Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,
pateikta 2024 m. birželio 6 d.(1)
Byla C‑255/22 P
Orlen S.A., buvusi – Polski Koncern Naftowy Orlen S. A., buvusi Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo S. A.
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – SESV 102 straipsnis – EEE susitarimo 54 straipsnis – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkos – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalis – Komisijos sprendimas, kuriuo įmonės pasiūlyti individualūs įsipareigojimai pripažįstami privalomais – Ieškinys dėl panaikinimo – Įsipareigojimų tinkamumas atsižvelgiant į prieštaravimo pareiškime iškeltas konkurencijos problemas – Sąjungos teismo vykdomos kontrolės pobūdis – Komisijos atsisakymas reikalauti įsipareigojimų dėl tam tikrų iš pradžių nustatytų problemų – Pareiga motyvuoti – Sąjungos energetikos politikos tikslai – SESV 194 straipsnis – Energetinio solidarumo principas – Taikymas“
I. Įvadas
1. Šiuo apeliaciniu skundu S.A. (toliau – Orlen arba apeliantė), Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo S.A. teisių perėmėja, prašo panaikinti 2022 m. vasario 2 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo / Komisija (Gazprom įsipareigojimai) (T‑616/18, EU:T:2022:43; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2018 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimo C(2018) 3106 final dėl procedūros pagal SESV 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (byla AT.39816 – Gamintojų grandies dujų tiekimas Vidurio ir Rytų Europoje)(2) panaikinimo (toliau – ginčijamas sprendimas). Šiuo sprendimu Gazprom PJSC ir Gazprom export LLC (toliau kartu – Gazprom) pasiūlyti įsipareigojimai pripažinti privalomais ir užbaigta Komisijos vykdyta administracinė procedūra, per kurią Komisija, atsižvelgdama į SESV 102 straipsnyje numatytą draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, išnagrinėjo tam tikrų Gazprom veiksmų, turinčių įtakos dujų sektoriui kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse (toliau – VREV), būtent Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, atitiktį.
2. Tuo pat metu Overgas Inc., įstojusi į bylą šalis pirmojoje instancijoje, palaikanti Orlen reikalavimus (toliau – įstojusi į bylą šalis ir priešpriešinį apeliacinį skundą pateikusi šalis), pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriuo taip pat prašė panaikinti skundžiamą sprendimą.
3. Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę išplėtoti savo jurisprudenciją, susijusią su ginčais dėl sprendimų, kuriais įmonių įsipareigojimai pripažįstami privalomais pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 9 straipsnį(3). Nors šioje byloje kyla jau žinoma problema – Teisingumo Teismo atliekamos Komisijos sprendimų, priimtų konkurencijos teisės srityje ir, be kita ko, pagal šį 9 straipsnį, teisminės kontrolės atsižvelgiant į proporcingumo principą problema, joje taip pat kyla naujų klausimų: pirma, pagal minėtą 9 straipsnį priimto sprendimo atitikties SESV 194 straipsnyje įtvirtintam energetinio solidarumo principui klausimas ir, antra, procedūrinių taisyklių, kuriomis reglamentuojamas prieštaravimo pareiškimo turinys, be kita ko, dėl vieno ar kelių prieštaravimų atsisakymo per procedūrą, per kurią priimamas sprendimas pagal tą patį 9 straipsnį, galimo nemotyvavimo, klausimas.
4. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus analizuojama apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečia dalis ir apeliacinio skundo antrasis bei trečiasis pagrindai, kurie iš esmės susiję su dviem minėtomis problemomis. Šioje išvadoje taip pat bus pateikti keli patikslinimai dėl „akivaizdžios vertinimo klaidos“ sąvokos, su kuria daugiausia susijusi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis ir priešpriešinio apeliacinio skundo antrasis pagrindas, išaiškinimo.
II. Teisinis pagrindas
5. Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio „Įsipareigojimai“ 1 dalyje nustatyta:
„Jei Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo savo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali padaryti šiuos įsipareigojimus privalomus įmonėms. Toks sprendimas priimamas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad tolesniems Komisijos veiksmams nebėra pagrindo.“
III. Ginčo aplinkybės
6. Ginčo aplinkybės ir ginčijamo sprendimo turinys išdėstyti skundžiamo sprendimo 1–36 punktuose ir šios ribotos išvados tikslais juos galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
A. Administracinė procedūra
7. 2011–2015 m. Komisija ėmėsi kelių priemonių, kad ištirtų dujų rinkų veikimą Vidurio ir Rytų Europoje. Konkrečiai kalbant, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsniais, ji skyrė prašymus pateikti informacijos įvairiems rinkos dalyviams, be kita ko, Gazprom ir kai kuriems jos klientams, įskaitant apeliantę, ir 2011 m. atliko patikrinimus, taip pat ir apeliantės patalpose(4).
8. Dėl to 2012 m. rugpjūčio 31 d. Komisija oficialiai pradėjo procedūrą, kad, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalimi ir Reglamento (EB) Nr. 773/2004(5) 2 straipsniu, priimtų sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 III skyrių.
9. 2015 m. balandžio 22 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 773/2004 10 straipsniu, išsiuntė Gazprom prieštaravimo pareiškimą (toliau – PP), jame padarė preliminarią išvadą, kad Gazprom užėmė dominuojančią padėtį didmeninio dujų tiekimo atitinkamų VREV nacionalinėse rinkose ir kad ji piktnaudžiauja šia padėtimi, nes, siekdama suskaidyti ir atskirti šias rinkas ir taip užkirsti kelią laisvam dujų judėjimui, vykdo antikonkurencinę strategiją, taip pažeisdama SESV 102 straipsnį.
10. Komisijos teigimu, Gazprom strategija apėmė tris antikonkurencinių veiksmų, turinčių įtakos jos klientams atitinkamose VREV ir šių klientų su ja sudarytoms sutartims, grupes.
11. Pirma, dujų tiekimo sutartyse su didmenininkais ir tam tikrais pramoniniais klientais atitinkamose VREV Gazprom nustatė teritorinius apribojimus, kylančius iš sutarties sąlygų, draudžiančių eksportą iš tiekimo teritorijos arba įpareigojančių naudoti patiektas dujas tam tikroje teritorijoje. Be to, Gazprom taikė kitas priemones, kuriomis užkertamas kelias dujų judėjimui tarp valstybių.
12. Antra, šie teritoriniai apribojimai leido Gazprom taikyti nesąžiningą kainų nustatymo politiką penkiose iš atitinkamų VREV, t. y. Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje, nustatant pernelyg dideles kainas, nes jos buvo gerokai didesnės nei Gazprom sąnaudos arba tam tikros kainos, kurios laikomos referencinėmis.
13. Trečia, kiek tai susiję su Bulgarija ir Lenkija, Gazprom susiejo dujų tiekimą su sąlyga, kad didmenininkai suteiks tam tikrų garantijų dėl dujų perdavimo infrastruktūros. Šios garantijos buvo susijusios, pirma, su Bulgarijos didmenininko investicijomis į South Stream dujotiekio projektą ir, antra, su Lenkijos didmenininko, t. y. apeliantės, sutikimu, kad Gazprom sustiprintų Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos (vieno iš pagrindinių tranzitinių dujotiekių Lenkijoje) valdymo kontrolę (toliau – prieštaravimai Yamal).
14. 2015 m. rugsėjo 29 d. Gazprom atsakė į PP ir ginčijo Komisijos iškeltas konkurencijos problemas, o vėliau, remdamasi Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsniu, 2015 m. gruodžio 15 d. posėdyje buvo išklausyta žodžiu. 2017 m. vasario 14 d. Gazprom, toliau ginčydama PP iškeltas konkurencijos problemas, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu pateikė oficialų įsipareigojimų projektą (toliau – pirminiai įsipareigojimai), prieš tai pateikusi neoficialius pasiūlymus dėl įsipareigojimų.
15. 2017 m. kovo 16 d. Komisija, siekdama gauti suinteresuotųjų šalių pastabas dėl pirminių įsipareigojimų, paskelbė komunikatą pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį, jame pateikė bylos AT.39816 santrauką ir išdėstė pirminių įsipareigojimų turinio esmę.
16. 2018 m. kovo 15 d., gavusi nekonfidencialias suinteresuotųjų šalių pastabų dėl pirminių įsipareigojimų versijas, Gazprom pateikė iš dalies pakeistą įsipareigojimų projektą (toliau – galutiniai įsipareigojimai).
17. 2018 m. gegužės 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, prie kurio buvo pridėti galutiniai įsipareigojimai. Šiuo sprendimu ji patvirtino ir pripažino šiuos įsipareigojimus privalomais, taip pat užbaigė administracinę procedūrą, padariusi išvadą, kad nebėra pagrindo imtis veiksmų dėl PP iš pradžių nurodyto galimo piktnaudžiavimo.
B. Dėl ginčijamo sprendimo
18. Ginčijamame sprendime Komisija pirmiausia preliminariai įvertino Gazprom veiksmus, o tada išdėstė pirminius įsipareigojimus, rinkos tyrimo rezultatus ir galutinius įsipareigojimus. Tada ji pateikė galutinių įsipareigojimų vertinimą ir nurodė priežastis, dėl kurių manė, kad, atsižvelgiant į konkurencijos problemas, šie įsipareigojimai yra tinkami.
1. Dėl nagrinėjamų veiksmų išankstinio vertinimo
19. Pirma, kiek tai susiję su išankstiniu nagrinėjamų veiksmų vertinimu, ginčijamo sprendimo 4 skirsnyje Komisija atitinkamas rinkas apibrėžė kaip nacionalines didmeninio gamintojų grandies dujų tiekimo rinkas. Šiuo klausimu ji taip pat konstatavo, kad Gazprom užima dominuojančią padėtį atitinkamose aptariamų VREV rinkose.
20. Komisijos teigimu, Gazprom, pažeisdama SESV 102 straipsnį, galbūt piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kai taikė antikonkurencinę strategiją, kuria buvo siekiama užkirsti kelią laisvam dujų judėjimui atitinkamose VREV ir taip izoliuoti atitinkamas šių šalių rinkas. Konkrečiai kalbant, ji nusprendė, kad ši strategija apėmė tris antikonkurencinių veiksmų grupes, kurios iš esmės atitinka PP iškeltas konkurencijos problemas(6).
21. Dėl prieštaravimų Yamal pažymėtina, kad nors vykdant rinkos tyrimą kai kurios suinteresuotosios šalys teigė, jog nėra įsipareigojimų, kuriais būtų pašalinti šie prieštaravimai, ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad, atlikus išsamesnį tyrimą, jos iškeltos pirminės konkurencijos problemos nepasitvirtino. Viena vertus, ji nurodė, jog Lenkijos energetikos reguliavimo tarnyba padarė išvadą, kad nepriklausoma Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos sistemos operatorė, kontroliuodama sprendimus dėl investicijų į šią atkarpą ir jų įgyvendinimą, turėjo lemiamą balsą ir kad Gazprom negalėjo blokuoti sprendimų dėl šio dujotiekio. Kita vertus, Komisija pažymėjo tarpvyriausybinį Lenkijos dujų sektoriuje veikiančių šalių santykių pobūdį, be kita ko, kiek tai susiję su Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos tiesimu ir valdymu, ir padarė išvadą, kad ši aplinkybė iš esmės galėjo lemti atitinkamų šalių elgesį.
2. Dėl galutinių įsipareigojimų turinio
22. Antra, prie ginčijamo sprendimo pridėtų galutinių įsipareigojimų, kuriais siekiama atsižvelgti į Komisijos iškeltas konkurencijos problemas, turinį galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
23. Pirma, dėl įsipareigojimų, kuriais siekiama atsižvelgti į problemas dėl teritorinių apribojimų, reikia pažymėti, kad Gazprom pirmiausia iš esmės įsipareigojo panaikinti visas su atitinkamose VREV įsteigtais klientais sudarytų dujų tiekimo sutarčių sąlygas, pagal kurias tiesiogiai ar netiesiogiai draudžiamas laisvas dujų judėjimas šių šalių regione arba jam sudaromos kliūtys. Be to, siekdama užtikrinti dujų judėjimą tarp, viena vertus, Bulgarijos ir Baltijos šalių ir, kita vertus, kitų atitinkamų VREV, nepaisant to, kad pirmųjų šalių infrastruktūra yra izoliuota, Gazprom įsipareigojo imtis tam tikrų priemonių, kad suteiktų atitinkamiems klientams galimybę prašyti, kad visas pagal sutartis sulygtas dujų kiekis, tiekiamas į tam tikrus pristatymo punktus Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, arba jo dalis būtų pristatomi į kitą pristatymo punktą Bulgarijoje arba Baltijos šalyse. Po atlikto rinkos tyrimo Gazprom galutiniuose įsipareigojimuose, be kita ko, sustiprino savo pasiūlymą dėl pristatymo vietų pakeitimo.
24. Antra, kiek tai susiję su įsipareigojimais dėl su kainų nustatymu susijusių nuogąstavimų, Gazprom įsipareigojo įtraukti naujas nuostatas arba prireikus pakeisti sutartyse su atitinkamais klientais Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje jau numatytas nuostatas.
25. Trečia, kiek tai susiję su įsipareigojimais dėl konkurencijos problemų, susijusių su dujų tiekimo už tam tikrą kainą susiejimu su sąlyga, kad Bulgarijos didmenininkė turi garantuoti investicijas į South Stream dujotiekio projektą, Gazprom įsipareigojo leisti šiame projekte dalyvaujantiems Bulgarijos partneriams pasitraukti iš jo, nereikalauti patraukti jų civilinėn atsakomybėn, taip pat nereikalauti grąžinti dujų kainoms taikytų nuolaidų, kurias ji suteikė už dalyvavimą minėtame projekte.
3. Dėl galutinių įsipareigojimų įvertinimo ir įgyvendinimo
26. Galiausiai, trečia, kiek tai susiję su ginčijamame sprendime nurodytų galutinių įsipareigojimų įvertinimu ir įgyvendinimu, Komisija iš esmės padarė išvadą, kad galutiniai įsipareigojimai yra veiksmingi, būtini ir kad jie nėra neproporcingi siekiant išspręsti jos iškeltas konkurencijos problemas, taip pat nurodė, kad šiuo klausimu atsižvelgė į pokyčius dujų rinkose, įvykusius nuo to laiko, kai buvo išsiųstas P. Taigi Komisija nusprendė pripažinti galutinius įsipareigojimus privalomais pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį.
C. Dėl skundo, susijusio su prieštaravimais Yamal
27. Vykstant Komisijos pradėtai administracinei procedūrai, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, 2017 m. kovo 9 d. apeliantė pagal Reglamento Nr. 773/2004 5 straipsnį pateikė skundą dėl galimo Gazprom piktnaudžiavimo(7). Šie veiksmai, kurie iš esmės atitinka PP jau nurodytas konkurencijos problemas, apėmė, be kita ko, galimą Gazprom piktnaudžiavimą dėl Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos.
28. Manydama, kad ginčijamame sprendime atsakyta į apeliantės susirūpinimą ir kad šiame sprendime atsižvelgta į jos pastabas, pateiktas per rinkos tyrimą byloje AT.40497, 2019 m. balandžio 17 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2019) 3003 final dėl skundo atmetimo (byla AT.40497 – Dujų kaina Lenkijoje).
29. 2019 m. birželio 25 d. apeliantė Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo atmesti jos skundą; jis buvo užregistruotas suteikiant bylos numerį T‑399/19.
IV. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
30. 2018 m. spalio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį, kuriuo apeliantė prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Grįsdama savo reikalavimus ji nurodė šešis pagrindus, iš jų trys pirmieji buvo grindžiami Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai pritarė nepakankamiems ir netinkamiems galutiniams įsipareigojimams, o ieškinio ketvirtasis pagrindas buvo grindžiamas SESV 194 straipsnio 1 dalies, siejamos su SESV 7 straipsniu, pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas prieštarauja Sąjungos energetikos politikos tikslams ir Komisija neatsižvelgė į neigiamą šio sprendimo poveikį Europos dujų tiekimo rinkai. Ieškinio penktasis pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad Komisija diskriminavo veiklą Vakarų Europos valstybėse narėse ir atitinkamose VREV vykdančius Gazprom klientus. Ieškinio šeštasis pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio tikslą ir savo įgaliojimų ribas vykdydama administracinę procedūrą.
31. 2022 m. vasario 2 d. Bendrasis Teismas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atmetė visus šiuos pagrindus, taigi ir visą ieškinį dėl panaikinimo.
V. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
32. 2022 m. balandžio 8 d. apeliantė pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Ji prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo sprendimą, ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi šioje instancijoje ir Bendrajame Teisme išlaidas.
33. Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pažeidimu, antra, energetinio solidarumo principo, įtvirtinto SESV 194 straipsnyje, siejamame su to reglamento 9 straipsniu, pažeidimu, trečia, minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino sąvoką „akivaizdi vertinimo klaida“, kai nagrinėjo Komisijos atliktą sudėtingų ekonominių ir techninių klausimų, susijusių su įsipareigojimų tinkamumo analize, vertinimą, ir, ketvirta, to paties reglamento 9 straipsnio 2 dalies pažeidimu, dėl kurio Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos dėl įsipareigojimų tinkamumo.
34. Komisija, palaikoma Gazprom, savo ruožtu prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Overgas ir Lenkijos Respublika prašo Teisingumo Teismo patenkinti apeliacinį skundą.
35. 2022 m. rugpjūčio 3 d. Overgas pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Komisija, palaikoma Gazprom, prašo Teisingumo Teismo atmesti priešpriešinį apeliacinį skundą ir priteisti iš Overgas su šiuo apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas. Savo ruožtu apeliantė prašo Teisingumo Teismo patenkinti priešpriešinio apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą ir panaikinti skundžiamą sprendimą.
VI. Analizė
36. Šioje byloje iš esmės keliama Komisijos konkurencijos teisės srityje priimtų sprendimų, visų pirma sprendimų, priimtų pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, teisminės kontrolės problema. Konkrečiai kalbant, nagrinėdamas apeliacinio skundo ir priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindus, Teisingumo Teismas turės priimti sprendimą dėl trijų pagrindinių klausimų:
– pirmasis susijęs su energetinio solidarumo principo, įtvirtinto SESV 194 straipsnyje, sąsaja su sprendimu, priimtu pagal šio reglamento 9 straipsnį, siekiant spręsti problemas, siejamas su SESV 102 straipsnio pažeidimu (B),
– antrasis susijęs su PP procedūriniu vertinimu vykstant procedūrai, numatytai minėto reglamento 9 straipsnyje, pagal kurį jo iš esmės nereikalaujama (C),
– trečiasis susijęs su Sąjungos teismo vykdomos Komisijos sprendimų, priimtų remiantis to paties reglamento 9 straipsniu(8), teisminės kontrolės intensyvumu ir atitinkamai su akivaizdžios vertinimo klaidos sąvokos aiškinimu (D).
37. Prieš pradėdamas dviejų pirmųjų klausimų, dėl kurių teikiama ši tikslinė išvada(9), analizę, manau, kad būtų naudinga trumpai priminti teisinį pagrindą, kuriuo grindžiama pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimtų sprendimų teisminė kontrolė, ir pateikti toliau išdėstytas įžangines pastabas (A).
A. Įžanginės pastabos
38. Pirmiausia reikėtų priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatytas mechanizmas sukurtas remiantis proceso ekonomiškumo sumetimais ir juo siekiama užtikrinti veiksmingą konkurencijos taisyklių taikymą, priimant greitesnį sprendimą Komisijos nustatytoms konkurencijos problemoms pašalinti, užuot ėmusis formalios pažeidimo konstatavimo procedūros(10). Taigi, priešingai sprendimams, priimamiems pagal šio reglamento 7 straipsnį (jais siekiama nutraukti konstatuotą pažeidimą), per šio reglamento 9 straipsnyje reglamentuojamą procedūrą Komisija atleidžiama nuo pareigos konstatuoti ir kvalifikuoti pažeidimą ir jos vaidmuo apsiriboja susijusių įmonių pasiūlytų įsipareigojimų patikrinimu ir galimu priėmimu, atsižvelgiant į jos pirminiame vertinime nustatytas konkurencijos problemas ir siekiamus tikslus(11).
39. Antra, reikia pabrėžti, kad Komisija, priimdama įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, turi plačią diskreciją, nes ji turi atlikti perspektyvinę analizę, kurią atliekant reikia atsižvelgti į daug ekonominių veiksnių, siekiant įvertinti atitinkamos įmonės pasiūlytų įsipareigojimų tinkamumą(12). Taigi tinkamas kriterijus, atsižvelgiant į problemas, kurias Komisija iškėlė atlikdama preliminarų vertinimą, yra tas, ar įsipareigojimai yra pakankami tam, kad būtų tinkamai atsižvelgta į šias problemas, ir Komisija neprivalo pati ieškoti mažiau griežtų ar nuosaikesnių išeičių nei jai pasiūlyti įsipareigojimai(13).
40. Trečia, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su teisminės kontrolės šioje srityje pobūdžiu ir apimtimi, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad aplinkybė, jog Komisija, taikydama konkurencijos taisykles ir visų pirma Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, turi vertinimo laisvę ekonominėje srityje, pateisina tai, kad Sąjungos teismas, vykdydamas Komisijos sprendimo dėl įsipareigojimų kontrolę, tik patikrintų, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida(14). Tai reiškia, kad vykdydamas tokių sudėtingų ekonominių aplinkybių kontrolę Sąjungos teismas negali Komisijos ekonominio vertinimo pakeisti savuoju, pateikdamas savo atliktą sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimą(15).
41. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs dėl sričių, kuriose reikia atlikti sudėtingus vertinimus, pavyzdžiui, konkurencijos teisės, Komisijos turima diskrecija nereiškia, kad Sąjungos teismas turi susilaikyti nuo Komisijos pateikto ekonominio pobūdžio sąvokų aiškinimo kontrolės(16). Remiantis iš šios Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylančiais principais, Sąjungos teismas turi, be kita ko, patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį tikslumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingas aplinkybes, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas(17).
42. Darytina išvada, kad Komisijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimtų sprendimų teisminė kontrolė grindžiama Sąjungos teismo atliekama įsipareigojimų pakankamumo, kad būtų tinkamai išspręstos Komisijos nustatytos konkurencijos problemos, patikra, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, t. y. į konkurencijos problemų rimtumą, jų mastą ir trečiųjų asmenų interesus(18).
43. Galiausiai, ketvirta, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija šioje srityje yra palyginti ribota(19) ir daugiausia susijusi su įsipareigojimų tinkamumo ir pakankamumo analize, visų pirma atsižvelgiant į proporcingumo principą(20), taip pat su atsižvelgimu į trečiųjų šalių interesus ir jų apsauga Komisijai patvirtinant įsipareigojimus(21).
B. Dėl energetinio solidarumo principo, įtvirtinto SESV 194 straipsnyje, sąsajos su sprendimu, priimtu pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečia dalis ir antrasis pagrindas)
44. Tiek apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje, tiek antrajame pagrinde, kuriuos reikia nagrinėti kartu, apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis padarė teisės klaidą, tikrindamas Komisijos atliktą įsipareigojimų tinkamumo vertinimą, nes neatsižvelgė į SESV 194 straipsniu siekiamus tikslus, įskaitant, be kita ko, energetinio solidarumo principą.
45. Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija, klaidingai išaiškino SESV 194 straipsnį ir kad toks išaiškinimas prieštarauja išaiškinimui, kurį Teisingumo Teismas pateikė 2021 m. liepos 15 d. Sprendime Vokietija / Lenkija (C‑848/19 P, EU:C:2021:598; toliau – Sprendimas Vokietija / Lenkija), todėl ši nuostata taptų visiškai neveiksminga, atsižvelgiant į Komisijos veiksmus, kuriais siekiama įgyvendinti ir konkurencijos teisės tikslus, suprantamus plačiai, ir tikslus, susijusius su tinkamu Sąjungos energetikos rinkos veikimu.
46. Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar taip pasielgęs Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kaip teigia apeliantė. Prieš pateikiant nuomonę dėl Bendrojo Teismo atliktos analizės, man atrodo naudinga pateikti kelias įžangines pastabas dėl SESV 194 straipsnio ir dėl šios nuostatos sąveikos su konkurencijos teisės analize, kurią Komisija turi atlikti pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį.
1. Dėl energetinio solidarumo principo ir jo sąveikos su konkurencijos teise
47. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 7 straipsnį Sąjunga turi užtikrinti savo politikos krypčių ir veiksmų suderinimą atsižvelgdama į visus savo tikslus ir vadovaudamasi kompetencijos suteikimo principu.
48. Pirma, dėl SESV 194 straipsnio reikia pažymėti, kad šio straipsnio 1 dalyje išvardyti pagrindiniai Sąjungos energetikos politikos tikslai, tarp jų – energetinio solidarumo tikslas(22). Šiuo klausimu iš Sprendimo Vokietija / Lenkija matyti, kad energetinio solidarumo principas yra visų SESV 194 straipsnio 1 dalies a–d punktuose išvardytų tikslų, kuriuos siekiama įgyvendinti Sąjungos energetikos politika, sugrupuojant šiuos tikslus ir užtikrinant jų tarpusavio darną, pagrindas ir juos apima(23) ir kad Sąjungos institucijų, įskaitant Komisijos, įgyvendinant šią politiką priimti aktai turi būti aiškinami ir jų teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į energetinio solidarumo principą(24).
49. To sprendimo 69 punkte Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad „Sąjungos institucijos ir valstybės narės, kurdamos vidaus rinką, visų pirma gamtinių dujų, ir jai veikiant, taip pat užtikrindamos energijos tiekimo saugumą Sąjungoje, turi atsižvelgti į energetinio solidarumo principą, numatytą SESV 194 straipsnyje, o tai reiškia ne tik susidorojimą su ekstremaliomis situacijomis, kai jos susidaro, bet ir priemonių krizių situacijoms išvengti ėmimąsi. Tam būtina įvertinti riziką valstybių narių ir Sąjungos energetiniams interesams, visų pirma, energijos tiekimo saugumui.“
50. Antra, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad į tikslus, kurių siekiama kitomis SESV nuostatomis, turi būti atsižvelgta taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, jei to reikia pagal aplinkybes. Taigi atliekant konkurencijos analizę reikia atsižvelgti į kontekstą ir išnagrinėti poveikį vertinant konkurencijos ribojimą, atsižvelgiant į realias rinkos veikimo sąlygas ir turint omenyje visus šiuo klausimu reikšmingus veiksnius(25).
51. Trečia, kiek tai susiję su procedūra, kurios reikia laikytis taikant Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, negalima atmesti galimybės, kad, atlikdama preliminarų vertinimą ir kai to reikia pagal bylos aplinkybes, Komisija turi atsižvelgti į kitomis SESV nuostatomis siekiamus tikslus ir preliminariai nuspręsti, kad konkurencijos taisyklės nepažeistos(26).
52. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma patvirtinti, ar taip yra ir tuo atveju, kai Komisija nagrinėja įsipareigojimus, o ne kai konstatuojamas konkurencijos teisės požiūriu problemiškas elgesys, ir kaip reikia atsižvelgti į aspektus, nesusijusius su konkurencijos teise, kaip nagrinėjamu atveju – į SESV 194 straipsniu siekiamus principus ir tikslus, kai Komisija atlieka analizę dėl įsipareigojimų priėmimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį.
2. Dėl atsižvelgimo į SESV 194 straipsnį priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį
53. Pirma, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su teismine įsipareigojimų kontrole, Bendrasis Teismas vadovavosi klasikiniu vertinimo modeliu, kylančiu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, aprašytos šios išvados 40–42 punktuose, ir skundžiamo sprendimo 420 punkte priminė, kad Komisijos vaidmuo (ir juo labiau Sąjungos teismo vaidmuo nagrinėjant akivaizdžią vertinimo klaidą) yra užtikrinti, kad įsipareigojimai būtų pakankami siekiant tinkamai atsižvelgti į konkurencijos problemas, turint omenyje bylos aplinkybes, t. y. šių problemų rimtumą, apimtį ir trečiųjų asmenų interesus(27).
54. Antra, nors skundžiamo sprendimo 420 punkte Bendrasis Teismas, analizuodamas Gazprom prisiimtus įsipareigojimus, aiškiai nenurodė energetinio saugumo principo, jis aiškiai pažymėjo, kad įsipareigojimai, prisiimti po Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi grindžiamos procedūros, negali lemti „rezultat[o,] prieštarauja[nčio] specialioms sutarčių nuostatoms“(28). Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas, viena vertus, taip pat nusprendė, kad Komisijos diskreciją riboja pareiga veikti laikantis SESV nuostatų ir bendrųjų Sąjungos teisės principų, ir, kita vertus, pripažino Komisijos kompetenciją tikrinti, ar pačiais įsipareigojimais nepažeidžiamos kitos Sutarties nuostatos, įskaitant SESV 194 straipsnio 1 dalį.
55. Trečia, reikia pripažinti, kad skundžiamo sprendimo 422 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl to, kad Komisija nusprendė, jog Gazprom prisiimti įsipareigojimai yra pakankami ir tinkami atsižvelgiant į nustatytas konkurencijos problemas, ji, „siekdama atsižvelgti į ES energetikos politikos tikslus, neprivalėjo toliau tirti Gazprom veiksmų ar reikalauti, kad pastaroji prisiimtų labiau suvaržančių įsipareigojimų“. Taigi šis teismas šioje byloje padarė išvadą, kad „galimas atsižvelgimas į šiuos tikslus taikant Sąjungos konkurencijos taisykles negali pateisinti tokių pozityvių įpareigojimų nustatymo Komisijai“.
56. Pritariu tokiai pozicijai.
57. Aplinkybė, kad Komisijos diskreciją riboja jos pareiga veikti laikantis Sutarčių nuostatų, iš esmės reiškia šios institucijos pareigą, kai ji veikia pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą, patikrinti, ar įsipareigojimai, kuriuos ji ketina patvirtinti ir kuriuos ji laiko galinčiais tinkamai spręsti Komisijos iškeltas konkurencijos problemas, negali pažeisti kitų SESV nuostatų, įskaitant (šiuo atveju) SESV 194 straipsnį.
58. Tai reiškia, kad Komisija negalėjo patvirtinti įsipareigojimų, kuriais galėtų būti pažeistas SESV 194 straipsnis ir taip pakenkta energetinio solidarumo principo arba Sąjungos energijos tiekimo saugumo tikslams, nepaisydama to, kad šie įsipareigojimai gali išspręsti Komisijos nustatytas konkurencijos problemas atitinkamoje rinkoje(29). Vis dėlto tai nereiškia, kad Komisija, veikdama kaip konkurencijos reguliavimo institucija per Reglamente Nr. 1/2003 numatytą procedūrą, būtų įgaliota nustatyti įsipareigojimus, nepriklausančius nuo tų, kuriais siekiama išspręsti jai atliekant tyrimą konstatuotas problemas, ir viršijančius tas priemones (ir kurie būtų grindžiami ne konkurencijos teisės politika), ir tuo remdamasi galėtų reikalauti labiau suvaržančių įsipareigojimų.
59. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 422 punkte atsisakė Komisijos energetinio solidarumo principo taikymą prilyginti jai priskirtinų pozityvių įpareigojimų, kuriais peržengiamos bendrovei Gazprom pateiktų prieštaravimų ribos, arba griežtesnių įpareigojimų nustatymui.
60. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tiek apeliaciniame skunde, tiek per teismo posėdį pripažinusi, jog energetinio solidarumo principas neturėtų būti prilygintas pozityvių įpareigojimų, viršijančių Komisijos įgaliojimų konkurencijos politikos srityje ribas, nustatymui, apeliantė, atrodo, neginčija skundžiamo sprendimo 422 punkte Bendrojo Teismo pateiktos pozicijos. Nors apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Komisija, tiek Bendrasis Teismas neatsižvelgė į SESV 194 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą energetinio solidarumo principą, ji aiškiai nenurodo, kaip ginčijamu sprendimu arba skundžiamu sprendimu pažeidžiami konkretūs Sąjungos energetikos politikos tikslai ar kaip įsipareigojimais pažeidžiama ši nuostata, arba kaip jie patys prieštarauja energetinio saugumo principui. Ši šalis tik primena šio principo svarbą ir konstatuoja, kad Komisija ir Bendrasis Teismas, nagrinėdami Gazprom prisiimtus įsipareigojimus, privalėjo į jį atsižvelgti, tačiau negalėjo nustatyti analizės pagrindo ir tikslaus aiškinimo, kurį Komisija turėjo pateikti, ir kaip būtų buvę galima padaryti kitokią išvadą, nei padarė Komisija ar Bendrasis Teismas.
61. Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 423 ir 424 punktuose konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas ir šie įsipareigojimai nedraudžia, kad Sąjungos institucijos ar valstybės narės kitais būdais spręstų apeliantės nustatytas problemas(30). Iš tikrųjų niekas nekliudo Sąjungos ar nacionalinėms reguliavimo institucijoms, kurios, beje, energetikos politikos srityje turi Komisijos įgaliojimams lygiagrečią kompetenciją ir todėl paprastai gali geriausiai imtis veiksmų tam, kad pakeistų šio sektoriaus reguliavimą arba prireikus užtikrintų, kad būtų laikomasi energetikos srityje taikomų konkrečių teisės aktų(31).
62. Galiausiai, ketvirta, tiek, kiek apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nenubaudė Komisijos už tai, kad ši nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą dėl jo atitikties SESV 194 straipsnio 1 daliai, šį argumentą taip pat reikia atmesti. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantė, tai, kad Komisija aiškiai nesirėmė SESV 194 straipsniu ir šia nuostata siekiamais tikslais, negali būti aiškinama kaip šios institucijos atsisakymas atsižvelgti į energetikos sritį ar neatsižvelgimas į ją. Kaip skundžiamo sprendimo 427 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, negalima tikėtis, kad Komisija kaskart nurodys motyvus, dėl kurių sprendimas atitinka visas konkrečias Sutarčių nuostatas, kurios, nors ir nėra nagrinėjamo akto teisinis pagrindas, gali būti susijusios su šio akto faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.
63. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį ir antrąjį pagrindą atmesti kaip nepagrįstus.
C. Dėl PP procedūrinio vertinimo per Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje numatytą procedūrą
64. Antroji problema, kurią Teisingumo Teismo prašymu reikia nagrinėti šioje tikslinėje išvadoje, susijusi su PP procedūriniu vertinimu per Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje numatytą procedūrą, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo šiuo klausimu padarytas išvadas, kurias reikia trumpai priminti.
1. Dėl Bendrojo Teismo pozicijos
65. Pirmiausia reikia priminti, kad šioje byloje Komisija iš pradžių pradėjo procedūrą pagal SESV 101 ir 102 straipsnius dėl to, kad Gazprom galimai pažeidė pastarąjį straipsnį Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkose, o tam reikėjo išsiųsti PP(32). Nagrinėjamu atveju įteikus šį pareiškimą Gazprom pasiūlė Komisijai įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį. Taip pat reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime patvirtintuose galutiniuose įsipareigojimuose nebuvo jokios nuorodos į prieštaravimus Yamal, nors šių įsipareigojimų, kurie iš pradžių buvo nurodyti PP, Komisija per procedūrą atsisakė, motyvuodama tuo, kad jos iš pradžių nustatytos konkurencijos problemos nepasitvirtino(33).
66. Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje apeliantė, palaikoma Lenkijos Respublikos, priekaištavo Komisijai dėl to, kad ji atsisakė prieštaravimų Yamal, taigi ir dėl to, kad nebuvo su šiais prieštaravimais susijusių įsipareigojimų(34). Be to, šios šalys manė, kad, priešingai Komisijos požiūriui, ji turėjo pagrįsti prieštaravimus Yamal sprendžiančio (-ių) įsipareigojimo (-ų) nebuvimą.
67. Nors Bendrasis Teismas atmetė apeliantės ieškinį, kiek tai susiję su pirminių prieštaravimų dėl Yamal dujotiekio atsisakymo pagrįstumu ir su šiais prieštaravimais susijusio (-ių) įsipareigojimo (-ų) nebuvimu, nusprendęs, kad Komisija šiuo klausimu nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, skundžiamo sprendimo 83 punkte jis konstatavo, kad „šios bylos aplinkybėmis, konkrečiai kalbant, nesant pakeisto išankstinio vertinimo, pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija, priešingai, nei teigia, privalėjo turėti priežasčių, pateisinančių įsipareigojimo dėl prieštaravimų Yamal nebuvimą“(35). Vis dėlto skundžiamo sprendimo 85 punkte jis pažymėjo, kad ji įvykdė savo pareigą motyvuoti, ginčijamo sprendimo 138 punkte nurodžiusi priežastis, dėl kurių nepareikalavo įsipareigojimo, kuriuo būtų atsižvelgta į prieštaravimus Yamal.
68. Savo ruožtu Komisija, ginčydama Bendrojo Teismo aiškinimą šiuo klausimu, vis dėlto teigia, kad dėl šio teismo padarytos klaidos skundžiamas sprendimas negali būti net iš dalies panaikintas, nes ši klaida susijusi tik su skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais, o jo rezoliucinė dalis pagrįsta kitais teisiniais argumentais. Todėl prireikus motyvus reikia pakeisti tik tiek, kiek tai yra tinkama.
2. Dėl bendrųjų taisyklių, kuriomis reglamentuojamas PP procedūrinis vertinimas pagal Reglamentą Nr. 1/2003
69. Pirmiausia reikėtų priminti, kad PP yra oficialus Komisijos atliekamų tyrimų dėl Sąjungos konkurencijos teisės normų galimų pažeidimų etapas prieš priimant sprendimą, kuriuo konstatuojamas šių normų pažeidimas. Per Reglamente Nr. 1/2003 nustatytą administracinę procedūrą PP yra procedūrinio ir parengiamojo pobūdžio aktas, kuriuo apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas ir kuriuo ji raštu informuoja atitinkamą įmonę apie jai pareikštus prieštaravimus(36).
70. PP išsiuntimas pirminiu procedūros etapu niekaip iš anksto nenulemia Komisijos atlikto tyrimo baigties. Taigi pagal savo pobūdį PP yra laikinas dokumentas ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį Komisija atlieka vėliau, remdamasi pastabomis, kurias jai atsakydamos pateikė šalys, ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad Komisija nėra saistoma PP pateiktų faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimų, todėl ji gali laisvai atsisakyti tam tikrų prieštaravimų, kurie dėl to iš esmės nebegali būti ginčijami teisme(37).
71. Be to, reikia pažymėti, jog iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, pirmiausia įtvirtintos Sprendime IBM / Komisija(38), darytina išvada, kad PP dėl savo pobūdžio ir sukeliamų teisinių pasekmių negalima laikyti sprendimu, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, dėl kurio panaikinimo galima pareikšti ieškinį(39). Iš šios jurisprudencijos matyti, kad aktais ar sprendimais, dėl kurių panaikinimo galima pareikšti ieškinį, laikomos tik tos priemonės, kuriomis, užbaigus atitinkamą procedūrą, galutinai įtvirtinama institucijos pozicija, išskyrus tarpines priemones, kurių tikslas yra parengti galutinį sprendimą, ir tik galutinės priemonės gali sukelti privalomų teisinių pasekmių, turinčių poveikį į šį tyrimą įtrauktoms įmonėms(40).
72. Antra, kalbant apie atitinkamas šalių, įtrauktų į Komisijos pagal SESV 102 straipsnį vykdomą administracinę procedūrą, teises, reikia pažymėti, kad nors Komisija privalo paisyti trečiųjų asmenų teisių, ši procedūra iš esmės susijusi su įmone, dėl kurios buvo atliktas tyrimas; be to, ji yra vienintelė PP (ir vėliau galutinio sprendimo) adresatė. Taigi PP yra pagrindinė procedūrinė garantija, kuria siekiama informuoti šią šalį apie jai pareikštus prieštaravimus, kad ji galėtų pasinaudoti teise į gynybą(41).
73. Taigi, nors papildomas PP turi būti išsiųstas, kai Komisija ketina pateikti naujus prieštaravimus, kurie nebuvo nurodyti pirminiame PP, kad užtikrintų ir apsaugotų atitinkamos įmonės teisę į gynybą, suteikdama jai galimybę oficialiai atsakyti į pateiktus naujus įrodymus(42), priešingu atveju, kai Komisija ketina atsisakyti vieno ar kelių prieštaravimų, tokia pareiga nekyla(43). Be to, Komisija neprivalo savo galutiniame sprendime motyvuoti į pirminį PP įtrauktų prieštaravimų atsisakymo(44).
3. Dėl PP procedūrinio vertinimo per Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje numatytą procedūrą
74. Dėl įsipareigojimų procedūros pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šalių pasiūlytais įsipareigojimais turi būti atsižvelgta į Komisijos išankstiniame vertinime iškeltas problemas.
75. Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 79 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad šioje byloje PP atliko išankstinio vertinimo funkciją(45), o to paties sprendimo 83 punkte nurodė, kad, nesant pakeisto išankstinio vertinimo, patvirtinančio prieštaravimų Yamal atsisakymą, pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį Komisija privalėjo motyvuoti, kodėl nebuvo prisiimta su šiais prieštaravimais susijusių įsipareigojimų(46).
76. Nors Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatytas ryšys tarp įsipareigojimų ir Komisijos atlikto išankstinio vertinimo, nes jais siekiama spręsti šiame vertinime nurodytas problemas, Bendrojo Teismo pateikta pozicija atrodo sunkiai suderinama tiek su Reglamento Nr. 1/2003 formuluote(47), tiek su Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl teisės būti išklausytam, priminta šios išvados 73 punkte.
77. Nustatyti Komisijai pareigą laikotarpiu nuo PP įteikimo iki galutinio sprendimo priėmimo skirti sprendimo dėl įsipareigojimų adresatui papildomą dokumentą, kaip teigia Komisija, būtų perteklinis formalumas, jei šiame dokumente būtų nurodyta tik tai, kad Komisija atsisakė kokio nors prieštaravimo. Be to, kad tokia iniciatyva nebūtų būtina atitinkamos įmonės procesinėms teisėms užtikrinti, ji neturėtų šiai įmonei jokios reikšmės(48). Kitoks Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio aiškinimas taip pat leistų suabejoti PP kvalifikavimu kaip parengiamojo dokumento, kuris pagal savo pobūdį yra laikinas, ir tam tikromis aplinkybėmis įsipareigojimų procedūra galėtų tapti netikslinga, kaip Bendrasis Teismas pats tai pripažino skundžiamo sprendimo 81 ir 82 punktuose(49).
78. Be to, iš šios išvados 72 ir 73 punktuose primintos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su teise būti išklausytam, matyti, kad nebūtina papildomai motyvuoti priežasčių, dėl kurių Komisija galutiniame sprendime nepaliko dalies anksčiau PP pateiktų prieštaravimų. Komisijai tenkanti pareiga motyvuoti sprendimus, priimtus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, tik įpareigoja šią instituciją aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriais remdamasi ji konstatavo, kad įsipareigojimų pakako, kad būtų išspręstos konkurencijos problemos, nustatytos pasibaigus administracinei procedūrai, užbaigtai Komisijai priėmus galutinį sprendimą, ir ši institucija neprivalo paaiškinti galimų skirtumų, palyginti su preliminariais vertinimais, kuriuos ji buvo suformulavusi PP(50).
79. Taip pat reikia pažymėti, kad nei peržiūrėto išankstinio vertinimo nebuvimas, nei Komisijos motyvų nenurodymas dėl prieštaravimų Yamal, nei su jais susijusių įsipareigojimų nebuvimas negali turėti įtakos trečiųjų šalių procesinėms teisėms(51).
80. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad per administracinę procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, tik Gazprom galima laikyti „suinteresuotąja šalimi“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1/2003, o visi kiti subjektai, įskaitant apeliantę, turi tik siauresnes procesines teises nei „suinteresuotoji trečioji šalis“(52). Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 78 punkte, vienintelė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nurodyto išankstinio vertinimo (nesvarbu, ar jis pateikiamas kaip PP, ar kaip kitas dokumentas) adresatė yra įmonė, dėl kurios Komisija atliko tyrimą, nes šis vertinimas jai yra pagrindas įvertinti galimybę siūlyti atitinkamus įsipareigojimus, kurie ištaisytų Komisijos nustatytas konkurencijos problemas ir leistų jai geriau apibrėžti šiuos įsipareigojimus(53). Be to, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 137 punkte, nė viena Reglamento Nr. 1/2003 ar Reglamento Nr. 773/2004 nuostata Komisijos neįpareigoja oficialiai pranešti suinteresuotosioms trečiosioms šalims, kad per procedūrą ji atsisako tam tikrų prieštaravimų atitinkamos įmonės atžvilgiu.
81. Taip pat reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su administracine procedūra, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija pateikė apeliantei nekonfidencialią PP versiją, be to, ji buvo išklausyta kaip suinteresuotoji šalis per Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalyje numatytą rinkos tyrimo procedūrą, nes ši konsultacija yra išankstinė sąlyga, kad Komisija sprendimu galėtų pripažinti įsipareigojimus privalomais(54). Be to, apeliantė ginčijo ginčijamą sprendimą remdamasi SESV 263 straipsniu, įskaitant prieštaravimų Yamal atsisakymą ir su jais susijusių įsipareigojimų nebuvimą(55).
82. Aplinkybė, kad PP šioje byloje atliko išankstinio vertinimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, funkciją, negali paneigti pirma padarytų išvadų. Jokia šio reglamento nuostata ar, beje, Teisingumo Teismo pateiktu jos išaiškinimu negalima pateisinti skirtingo PP vertinimo atsižvelgiant į tai, ar juo remiantis sprendimas priimtas pagal minėto reglamento 7 straipsnį, ar pagal jo 9 straipsnį(56).
83. Nepaisant šių argumentų, niekas netrukdo Komisijai, jeigu ji mano, kad tai būtina atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nurodyti motyvų, dėl kurių ji nusprendė atsisakyti prieštaravimo, ir motyvuoti įsipareigojimų, susijusių su šiuo prieštaravimu, nebuvimo, kaip ši institucija tai padarė ginčijamo sprendimo 184 ir 185 punktuose. Nors tokia pareiga aiškiai nekyla nei iš Reglamento Nr. 1/2003, nei iš Reglamento Nr. 773/2004, nei iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos šioje srityje, kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija, toks požiūris galėtų būti pateisinamas remiantis gero administravimo principu, atsižvelgiant į kiekvienos bylos ypatumus(57).
84. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 83 punkte Bendrojo Teismo išreikšta pozicija, kad Komisija privalo pakeisti PP, kuris pateikiamas kaip išankstinis vertinimas, apimtį prieš priimdama galutinį sprendimą (įskaitant atvejus, kai ji atsisako prieštaravimo) arba prireikus motyvuoti, kodėl ji atsisako galutiniame sprendime nebepateiktų prieštaravimų, yra klaidinga.
85. Šiuo klausimu reikia priminti, kad jeigu Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, tačiau jo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kitais teisiniais motyvais, toks pažeidimas negali lemti šio sprendimo panaikinimo, bet reikia pakeisti to sprendimo motyvus(58). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją prašymas pakeisti motyvus yra priimtinas, jeigu jis yra gynybos nuo ieškovo pateikto pagrindo priemonė(59). Šioje byloje pateikdama apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą apeliantė teigia, kad prieštaravimų Yamal atsisakymas lėmė Komisijos padarytos akivaizdžios vertinimo klaidos, už kurią Bendrasis Teismas netaikė sankcijos, buvimą, todėl tarp šio pagrindo ir Komisijos suformuluoto prašymo pakeisti motyvus, kurį šioje byloje reikia patenkinti, yra pakankamas ryšys.
86. Galiausiai reikia pažymėti, kad vykdant teisminę kontrolę, skirtą įvertinti, ar Komisija pagrįstai pripažino, kad įsipareigojimai atitiko jos iškeltas problemas, reikia atsižvelgti į problemas, kurias Komisija ir toliau kelia priimdama sprendimą, kuriuo užbaigiama procedūra, bet ne į problemas, kurias ji galėjo atsisakyti kelti išklausiusi atitinkamą įmonę ir šiuo klausimu priėmusi savo poziciją(60). Vadinasi, priešingai, nei teigia apeliantė, tos konkurencijos problemos, kurios buvo išdėstytos PP, negali būti laikomos Komisijos sprendimo (įskaitant sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį) teisėtumo patikros kriterijumi. Kaip buvo paaiškinta šios išvados 69–73 punktuose, kitoks aiškinimas, pagal kurį būtų manoma, kad Komisija yra saistoma jos iškeltų pirminių problemų, išreikštų PP, prieštarautų PP gavėjo teisei būti išklausytam, ypač atsižvelgiant į pačią Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio funkciją.
87. Taigi daugumą apeliantės argumentų, kuriais ji grindžia apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dvi pirmas dalis ir trečiąjį pagrindą, paremtus klaidinga prielaida, kad Gazprom pasiūlytų įsipareigojimų tinkamumas turėjo būti vertinamas atsižvelgiant į PP Komisijos iškeltas konkurencijos problemas, reikia atmesti.
D. Dėl Bendrojo Teismo vykdytos akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolės (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis)
88. Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, jog tai, kad Bendrasis Teismas neatliko bendros įsipareigojimų tinkamumo analizės, lėmė klaidingą akivaizdžios vertinimo klaidos sąvokos išaiškinimą. Apeliantės teigimu, Bendrasis Teismas bendrai neišnagrinėjo, viena vertus, visų bylos aplinkybių ir ypač įvairių įsipareigojimų ir dėl jų pateiktų prieštaravimų, neatsižvelgiant į kiekvieno iš jų individualią analizę, ir, kita vertus, visų pažeidimų (arba neakivaizdžių klaidų), kuriuos pats Bendrasis Teismas nustatė atlikdamas įsipareigojimų tinkamumo teisminę kontrolę, kumuliacinio poveikio.
89. Pirmiausia reikia priminti, kad apeliantė, prašanti panaikinti Komisijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimtą sprendimą, turi įrodyti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą(61). Nors apeliantė tik abstrakčiai teigia, kad bendra analizė lemtų kitokį rezultatą nei tas, kurį pasiekė Bendrasis Teismas, ji vis dėlto nepateikia jokių to įrodymų ir apskritai neįrodo, kad Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą(62).
90. Antra, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia apeliantė, nei iš ginčijamo sprendimo, nei iš skundžiamo sprendimo nematyti, kad Komisija ar Bendrasis Teismas būtų atsisakę atlikti bendrą Gazprom prisiimtų įsipareigojimų analizę.
91. Pirmiausia, kiek tai susiję su Komisija, reikia pažymėti, kad bendrą požiūrį, kurio ji laikėsi nagrinėdama įsipareigojimus, parodo ginčijamo sprendimo 160–164 konstatuojamosios dalys. Šiuo klausimu taip pat reikia pabrėžti, kad šios institucijos sprendimas išsamiai apibūdinti kiekvieno įsipareigojimo proporcingumą jos nurodytoms problemoms negali leisti suabejoti jos bendru požiūriu. Atsižvelgiant į įvairius Komisijos konstatuotus antikonkurencinius veiksmus ir į sudėtingą bei techninį atitinkamų rinkų pobūdį, Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad ji siekė ištaisyti Gazprom antikonkurencinę strategiją laipsniškai, imdamasi priemonių, kuriomis būtų konkrečiai ištaisytas kiekvienas iš šių veiksmų, kad ši strategija būtų padaryta nekenksminga(63). Tai nereiškia, kad taip elgdamasi Komisija atsisakė atlikti bendrą analizę.
92. Tas pats pasakytina ir dėl Bendrojo Teismo, nes iš skundžiamo sprendimo 195–202 ir 310–319 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas atliko tiek įsipareigojimų dėl kainų, tiek įsipareigojimų, susijusių su teritoriniais apribojimais, bendrą vertinimą. Konkrečiai kalbant apie įsipareigojimus dėl pristatymo punktų (jie priskiriami įsipareigojimams dėl teritorinių apribojimų), reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 322–397 punktuose atmetęs apeliantės, Overgas, Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos pateiktus prieštaravimus dėl jų veiksmingumo ir proporcingumo, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 398 punkte nusprendė, kad net vertinant šiuos prieštaravimus visus kartu negalima daryti išvados, jog buvo padaryta akivaizdi klaida.
93. Priešingai apeliantės kritikai, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog bendros analizės rezultatas negali skirtis nuo rezultato, kuris būtų gautas išnagrinėjus kiekvieną prieštaravimą atskirai, Bendrojo Teismo požiūris nėra teisiškai klaidingas.
94. Kadangi, atskirai ir išsamiai įvertinęs kiekvieną šalių pateiktą prieštaravimą, Bendrasis Teismas nekonstatuoja jokios Komisijos vertinimo klaidos ir patvirtina įsipareigojimų tinkamumą atsižvelgiant į jos nustatytas konkurencijos problemas, bendras šių įsipareigojimų vertinimas negali lemti kitokio rezultato nei kiekvieno iš jų individuali analizė ir juo labiau akivaizdžios klaidos konstatavimo. Vadinasi, akivaizdi vertinimo klaida iš esmės galėtų būti padaryta tik tuo atveju, jei Bendrasis Teismas būtų konstatavęs bent vieno iš Komisijos patvirtintų įsipareigojimų netinkamumą, kad būtų galima ginčyti ir kitus įsipareigojimus, jei būtų įrodyta, kad jie yra tarpusavyje susiję. Šiuo atveju taip nėra.
95. Trečia, reikia atmesti apeliantės argumentą, kad Bendrasis Teismas, neatsižvelgdamas į visų klaidų, kurias nustatė vertindamas įsipareigojimus, kumuliacinį poveikį, padarė teisės klaidą aiškindamas „akivaizdžios vertinimo klaidos“ sąvoką.
96. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad analizuodamas su pristatymo punktais susijusių įsipareigojimų tinkamumą Bendrasis Teismas iš tikrųjų nustatė tam tikrus pažeidimus, padarytus Komisijai vertinant šiuos įsipareigojimus, tačiau nemanė, kad šios aplinkybės gali turėti kokios nors įtakos minėtų įsipareigojimų veiksmingumui. Reikia konstatuoti, kad kritiški argumentai dėl Komisijos vertinimo, pateikti, be kita ko, ginčijamo sprendimo 295, 358 ir 362 punktuose, labiau susiję su metodologiniu požiūriu, kurio Komisija laikėsi atlikdama analizę, o ne su įsipareigojimų nepakankamumu.
97. Taip pat reikia priminti, kad akivaizdi vertinimo klaida, kaip rodo jos pavadinimas, reiškia ne tai, kad Komisija padarė kokį nors pažeidimą ar nesiėmė veiksmų, o klaidą, kuri gali pasiekti tam tikrą šiurkštumo ribą, dėl kurios būtų galima suabejoti Komisijos atliktos analizės pagrįstumu, taigi ir paties jos priimto sprendimo teisėtumu. Tai reiškia, kad akivaizdžios vertinimo klaidos kontrole nesiekiama, kad Komisijos analizėje nebūtų jokio pažeidimo, nes jai buvo suteikta tam tikra diskrecija, su sąlyga, kad nėra peržengta akivaizdžios vertinimo klaidos riba(64).
98. Bet kuriuo atveju, kadangi Bendrasis Teismas konstatavo, kad šie pažeidimai neleidžia suabejoti įsipareigojimų tinkamumu ar ginčijamo sprendimo teisėtumu, jam negalima priekaištauti dėl to, kad jis nepripažino akivaizdžios vertinimo klaidos. Taigi, priešingai, nei teigia Orlen ir Overgas, nėra jokio veiksnio, kuris leistų konstatuoti, kad dėl nedidelių klaidų (vertinant jų visumą) buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.
99. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog šiuo klausimu nepadaryta akivaizdžios klaidos.
VII. Išvada
100. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį, antrąjį pagrindą ir trečiojo pagrindo pirmą dalį kaip nepagrįstus.