direktyvos 103 straipsnio 7 dalyje nėra nieko, kas įpareigotų Komisiją numatyti rizikos ramstį ar rodiklį, pagal kurį įstaigos verslo modelis savaime galėtų lemti šios įstaigos ex ante įnašo sumažinimą.

128    Be to, bet kuriuo atveju Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje numatyti įvairūs rizikos ramsčiai ir rodikliai leidžia tikslingai atsižvelgti į įvairias mažos rizikos verslo modelio ypatybes, kad tokį modelį taikančiai įstaigai būtų nustatytas mažesnis ex ante įnašas.

129    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

3)      Dėl trečiojo neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su įgaliojimų perdelegavimu BPV

130    Ieškovė teigia, kad Deleguotuoju reglamentu 2015/63 pažeidžiama SESV 290 straipsnio 1 dalis, nes Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 1 dalies d punktu BPV suteikiami įgaliojimai nustatyti papildomus rizikos rodiklius. Tačiau iš SESV 290 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies d punkto matyti, kad Komisija turi nustatyti įstaigų mokėtinų ex ante įnašų tikslinimo tvarką, atsižvelgdama į jų pertvarkymo tikimybę, ir kad Komisija negali perdeleguoti šių įgaliojimų.

131    Šio Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumo negali ištaisyti nei to paties deleguotojo reglamento 6 straipsnio 5–8 dalys, kuriose numatytos įvairių rizikos subrodiklių nustatymo detalės, nei minėto deleguotojo reglamento 7 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta rizikos subrodiklių santykinio svorio sistema.

132    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

133    Pirmiausia reikia atmesti Komisijos argumentą, kad šis priekaištas nereikšmingas, nes Deleguotasis reglamentas 2015/63, vertinamas atskirai, skirtas ne BPV, o tik nacionalinėms pertvarkymo institucijoms, ir kad tik pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę BPV yra saistoma Deleguotojo reglamento 2015/63 nuostatų.

134    Tiesa, kad Deleguotasis reglamentas 2015/63 buvo priimtas remiantis Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalimi ir kad šio deleguotojo reglamento 6 straipsnio 1 dalies d punktas pirmiausia skirtas tik NPI. Ši nuostata BPV buvo išplėsta tik Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, pagal kurias remiantis minėto 103 straipsnio 7 dalimi priimti deleguotieji aktai taip pat taikomi nustatant ex ante įnašus vadovaujantis Reglamentu Nr. 806/2014 ir pagal kurias BPV Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 taikymo tikslais laikoma NPI, kai vykdo užduotis ir naudojasi įgaliojimais, kurie NPI suteikti pagal šią direktyvą.

135    Šiomis aplinkybėmis Komisijos argumentus galima suprasti taip, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyti įgaliojimai BPV buvo suteikti ne Komisijos sprendimu, išdėstytu Deleguotajame reglamente 2015/63, bet Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimu, įtvirtintu Reglamente Nr. 806/2014. Taigi tai yra ne Komisijos įgaliojimų perdelegavimas BPV, bet tiesioginis Sąjungos teisės aktų leidėjo atliekamas delegavimas BPV pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte.

136    Vis dėlto tokia išvada nesuderinama su nagrinėjamų aktų priėmimo chronologija, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas Nr. 806/2014 buvo priimtas prieš Deleguotąjį reglamentą 2015/63. Iš tiesų, nors Reglamentas Nr. 806/2014 buvo priimtas 2014 m. liepos 15 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po Direktyvos 2014/59 priėmimo, Deleguotasis reglamentas 2015/63 buvo priimtas tik 2014 m. spalio 21 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams.

137    Darytina išvada, kad, viena vertus, Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamentą Nr. 806/2014, negalėjo patvirtinti dalies pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį Komisijai deleguotų įgaliojimų galimo suteikimo BPV Deleguotuoju reglamentu 2015/63. Kita vertus, priimdama Deleguotąjį reglamentą 2015/63 Komisija tikrai žinojo, kad, kai perdavė – pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies d punktą – tam tikrus įgaliojimus „pertvarkymo institucijoms“, ji šiuos įgaliojimus, kiek tai susiję su valstybėmis narėmis, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 806/2014, perdavė BPV.

138    Be to, tai, kad Komisija gerai žinojo šią aplinkybę, patvirtina Deleguotojo reglamento 2015/63 7 konstatuojamosios dalies formuluotė, pagal kurią „Valdyba taip pat turėtų būti laikoma pertvarkymo institucija pagal šį [deleguotąjį] reglamentą“.

139    Taigi sprendimas suteikti BPV tam tikrus įgaliojimus pagal rizikos ramstį „papildomi rizikos rodikliai, kuriuos nustato pertvarkymo institucija“ (toliau – IV rizikos ramstis) – neatsižvelgiant į jų pobūdį – išplaukia iš Komisijos sprendimo, kuris buvo priimtas jai priėmus Deleguotąjį reglamentą 2015/63.

140    Toliau reikia išanalizuoti BPV suteiktų įgaliojimų pobūdį, kad būtų galima įvertinti, ar Komisija jai delegavo įgaliojimus pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį.

141    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 1 dalies d punktą IV rizikos ramstį sudaro papildomi rizikos rodikliai, kuriuos turi nustatyti NPI.

142    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą IV rizikos ramstį sudaro trys rizikos rodikliai, t. y. pirma, „prekybos veikla, nebalansinės pozicijos, išvestinės finansinės priemonės, sudėtingumas ir sėkmingo pertvarkymo galimybė“, antra, „narystė institucinėje užtikrinimo sistemoje“ ir, trečia, „ankstesnės nepaprastosios viešosios finansinės paramos mastas“.

143    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą nustatydama šiuos rizikos rodiklius BPV turi atsižvelgti į „tikimybę, kad atitinkama įstaiga gali būti pertvarkoma, ir [į] paskesn[ę] pertvarkymo finansavimo struktūros panaudojimo tikimybę, jeigu įstaiga būtų pertvarkyta“.

144    Iš Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies antros pastraipos formuluotės matyti, kad šia nuostata BPV suteikiama diskrecija, kiek tai susiję su tuo, kaip ji, nustatydama minėtus rizikos rodiklius, turi „atsižvelgti“ į „tikimybę, kad atitinkama įstaiga gali būti pertvarkoma, ir [į] paskesn[ę] pertvarkymo finansavimo struktūros panaudojimo tikimybę, jeigu įstaiga būtų pertvarkyta“, nes šioje nuostatoje nurodytus kriterijus BPV turi patikslinti, kad juos būtų galima taikyti konkrečiu atveju.

145    Dėl pirmojo rizikos rodiklio, priskiriamo prie IV rizikos ramsčio ir susijusio su įstaigos prekybos veikla, nebalansinėmis pozicijomis, išvestinėmis priemonėmis, sudėtingumu ir pertvarkymo galimybe, pažymėtina, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 6 dalyje yra numatyti keli elementai, į kuriuos BPV turi atsižvelgti, kai nustato šį rodiklį, iš kurių vieni gali padidinti atitinkamos įstaigos rizikos rizikingumą, o kiti – jį sumažinti.

146    Taigi veiksniai, dėl kurių šis rizikingumas gali padidėti, yra keturi, t. y. pirma, „prekybos veiklos svarba, palyginti su balanso dydžiu, nuosavų lėšų lygiu, pozicijų rizikingumu ir bendru verslo modeliu“, antra, „nebalansinių pozicijų svarba, palyginti su balanso dydžiu, nuosavų lėšų lygiu ir pozicijų rizikingumu“, trečia, „išvestinių finansinių priemonių sumos svarba, palyginti su balanso dydžiu, nuosavų lėšų lygiu, pozicijų rizikingumu ir bendru verslo modeliu“, ir, ketvirta, „mastas, kuriuo įstaigos verslo modelis ir organizacinė struktūra yra laikomi sudėtingais“.

147    Veiksniai, dėl kurių gali sumažėti minėtas rizikingumas, yra du, t. y. „santykinė išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaita atliekama per pagrindinę sandorio šalį, suma“, ir „mastas, kuriuo įstaiga gali būti greitai ir be teisinių kliūčių pertvarkyta“.

148    Iš Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 6 dalies formuluotės matyti, kad šia nuostata BPV suteikiama diskrecija, kiek tai susiję su „svarba“, kurią BPV turi teikti „prekybos veiklai“, „nebalansinėms pozicijoms“ ir „išvestinių finansinių priemonių sumai“, taip pat su įvairių šioje nuostatoje nurodytų elementų tarpusavio ryšiu.

149    Taigi, nors iš Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 6 dalies matyti, kad, remiantis šioje nuostatoje nurodytu pirmuoju rizikos subrodikliu, reikia palyginti „prekybos veiklos“ svarbą atsižvelgiant į balanso dydį, nuosavų lėšų lygį, pozicijų rizikos laipsnį ir bendrą įstaigos verslo modelį, šioje nuostatoje nėra paaiškinimų dėl konkretaus šio palyginimo įgyvendinimo.

150    Tas pats pasakytina apie antrąjį ir trečiąjį rizikos subrodiklius, numatytus Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 6 dalies a punkto ii ir iii papunkčiuose.

151    Be to, kiek tai susiję su rizikos rodiklio „narystė institucinėje užtikrinimo sistemoje“ nustatymu, iš Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 7 dalies matyti, kad BPV turi atsižvelgti į nedelsiant prieinamų lėšų sumos adekvatumą lėšoms, kurių reikia, „kad [atitinkamai] įstaigai būtų galima suteikti patikimą ir veiksmingą paramą“, ir į teisinio ar sutartinio saugumo, kad šios lėšos „bus visiškai panaudotos prieš tai, kai gali būti prašoma bet kokios nepaprastosios viešosios finansinės paramos“, lygį.

152    Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad BPV turi diskreciją dėl to, kaip laikomasi minėtoje nuostatoje numatytų sąlygų, susijusių su atitinkamos institucinės užtikrinimo sistemos turimų lėšų adekvatumu lėšoms, kurių reikia atitinkamai įstaigai finansuoti, ir su teisinio ar sutartinio saugumo lygiu, kiek tai susiję su šiomis lėšomis.

153    Tas pats pasakytina apie įvairių IV rizikos ramsčio rizikos rodiklių santykinius svorius, numatytus Deleguotojo reglamento 2015/63 7 straipsnio 4 dalyje.

154    Iš tiesų, nors Deleguotojo reglamento 2015/63 7 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodytas trijų rizikos rodiklių, sudarančių IV rizikos ramstį ir minėtų šio sprendimo 142 punkte, santykinis svoris, iš šios nuostatos nematyti, kaip turi būti nustatytas įvairių rizikos subrodiklių, priklausančių pirmiems dviem rizikos rodikliams, santykinis svoris. Konkrečiai kalbant, minėtoje nuostatoje nenurodyta, ar šis santykinis svoris turi būti proporcingai paskirstytas tokiems rizikos subrodikliams. Taigi Deleguotojo reglamento 2015/63 7 straipsnio 4 dalyje BPV suteikiama diskrecija nustatyti įvairių rizikos subrodiklių, sudarančių šiuos rizikos rodiklius, į kuriuos reikia atsižvelgti pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5–7 dalis, santykinį svorį.

155    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5–7 dalių ir 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis, susijusiomis su IV rizikos ramsčiu, BPV suteikiama diskrecija.

156    Vis dėlto tokios diskrecijos suteikimas neprilygsta Komisijos įgaliojimų delegavimui BPV, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį.

157    Šiuo klausimu reikia atskirti SESV 290 straipsnio 1 dalyje numatytus įgaliojimus, t. y. įgaliojimus priimti visuotinai taikomus ne pagal teisėkūros procedūrą priimamus aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines pagal teisėkūros procedūrą priimto akto nuostatas, ir įgaliojimus taikyti visuotinai taikomus – pagal teisėkūros ar ne teisėkūros procedūrą priimtus – aktus asmenims ar situacijoms, patenkantiems į tokių aktų taikymo sritį.

158    Vis dėlto, viena vertus, Deleguotajame reglamente 2015/63 nėra jokios nuostatos, kuria Komisija būtų suteikusi BPV įgaliojimus priimti visuotinai taikomus aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius tam tikras Direktyvos 2014/59, Reglamento Nr. 806/2014 ar šio deleguotojo reglamento nuostatas. Bet kelios minėto deleguotojo reglamento nuostatos, kaip antai jo 4 ir 6–9 straipsniai, patvirtina Direktyva 2014/59 ir Reglamentu Nr. 806/2014 BPV suteiktus įgaliojimus taikyti šiuos visuotinai taikomus aktus apskaičiuojant į jų taikymo sritį patenkančių įstaigų ex ante įnašus.

159    Kita vertus, nepaisant Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyto IV rizikos ramsčio pavadinimo, t. y. „papildomi rizikos rodikliai, kuriuos nustato pertvarkymo institucija“, esminius šio rizikos ramsčio taikymo principus išdėstė pati Komisija šio deleguotojo reglamento 6 straipsnio 5–8 dalyse. Be to, minėto deleguotojo reglamento 7 straipsnio 4 dalyje Komisija nustatė šio rizikos ramsčio rizikos rodiklių santykinio svorio taisykles.

160    Darytina išvada, kad Deleguotuoju reglamentu 2015/63 BPV nebuvo suteikti įgaliojimai priimti visuotinai taikomus aktus, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį.

161    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, taigi ir pirmąjį ieškinio pagrindą, kiek jis grindžiamas neteisėtumu grindžiamais prieštaravimais.

2.      Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 806/2014, Direktyvos 2014/59 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumu, nes jais pažeidžiamas Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktas ir 47 straipsnis, grindžiamu prieštaravimu

162    Antrajame pagrinde ieškovė teigia, kad pagal Deleguotąjį reglamentą 2015/63 BPV negali pakankamai motyvuoti savo sprendimų, todėl remiasi Reglamento Nr. 806/2014, Direktyvos 2014/59 ir šio deleguotojo reglamento neteisėtumu dėl Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo.

[Praleista]

b)      Dėl esmės

170    Antrąjį ieškinio pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

1)      Dėl pirmos dalies, susijusios su Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimu

171    Ieškovė teigia, kad pagal Deleguotąjį reglamentą 2015/63 BPV negali pakankamai motyvuoti savo sprendimų, todėl remiasi šio deleguotojo reglamento neteisėtumu dėl Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimo. Konkrečiai kalbant, šiame deleguotajame reglamente nustatytas ex ante įnašų apskaičiavimo metodas reiškia, kad turi būti lyginamos įvairios įstaigos, turinčios mokėti šiuos įnašus, taigi ieškovė negali patikrinti savo ex ante įnašo apskaičiavimo tikslumo, neturėdama galimybės susipažinti su kitų įstaigų duomenimis, o tokios galimybės ji neturi.

172    Be to, jei būtų remiamasi kitų įstaigų komercinių paslapčių apsauga, teisė į motyvuotą sprendimą netektų prasmės. Pateikdama apibendrintus duomenis BPV nenustatė ieškovės pagrindinių teisių ir kitų įstaigų komercinių paslapčių apsaugos tinkamos pusiausvyros.

173    Galiausiai, jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Direktyvoje 2014/59 ir Reglamente Nr. 806/2014 yra nustatytas Deleguotajame reglamente 2015/63 numatytas apskaičiavimo metodas, tuomet ir šia direktyva bei šiuo reglamentu būtų pažeidžiamas Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktas.

174    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

175    Pirmiausia reikia priminti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 4–9 straipsniuose, kaip matyti iš šio sprendimo 82–86 punktų, nustatytos taisyklės, kurias BPV turi taikyti nustatydama bazinį metinį įnašą ir jį koreguodama pagal įstaigų rizikos profilį. Paskui šios taisyklės konkrečiau išdėstytos šio deleguotojo reglamento I priede.

176    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo skyrių „2 žingsnis“ BPV, pirma, turi nustatyti intervalų skaičių, kad palygintų įstaigas, atsižvelgdama į įvairius rizikos rodiklius ir subrodiklius. Antra, BPV turi priskirti iš principo vienodą skaičių įstaigų prie kiekvieno intervalo, pradėdama nuo pirmojo intervalo, kuriam tenka įstaigos, kurių nekoreguoto rodiklio vertės yra mažiausios. Trečia, BPV turi visoms į tam tikrą intervalą patenkančioms įstaigoms skirti tą patį balą, vadinamą „diskretizuotu rodikliu“, į kurį ji turi atsižvelgti, kai apskaičiuoja likusią jų koregavimo daugiklio dalį.

177    SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad teisės aktai turi būti motyvuoti. Be to, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą numato Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų pareigą motyvuoti savo sprendimus.

178    Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimo motyvai yra ypač svarbūs, nes leidžia suinteresuotajam asmeniui visiškai susipažinus su informacija nuspręsti, ar jis ketina pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo, o kompetentingam teismui – vykdyti kontrolę, todėl tai yra viena iš Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo sąlygų (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

179    Motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Šiuo atžvilgiu nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei į visas nagrinėjamąją sritį reglamentuojančias teisės normas ir ypač į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, su kuriais aktas susijęs, gali turėti. Todėl asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti dėl jo priimtos priemonės esmę (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

180    Siekiant išnagrinėti, ar šie motyvai pakankami, kiek tai susiję su sprendimu, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, reikia priminti, pirma, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos negalima daryti išvados, jog bet kurio Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimo, kuriuo privačiam veiklos vykdytojui nurodoma sumokėti tam tikrą pinigų sumą, motyvai būtinai turi apimti visus duomenis, leidžiančius jo adresatui patikrinti šios pinigų sumos apskaičiavimo tikslumą (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

181    Antra, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, taikydami komercinių paslapčių apsaugos principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, sukonkretintas SESV 339 straipsnyje, iš esmės turi neatskleisti privataus veiklos vykdytojo konkurentams jo pateiktos konfidencialios informacijos (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 109 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

182    Trečia, jeigu būtų manoma, kad BPV sprendimo, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, motyvai būtinai turi leisti įstaigoms patikrinti jų ex ante įnašų apskaičiavimo tikslumą, tai neišvengiamai reikštų, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui uždraudžiama nustatyti šio įnašo apskaičiavimo būdą, apimantį duomenis, kurių konfidencialumas saugomas pagal Sąjungos teisę, taigi būtų pernelyg susiaurinama plati diskrecija, kurią šiuo klausimu turi turėti šis teisės aktų leidėjas, be kita ko, neleidžiant jam pasirinkti metodo, galinčio užtikrinti dinamišką BPF finansavimo pritaikymą prie finansinio sektoriaus pokyčių, konkrečiai atsižvelgiant į kiekvienos įstaigos, gavusios veiklos leidimą BPF dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, situaciją (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 118 punktas).

183    Ketvirta, nors iš to, kas išdėstyta, matyti, kad BPV tenkanti pareiga motyvuoti turi būti derinama, atsižvelgiant į BPF finansavimo sistemos logiką ir Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą apskaičiavimo būdą, su BPV pareiga saugoti atitinkamų įstaigų komercinę paslaptį, vis dėlto pastaroji pareiga neturi būti aiškinama taip plačiai, kad netektų prasmės pareiga motyvuoti (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 120 punktas).

184    Vis dėlto, derinant pareigą motyvuoti su komercinės paslapties apsaugos principu, negalima daryti išvados, kad sprendimo, kuriuo privačiam veiklos vykdytojui nustatoma pareiga sumokėti tam tikrą pinigų sumą, motyvuose nepateikiant jam visos informacijos, leidžiančios tiksliai patikrinti šios pinigų sumos apskaičiavimą, visais atvejais neišvengiamai pažeidžiama pareigos motyvuoti esmė (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 121 punktas).

185    Kiek tai susiję su BPV sprendimu, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, pareiga motyvuoti turi būti laikoma įvykdyta, kai asmenys, su kuriais susijęs šis sprendimas, nors jiems nebuvo perduoti duomenys, kuriems taikoma komercinė paslaptis, žino BPV naudotą apskaičiavimo metodą ir turi pakankamai informacijos, kad iš esmės galėtų suprasti, kaip į jų individualią padėtį buvo atsižvelgta apskaičiuojant jų ex ante įnašus, palyginti su visų kitų atitinkamų įstaigų padėtimi (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 122 punktą).

186    Tokiu atveju šie asmenys iš tiesų gali patikrinti, ar jų ex ante įnašas buvo nustatytas savavališkai, nepaisant realios jų ekonominės padėties, arba remiantis duomenimis apie likusį finansų sektorių, kurie nėra įtikinami. Taigi šie adresatai gali suprasti sprendimo, kuriuo nustatomas jų ex ante įnašas, motyvus ir įvertinti, ar naudinga pareikšti ieškinį dėl to sprendimo, todėl būtų neproporcinga reikalauti, kad BPV pateiktų kiekvieną skaičių, kuriuo grindžiamas kiekvienos atitinkamos įstaigos įnašo apskaičiavimas (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 123 punktas).

187    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad BPV, be kita ko, neprivalo pateikti įstaigai duomenų, kurie jai leistų išsamiai patikrinti koregavimo daugiklio vertės tikslumą, nes atliekant šį patikrinimą reikia duomenų, kuriems taikoma komercinė paslaptis ir kurie susiję su kiekvienos kitos atitinkamos įstaigos ekonomine padėtimi (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 135 punktą).

188    Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad Deleguotasis reglamentas 2015/63 visiškai netrukdo BPV atskleisti apibendrintos ir anonimintos informacijos, kuri būtų pakankama įstaigai suprasti, kaip į jos individualią padėtį buvo atsižvelgta apskaičiuojant jos ex ante įnašą, palyginti su visų kitų atitinkamų įstaigų padėtimi (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 139 punktas).

189    Konkrečiai kalbant, pagal Deleguotąjį reglamentą 2015/63 BPV gali, nepažeisdama savo pareigos saugoti komercinę paslaptį, atskleisti kiekvieno intervalo ribines vertes ir susijusius rodiklius, kad atitinkama įmonė galėtų įsitikinti, be kita ko, kad jai skirtas balas atliekant rodiklių diskretizavimą, kaip nustatyta šio deleguotojo reglamento I priede, tikrai atitinka jos ekonominę situaciją, kad šis diskretizavimas atliktas laikantis šiame deleguotajame reglamente nustatyto metodo ir remiantis įtikinamais duomenimis ir kad iš tiesų atsižvelgta į visus rizikos veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta taikant Reglamentą Nr. 806/2014 ir minėtą deleguotąjį reglamentą (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 137 punktas).

190    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Deleguotasis reglamentas 2015/63 netrukdo BPV įvykdyti pareigos motyvuoti ir leidžia jai suteikti atitinkamoms įstaigoms pakankamai informacijos, kad jos suprastų priežastis, pateisinančias sprendimus, kuriais nustatomi ex ante įnašai (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 141 punktas).

191    Tas pats pasakytina apie Direktyvą 2014/59 ir Reglamentą Nr. 806/2014, kuriuose nustatyti ex ante įnašų apskaičiavimo principai. Kalbant apie šią direktyvą, joje numatyti principai vėliau buvo įgyvendinti Deleguotuoju reglamentu 2015/63, kuris buvo priimtas pagal minėtos direktyvos 103 straipsnio 7 dalį. Šiame deleguotajame reglamente numatyta tvarka galiausiai pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalį tapo taikytina remiantis šiuo reglamentu renkamų ex ante įnašų apskaičiavimui.

192    Minėtų išvadų nepaneigia ieškovės argumentai.

193    Pirma, dėl ieškovės argumento, kad Komisija galėjo nustatyti apskaičiavimo metodą, pagal kurį kiekvienos įstaigos ex ante įnašai nesiejami su visų kitų įstaigų mokėtinais įnašais, reikia pažymėti, kad tokią ex ante įnašų tarpusavio priklausomybę lemia teisės aktų leidėjo pasirinkimas, išreikštas Direktyvos 2014/59 102 ir 103 straipsniuose ir Reglamento Nr. 806/2014 69 ir 70 straipsniuose.

194    Sąjungos teisės aktų leidėjui teisėtai pasirinkus tokį metodą (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir CRU, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 116 punktą), Komisija negali jo pakeisti deleguotuoju aktu.

195    Antra, ieškovė negali ginčyti Deleguotojo reglamento 2015/63 teisėtumo, remdamasi kitų finansų institucijų, visų pirma Europos bankininkystės institucijos (EBI), praktika, rodančia, kad galima taikyti kitą sprendimų, kuriais nustatomi ex ante įnašai, motyvavimo sistemą.

196    Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 107–113 punktuose, Komisija turi didelę diskreciją Deleguotajame reglamente 2015/63 patikslinti ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį taisykles, todėl Bendrasis Teismas turi nustatyti ne tai, ar Komisijos taikytas požiūris buvo vienintelis galimas arba geriausias iš galimų, bet tai, ar jis buvo akivaizdžiai netinkamas (pagal analogiją žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, EU:C:2001:420, 83 punktą). Taigi vien tai, kad yra alternatyvių požiūrių, nereiškia, kad šis deleguotasis reglamentas yra neteisėtas.

197    Trečia, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad įstaigų komercinė paslaptis bėgant laikui turėtų būti mažiau saugoma.

198    Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išties matyti, kad informacija, kuri tam tikru metu galėjo būti laikoma komercine paslaptimi, tačiau yra senesnė nei penkerių metų, dėl prabėgusio laiko iš principo turi būti laikoma istorine ir dėl šios aplinkybės praradusia konfidencialųjį pobūdį, nebent išimtinai šalis, kuri remiasi šiuo pobūdžiu, įrodo, kad, nepaisant senumo, ši informacija tebėra esminiai duomenys apie jos arba trečiųjų suinteresuotųjų šalių komercinę padėtį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

199    Vis dėlto duomenys, naudojami ex ante įnašams už konkretų įnašų mokėjimo laikotarpį apskaičiuoti, yra naujesni nei penkerių metų. Iš tiesų pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 1–4 dalis BPV turi atsižvelgti į įstaigų duomenis, prieinamus metų, einančių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d.

200    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

[Praleista]

3.      Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, kiek jis grindžiamas Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumu

219    Šeštajame pagrinde ieškovė iš esmės suformulavo keturis priekaištus. Pirmaisiais dviem priekaištais ieškovė pateikia Deleguotojo reglamento 2015/63 neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus. Kitais dviem priekaištais ji ginčija paties ginčijamo sprendimo teisėtumą.

220    Pirmiausia reikia išnagrinėti neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, o priekaištai dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo vertinami šio sprendimo 403–420 punktuose.

a)      Dėl priekaišto, susijusio su Deleguotojo reglamento 2015/63 nesuderinamumu su Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalimis

221    Ieškovė iš esmės teigia, kad pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį Komisija, kad įgyvendintų šią nuostatą, priimdama deleguotuosius aktus yra įpareigota neįtraukti į ex ante įnašų apskaičiavimą įsipareigojimų, kuriems nekyla rizikos, kaip antai ieškovės patikos įsipareigojimų. Kadangi Deleguotajame reglamente 2015/63 tokio neįtraukimo nenumatyta, šiuo reglamentu pažeidžiama minėtos direktyvos 103 straipsnio 7 dalis.

222    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

223    Kaip nurodyta šio sprendimo 116–118 punktuose, apskaičiuojant ex ante įnašus pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalį, be nuosavų lėšų ir apdraustųjų indėlių, iš principo reikia atsižvelgti į visus įstaigų įsipareigojimus.

224    Be to, Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje nėra jokios nuostatos, įpareigojančios Komisiją apskaičiuojant ex ante įnašus neįtraukti tam tikrų įsipareigojimų, dėl kurių tariamai nekyla rizikos. Viena vertus, kaip nurodyta šio sprendimo 122 ir 123 punktuose, šios nuostatos a punkte numatytas elementas „įstaigos rizikos pozicija“ yra tik vienas iš elementų, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti, kai priima deleguotuosius aktus, kad įgyvendintų minėtą nuostatą. Kita vertus, iš minėtos nuostatos nematyti, kad Komisija turėtų suteikti lemiamą reikšmę vienam ar keliems iš minėtų elementų.

225    Šiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad Deleguotasis reglamentas 2015/63 nesuderinamas su Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalimi.

226    Vadinasi, šį priekaištą reikia atmesti.

b)      Dėl priekaišto, susijusio su Deleguotojo reglamento 2015/63 nesuderinamumu su SESV 114 straipsniu, nes Komisija turėjo atsižvelgti į skirtingas nacionalines Direktyvos 86/635 įgyvendinimo taisykles

227    Ieškovė teigia, kad Deleguotuoju reglamentu 2015/63 pažeidžiamas SESV 114 straipsnis, kiek pagal šį reglamentą lėšos, kurias įstaiga valdo savo vardu, bet kito asmens naudai, yra įtraukiamos į įsipareigojimus, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant ex ante įnašus, motyvuodama tuo, kad jame neatsižvelgiama į skirtingas nacionalines 1986 m. gruodžio 8 d. Tarybos direktyvos 86/635/EEB dėl bankų ir kitų finansų įstaigų metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės (OL L 372, 1986, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 157) 10 straipsnio 1 dalies trečio sakinio įgyvendinimo taisykles.

228    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

229    Pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punktą ir Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį BPV apskaičiuoja kiekvienos įstaigos bazinį metinį įnašą. Šis įnašas yra proporcingas atitinkamos įstaigos grynųjų įsipareigojimų sumos ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje – kalbant apie šio įnašo dalį, apskaičiuojamą pagal sąjungos bazę – arba visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą dalyvaujančios valstybės narės, kurioje yra atitinkamos įstaigos buveinė, teritorijoje – kalbant apie to įnašo dalį, apskaičiuojamą pagal nacionalinę bazę – grynųjų įsipareigojimų santykiui.

230    Dėl įsipareigojimų, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant šį skaičiavimą, nustatymo reikia pažymėti, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 1 dalies 11 punkte „visi įsipareigojimai“ apibrėžiami kaip „visi įsipareigojimai, nustatyti [Direktyvos 86/635] 3 skirsnyje arba tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose, nurodytuose [2002 m. liepos 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo (OL L 243, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 609)]“.

231    Be to, pagal Direktyvos 86/635 10 straipsnio 1 dalį, kuri yra šios direktyvos 3 skirsnyje, lėšos, kurias įstaiga tvarko savo vardu, bet trečiųjų šalių naudai, paprastai turi būti nurodomos šios įstaigos balanse, jeigu ji turi nuosavybės teisę į tą turtą.

232    Vis dėlto Direktyvos 86/635 10 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje nustatyta, kad valstybės narės gali leisti atitinkamoms įstaigoms neįtraukti šių lėšų į balansą, jei yra specialios taisyklės, pagal kurias šios lėšos gali būti išskirtos iš turto, į kurį nukreipiamas išieškojimas, kolektyviai likviduojant įstaigą.

233    Šiuo klausimu šalys tvirtino, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos nuostatas, priimtas siekiant įgyvendinti Direktyvos 86/635 10 straipsnį, su ieškovės patikos veikla susiję įsipareigojimai turi būti įtraukti į jos balansą.

234    Šalys taip pat kaip pavyzdį nurodė, kad Austrijos Respublika pasinaudojo Direktyvos 86/635 10 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje numatyta galimybe leisti įstaigoms į balansą neįtraukti lėšų, valdomų jų vardu, bet kito asmens naudai.

235    Ieškovės teigimu, darytina išvada, kad jeigu įstaigos buveinė yra valstybėje narėje, kaip antai Austrijos Respublikoje, o ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ši įstaiga gali neįtraukti į balansą įsipareigojimų, susijusių su tokia patikos veikla, taigi į šiuos įsipareigojimus neatsižvelgiama apskaičiuojant jos bazinį metinį įnašą.

236    Šiomis aplinkybėmis ieškovė teigia, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 neatsižvelgusi į šį skirtumą tarp įvairių valstybių narių apskaitos taisyklių, kiek jos susijusios su patikos veikla, Komisija sukūrė SESV 114 straipsniui prieštaraujančius konkurencijos iškraipymus.

237    Kadangi ieškovės nurodomas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra paremtas SESV 114 straipsniu, reikia pažymėti, kad šia nuostata sukuriamas teisinis pagrindas Parlamentui ir Tarybai priimti pagal teisėkūros procedūrą priimamus aktus, kuriais siekiama pašalinti prekybos kliūtis, atsirandančias dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų skirtumų (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Brunswick Bowling Products / Komisija, T‑152/19, EU:T:2021:539, 37 punktą (nepaskelbtas Rinkinyje)).

238    Vis dėlto pagal SESV 114 straipsnį Komisijai, kai ji priima deleguotuosius aktus pagal SESV 290 straipsnį, nesuteikiama teisės viršyti įgaliojimus, kuriuos remdamasis pastarąja nuostata suteikė Sąjungos teisės aktų leidėjas. Todėl Komisija neturi šalinti skirtingų nacionalinių Sąjungos teisės įgyvendinimo taisyklių, nebent šiuo tikslu jai suteikiami įgaliojimai pagal teisėkūros procedūra priimtą aktą.

239    Nagrinėjamu atveju nei Direktyva 2014/59, nei Reglamentu Nr. 806/2014 Komisijai nebuvo suteikti įgaliojimai suderinti nacionalines apskaitos taisykles, susijusias su lėšomis, kurias įstaiga valdo savo vardu, bet kito asmens naudai.

240    Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali kritikuoti Komisijos, kad ši pažeidė SESV 114 straipsnį, nes priimdama Deleguotąjį reglamentą 2015/63 tariamai sukūrė konkurencijos iškraipymų, prieštaraujančių tai nuostatai.

241    Vadinasi šį priekaištą reikia atmesti.

B.      Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su ginčijamo sprendimo teisėtumu

1.      Dėl metinio tikslinio lygio motyvavimo

242    Pirmiausia reikia priminti, kad nemotyvavimas ar nepakankamas motyvavimas yra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

243    Taikydamas proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas per posėdį savo iniciatyva pateikė šalims klausimą dėl galimų ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

244    Siekiant išnagrinėti, ar ginčijamame sprendime yra tokių trūkumų, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį pradinio aštuonerių metų laikotarpio, prasidedančio 2016 m. sausio 1 d. (toliau – pradinis laikotarpis), pabaigoje BPF turimi finansiniai ištekliai turi pasiekti galutinį tikslinį lygį, atitinkantį bent 1 % visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, apdraustųjų indėlių sumos.

245    Pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 2 dalį pradiniu laikotarpiu ex ante įnašai turi būti laiko atžvilgiu paskirstyti kuo vienodžiau, kol bus pasiektas šio sprendimo 244 punkte nurodytas galutinis tikslinis lygis, tačiau tinkamai atsižvelgiant į veiklos ciklo etapą ir prociklinių įnašų galimą poveikį įstaigų finansinei būklei.

246    Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienais metais visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai neviršija 12,5 % galutinio tikslinio lygio.

247    Dėl ex ante įnašų apskaičiavimo būdo Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad BPV nustato jų sumą remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į galutinį tikslinį lygį ir pagal visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, vidutinę ankstesnių metų apdraustųjų indėlių sumą, apskaičiuotą kas ketvirtį.

248    Be to, pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnį BPV apskaičiuoja ex ante įnašą kiekvienai įstaigai remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, kuris turi būti nustatytas atsižvelgiant į galutinį tikslinį lygį ir pagal Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytą metodiką.

249    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamosios dalies, BPV nustatė, kad 2021 m. įnašų laikotarpiu metinio tikslinio lygio suma yra 11 287 677 212,56 EUR.

250    Ginčijamo sprendimo 36 ir 37 konstatuojamosiose dalyse BPV iš esmės paaiškino, kad metinis tikslinis lygis turi būti nustatytas remiantis analize, susijusia su apdraustųjų indėlių raida ankstesniais metais ir visais reikšmingais ekonominės situacijos pokyčiais, taip pat analize, susijusia su veiklos ciklo etapo rodikliais ir prociklinių įnašų poveikiu įstaigų finansinei padėčiai. Paskui BPV nusprendė, kad tikslinga nustatyti koeficientą, grindžiamą šia analize ir BPF turimais finansiniais ištekliais (toliau – koeficientas). Siekdama apskaičiuoti metinį tikslinį lygį, BPV taikė šį koeficientą vienai aštuntajai vidutinės apdraustųjų indėlių sumos 2020 m.

251    Ginčijamo sprendimo 38–47 konstatuojamosiose dalyse BPV išdėstė veiksmus, kuriuos atliko nustatydama koeficientą.

252    Ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamojoje dalyje BPV nustatė nuolatinę apdraustųjų indėlių augimo tendenciją visose dalyvaujančių valstybių narių įstaigose. Konkrečiai kalbant, vidutinė kas ketvirtį apskaičiuota šių indėlių suma 2020 m. buvo 6,689 trln. EUR.

253    Ginčijamo sprendimo 40 ir 41 konstatuojamosiose dalyse BPV pristatė prognozuojamą apdraustųjų indėlių raidą per likusius trejus pradinio laikotarpio metus, t. y. nuo 2021 m. iki 2023 m. Ji laikėsi nuomonės, kad iki pradinio laikotarpio pabaigos apdraustųjų indėlių metinis augimo tempas bus 4–7 %.

254    Ginčijamo sprendimo 42–45 konstatuojamosiose dalyse BPV pateikė veiklos ciklo etapo ir galimo prociklinio poveikio, kurį ex ante įnašai gali turėti įstaigų finansinei padėčiai, vertinimą. Šiuo tikslu ji nurodė, kad atsižvelgė į kelis rodiklius, pavyzdžiui, Komisijos prognozę dėl bendrojo vidaus produkto augimo ir ECB prognozes šiuo klausimu ar privačiojo sektoriaus kredito srautą, išreikštą bendrojo vidaus produkto procentine dalimi.

255    Ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje BPV padarė išvadą, kad nors pagrįsta tikėtis tolesnio apdraustųjų indėlių augimo bankų sąjungoje, šio augimo tempas bus mažesnis nei 2020 m. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamojoje dalyje BPV nurodė, kad laikėsi „atsargaus požiūrio“ dėl apdraustųjų indėlių augimo tempo ateinančiais metais iki 2023 m.

256    Atsižvelgdama į šias aplinkybes ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje BPV nustatė 1,35 % koeficientą. Tada ji apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, 2020 m. vidutinę apdraustųjų indėlių sumą padauginusi iš šio koeficiento ir šią sandaugą padalijusi iš aštuonių pagal minėto sprendimo 48 punkte pateiktą matematinę formulę:

„Tikslas0 [metinio tikslinio lygio suma] = Apdraustųjų indėlių suma2020 * 0,0135 * ⅛ = 11 287 677 212,56 EUR“.

257    Iš BPV paaiškinimų per teismo posėdį iš esmės matyti, kad 2021 m. įnašų mokėjimo laikotarpio metinį tikslinį lygį ji nustatė, kaip nurodyta toliau.

258    Pirma, remdamasi perspektyvine analize BPV nustatė, kad visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, apdraustųjų indėlių suma, prognozuojama pradinio laikotarpio pabaigoje, yra maždaug 7,5 trln. EUR. Apskaičiuodama šią sumą BPV atsižvelgė į vidutinę apdraustųjų indėlių sumą 2020 m., t. y. 6,689 trln. EUR, 4 % metinį apdraustųjų indėlių augimo tempą ir iki pradinio laikotarpio pabaigos likusių įnašų laikotarpių skaičių (trys).

259    Antra, pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį BPV apskaičiavo 1 % nuo šių 7,5 trln. EUR – numatomą galutinio tikslinio lygio sumą, kuri turi būti pasiekta 2023 m. gruodžio 31 d., t. y. apie 75 mlrd. EUR.

260    Trečia, BPV iš šios sumos atskaitė finansinius išteklius, kuriuos BPF jau turėjo 2021 m., t. y. apie 42 mlrd. EUR, ir gavo sumą, kurią iki pradinio laikotarpio pabaigos likusiais įnašų laikotarpiais, t. y. 2021–2023 m., dar reikėjo surinkti. Ši suma sudarė apie 33 mlrd. EUR.

261    Ketvirta, ji padalijo šią sumą iš trijų, kad vienodai ją paskirstytų minėtiems likusiems trims įmokų laikotarpiams. Taigi 2021 m. įnašų laikotarpio metinis tikslinis lygis buvo tokio dydžio, koks nurodytas šio sprendimo 249 punkte, t. y. apie 11,287 mlrd. EUR.

262    Per teismo posėdį BPV taip pat tvirtino, kad viešai paskelbė informaciją, kuria grindžiama šio sprendimo 258–261 punktuose aprašyta metodika ir kuri leido ieškovei suprasti metodą, pagal kurį buvo nustatytas metinis tikslinis lygis. Konkrečiai kalbant, ji patikslino, kad savo interneto svetainėje 2021 m. gegužės mėn., t. y. po to, kai priimtas ginčijamas sprendimas, bet prieš šio ieškinio pareiškimą, paskelbė faktų suvestinę „Fact Sheet 2021“ (toliau – faktų suvestinė), kurioje buvo nurodyta numatoma galutinio tikslinio lygio suma. Be to, BPV tvirtino, kad BPF turimų finansinių išteklių suma taip pat buvo prieinama jos interneto svetainėje ir per kitus viešus šaltinius dar gerokai iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

263    Siekiant išnagrinėti, ar BPV laikėsi pareigos motyvuoti, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, pirmiausia reikia priminti, kad nemotyvavimas ar nepakankamas motyvavimas yra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Bendrasis Teismas gali ar net turi atsižvelgti ir į kitus motyvavimo trūkumus nei tie, kuriais remiasi ieškovas, ypač kai jie išaiškėja vykstant procesui.

264    Motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Šiuo atžvilgiu nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei į visas nagrinėjamąją sritį reglamentuojančias teisės normas ir ypač į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, su kuriais aktas susijęs, gali turėti. Todėl asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti dėl jo priimtos priemonės esmę (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

265    Be to, šie motyvai, be kita ko, turi būti neprieštaringi, kad suinteresuotieji asmenys, siekdami apginti savo teises kompetentingame teisme, galėtų žinoti tikruosius šio sprendimo motyvus, o šis teismas – vykdyti kontrolę (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 169 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Suproco / Komisija, T‑101/03, EU:T:2005:336, 20 ir 45–47 punktus ir 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑241/13, EU:T:2015:982, 56 punktą).

266    Be to, kai ginčijamo sprendimo rengėjas per procesą Sąjungos teisme pateikia savo motyvų paaiškinimų, jie turi atitikti tame sprendime išdėstytus argumentus (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Suproco / Komisija, T‑101/03, EU:T:2005:336, 45–47 punktus ir 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Printeos ir kt. / Komisija, T‑95/15, EU:T:2016:722, 54 ir 55 punktus).

267    Iš tiesų, jei ginčijamame sprendime pateikti argumentai nesuderinami su tokiais paaiškinimais, pateiktais per teismo procesą, atitinkamo sprendimo motyvai neatlieka šio sprendimo 178 ir 179 punktuose nurodytų funkcijų. Konkrečiai kalbant, toks nenuoseklumas trukdo, pirma, suinteresuotiesiems asmenims prieš pareiškiant ieškinį sužinoti tikruosius ginčijamo sprendimo motyvus bei pasirengti gynybai jų atžvilgiu ir, antra, Sąjungos teismui nustatyti motyvus, kuriais teisiškai paremtas tas sprendimas, ir išnagrinėti jų atitiktį taikytinoms normoms.

268    Galiausiai primintina: kai BPV priima sprendimą, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, ji turi supažindinti atitinkamas įstaigas su šių įnašų apskaičiavimo metodu (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 122 punktą).

269    Tą patį reikia pasakyti apie metinio tikslinio lygio nustatymo metodą, nes ši suma turi esminę reikšmę tokio sprendimo struktūroje. Iš tiesų, kaip matyti iš Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnio, ex ante įnašai apskaičiuojami paskirstant minėtą sumą visoms atitinkamoms įstaigoms, todėl tos sumos padidinimas ar sumažinimas atitinkamai lemia kiekvienos iš šių įstaigų ex ante įnašo padidėjimą arba sumažėjimą.

270    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors BPV ginčijamame sprendime turi pateikti įstaigoms paaiškinimų dėl metinio tikslinio lygio nustatymo metodo, šie paaiškinimai turi atitikti per teismo procesą BPV pateiktus paaiškinimus dėl faktiškai taikyto metodo.

271    Vis dėlto nagrinėjamoje byloje taip nėra.

272    Iš tiesų pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje yra pateikta matematinė formulė, kuria remiantis, kaip teigiama šiame sprendime, buvo nustatytas metinis tikslinis lygis. Vis dėlto matyti, kad ši formuluotė neapima BPV faktiškai taikyto metodo, paaiškinto per teismo posėdį, elementų. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 258–261 punktų, pagal šį metodą BPV apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, iš galutinio tikslinio lygio atėmusi BPF turimus finansinius išteklius ir gautą sumą, liekančią surinkti iki pradinio laikotarpio pabaigos, padalijusi iš trijų. Tačiau šių dviejų skaičiavimo etapų minėtoje matematinėje formulėje nėra.

273    Be to, šios išvados negali paneigti BPV teiginys, kad 2021 m. gegužės mėn. ji paskelbė faktų suvestinę, kurioje buvo pateikta galimų galutinio tikslinio lygio sumų skalė, o savo interneto svetainėje – BPF turimų finansinių išteklių sumą. Iš tiesų, neatsižvelgiant į tai, ar ieškovė iš tiesų žinojo šias sumas, vien jos neleido jai suprasti, kad BPV faktiškai taikė šio sprendimo 272 punkte nurodytas dvi operacijas, be to, ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje numatytoje matematinėje formulėje jos net neminimos.

274    Panašūs neatitikimai taip pat turi įtakos tam, kaip buvo nustatytas 1,35 % koeficientas, o jis šio sprendimo 256 punkte nurodytoje matematinėje formulėje yra itin svarbus. Iš tiesų šį koeficientą galima suprasti taip, kad jis, be kitų parametrų, grindžiamas prognozuojamu apdraustųjų indėlių augimu likusiais pradinio laikotarpio metais. Tai neatitinka per teismo posėdį BPV pateiktų paaiškinimų, iš kurių matyti, kad šis koeficientas buvo nustatytas taip, kad būtų galima pagrįsti metinio tikslinio lygio sumos apskaičiavimo rezultatą, t. y. po to, kai BPV apskaičiavo šią sumą keturiais etapais, nurodytais šio sprendimo 258–261 punktuose, be kita ko, sumą, kuri gauta iš galutinio tikslinio lygio atėmus BPF turimus finansinius išteklius, padalijus iš trijų. Tačiau tokių veiksmų visiškai nematyti iš ginčijamo sprendimo.

275    Be to, reikia priminti, kad, remiantis faktų suvestine, numatoma galutinio tikslinio lygio suma svyravo nuo 70 iki 75 mlrd. EUR. Vis dėlto ši skalė neatitinka ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamojoje dalyje nurodytos apdraustųjų indėlių augimo tempo skalės – nuo 4 % iki 7 %. Iš tiesų per teismo posėdį BPV nurodė, kad siekdama nustatyti metinį tikslinį lygį ji atsižvelgė į apdraustųjų indėlių augimo tempą (4 %), kuris buvo mažiausias antrosios skalės dydis, ir taip apskaičiavo galutinį tikslinį lygį (75 mlrd. EUR), kuris buvo didžiausia pirmosios skalės vertė. Taigi matyti, kad egzistuoja neatitiktis tarp šių dviejų skalių. Iš tiesų, viena vertus, skalė, susijusi su apdraustųjų indėlių raidos rodikliu, taip pat apima 4 % viršijančias vertes, kurias taikant apskaičiuota galutinio tikslinio lygio suma būtų didesnė už sumą, kurią apima su šiuo tiksliniu lygiu susijusi skalė. Kita vertus, ieškovė negali suprasti priežasties, dėl kurios BPV į su minėtu tiksliniu lygiu susijusią skalę įtraukė mažesnes nei 75 mlrd. EUR sumas. Iš tiesų tam reikėjo taikyti mažesnį nei 4 % dydį, kurio neapima su apdraustųjų indėlių augimo tempu susijusi skalė. Šiomis aplinkybėmis ieškovė negalėjo nustatyti, kaip BPV naudojo skalę, susijusią su šių indėlių raidos rodikliu, numatomam galutiniam tiksliniam lygiui apskaičiuoti.

276    Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, BPV faktiškai taikytas metodas, paaiškintas per teismo posėdį, neatitinka ginčijamame sprendime aprašyto metodo, taigi nei įstaigos, nei Bendrasis Teismas negalėjo iš ginčijamo sprendimo nustatyti tikrųjų motyvų, dėl kurių buvo nustatytas šis tikslinis lygis.

277    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

278    Vis dėlto, turint omenyje teisines ir ekonomines šios bylos pasekmes, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo reikia tęsti ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų nagrinėjimą.

2.      Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, grindžiamo esminių procedūrinių reikalavimų ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnio 1 dalies pažeidimu

279    Ketvirtąjį ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys, kurias savo ruožtu sudaro įvairūs priekaištai.

a)      Dėl pirmos dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo autentiškumo nepatvirtinimu

1)      Dėl pirmojo priekaišto, susijusio su Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnio 1 dalies pažeidimu

280    Ieškovė teigia, kad BPV pažeidė Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią reikalaujama, kad BPV praneštų NPI apie „savo sprendimus, kuriais apskaičiuojami <...> metiniai įnašai“. BPV neįvykdė šio reikalavimo, nes nusiuntė BaFin tik tokio sprendimo projektą, bet ne galutinį sprendimą. Tai rodo aplinkybė, kad ieškovė gavo tik nepasirašytą ginčijamo sprendimo, apie kurį pranešė BaFin, versiją, t. y. be parašo ranka ir be elektroninio parašo, taip pat be numerio pagal dokumentų sistemą „Advanced Records System“ (toliau – ARES).

281    BPV ginčija šiuos argumentus.

282    Pirmiausia reikia pažymėti, kad pateikdama šį priekaištą ieškovė remiasi tik Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

283    Vis dėlto šioje nuostatoje tik nurodyta, kad BPV turi pranešti apie savo sprendimus dėl ex ante įnašų apskaičiavimo atitinkamoms dalyvaujančių valstybių narių NPI. Pagal ją nereikalaujama, kad BPV pateiktų šioms NPI pasirašytą šio sprendimo versiją, kurioje būtų numeris pagal dokumentų sistemą, kaip antai ARES numeris. Be to, pagal ją BPV neįpareigojama įsitikinti, kad NPI perduotų tokią versiją įstaigoms.

284    Darytina išvada, kad ieškovė negali priekaištauti BPV, kad ši pažeidė Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnio 1 dalį, nes pateikė BaFin ginčijamo sprendimo versiją, kuri nebuvo pasirašyta ir kurioje nebuvo ARES numerio.

285    Be to, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Bendrojo Teismo turimoje bylos medžiagoje yra dvi ginčijamo sprendimo versijos. Pirmoji yra šio sprendimo versija, kuri nėra pasirašyta ir apie kurią, kaip nurodė ieškovė, BPV pranešė BaFin, o vėliau – jai. Antrojoje minėto sprendimo versijoje, kurią ieškovė gavo tiesiogiai iš BPV, pateikusi prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga, yra BPV pirmininkės elektroninis parašas ir ARES numeris, taip pat tikslūs data ir laikas, nurodyti pirmame puslapyje.

286    Vis dėlto ieškovė nenurodė jokio skirtumo tarp šių dviejų versijų, kiek tai susiję su jų esminiu turiniu, todėl ji negali teigti, kad versija, apie kurią pranešta BaFin, nebuvo galutinė ginčijamo sprendimo versija.

287    Taigi, ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmos dalies pirmąjį priekaištą reikia atmesti.

2)      Dėl antrojo priekaišto, susijusio su netinkamu ginčijamo sprendimo autentiškumo patvirtinimu

288    Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas nebuvo tinkamai autentifikuotas nebuvo tinkamai patvirtintas, o BPV tai ginčija.

289    Ieškovė iš esmės pateikia du argumentus.

290    Pirma, nors dokumentuose, kuriuos ieškovė gavo pateikusi prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga, yra elektroninis parašas ir ARES numeris, šie elementai nereiškia ginčijamo sprendimo autentiškumo patvirtinimo.

291    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad akto autentiškumo patvirtinimu, kuris yra esminis procedūrinis reikalavimas, siekiama užtikrinti teisinį saugumą patvirtinant rengėjo priimtą tekstą, taip sudarant galimybę ginčo atveju patikrinti, ar perduoti dokumentai visiškai jį atitinka (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 152 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

292    Atsiliepime į ieškinį BPV paaiškino, kad ginčijamo sprendimo autentiškumas buvo patvirtintas IT priemone „EU Sign“. Naudodamasi šia priemone BPV pirmininkė prie dokumento, kuriame yra tas sprendimas, pridėjo elektroninį parašą, tikslią datą ir laiką, taip pat ARES numerį.

293    Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad autentiškumo patvirtinimo metodas, pagrįstas tokios sistemos naudojimu, gali atitikti šio sprendimo 291 punkte nurodytus autentiškumo patvirtinimo reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 157–161 punktus).

294    Taigi pirmąjį ieškovės argumentą reikia atmesti.

295    Antra, ieškovė teigia, kad iš jos turimų dokumentų matyti, jog BPV pirmininkės parašas yra susijęs tik su pagrindiniu ginčijamo sprendimo tekstu. Taigi ieškovė vis dar neturi pasirašytos ginčijamo sprendimo I priedo versijos.

296    Vis dėlto ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje, esančiame šio sprendimo versijos vokiečių kalba pagrindinio teksto 51 puslapyje, nurodyta, kad „patvirtinamas atskirų metinių ex ante įnašų į [BPF] už 2021 m. įnašų mokėjimo laikotarpį apskaičiavimas, išdėstytas I priede“. Iš to matyti, kad šis I priedas yra sudėtinė minėto sprendimo dalis. Šiomis aplinkybėmis BPV neprivalo tvirtinti tokio priedo autentiškumo atskirai nuo minėto sprendimo pagrindinio teksto.

297    Vadinasi, reikia atmesti antrąjį ieškovės argumentą, taigi ir visą antrąjį priekaištą.

3)      Dėl trečiojo priekaišto, susijusio su BPV sprendimų priėmimo procesu

298    Ieškovės teigimu, „nėra akivaizdu“, kad BPV išreiškė savo poziciją dėl ex ante įnašų apskaičiavimo rezultatų. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad BPV patvirtina šio sprendimo I priede pateiktus skaičiavimus. Vis dėlto sprendimo, priimto su nuoroda į priedą, nepakanka, nes jis nėra sprendimas dėl veiksmingo ex ante įnašų apskaičiavimo. Iš tiesų ginčijamo sprendimo I priede pateikiami tik suapvalinti tarpiniai rezultatai, o ne visos vertės, ir tai tėra priemonė, užtikrinanti įnašų apskaičiavimo viešumą įstaigų atžvilgiu. BPV sprendimų priėmimo procese turėtų būti priimamas „esminis sprendimas, kuris pakartojamas jo viešumą užtikrinančiose priemonėse“. Sprendimo, susijusio vien su pranešimo tvarka, nepakanka, jei nepriimamas esminis sprendimas.

299    BPV ginčija šiuos argumentus.

300    Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnio matyti, kad vykdomosios sudėties BPV, kuri yra jos sprendimus priimantis organas, kiek tai susiję su ex ante įnašų nustatymu, nariai nusprendė dėl kiekvienos įstaigos individualių ex ante įnašų už 2021 m. įnašų laikotarpį, kaip jie išdėstyti to sprendimo I priede.

301    Be to, kaip matyti iš ieškinio A.20 priedo, su ieškove susijusioje ginčijamo sprendimo I priedo ištraukoje, kurią jai pateikė BaFin, yra išsami informacija apie ieškovės ex ante įnašo apskaičiavimą ir duomenys, kuriais grindžiamas šis apskaičiavimas.

302    Kiek tai susiję su šių duomenų pakankamumu vykdomosios sudėties BPV nariams, priėmusiems ginčijamą sprendimą, informuoti, ieškovė priekaištauja BPV tik dėl to, kad to sprendimo I priede pateikti skaičiai buvo suapvalinti.

303    Vis dėlto visi šiame priede nurodyti skaičiai, apimantys skaitmenis po kablelio, yra suapvalinti iki keturių skaitmenų po kablelio, išskyrus skaičius, susijusius su koregavimo daugikliu – jie suapvalinti iki dvylikos skaitmenų po kablelio.

304    Tokio išsamumo pakako, kad vykdomosios sudėties BPV nariai galėtų priimti ginčijamą sprendimą, žinodami visas aplinkybes.

305    Vadinasi reikia atmesti ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmos dalies trečiąjį priekaištą, taigi ir visą šią pirmą dalį.

b)      Dėl antros dalies, susijusios su nepakankamu ginčijamo sprendimo motyvavimu

306    Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas neatitinka motyvavimo reikalavimų, nes neįmanoma visiškai perskaičiuoti ex ante įnašų, kuriuos ji turi sumokėti.

307    BPV ginčija šiuos argumentus.

308    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jeigu būtų manoma, kad BPV sprendimo, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, motyvai būtinai turėtų leisti įstaigoms patikrinti jų ex ante įnašų apskaičiavimo tikslumą, tai neišvengiamai reikštų, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui uždraudžiama nustatyti šio įnašo apskaičiavimo būdą, apimantį duomenis, kurių konfidencialumas saugomas pagal Sąjungos teisę, taigi būtų pernelyg susiaurinama plati diskrecija, kurią šiuo klausimu turi turėti šis teisės aktų leidėjas, be kita ko, neleidžiant jam pasirinkti metodo, galinčio užtikrinti dinamišką BPF finansavimo pritaikymą prie finansinio sektoriaus pokyčių, konkrečiai atsižvelgiant į kiekvienos įstaigos, gavusios veiklos leidimą BPF dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, situaciją (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 118 punktas).

309    Darytina išvada, kad ieškovė negali teigti, jog BPV pažeidė pareigą motyvuoti, tuo pagrindu, kad neįmanoma visiškai perskaičiuoti ex ante įnašų, kuriuos ji turi sumokėti.

310    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad ginčijamame sprendime nepaaiškinta, dėl kokių priežasčių jos koregavimo daugikliai padidėjo, nors jos bendras balansas ir išvestinių finansinių priemonių apimtis tą dieną, kuri yra lemiama apskaičiuojant ex ante įnašus 2021 m., sumažėjo, palyginti su ankstesniu ciklu.

311    Iš tiesų ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumas negali būti vertinamas atsižvelgiant į BPV sprendimo dėl kito įnašų mokėjimo laikotarpio motyvavimo pakankamumą.

312    Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo BPV ir kaip matyti iš šio sprendimo 308 punkte nurodytos jurisprudencijos, ex ante įnašų apskaičiavimo metodo struktūra rodo, kad įstaigos metinio rizikos vertinimo rezultatas priklauso nuo jos prisiimamos rizikos lygio, palyginti su kitų įstaigų rizikos lygiu. Tačiau šių įstaigų rizikos lygis palyginti su ankstesniais metais gali sumažėti. Taigi bendro balanso ir išvestinių finansinių priemonių apimties sumažėjimas automatiškai nelemia įstaigos koregavimo daugiklio pagerėjimo.

313    Vadinasi, ieškinio ketvirtojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

[Praleista]

3.      Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 1 dalies f punkto ir Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies nuostatų pažeidimu

337    Ieškovė teigia, kad nustatydama jai pareigą prisidėti prie BPF BPV pažeidė kartu aiškinamas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 1 dalies f punkto ir Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies nuostatas.

338    Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 806/2014 formuluotę visoms įstaigoms, turinčioms banko veiklos leidimą, įskaitant ieškovę, iš principo taikoma pareiga mokėti įnašus į BPF. Tačiau vien tai, kaip norma suformuluota, neleidžia nustatyti tikrojo jos turinio. Viena vertus, aiškinant antrinę teisę būtina atsižvelgti į pirminės teisės normas reglamentuojančius principus. Kita vertus, tikrąjį teisės normos turinį galima nustatyti tik atsižvelgiant į jos prasmę ir tikslą bei sisteminį ryšį su kitomis normomis.

339    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

340    Šiuo klausimu iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 93–97 punktuose, matyti, kad visos įstaigos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 23 punktą, siejamą su tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turi mokėti ex ante įnašus, apskaičiuotus pagal nacionalinę bazę, remiantis Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalimi.

341    Tas pats pasakytina apie ex ante įnašus, apskaičiuotus pagal sąjungos bazę. Iš tiesų, kartu aiškinant Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 13 punktą, to paties reglamento 3 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, visos įstaigos, kaip jos suprantamos pagal šias nuostatas, turi mokėti tokius įnašus, remiantis Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalimi.

342    Ieškovė neginčija, kad ji yra įstaiga, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

343    Taigi ieškovė patenka į Direktyvos 2014/59 ir Reglamento Nr. 806/2014 subjektinę taikymo sritį kaip įstaiga, turinti mokėti ex ante įnašus.

344    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentai.

345    Pirma, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 101 punkte, ieškovė negali teigti, kad iš SESV 114 straipsnio, kuris yra ir Reglamento Nr. 806/2014, ir Direktyvos 2014/59 teisinis pagrindas, matyti, kad nutraukiančios veiklą įstaigos iš principo neturėtų mokėti ex ante įnašų.

346    Antra, ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 806/2014 67 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, siejamame su šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies b punktu, apribojama sąvokos „įstaiga, turinti mokėti ex ante įnašus“, apibrėžtis, nes nė vienas iš šiame 14 straipsnyje nurodytų pertvarkymo tikslų nebegali būti pasiektas įstaigos, kurios veikla nutraukiama, kaip antai ieškovės, atveju. Tai pasakytina, be kita ko, apie šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytą tikslą, t. y. užtikrinti ypatingos svarbos funkcijų tęstinumą, ir minėto reglamento 14 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytą tikslą, t. y. išvengti reikšmingo neigiamo poveikio finansiniam stabilumui, be kita ko, užkertant kelią plitimui.

347    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nuostatose, kuriomis remiasi ieškovė, nurodyti ne Reglamento Nr. 806/2014 tikslai, kaip tokie, bet pertvarkymo tikslai. Pagal Reglamento Nr. 806/2014 16 straipsnio 1 dalį BPV gali priimti pertvarkymo priemonę tik tuo atveju, kai įvykdytos trys šio reglamento 18 straipsnyje numatytos sąlygos. Darytina išvada, kad, esant pertvarkomų įstaigų, jos gali sudaryti siauresnę kategoriją nei įstaigos, kurioms taikomi ex ante įnašai. Taigi pertvarkymo tikslai nėra lemiami nustatant Reglamento Nr. 806/2014 subjektinės taikymo srities apimtį, kiek tai susiję su pareiga mokėti ex ante įnašus.

348    Trečia, priešingai, nei teigia ieškovė, iš Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies a, d ir g punktuose nurodytų elementų taip pat negalima daryti išvados, kad ieškovė nepatenka į pareigos mokėti įnašus į BPF subjektinę taikymo sritį.

349    Iš tiesų iš Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies ir 103 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios direktyvos 103 straipsnio 7 dalimi nesiekiama apibrėžti pareigos mokėti ex ante įnašus subjektinės taikymo srities. Šioje nuostatoje tik išvardijami elementai, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti, kai priima deleguotuosius aktus, kad patikslintų Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalyje vartojamą „įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį“ sąvoką.

350    Galiausiai ieškovė nepateikia jokių savarankiškų ir tikslingų argumentų dėl Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 1 dalies f punkto, kurie viršytų pirma išnagrinėtus argumentus. Todėl priekaištas, susijęs su šios nuostatos pažeidimu, turi būti atmestas.

351    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti priekaištą, grindžiamą Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 1 dalies f punkto ir Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies nuostatų pažeidimu, taigi ir visą pirmąjį ieškinio pagrindą.

4.      Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo Chartijos 20 ir 16 straipsnių pažeidimu

352    Ieškinio trečiąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

a)      Dėl pirmos dalies, grindžiamos Chartijos 20 straipsnio pažeidimu

353    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje, nes ji vertinama taip pat kaip ir įstaigos, kurių veikla nėra nutraukiama. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad, pirma, savo banko veiklos leidimus naudoja tik veiklos nutraukimo tikslais ir, antra, jos rizikos pozicija, pertvarkymo tikimybė ir svarba finansų rinkų stabilumui yra labai nedidelės arba neegzistuoja.

354    Nevienodo požiūrio negalima atmesti remiantis tuo, kad ex ante įnašų apskaičiavimo metodas lemia skirtingus ex ante įnašus skirtingoms įstaigoms. Iš tiesų, tinkamai atsižvelgus į konkrečią ieškovės padėtį, jos įnašas turėtų būti sumažintas iki nulio, o tai neįmanoma dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 9 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad koregavimo daugiklis turi būti nuo 0,8 iki 1,5.

355    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

356    Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas dėl vienodo požiūrio, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 95 punktas).

357    Šiuo klausimu pirmiausia reikia išnagrinėti, ar nutraukiančios veiklą įstaigos, kaip antai ieškovės, situacija yra panaši į kitų įstaigų, turinčių mokėti ex ante įnašus, situaciją.

358    Pagal suformuotą jurisprudenciją tokių situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant į visus jas apibūdinančius elementus. Šiuos elementus ir jų panašumą reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į akto, kuriame įtvirtintas atitinkamas skirtumas, objektą ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, kuriai šis aktas priklauso, principus ir tikslus (žr. 2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

359    Dėl reglamentavimo, į kurį patenka ginčijamas sprendimas, tikslo reikia priminti, kad šis reglamentavimas patenka į BPeM sritį, o sukuriant tą mechanizmą, kaip nurodyta Reglamento Nr. 806/2014 12 konstatuojamojoje dalyje, siekiama užtikrinti neutralų požiūrį į žlungančių įstaigų problemų sprendimą, padidinti dalyvaujančių valstybių narių įstaigų stabilumą ir užkirsti kelią galimų krizių plitimui šiame mechanizme nedalyvaujančiose valstybėse narėse, taip sudarant palankesnes sąlygas visos vidaus rinkos veikimui.

360    Siekiant užtikrinti BPeM veiklos finansavimą, Direktyvoje 2014/59, Reglamente Nr. 806/2014 ir Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatyti ex ante įnašai yra specifiniai dėl to, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 105–107 konstatuojamųjų dalių ir šio reglamento 41 konstatuojamosios dalies, jais, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas, ir paskatinti įstaigas nustatyti mažiau rizikingus veikimo būdus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą).

361    Atsižvelgdama į šiuos principus ir tikslus, ieškovė klaidingai teigia, kad veiklą nutraukiančių įstaigų situacija dėl šio veiklos nutraukimo skiriasi nuo kitų įstaigų, turinčių mokėti ex ante įnašus, situacijos.

362    Pirma, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 102 konstatuojamosios dalies, ex ante įnašai iš įstaigų renkami prieš atliekant bet kokį pertvarkymo veiksmą ir nepriklausomai nuo jo.

363    Antra, pagal Reglamento Nr. 806/2014 67 straipsnio 4 dalį ir 70 straipsnį, taip pat Direktyvos 2014/59 103 straipsnį pareiga mokėti ex ante įnašus taikoma visoms įstaigoms, turinčioms banko veiklos leidimą, kaip įstaigoms, kaip jos suprantamos pagal kartu aiškinamas šio reglamento 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 13 punkto ir šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

364    Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija, kad atitinkamu įmokų laikotarpiu ji buvo įstaiga, veikianti turėdama banko veiklos leidimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 363 punkte nurodytas nuostatas, neatsižvelgiant į tai, kad jos veikla nutraukiama.

365    Taigi ieškovė galėjo vykdyti bankinę veiklą, o dėl jos finansų sistemai galėjo kilti tam tikra rizika.

366    Trečia, Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytas ex ante įnašų apskaičiavimo metodas gali – panašiai kaip ir kitų įstaigų atveju – atspindėti nutraukiančių veiklą įstaigų rizikos profilio ypatumus.

367    Taikant ex ante įnašų apskaičiavimo metodą atsižvelgiama į įstaigų dydį, nes apskaičiuojamas bazinis metinis įnašas yra grindžiamas suma, proporcinga atitinkamos įstaigos grynųjų įsipareigojimų sumos ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, grynųjų įsipareigojimų santykiui. Taigi įstaigos metinis bazinis įnašas mažėja, palyginti su kitų įstaigų metiniais įnašais, taigi atspindi jos specifinę situaciją, jeigu dėl nutraukiamos veiklos ši įstaiga sumažina savo grynųjų įsipareigojimų sumą. Be to, Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje numatyti įvairūs rizikos ramsčiai ir rodikliai leidžia tikslingai atsižvelgti į įvairias įstaigų, įskaitant nutraukiančias veiklą įstaigas, savybes, todėl tokiai įstaigai taikomas mažesnis ex ante įnašas, kai jos rizikingumas sumažėja dėl tokio veiklos nutraukimo.

368    Ketvirta, priešingai, nei teigia ieškovė, nutraukiančios veiklą įstaigos nepraranda visos naudos, kurią suteikia BPF egzistavimas.

369    Kaip pažymėta šio sprendimo 71 punkte, vien šio fondo egzistavimas prisideda prie finansų sektoriaus stabilumo, o jis naudingas visoms atitinkamoms įstaigoms, įskaitant nutraukiančias veiklą įstaigas.

370    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad galimybė ne vien inicijuoti galinčios žlugti arba žlungančios įstaigos pertvarkymą, bet ir sudaryti jam palankesnes sąlygas atitinka BPF įsteigimu siekiamą tikslą. Finansų sektoriaus stabilumas padeda palengvinti tokį pertvarkymą, nes didina jo nuspėjamumą ir veiksmingumą.

371    Šiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 359 ir 360 punktuose nurodytus principus ir tikslus, jos situacija skyrėsi nuo įstaigų, kurių veikla nenutraukiama, situacijos.

372    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad ex ante įnašai yra „bankų mokestis“, kuriuo pažeidžiamas „Chartijos 20 straipsnyje nustatytas vienodo mokestinio vertinimo reikalavimas“.

373    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad ieškovė nepatikslina nei „Chartijos 20 straipsnyje nustatyto vienodo mokestinio vertinimo reikalavimo“ turinio, nei apimties. Antra, prielaida, kuria remiasi ieškovė, kad ex ante įnašai yra „mokesčiai“ arba fiskalinės nuostatos, yra klaidinga dėl šio sprendimo 59–76 punktuose išdėstytų priežasčių.

374    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio trečiojo pagrindo pirmą dalį.

b)      Dėl antros dalies, grindžiamos Chartijos 16 straipsnio pažeidimu

375    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama Chartijos 16 straipsnyje įtvirtinta laisvė užsiimti verslu, nes šis sprendimas jai sukelia nepalankias pasekmes, neproporcingas tikslams, kurių juo siekiama. Iš tiesų ex ante įnašai niekada negalėtų būti panaudoti jos arba panašioje situacijoje esančių įstaigų naudai, nes pertvarkymo priemonių taikymo sąlygos tokiu atveju nebūtų įvykdytos.

376    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

377    Chartijos 16 straipsnyje numatyta apsauga apima laisvę užsiimti ūkine ar komercine veikla, sutarčių laisvę ir laisvą konkurenciją (žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Bank Melli Iran, C‑124/20, EU:C:2021:1035, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

378    Vis dėlto laisvė užsiimti verslu nėra absoliuti. Jai gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 45 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Bank Melli Iran, C‑124/20, EU:C:2021:1035, 80 ir 81 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

379    Šią aplinkybę, be kita ko, atspindi tai, kaip reikia vertinti Sąjungos aktus atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 47 punktą ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Bank Melli Iran, C‑124/20, EU:C:2021:1035, 82 punktą).

380    Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks Chartijoje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės, taip pat, remiantis proporcingumo principu, turi būti būtinas ir tikrai atitikti Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba būti reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 48 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Bank Melli Iran, C‑124/20, EU:C:2021:1035, 83 punktas).

381    Nagrinėjamu atveju darant prielaidą, kad ieškovei nustatyta pareiga mokėti ex ante įnašus yra kišimasis į jos laisvę užsiimti verslu, pirmiausia reikia pažymėti, kad ši pareiga kyla, be kita ko, iš Reglamento Nr. 806/2014 69 ir 70 straipsnių ir Direktyvos 2014/59 102 ir 103 straipsnių, taigi ji numatyta įstatyme.

382    Be to, pareiga mokėti ex ante įnašus siekiama bendrojo intereso tikslo. Kaip matyti iš Deleguotojo reglamento 2015/63 1 konstatuojamosios dalies, pertvarkymo finansavimo struktūros turi turėti pakankamai finansinių išteklių, kad būtų užtikrintas efektyvus pertvarkymo mechanizmo veikimas. Todėl BPV gali rinkti ex ante įnašus iš atitinkamų įstaigų, kad finansuotų minėto mechanizmo įgyvendinimą, nes juo siekiama sustiprinti šių įstaigų stabilumą dalyvaujančiose valstybėse narėse ir užkirsti kelią galimų krizių plitimui nedalyvaujančiose valstybėse narėse, kaip pažymėta šio sprendimo 43–53 punktuose.

383    Be to, ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokios informacijos, kuri leistų konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šį tikslą, pareiga prisidėti prie BPF yra neproporcingas ar neleistinas kišimasis, pažeidžiantis pačią jos laisvės užsiimti verslu esmę.

384    Galiausiai, kiek tai susiję su proporcingumo principu, ieškovė visų pirma neįrodė, kad yra mažiau ribojančių priemonių nei ex ante įnašų mokėjimas, kad būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 tikslus, kaip antai, be kita ko, tikslą užtikrinti, kad finansų sektorius suteiktų BPeM pakankamai finansinių išteklių, kad jis galėtų vykdyti savo funkcijas, ir kartu skatinti atitinkamas įstaigas taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą).

385    Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali priekaištauti, kad ginčijamu sprendimu pažeistas Chartijos 16 straipsnis.

386    Taigi ieškinio trečiojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

387    Be to, reikia atmesti ieškinio trečiajame pagrinde pateiktą priekaištą, kad tai, jog BPV savo sprendimą grindžia Deleguotuoju reglamentu 2015/63 ir kad jame nenustatyta išimties dėl ex ante įnašų tokioms įstaigoms kaip ieškovė, negali ištaisyti ginčijamame sprendime padaryto Chartijos 20 ir 16 straipsnių pažeidimo, nes ir pačiu šiuo deleguotuoju reglamentu yra pažeidžiamos tos nuostatos, kiek pagal jį ieškovei nustatoma pareiga mokėti ex ante įnašus.

388    Kadangi tokia nuoroda į Deleguotąjį reglamentą 2015/63 turi būti suprantama taip, kad ieškovė pateikia šio deleguotojo reglamento neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, remdamasi Chartijos 20 ir 16 straipsnių pažeidimu, tokį prieštaravimą reikia atmesti dėl šio sprendimo 357–363 ir 378–384 punktuose nurodytų motyvų.

389    Vadinasi, turi būti atmestas visas ieškinio trečiasis pagrindas.

[Praleista]

6.      Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, kiek jis grindžiamas tiesioginiu Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies a punkto taikymu ir Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto taikymu pagal analogiją

403    Ieškinio šeštąjį pagrindą sudaro du priekaištai, susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu.

a)      Dėl priekaišto, susijusio su Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies a punkto tiesioginiu taikymu

404    Ieškovė teigia, kad atsisakiusi į ex ante įnašų apskaičiavimą neįtraukti EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfelio BPV pažeidė Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyti bazinių metinių įnašų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį kriterijai. Patikos sandoriai, kaip antai ieškovės atliekamas šio portfelio valdymas patikos pagrindu ir EAA vardu, nesukelia rizikos ieškovei. Į tokį rizikos nebuvimą turėtų būti atsižvelgta apskaičiuojant ex ante įnašus pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies a punktą. Ši nuostata taikoma apskaičiuojant minėtus įnašus pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies b punktą.

405    BPV ginčija šiuos argumentus.

406    Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje išties numatyta, kad kiekvienos įstaigos ex ante įnašas apskaičiuojamas remiantis įnašu, koreguojamu atsižvelgiant į atitinkamos įstaigos rizikos profilį ir grindžiamu Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje nustatytais kriterijais.

407    Vis dėlto šioje nuostatoje nenurodyta, kad BPV turi koreguoti ex ante įnašą tiesiogiai atsižvelgdama į tokius kriterijus.

408    Iš to, kaip suformuluota Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalis, į kurią daroma nuoroda Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir kurioje numatyta priimti deleguotąjį aktą, kad būtų įgyvendinti šio 103 straipsnio 7 dalyje numatyti kriterijai, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė, kad šie kriterijai būtų tiesiogiai taikomi NPI, kaip antai BPV.

409    Juo labiau kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog deleguotieji aktai, priimti Komisijos pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį, kuriais patikslinama „įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį“ sąvoka, yra taikomi apskaičiuojant ex ante įnašus pagal šį reglamentą.

410    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad BPV neprivalėjo koreguoti ieškovės ex ante įnašo tiesiogiai atsižvelgdama į Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje numatytus kriterijus, o turėjo tai padaryti remdamasi tikslesniais kriterijais, kurie numatyti Deleguotajame reglamente 2015/63 ir kuriais įgyvendinami tie pirmieji kriterijai.

411    Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnyje yra išsamiai išvardyti įsipareigojimai, kurių BPV turi neįtraukti, kai apskaičiuoja įstaigų bazinį metinį įnašą, ir patikos pagrindu turimi įsipareigojimai nėra nurodyti šioje nuostatoje.

412    Taigi ieškovė negali teigti, kad remdamasi Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalies a punktu ir neatsižvelgdama į Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnyje nurodytus atvejus BPV, kai apskaičiavo ieškovės bazinį metinį įnašą, turėjo neįtraukti įsipareigojimų, susijusių su ieškovės patikos veikla, tuo pagrindu, kad šie įsipareigojimai nekelia rizikos.

413    Vadinasi, priekaištą, nurodytą ieškinio šeštajame pagrinde, reikia atmesti.

b)      Dėl subsidiariai nurodyto priekaišto, susijusio su analogija skatinamosioms paskoloms

414    Ieškovė subsidiariai teigia, kad BPV turėjo pagal analogiją taikyti Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfeliui, kurį ieškovė turi patikos pagrindais. Kaip ir įstaiga, tarpininkaujanti teikiant skatinamąsias paskolas, patikos įgaliotinė – patikos įsipareigojimų likvidavimo tikslais – tėra etapas tarp išvestinių finansinių priemonių sutarties partnerio ir patikėtojo.

415    ECB ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

416    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą apskaičiuojant ex ante įnašus neatsižvelgiama į tam tikrus įsipareigojimus, turimus įstaigų, valdančių skatinamąsias paskolas, atveju.

417    Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punkte sąvoka „skatinamoji paskola“ apibrėžiama kaip ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno skatinamąjį finansavimą teikiančio banko arba per banką tarpininką teikiamos paskolos, kuriomis siekiama paskatinti valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijų viešosios politikos tikslų įgyvendinimą.

418    Viena vertus, iš ieškovės procesinių dokumentų matyti, kad ji nevaldo tokių paskolų, taigi nėra Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte nurodyta įstaiga.

419    Kita vertus, BPV negali pagal analogiją taikyti Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto įsipareigojimams, susijusiems su patikos veikla. Iš tiesų minėta nuostata BPV nesuteikiama diskrecijos neįtraukti tam tikrų įsipareigojimų, atliekant koregavimą pagal įstaigų rizikos profilį, kai apskaičiuojami baziniai metiniai įnašai, bet – atvirkščiai – tiksliai ir išsamiai išvardytos sąlygos, kuriomis įsipareigojimai neįtraukiami (žr. 2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:1036, 93 punktą).

420    Vadinasi, reikia atmesti ieškinio šeštojo pagrindo antrą priekaištą, taigi ir visą šeštąjį pagrindą.

7.      Dėl ieškinio septintojo pagrindo, grindžiamo Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 ir 4 dalių, siejamų su Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalimi, pažeidimu, nes neatsižvelgta į įsipareigojimų, susijusių su sutartimis dėl išvestinių finansinių priemonių, grynąją vertę

421    Prieš pradedant nagrinėti ieškinio septintąjį pagrindą reikia priminti reikšmingų Deleguotojo reglamento 2015/63 nuostatų turinį.

422    Deleguotojo reglamento 2015/63 2 skirsnyje esančio 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti šeši atvejai, kai apskaičiuojant ex ante įnašus neįskaitomi įsipareigojimai.

423    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą taikant šį skirsnį šio deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų įsipareigojimų, atsirandančių dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių, metinės vidutinės sumos, apskaičiuojamos kas ketvirtį, vertė nustatoma pagal Reglamento Nr. 575/2013 429, 429a ir 429b straipsnius.

424    Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodyta: įsipareigojimų, atsirandančių dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių, nustatyta vertė negali būti mažesnė nei 75 % tų pačių įsipareigojimų vertės, kuri gaunama pritaikius apskaitos nuostatas, kurios atitinkamai įstaigai taikomos finansinės atskaitomybės tikslais (toliau – apskaitinė vertė).

425    Galiausiai Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad, taikant šio deleguotojo reglamento 2 skirsnį, į to reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nurodytus visus įsipareigojimus neįtraukiama įsipareigojimų, atsirandančių dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių, apskaitinė vertė, bet įtraukiama atitinkama vertė, nustatyta pagal to paties deleguotojo reglamento 5 straipsnio 3 dalį.

426    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeistos Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 ir 4 dalys, siejamos su Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalimi, nes BPV ex ante įnašą apskaičiavo remdamasi ieškovės išvestinių finansinių priemonių sutarčių verte, kurią ji vadina „bendrąja verte“, o ne šių sutarčių verte, kurią ji vadina „grynąja verte“.

427    Iš ieškovės procesinių dokumentų matyti, kad ji šią sąvoką „grynoji vertė“ supranta kaip įsipareigojimų vertę, į kurią neįtraukiami rizikos nekeliantys įsipareigojimai, o „bendroji vertė“ apima tokius įsipareigojimus. Ieškovės teigimu, rizikos nekeliantys įsipareigojimai, be kita ko, yra tie, kurie susiję su EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfeliu, nes jai suteikiama visiška ir veiksminga apsauga nuo su šiais įsipareigojimais susijusios rizikos.

428    Ši apsauga išplaukia iš ieškovės ir EAA sudaryto užskaitos susitarimo, kuriuo pastaroji prisiima su EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfeliu susijusią riziką.

429    Šiomis aplinkybėmis mažai svarbu, kaip Reglamento Nr. 575/2013 nuostatomis reglamentuojami įvairūs įsipareigojimai, susiję su EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfeliu. Šiuo reglamentu siekiama kito tikslo nei Direktyva 2014/59 ir Reglamentu Nr. 806/2014. Žinoma, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kalbant apie tam tikrų rūšių įsipareigojimus, kurie neįtraukiami į įstaigos įsipareigojimus pagal šio deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalį, įsipareigojimų suma pagal išvestinių finansinių priemonių sutartis turi būti įvertinta laikantis Reglamento Nr. 575/2013 429, 429a ir 429b straipsnių. Vis dėlto pastarosiose nuostatose reglamentuojama, kaip apskaičiuojamas, kaip susitarta vadinti, sverto koeficientas, kuris, kaip matyti iš Reglamento Nr. 575/2013 91–94 konstatuojamųjų dalių, yra parametras, nesusijęs su rizika pagal priežiūros teisės aktus.

430    Vis dėlto apskaičiuojant ex ante įnašus, pakoreguotus pagal įstaigų rizikos pobūdį, laikantis proporcingumo principo turėtų būti atsižvelgiama, be kita ko, į sandorių rizikingumą. Darytina išvada, kad, įtraukiant įsipareigojimus į ex ante įnašų apskaičiavimo bazę, negalima atsižvelgti į įsipareigojimus, kuriems taikomas ieškovės ir EAA sudarytas užskaitos susitarimas. Šiomis aplinkybėmis Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 dalyje pateikta nuoroda į Reglamento Nr. 575/2013 nuostatas gali apimti ne visus įsipareigojimus, atsirandančius dėl išvestinių finansinių priemonių, o tik įsipareigojimus, dėl kurių bent jau kyla rizika.

431    BPV ginčija šiuos argumentus.

432    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 4 dalį, taikant šio deleguotojo reglamento 2 skirsnį, kuriame yra šis 5 straipsnis, į to straipsnio „1 dalyje nurodytus visus įsipareigojimus“ neįtraukiama įsipareigojimų, atsirandančių dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių, apskaitinė vertė, bet įtraukiama atitinkama vertė, nustatyta pagal to paties straipsnio 3 dalį.

433    Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą šio 5 straipsnio „1 dalyje nurodytų <...> įsipareigojimų“, atsirandančių dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių, vidutinė metinė suma, apskaičiuojama kas ketvirtį, yra nustatoma laikantis Reglamento Nr. 575/2013 429, 429a ir 429b straipsnių.

434    Taigi iš pačios Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 ir 4 dalių formuluotės matyti, kad šios nuostatos taikomos tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems įsipareigojimams.

435    Vis dėlto iš šio sprendimo 419 punkto matyti, kad įsipareigojimai, susiję su EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfeliu, nepatenka į Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo sritį.

436    Be to, ieškovė nepaaiškina, kuris kitas Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje numatytas atvejis būtų taikomas įsipareigojimams, susijusiems su EAA-OTC išvestinių finansinių priemonių portfeliu.

437    Darytina išvada, kad ieškovės argumentai dėl ieškinio septintojo pagrindo, grindžiami tariamu Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimu, yra nereikšmingi, todėl septintasis pagrindas turi būti atmestas.

8.      Dėl aštuntojo pagrindo, grindžiamo Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto, siejamo su Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalimi, pažeidimu, nes ieškovė laikoma įstaiga, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą

438    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamos kartu aiškinamos Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalies ir Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto nuostatos, nes šiame sprendime ieškovė kvalifikuojama kaip restruktūrizuojama įstaiga, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, o tai didina jos koregavimo daugiklį.

439    Kadangi Deleguotasis reglamentas 2015/63 buvo priimtas pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 ir 8 dalis, o šia direktyva buvo nustatyta Sąjungos lygmeniu pirmoji bendra bankų gaivinimo ir pertvarkymo sistema, Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkte nurodyta valstybės pagalba ar lygiavertis finansavimas reiškia tik paramą, teikiamą pagal Direktyvą 2014/59 arba nuo jos įsigaliojimo. Tokį aiškinimą patvirtina tos direktyvos 41 ir 55 konstatuojamųjų dalių, 2 straipsnio 1 dalies 28 punkto ir 31 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotės.

440    Vis dėlto išmokos, kurias ieškovei išmokėjo EAA, jai tuo metu buvo skirtos iš valstybės lėšų pagal nacionalinės teisės aktus ir prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/59, o ne iš BPF išteklių pagal šią direktyvą arba Reglamentą Nr. 806/2014. Todėl BPV neturėjo jai taikyti didžiausios vertės dėl rizikos rodiklio „ankstesnės nepaprastosios viešosios finansinės paramos mastas“.

441    BPV ginčija šiuos argumentus.

442    Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies c punkte nustatyta, kad IV rizikos ramstį, be kitų rizikos rodiklių, sudaro rizikos rodiklis „ankstesnės nepaprastosios viešosios finansinės paramos mastas“.

443    Pagal Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 28 punktą, siejamą su Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio pirma pastraipa, „nepaprastoji viešoji finansinė parama“ – tai valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, arba bet kokia kita viršvalstybinio lygmens viešoji finansinė parama, kuri, jei būtų teikiama nacionaliniu lygmeniu, būtų laikoma valstybės pagalba, ir kuri teikiama įstaigos gyvybingumui, likvidumui arba mokumui išsaugoti arba atkurti.

444    Šiuo atveju, pirma, neginčijama, kad ieškovė pradėta restruktūrizuoti po to, kai gavo tokią valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

445    Antra, priešingai, nei teigia ieškovė, tai, kad ši pagalba buvo suteikta prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/59, neturi įtakos aplinkybei, kad jai taikomas Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies c punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 28 punktu.

446    Nei Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 28 punkto, nei Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto formuluotės nerodo, kad pastarosios nuostatos taikymas laiko atžvilgiu būtų apribotas taip, kaip teigia ieškovė.

447    Šią išvadą patvirtina Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto tikslas. Iš tiesų, kaip iš esmės teigė BPV, rizika, kad įstaiga, kuri pradėta restruktūrizuoti po to, kai gavo nepaprastąją viešąją finansinę paramą, vėl patirs finansinių sunkumų, nesumažėja vien dėl to, kad ši parama buvo suteikta prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/59.

448    Šiomis aplinkybėmis BPV teisingai nusprendė, kad ieškovė patenka į Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto taikymo sritį, ir pagal šią nuostatą jai taikė didžiausią rizikos rodiklio „ankstesnės nepaprastosios viešosios finansinės paramos mastas“ vertę.

449    Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2014/59 55 konstatuojamąją dalį ir 31 straipsnio 2 dalies c punktą, todėl Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punktas susijęs tik su laikotarpiu po Direktyvos 2014/59 įsigaliojimo.

450    Direktyvos 2014/59 55 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „pertvarkymo priemonės turėtų būti taikomos prieš padarant viešojo sektoriaus kapitalo injekciją į įstaigą arba prieš jai suteikiant lygiavertę nepaprastąją viešąją finansinę paramą“. Pagal šios direktyvos 31 straipsnio 2 dalies c punktą vienas iš pertvarkymo tikslų yra „apsaugoti viešąsias lėšas kiek įmanoma sumažinant nepaprastosios viešosios finansinės paramos teikimo galimybę“.

451    Pakanka pažymėti, kad Direktyvos 2014/59 55 konstatuojamoji dalis ir 31 straipsnio 2 dalies c punktas susiję su Direktyvoje 2014/59 nustatytų pertvarkymo priemonių galimo taikymo tvarka, o ne su ex ante įnašų apskaičiavimu. Taigi tuo remiantis negalima daryti jokios išvados dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies c punkto aiškinimo.

452    Tokia pati išvada darytina ir dėl ieškovės argumentų, grindžiamų Direktyvos 2014/59 41 konstatuojamosios dalies ištrauka, kad „[į]staiga neturėtų būti laikoma žlunganti arba galinti žlugti, remiantis tik tuo, kad prieš įsigaliojant šiai direktyvai jai buvo skirta nepaprastoji viešoji finansinė parama“.

453    Šiuo klausimu ieškovė remiasi neišsamiu šios konstatuojamosios dalies aiškinimu. Iš tiesų, kaip matyti iš tos konstatuojamosios dalies pirmo sakinio (t. y. „pertvarkymo sistemoje reikėtų numatyti pertvarkymą pradėti laiku, prieš nustatant finansų įstaigos nemokumą pagal balansą ir prieš išsenkant visam nuosavam kapitalui“), ši konstatuojamoji dalis susijusi su pertvarkymo procedūros pradėjimo taisyklėmis. Taigi iš jos negalima daryti jokios išvados dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies c punkto, siejamo su Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 28 punktu ir susijusio su ex ante įnašų apskaičiavimu, aiškinimo.

454    Be to, ieškovė negali remtis tuo, kad dalis Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 28 punkto (t. y. „kuri teikiama įstaigos <...> gyvybingumui, likvidumui arba mokumui išsaugoti arba atkurti“) yra suformuluota tiesioginės nuosakos esamuoju laiku.

455    Kaip jau konstatavo Sąjungos teismas (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo X (Europos arešto orderis – Dvigubas baudžiamumas), C‑717/18, EU:C:2020:142, 20 punktą), tiesioginės nuosakos esamasis laikas Sąjungos teisės aktuose yra visuotinai vartojamas, siekiant išreikšti nuostatos privalomąjį pobūdį. Todėl negalima iš to spręsti apie šios nuostatos padarinius laiko atžvilgiu.

456    Galiausiai reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto taikymas paramos priemonėms, taikytoms iki Direktyvos 2014/59 įsigaliojimo, pakenktų restruktūrizavimo procedūroms, ir taip būtų pažeistas šios direktyvos veiksmingumas.

457    Šiuo klausimu, viena vertus, reikia pažymėti, kad pačios šios direktyvos 103 straipsnio 7 dalies e punkte numatyta, jog apskaičiuojant ex ante įnašus reikia atsižvelgti į tai, kiek įstaiga anksčiau yra pasinaudojusi nepaprastąja viešąja finansine parama, tačiau nenurodyta, kad ši parama turi būti suteikta po jos įsigaliojimo.

458    Kita vertus, kaip priminta šio sprendimo 71 ir 370 punktuose, vienas iš Direktyvos 2014/59 tikslų yra sustiprinti finansų rinkų stabilumą, o tai padeda tokioms įstaigoms, kaip ieškovė, užbaigti jų veiklos nutraukimą, neatsižvelgiant į tai, ar ši procedūra pradėta prieš įsigaliojant šiai direktyvai, ar vėliau.

459    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio aštuntąjį pagrindą reikia atmesti.

C.      Išvada

460    Bendrajam Teismui atlikus nagrinėjimą savo iniciatyva, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu. Kadangi vien šiais trūkumais galima pagrįsti ginčijamo sprendimo panaikinimą, reikia tą sprendimą panaikinti, kiek jis susijęs su ieškove.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimą SRB/ES/2021/22 dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m. apskaičiavimo, kiek tas sprendimas susijęs su Portigon AG.

2.      Palikti galioti Sprendimo SRB/ES/2021/22 padarinius, kiek jis susijęs su Portigon AG, kol per protingą terminą, kuris negali viršyti šešių mėnesių nuo šio Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimo dienos, įsigalios naujas BPV sprendimas, kuriuo nustatomas šios įstaigos ex ante įnašas į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m. įnašų laikotarpį.

3.      BPV padengia savo ir Portigon AG patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.      Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kornezov De Baere Petrlík

Kecsmár       Kingston

Paskelbtas 2024 m. gegužės 29 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

*      Proceso kalba: vokiečių.

1      Pateikiami tik tie šio sprendimo punktai, kuriuos Bendrasis Teismas mano esant tikslinga paskelbti.