GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2017 m. kovo 23 d.(1)
Byla C‑143/16
Abercrombie & Fitch Italia Srl
prieš
Antonino Bordonaro
(Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Vienodo požiūrio ir diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principai – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – 6 straipsnio 1 dalis – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytos pagalbinio darbo sutartys su jaunesniais nei 25 metų amžiaus asmenimis“
I – Įvadas
1. Italijoje sudaromos pagalbinio darbo sutartys („il contratto di lavoro intermittente“) yra lanksčios darbo sutartys, pagal kurias darbdaviai gali naudotis darbuotojų teikiamomis paslaugomis – nereguliariai pavesti jiems atlikti darbus atsižvelgdami į savo poreikius. Tokioms sutartims paprastai taikomos objektyvios sąlygos, susijusios su nereguliariu teikiamų paslaugų pobūdžiu, taip pat kolektyvinėse sutartyse numatyti reikalavimai. Dar svarbu paminėti ir tai, kad tokia sutartis „bet kuriuo atveju“ gali būti sudaryta su jaunesniais nei 25 metų amžiaus arba vyresniais nei 45 metų amžiaus darbuotojais.
2. A. Bordonaro daugiau kaip pusantrų metų dirbo įmonėje Abercrombie & Fitch Italia Srl. (toliau – Abercrombie & Fitch) pagal pagalbinio darbo sutartį. Kai jam sukako 25 metai, jo darbo sutartis buvo nutraukta remiantis tuo, kad nebebuvo tenkinama su amžiumi susijusi sąlyga.
3. Tokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis Corte supremadi cassazione (Kasacinis teismas, Italija) klausia, ar Italijos teisės nuostata, kuria reglamentuojamos pagalbinio darbo sutartys, prieštarauja diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principui, numatytam Direktyvoje 2000/78/EB(2) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnio 1 dalyje, nes joje jaunesniems nei 25 metų amžiaus asmenims numatytos specialios darbo sutarties sudarymo ir atleidimo iš darbo sąlygos.
4. Šioje byloje Teisingumo Teismo, kiek man žinoma, pirmą kartą(3) prašoma diskriminavimo dėl amžiaus požiūriu įvertinti nacionalinės teisės aktą, kuriuo jaunesnio amžiaus darbuotojams numatytos specialios sąlygos, susijusios su tam tikros rūšies lanksčios darbo sutarties sudarymu.
II – Teisinis pagrindas
A – ES teisė
5. Direktyvos 2000/78 25 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „diskriminavimo dėl amžiaus draudimas yra svarbiausia Užimtumo gairėse išdėstytų tikslų įgyvendinimo ir darbo jėgos įvairovės skatinimo priemonė. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis galima pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus, todėl reikia priimti specialias nuostatas, kurios galėtų būti skirtingos, atsižvelgiant į valstybėse narėse susiklosčiusią padėtį. Todėl būtina įžvelgti skirtingo požiūrio, kurį pateisina teisėta užimtumo politika, darbo rinka ir profesinio mokymo tikslai, ir diskriminacijos, kuri turi būti uždrausta, skirtumus“.
6. Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje numatytas direktyvos tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.
7. Direktyvos 2 straipsnyje numatyta:
„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.
2. Šio straipsnio 1 dalyje:
a) tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi nepalankiau nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu;
<…>“
8. Direktyvos 2000/78 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalyje numatyta, kad:
„Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Toks skirtingas poveikis [požiūris], be kitų dalykų, gali apimti:
a) specialių sąlygų nustatymą siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimą iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusio amžiaus asmenims ir už priežiūrą atsakingiems asmenims, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą;
b) minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų;
c) maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą, paremtą su konkrečiomis pareigomis susijusiam mokymui keliamais reikalavimais arba su poreikiu nustatyti atitinkamą išdirbtą laikotarpį iki išėjimo į pensiją.“
B – Italijos teisė
9. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tuo metu, kai buvo įdarbintas A. Bordonaro, galiojusios Įstatyminio dekreto Nr. 276 dėl delegavimo užimtumo ir darbo rinkos srityje, numatyto 2003 m. vasario 14 d. Įstatyme Nr. 30, įgyvendinimo (toliau – įstatyminis dekretas) redakcijos(4) 34 straipsnyje numatyta:
„1. Pagalbinio darbo sutartis dėl nenuolatinio arba nereguliaraus paslaugų teikimo gali būti sudaroma santykinai daugiausia darbdavių ir darbuotojų nacionaliniu ar teritoriniu lygiu atstovaujančių asociacijų ir profsąjungų sudarytose kolektyvinėse sutartyse numatyta tvarka iš anksto nustatytam laikotarpiui per savaitę, mėnesį ar metus, kaip tai numatyta 37 straipsnyje.
2. Pagalbinio darbo sutartis bet kuriuo atveju gali būti sudaryta dėl paslaugų, kurias teikia jaunesni nei 25 metų amžiaus arba vyresni nei 45 metų amžiaus asmenys, įskaitant pensininkus.“
10. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat aiškina, kad A. Bordonaro atleidimo iš darbo dieną Įstatyminio dekreto Nr. 276/2003 34 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog „pagalbinio darbo sutartis bet kuriuo atveju gali būti sudaryta su vyresniais nei 55 metų amžiaus arba jaunesniais nei 24 metų amžiaus asmenimis; pastaruoju atveju sutartyje numatytos paslaugos turi būti teikiamos, iki darbuotojui sukaks 25 metai“(5).
11. Įstatyminio dekreto 34 straipsnis nebegalioja. Vis dėlto jo turinys iš dalies perkeltas į 2015 m. birželio 15 d. Įstatyminio dekreto Nr. 81 13 straipsnį (dabar galiojanti jo redakcija)(6).
III – Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas
12. A. Bordonaro dirbo įmonėje Abercrombie & Fitch pagal 2010 m. gruodžio 14 d. sudarytą terminuotą pagalbinio darbo sutartį. 2012 m. sausio 1 d. ši sutartis buvo pakeista į neterminuotą pagalbinio darbo sutartį. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktas pastabas, matyti, kad A. Bordonaro dirbo apie 3–5 kartus per savaitę. Nuo 2012 m. liepos 26 d. jis nebebuvo įtraukiamas į darbo grafiką. Kai jis dėl to nusiuntė užklausą elektroniniu paštu, 2012 m. liepos 30 d. jam buvo pranešta, kad 2012 m. liepos 26 d. jis buvo atleistas iš darbo, nes jam sukako 25 metai. Todėl jis nebeatitiko nereguliaraus darbo sutarties šaliai keliamų sąlygų, numatytų Italijos teisės aktuose.
13. A. Bordonaro pareiškė ieškinį Tribunale di Milano (Apylinkės teismas, Milanas, Italija) ir nurodė, kad jo sutartis ir atleidimas iš darbo buvo neteisėti. Jis pareikalavo grąžinti jį į turėtą darbo vietą. Šis ieškinys pripažintas nepriimtinu nutartimi, ją Corte d‘appello di Milano (Apeliacinis teismas, Milanas, Italija) vėliau apeliacine tvarka panaikino. Apeliacinis teismas konstatavo, kad su A. Bordonaro atsižvelgiant į jo amžių sudaryta pagalbinio darbo sutartis ir atleidimas iš darbo, kai jam sukako 25 metai, buvo diskriminaciniai. Teismas konstatavo, kad buvo sukurti neterminuoti darbo santykiai. Jis įpareigojo Abercrombie & Fitch grąžinti A. Bordonaro į turėtą darbo vietą ir atlyginti patirtus nuostolius.
14. Abercrombie & Fitch pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas). Abercrombie & Fitch iš esmėsnurodo, kad Apeliacinis teismas padarė klaidą, kai manė, jog buvo pažeistas diskriminacijos draudimo principas. Ši byla susijusi su įstatymu, kuriuo darbuotojams dėl jų amžiaus numatytos palankesnės sąlygos, o ne atvirkščiai. Be to, Abercrombie & Fitch teigia, kad įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalis atitinka direktyvą, ir prašo perduoti šį klausimą spręsti Teisingumo Teismui, kuris dėl jo priimtų prejudicinį sprendimą.
15. Atsižvelgdamas į tai, kad Įstatyminio dekreto Nr. 276/2003 34 straipsnio 2 dalis galėtų prieštarauti diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principui, nes jame daroma konkreti ir aiški nuoroda į amžių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir paprašė priimti prejudicinį sprendimą dėl tokio klausimo:
„Ar tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip įtvirtinta 2003 m. Įstatyminio dekreto Nr. 276 34 straipsnyje, kurioje numatyta, kad bet kuriuo atveju gali būti sudaryta pagalbinio darbo sutartis dėl paslaugų, kurias teikia jaunesni nei 25 metų amžiaus asmenys, yra nesuderinama su Direktyvoje 2000/78 ir [Chartijos] 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principu?“
16. Rašytines pastabas pateikė A. Bordonaro, Abercrombie & Fitch, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija; visi šie subjektai išdėstė argumentus žodžiu per posėdį 2017 m. sausio 12 d.
IV – Vertinimas
17. Ši byla susijusi su nacionalinės teisės nuostata, kuria darbdaviams „bet kuriuo atveju“ leidžiama sudaryti pagalbinio darbo sutartis su jaunesniais nei 25 metų ir vyresniais nei 45 metų amžiaus asmenimis(7). O su asmenimis, priklausančiais likusiai vidutinio amžiaus grupei, tokios sutartys gali būti sudaromos tik tam tikromis sąlygomis. Be to, ši nacionalinės teisės nuostata aiškinama taip, kad pagal ją darbo santykiai su jaunesniais nei 25 metų amžiaus darbuotojais automatiškai nutrūksta, kai jiems sukanka 25 metai(8).
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotas klausimas susijęs su šia nuostata tik tiek, kiek ji taikoma jaunesniems nei 25 metų amžiaus darbuotojams. Juo siekiama išsiaiškinti, ar byloje, susijusioje su privačių asmenų teisiniais santykiais, ši nuostata suderinama su diskriminacijos dėl amžiaus draudimu, numatytu dviejuose skirtinguose ES teisės aktuose – Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvoje 2000/78.
19. Todėl reikia pateikti tam tikras išankstines pastabas (A skirsnis), o vėliau išnagrinėti prejudicinį klausimą iš esmės (B skirsnis). Šios išankstinės pastabos susijusios su ES teisės nuostatų, kurios svarbios šioje byloje atliekamai analizei (1 dalis), ir su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoto klausimo tikslios apimties (2 dalis) nustatymu.
A – Išankstinės pastabos
1. Svarbios ES teisės nuostatos
20. Diskriminavimo dėl amžiaus draudimas yra bendrasis ES teisės principas, įtvirtintas Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje. Direktyvoje 2000/78 šio principo taikymas sukonkretintas užimtumo ir profesinėje srityje(9).
21. Todėl kai situacija patenka į direktyvos taikymo sritį, ji turi būti nagrinėjama visų pirma remiantis direktyva, kuri yra konkretesnis teisės aktas(10).
22. Ar šioje byloje susidariusi situacija patenka į direktyvos taikymo sritį? Kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą nurodęs, iš direktyvos pavadinimo, turinio ir tikslo matyti, jog ja siekiama nustatyti bendrąsias gaires, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos išvardytais motyvais(11). Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte konkrečiai numatyta, kad, neviršijant Europos Sąjungai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims „įsidarbinant <…>, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais“. 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad ji taip pat taikoma „įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“(12).
23. Ši byla susijusi su priėmimu į darbą ir atleidimu iš jo. Nėra abejonių, kad tokia nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, susijusi su „įsidarbinimu“, taip pat su „darbo sąlygomis, įskaitant atleidimą iš darbo“. Todėl akivaizdu, kad ji patenka į direktyvos materialinę taikymo sritį.
24. Kalbant apie direktyvos taikymo asmenims sritį, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes nekyla abejonių, kad A. Bordonaro galima laikyti darbuotoju, kaip tai suprantama pagal ES teisę, tačiau šias faktines aplinkybes dar turi galutinai patvirtinti nacionalinis teismas. Kaip paaiškino A. Bordonaro, jis daugiau kaip pusantrų metų dirbo 3–5 kartus per savaitę. Jo veiklos negalima laikyti visiškai nereikšminga arba pagalbine(13). Dėl pagal pagalbinio darbo sutartį įdarbinto asmens darbo sąlygų negalima laikyti, kad toks asmuo nėra darbuotojas, kaip tai suprantama pagal ES teisę(14).
25. Šiomis aplinkybėmis direktyva taikoma situacijai, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje.
26. Tai, kad toliau šioje išvadoje pateiktos analizės pagrindas yra direktyva, visiškai nereiškia, jog tuo pat metu negali būti taikoma ir Chartijos 21 straipsnio 1 dalis. Iš tiesų, jeigu nagrinėjamos nuostatos patenka į ES teisės taikymo sritį pagal Direktyvą 2000/78, Chartijoje numatyta apsauga taikoma pagal jos 51 straipsnio 1 dalį(15).
27. Todėl Chartijos 21 straipsnio 1 dalis ir Direktyva 2000/78 viena kitos nepašalina. Priešingai, jos viena kitą sukonkretina ir papildo. Kaip jau minėta, direktyvoje sukonkretintas Chartijoje numatytas bendrasis principas. Taigi, pagal jas abi atliekamos analizės pagrindas turėtų būti panašus(16). Be to, atsižvelgiant į aplinkybes, abu šie teisės aktai turėtų būti taikomi remiantis ta pačia logika, kad būtų užtikrinta nuosekli ES teisės ir nacionalinės teisės, susijusios su diskriminavimo dėl amžiaus draudimu profesinėje srityje, teisminė kontrolė.
28. Taip pat akivaizdu, kad Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje numatytas diskriminacijos draudimo principas taikomas ir kai kartu taikoma Direktyva 2000/78. Konkrečiai kalbant, tokiomis aplinkybėmis Chartijos 21 straipsnio 1 dalis lieka svarbi dviem atvejais. Pirma, Chartijos nuostatos ir toliau visiškai taikomos, kad būtų užtikrinta galimybė nuosekliai aiškinti antrinę ES teisę ir nacionalinę teisę, kuri patenka į ES teisės taikymo sritį. Antra, Chartijos nuostatos yra galutinis kriterijus, į kurį atsižvelgiant vertinamas ES antrinės teisės aktų teisėtumas.
29. Be to, vienodo požiūrio principo, kaip bendrojo teisės principo arba kaip Chartijoje numatytos pagrindinės teisės, „savarankiškumas“ ypač svarbus tais atvejais, kai, kaip ne kartą konstatavo Teisingumo Teismas(17), remtis direktyva trukdo aplinkybė, kad ginčas susijęs su privačiais asmenimis(18).
2. Tiksli nacionalinio teismo užduoto klausimo apimtis
30. Tik A. Bordonaro Teisingumo Teismui pateiktuose argumentuose nurodyta, kad ginčijama nacionalinės teisės nuostata neturėtų būti taikoma ir kad turėtų būti tiesiogiai taikomas ES diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principas.
31. Tačiau sudėtingo klausimo dėl Chartijos 21 straipsnio 1 dalies galimo tiesioginio taikymo horizontaliems santykiams šioje byloje nagrinėti nereikia iš esmės dėl dviejų priežasčių.
32. Pirma, Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas susijęs tik su nacionalinės nuostatos „norminiu“ arba „abstrakčiu“ suderinamumu su ES teise. Ar nacionalinės teisės nuostata, kuri bendrai taikytina įvairiems teisiniams santykiams, suderinama su ES teise? Šis vertinimas atliekamas prieš analizuojant vėlesnes teisių gynimo priemones, kurias galima taikyti konkretiems privatinės teisės santykiams, ir nuo jų nepriklauso. Kitaip tariant, šioje byloje svarbiausia išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės nuostata, nagrinėjama in abstracto neatsižvelgiant į jos taikymą vertikaliems arba horizontaliems santykiams, suderinama su ES teise. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia apie padarinius, kurių turi kilti dėl galimos nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neatitikties direktyvai.
33. Antra, kaip rašytinėse pastabose nurodė Komisija ir Abercrombie & Fitch ir kaip buvo patvirtinta per posėdį, Direktyva 2000/78 perkelta į Italijos teisę(19). Reikėtų aiškiai pabrėžti, kokia svarbi ši aplinkybė. Tai reiškia, kad įsipareigojimas nediskriminuoti dėl amžiaus kyla ne tik iš direktyvos ir ne tik iš Chartijos 21 straipsnio 1 dalies, bet ir iš nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis šios ES teisės nuostatos perkeltos į nacionalinę teisę.
34. Šiomis aplinkybėmis ES teisė vėliau galėtų būti taikoma horizontaliems santykiams visų pirma per nacionalinėje teisėje numatyto diskriminavimo dėl amžiaus draudimo aiškinimą atsižvelgiant į pirmines (o vėliau – lygiagrečiai taikomas) ES teisės nuostatas, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas. Tuomet prireikus nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į teisės normų visetą ir taikyti aiškinimo metodus, kurie jam prieinami(20). Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra nurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių nacionalinis teismas negalėtų nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos aiškinti taip, kad toks aiškinimas atitiktų ES teisę(21).
35. Todėl ES teise grindžiamas draudimas diskriminuoti dėl amžiaus konkrečioms situacijoms nacionaliniu lygmeniu pirmiausia taikomas per nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis jis perkeltas į nacionalinę teisę, aiškinamas taip, kad jos atitiktų ES teisės nuostatas, iš kurių kyla tokių nacionalinės teisės nuostatų. Pripažinus šią aplinkybę užkertamas kelias klaidingam požiūriui į tai, kiek gali būti horizontaliai tiesiogiai taikomos Chartijos nuostatos. Praktiniu požiūriu taip užtikrinama, kad galimybė tiesiogiai taikyti Chartijos nuostatas privačių šalių santykiams būtų svarstoma tik labai retais ir gana išskirtiniais atvejais. Be to, mano manymu, taip atsižvelgiama į protingą kai kuriose teisės sistemose susiklosčiusią praktiką, pagal kurią pagrindinių teisių vaidmuo privatiniuose teisiniuose santykiuose visų pirma yra aiškinamasis: teisių ir pareigų, kurios turi būti numatytos nacionalinės teisės aktuose, turinys turi būti aiškinamas taip, kad jos atitiktų pagrindines teises.
36. Atsižvelgdamas į šias pirmines pastabas, kitame šios išvados skirsnyje išdėstytoje analizėje pagrindinį dėmesį skiriu nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos suderinamumui su direktyva.
B – Diskriminavimas dėl amžiaus
37. Pagal direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatytą vienodo požiūrio principą draudžiama tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl bet kurių iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių. Viena iš tokių priežasčių yra amžius. Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi nepalankiau, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu(22).
38. Diskriminavimas dėl amžiaus skiriasi nuo kitų „nepateisinamų priežasčių“, kaip antai religijos arba įsitikinimų, negalios arba seksualinės orientacijos. Priešingai nei diskriminacija dėl kitų priežasčių, tiesioginė diskriminacija dėl amžiaus gali būti pateisinta specialia 6 straipsnyje numatyta tvarka(23). Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, ir jei šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
39. Atsižvelgdamas į šį direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje numatytą norminį pagrindą, analizę išdėstysiu taip, kaip nurodyta toliau. Pirma, išnagrinėsiu, ar panašios asmenų grupės skirtingai vertinamos dėl draudžiamos priežasties (1 dalis). Toliau išanalizuosiu, ką reiškia „mažiau palankus“ elgesys (2 dalis). Galiausiai išnagrinėsiu leistinus pateisinimus, būtent – ar skirtingas požiūris taikomas siekiant teisėto tikslo ir ar taikoma priemonė tinkama ir būtina šiam tikslui pasiekti (3 dalis).
1. Skirtingas požiūris į panašias situacijas dėl draudžiamos priežasties
40. Panašumas nereiškia tapatumo. Šiuo požiūriu tik tiriama, ar, lyginant tam tikrą savybę (t. y. tertium comparationis, kuri gali būti vertybė, tikslas, veiksmas, situacija ir kt.), lyginami objektai (kaip antai asmenys, įmonės, gaminiai) panašesni ar nepanašesni vienas į kitą(24). Vertinant panašumą reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, kuriomis atliekamas vertinimas: būtent į atitinkamą naudą arba tvarką(25). Kaip yra ne kartą nurodęs Teisingumo Teismas, situacijų panašumo reikalavimą reikia vertinti kartu atsižvelgiant į visas joms būdingas aplinkybes, atsižvelgiant į teisės akto, kuriuo nagrinėjamas skirtumas nustatytas, paskirtį ir tikslą(26).
41. Šioje byloje visas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis atliekamas palyginimas, pateiktas Direktyvoje 2000/78. Taigi, veiksnys, į kurį atsižvelgiant reikia atlikti palyginimą, yra požiūris (įdarbinimas, sąlygos, atleidimas iš darbo) užimtumo ir profesinėje srityje.
42. Lyginamieji elementai yra asmenys, kuriems taikomas toks (ne)vienodas požiūris. Nagrinėjamu nacionalinės teisės aktu (įdarbinant ir atleidžiant iš darbo) reglamentuojamos pagalbinio darbo sutartys. Jame numatytos dvi skirtingos tvarkos, taikomos atsižvelgiant į darbuotojo amžių. Pirma, įstatyminio dekreto 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokią sutartį darbdaviai gali taikyti nepaisydami darbuotojo amžiaus, kai įvykdomos tam tikros objektyvios sąlygos. Tokios sutarties sudarymo sąlygos – nenuolatinis arba nereguliarus paslaugų, kurios teikiamos kolektyvinėse sutartyse numatyta tvarka iš anksto nustatytą laikotarpį, pobūdis(27). Antra, įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jaunesniems nei 25 metų ir vyresniems nei 45 metų (arba pagal vėlesnius pakeitimus 55 metų) darbuotojams šios sąlygos nebūtinos ir nereguliaraus darbo sutartys gali būti sudarytos „bet kuriuo atveju“. Be to, kaip per posėdį paaiškino Italijos vyriausybė, pagal pastarąją nuostatą su jaunesniais nei 25 metų asmenimis sudarytos pagalbinio darbo sutartys nutrūksta, kai tokiems asmenims sukanka 25 metai.
43. Ginčijama nuostata trys asmenų grupės išskiriamos dėl amžiaus būtent kalbant apie galimybę sudaryti tam tikros rūšies sutartį ir atleidimą iš darbo. Dėl tokios nustatytos tvarkos su kai kuriais asmenimis elgiamasi kitaip nei su kitais vien dėl amžiaus, nepaisant to, kad tokių asmenų padėtis, susijusi su paslaugų ir darbų pobūdžiu, profesine patirtimi arba kvalifikacija, gali būti panaši.
44. Be to, kalbant apie automatinį atleidimą iš darbo suėjus 25 metams, darbuotojų, su kuriais pagal įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalį sudaryta pagalbinio darbo sutartis ir kuriems sukanka 25 metai, situacija panaši į pagal tokią pačią sutartį įdarbintų jaunesnių darbuotojų, taip pat į darbuotojų, įdarbintų pagal 34 straipsnio 1 dalį, situaciją. Vis dėlto jie atleidžiami iš darbo vien dėl amžiaus.
45. Todėl akivaizdu, kad yra taikomas skirtingas požiūris dėl amžiaus. Šios skirtingos asmenų grupės nebūtų panašios tik jeigu būtų numatytas elementas, kaip antai asmeninė savybė, faktinė arba teisinė aplinkybė, dėl kurio situacijos taptų tokios skirtingos, kad lyginti būtų nelogiška arba nepagrįsta. Skirtumai nusvertų panašumus arba galėtų būti tik vienas, tačiau esminis skirtumas, dėl kurio palyginti taptų neįmanoma.
46. Manau, nagrinėjamu atveju taip nėra. Būtų galima teigti, kad su itin dideliu jaunų asmenų nedarbu susijusi socialinė problema yra toks esminis skiriamasis elementas. Taigi, kadangi galima teigti, kad jaunimo nedarbas yra gana didelis ir struktūrinis, galimybės patekti į darbo rinką požiūriu jaunesni gyventojai negali būti lyginami su kitais gyventojais. Galima sakyti, kad jie sudaro atskirą savarankišką kategoriją.
47. Nesutinku. Kaip jau nurodyta, panašumas vertinamas visapusiškai. Bendrai atsižvelgiama į keletą veiksnių, kurie svarbūs lyginamai savybei. Kalbant apie įsidarbinimą ir užimtumo bei profesinėje srityje taikomą požiūrį, su visų amžiaus grupių asmenimis gali būti sudaromos tokios pačios sutartys. Jie visi konkuruoja dėl tų pačių darbo vietų. Todėl juos visiškai galima palyginti(28).
48. Žinoma, aplinkybė, kad gali būti tam tikrų dalinių skirtumų, pavyzdžiui, atitinkamai amžiaus grupei priklausantys asmenys galėtų patirti kokių nors ypatingų sunkumų, galėtų būti svarbus motyvas priimti nacionalinės teisės aktą, kuriuo siekiama išspręsti tokią problemą. Ji galėtų paskatinti imtis politikos, kuria remiantis priimamas toks teisės aktas. Tačiau tokiu atveju tokie sumetimai būtų Italijos vyriausybės nurodyto teisėto tikslo pagrindas. Todėl šio elemento nagrinėjamas susijęs su teisės akto pateisinimo analize.
49. Todėl jaunesnių darbuotojų, kuriems taikoma įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalis, padėtis panaši į kitų darbuotojų arba darbo ieškančių asmenų padėtį. Be to, akivaizdu, kad, kadangi ginčijama nuostata numatytas automatinis sutarties nutraukimas asmeniui sulaukus 25 metų, joje įtvirtintas skirtingas požiūris į pagal įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalį įdarbintus darbuotojus, kurie dar nėra sulaukę tokio amžiaus arba kurie yra vyresni nei 45 arba 55 metų amžiaus, ir į darbuotojus, dirbančius pagal pagalbinio darbo sutartis, sudarytas įstatyminio dekreto 34 straipsnio 1 dalyje numatyta bendrąja tvarka(29).
50. Taigi, įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalyje numatytas skirtingas požiūris į panašias asmenų grupes, kuris tiesiogiai grindžiamas tik viena iš draudžiamų priežasčių, būtent amžiumi.
2. Ne toks palankus elgesys
51. 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad direktyvoje numatyta apsauga taikoma, jeigu su vienu asmeniu elgiamasi „nepalankiau nei <…> su kitu“ asmeniu. Tai reiškia, kad dėl skirtingo elgesio tam tikro amžiaus asmuo (asmenys) turi patekti į prastesnę padėtį arba patirti žalos.
52. Su diskriminavimu dėl amžiaus susijusios Teisingumo Teismui nagrinėti pateikiamos bylos paprastai susijusios su išmokomis, darbo sąlygomis arba apribojimais, dėl kurių tam tikras ieškovas akivaizdžiai gauna naudos arba patenka į nepalankią padėtį(30). Tokiose bylose gana paprasta išsiaiškinti, ar ginčijama priemonė asmeniui nenaudinga. Elgesys, dėl kurio asmuo negauna išmokos, jam sumokama mažiau arba jis privalo išeiti į pensiją, kai to nenori, akivaizdžiai yra mažiau palankus.
53. Tačiau ši byla sudėtingesnė. Teisingumo Teisme kilo nemažai diskusijų dėl to, ar ginčijama nacionalinės teisės nuostata yra naudinga, ar žalinga saugomai asmenų grupei.
54. A. Bordonaro teigia, kad nereguliaraus darbo sutartis yra nepalanki. Joje nenurodytos tikslios darbo valandos. Pagal ją darbuotoją galima atleisti iš darbo vien dėl amžiaus.
55. Komisija rašytinėse pastabose daug dėmesio skiria aplinkybei, kad tokia sutartis automatiškai nutraukiama darbuotojui sulaukus 25 metų amžiaus. Komisija teigia, kad ši aplinkybė reiškia tiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, kaip tai suprantama pagal direktyvą.
56. Italijos vyriausybė ir Abercrombie & Fitch nepritaria tokiai nuomonei. Jos teigia, kad skirtingas požiūris nereiškia mažiau palankaus elgesio. Iš tiesų su jaunesniais nei 25 metų amžiaus darbuotojais elgiamasi palankiau nei su 25 metų ir vyresniais darbuotojais. Abercrombie & Fitch nurodo, kad pagalbinio darbo sutartis yra „papildoma galimybė sudaryti sutartį“ ir ja darbuotojui suteikiamas privilegijuotas sutartininko statusas, nes darbuotojas tampa patrauklesnis darbdaviams. Be to, Italijos vyriausybė yra nurodžiusi, kad diskriminacijos draudimo principas taikomas kitoms darbo pagal nereguliaraus darbo sutartį sąlygoms, kaip antai darbo užmokesčiui, kasmetinėms atostogoms ir socialinei apsaugai.
57. Pirmiausia reikėtų paaiškinti, kad nėra jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgiant būtų galima teigti, jog ginčijama nuostata patenka į pozityvių veiksmų kategoriją. Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, siekiant praktiškai užtikrinti visapusišką lygybę, vienodo požiūrio principu valstybėms narėms nedraudžiama toliau taikyti arba imtis konkrečių priemonių, kurios užkirstų kelią patirti nepatogumus dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių arba juos kompensuoti. Šia nuostata reglamentuojamos priemonės specialiai ir išimtinai skirtos tam, kad būtų užkirstas kelias tikriems nepatogumams, kurie iš tiesų egzistuoja, arba jie būtų kompensuoti(31).
58. Vis dėlto šioje byloje anaiptol negalima teigti, kad nagrinėjama priemone aiškiai siekiama suteikti tam tikrą privilegiją, skirtą visapusiškai jaunesnių darbuotojų lygybei praktiškai užtikrinti, nes iš tiesų atrodo, kad tikrasis šios priemonės poveikis yra mišrus. Tam tikru požiūriu galima teigti, kad ja skatinama išsaugoti mažiau užtikrintą jaunesnių gyventojų padėtį darbo rinkoje(32).
59. Kaip ten bebūtų, Italijos vyriausybė per posėdį patvirtino, kad ginčijama nuostata numatyta ne kaip pozityvūs veiksmai, kaip jie suprantami pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį.
60. Atsižvelgiant į šį teiginį, vis tiek reikėtų išsiaiškinti, ar yra „mažiau palankus elgesys“. Akivaizdu, kad ginčijamos priemonės poveikis mišrus. Taip pat aišku, kad vertinimas, ar priemonė yra mažiau palankus elgesys, gali priklausyti nuo potencialaus ieškovo požiūrio ir nuo to, kam skiriamas pagrindinis dėmesys atliekant analizę.
61. Direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad faktinių aplinkybių, pagal kurias galima daryti prielaidą, jog yra tiesioginė diskriminacija, įvertinimas yra nacionalinių institucijų jurisdikcija pagal nacionalinę teisę ar praktiką(33). Jeigu tokios aplinkybės nustatomos, pagal direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje numatytą mechanizmą atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas(34).
62. Taigi, ir pagal funkcijų paskirstymą per SESV 267 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą(35) atlikti iš esmės faktinį įvertinimą, ar yra mažiau palankus elgesys, kad būtų galima nustatyti diskriminaciją, turi nacionalinis teismas. Siekiant padėti nacionaliniam teismui galima nurodyti tam tikras gaires.
63. Automatinį atleidimą iš darbo asmeniui sulaukus 25 metų amžiaus galima vertinti kaip apribojimą taikyti pagalbinio darbo sutartį pagal įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalį. Tam tikru požiūriu iš tiesų būtų galima teigti, jog šia priemone siekiama užtikrinti, kad nebūtų išsaugota neužtikrinta darbuotojų, kurie tampa „nebe tokie jauni“, padėtis. Tačiau dėl jos darbuotojai taip pat patenka į tokią padėtį, kad yra atleidžiami iš darbo nepaisant jų darbo rezultatų arba tam tikro elgesio. Vargu ar galima ginčytis dėl to, kad ši aplinkybė, nagrinėjama atskirai, reiškia mažiau palankų vertinimą(36).
64. Kaip jau minėjau, daugiau arba mažiau palankaus elgesio vertinimo šioje byloje negalima apriboti vienintelio elemento analize. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalyje pateikta nuostata, kurią sudaro ir įdarbinimo elementas, ir su sutarties nutraukimu susijęs elementas. Manau, abu šie elementai tarpusavyje susiję. Todėl tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų galima pateikti naudingą atsakymą, priemonė turi būti įvertinta visapusiškai, bendrai, pasveriant skirtingus sutartinių santykių elementus, sąlygas ir aplinkybes. Visų pirma, sutarties poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į bendrą taikytiną teisinį pagrindą, kuris apima bendrą darbo pagal pagalbinio darbo sutartį sąlygų reglamentavimą (kaip antai išeitines išmokas, kasmetines atostogas, darbdavio ir darbuotojo lygiateisiškumą ir galimybę darbuotojui savo nuožiūra atsisakyti darbo), taip pat į jos poveikį jaunimo galimybei patekti į rinką.
65. Sprendime Mangold Teisingumo Teismas nurodė, kad leidimas be apribojimų sudaryti terminuotas sutartis su tam tikro amžiaus sulaukusiais darbuotojais pagal direktyvą laikomas skirtingu požiūriu dėl amžiaus(37). Sprendime Georgiev Teisingumo Teismas nurodė, kad dėstytojų, kuriems suėjo 65 metai, įpareigojimas sudaryti terminuotas sutartis yra skirtingas požiūris, kaip tai suprantama pagal direktyvos 6 straipsnį, nes jų darbo sąlygos tampa „ne tokios saugios“ nei dėstytojų, kuriems mažiau kaip 65 metai(38).
66. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad, kai taikomas skirtingas požiūris, jo mažiau palankus pobūdis nustatomas bendrai vertinant konkrečioms amžiaus kategorijoms taikomų sutarčių sąlygas, kaip į atskaitos tašką atsižvelgiant į įprastus darbo santykius kaip į priešpriešą darbui pagal kitų lankstesnių rūšių darbo sutartis, kaip antai terminuotas darbo sutartis. Pagal tokį vertinimą neribotas leidimas taikyti specialių rūšių (terminuotas) sutartis, kurioms būdingas mažesnis stabilumas nei neterminuotoms darbo sutartims, arba tokių sutarčių taikymas laikomas „mažiau palankiu elgesiu“.
67. Šioje byloje pagalbinio darbo sutartys sudaro sui generis sutarčių rūšį, kuriai būdingas nukrypimas nuo „įprastų sutarčių“ (darbo visą darbo laiką ir ne visą darbo laiką sutarčių) dėl darbo santykių organizavimo laiko požiūriu. Darbo santykių laiko elementui būdingas lankstumas – dėl jo paliekama laisvė spręsti darbdaviams pagal savo poreikius. Pagalbinio darbo sutarčių taikymas reiškia, kad darbuotojui negarantuojamas tam tikras darbo valandų skaičius, taigi ir nustatytos pajamos. Kadangi ši tvarka taikoma visų kategorijų darbuotojams dėl objektyvių priežasčių ir tam tikromis sąlygomis, jaunesniems nei 25 metų amžiaus darbuotojams taikomos sąlygos yra nukrypimas nuo teisės aktuose numatytų sąlygų, į kurias atsižvelgiant pateisinamas tokios sui generis rūšies sutarčių taikymas.
68. Kita vertus, teigiama, kad nagrinėjama nuostata jaunesniems nei 25 metų amžiaus asmenims suteikiama daugiau galimybių patekti į darbo rinką sudarant itin lanksčias sutartis. Dėl to neišnyksta galimybė darbdaviams su tokiais asmenimis sudaryti kitų rūšių sutartis. Tačiau tuo pat metu dėl galimybės be jokių objektyvių reikalavimų sudaryti pagalbinio darbo sutartis jaunesniems nei 25 metų amžiaus asmenims gali tapti sudėtingiau sudaryti kitokias sutartis, kuriomis darbdaviui nesudaroma tokių lanksčių sąlygų. Todėl jaunesni darbuotojai gali atsidurti tokioje padėtyje, kad tam tikru jų profesinės karjeros laikotarpiu jiems gali tapti sudėtingiau įsidarbinti „įprastomis“ sąlygomis(39). Taigi, net jeigu ES teise nedraudžiamos tokios lankstesnio pobūdžio sutartys(40), dėl įpareigojimo sudaryti tokias sutartis arba jų neriboto taikymo tam tikrai amžiaus grupei gali kilti tam tikrų sunkumų.
69. Be to, aplinkybė, kad visuotinis pagalbinio darbo sutarčių taikymas ribojamas nacionaline teise (ir kad šie apribojimai laikui bėgant vis labiau griežtinami), rodo, jog, atsižvelgiant į darbo sąlygas, nacionalinės teisės požiūriu tokių sutarčių taikymas nelaikomas vienareikšmiškai palankesniu arba apsauginiu elgesiu. Iš tiesų rašytinėse pastabose Italijos vyriausybė tokią sutartį pavadino „paprastesne ir pigesne už įprastas darbo sutartis“ priemone.
70. Todėl manau, kad galima daryti išvadą, jog norint įvertinti, ar yra mažiau palankus elgesys, turėtų būti visapusiškai įvertintas nuostatos poveikis. Norint atlikti tokį įvertinimą, reikia suprasti faktinį poveikį ir visą teisinę aplinką, kurioje tokia nuostata veikia. Todėl tai turi atlikti nacionalinis teismas.
71. Atliekant tokį vertinimą reikėtų vengti dviejų kraštutinumų. Pirma, kaip matyti iš šio skirsnio, norint įvertinti mažiau palankų elgesį, nereikėtų nagrinėti tik vienos konkrečios atskirai aiškinamos nuostatos ir neatsižvelgti į kitas. Antra, visapusis bendras vertinimas reiškia, kad kai kurie atskiri visumos elementai gali būti teigiami, o kiti – neigiami. Vargu, ar yra priemonių, kurias būtų galima vertinti kaip sudarytas vien iš palankių elementų. Svarbi visuma. Ar apskritai dėl tam tikros priemonės saugomos asmenų grupės padėtis tampa blogesnė?
72. Galiausiai, taip pat reikėtų nepamiršti, kad priemonės poveikio negalima painioti su Italijos vyriausybės iškeltu priemonės tikslu. Ginčijama priemonė iš tiesų gali būti skirta tam, kad jauniems darbo ieškantiems asmenims būtų galima suteikti papildomų galimybių patekti į darbo rinką. Tačiau kriterijus, pagal kurį turėtų būti nustatomas nepalankus priemonės pobūdis atsižvelgiant į tokią asmenų grupę, turi būti poveikis, kurį visapusiškai vertinant reikia atsižvelgti ne tik į galimybę patekti į rinką, bet ir į darbo sąlygas bei atleidimą iš darbo.
3. Pateisinimas
73. Jeigu nacionalinis teismas mano, kad įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalis reiškia mažiau palankų elgesį, kaip tai suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, būtina išsiaiškinti, ar skirtingą elgesį galima pateisinti pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį. Konkrečiau kalbant, tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar skirtingą elgesį galima objektyviai ir pagrįstai pateisinti teisėtu tikslu (a dalis), ar priemonės, kuriomis siekiama tokio tikslo, yra tinkamos ir ar jomis neviršijama tai, kas būtina tokiam tikslui pasiekti (b dalis).
a) Teisėtas tikslas
74. Šioje byloje nustatant įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalimi siekiamą teisėtą tikslą neapseita be ginčų. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įstatyminiame dekrete nėra konkrečios nuorodos į tikslus, kurių siekiama jo 34 straipsnio 2 dalimi.
75. Iš esmės direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigotos labai gerai pagrįsti siekiamo tikslo teisėtumą(41). Vis dėlto, tais atvejais, kai nėra aiškiai nurodytas priemone siekiamas tikslas, Teisingumo Teismas pripažįsta tam tikrą lankstumą, kad būtų galima nustatyti tokia priemone siekiamą tikslą, ir leidžia remtis su atitinkamo akto bendru kontekstu susijusiais elementais(42).
76. Italijos vyriausybė nurodė kelis skirtingus nagrinėjamos priemonės tikslus, kurie vienaip arba kitaip tarpusavyje susiję, tačiau nesutampa. Pirma, ginčijama priemonė yra dalis teisės aktų paketo, kuriuo siekiama skatinti lankstumą darbo rinkoje, kad padidėtų užimtumo lygis. Antra, nacionalinės teisės aktais siekiama padėti jaunimui patekti į darbo rinką. Trečia, per posėdį Italijos vyriausybė taip pat paaiškino, kad konkrečiai ginčijama nuostata siekiama suteikti pirmą galimybę įsidarbinti ir taip sudaryti galimybę įgyti pirminės ir vėlesnės svarbios patirties darbo rinkoje, o ne užtikrinti nuolatinį įdarbinimą.
77. Komisija nurodė, kad tikslą galima nustatyti ir atsižvelgiant į „legge di delega“ (įstatymas dėl kompetencijos perdavimo), kuris yra nagrinėjamo įstatyminio dekreto pagrindas ir kurio 1 straipsnio 1 dalyje kalbama apie tikslą stiprinti „<…> bedarbių ir visų pirmą kartą darbo ieškančių asmenų, ypač moterų ir jaunimo, profesinę integraciją“(43).
78. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis teisėtų tikslų sąrašas. Į šį sąrašą įtraukti užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslai(44). 6 straipsnio 1 dalies a punkte kaip vienas iš teisėtai taikomo skirtingo požiūrio pavyzdžių aiškiai nurodytas „specialių sąlygų nustatymas siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimą iš darbo ir mokėjimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusio amžiaus asmenims ir už priežiūrą atsakingiems asmenims, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą“.
79. Taigi, užimtumo skatinimas neabejotinai yra teisėtas tikslas. Juo labiau kalbant apie jaunimo užimtumą, kuris kelia ir Europos institucijų susirūpinimą(45). Teisingumo Teismas ne kartą patvirtino, kad teisėti tikslai apima įdarbinimo skatinimą, kai sudaromos palankesnės sąlygos jaunimui pradėti verstis profesine veikla(46), ir jaunimo padėties sustiprinimą darbo rinkoje, siekiant skatinti jo profesinę integraciją ir užtikrinti jo apsaugą(47).
80. Teisingumo Teismas taip pat yra pripažinęs, kad priemonė, priimta siekiant pagerinti darbo rinkos lankstumą, gali būti laikoma užimtumo politikos priemone(48). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra specialiai pripažinęs, kad siekiant teisėtų viešojo intereso tikslų, susijusių su užimtumo ir darbo rinkos politika, nacionalinės teisės nuostatomis darbdaviams galima suteikti ir išsaugoti tam tikro lankstumo(49). Konkrečiai kalbant, jaunesnių darbuotojų įdarbinimo palengvinimas, kai suteikiama daugiau lankstumo valdant personalą, yra teisėtas tikslas(50).
81. Taigi, atrodo, kad kiekvienas Italijos vyriausybės ir Komisijos nurodytas tikslas iš esmės galėtų būti laikomas teisėtu tikslu pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
82. Tačiau problema, kuri kyla būtent šioje byloje, nesusijusi su tuo, kad nėra teisėto tikslo. Priešingai – atrodo, kad Italijos vyriausybė remiasi gausybe tikslų, tačiau jie visi tarpusavyje sunkiai suderinami. Neatsakytus klausimus dėl to, kokio konkretaus tikslo siekiama šioje byloje, turi išspręsti nacionalinis teismas.
83. Aiškiai nustatyti konkretų teisėtą priemonės tikslą tampa labai svarbu kitame analizės etape: vertinant priemonės tinkamumą, nuoseklumą ir būtinumą. Šis vertinimas, kaip ir bet kuri proporcingumo analizė, nukreiptas į tikslų ir priemonių santykį. Tik neįmanoma įvertinti pasirinktos priemonės tinkamumo, kol nėra aiškūs tikslai. Metaforiškai kalbant, sudėtinga diskutuoti, ar kažkas eina teisingu keliu, jeigu nenurodyta, kur jis keliauja. Todėl būtina aiškiai nustatyti tikslą – tuo pačiu metu gali būti siekiama kelių tikslų(51).
b) Tinkamumas ir būtinumas
84. Tinkamumo vertinimas parodo, ar pasirinkta priemone galima pasiekti tikslą. Vertinant būtinumą pagrindinis dėmesys skiriamas tam, ar nėra kitų mažiau nepatogumų sukeliančių pasirinktos priemonės alternatyvų. Atliekant abu šiuos vertinimus reikia būti išsamiai susipažinus su visa teisine aplinka, kaip antai su darbuotojams apsaugoti skirtomis bendrosiomis nuostatomis, specialiosiomis nuostatomis, priimtomis siekiant išvengti piktnaudžiavimo, taip pat nuostatomis, kuriomis reglamentuojamos materialinės darbo sąlygos, taikomos šioje byloje nagrinėjamai pagalbinio darbo sutarčiai. Todėl nacionalinis teismas taip pat turi galutinai įvertinti ginčijamos nacionalinės nuostatos tinkamumą ir būtinumą.
85. Toliau nurodytos aplinkybės, skirtos tam, kad būtų suteiktos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tam tikros vertinimo gairės, tačiau neribojama galimybė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nagrinėjamos priemonės tikslą nustatyti tiksliau. Atsižvelgdamas į šį ketinimą, tinkamumo ir būtinumo požiūriu išnagrinėsiu visus Italijos vyriausybės nurodytus tikslus: tikslą skatinti lankstumą darbo rinkoje (i dalis); sudaryti geresnes galimybes jaunimui patekti į darbo rinką (ii dalis) ir suteikti galimybę pirmą kartą įsidarbinti jaunesniems asmenims (iii dalis).
86. Pradedant šį skirsnį reikia prisiminti, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, taip pat pasirinkti priemones, kurios būtų tinkamos jam pasiekti(52). Tačiau šios diskrecijos riba yra draudimas padaryti diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principo įgyvendinimą beprasmį(53).
i) Tikslas skatinti lankstumą darbo rinkoje
87. Italijos vyriausybė paaiškino, kad ginčijama nacionalinės teisės nuostata yra platesnio teisinio pagrindo, kuriuo pastarąjį dešimtmetį siekiama užtikrinti lankstumą darbo rinkoje, elementas.
88. Apskritai priemonė, kuria leidžiama taikyti tokių rūšių darbo sutartis, kurios ne tokios griežtos darbdaviams, iš tiesų gali būti laikoma prima facie tinkama didesniam lankstumui užimtumo rinkoje pasiekti.
89. Tačiau įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalimi lanksčias sutartis leidžiama dažniau sudaryti su konkrečioms amžiaus grupėms priklausančiais asmenimis: jaunesniais nei 25 metų amžiaus ir vyresniais nei 45 metų amžiaus asmenimis. Todėl būtų galima abejoti, kaip sudarant geresnes galimybes sudaryti lankstesnes sutartis tik konkrečioms amžiaus grupėms priklausantiems asmenims nuosekliai siekiama bendro tikslo užtikrinti darbo rinkos lankstumą. Šiuo požiūriu nacionalinis teismas turės įvertinti, kodėl priemonė, kuria siekiama bendro tikslo padidinti lankstumą darbo rinkoje, turėtų būti taikoma konkrečioms amžiaus grupėms. Kitaip tariant, jeigu lankstumas yra tikslas, kurio siekiama visoje darbo rinkoje, be papildomo paaiškinimo neaišku, kodėl su tokio tikslo siekimu susijusi našta turėtų tekti tik konkrečioms amžiaus grupėms priklausantiems asmenims.
90. Be to, norint nustatyti, ar priemonė viršija tai, kas būtina numatytam tikslui pasiekti, reikia atsižvelgti į tokios nuostatos kontekstą. Būtina atsižvelgti į žalą, kurią ji gali padaryti asmenims, kuriems ji taikoma(54). Todėl, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinės priemonės būtinumą tikslui didinti darbo rinkos lankstumą pasiekti, jis turės įvertinti, ar ginčijama priemone užtikrinama tinkama bendrosios užimtumo politikos interesų ir rizikos jaunesniems darbuotojams patekti į darbo rinkoje mažiau apsaugotas grupes pusiausvyra.
ii) Tikslas palengvinti jaunimo įdarbinimą
91. Italijos vyriausybė teigia, jog jaunesni nei 25 metų amžiaus darbo ieškantys asmenys turi didesnes galimybes sudaryti pagalbinio darbo sutartis, nes taip siekiama užtikrinti, kad jaunimui būtų lengviau patekti į darbo rinką.
92. Tačiau Komisija mano, kad šio tikslo siekiama nenuosekliai, nes pagal šią tvarką samdomi jauni darbuotojai atleidžiami iš darbo, kai jiems sukanka 25 metai. Taip panaikinama šios priemonės teikiama nauda jaunimo užimtumui.
93. Atsižvelgiant į plačią diskreciją, kurią šiuo klausimu turi nacionalinės teisės aktų leidėjas, ir į tai, kad nepateikta papildomų, t. y. visų pirma statistinių, duomenų, šiame etape negalima daryti išvados, jog nagrinėjama priemonė akivaizdžiai netinkama numatytam tikslui pasiekti. Nustatyti, ar taip iš tiesų yra, turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į pateiktus tinkamus įrodymus ir faktines aplinkybes.
94. Reikia neužmiršti, kad „vien bendrų teiginių apie atitinkamos priemonės tinkamumą užimtumo politikai, darbo rinkai ar profesiniams mokymams nepakanka, siekiant įrodyti, kad šios priemonės tikslas gali pateisinti šio principo nesilaikymą, taip pat tai nėra informacija, leidžianti pagrįstai daryti išvadą, kad pasirinktos priemonės tinkamos šiam tikslui pasiekti“(55).
95. Visų pirma nacionalinis teismas turi įvertinti pagal nacionalinės teisės taisykles jam pateiktos informacijos, kurioje, be kita ko, gali būti pateikti statistiniai duomenys, įrodomąją vertę(56). Iš tiesų užimtumo srityje, kurioje valstybės narės turi itin didelę diskreciją, šiuo požiūriu teisėkūros pasirinkimai gali būti grindžiami prognozėmis ir viešosios tvarkos sumetimais, dėl kurių gali atsirasti šiokio tokio netikrumo(57). Tačiau pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą tinkamumo reikalavimą siekiamą tikslą ir pasirinktas priemones turi sieti bent loginis tinkamumo ir nuoseklumo ryšys.
96. Todėl reikia išsiaiškinti, ar įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalimi tikslo skatinti jaunimo įdarbinimą siekiama nuosekliai ir sistemiškai. Visų pirma reikia išsamiau išnagrinėti Komisijos argumentą dėl nepakankamo šios nuostatos vidinio nuoseklumo, nes joje numatytas automatinis atleidimas iš darbo sulaukus 25 metų amžiaus. Jeigu tai būtų patvirtinta papildomais įrodymais, iš tiesų būtų galima teigti, kad ginčijama nuostata, užuot mėginus rasti priemonę, kaip sumažinti nedarbą, problema paprasčiausiai atidedama: ja nedarbas tiesiog perkeliamas į kitą amžiaus grupę.
97. Kalbant apie priemonės būtinumą, nacionalinis teismas taip pat turi išnagrinėti mažiau nepatogumų keliančias automatinio atleidimo iš darbo alternatyvas, kad galėtų būti taikomas lankstesnis požiūris į amžiaus ribojimą.
iii) Galimybė pirmą kartą įsidarbinti
98. Galiausiai, per posėdį Italijos vyriausybė paaiškino, kad pagrindinis ir specifinis ginčijamos nuostatos tikslas yra ne sudaryti jaunimui galimybę įsitvirtinti darbo rinkoje, o tik suteikti pirmą galimybę patekti į darbo rinką. Siekiama ne įtraukti jaunesnius asmenis į rinką ir užtikrinti jų (nuolatinį) užimtumą, o suteikti jiems pirmąją patirtį, dėl kurios jie vėliau galėtų lengviau konkuruoti darbo rinkoje. Kitaip tariant, iš tiesų buvo nurodyta, kad ginčijama nacionalinės teisės nuostata veikia etape, kuris yra prieš visišką patekimą į darbo rinką. Jos tikslas – sukurti tam tikrą progų arba galimybių lygybę, kad vėlesniame etape jaunesni nei 25 metų amžiaus asmenys galėtų veiksmingai konkuruoti su vyresnių amžiaus grupių asmenimis.
99. Amžius, o ypač amžius iki 25 metų, prima facie galėtų būti laikomas nepakankamos patirties darbo rinkoje požymiu. Nagrinėjamos priemonės tinkamumas šiam tikslui pasiekti taip pat turi būti patikrintas atsižvelgiant į nacionalinio teismo turimus įrodymus ir į nacionalinių teisės aktų leidėjo turimą laisvę veikti savo nuožiūra.
100. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atsižvelgti į aplinkybę, kad net jeigu konkrečia ginčijama nuostata siekiama tikslo suteikti pirmąją galimybę įsidarbinti, joje nenumatytas reikalavimas asmenims, kuriems taikoma įstatyminio dekreto 34 straipsnio 2 dalis, neturėti ankstesnės patirties. Iš tiesų, šioje nuostatoje kalbama tik apie amžių ir ji nesusijusi su patirtimi, išsilavinimu arba gamybinės praktikos atlikimu.
101. Be to, reikėtų pažymėti, kad nors Italijos vyriausybė nurodė, jog ginčijama nuostata nesiekiama sukurti galimybių įsidarbinti ilgam laikui, pagalbinio darbo sutartis gali būti sudaryta ir kaip neterminuota darbo sutartis. Šios aplinkybės svarbą nuoseklumo požiūriu turi įvertinti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į laikotarpį, kurį tokia sutartis gali ir toliau būti taikoma jauniems darbuotojams, pagal nacionalinę teisę sulaukusiems darbingo amžiaus.
102. Atsižvelgiant į būtinumo kriterijų, reikia išsiaiškinti, ar galėjo būti numatyta kitokių švelnesnių priemonių. Visų pirma, vertinant šią priemonę, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad ginčijama nuostata grindžiama tik amžiumi. Nacionalinis teismas turi išsiaiškinti, ar šia priemone iš tiesų buvo galima pagrįstai pasiekti numatytą tikslą taikant papildomus tinkamus kriterijus, kaip antai reikalavimą neturėti darbo arba neturėti darbo patirties(58).
103. Be to, Italijos vyriausybė nurodė ir tai, kad tikslas suteikti nenuolatinio pobūdžio pirmą darbo patirtį pateisina automatinį darbo sutarties nutraukimą sulaukus 25 metų. Italijos vyriausybės teigimu, taip galima pasiekti didelį šios priemonės veiksmingumą. Ja didesniam asmenų skaičiui sudaroma galimybė užimti laisvas darbo vietas. Šis argumentas grindžiamas laisvų darbo vietų pasidalijimo logika: kiekvienam pasiūloma po pyrago gabalą.
104. Tačiau šis su „pyrago dalybomis“ susijęs paaiškinimas neatrodo visiškai įtikinamas. Asmuo, kuris įdarbinamas jaunesnio amžiaus, gali mėgautis savo pyrago gabalu keletą metų, o tie, kurių 25‑asis gimtadienis arčiau, juo mėgautųsi tik keletą mėnesių. Kodėl tokiu atveju nenustačius kiekvienam asmeniui taikomo maksimalaus sutarties termino, kad toks „pyragas“ būtų padalytas į vienodesnes dalis? Su „pyrago dalybomis“ susijęs paaiškinimas tampa gana nelogiškas kalbant apie pačią jaunesnių nei 25 metų amžiaus asmenų grupę: jį turi dalytis šiai amžiaus grupei priklausantys asmenys, o kitiems patiekiamas kitas patiekalas.
105. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad valstybės narės turi plačią diskreciją spręsti jautrius klausimus, kaip antai užimtumo ir socialinės politikos klausimus. Jos gali siekti įvairių teisėtų tikslų. Tačiau tokių tikslų turi būti siekiama laikantis pagrįstų aiškumo ir nuoseklumo reikalavimų, kuriuos apima tinkamumo ir būtinumo kriterijai.
V – Išvada
106. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 2 dalies a punktas ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame numatyta, jog pagalbinio darbo sutartis bet kuriuo atveju gali būti sudaryta su jaunesniais nei 25 metų amžiaus darbuotojais, tačiau tik jeigu:
– tokiu teisės aktu siekiama teisėto tikslo, susijusio su užimtumo ir darbo rinkos politika, ir
– juo tokio tikslo siekiama priemonėmis, kurios yra tinkamos ir būtinos.
Nustatyti, ar šios sąlygos įvykdytos šioje byloje, turi nacionalinis teismas.