GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2017 m. balandžio 6 d.(1)
Byla C‑177/16
Biedrība „Autortiesību un komunicēšanās konsultāciju aģentūra – Latvijas Autoru apvienība“
prieš
Konkurences padome
(Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„SESV 102 straipsnis – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Kolektyvinio administravimo organizacija – Nesąžiningos kainos – Atitinkama apyvarta baudai nustatyti“
1. Ar būna nesąžiningų kainų?
2. Konkurencijos teisės srityje įvairiose jurisdikcijose į šį klausimą atsakoma skirtingai. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse, tarp jų – Jungtinėse Amerikos Valstijose, toks įtakos rinkoje turinčių įmonių elgesys, kai įmonės tik išnaudoja vartotojus, paprastai nelaikomas tos teisės normų pažeidimu. Tačiau ES sutarčių rengėjų nuomonė, akivaizdu, kitokia: SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punkte pažymėta, kad viena iš draudžiamų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rūšių yra „nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas“.
3. Vis dėlto savo praktikoje Komisija ypač nenoriai taiko šią nuostatą prieš (kaip įtariama) dominuojančią padėtį užimančių įmonių nustatytas dideles kainas. Mano nuomone, ji elgiasi teisingai. Pirmiausia laisvoje ir konkurencingoje rinkoje šią nuostatą taikyti paprasčiausiai nėra reikalo: jeigu nėra kliūčių patekti į rinką, didelės kainos paprastai turėtų pritraukti naujų rinkos dalyvių. Rinka atitinkamai susireguliuotų pati.
4. Vis dėlto, jeigu teisinių kliūčių patekti į rinką arba joje plėstis yra, ypač kai rinkoje susikuria teisinė monopolija, gali susiklostyti kitokia padėtis. Iš tikrųjų kai kurios rinkos dėl joms būdingos specifikos veikia neefektyviai, kai yra atviros konkurencijai. Vyriausybė taip pat gali turėti teisėtų politinių motyvų tam tikroje rinkoje riboti konkurenciją, kad, aukodama ekonominį efektyvumą, galėtų siekti kitų viešųjų tikslų.
5. Pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju būtent taip ir yra.
6. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę paaiškinti, kokiomis sąlygomis dominuojančią padėtį užimančios įmonės nustatytos didelės kainos gali reikšti, kad pažeidžiamas SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktas. Kitaip tariant, šioje byloje nagrinėjamos dominuojančią padėtį užimančių įmonių nustatytos kainos, kuriomis galbūt piktnaudžiaujama, nes jos pernelyg didelės ir jomis išnaudojami vartotojai. Tačiau šioje byloje nenagrinėjamos kainos, kuriomis galbūt piktnaudžiaujama, nes jomis siekiama pašalinti konkurentus.
I. Teisinis pagrindas
A. Latvijos teisės aktai
7. Konkurencijos įstatymo (Konkurences likums) 13 straipsnio 4 dalis suformuluota taip pat, kaip SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktas.
II. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai
8. Ieškovė pagrindinėje byloje Autortiesību un komunicēšanās konsultāciju aģentūra – Latvijas Autoru apvienība (toliau – AKKA / LAA), kaip kolektyvinio administravimo organizacija, išduoda licencijas viešai leisti muzikinius kūrinius komercinėse patalpose ir paslaugų teikimo centruose. Licencijoms taikomi tarifai priklauso nuo patalpų ploto. AKKA / LAA Latvijoje turi teisinę monopoliją.
9. 2008 m. Konkurences padome (Konkurencijos taryba, Latvija) skyrė AKKA / LAA baudą dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi už tai, kad AKKA / LAA taikė pernelyg didelius autorinių atlyginimų tarifus. Bauda buvo apskaičiuota pagal kolektyvinio administravimo organizacijos apyvartą, atėmus sumas, kurios buvo sumokėtos kaip autorinis atlyginimas.
10. Vėliau, 2011 m., AKKA / LAA patvirtino naujus autorinių atlyginimų tarifus; dėl to 2012 m. Konkurencijos taryba iškėlė bylą. Siekdama nustatyti, ar tarifai pagrįsti, Konkurencijos taryba lygino juos tiek su kaimyninėse valstybėse – Lietuvoje ir Estijoje, t. y. šalyse, kurios laikytos gana panašiomis į Latviją pagal vartojimo įpročius, ekonomikos lygį ir bendrąjį vidaus produktą – taikytais tarifais, tiek, kaip pavyzdį, su kitose valstybėse narėse taikytais tarifais, atsižvelgiant į bendruoju vidaus produktu paremtą perkamosios galios pariteto indeksą (toliau – PPP indeksas). Ši taryba konstatavo, kad ieškovės nustatyti tarifai yra daug didesni (kai kuriuose segmentuose net dvigubai) už abiejose kaimyninėse valstybėse taikomus tarifus ir yra vieni iš didžiausių Sąjungoje, nes 50–100 % viršija jos tarifų vidurkį. Konkurencijos taryba nusprendė, kad šie tarifai nepagrįsti, nes yra daug didesni už kaimyninėse valstybėse nustatytus tarifus; be to, AKKA / LAA negalėjo jų objektyviai pateisinti.
11. Taigi 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) Konkurencijos taryba paskelbė, kad AKKA / LAA savo veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje ir SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punkte nustatytą draudimą, ir už tai skyrė jai baudą. Bauda apskaičiuota pagal AKKA / LAA apyvartą, tik šįkart į ją įtrauktos surinktos ir autoriams sumokėtos autorinio atlyginimo sumos. Konkurencijos taryba nurodė, kad pagal konkurencijos teisės normas tokių subjektų kaip kolektyvinio administravimo organizacijos apyvarta turi būti apskaičiuojama pagal tokius pačius principus kaip akcinio kapitalo bendrovių apyvarta, siekiant užtikrinti, kad baudos nustatymo tvarka nepriklausytų nuo ūkio subjekto teisinės formos.
12. 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Administratīvā apgabaltiesa (Administracinis apygardos teismas, Latvija) iš dalies patenkino skundą: teismas pripažino, kad padaryta tinkama išvada, jog taikyti nepagrįstai dideli tarifai, tačiau panaikino ginčijamo sprendimo dalį dėl skirtos baudos ir, vadovaudamasis teisėtumo ir lygybės principais, įpareigojo Konkurencijos tarybą perskaičiuoti ieškovei AKKA / LAA skirtą baudą neįtraukiant į apyvartą surinktų autorinių atlyginimų sumos. Visos šalys apskundė sprendimą Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija).
13. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl SESV 102 straipsnio aiškinimo, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [SESV] 102 straipsnio [antros pastraipos] a punktas taikytinas byloje dėl nacionalinės autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijos nustatytų tarifų, jeigu ši organizacija renka ir autorinius atlyginimus už kitų šalių autorių kūrinius, o jos nustatyti tarifai gali atgrasyti nuo šių kūrinių naudojimo konkrečioje valstybėje narėje?
2. Ar nustatant [SESV] 102 straipsnio [antros pastraipos] a punkte vartojamos sąvokos „nesąžiningos kainos“ apibrėžtį autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo srityje yra tinkama ir ar užtenka atitinkamos rinkos kainas (tarifus) palyginti su kainomis (tarifais) gretimose rinkose, ir kokiais atvejais tai turėtų būti daroma?
3. Ar nustatant [SESV] 102 straipsnio [antros pastraipos] a punkte vartojamos sąvokos „nesąžiningos kainos“ apibrėžtį autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo srityje yra tinkama ir ar užtenka naudoti bendruoju vidaus produktu paremtą perkamosios galios pariteto [PPP] indeksą?
4. Ar tarifai turi būti lyginami kiekviename atskirame segmente, ar siejant su tarifų vidurkiu?
5. Kada turi būti pripažįstama, kad siekiant nustatyti [SESV] 102 straipsnio [antros pastraipos] a punkte vartojamos sąvokos „nesąžiningos kainos“ apibrėžtį analizuojamų tarifų skirtumas yra didelis, todėl dominuojančią padėtį užimantis ūkio subjektas turi įrodyti, kad jo taikomi tarifai yra sąžiningi?
6. Kokios informacijos galima pagrįstai tikėtis iš ūkio subjekto, kad būtų įrodyta, jog autorių teisėmis saugomiems kūriniams taikomi tarifai yra sąžiningi pagal [SESV] 102 straipsnio [antros pastraipos] a punktą, jeigu su šiais kūriniais susijusių išlaidų, kitaip nei materialių produktų atveju, neįmanoma nustatyti? Ar turi būti atsižvelgta tik į autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijos administracines išlaidas?
7. Ar konkurencijos teisės pažeidimo atveju, apskaičiuojant baudą, į autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijos apyvartą galima neįtraukti atlyginimų, kuriuos šis ūkio subjektas sumokėjo autoriams?“
14. AKKA / LAA, Vokietijos, Ispanijos, Latvijos, Nyderlandų vyriausybės ir Komisija pateikė rašytines pastabas. AKKA / LAA, Ispanijos, Latvijos vyriausybės ir Komisija savo argumentus taip pat išdėstė žodžiu 2017 m. vasario 8 d. posėdyje.
III. Analizė
A. Įvadas
15. Pagrindinis bylos dalykas yra kaltinimas piktnaudžiavimu nustatant nesąžiningas kainas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą. Todėl pravartu trumpai priminti su šia nuostata susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją.
16. Sprendime United Brands(2) ir keliuose paskesniuose sprendimuose(3) Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad taikant kainą, kuri yra pernelyg didelė, nes nėra pagrįstai susieta su tiekiamo produkto ekonomine verte, pažeidžiamos dabartinio SESV 102 straipsnio nuostatos. Taigi tą nuostatą galima pažeisti tik „neproporcingomis“ arba „pernelyg didelėmis“ kainomis(4). Teisingumo Teismas tam tikslui nustatė dviejų etapų analizę.
17. Pirmajame analizės etape reikia nustatyti, ar skirtumas tarp atitinkamoje rinkoje dominuojančią padėtį užimančios įmonės faktiškai nustatytos kainos ir kainos, kurią hipotetiniu atveju ta įmonė būtų nustačiusi, jei rinkoje vyktų veiksminga konkurencija (toliau – lyginamoji kaina), pernelyg didelis, tai yra reikšmingas(5).
18. Teisingumo Teismas pripažino, kad nustatyti, ar kaina pernelyg didelė, galima keliais metodais(6). Pavyzdžiui, jeigu tai įmanoma ir tinka, galima lyginti pardavimo kainą ir gamybos sąnaudas(7). Šis metodas grindžiamas idėja, kad patiriant tam tikrų sąnaudų pakankamai maržai garantuoti reikalinga tam tikra slenkstinė kaina(8), o jeigu dominuojančią padėtį užimanti įmonė nustato už ją didesnę kainą, tokia kaina yra pernelyg didelė(9). Taigi atliekant analizę pagrindinis dėmesys sutelkiamas į maržas (arba į pelningumą), kurias dominuojančią padėtį užimanti įmonė gauna už parduodamus atitinkamus produktus arba paslaugas.
19. Kitose bylose Teisingumo Teismas lygino dominuojančią padėtį užimančios įmonės nustatytą atitinkamo produkto kainą ir toje pačioje rinkoje dominuojančios padėties neužimančių įmonių nustatytas kainas (konkurentų palyginimas)(10), tos pačios dominuojančią padėtį užimančios įmonės skirtingu laiku nustatomas kainas (laikotarpių palyginimas)(11) arba kitose geografinėse rinkose(12) tos pačios dominuojančią padėtį užimančios įmonės arba kitų įmonių nustatytas kainas (geografinis palyginimas)(13). Pagrindinė mintis ta, kad kainų palyginimas gali būti prasmingas, jeigu pasirinkti produktai arba geografinės rinkos yra pakankamai panašūs(14). Naudingos informacijos taip pat galima gauti palyginus tam tikrais laikotarpiais įmonės taikytus kainodaros modelius.
20. Vienu arba keliais šiais metodais patvirtinus, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės faktiškai nustatyta kaina ir lyginamoji kaina reikšmingai skiriasi, reikia įvertinti, kiek faktinė kaina nesąžininga savaime arba palyginti su konkuruojančiais produktais(15).
21. Antrajame analizės etape tiriama, ar kainų skirtumą lemia tik dominuojančią padėtį užimančios įmonės piktnaudžiavimas įtaka rinkoje, ar yra kitų teisėtų priežasčių.
22. Tik tada, jeigu nėra pagrįstos priežasties, kodėl lyginamoji kaina skiriasi nuo dominuojančią padėtį užimančios įmonės savo klientams faktiškai nustatytos kainos, kainą galima laikyti „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą.
23. Norėdamas nustatyti, ar kaina yra pernelyg didelė, taigi, ar kaina nesąžininga pagal SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą, Teisingumo Teismas šią dviejų etapų analizę taip pat taikė bylose, kuriose nagrinėta kolektyvinio administravimo organizacijų elgsena – kaip pagrindinėje byloje. Tose bylose Teisingumo Teismas konstatavo: „jeigu dominuojančią padėtį užimanti įmonė už savo paslaugas nustato įkainius, kurie yra gerokai didesni negu kitose valstybėse narėse, ir jeigu įkainių dydis lygintas nuosekliai, šį skirtumą reikia laikyti požymiu, kad dominuojančia padėtimi piktnaudžiaujama. Tokiu atveju atitinkama įmonė turi pati pagrįsti skirtumą nurodydama objektyvius atitinkamoje valstybėje narėje ir kitose valstybėse narėse susiklosčiusių atvejų skirtumus“(16).
24. Būtent tuo remsiuosi analizuodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisinius klausimus.
B. Dėl pirmojo klausimo
25. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 102 straipsnį galima laikyti, kad kolektyvinio administravimo organizacijos, kuriai pavesta surinkti atlygį ir už užsienio autorių kūrinius, veiksmai gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
26. Pirmiausia norėčiau priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 101 ir 102 straipsniuose nurodyta sąlyga dėl įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai turi būti aiškinama vadovaujantis šios sąlygos tikslu, t. y. konkurenciją reglamentuojančioje teisėje atskirti ES ir valstybių narių teisės normomis reglamentuojamas sritis. Taigi į ES teisės taikymo sritį patenka visi susitarimai ir visa praktika, kurie gali kelti grėsmę valstybių narių tarpusavio prekybos laisvei ir sutrukdyti pasiekti valstybių narių bendros rinkos tikslus, ypač jeigu nacionalinės rinkos izoliuojamos arba paveikiama konkurencijos bendrojoje rinkoje struktūra. Jeigu susitarimas, sprendimas arba praktika gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, turi būti įmanoma, remiantis objektyvių faktinių ir teisinių aplinkybių visuma, pakankamai tiksliai numatyti, kad jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybos modeliui tiek, kad kiltų nerimas, jog jie gali trukdyti kurti bendrą valstybių narių rinką(17).
27. Vis dėlto vien to, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesys susijęs su produktų arba paslaugų pardavimu tik vienoje valstybėje narėje, nepakanka atmesti galimybei, kad valstybių narių tarpusavio prekybai gali būti padaryta įtakos. Iš tikrųjų dėl tokios elgsenos nacionalinės rinkos gali tapti labiau atskirtos ir taip gali būti trukdoma abipusei ekonominei skvarbai, o būtent jos siekta sudarant Sutartį.
28. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats pažymi, kad AKKA / LAA taikoma kainodaros politika galioja ir užsienio autorių kūriniams, todėl tikrai daro įtaką šių kūrinių sklaidai Latvijoje. Kadangi organizacija turi teisinę monopoliją, jos sprendimai, ar leidžiama platinti saugomus kūrinius, kaip ir už kokią kainą tai galima daryti, be jokios abejonės, veikia ir Latvijos vartotojų elgsenos modelius, ir autorių teisių savininkų sprendimus dėl tos šalies rinkos.
29. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo, kad ES konkurencijos taisyklės taikomos kolektyvinių administravimo organizacijų veiklai, kurią sudaro licencijų muzikos kūriniams išdavimas, neatsižvelgiant į tai, kad veikla vykdoma tik vienoje valstybėje narėje(18).
30. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paminėtas faktas, kad 2013 m. Bendrasis Teismas(19) per procedūrą pagal SESV 101 straipsnį iš dalies panaikino Komisijos sprendimą (CISAC sprendimas)(20), skirtą 24 kolektyvinio administravimo organizacijoms (įskaitant AKKA / LAA), šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Bendrasis Teismas panaikino CISAC sprendimą motyvuodamas tuo, kad Komisija nepateikė pakankamai teisinių įrodymų, jog kolektyvinio administravimo organizacijos derina veiksmus. Jokia Bendrojo Teismo sprendimų nuostata nėra sprendžiama, ar kolektyvinio administravimo organizacijų veikla galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.
31. Taigi darytina išvada, jog pagal SESV 102 straipsnį galima laikyti, kad kolektyvinio administravimo organizacijos, kuriai pavesta surinkti atlygį ir už užsienio autorių kūrinius, veikla gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, net jeigu yra vykdoma tik vienoje valstybėje narėje.
C. Dėl antrojo klausimo
32. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nacionalinės konkurencijos tarnybos atliktas atitinkamoje nacionalinėje rinkoje ir kaimyninėse rinkose taikomų tarifų palyginimas buvo tinkamas ir pakankamas.
33. Antrasis klausimas – kaip ir trečiasis, ketvirtasis bei penktasis – keliami dėl šios išvados 17–19 punktuose minimos analizės pirmojo etapo: įvertinimo, ar atitinkamoje rinkoje dominuojančią padėtį užimančios įmonės faktiškai nustatyta ir lyginamoji kainos skiriasi pernelyg daug. Priminsiu, kad antroji kaina yra kaina, kurią hipotetiniu atveju įmonė būtų nustačiusi, jeigu rinkoje vyktų konkurencija.
34. Antrasis klausimas akivaizdžiai keliamas dėl esminių šioje byloje nagrinėjamų dalykų, nes Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti, kokius metodus ir kriterijus konkurencijos tarnybos turi taikyti lyginamajai kainai nustatyti. Prieš pradėdamas nuodugniai analizuoti šį aspektą norėčiau dar kartą priminti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju kaltinama, kad naudojantis teisine monopolija buvo nustatytos nesąžiningos kainos.
1. Bendrosios pastabos
35. Kaip paaiškinau pirmiau 18 ir 19 punktuose, Teisingumo Teismas palieka ES ir nacionalinėms konkurencijos tarnyboms tam tikrą veiksmų laisvę pasirenkant metodiką, pagal kurią nustatoma, ar kaina yra per didelė. Manau, kad dėl toliau nurodytų priežasčių tokia pozicija labai pagrįsta.
a) Vieno metodo arba būdo nėra
36. Galima drąsiai teigti, kad pagal dabartinę teisinę ir ekonominę logiką universalaus šiuo tikslu ekonominėje literatūroje arba įvairiose jurisdikcijose patvirtinto metodo, būdo ar kriterijų rinkinio nėra. Įvairios institucijos, taip pat įvairūs teisininkai ir ekonomistai siūlo tam taikyti įvairius analizės metodus (taip pat įvairius kriterijus, būdus ar atrankos principus). Tačiau faktiškai kiekvienam šių metodų būdingi tam tikri trūkumai.
37. Pirma, nė vieno šių metodų negalima taikyti visomis aplinkybėmis, nes jų tinkamumas (o kartais ir pats taikymo galimumas) labai priklauso nuo kiekvienos bylos specifikos. Pavyzdžiui, sąnaudų ir kainos palyginimas turi mažai prasmės, kai tiekiamos tam tikros nematerialios prekės, pavyzdžiui, kaip pagrindinėje byloje autorių teisėmis saugomi muzikos kūriniai.
38. Antra, informacijos, reikalingos lyginamosios kainos apskaičiavimo veiksmams atlikti, gali nebūti, ji gali būti neišsami arba abejotinos vertės. Pavyzdžiui, daugumoje verslo rūšių ir įmonių sąnaudas nustatyti ir susieti su konkrečiu produktu labai sudėtinga(21). Taigi pelno maržų apskaičiavimas yra gana netikslus metodas. Nereikėtų pamiršti, kad skirtinguose pramonės šakose arba šalyse dėl skirtingo teisinio reglamentavimo arba skirtingų apskaitos tradicijų apskaitos standartai ir normos gali skirtis, be to, jie ne visada atspindi atitinkamas ekonomines koncepcijas(22).
39. Trečia, lyginant įvairių geografinių rinkų, konkurentų ir (arba) laikotarpių kainas taip pat yra rizikos. Rinkos retai būna vienodos, kad iš karto ir savaime būtų galima atlikti prasmingą palyginimą. Palyginimui naudojamusduomenis apie rinką (-as) gali tekti pagal tam tikrus rodiklius pakoreguoti ir tik tada galima naudoti lyginamajai kainai nustatyti.
40. Pirmiausia, kol kas kalbant apie geografinius palyginimus, pažymėtina, kad galutines atitinkamo produkto arba paslaugos kainas gali reikšmingai paveikti konkrečios nacionalinės darbo rinkos specifika ir tai, kam pirmenybę teikia vietos vartotojai(23). Kalbant apie konkurentų palyginimą, nederėtų pamiršti, kad kainų skirtumus gali paprasčiausiai lemti kokybės skirtumai: brangesnis produktas gali objektyviai būti aukštesnės kokybės (arba tik tokiu laikomas).
41. Pagaliau, kalbant apie laikotarpių palyginimą, reikia turėti galvoje tai, kad galutinę produkto arba paslaugos kainą galintys lemti veiksniai rinkoje gali pakisti gana greitai. Šie veiksniai gali būti susiję su teisėtomis verslo strategijomis (pavyzdžiui, įmonė gali nuspręsti pabandyti įsiskverbti į naują rinką ir, susitaikiusi su minimaliomis maržomis, kurį laiką taikyti labai mažą kainą), sąnaudų padidėjimu (dėl išorės veiksnių, pavyzdžiui, pasikeitusių vietos mokesčių, skolinimosi sąnaudų arba pačios įmonės verslo sprendimų, pavyzdžiui, dėl pasirinktų reklamos kampanijų, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros), tuo, kam pirmenybę teikia vartotojai (pavyzdžiui, reaguodami į naujas rinkodaros strategijas vartotojai pakeičia nuomonę apie produktą). Dėl visų šių veiksnių kainos gali pakisti staigiai ir reikšmingai (paprastai tai yra teisėta).
42. Atsižvelgdami į šiuos apribojimus, kovos su monopolijomis institucijos ir ekonomistai visuotinai sutinka, kad tokiais atvejais, kai yra tikimybė, kad kainos pernelyg didelės, ir atliekami skaičiavimai lyginamajai kainai nustatyti, yra didžiulė rizika padaryti ir I tipo klaidų (gauti klaidingus teigiamus rezultatus: padaryti klaidingą išvadą, kad kaina yra didesnė už konkurencingą kainą), ir II tipo klaidų (gauti klaidingus neigiamus rezultatus: padaryti klaidingą išvadą, kad kaina nėra didesnė už konkurencingą kainą)(24).
b) Įvairių metodų derinimas
43. Taigi, kadangi vieno universalaus būdo nėra ir kadangi visi esami metodai turi ribotumų, mano nuomone, norint išvengti klaidų rizikos (arba, teisingiau, ją kuo labiau sumažinti) ypač svarbu, kad konkurencijos tarnybos, nagrinėdamos kiekvieną atvejį, stengtųsi derinti kelis metodus – tuos, kurie pagal įprastą ekonominę logiką yra priimtini ir konkrečiomis aplinkybėmis atrodo tinkami bei galimi. Man atrodo, tuo tikslu galima pasinaudoti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taikytais metodais (jų pavyzdžiai pateikti šios išvados 18 ir 19 punktuose)(25).
44. Iš tikrųjų būdą derinti kelis metodus kovos su monopolijomis institucijos taiko visame pasaulyje: pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Office of Fair Trading (Sąžiningos prekybos tarnyba, toliau – OFT) tokį būdą taikė byloje Napp(26). Toks būdas nuosekliai dera su tų institucijų tarptautinių diskusijų forumuose(27) ir šiuolaikinėje ekonominėje literatūroje teikiamais pasiūlymais(28).
45. Tiesa, šis būdas kritikuotas tvirtinant, kad derinant kelias netikslias metodikas išvada gali nebūti patikimesnė, net jei pagal tas metodikas gauti rezultatai nuosekliai dera(29). Reikia pripažinti, kad vieno metodo trūkumus ne visada pavyksta ištaisyti kitu lygiai taip pat nepatikimu metodu. Vis dėlto, jeigu metodai būtų taikomi nepriklausomai vienas nuo kito, vieno iš metodų trūkumai kitais metodais gautų rezultatų nepaveiktų. Taigi, jeigu pati metodika nėra iš esmės klaidinga, taikoma atsargiai ir objektyviai, apibendrintą rezultatą konkrečiu atveju galima laikyti galimos lyginamosios kainos rodikliu.
c) Papildomi rodikliai
46. Vis dėlto kai kuriais atvejais įmanomas arba tinkamas gali būti tik vienas iš šių lyginamosios kainos nustatymo metodų. Tokiais atvejais, manau, svarbiausia, kad institucija atsižvelgtų į kitus rodiklius, pagal kuriuos tuo metodu gautą rezultatą būtų galima patvirtinti arba atvirkščiai – juo suabejoti.
47. Man atrodo, svarbūs yra toliau nurodyti rodikliai.
48. Pirma, jeigu nėra didelių kliūčių patekti į rinką arba joje plėstis, kainą, kuri būtų daug didesnė už konkurencingą, nustatyti nelengva. Kitu atveju, kaip jau minėjau, rinka iš principo turėtų gebėti per trumpą ar vidutinės trukmės laikotarpį susireguliuoti: didelės kainos paprastai turėtų pritraukti naujų dalyvių arba paskatinti plėstis esamus konkurentus. Štai kodėl – kaip nurodžiau šios išvados pradžioje – esu įsitikinęs, kad nesąžiningos kainos pagal SESV 102 straipsnį gali egzistuoti tik reguliuojamose rinkose, kuriose viešosios institucijos vykdo tam tikrą pasiūlos kontrolę ir kuriose laisvos ir atviros konkurencijos galimybės dėl to yra mažesnės. Akivaizdu, kad kuo didesnės teisės aktais sukurtos kliūtys ir kuo ilgiau jos egzistuoja, tuo lengviau dominuojančią padėtį užimančiai įmonei turėtų būti naudotis savo įtaka rinkoje.
49. Antra, konkurencingą kainą reikšmingai viršijanti kaina vargu ar atsiras rinkose, kuriose veikia sektorinės reguliavimo institucijos, kurioms, be kita ko, pavesta nustatyti arba kontroliuoti tame sektoriuje veikiančių įmonių taikomas kainas. Akivaizdu, kad sektorinės institucijos turi daugiau priemonių prižiūrėti kainas ir, jei reikia, imtis veiksmų galimam piktnaudžiavimui pašalinti negu konkurencijos tarnybos(30). Todėl atrodytų, kad tokiais atvejais antimonopoliniai pažeidimai turėtų būti daugiausia susiję su klaidomis arba, bendriau tariant, nesėkmingu reguliavimu: atvejais, kai sektorinė institucija turėjo įsikišti, bet per klaidą to nepadarė.
50. Trečia, rinkoje įtakos turinti įmonė turi akivaizdžiai mažiau galimybių išnaudoti savo poziciją, kai derasi su įtakingais pirkėjais. Pavyzdžiui, kalbant apie autorių teisėmis saugomų muzikos kūrinių naudojimo licencijas, nedidelių įmonių derybinė pozicija greičiausiai skirsnis nuo tarptautinių platformų (pavyzdžiui, „Spotify“) arba didelių ir įmantrių įmonių grupių (pavyzdžiui, stambiausių Holivudo įmonių) pozicijos. Įmonės (arba įmonių grupės) dydis ir finansinė įtaka iš tiesų gali reikšmingai nusverti derybas. Tačiau šiame kontekste taip pat gali būti labai svarbu, kiek licencijuojami produktai yra svarbi (ar net būtina) kliento verslo dalis.
51. Žinoma, atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes gali būti ir kitų svarbių veiksnių.
d) Perspėjimas
52. Apibendrinant man atrodo svarbu pažymėti du dalykus. Pirma, norėčiau priminti, jog būtent kovos su monopolijomis institucija turi įrodyti, kad ES konkurencijos taisyklės buvo pažeistos(31). Antra, pagal suformuotą jurisprudenciją įmonėms, kurių atžvilgiu pradėtas tyrimas dėl galimų ES konkurencijos teisės pažeidimų, taikomas nekaltumo prezumpcijos principas(32).
53. Taigi, mano nuomone, tai, kad galbūt nėra patikimų duomenų arba kad lyginamosios kainos apskaičiavimo (arba patvirtinimo) veiksmai sudėtingi, negali būti priežastis konkurencijos tarnybai pateisinti neišsamią, paviršutinišką arba abejotiną analizę. Kitaip tariant, tai, kad atlikdama vertinimą atsakinga tarnyba gali patirti sunkumų, negali būti priežastis sprendimą priimti tiriamos įmonės nenaudai.
54. Nepaisant konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių, taikomas (-i) metodas (-ai) ir kitas (-i) nagrinėjamas (-i) rodiklis (-iai) turi suteikti atsakingai tarnybai pakankamai išsamų ir patikimą rinkinį rodiklių, kurie patvirtina vieną išvadą: (hipotetinė) lyginamoji kaina ir (faktinė) atitinkamos dominuojančią padėtį užimančios įmonės nustatyta kaina skiriasi(33).
55. Būtent tuo remdamasis nagrinėsiu konkrečius pagrindinėje byloje nagrinėjamo atvejo aspektus.
2. Nagrinėjama byla
56. Ginčijamame sprendime Konkurencijos taryba nusprendė palyginti AKKA / LAA ir panašių kitose geografinėse rinkose veikiančių įstaigų tarifus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nagrinėjamoje byloje toks metodas tinkamas ir pakankamas.
a) Metodo tinkamumas
57. Kaip pažymėta šios išvados 19 ir 23 punktuose, geografinio palyginimo metodą Teisingumo Teismas iš principo pripažino tinkamu. Be to, jis patvirtintas ir bylose, kuriose nagrinėtas būtent kolektyvinio administravimo organizacijų elgesys.
58. Taigi sutinku su Vokietijos, Ispanijos, Latvijos, Nyderlandų vyriausybėmis ir Komisija, kad įvairių valstybių narių įstaigų taikomų kainų už tokią pačią paslaugą geografinis palyginimas tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje(34), kai pagal SESV 102 straipsnį norima nustatyti lyginamąją kainą, yra tinkamas.
59. Žinoma, jis tinkamas tik tada, jeigu atsakinga tarnyba metodą taiko tinkamai.
b) Tinkamas metodo taikymas
60. Tai, ar tam tikras metodas konkrečiu atveju taikytas tinkamai, akivaizdu, turi nustatyti kompetentingi nacionaliniai teismai. Tačiau kai tai įmanoma, Teisingumo Teismas gali pateikti rekomendacijas tiems teismams, kad jie galėtų tinkamai ir nuosekliai aiškinti ir taikyti SESV 102 straipsnį.
61. Šiuo atžvilgiu laikausi nuomonės, kad atsakinga tarnyba pirmiausia turėtų pagal objektyvius, tinkamus ir patikrinamus kriterijus pasirinkti referencines valstybes nares.
62. Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Konkurencijos taryba pasirinko kaimynines šalis – Lietuvą ir Estiją, nes jos santykinai panašios į Latviją pagal vartojimo įpročius, ekonomiką ir piliečių gerovę (bendrąjį vidaus produktą), panašus ir jų istorinis bei kultūrinis paveldas.
63. Priešingai AKKA / LAA išreikštam požiūriui, manau, kad šie kriterijai objektyvūs ir patikrinami. Be to, jie svarbūs, nes jais užtikrinama, kad rinkos būtų panašios ir pagal paklausos, ir pagal pasiūlos požymius. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis labai svarbu atsižvelgti į du toliau nurodytus veiksnius, kurie, mano nuomone, gali paveikti AKKA / LAA teikiamos paslaugos ekonominę vertę: i) AKKA / LAA klientų pajėgumą ir norą mokėti už gaunamą paslaugą ir ii) AKKA / LAA klientų iš paslaugos gaunamą ekonominę naudą, kai jie patys tiekia produktus arba teikia paslaugas savo klientams.
64. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pats patikrinti, ar nurodomi panašumai tarp Latvijos ir Lietuvos bei Estijos yra realūs ir Konkurencijos tarybos atliekamai analizei tikrai svarbūs.
65. Svarbu pažymėti, jog teismas taip pat turi užtikrinti, kad Konkurencijos tarybos pasirinktų kriterijų neatitiktų jokia kita valstybė narė, nors ir ne kaimyninė(35). Kitaip tariant, kaip nurodo Vokietijos vyriausybė, Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas) taip pat turi patikrinti, ar Konkurencijos taryba savavališkai arba, dar blogiau, dėl to, kad jų duomenys „netiko“ bylai, neatmetė kitų šalių.
66. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Konkurencijos taryba savo sprendime kaip pavyzdį taip pat nagrinėjo kitose valstybėse narėse taikomus tarifus (ir atskirus tarifus, ir ES vidurkį), atsižvelgdama į perkamosios galios pariteto PPP indeksą, apskaičiuojamą pagal bendrąjį vidaus produktą. Tos analizės rezultatai, regis, patvirtina išvadas, padarytas analizuojant Lietuvos ir Estijos rinkas.
67. Grupės šalių, su kuriomis lyginta Latvijos rinka, „išplėtimas“ itin svarbus. Lyginant tik su dviem šalimis, kad ir kokios panašios į Latviją jos būtų, gauti rezultatai gali nebūti patikimi. Iš tikrųjų, kaip pažymi AKKA / LAA, bet koks netipinis bet kurioje iš tų dviejų rinkų galintis egzistuoti veiksnys itin reikšmingai paveiktų konkurencijos tarnybos skaičiavimus. Mano nuomone, palyginimui pasirinktų šalių imtis turi būti kuo didesnė(36).
68. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į kiekvieną prasmingą skirtumą tarp atitinkamos valstybės narės ir kitų palyginti pasirinktų valstybių narių. Kaip jau minėta, Teisingumo Teismas iš tikrųjų aiškiai nurodė, kad šalis lyginti galima, jeigu tai daroma nuosekliai. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patikrinti, ar padarytos reikiamos korekcijos, kad būtų atsižvelgta į skirtumus tarp įvairių šalių.
c) Metodo pakankamumas
69. Paskutinis dalykas, kurį reikia išanalizuoti norint atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, yra tai, ar Konkurencijos tarybos taikytas geografinio palyginimo metodas buvo pakankamas, kad būtų galima nustatyti lyginamąją kainą.
70. Vėlgi dėl to iš principo turi spręsti nacionalinis teismas. Tačiau norėdamas pateikti nacionaliniam teismui gaires pažymėčiau toliau nurodytus dalykus.
71. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turėtų patikrinti, ar, be geografinio palyginimo, buvo galima taikyti ir alternatyvius lyginamosios kainos nustatymo metodus. Man susidaro įspūdis, kad greičiausiai jokių kitų metodų taikyti nebuvo galima arba jie nebuvo tinkami, bet tai turi patikrinti nacionalinis teismas.
72. Pirma, man atrodo, kad tuo atveju, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, sąnaudų ir kainų analizės atlikti nebuvo įmanoma (kokios yra muzikos kūrinio sukūrimo sąnaudos?)(37).
73. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pažymėti, kad Nyderlandų vyriausybė siūlo kitokio pobūdžio analizę, pagal kurią pagrindinis dėmesys veikiau sutelkiamas į atlyginimą, kurį pagal AKKA / LAA tarifus faktiškai gauna licencijuotų kūrinių autoriai. Iš tikrųjų keliose ES direktyvose išdėstytos nuostatos būtent dėl atlyginimo, kurį turi gauti autorių teisių turėtojai už naudojimąsi jų kūriniais.
74. Pavyzdžiui, Direktyvos 92/100/EEB(38) 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu fonograma skelbiama komerciniais tikslais, fonogramos kopija transliuojama bevielio ryšio priemonėmis arba kitaip viešai leidžiama, kūrinių naudotojai privalo mokėti „teisingą atlyginimą“ autorių teisių turėtojams. Teisingumo Teismas išaiškino, kad „teisingas atlyginimas“ yra toks, kuris leidžia „užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp atlikėjų ir kūrėjų intereso gauti atlyginimą už tam tikros fonogramos transliavimą bei trečiųjų šalių intereso transliuoti tą fonogramą priimtinomis sąlygomis“. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, jog tai, ar atlyginimas teisingas, „reikia vertinti pirmiausia pagal to naudojimo komercinę naudą“(39).
75. Be to, Direktyvos 2014/26/ES(40) dėl kolektyvinio administravimo organizacijų licencijų 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „teisių turėtojai gauna atitinkamą atlyginimą už jų teisių naudojimą“(41). Nors Direktyva 2014/26 pagrindinei bylai netaikoma dėl ratione temporis, ji vis dėlto gali būti svarbi, nes sąvoka „atitinkamas atlygis“ ir Direktyvoje 92/100 vartojama sąvoka „teisingas atlygis“, regis, yra artimos. Nyderlandų vyriausybės nuomone, jeigu pagal tarifus mokamas teisingas arba tinkamas atlyginimas, pagal SESV 102 straipsnį negalima laikyti, kad tarifais piktnaudžiaujama.
76. Nyderlandų vyriausybės pozicija iš tikrųjų atrodo patraukli: jeigu nesąžiningos kainos yra tos, kuriomis vartotojai pernelyg išnaudojami rinkoje dominuojančią padėtį užimančioms įmonėms siekiant sau naudos, gali būti logiška laikyti, kad tarifais, kuriais neužtikrinama sąžininga autorių teisių turėtojų ir vartotojų interesų pusiausvyra, pažeidžiamas SESV 102 straipsnis. Teisingumo Teismas Sprendime Kanal 5 tam tikra prasme šią poziciją, regis, iš tikrųjų palaikė(42).
77. Vis dėlto abejoju, ar direktyvomis 92/100 ir 2014/26 ir SESV 102 straipsniu sukurtos teisinės sistemos visiškai sutampa: šiais teisės aktais siekiama skirtingų tikslų ir juose remiamasi skirtinga logika. Direktyvomis, be kita ko, siekiama užtikrinti, kad autoriai ir atlikėjai gautų pakankamas pajamas ir jas galėtų naudoti tolesniam kūrybiniam ir meniniam darbui(43). SESV 102 straipsniu kaip tik siekiama užtikrinti, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės (įskaitant kolektyvinio administravimo organizacijas) nepiktnaudžiautų savo įtaka rinkoje.
78. Bet kuriuo atveju nesu tikras, ar sąvokos „teisingas“ arba „atitinkamas“, kalbant apie atlygį, galėtų būti labai naudingos konkurencijos tarnybai. Man jos atrodo tokios pat miglotos kaip sąvokos „pernelyg didelės“ arba „nesąžiningos“, kalbant apie kainas.
79. Antra, kadangi AKKA / LAA turi teisės aktuose nustatytą monopoliją, Latvijoje nėra konkuruojančių įmonių, kurios teiktų panašias paslaugas ir kurias būtų galima panaudoti siekiant palyginti. Be to, AKKA / LAA nevykdo veiklos už Latvijos ribų. Kalbant apie AKKA / LAA skirtingais laikotarpiais taikomų tarifų palyginimą, nėra aišku, ar taip būtų gauta naudingų įžvalgų, nes Konkurencijos taryba jau nustatė, kad ankstesni tarifai buvo pernelyg dideli.
80. Vis dėlto būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar kartu su įvairių valstybių narių palyginimo metodu teoriškai buvo galima ir tinkama taikyti kitus lyginamosios kainos nustatymo metodus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi patikrinti, ar išvados, kurias Konkurencijos taryba padarė dėl lyginamųjų tarifų, buvo patvirtintos papildomais rodikliais.
3. Atsakymas į antrąjį klausimą
81. Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, iš principo tinka lyginti atitinkamoje rinkoje ir kitose rinkose taikomus tarifus. Tačiau nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, turi pats patikrinti, ar toks palyginimas atliktas tinkamai ir ar jis pakankamas.
D. Dėl trečiojo klausimo
82. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, lyginant skirtingų kolektyvinio administravimo organizacijų taikomus tarifus, tinka naudoti PPP indeksą ir ar to pakanka.
83. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad lygindama AKKA / LAA Latvijoje taikomus tarifus ir devyniolikos kitų valstybių narių (tai yra kitų valstybių narių, ne kaimyninių šalių) tarifus Konkurencijos taryba naudojo PPP indeksą šiems tarifams „pakoreguoti“.
84. Iš karto norėčiau dar kartą priminti, jog sprendimuose Tournier ir Lucazeau Teisingumo Teismas nurodė, kad tarifų geografinis palyginimas galimas, jei lyginama „nuosekliai“(44). Aš manau, jog tam, kad palyginimas būtų nuoseklus, reikia ne tik kad aptariami produktai ir paslaugos būtų tokie patys arba labai panašūs, bet ir kad ekonominė aplinka, kurioje šie produktai tiekiami ir paslaugos teikiamos, būtų iš esmės panaši.
85. Vis dėlto negalima ginčyti ir to, kad Sąjungoje kainų lygis labai skiriasi, taigi už tokią pačią prekę arba paslaugą skirtingų šalių gyventojai moka labai skirtingas kainas. Net kai šalys naudoja tą pačią valiutą, gali skirtis vartotojų perkamoji galia.
86. Štai kodėl, sutikdamas su Vokietijos, Ispanijos, Latvijos ir Nyderlandų vyriausybių pateiktais argumentais, taip pat laikausi nuomonės, jog PPP indeksas gali būti naudinga priemonė užtikrinti, kad lyginant skirtingose šalyse už tokią pačią paslaugą taikomus tarifus būtų remiamasi vienodais rodikliais.
87. PPP indeksas iš tikrųjų yra dažnai naudojamas ekonominiuose tyrimuose, įskaitant tokių institucijų, kokios yra Eurostatas, EBPO, Pasaulio bankas, atliekamus tyrimus, kai, pvz., reikia palyginti įvairių šalių pragyvenimo lygį. Tuo tikslu taikomi PPP valiutų konvertavimo kursai ir nacionaline valiuta išreikšti ekonominiai rodikliai perskaičiuojami į sutartinę bendrą valiutą, vadinamąjį perkamosios galios standartą (PPS). Pagal jį perkamoji galia įvairia nacionaline valiuta suvienodinama taip, kad būtų galima prasmingai palyginti įvairias šalis. Šie veiksmai leidžia koreguoti lyginamus duomenis, atsižvelgiant į įvairų skirtingų šalių kainų lygį.
88. Vis dėlto AKKA / LAA ir Komisija prieštarauja, kad tokia priemonė galėtų būti naudinga tik tai tarifų daliai, kuri lieka kolektyvinio administravimo organizacijai, bet ne tai tarifų daliai, kuri sudaro atlyginimą autorių teisių savininkams.
89. Nesutinku.
90. Šalies, kurioje veikia kolektyvinio administravimo organizacija, ekonominė padėtis paveikia ne tik tos organizacijos išlaidas. Kolektyvinio administravimo organizacijos klientų (šiuo atveju – parduotuvių) ir jų klientų (šiuo atveju – parduotuvių klientų) pajėgumas ir tam tikra prasme noras mokėti taip pat priklauso nuo gyventojų pragyvenimo lygio ir perkamosios galios. Paprasčiau tariant, jeigu 1 EUR vienoje šalyje nėra lygus 1 EUR kitoje, šis teiginys teisingas, nepaisant to, ar pinigai panaudojami kolektyvinio administravimo organizacijos išlaidoms finansuoti, ar autoriniam atlyginimui mokėti. Vis dėlto, jeigu pagrindinis analizės tikslas yra nustatyti tam tikro sandorio ekonominę vertę, vertinimas negali būti atliekamas in abstracto – vertinant būtina atsižvelgti į ekonomines ir finansines aplinkybes, kuriomis sandoris įvyksta.
91. Taigi PPP indeksas apskritai gali būti naudinga kolektyvinio administravimo organizacijos taikomų tarifų analizės priemonė. Išskirti atskiras tų tarifų sudedamąsias dalis nėra reikalo.
92. Atsižvelgdamas į tai, daryčiau išvadą, kad tais atvejais, kai atsakinga tarnyba atlieka geografinį įvairių kolektyvinio administravimo organizacijų taikomų tarifų palyginimą, būtina atsižvelgti į skirtingą šalių, kuriose tos kolektyvinio administravimo organizacijos veikia, ekonominę padėtį. Man atrodo, kad tuo tikslu PPP indeksą naudoti tinka.
93. Tačiau ar ta priemonė pakankama, priklauso nuo to, ar atsižvelgiama ir į kitus veiksnius, kurie gali turėti įtakos galutinei produkto arba paslaugos kainai tam tikroje šalyje. Iš tikrųjų konkrečioje šalyje paklausos struktūrą gali veikti ir kiti veiksniai, įskaitant ne makroekonominius veiksnius. Visų pirma, man atrodo, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, svarbiausia tai, ar kolektyvinio administravimo organizacijų klientai (pvz., parduotuvės) atitinkamoje šalyje gali plėsti savo verslo veiklą, naudodamiesi tuo, kad savo patalpose viešai atkuria muzikos kūrinius, ir kokiu mastu tai gali daryti.
94. Bet kuriuo atveju šiuos veiksnius antrajame Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuotos teisinės analizės etape galbūt irgi reikia išnagrinėti. Taigi šį klausimą nagrinėsiu atsakydamas į šeštąjį prejudicinį klausimą.
95. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad lyginant įvairių kolektyvinio administravimo organizacijų taikomus tarifus naudoti PPP indeksą gali būti tinkama. Tačiau ar ta priemonė pakankama, priklauso nuo to, ar atsižvelgiama ir į kitus veiksnius, kurie gali turėti įtakos galutinei produkto arba paslaugos kainai tam tikroje šalyje.
E. Dėl ketvirtojo klausimo
96. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, lyginant įvairių kolektyvinio administravimo organizacijų taikomus tarifus reikėtų lyginti kiekvieną atskirą rinkos segmentą, ar tarifų vidurkį.
97. Atsakymas į šį klausimą, mano nuomone, yra gana tiesmukas.
98. Nustatant, ar viena arba kelios įmonės savo veikla pažeidžia SESV 101 arba 102 straipsnį, reikia atsižvelgti į atitinkamą rinką.
99. Taigi, jeigu pagal SESV 102 straipsnį daroma prielaida, kad kiekvienas atskiras rinkos segmentas (tai yra naudotojų kategorija, nustatoma pagal komerciniais tikslais naudojamą plotą) yra atitinkama produktų rinka – tai turi patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – įvairių kolektyvinio administravimo organizacijų taikomus tarifus reikėtų lyginti pagal kiekvieną atskirą rinkos segmentą.
F. Dėl penktojo klausimo
100. Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis kainos skirtumą pagal SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą galima laikyti pernelyg dideliu.
101. Pirmiausia noriu priminti ekonominę piktnaudžiavimo nesąžininga kainodara logiką: kai dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikomos kainos yra didesnės už konkurencingas, ištekliai paskirstomi neefektyviai ir sumažėja vartotojų gerovė (dalis gerovės perkeliama dominuojančią padėtį užimančiai įmonei, o dalis tiesiog prarandama). Todėl teoriškai bet koks nukrypimas nuo konkurencingos kainos reguliuojamoje rinkoje gali būti pagrindas konkurencijos tarnyboms imtis intervencinių veiksmų. Iš tikrųjų bet koks lyginamosios ir faktinės kainų skirtumas reiškia, kad prarandama tam tikra vartotojų gerovės dalis, kuri nebūtų prarasta, jeigu rinka būtų konkurencinga.
102. Vis dėlto konkurencijos tarnybai tokią metodiką taikyti nebūtų nei realu, nei patartina.
103. Pirma, kaip paaiškinta šios išvados 36–42 punktuose, lyginamąją kainą apskaičiuoti gana sudėtinga ir šis skaičiavimas gana netikslus. Jeigu konkurencijos tarnyba imtųsi intervencinių veiksmų reaguodama į bet kokį, kad ir mažą šių dviejų kainų skirtumą, paprasčiausiai būtų pernelyg didelė rizika, kad bus gauti klaidingi teigiami rezultatai. Problema atsiranda ne vien dėl to, kad atsakingai įmonei gali būti skirta didelė bauda, bet ir dėl to, kad gali būti uždraustas neutralus arba galbūt konkurencijai naudingas elgesys. Šiuo atžvilgiu teisingai teigiama, kad I pobūdžio klaidos konkurencijos srities sprendimuose dėl vienašalių veiksmų yra susijusios su daug didesnėmis sąnaudomis visuomenei negu II pobūdžio klaidos: „ekonominėje sistemoje monopolinė padėtis ištaisoma greičiau negu teisminės klaidos <…>. Jeigu kokia nors praktika pasmerkiama, ji lieka pasmerkta, nepaisant jos naudos. Per klaidą paliktą veikti monopoliją galų gale įveikia konkurencija, nes didesnės monopolisto kainos pritraukia konkurentų“(45).
104. Antra, dėl šių sunkumų ir netikrumo taip pat reikia pripažinti, kad dominuojančią padėtį užimančiai įmonei dažnai gali būti sunku iš anksto pakankamai dideliu tikimybės laipsniu įvertinti, kurioje vietoje brėžti takoskyrą tarp teisėtos konkurencingos kainos ir draudžiamos pernelyg didelės kainos. Taigi dėl teisinio tikrumo priežasčių šios slenkstinės ribos negalima brėžti pernelyg arti lyginamosios kainos.
105. Trečia, laikantis griežtos metodikos reikėtų, kad konkurencijos tarnybos iš esmės taptų kainų reguliavimo institucijomis, kurios vykdytų nuolatinę stebėseną ir imtųsi intervencinių veiksmų reguliuojamose rinkose (galbūt visose). Akivaizdu, kad, kitaip negu sektorinės institucijos, konkurencijos tarnybos tam neturi nei išteklių, nei kompetencijos(46). Be to, kai kuriais atvejais prarasta vartotojų gerovės dalis gali būti nežymi – tada viešosioms institucijoms bus netikslinga imtis sudėtingų, daug laiko atimančių ir brangių intervencinių veiksmų. Iš tikrųjų įvairiose rinkose vartotojai labai skirtingai reaguoja į kainų didinimą ir net monopolistai nustatydami kainas negali nepaisyti savo vartotojų(47). Taigi žala, padaroma vartotojų gerovei didelėmis kainomis, gali skirtis.
106. Štai kodėl, atsižvelgdamas į atitinkamų ES ir valstybių narių institucijų ir teismų taikomą, taip pat ekonominėje literatūroje siūlomą metodiką, laikausi nuomonės, kad pagal SESV 102 straipsnį kainą galima laikyti pernelyg didele tik tada, jeigu ji atitinka dvi sąlygas: ji reikšmingai ir visą laiką yra didesnė už lyginamąją kainą.
107. Kalbant apie pirmąjį aspektą, norėčiau pabrėžti, kad pagal SESV 102 straipsnį turėtų būti svarbus ne bet koks kainų skirtumas, bet tik dideli nukrypimai. Teisingumo Teismas tokiai pozicijai akivaizdžiai pritarė: pavyzdžiui, sprendimuose Tournier ir Lucazeau jis pažymėjo, kad tam tikri įkainiai buvo „gerokai didesni“ už tuos, su kuriais lyginti. Toks požiūris taip pat plačiai remiamas ekonominėje literatūroje(48).
108. Kalbant apie antrąjį aspektą, tai, kad tam tikro produkto arba paslaugos kaina kartkartėmis viršija lyginamąją kainą, mano nuomone, turi mažai reikšmės. Tai, kad vienu laikotarpiu kainos yra didelės, o kitu – mažos, ekonominėje literatūroje laikoma „su sklandžiai veikiančia konkurencinga rinka suderinamu reiškiniu“(49). Taigi, jeigu kaina visą laiką kinta ir tik kartais viršija konkurencingą lygį, mano nuomone, tai vargu ar gali kelti didelių bėdų konkurencijai. Tik tada, kai kaina ilgą laikotarpį yra (arba periodiškai būna) didesnė už lyginamąją kainą, pagal SESV 102 straipsnį tai gali reikšti, kad ta kaina piktnaudžiaujama. Tokios pozicijos laikomasi Sprendime General Motors(50).
109. Pagal tai, kas išdėstyta, kyla klausimas: kokio dydžio turi būti skirtumas ir kiek laiko jis turi trukti, kad pagal SESV 102 straipsnį būtų tikslinga imtis intervencinių veiksmų?
110. Į šį klausimą atsakyti tikrai nelengva. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje labai tikslių atsakymų į šį klausimą nėra. Aiškių modelių negalima rasti ir nacionalinių institucijų praktikoje arba ekonominėje literatūroje(51).
111. Tuo visiškai nereikėtų stebėtis. Iš tikrųjų Vokietijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, jog a priori ir in abstracto neįmanoma nustatyti tikslių slenkstinių ribų, kurias būtų galima taikyti visomis aplinkybėmis. Pagal SESV 102 straipsnį tam tikras kainų skirtumas gali būti daugiau ar mažiau reikšmingas, atsižvelgiant į atitinkamą produktą arba paslaugos ir rinkos savybes.
112. Dėl to norėčiau pridurti du dalykus. Pirma, atsakinga tarnyba, vadovaudamasi SESV 102 straipsniu, turėtų imtis intervencinių veiksmų tik tada, jeigu yra įsitikinusi, kad, nepaisant lyginamosios kainos apskaičiavimo apribojimų ir netikrumo, skirtumas tarp tos kainos ir faktinės kainos yra tokio dydžio, kad beveik nebelieka abejonių, jog antrąja kaina piktnaudžiaujama. Antra, kuo didesnis lyginamosios ir faktinės kainų skirtumas ir kuo ilgesnį laikotarpį tokia didelė kaina taikoma, tuo lengviau tai atsakingai tarnybai turėtų būti įvykdyti įrodinėjimo pareigą(52).
113. Taigi į penktąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip: pažeidžiančiomis SESV 102 straipsnį reikėtų laikyti tik kainas, kurios yra reikšmingai didesnės už lyginamąją kainą ir tokios yra visą laiką.
G. Dėl šeštojo klausimo
114. Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kuo remdamasi kolektyvinio administravimo organizacija gali įrodyti, kad taikomi tarifai sąžiningi.
115. Iš esmės šiuo klausimu Teisingumo Teismo prašoma išsamiau paaiškinti antrąjį teisinės analizės, kurią reikia atlikti pagal SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą, etapą.
116. Kaip jau minėta, to, jog faktinė kaina viršija lyginamąją kainą – net labai, nepakanka, kad ta kaina pagal SESV 102 straipsnį būtų laikoma nesąžininga ar bet kuriuo atveju kad pagal minėtą nuostatą būtų tikslinga imtis intervencinių veiksmų.
117. Didelės kainos savaime nereiškia, kad jomis piktnaudžiaujama. Atvirkščiai, konkurencijos procese jos atlieka svarbią funkciją. JAV Aukščiausiasis Teismas Sprendime Trinko konstatavo: „Vien tai, kad taikomos monopolinės kainos, nėra neteisėta; tai kaip tik svarbus laisvos rinkos sistemos elementas. Galimybė taikyti monopolines kainas – bent trumpą laiką – būtent pirmiausia ir traukia „įžvalgius verslininkus“. Be to, tai skatina rizikuoti, o kartu – inovacijas ir ekonomikos augimą. Norint išsaugoti paskatas diegti naujoves, naudojimasis monopolinėmis teisėmis nebus laikomas neteisėtu, nebent kartu bus nustatyta kitų antikonkurencinių veiksmų požymių“(53).
118. Antrajame analizės etape, mano nuomone, dėmesį reikia sutelkti į dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiklą ir jos ekonominius motyvus. Pirmiausia labai svarbios yra kainodaros politikos objektyviosios priežastys.
119. Teisingumo Teismas Sprendime United Brands ir vėlesnėje savo jurisprudencijoje pažymėjo, kad kaina gali būti nesąžininga „savaime arba palyginti su konkuruojančiais produktais“(54).
120. Kokios šių alternatyvių sąlygų priežastys?(55)
1. Savaime nesąžininga kaina
121. Pirmoji iš šių dviejų sąlygų (kaina nesąžininga savaime) – tai tokie atvejai, kuriais kainos nesąžiningumą galima nustatyti nelyginant su panašiais arba konkuruojančiais produktais. Ypač didelė kaina savaime yra piktnaudžiavimo požymis.
122. Pavyzdžiui, tokios gali būti pirkėjams nustatytos kainos, už kurias jie mainais negauna jokio produkto arba paslaugos. Pavyzdžiui, Sprendime Merci Convenzionali Porto di Genova Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais specialių teisių turinti įmonė yra skatinama, be kita ko, reikalauti užmokesčio už paslaugas, kurių nebuvo prašoma, nesuderinami su (dabartiniu) SESV 102 straipsniu(56). Panašiu atveju Sprendime Grüne Punkt Teisingumo Teismas patvirtino Komisijos sprendimą, kuriame Komisija pripažino, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės teisė reikalauti užmokesčio iš savo sutartinių partnerių už paslaugas, kurių nesuteikė, pažeidžia (dabartinį) SESV 102 straipsnį(57).
123. Prie šių atvejų galima priskirti ir atvejus, kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė nustato ypač didelę kainą, nes iš tikrųjų atitinkamo produkto arba paslaugos nėra suinteresuota parduoti, o siekia kito, konkurencijai priešingo tikslo. Tokia situacija buvo susiklosčiusi sprendimuose General Motors ir British Leyland nagrinėtais atvejais(58). Tais atvejais dominuojančią padėtį užimančios įmonės (automobilių gamintojos) nustatė labai dideles techninės apžiūros ir atitikties pažymų išdavimo kainas. Teisingumo Teismas savo sprendimuose paaiškino, jog automobilių gamintojos taip elgėsi dėl to, kad norėjo neutralizuoti palankesnes kitose Bendrijos teritorijose tuo metu taikytas kainas ir taip apriboti lygiagretų importą į Jungtinę Karalystę. Jokio akivaizdaus pagrįsto ryšio tarp automobilių gamintojų nustatytų kainų ir importuotojams teikiamų paslaugų kiekio ir kokybės nebuvo.
2. Nesąžininga kaina, palyginti su konkuruojančiais produktais
124. Antroji iš šių sąlygų (kaina nesąžininga, palyginti su konkuruojančiais produktais) dažnai atlieka vertinimo lyginant su lyginamąja kaina pagrįstumo patikrinimo funkciją: gali būti svarbių veiksnių, kurie tam tikromis aplinkybėmis buvo pražiūrėti arba į juos sąmoningai neatsižvelgta, nes juos finansiniais rodikliais kiekybiškai įvertinti nelengva.
125. Iš tikrųjų įmonės nustatyta produkto arba paslaugos kaina gali būti didesnė už atsakingos tarnybos (hipotetiniu atveju) apskaičiuotą konkurencingą kainą dėl keleto priežasčių, o šios gali būti teisėtos. Tai reiškia, kad net jeigu rinka būtų konkurencinga, dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikoma kaina turbūt vis tiek neatitiktų lyginamosios kainos, nes įmonės produktų arba paslaugų ekonominė vertė būtų didesnė.
126. Šios didesnės kainos priežastys pirmiausia gali būti susijusios su atitinkamo produkto gamyba ir tiekimu arba atitinkamos paslaugos kūrimu ir teikimu, tačiau taip pat ir su tuo, kiek tas produktas arba paslauga paklausūs tarp vartotojų.
127. Kalbant apie pirmąjį aspektą, norėčiau pabrėžti, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės išlaidos, kurių ji patiria gamindama atitinkamą produktą arba kurdama atitinkamą paslaugą ir juos parduodama, gali būti didesnės už kitų dominuojančios padėties neužimančių arba kitose produktų ar geografinėse rinkose veikiančių įmonių išlaidas. Atsakinga tarnyba turi įvertinti ne tik tiesiogines ir netiesiogines atitinkamo produkto gamybos arba atitinkamos paslaugos kūrimo išlaidas ir kapitalo kainą, bet ir kitų rūšių pridėtines išlaidas (įskaitant, pavyzdžiui, reklamos, mokslo tyrimų ir technologinės plėtros išlaidas ir t. t.)(59). Net jei dominuojančią padėtį užimanti įmonė negali paprastai pagrįsti savo didesnių kainų galbūt neefektyvia ir neekonomiška išlaidų struktūra(60), faktinės tos įmonės patiriamos išlaidos, akivaizdu, šiuo atžvilgiu ypač svarbios. Tam tikro pobūdžio išlaidos, kurias atitinkama įmonė galbūt patiria, ne visada būna iškart akivaizdžios arba lengvai priskiriamos prie atitinkamo tiekiamo produkto arba teikiamos paslaugos (pavyzdžiui, nepavykusio mokslinio tyrimo arba technologinės plėtros išlaidos)(61), tačiau jų nepaisyti vis tiek negalima. Laikantis kitokio požiūrio, kiltų didelė grėsmė stabdyti investicijas ir naujoves.
128. Dėl antrojo aspekto norėčiau pažymėti, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos ekonominė vertė vartotojui gali būti didesnė už lyginamąją kainą. Vėlgi tam gali būti įvairių priežasčių: pavyzdžiui, aptariama prekė arba paslauga gali būti aukštesnės kokybės (arba dėl priežasčių, susijusių su reklama ar investicijomis į prekių ženklą, tik suvokiama kaip tokia). Gali būti, kad kai kurias produkto arba paslaugos savybes vartotojai (arba tam tikra vartotojų grupė) ypač vertina, nepaisant to, kad jos neturi įtakos išlaidoms. Tokiais atvejais vartotojams suteikiama papildoma nauda arba pranašumas yra pateisinama didesnio antkainio priežastis(62). Atsižvelgdamas į tai pažymiu, kad Komisija savo praktikoje, regis, laikosi tokios pačios pozicijos(63).
129. Vis dėlto norėčiau pridurti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju pagrindinis dalykas, atrodo, yra tai, kad licencijų paklausa tarp AKKA / LAA klientų, tokių kaip parduotuvės arba kitos panašios įmonės, yra susijusi su tiesiogine ekonomine nauda, kurią šios gauna iš licencijų. Taigi Latvijoje taikomus didesnius tarifus būtų galima pateisinti, jeigu būtų galima įrodyti, kad nauda, kurią AKKA / LAA klientai gauna atkurdami muzikinius kūrinius, yra didesnė už tokio pat pobūdžio klientų kitose šalyse gaunamą naudą. Pavyzdžiui, negalima atmesti tikimybės, jog dėl skirtingų pirkimo įpročių ir skirtingų kultūrinių tradicijų kai kurių šalių parduotuvės ir kiti komercinę veiklą vykdantys subjektai naudodamiesi tuo, kad jų patalpose viešai atliekami muzikiniai kūriniai, gali savo verslą išplėsti labiau negu kitose šalyse. Tokiomis aplinkybėmis kolektyvinio administravimo organizacijos išduodamų licencijų ekonominė vertė pirmojoje šalyje bus natūraliai didesnė negu kitose šalyse.
130. Sutinku, kad ištirti tokį aspektą gali būti nelengva. Štai kodėl norint nustatyti, ar dvi arba daugiau šalių yra panašios pagal savo ekonominę padėtį, dažnai naudojami kiti rodikliai (tokie kaip piliečių perkamoji galia ir šalių bendrasis vidaus produktas).
131. Apibendrinant pažymėtina, jog tik tada, kai dominuojančią padėtį užimančios įmonės didelės kainos racionaliai ekonomiškai paaiškinti negalima niekaip kitaip, tik tuo, kad įmonė gali ir nori naudotis įtaka rinkoje, net kai tuo piktnaudžiauja, pagal SESV 102 straipsnį galima laikyti, jog tokia kaina piktnaudžiaujama.
3. Įrodinėjimo pareiga
132. Prieš padarydamas išvadą dėl šio aspekto noriu atkreipti dėmesį į paskutinį dalyką. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintai dviejų etapų analizei, kai nagrinėjami SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punkto pažeidimai, taip pat būdingas tam tikras procedūrinis aspektas.
133. Kaip paminėta šios išvados 23 punkte, Teisingumo Teismas iš tikrųjų ne kartą konstatavo, kad jeigu nustatoma, jog kaina viršija lyginamąją kainą, būtent „pati įmonė turi pagrįsti skirtumą nurodydama objektyvius lyginamų produktų arba paslaugų skirtumus“(64).
134. Šį Teisingumo Teismo teiginį, mano nuomone, reikia aiškinti atsižvelgiant į suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią pareiga įrodyti, kad įvykdytos visos SESV 102 straipsnio pažeidimo sąlygos(65), tenka atsakingai tarnybai, tačiau dominuojančią padėtį užimančios įmonės turi turėti galimybę objektyviai pagrįsti savo veiksmus(66).
135. Taigi, kai atsakinga tarnyba pažymi, kad faktinė kaina ir lyginamoji kaina pernelyg daug skiriasi, būtent atitinkama dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi atsakingai tarnybai nurodyti galimas didesnę (iš tikrųjų arba galimai didesnę) kainą pateisinančias priežastis.
136. Tai pagrįstas reikalavimas: tyrimą atliekanti tarnyba dažnai neturi pakankamai informacijos, kad galėtų įvertinti, ar nėra taip, kad kaina, kuri atrodo didesnė už konkurencingą kainą, iš tikrųjų teatspindi didesnę atitinkamo sandorio vertę. Ši informacija gali, be kita ko, apimti informaciją apie dominuojančią padėtį užimančios įmonės išlaidų struktūrą, jos kainodaros politiką, paklausos atitinkamoje rinkoje struktūrą ir pan.
137. Atsakinga tarnyba turi atidžiai ir nešališkai įvertinti atitinkamos įmonės nurodytus dalykus ir tik tada spręsti apie galimą kainos nesąžiningumą.
138. Šiuo atveju tai reiškia, pirma, kad Konkurencijos taryba turėjo pateikti reikiamus teisinius įrodymus, jog AKKA / LAA taikomi tarifai reikšmingai didesni už konkurencingą kainą. Tuo tikslu ši tarnyba turėjo atlikti objektyvų ir nuodugnų tyrimą, per jį atsižvelgti į visus svarbius faktus ir taip nustatyti teisingą lyginamąją kainą.
139. Tada AKKA / LAA turėjo įrodyti, kad taikyti tarifai sąžiningi, nors ir didesni už Konkurencijos tarybos nustatytą lyginamąją kainą. Pavyzdžiui, AKKA / LAA galėjo nurodyti, kokius svarbius veiksnius apskaičiuodama lyginamąją kainą Konkurencijos taryba pražiūrėjo, arba bet kuriuo atveju įrodyti, kad jos klientams teiktos paslaugos ekonominė vertė buvo didesnė už kitose valstybėse narėse kitų panašių įstaigų teikiamų paslaugų vertę.
140. Apibendrindamas siūlau į šeštąjį klausimą atsakyti taip, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali įrodyti, jog praktiškai taikomos kainos yra sąžiningos, remdamasi tuo, kad jos gamybos ir rinkodaros išlaidos yra didesnės arba, bendriau tariant, tuo, kad tiekiamo produkto arba teikiamos paslaugos ekonominė vertė yra didesnė.
H. Dėl septintojo klausimo
141. Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, norint nustatyti, kokią baudą skirti kolektyvinio administravimo organizacijai už ES konkurencijos teisės normų pažeidimą, iš tos įstaigos apyvartos reikėtų atimti autoriams sumokėtą atlyginimą.
142. Šiuo klausimu sutinku su Ispanijos vyriausybe ir Komisija: nematau priežasčių, dėl kurių autoriams sumokėtą atlyginimą reikėtų atimti iš apyvartos, pagal kurią apskaičiuojama, kokią baudą skirti kolektyvinio administravimo organizacijai.
143. Keliuose sprendimuose – vėlgi paminėtinas neseniai priimtas Sprendimas OSA(67) – Teisingumo Teismas konstatavo, kad kolektyvinio administravimo organizacijas pagal ES konkurencijos teisės normas reikėtų laikyti įmonėmis. Šių įmonių „bendra apyvarta“ – ji, be kita ko, paminėta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje ir Komisijos gairėse(68) – apima autorinį atlyginimą atitinkančią tarifų dalį. Tai, kad ta dalis paskui sumokama autoriams, neturi reikšmės. Šiuo atžvilgiu autoriams sumokėtą atlyginimą galima laikyti kolektyvinio administravimo organizacijos išlaidomis.
144. Juk jei būtų laikoma, kad atitinkamą apyvartą sudaro tik dalis pajamų, kurias kolektyvinio administravimo organizacija gali pasilikti, bauda būtų palyginti nedidelė. Dėl to gali kilti abejonių, ar bauda būtų pakankamai atgrasanti, proporcinga vartotojams padarytai žalai ir, palyginti su kitoms įmonėms, padariusioms panašių ES konkurencijos teisės normų pažeidimų, skirtomis baudomis, sąžininga.
IV. Išvada
145. Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui į Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
– pagal SESV 102 straipsnį galima laikyti, kad kolektyvinio administravimo organizacijos, kuriai pavesta surinkti atlygį ir už užsienio autorių kūrinius, veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą,
– tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, iš principo tinka lyginti atitinkamoje rinkoje ir kitose rinkose taikomus tarifus. Tačiau nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, turi pats patikrinti, ar palyginimas atliktas tinkamai ir ar jis pakankamas,
– lyginant įvairių kolektyvinio administravimo organizacijų taikomus tarifus bendruoju vidaus produktu grindžiamą PPP indeksą gali būti tinkama naudoti, tačiau ar ta priemonė pakankama, priklauso nuo to, ar atsižvelgiama ir į kitus veiksnius, kurie gali turėti įtakos galutinei produkto arba paslaugos kainai tam tikroje šalyje,
– įvairių administravimo organizacijų taikomus tarifus reikėtų lyginti pagal kiekvieną atitinkamą rinką,
– pernelyg didelėmis kainomis galima laikyti tik kainas, kurios yra reikšmingai didesnės už lyginamąją kainą ir tokios yra visą laiką,
– dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali įrodyti, jog praktiškai taikomos kainos yra sąžiningos, remdamasi tuo, kad jos gamybos ir rinkodaros išlaidos yra didesnės arba, bendriau tariant, tuo, kad tiekiamo produkto arba teikiamos paslaugos ekonominė vertė yra didesnė,
– norint nustatyti, kokią baudą skirti kolektyvinio administravimo organizacijai už ES konkurencijos teisės normų pažeidimą, iš tos įstaigos apyvartos autoriams sumokėto atlyginimo atimti nereikėtų.