TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. vasario 22 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 63 straipsnis – Laisvas kapitalo judėjimas – Direktyva 2008/7/EB – Kooperatiniai kredito bankai, kurių grynasis turtas viršija nustatytą ribą – Nacionalinės teisės aktai, įpareigojantys šiuos bankus sumokėti sumą, atitinkančią 20 % šio grynojo turto, kad galėtų savo bankinės veiklos dalį perleisti akcinei bendrovei mainais už jos vertybinius popierius – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktas – Reikalavimas nurodyti motyvus, pateisinančius būtinybę Teisingumo Teismui pateikti atsakymą – Išimtinai vidaus situacija – Nepriimtinumas“
Byloje C‑660/22
dėl Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) 2022 m. spalio 11 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ente Cambiano società cooperativa per azioni
prieš
Agenzia delle Entrate
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai P. G. Xuereb ir I. Ziemele,
generalinis advokatas A. M. Collins,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Ente Cambiano società cooperativa per azioni, atstovaujamos avvocati A. Cevese, A. Dal Ferro, M. Miccinesi ir F. Pistolesi,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato M. Cherubini ir G. M. De Socio,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia, M. Mataija ir P. Messina,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 63 straipsnio ir SESV 101, 102, 120 ir 173 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ente Cambiano società cooperativa per azioni ir Agenzia delle Entrate (mokesčių administratorius, Italija) ginčą dėl 20 % jos grynojo turto sumos, 2015 m. gruodžio 31 d. pervestos šiam administratoriui siekiant išsaugoti kooperatinės bendrovės teisinę formą, perleidžiant jos bankinę veiklą akcinei bendrovei mainais už jos vertybinius popierius, grąžinimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyva 2008/7/EB dėl netiesioginių [pritraukto kapitalo mokesčių] (OL L 46, 2008, p. 11), remiantis jos 16 straipsniu, nuo 2009 m. sausio 1 d. panaikinta ir pakeista 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyva 69/335/EEB dėl netiesioginių [pritraukto kapitalo mokesčių] (OL L 249, 1969, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 11).
4 Direktyvos 2008/7 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:
„Ši direktyva reglamentuoja netiesioginių mokesčių rinkimą už:
a) kapitalo įnašus į kapitalo bendroves;
b) restruktūrizavimo operacijas, kuriose dalyvauja kapitalo bendrovės;
c) tam tikrų vertybinių popierių ir obligacijų išleidimui.“
5 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Kapitalo bendrovė“ numatyta:
„1. Šios direktyvos tikslais, „kapitalo bendrovė“ – tai:
a) bet kuri bendrovė, kuri yra vienos iš I priede išvardytų formų;
b) kiekviena bendrovė, firma, asociacija arba juridinis asmuo, kurio kapitalo arba turto akcijomis (dalimis) gali būti prekiaujama vertybinių popierių biržoje;
c) bet kuri bendrovė, firma, asociacija arba juridinis asmuo, siekiantys pelno, kurių dalyviai turi teisę perleisti savo akcijas (dalis) trečiosioms šalims be jų išankstinio leidimo ir kurie už bendrovės, firmos, asociacijos arba juridinio asmens skolas atsako tiktai savo akcijomis (dalimis).
2. Šios direktyvos tikslais, bet kuri kita bendrovė, firma, asociacija ar juridinis asmuo, siekiantys pelno, laikomi kapitalo bendrovėmis.“
6 Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Kapitalo įnašai“ nustatyta:
„Šios direktyvos tikslais ir laikantis 4 straipsnio, toliau nurodyti sandoriai laikomi „kapitalo įnašais“:
a) kapitalo bendrovės steigimas;
b) bendrovės, firmos, asociacijos ar juridinio asmens, kurie nėra kapitalo bendrovė, pertvarkymas į kapitalo bendrovę;
c) kapitalo bendrovės kapitalo padidinimas bet kokios rūšies turto įnašais;
<…>“
7 Tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Restruktūrizavimo operacijos“ 1 dalyje numatyta:
„Šios direktyvos tikslais, toliau nurodytos „restruktūrizavimo operacijos“ nelaikomos kapitalo įnašais:
a) vienos ar daugiau kapitalo bendrovių viso savo turto ir įsipareigojimų arba vieno ar daugiau savo veiklos padalinių perleidimas vienai ar daugiau formuojamų arba jau egzistuojančių kapitalo bendrovių, jei už perleidimą atlyginama bent iš dalies vertybiniais popieriais, liudijančiais įsigyjančiosios bendrovės kapitalą;
<…>“
8 Direktyvos 2008/7 5 straipsnio „Sandoriai, kuriems netaikomi netiesioginiai mokesčiai“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės kapitalo bendrovių neapmokestina jokios formos netiesioginiais mokesčiais, renkamais už:
<…>
d) kapitalo bendrovės steigimo dokumento arba įstatų keitimą, ir ypač už:
<…>
iii) kapitalo bendrovės veiklos tikslų pasikeitimą;
<…>
e) 4 straipsnyje nurodytas restruktūrizavimo operacijas.“
9 Šios direktyvos 6 straipsnio „Kiti mokesčiai ir pridėtinės vertės mokestis“ 1 dalyje numatyta:
„Nepaisant 5 straipsnio, valstybės narės gali rinkti šiuos mokesčius:
a) vertybinių popierių perleidimo proporcinio tarifo mokesčius;
b) perleidimo mokesčius, įskaitant žemės registracijos mokesčius, už jų teritorijoje esančių verslų arba nekilnojamojo turto perleidimą kapitalo bendrovei;
c) perleidimo mokesčius už bet kokios rūšies turto perleidimą kapitalo bendrovei, jeigu už tokį perleistą turtą atlyginama ne bendrovės akcijomis (dalimis);
d) mokesčius už įkeitimo sukūrimą, registravimą ar panaikinimą arba kitus mokesčius už žemę ar kitokį turtą;
e) rinkliavas ir panašius mokėjimus;
f) pridėtinės vertės mokestį.“
Italijos teisė
10 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2016 m. vasario 14 d. Decreto-legge n. 18 – Misure urgenti concernenti la riforma delle banche di credito cooperativo, la garanzia sulla cartolarizzazione delle sofferenze, il regime fiscale relativo alle procedure di crisi e la gestione collettiva del risparmio (Dekretas įstatymas Nr. 18 – Skubios priemonės, susijusios su kooperatinių kredito bankų reforma, neveiksnių paskolų pakeitimo vertybiniais popieriais garantija, krizių valdymo procedūroms ir kolektyviniam indėlių valdymui taikoma apmokestinimo tvarka; GURI, Nr. 37, 2016 m. vasario 15 d.), po pakeitimų 2016 m. balandžio 8 d. Legge n. 49 (Įstatymas Nr. 49; 2016 m. balandžio 14 d. GURI Nr. 87) pertvarkyto į įstatymą (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 18/2016), 2 straipsnio 3bis–3quater dalyse numatyta:
„3bis. Nukrypstant nuo [1993 m. rugsėjo 1 d. Decreto Legislativo n. 385 – Testo unico delle leggi in materia bancaria e creditizia (Įstatyminis dekretas Nr. 385 – Bankų ir kredito įstaigų įstatymų sąvadas; GURI, Nr. 230, paprastasis priedas Nr. 92, 1993 m. rugsėjo 30 d.)] 150bis straipsnio 5 dalies nuostatų, perdavimas netaikomas kooperatiniams kredito bankams, kurie per 60 dienų nuo šį dekretą pakeisiančio įstatymo įsigaliojimo dienos pagal [šio 1993 m. rugsėjo 1 d. Įstatyminio dekreto Nr. 385] 58 straipsnį pateikia [Banca d’Italia (Italijos bankas)] paraišką, kuri gali būti bendra, dėl atitinkamos savo bankinės veiklos dalies perleidimo tai pačiai akcinei bendrovei (ji gali būti jau vykdanti veiklą ar naujai įsteigta), turinčiai teisę vykdyti bankininkystės veiklą, jeigu paraišką pateikusio banko arba, kai pateikiama bendra paraiška, bent vieno iš paraišką pateikusių bankų turto grynoji vertė 2015 m. gruodžio 31 d. yra didesnė nei 200 milijonų eurų ir tai nurodyta tą dieną galiojančiame balanse, dėl kurio apskaitos auditorius nepateikė išlygos.
3ter. Atlikdamas perdavimą, perduodantysis kooperatinis kredito bankas perveda į valstybės biudžetą sumą, lygią 20 % grynojo turto 2015 m. gruodžio 31 d., nurodyto tos dienos balanse, dėl kurio auditorius nepateikė išlygos.
3quater. Po perdavimo perduodantysis kooperatinis kredito bankas, kuris išlaiko nedalomus rezervus, likusius atėmus 3ter dalyje nurodytą mokėjimą, iš dalies pakeičia savo veiklos objektą, kad nebebūtų vykdoma bankininkystės veikla, ir įsipareigoja išlaikyti Civilinio kodekso 2514 straipsnyje numatytas įstatų nuostatas dėl savitarpio pagalbos, taip pat užtikrinti, kad jo nariai gautų paslaugas, reikalingas santykiams su perimančiąja akcine bendrove išlaikyti, pagalbos programoms remti, mokymui ir informavimui taupymo klausimais. <…> Jei nesilaikoma šioje dalyje ir 3bis bei 3ter dalyse nustatytų įsipareigojimų, perdavėjo arba, priklausomai nuo konkretaus atvejo, kooperatinio kredito banko turtas perduodamas pagal 2000 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 388 17 straipsnį. <…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11 Ente Cambiano (anksčiau – Banca di Credito Cooperativo di Cambiano società cooperativa per azioni), kooperatinis kredito bankas, kurio grynasis turtas 2015 m. gruodžio 31 d. viršijo 200 mln. EUR ribą, pervedė į Italijos biudžetą 54 208 740 EUR sumą, kuri tą dieną sudarė 20 % šio grynojo turto, ir pasinaudojo Dekreto įstatymo Nr. 18/2016 2 straipsnio 3bis dalyje numatyta „pasitraukimo“ galimybe.
12 Vėliau Ente Cambiano pateikė prašymą grąžinti šią sumą, nes manė, kad pareiga ją sumokėti prieštarauja tiek Italijos Konstitucijai, tiek Sąjungos teisei. Kadangi Ente Cambiano prašymas grąžinti šią sumą buvo atmestas numanomu sprendimu, ji dėl šio sprendimo pateikė skundą Commissione tributaria provinciale di Firenze (Florencijos provincijos mokestinių ginčų komisija, Italija). Šiai institucijai atmetus skundą, Ente Cambiano pateikė apeliacinį skundą Commissione tributaria regionale della Toscana (Toskanos regiono mokestinių ginčų komisija, Italija); ši 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu skundą irgi atmetė.
13 Ente Cambiano dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija), remdamasi tiek pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų neatitiktimi Konstitucijai, tiek jų nesuderinamumu su Sąjungos teise.
14 Šis teismas visų pirma nurodo, kad kreipėsi į Corte Costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) su klausimais dėl Dekreto įstatymo Nr. 18/2016 2 straipsnio 3ter ir 3quater dalių konstitucingumo; tas teismas šiuos klausimus pripažino nepagrįstais 2021 m. liepos 9 d. Sprendimu Nr. 149/2021.
15 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat patikslina, kad minėtos nuostatos susijusios su kooperatinių kredito bankų reforma, kuria siekiama pašalinti struktūrinius jų verslo ir valdymo modelių trūkumus, taip pat su tuo, kad dauguma jų yra maži bankai, taip sustiprinant jų turtą, kad būtų galima įveikti galimas krizes. Šiuo tikslu pagrindinis Italijos teisės aktų leidėjo numatytas modelis yra šių bankų prisijungimas prie kooperatinių bankų grupės, kuriai vadovauja grupės kontroliuojančioji bendrovė, įsteigta kaip mažiausiai 1 mlrd. EUR dydžio kapitalo turinti akcinė bendrovė, kurios didžioji kapitalo dalis priklauso minėtiems bankams ir kuri turi valdymo ir koordinavimo įgaliojimus jų atžvilgiu. Šis prisijungimas neturi įtakos jų turtui. Tik kooperatiniai kredito bankai, kurių grynasis turtas viršija nustatytą ribą, galėtų išvengti narystės tokioje grupėje, laikydamiesi Dekreto įstatymo Nr. 18/2016 2 straipsnio 3bis–3quater dalyse nustatytų įpareigojimų; priešingu atveju jų turtas būtų perduotas bendradarbiavimo skatinimo ir plėtros fondams.
16 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad apeliacinio skundo pagrindai, grindžiami Sąjungos teisės pažeidimu, susiję, be kita ko, su laisvos konkurencijos ir rinkos išsaugojimo principais, įtvirtintais SESV 101, 102, 120 ir 173 straipsniuose, ir laisvo kapitalo judėjimo principu, įtvirtintu SESV 63 straipsnyje ir patikslintu Direktyvoje 2008/7.
17 Jis patikslina, kad Ente Cambiano teigia, jog nagrinėjama mokėjimo pareiga pažeidžia šią direktyvą, nes ja įtvirtinamas kapitalo įnašų mokestinis neutralumas, išskyrus šios direktyvos 6 straipsnyje numatytus atvejus, kurie šiuo atveju netaikomi.
18 Atsižvelgdamas į tai šis teismas kelia klausimą dėl Dekreto įstatymo Nr. 18/2016 2 straipsnio 3ter ir 3quater dalių atitikties Sąjungos teisei ir pažymi, pirma, kad pritaria Ente Cambiano abejonėms dėl šios nuostatos suderinamumo su šioje teisėje pripažįstamais laisvo kapitalo judėjimo, laisvos konkurencijos ir rinkos apsaugos principais ir, antra, kad, jo nuomone, neįmanomas aiškinimas, jog minėtos nuostatos atitinka tą teisę.
19 Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal SESV 63 ir paskesnius straipsnius, taip pat pagal SESV 101, 102, 120 ir 173 straipsnius draudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, kaip [Dekreto įstatymo Nr. 18/2016] 2 straipsnio 3ter ir 3quater dalys, pagal kurias kooperatiniai kredito bankai, kurių grynasis turtas 2015 m. gruodžio 31 d. buvo didesnis nei 200 milijonų eurų, sumokėję 20 % savo grynojo turto 2015 m. gruodžio 31 d., turėjo galimybę, užuot prisijungę prie grupės, perleisti bankinės veiklos dalį veiklą jau vykdančiai ar naujai įsteigtai akcinei bendrovei, turinčiai teisę vykdyti bankinę veiklą, iš dalies pakeisdami savo įstatus taip, kad negalėtų verstis bankine veikla, bet išsaugodami Civilinio kodekso 2514 straipsnyje numatytas nuostatas dėl savitarpio pagalbos ir užtikrindami savo nariams paslaugas, reikalingas santykiams su veiklą perimančia akcine bendrove palaikyti, mokymą ir informavimą taupymo klausimais, taip pat paramos programų skatinimą?“
Dėl prejudicinio klausimo
20 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
21 Kadangi sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra šios procedūros pagrindas, nacionalinis teismas pačiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi paaiškinti pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes ir pateikti būtinus paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, jo manymu, egzistuoja tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo C. F. (Mokestinis patikrinimas), C‑430/19, EU:C:2020:429, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
22 Šiuo aspektu taip pat svarbu pažymėti, kad nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą esanti informacija turi leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad ši galimybė būtų suteikta, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šias nuostatas suinteresuotosioms šalims yra pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Irish Ferries, C‑570/19, EU:C:2021:664, 134 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
23 Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami reikalavimai aiškiai išdėstyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas vykdant bendradarbiavimą pagal SESV 267 straipsnį ir kurio jis privalo tiksliai laikytis (2014 m. liepos 3 d. Nutarties Talasca, C‑19/14, EU:C:2014:2049, 21 punktas; 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Toplofikatsia Sofia ir kt., C‑208/20 ir C‑256/20, EU:C:2021:719, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, jie taip pat pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 13, 15 ir 16 punktuose.
24 Nagrinėjamu atveju savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 63, 101, 102, 120 ir 173 straipsnius draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad kooperatinių kredito bankų, kurių grynasis turtas tam tikrą dieną viršijo 200 milijonų eurų, galimybė (užuot prisijungus prie kooperatinių bankų grupės) perduoti savo bankinės veiklos dalį akcinei bendrovei mainais už jos akcijas priklauso nuo to, ar tą dieną sumokama suma, sudaranti dvidešimt procentų jų grynojo turto. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad Ente Cambiano pagrindinėje byloje remiasi Direktyva 2008/7, kuria buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 69/335, kiek tai susiję su laisvu kapitalo judėjimu, dėl kurio šis teismas kelia klausimą.
25 Dėl SESV 101, 102, 120 ir 173 straipsnių pažymėtina, kad minėtas teismas nepaaiškina priežasčių, dėl kurių prašo išaiškinti šias nuostatas, nei ryšio, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamoje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų, priešingai, nei reikalaujama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktą. Todėl prejudicinis klausimas, kiek jis susijęs su šiomis SESV nuostatomis, yra nepriimtinas.
26 Kiek tai susiję su SESV 63 straipsniu, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad visos pagrindinės bylos aplinkybės, kilusios tarp Italijoje įsteigtos bendrovės ir Italijos mokesčių administratoriaus, susijusios tik su šia valstybe nare.
27 Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV nuostatos dėl laisvo kapitalo judėjimo netaikomos situacijai, jeigu visi jos elementai susiję tik su viena valstybe nare. Esant tokiai situacijai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nurodyti Teisingumo Teismui, kaip to reikalaujama Procedūros reglamento 94 straipsnyje, kodėl, nepaisant visiškai vidinio pobūdžio, jo nagrinėjamas ginčas turi sąsają su Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su pagrindinėmis laisvėmis, dėl kurios prašomas prejudicinis išaiškinimas tampa būtinas šiai bylai išnagrinėti (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 47 ir 55 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
28 Konkrečiau kalbant, iš šių reikalavimų išplaukia, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog egzistuoja toks ryšys, prašyme priimti prejudicinį sprendimą reikalaujama nurodyti ne hipotetines, o tikras aplinkybes, leidžiančias neginčijamai įrodyti tą ryšį: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali paprasčiausiai pateikti Teisingumo Teismui informacijos, kuri neleistų paneigti tokio ryšio arba kuria remiantis apskritai būtų galima taip manyti; atvirkščiai, jis turi pateikti objektyvių ir nuoseklių įrodymų, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas galėtų patikrinti, ar toks ryšys yra (2023 m. kovo 2 d. Sprendimo Bursa Română de Mărfuri, C‑394/21, EU:C:2023:146, 51 ir 52 punktai ir nurodyta jurisprudencija).
29 Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas tik nurodo Ente Cambiano argumentus, kad kooperatinių kredito bankų, kurių 2015 m. gruodžio 31 d. grynasis turtas yra didesnis nei 200 mln. EUR, sumokėta suma, kurią tuo metu sudarė 20 % jų grynojo turto, sukelia nepalankiausias sąlygas solidžiausiems kooperatiniams kredito bankams, kurie gali pritraukti investuotojus iš kitų valstybių narių. Vis dėlto šis teismas nepateikia jokios konkrečios informacijos, kuri leistų patvirtinti kitų valstybių narių piliečių interesą pasinaudoti kapitalo judėjimo laisve pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje (pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Fremoluc, C‑343/17, EU:C:2018:754, 30 punktą). Kadangi šis prašymas neatitinka šio sprendimo 27 ir 28 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje nustatytų reikalavimų, prejudicinis klausimas taip pat nepriimtinas, kiek jis susijęs su SESV 63 straipsniu.
30 Kalbant apie Direktyvą 2008/7, kuria pagrindinėje byloje remiasi Ente Cambiano, kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, pagal Dekreto įstatymo Nr. 18/2016 2 straipsnio 3bis–3quater dalis atrodo, kad šiame dekrete įstatyme numatytas mokėjimas į valstybės biudžetą, kurį Ente Cambiano ginčija, taip pat mokesčio tarifas ir mokesčio bazė, kuri atitinka ne jos pelną ar pajamas, bet jos grynąjį turtą, įtrauktą į balansą 2015 m. gruodžio 31 d., atliekamas bankinės veiklos dalį perleidžiant kapitalo bendrovei mainais už jos akcijas. Taigi šį mokėjimą lemiantis įvykis yra šio konkretaus sandorio įvykdymas, o ne veiklos vykdymas, o jo privalomąjį pobūdį lemia sankcija, susijusi su minėto mokėjimo neatlikimu, taip pat numatyta šioje nuostatoje.
31 Nors šios aplinkybės leidžia nustatyti Direktyvos 2008/7 taikymą ratione materiae pagrindinėje byloje, todėl reikia išnagrinėti, ar minėtas mokėjimas turi būti laikomas „netiesioginiu mokesčiu“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, taikomu minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkte, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies e punkte, nurodytam restruktūrizavimo sandoriui, jeigu atitinkamą veiklos dalį perdavė kapitalo bendrovė, remiantis šiomis nuorodomis negalima daryti išvados, kad ši direktyva taikytina ratione personae šiam ginčui. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenagrinėjo klausimo, ar kooperatiniai kredito bankai, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje iki jos restruktūrizavimo ir įstatų pakeitimo po to, kai pasinaudojo Dekreto įstatymo Nr. 18/2016 2 straipsnio 3bis dalyje numatyta galimybe, patenka į sąvoką „kapitalo bendrovė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2008/7 ir kaip ji apibrėžta jos 2 straipsnyje.
32 Minėtame prašyme šis teismas taip pat nepateikė informacijos dėl to, ar šios direktyvos 5 straipsnio išimtys, išplaukiančios iš jos 6 straipsnio, gali būti taikomos nagrinėjamu atveju.
33 Atsižvelgiant į šiuos neaiškumus dėl Direktyvos 2008/7 taikymo pagrindinėje byloje ir į tai, kad nėra jokių patikslinimų dėl galimo kvalifikavimo kaip „netiesioginio mokesčio“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, reikia konstatuoti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra informacijos, būtinos manyti, kad ši direktyva taikytina šiai bylai, todėl Teisingumo Teismas negali įvertinti, kiek atsakymas į pateiktą klausimą yra būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą.
34 Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą taip pat nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su minėta direktyva.
35 Vis dėlto reikia priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsaugo galimybę pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pateikdamas Teisingumo Teismui visą informaciją, kuri leistų jam priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Călin, C‑676/17, EU:C:2019:700, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Šiomis aplinkybėmis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti pripažintas nepriimtinu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) 2022 m. spalio 11 d. nutartimi pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
Parašai.