Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
TAMARA ĆAPETA IŠVADA,
pateikta 2024 m. vasario 22 d.(1)
Byla C‑603/22
M. S,
J. W.
M. P.,
dalyvaujant
Prokurator Rejonowy w Słupsku,
D. G., įgaliotam veikti kaip M. B. ir B. B. kuratoriui
(Sąd Rejonowy w Słupsku (Slupsko apylinkės teismas, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva (ES) 2016/800 – Procesinės garantijos vaikams, kurie yra įtariamieji arba kaltinamieji baudžiamojoje byloje – Direktyvos 2016/800 4 straipsnis – Teisė į informaciją – Direktyvos 2016/800 6 straipsnis – Teisė turėti advokatą – Įrodymų leistinumas“
I. Įžanga
1. Europos Sąjungoje baudžiamasis procesas iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto siekdama sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą Europos Sąjunga priėmė tam tikras minimalaus suderinimo direktyvas, kuriomis apsaugomos tam tikros teisės šiame procese(2).
2. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti kai kurias iš šių teisių, taikomas vaikų, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamojoje byloje, atžvilgiu.
3. Prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui pateikė Sąd Rejonowy w Słupsku (Slupsko apylinkės teismas, Lenkija), nagrinėjantis baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai pareikšti M. S., J. W. ir M. P. Tuo metu, kai baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tyrimas, jie visi dar buvo nepilnamečiai, tačiau vykstant procesui (bent kai kuriems iš jų) suėjo 18 metų.
4. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti kelias Direktyvos (ES) 2016/800 (dėl vaikų teisių baudžiamajame procese)(3) nuostatas, siejamas su Direktyva 2013/48/ES (dėl teisės turėti advokatą)(4), Direktyva 2012/13/ES (dėl teisės į informaciją)(5) ir Direktyva (ES) 2016/343 (dėl nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme)(6).
II. Faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
5. Prokurator Rejonowy w Słupsku (Slupsko apylinkės prokuroras, Lenkija) pareiškė kaltinimus M. S. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl pakartotinio įsilaužimo į poilsio centrą laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio mėn. iki 2022 m. sausio mėn. J. W. ir M. P. taip pat buvo pareikšti kaltinimai dėl tos pačios nusikalstamos veikos, tačiau tik dėl vieno atvejo. Nusikalstamų veikų padarymo metu visi trys kaltinamieji buvo 17 metų amžiaus.
6. Policija neinformavo M. S. apie jo teisę į tai, kad jį apklausiant dalyvautų advokatas, taip pat apie jo teisę susipažinti su bylos medžiaga. Be to, policija neleido M. S. motinai dalyvauti jo apklausoje ir atsisakė leisti jai susipažinti su informacija apie tyrimo etapo eigą.
7. Per apklausą policijoje, kurios garso ar vaizdo įrašas nebuvo padarytas, M. S. atskleidė tam tikras faktines aplinkybes, taip duodamas parodymus prieš save, ir išsamiai atpasakojo tai, kas vyko poilsio centre. Vėliau prokuratūra M. S. pareikštus kaltinimus dėl vieno įsilaužimo perkvalifikavo į kaltinimą dėl kelių įsilaužimų į poilsio centrą.
8. Po apklausos policija įteikė M. S. dokumentą, jame buvo bendrai surašytos jo teisės ir pareigos baudžiamajame procese. M. S. pasirašė šį dokumentą, bet kadangi jis buvo ilgas ir sudėtingas, neperskaitė jo turinio.
9. Panašūs veiksmai buvo atlikti ir dėl J. W. bei M. P. Kitaip nei M. S. atveju, šių kaltinamųjų tėvams buvo leista dalyvauti savo vaikų apklausose. Kitais aspektais abiem atvejais buvo imtasi labai panašių veiksmų kaip ir prieš M. S., išskyrus tai, kad jiems pareikšti kaltinimai dėl vieno įsilaužimo į poilsio centrą nebuvo pakeisti.
10. Per ikiteisminį tyrimą įtariamųjų individualūs vertinimai nebuvo atlikti.
11. 2022 m. gegužės 31 d. prokuroras pasirašė dėl kaltinamųjų parengtus kaltinamuosius aktus ir jie buvo perduoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Kadangi kaltinamieji neturėjo paskirtų advokatų, šis teismas kiekvienam iš jų paskyrė po gynėją.
12. Kiek tai susiję su kiekvienu kaltinamuoju, jų atitinkami gynėjai paprašė neatsižvelgti į jų per ikiteisminį tyrimą duotus parodymus, pažymėję, kad parodymai buvo gauti pažeidžiant teisės aktus, t. y. policijoje jie buvo apklausti nedalyvaujant advokatui, nors jo dalyvavimas buvo privalomas. Jų nuomone, taip gautais įrodymais negalima remtis nustatant faktines aplinkybes.
13. Kiekvienu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patenkino šiuos prašymus ir atmetė kaip nepriimtinus prokuroro prašymus, kad į kaltinamųjų parodymus, duotus per ikiteisminį tyrimą nedalyvaujant advokatui, būtų atsižvelgta kaip į įrodymus.
14. Kai byla jau buvo nagrinėjama teisme, M. P. 2022 m. rugpjūčio mėn. suėjo 18 metų. Jo gynėjas paprašė leidimo toliau jam atstovauti, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį prašymą patenkino. Nėra konkrečios informacijos apie tai, kad vykstant procesui iki prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo J. W. ir M. S. būtų sukakę 18 metų.
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėdamas bylą vieno teisėjo sudėties, pateikė Teisingumo Teismui klausimus ne tik dėl Direktyvos 2016/800 išaiškinimo, kiek tai susiję su ikiteisminio tyrimo eiga, bet ir dėl teisėjų nepriklausomumo, remdamasis iki pagrindinės bylos nagrinėjimo pradžios susiklosčiusiais įvykiais.
16. Kaip paaiškinta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kitoje byloje tas pats teisėjas 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi patenkino šalies prašymą nušalinti kitą teisėją dėl nepasitikėjimo teismu, sudarytu pažeidžiant Sąjungos teisę ir Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK). Ši nutartis buvo priimta dėl to, kad kitas teisėjas buvo paskirtas per procedūrą, kurioje dalyvavo po 2018 m. sudaryta Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teisėjų taryba, Lenkija).
17. Reaguodamas į tai, Slupsko apylinkės prokuroras informavo Gdansko (Lenkija) apygardos prokurorą apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjo nutartį, o jis savo ruožtu apie tai informavo bendrosios kompetencijos teismų teisėjų drausmės pareigūno pavaduotoją, kurį į šias pareigas buvo paskyręs teisingumo ministras, o šis pavaduotojas informavo teisingumo ministrą. Dėl šios pranešimų grandinės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų nuo 2022 m. vasario 9 d. iki kovo 8 d., t. y. dar prieš teismui pradedant nagrinėti M. S., J. W. ir M. P baudžiamąsias bylas.
18. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2016/800] 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, 3 dalies a punktas ir 7 dalis, taip pat 18 straipsnis, siejami su 25, 26 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinami taip, kad nuo pranešimo apie įtarimą jaunesniam nei 18 metų įtariamajam ikiteisminio tyrimo subjektai privalo užtikrinti, kad jis galėtų pasinaudoti teise turėti valstybės skiriamą gynėją, jei neturi savo pasirinkto gynėjo (dėl to, kad vaikas arba tėvų pareigų turėtojas pats nepasirūpino gynėjo pagalba), ir kad gynėjas dalyvautų ikiteisminio tyrimo veiksmuose, kaip antai apklausiant nepilnametį kaip įtariamąjį, ir pagal šias teisės normas draudžiama atlikti nepilnamečio apklausą nedalyvaujant gynėjui?
2. Ar [Direktyvos 2016/800] 6 straipsnio 6 ir 8 dalys, siejamos su 16, 30, 31 ir 32 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad atsisakyti gynėjo be nepagrįsto delsimo teikiamos pagalbos draudžiama visose bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimu, ir kad laikinai nukrypti nuo teisės į gynėjo pagalbą, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnio 8 dalį, taikymo galima tik atliekant ikiteisminį tyrimą ir tik 6 straipsnio 8 dalies a ir b punktuose griežtai išvardytomis aplinkybėmis, kurios turi būti aiškiai nurodytos sprendime atlikti apklausą nedalyvaujant advokatui, kurį iš esmės galima apskųsti?
3. Jei bent į vieną iš 1 ir 2 punktuose pateiktų klausimų būtų atsakyta teigiamai, ar [Direktyvos 2016/800] nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės aktų nuostatos, pavyzdžiui:
a) Baudžiamojo proceso kodekso (Kodeks postępowania karnego) 301 straipsnio antras sakinys, pagal kurį įtariamasis dalyvaujant paskirtam gynėjui apklausiamas tik jei pats to paprašo, o gynėjo neatvykimas į įtariamojo apklausą nėra kliūtis jį apklausti;
b) Baudžiamojo proceso kodekso 79 straipsnio 3 dalis, pagal kurią jaunesnio nei 18 metų asmens (Baudžiamojo proceso kodekso 79 straipsnio 1 dalies 1 punktas) atveju gynėjo dalyvavimas būtinas tik teisiamajame posėdyje ir tuose posėdžiuose, kuriuose kaltinamojo dalyvavimas yra privalomas, t. y. teisminio nagrinėjimo etape?
4. Ar pirmajame ir antrajame klausimuose nurodytos nuostatos, taip pat direktyvų viršenybės ir tiesioginio veikimo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, patenkančią į [Direktyvos 2016/800] taikymo sritį, ir bet kuriai valstybės institucijai suteikiama teisė (arba nustatoma pareiga) netaikyti su šia direktyva nesuderinamų nacionalinės teisės aktų nuostatų, kaip antai nurodytų trečiajame klausime, ir dėl to, atsižvelgiant į tai, kad suėjo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, pakeisti nacionalinės teisės normą minėtomis tiesiogiai veikiančiomis direktyvos normomis?
5. Ar [Direktyvos 2016/800] 6 straipsnio 1, 2, 3 ir 7 dalys, taip pat 18 straipsnis, siejami su 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 11, 25 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, taip pat su [Direktyvos 2013/48] 13 straipsniu ir 50 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė ex officio garantuoja teisinę pagalbą asmenims, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji ir kurie įtraukimo dalyvauti byloje metu buvo vaikai ir tik vėliau sulaukė 18 metų, ir ši pagalba yra privaloma iki galutinio sprendimo byloje priėmimo?
6. Jeigu į penktąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar minėtos direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai Baudžiamojo proceso kodekso 79 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį baudžiamajame procese kaltinamasis privalo turėti gynėją tik tol, kol jam sukanka 18 metų?
7. Ar penktajame klausime nurodytos nuostatos, taip pat direktyvų viršenybės ir tiesioginio veikimo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, patenkančią į [Direktyvos 2016/800] taikymo sritį, ir bet kuriai valstybės institucijai suteikiama teisė (arba nustatoma pareiga) netaikyti su direktyva nesuderinamų nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nurodytų penktajame klausime, ir taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai Baudžiamojo proceso kodekso 79 straipsnio 2 dalį, aiškinant pagal direktyvą (Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas), t. y. iki galutinio sprendimo byloje priėmimo palikti kaltinamajam, kuris tuo metu, kai jam buvo pareikšti kaltinimai, dar nebuvo sulaukęs 18 metų, tačiau sulaukė vėliau, vykstant procesui, ir kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas dar nebaigtas, valstybės skirtą gynėją darant prielaidą, kad tai būtina dėl aplinkybių, apsunkinančių gynybą, arba – atsižvelgiant į tai, kad suėjo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, – pakeisti nacionalinės teisės normą minėtomis tiesiogiai veikiančiomis direktyvos normomis?
8. Ar [Direktyvos 2016/800] 4 straipsnio 1–3 dalys, siejamos su 18, 19 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, ir [Direktyvos 2012/13] 3 straipsnio 2 dalis, siejama su 19 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad kompetentingos institucijos (prokuratūra, policija) ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo apklausą, kurią atlieka policijos įstaiga ar kita kompetentinga institucija, turi nedelsdamos informuoti įtariamąjį ir tuo pat metu tėvų pareigų turėtoją apie teises, kurios yra būtinos proceso teisingumui užtikrinti, ir apie procesinius veiksmus, įskaitant visų pirma pareigą skirti nepilnamečiui įtariamajam gynėją, ir pasekmes, jei nepilnamečiui kaltinamajam nepaskiriama jo pasirinkto gynėjo (valstybės skiriamas gynėjas), o įtariamajam, kuris yra vaikas, ši informacija turi būti pateikiama paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į nepilnamečio amžių?
9. Ar [Direktyvos 2016/343] 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su 31 konstatuojamąja dalimi, taip pat su [Direktyvos 2012/13] 3 straipsnio 1 dalies e punktu ir 2 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės institucijos, vykdančios baudžiamąjį procesą, kuriame dalyvauja įtariamasis (kaltinamasis), kuris yra vaikas, privalo pranešti įtariamajam vaikui apie teisę atsisakyti duoti parodymus ir teisę neliudyti prieš save paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į įtariamojo amžių?
10. Ar [Direktyvos 2016/800] 4 straipsnio 1–3 dalys, siejamos su jos 18, 19 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, ir [Direktyvos 2012/13] 3 straipsnio 2 dalis, siejama su 19 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinamos taip, kad tose nuostatose įtvirtinti reikalavimai nėra įvykdomi, jei įtariamajam, kuris yra nepilnametis, prieš pat jo apklausą pateikiama bendra informacija, neatsižvelgiant į specialiąsias teises, kylančias iš Direktyvos 2016/800, ir tokia informacija pateikiama tik įtariamajam, kuris neturi gynėjo, nedalyvaujant tėvų pareigų turėtojui, ir įtariamojo amžiui netinkama kalba?
11. Ar [Direktyvos 2016/800] 18 ir 19 straipsniai, siejami su 26 konstatuojamąja dalimi, ir [Direktyvos 2013/48] 12 straipsnio 2 dalis, siejama su 50 konstatuojamąja dalimi, taip pat su [Direktyvos 2016/343] 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 10 straipsnio 2 dalimi ir 44 konstatuojamąja dalimi, ir teisingo bylos nagrinėjimo principas turi būti aiškinami taip, kad – dėl įtariamojo parodymų, duotų policijos pareigūnui per apklausą, vykdytą nesuteikus įtariamajam galimybės turėti advokatą ir tinkamai neinformavus apie jo teises, taip pat neinformavus tėvų pareigų turėtojų apie teises ir bendruosius proceso aspektus, apie kuriuos vaikas turi teisę sužinoti pagal direktyvos 4 straipsnį, – pagal juos nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, patenkančią į minėtų direktyvų taikymo sritį, ir bet kuriai valstybės institucijai suteikiama teisė (arba nustatoma pareiga) užtikrinti, kad įtariamieji (kaltinamieji) atsidurtų tokioje pačioje padėtyje, kokioje būtų atsidūrę, jei nebūtų padaryti minėti pažeidimai, ir todėl neatsižvelgti į tokius įrodymus, ypač jei per tokią apklausą gauta kaltinamoji informacija turėtų būti panaudota atitinkamam asmeniui nuteisti?
12. Ar tuomet vienuoliktajame klausime nurodytos nuostatos, taip pat viršenybės ir tiesioginio veikimo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos reikalaujama, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą, patenkančią į minėtų direktyvų taikymo sritį, ir bet kuri valstybės institucija turi netaikyti nacionalinės teisės aktų nuostatų, nesuderinamų su minėtomis direktyvomis, kaip antai Baudžiamojo proceso kodekso 168a straipsnio, pagal kurį įrodymai negali būti pripažinti nepriimtinais vien dėl to, kad buvo gauti pažeidžiant procesines taisykles arba padarius Baudžiamojo kodekso (Kodeks karny) 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką (išskyrus atvejus, kai įrodymai buvo gauti valstybės pareigūnui vykdant tarnybines pareigas tiriant nužudymą, tyčinį kūno sužalojimą ar laisvės atėmimą)?
13. Ar [Direktyvos 2016/800] 2 straipsnio 1 dalis, siejama su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Sąjungos teisėje nustatytu veiksmingumo principu, turi būti aiškinama taip, kad prokuroras, kaip institucija, dalyvaujanti vykdant teisingumą, užtikrinanti teisinės valstybės principo laikymąsi ir vadovaujanti ikiteisminiam tyrimui, privalo ikiteisminio tyrimo etape užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą, kaip tai numatyta minėtoje direktyvoje, ir veiksmingai taikydamas Sąjungos teisę turi garantuoti savo nepriklausomumą ir nešališkumą?
14. Jei į bet kurį iš 1–12 punktuose nurodytų klausimų būtų atsakyta teigiamai, visų pirma jei būtų teigiamai atsakyta į tryliktąjį klausimą – ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa (veiksmingos teisminės apsaugos principas), siejama su ESS 2 straipsniu ir ypač su pagarba teisinės valstybės principui, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimas [Euro Box Promotion ir kt.], C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034), ir ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas, kaip jis suprantamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (2018 m. vasario 27 d. Sprendimas Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117), turi būti aiškinami taip, kad šiais principais dėl galimybės daryti netiesioginį spaudimą teisėjams ir galimybės generaliniam prokurorui duoti privalomus nurodymus žemesnio rango prokurorams draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatoma prokuratūros priklausomybė nuo vykdomosios valdžios institucijos, kaip antai teisingumo ministro, ir nacionalinės teisės aktai, kuriais ribojamas teismų ir prokurorų nepriklausomumas taikant Sąjungos teisę, visų pirma:
a) Ustawa z dnia 27 lipca 2001 r. Prawo o ustroju sądów powszechnych (2001 m. liepos 27 d. Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymas) 130 straipsnio 1 dalis, leidžianti teisingumo ministrui – atsižvelgiant į prokuroro pareigą pranešti apie situaciją, kai teismas priima sprendimą taikydamas Sąjungos teisę, – duoti įsakymą nedelsiant sustabdyti teisėjo įgaliojimus, kol bus priimtas Teisėjų garbės teismo sprendimas, ne ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, jei atsižvelgdamas į teisėjo atlikto veiksmo tiesiogiai taikant Sąjungos teisę pobūdį teisingumo ministras mano, kad to reikia dėl teismo autoriteto arba esminių tarnybos interesų;
b) Ustawa z dnia 28 stycznia 2016 roku Prawo o prokuraturze (2016 m. sausio 28 d. Prokuratūros įstatymas) 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, 7 straipsnio 1–6 ir 8 dalys ir 13 straipsnio 1 ir 2 dalys, iš kurių turinio, vertinant juos kartu, matyti, kad teisingumo ministras, kuris kartu yra generalinis prokuroras ir prokuratūros vadovas, gali duoti žemesnio rango prokurorams privalomus nurodymus, kuriais taip pat ribojamas ar trukdomas tiesioginis Sąjungos teisės taikymas?“
19. Rašytines pastabas pateikė Slupsko apylinkės prokuroras, Čekijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija.
20. 2023 m. lapkričio 15 d. įvyko teismo posėdis, per jį Lenkijos vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas.
III. Bylai reikšminga teisė
21. Direktyvos 2016/800 2 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tokia jos taikymo sritis:
„1. Ši direktyva taikoma vaikams, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese. Ji taikoma iki tol, kol bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, įskaitant, kai taikoma, bausmės skyrimą ir sprendimą dėl apeliacinio skundo.
<...>
3. Ši direktyva arba tam tikros jos nuostatos, išskyrus 5 straipsnį[(7)], 8 straipsnio 3 dalies b punktą[(8)] ir 15 straipsnį[(9)], kai tose nuostatose kalbama apie tėvų pareigų turėtoją, taikoma asmenims, kaip nurodyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, kai tokie asmenys buvo vaikai, kai jų atžvilgiu buvo pradėtas vykdyti teismo procesas, bet kuriems vėliau suėjo 18 metų, ir šios direktyvos ar tam tikrų jos nuostatų taikymas yra tinkamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant atitinkamo asmens brandą ir pažeidžiamumą. Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos, kai atitinkamam asmeniui sueina 21 metai.“(10).
22. Direktyvos 2016/800 4 straipsnyje įtvirtinta teisė į informaciją:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad kai vaikams pranešama, kad jie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, jie būtų nedelsiant informuoti apie savo teises pagal Direktyvą 2012/13/ES ir apie bendrus proceso eigos aspektus.
Valstybės narės užtikrina, kad vaikai taip pat būtų informuojami apie šioje direktyvoje nustatytas teises. Ta informacija suteikiama:
a) nedelsiant, kai vaikams pranešama, kad jie yra įtariamieji arba kaltinamieji, apie:
i) teisę į tai, kad tėvų pareigų turėtojas būtų informuotas, kaip numatyta 5 straipsnyje;
ii) teisę į advokato pagalbą, kaip numatyta 6 straipsnyje;
iii) teisę į privatumo apsaugą, kaip numatyta 14 straipsnyje;
iv) teisę būti lydimam tėvų pareigų turėtojo kitose proceso stadijose nei teismo posėdžiai, kaip numatyta 15 straipsnio 4 dalyje;
v) teisę į teisinę pagalbą, kaip numatyta 18 straipsnyje;
b) anksčiausioje tinkamoje proceso stadijoje apie:
i) teisę į individualų vertinimą, kaip numatyta 7 straipsnyje;
ii) teisę į sveikatos patikrinimą, įskaitant teisę į medicininę pagalbą, kaip numatyta 8 straipsnyje;
iii) teisę apriboti laisvės atėmimą ir naudoti alternatyvias priemones, įskaitant teisę į reguliarią sulaikymo peržiūrą, kaip numatyta 10 ir 11 straipsniuose;
iv) teisę būti lydimam tėvų pareigų turėtojo teismo posėdžiuose, kaip numatyta 15 straipsnio 1 dalyje;
v) teisę asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, kaip numatyta 16 straipsnyje;
vi) teisę į veiksmingas teisių gynimo priemones, kaip numatyta 19 straipsnyje;
c) atimant laisvę – apie teisę į specialias sąlygas laisvės atėmimo metu, kaip numatyta 12 straipsnyje.
2. Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta informacija būtų suteikiama raštu, žodžiu arba abiem būdais paprasta ir suprantama kalba ir kad būtų pažymima, jog suteikta informacija laikantis dokumentavimo tvarkos pagal nacionalinę teisę.
3. Kai vaikams pateikiamas pranešimas apie teises pagal Direktyvą 2012/13/ES, valstybės narės užtikrina, kad į tokį pranešimą būtų įtraukta nuoroda ir į jų teises pagal šią direktyvą.“
23. Direktyvos 2016/800 6 straipsnyje reglamentuojama teisė turėti advokatą:
„1. Vaikai, kurie yra įtariamieji arba kaltinamieji baudžiamajame procese, turi teisę turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48/ES. Jokia šios direktyvos, visų pirma šio straipsnio, nuostata nedaro poveikio tai teisei.
2. Valstybės narės užtikrina, kad vaikai gautų advokato pagalbą pagal šį straipsnį tam, kad jie galėtų veiksmingai naudotis teisėmis į gynybą.
3. Valstybės narės užtikrina, kad vaikams būtų teikiama advokato pagalba nedelsiant, kai jiems pranešama, kad jie yra įtariamieji ar kaltinamieji. Bet kokiu atveju vaikai gauna advokato pagalbą nuo to iš šių momentų, kuris įvyksta anksčiausiai:
a) prieš juos apklausiant policijoje, kitoje teisėsaugos ar teisminėje institucijoje;
b) tyrimo arba kitoms kompetentingoms institucijoms atliekant tyrimo ar kitus įrodymų rinkimo veiksmus pagal 4 dalies c punktą;
c) nepagrįstai nedelsiant nuo laisvės atėmimo momento;
d) kai jie šaukiami atvykti į teismą, turintį jurisdikciją baudžiamosiose bylose, deramu laiku prieš jiems atvykstant į tą teismą.
4. Advokato pagalba apima šiuos elementus:
a) valstybės narės užtikrina, kad vaikai turėtų teisę be pašalinių susitikti ir bendrauti su jiems atstovaujančiu advokatu, be kita ko, prieš apklausą policijoje ar kitoje teisėsaugos ar teisminėje institucijoje;
b) valstybės narės užtikrina, kad vaikai gautų advokato pagalbą per apklausą ir kad advokatas galėtų veiksmingai dalyvauti apklausoje. Toks dalyvavimas vykdomas laikantis nacionalinės teisės procedūrų, jei tokiomis procedūromis nedaromas poveikis veiksmingam naudojimuisi atitinkama teise ar tos teisės esmei. Jei advokatas dalyvauja apklausoje, tokio dalyvavimo faktas pažymimas laikantis dokumentavimo tvarkos pagal nacionalinę teisę;
c) valstybės narės užtikrina, kad vaikai gautų bent advokato pagalbą atliekant nurodytus tyrimo ar įrodymų rinkimo veiksmus, kai tie veiksmai numatyti pagal nacionalinę teisę ir jei reikalaujama ar leidžiama, kad įtariamasis ar kaltinamasis atitinkamame veiksme dalyvautų; šie veiksmai yra:
i) asmens atpažinimas;
ii) akistatos;
iii) nusikaltimo atkūrimas.
5. Valstybės narės gerbia vaikų ir jų advokato bendravimo konfidencialumą naudojantis šioje direktyvoje numatyta teise gauti advokato pagalbą. Toks bendravimas apima susitikimus, korespondenciją, pokalbius telefonu ir kitų pagal nacionalinę teisę leidžiamų formų bendravimą.
6. Su sąlyga, kad tai atitinka teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, valstybės narės gali nukrypti nuo 3 dalies, kai advokato pagalba neproporcinga atsižvelgiant į bylos aplinkybes, įtariamos nusikalstamos veikos sunkumą, bylos sudėtingumą ir priemones, kurių būtų galima imtis dėl tokios nusikalstamos veikos, suprantant, kad pirmiausia visada vadovaujamasi vaiko interesais.
Bet kuriuo atveju valstybės narės užtikrina, kad vaikai gautų advokato pagalbą:
a) kai jie pristatomi kompetentingam teismui ar teisėjui, kad būtų priimtas sprendimas dėl sulaikymo bet kurioje proceso stadijoje pagal šios direktyvos taikymo sritį, ir
b) per sulaikymą.
Valstybės narės taip pat užtikrina, kad laisvės atėmimas nebūtų skiriamas kaip bausmė už nusikalstamą veiką, nebent vaikas gavo tokią advokato pagalbą, kad jam buvo suteikta galimybė veiksmingai naudotis savo teisėmis į gynybą ir, bet kuriuo atveju, per teismo posėdžius.
7. Tais atvejais, kai vaikui turi būti teikiama advokato pagalba pagal šį straipsnį, tačiau advokatas nedalyvauja, kompetentingos institucijos atideda vaiko apklausą arba kitus tyrimo ar įrodymų rinkimo veiksmus, numatytus 4 dalies c punkte, pagrįstam laikotarpiui, kad galėtų atvykti advokatas, arba tais atvejais, kai vaikas nenurodė advokato, surasti vaikui advokatą.
8. Išskirtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminio tyrimo stadijoje valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 3 dalyje numatytų teisių taikymo, jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai pateisinama dėl vienos iš šių įtikinamų priežasčių:
a) kai yra neatidėliotina būtinybė išvengti sunkių neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei;
b) kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias dėl sunkios nusikalstamos veikos pradėtam baudžiamajam procesui kylančiam dideliam pavojui.
Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos, taikydamos šią dalį, atsižvelgtų į vaiko interesus.
Sprendimą tęsti apklausą be advokato pagal šią dalį kiekvienu konkrečiu atveju priima arba teisminė institucija, arba kita kompetentinga institucija su sąlyga, kad sprendimui gali būti taikoma teisminė peržiūra.“
24. Direktyvos 2016/800 18 straipsnyje reglamentuojama teisė į teisinę pagalbą:
„Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinėmis teisinės pagalbos nuostatomis būtų veiksmingai užtikrinama teisė į advokato pagalbą pagal 6 straipsnį.“
25. Galiausiai Direktyvos 2016/800 19 straipsnyje reglamentuojamos teisių gynimo priemonės:
„Valstybės narės užtikrina, kad vaikams, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamosiose bylose, ir vaikams, kurie yra prašomi perduoti asmenys, būtų numatytos veiksmingos teisių gynimo priemonės pagal nacionalinę teisę, kuriomis jie galėtų pasinaudoti tais atvejais, kai pažeidžiamos jų teisės pagal šią direktyvą.“
IV. Analizė
A. Įvadinės pastabos
26. Baudžiamojo proceso srityje Sąjunga neturi vieno bendro teisės akto. Priešingai, baudžiamasis procesas išlieka valstybių narių reglamentuojama sritis, o tai neišvengiamai lemia skirtingą reglamentavimą.
27. Vis dėlto, nors baudžiamasis procesas valstybėse narėse skiriasi, fiziniai asmenys Sąjungoje gali remtis prielaida, kad su pagrindinėmis teisėmis susijusios garantijos yra tos pačios(11).
28. Pagrindinė to priežastis yra EŽTK, kurios šalys – visos valstybės narės. Aiškindamas EŽTK teises, visų pirma EŽTK 6 straipsnyje užtikrinamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Europos žemyne yra suderinęs baudžiamajame procese suteikiamas teises.
29. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 3 dalį EŽTK saugomos teisės yra minimalus apsaugos lygis, kuris turi būti suteiktas privatiems asmenims į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiose situacijose.
30. Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad vien kiekvienos valstybės narės priklausymas EŽTK ne visada suteikia pakankamą pasitikėjimą kitų valstybių narių baudžiamojo teisingumo sistemomis(12). Toks pasitikėjimas yra būtina tarpusavio pripažinimo baudžiamosiose bylose sąlyga, taigi ir SESV grindžiamas bendradarbiavimo baudžiamosios teisės srityje pagrindas(13).
31. Taigi, siekdamas sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė tam tikras minimalaus suderinimo direktyvas, kuriomis reglamentuojamas baudžiamasis procesas valstybėse narėse(14).
32. Viena iš šių direktyvų yra Direktyva 2016/800, užimanti ypatingą vietą. Vaikams, kaip pažeidžiamiems asmenims(15), reikalinga papildoma priežiūra ir didesnė apsauga(16). Tokia išvada darytina, be kita ko, iš Chartijos 24 straipsnio, kuriame numatyta pareiga visoms valdžios institucijoms ir privačioms institucijoms užtikrinti, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi vaiko interesais(17).
33. Taigi Direktyva 2016/800 turėtų būti suprantama kaip lex specialis(18), kuriuo užtikrinama bent tokia pati arba net didesnė vaikų, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji, apsauga, palyginti su kitomis minimalaus suderinimo direktyvomis, kuriomis reglamentuojamos teisės baudžiamajame procese.
34. Priešingai nei tose kitose direktyvose, kuriomis reglamentuojamos konkrečios procesinės teisės, Direktyvoje 2016/800 daugiausia dėmesio skiriama tam tikrai įtariamųjų ar kaltinamųjų kategorijai ir joje reglamentuojamos įvairios teisės.
35. Iki šiol Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs Direktyvą 2016/800 tik Sprendime Piotrowski(19), kuriame jis aiškino jos 17 straipsnį atsižvelgdamas į Europos arešto orderį, pagal kurį prašomas perduoti asmuo buvo nepilnametis. Ši nuostata neturi reikšmės šiai bylai, kurioje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pirmą kartą suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti tam tikras vaikų, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, procesines teises.
B. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų reorganizavimas ir išvados struktūra
36. Dauguma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų susiję su vaiko teisių baudžiamajame procese, kurios užtikrinamos minimalaus suderinimo direktyvomis, visų pirma Direktyva 2016/800, aiškinimu.
37. Prieš analizuodama šiuos klausimus iš esmės šios išvados C dalyje nagrinėsiu Lenkijos vyriausybės pateiktus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.
38. Šiuo tikslu dalis 13 klausimo ir visas 14 klausimas nėra susiję su direktyvų dėl garantijų baudžiamajame procese aiškinimu ir yra bendresnio pobūdžio. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti ESS 2 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį, Chartijos 47 straipsnį ir teismų nepriklausomumo principą. Kaip paaiškinsiu toliau, tie klausimai šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybėmis yra nepriimtini, todėl jų esmės nenagrinėsiu.
39. Kalbant apie esmę, šios išvados D dalyje pasiūlysiu, kaip aiškinti vaiko teisės turėti advokatą apimtį, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas to prašo savo 1 ir 2 klausimuose. Kartu aptarsiu nuo šios teisės leidžiančias nukrypti nuostatas pagal Direktyvą 2016/800.
40. Šios išvados E dalyje paaiškinsiu, ar teisė turėti advokatą toliau taikoma po to, kai vykstant baudžiamajam procesui vaikui sukanka 18 metų, ir ar pagal atitinkamą nuostatą valstybėms narėms leidžiama pasirinkti, kaip perkelti šią teisę į nacionalinę teisę. Taip bus išnagrinėtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 5 klausimas.
41. Šios išvados F dalyje atsakysiu į 8, 9 ir 10 klausimus, susijusius su vaikų ir tėvų pareigų turėtojų teisės būti informuotiems apie jų procesines teises apimtimi. Taip pat kartu atsakysiu į klausimą, ar tokia pareiga taikoma ir ikiteisminiu proceso etapu dalyvaujančioms baudžiamojo persekiojimo institucijoms.
42. Tada šios išvados G dalyje paaiškinsiu, kiek Sąjungos teisė turi įtakos įrodymų, surinktų pažeidžiant vieną ar kelias atitinkamose direktyvose vaikams suteiktas teises, (ne)leistinumo taisyklėms ir taip atsakysiu į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 11 klausimą.
43. Galiausiai šios išvados H dalyje glaustai priminsiu iš Sąjungos teisės tiesioginio veikimo ir viršenybės kylančias pasekmes nacionaliniams teismams. Siekdamas atsakyti į dalį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 13 klausime iškeltų problemų, paaiškinsiu, kad tiesioginis veikimas yra sąvoka, skirta ne tik teismams, bet ir visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant prokuratūrą.
44. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad į pirma išdėstytą struktūrą neįtraukiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 3, 6 ir 12 klausimų. Šiuose klausimuose nurodomos konkrečios Lenkijos teisės nuostatos ir Teisingumo Teismo prašoma patvirtinti, ar pagal Sąjungos teisę draudžiama jas taikyti. Vis dėlto, kaip yra gerai žinoma, Teisingumo Teismas pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį ir SESV 267 straipsnio pirmą pastraipą turi jurisdikciją aiškinti tik Sąjungos teisę, o nacionaliniai teismai turi išimtinę jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę(20).
45. Remiantis šiuo griežtu Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų jurisdikcijos padalijimu, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės suderinamumo su Sąjungos teise(21). Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gavęs Teisingumo Teismo atsakymą, turi padaryti reikiamas išvadas dėl taikytinos nacionalinės teisės(22). Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės išspręsti problemą dėl minėtuose trijuose klausimuose nurodytų nacionalinės teisės nuostatų, remdamasis atsakymais į likusius klausimus.
C. Dėl priimtinumo
46. Lenkijos vyriausybė ginčijo prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, motyvuodama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neatsižvelgęs į įrodymus, surinktus nedalyvaujant advokatui ikiteisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, ir paskyręs advokatą kaltinamiems nepilnamečiams, taip pat pratęsęs šį paskyrimą, kai vienam iš kaltinamųjų sukako 18 metų, jau ištaisė galimus Direktyvos 2016/800 pažeidimus. Kitaip tariant, prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra būtinas tam, kad jį pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje.
47. Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams, „atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija“(23). Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas mano, kad atsakymas į pateiktus klausimus nėra reikalingas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje, jis atsisako savo jurisdikcijos(24).
48. Taip galėtų būti tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau būtų priėmęs sprendimą dėl klausimų, kuriuos jis prašo Teisingumo Teismo išaiškinti. Tokiu atveju atsakymas, kurį pateiks Teisingumo Teismas, galėtų būti nebereikalingas. Vis dėlto, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nagrinėjamoje byloje visada turi galimybę pakeisti savo sprendimą konkrečiu klausimu prieš priimdamas galutinį sprendimą byloje, atsakymas į prejudicinius klausimus gali būti laikomas naudingu šiai konkrečiai bylai(25).
49. Nors atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau nusprendė neatsižvelgti į įrodymus, surinktus nedalyvaujant advokatui, ir pratęsė advokato paskyrimą vienam iš kaltinamųjų, kuriam suėjo 18 metų, Teisingumo Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali pakeisti savo sprendimo prieš baigdamas nagrinėti bylą.
50. Taigi manau, kad naudinga išaiškinti nagrinėjamų procesinių teisių apimtį, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų išspręsti pagrindinę bylą.
51. Vis dėlto manau, kad dalis 13 klausimo ir 14 klausimas kelia priimtinumo problemų.
52. 13 klausimą galima padalyti į dvi dalis. Pirmoje jo dalyje siekiama sužinoti, ar vaikams suteikiamų teisių (į advokatą ir informaciją) tiesioginis veikimas taip pat yra privalomas prokurorui, kuris dėl to privalėtų suteikti šias teises ir netaikyti joms prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų. Atsakymas į šį klausimą leis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui padaryti išvadą, ar prokuroras pažeidė vaikų teises ikiteisminio tyrimo stadijoje, todėl yra priimtinas.
53. Vis dėlto kitoje dalyje keliamas bendresnis klausimas dėl prokuroro nepriklausomumo reikalavimo. Man šis klausimas neatrodo tiesiogiai reikšmingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Nepaisant to, kad prokuroras yra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios, jis privalo užtikrinti vaikų teises baudžiamajame procese, kurias jie turi pagal Sąjungos teisę.
54. Galiausiai 14 klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal ESS 2 straipsnį, ESS 19 straipsnio 1 dalį, teisinės valstybės principą, teisėjų nepriklausomumo principą ir Chartijos 47 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose teisingumo ministrui numatyta galimybė nurodyti nedelsiant sustabdyti teisėjo įgaliojimus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui susirūpinimą kelia asmeninė teisėjo patirtis, kai jo įgaliojimai buvo laikinai sustabdyti ankstesnėje byloje. Šioje byloje kyla nerimas, kad teisėjo įgaliojimai ir vėl gali būti sustabdyti dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuriuo kvestionuojamas vidaus nacionalinės galiojimas, pateikimo Teisingumo Teismui.
55. Dviejose bylose dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Lenkijos Respubliką Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad nacionalinė teisė, pagal kurią teisėjams neleidžiama pateikti Teisingumo Teismui klausimų dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kai jiems už tai gresia drausminės nuobaudos, yra nepriimtina pagal Sąjungos teisę(26).
56. Tokia grėsmė teisėjų nepriklausomumui yra nepriimtina, vis dėlto nagrinėjamu atveju tokia grėsmė atrodo hipotetinė. Ankstesnis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo įgaliojimų sustabdymas neturi jokio ryšio su šia byla, kurioje Teisingumo Teismui buvo pateikti klausimai.
57. Kaip Teisingumo Teismas paaiškino Sprendime Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny(27), atsakymas į pateiktą klausimą nėra būtinas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai bylai išspręsti, todėl yra nepriimtinas(28).
58. Ši situacija skiriasi nuo situacijos, nagrinėtos byloje YP ir kt. (Teisėjo imuniteto panaikinimas ir nušalinimas nuo pareigų), kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad klausimai, kuriais siekiama in limine litis išspręsti procesinio pobūdžio sunkumus, kaip antai susijusius su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcija nagrinėti jam paskirtą bylą, gali būti išspręsti per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą(29). Toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejojo savo paties jurisdikcija nagrinėti bylą, kuri jam buvo perduota tik dėl to, kad teisėjas, kuriam buvo pirmiausia paskirta nagrinėti bylą, buvo nušalintas nuo pareigų dėl to, kad kreipėsi į Teisingumo Teismą.
59. Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad dalis 13 klausimo ir visas 14 klausimas yra nepriimtini. Vis dėlto niekas netrukdo Teisingumo Teismui atsakyti į kitus klausimus.
D. Dėl teisės turėti advokatą (1 ir 2 klausimai)
60. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1 ir 2 klausimai susiję su Direktyvos 2016/800 6 straipsnyje numatytos teisės turėti advokatą apimtimi. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar institucijos baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje turėtų užtikrinti, kad vaikui padėtų advokatas (1), ir ar nuo šios teisės galima nukrypti.
1. Taikymo sritis
61. Jaunesniam nei 18 metų įtariamajam pareiškiami kaltinimai: ar tai automatiškai reiškia, kad valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad vaikui padėtų advokatas, kad advokatas dalyvautų ikiteisminiame procese ir kad vaikas negalėtų būti apklaustas nedalyvaujant advokatui?
62. Kaip paaiškinau šios išvados A dalyje, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį EŽTK yra minimalus apsaugos lygis. Tai reiškia, kad bet kokiu Direktyvos 2016/800 aiškinimu turi būti užtikrinta bent EŽTK lygmens apsauga. Priešingai, Sąjungos suteikiama apsauga gali būti didesnė, nei suteikiama pagal EŽTK. Taigi EŽTK yra naudingas atspirties taškas nustatant vaikų teisės turėti advokatą baudžiamajame procese apimtį.
63. Yra žinoma, kad, kaip jau nusprendė EŽTT, teisė į advokatą yra esminė teisingo bylos nagrinėjimo dalis(30). Galimybė turėti advokatą turi būti veiksminga ir praktiškai įgyvendinama, kad būtų galima paveikti baudžiamosios bylos eigą(31).
64. Byloje Salduz prieš Turkiją(32) EŽTT nusprendė, jog teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reikalauja, kad teisė turėti advokatą būtų suteikta nuo pat pirmosios apklausos policijoje, išskyrus atvejus, kai yra įtikinamų priežasčių, kurios išimties tvarka pateisina atsisakymą suteikti tokią galimybę; vis dėlto teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nepataisomai pažeidžiama, nesant teisės turėti advokatą ikiteisminiame procese, kai duodami parodymai prieš save, o vėliau jais remiantis priimamas apkaltinamasis nuosprendis.
65. Šios išvados ir gausi EŽTT jurisprudencija dėl teisės į gynybą buvo įtrauktos į Direktyvą 2013/48(33).
66. Pagal Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 1 dalį vaikų teisės turėti advokatą apimtis yra tokia pati kaip ir bet kurio kito įtariamojo ar kaltinamojo teisės turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48.
67. Mano nuomone, pagal Direktyvos 2016/800 6 straipsnį reikalaujama to, kas nurodyta toliau. Vaikams galimybė turėti advokatą turėtų būti suteikta nepagrįstai nedelsiant, o tai iš esmės turėtų reikšti, kad jie advokatą turėtų turėti dar prieš juos apklausiant policijoje ar kitoje teisėsaugos ar teisminėje institucijoje pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalies a punktą.
68. Tai reiškia, kad baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje dalyvaujančios institucijos, pavyzdžiui, prokuratūra ir policija, negali apklausti vaiko kaip įtariamojo ar kaltinamojo nedalyvaujant advokatui.
69. Be to, iš kartu aiškinamų Direktyvos 2016/800 6 ir 18 straipsnių matyti, kad jeigu vaikas neturi advokato, prieš pradėdamos jo apklausą valdžios institucijos privalo šiam vaikui parūpinti valstybės skiriamą gynėją(34).
70. Priešingai nei Direktyvos 2013/48 9 straipsnyje, Direktyvoje 2016/800 nėra nuostatos, pagal kurią vaikai gali atsisakyti teisės turėti advokatą. Todėl darau išvadą, kad teisė į teisinę pagalbą suaugusiesiems pavirsta pareiga užtikrinti teisinį atstovavimą vaikams baudžiamajame procese.
71. Apibendrinant darytina išvada, kad vaikų, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, teisės turėti advokatą apimtis yra labai plati: viešosios valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad prieš apklausiant vaiką pirmą kartą jiems atstovautų advokatas, ir prireikus jos turi parūpinti vaikui valstybės skiriamą gynėją.
2. Leidžiančios nukrypti nuostatos
72. Vis dėlto keliose kitose Direktyvos 2016/800 6 straipsnio dalyse, ypač jos 6 ir 8 dalyse, numatytos nuostatos, galimai leidžiančios nukrypti nuo teisės būti padedamam advokato ikiteisminio tyrimo stadijoje. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal kurią nors iš šių nukrypti leidžiančių nuostatų policijai leidžiama ikiteisminio tyrimo etapu apklausti nepilnamečius įtariamuosius nedalyvaujant advokatui.
73. Kaip jau minėjau, Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šia direktyva nedaromas poveikis teisei turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48. Tai reiškia, kad nė viena leidžianti nukrypti nuostata, numatyta pagal kitas Direktyvos 2016/800 6 straipsnio dalis, negali būti aiškinama taip, kad pagal ją nepilnamečių teisės susiaurinamos Direktyvoje 2013/48 numatytų bendrų teisių atžvilgiu. Taigi pirmiausia nagrinėsiu galimas leidžiančias nukrypti nuostatas pagal pastarąją direktyvą.
74. Teisingumo Teismas aiškino Direktyvą 2013/48 Sprendime VW (Teisė turėti advokatą neatvykus į teismą); jame konstatavo, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse išsamiai reglamentuoti teisės turėti advokatą apribojimai. Tai reiškia, kad teisės turėti advokatą negali riboti jokios kitos aplinkybės(35).
75. Be to, pagal Direktyvos 2013/48 8 straipsnio 2 dalį bet koks sprendimas, kuriuo nukrypstama nuo teisės turėti advokatą, turi būti tinkamai pagrįstas ir jį kiekvienu konkrečiu atveju turi priimti teisminė institucija arba kita kompetentinga valdžios institucija, su sąlyga, kad tam sprendimui gali būti taikoma teisminė kontrolė.
76. Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalis, kuri Sprendime VW (Teisė turėti advokatą neatvykus į teismą) nurodyta kaip viena iš dviejų galimų nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo teisės turėti advokatą, atitinka Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 8 dalį. Pagal šią nuostatą išimties tvarka leidžiama laikinai nukrypti nuo teisės būti padedamam advokato, kai reikia skubiai išvengti sunkių neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei arba kai būtina imtis skubių veiksmų, kad nebūtų pakenkta baudžiamajam procesui.
77. Vis dėlto, kaip teigia Komisija, Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 8 dalis susijusi su kitokia situacija, nei nagrinėjama pagrindinėje byloje, todėl ši nuostata netaikytina. Iš tikrųjų nebuvo jokios skubios būtinybės išvengti sunkių neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei ar fizinei neliečiamybei, be to, iš bylos faktinių aplinkybių taip pat nematyti, kad, siekiant nepakenkti baudžiamajam procesui, tyrimą atliekančioms valdžios institucijoms buvo būtina imtis skubių veiksmų.
78. Kita nuostata, kuria pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 5 dalį leidžiama nukrypti nuo teisės turėti advokatą, suformuluota taip: „išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 2 dalies c punkto taikymo, kai dėl nuošalioje geografinėje vietovėje esančio įtariamojo arba kaltinamojo nepagrįstai nedelsiant po jo laisvės atėmimo neįmanoma užtikrinti jo teisės turėti advokatą“. Kaip paaiškinta Direktyvos 2013/48 30 konstatuojamojoje dalyje, „tokios laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo metu kompetentingos valdžios institucijos neturėtų apklausti atitinkamo asmens arba atlikti šioje direktyvoje numatytų tyrimo arba įrodymų rinkimo veiksmų“.
79. Direktyvoje 2016/800 panašios nukrypti leidžiančios nuostatos nenumatyta. Per teisėkūros procedūrą, per kurią buvo priimta Direktyva 2016/800, Taryba pritarė Europos Parlamento prašymui neperkelti šios „geografinio nuotolio“ nuostatos į Direktyvą 2016/800(36). Bet kuriuo atveju neatrodo, kad šios bylos aplinkybėmis būtų būtina taikyti tokią nuostatą.
80. Taigi dabar nagrinėsiu Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalį.
81. Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta kita galima nuostata, kuria galimai leidžiama nukrypti nuo teisės į advokato pagalbą, kurios formuluotė neatitinka jokios pagal Direktyvą 2013/48 leidžiamos nukrypti leidžiančios nuostatos. Nepaisant to, kaip aiškintume šią nuostatą, pagal jo 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad ši leidžianti nukrypti nuostata negali būti aiškinama taip, kad ja susiaurinama teisė turėti advokatą, kai kalbama apie nepilnamečius, palyginti su tos pačios teisės apimtimi pagal Direktyvą 2013/48. Taigi būtų sunku pateisinti leidimą taikyti kitas nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo teisės į advokato pagalbą, kai kalbama apie vaikus.
82. Per teisėkūros procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimta Direktyva 2016/800, paaiškėjo, kad 6 straipsnis yra „pats kontraversiškiausias iš visų šios direktyvos straipsnių“(37). Pirminiame pasiūlyme buvo numatytas privalomas advokato atstovavimas. Vis dėlto vykstant teisėkūros procedūrai kai kurios valstybės narės primygtinai pabrėžė, kad, esant nesunkiems ir mažiau sunkiems pažeidimams, vaikui nebūtina advokato pagalba(38). Kaip nurodyta Tarybos dokumente, skirtame pasirengti aštuntajam šios teisėkūros procedūros trilogui, Parlamento „nenudžiugino“ toks prašymas dar labiau susiaurinti įpareigojimą, kad vaikas būtų apklaustas dalyvaujant advokatui(39).
83. Taigi galutinė 6 straipsnio formuluotė yra sušvelninta versija, kai įvertinus proporcingumą teisė turėti advokatą ikiteisminiame procese gali būti ribojama(40).
84. Regis, Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalies formuluotėje yra dar vienas teisės turėti advokatą apribojimas, grindžiamas proporcingumo kriterijumi(41).
85. Taip yra, nepaisant dviejų saugumo reikalavimų, išlikusių toje nuostatoje: privaloma paisyti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir pirmiausia turi būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus.
86. Taigi ikiteisminiu bylos nagrinėjimo etapu iš Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalies pirmos pastraipos formuluotės galima spręsti, kad valstybės narės gali nukrypti nuo pareigos, kad vaikui padėtų advokatas. Nesant advokato, tos pačios nuostatos trečioje pastraipoje nustatyta, kad negali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė.
87. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad privaloma galimybė turėti advokatą be jokios išimties taikoma tik suėmimo atvejais ir kai baudžiamasis procesas užbaigiamas laisvės atėmimu(42).
88. Nagrinėjamu atveju taikant šią nuostatą būtų uždrausta nuteisti kaltinamąjį laisvės atėmimo bausme. Vis dėlto net ši sąlyga turi tam tikrų niuansų, leidžiančių galimybės turėti advokatą nesuteikimą ištaisyti tik tuo atveju, jeigu vaikui advokatas padeda taip, kad vaikas galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą ir bet kuriuo atveju per teismo posėdžius.
89. Galiu daryti tik vieną išvadą: remiantis Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalies formuluote, pagal ją leidžiama atimti teisę turėti advokatą, ko nebūtų leidžiama pagal Direktyvą 2013/48. Taigi Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalis prieštarauja jos 6 straipsnio 1 daliai.
90. Įžvelgčiau tik vieną būdą Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalį suderinti su jos 6 straipsnio 1 dalimi ir galiausiai su Direktyva 2013/48.
91. Jeigu vaiko apklausa nedalyvaujant advokatui atitiktų geriausius šio vaiko interesus, tokia galimybė nukrypti nuo privalomo advokato dalyvavimo neprieštarautų reikalavimui, kad vaikų teisės būtų ginamos bent tiek, kiek kitų įtariamųjų ar kaltinamųjų. Taigi Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalį būtų galima aiškinti taip, kad ji taikoma tik tuo atveju, kai vaiko apklausa nedalyvaujant advokatui atitiktų jo interesus labiau nei jo apklausa dalyvaujant advokatui. Man atrodo sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Vis dėlto toks aiškinimas leistų suderinti Direktyvos 2016/800 6 straipsnio 6 dalį su likusia Direktyvos 2016/800 sistema.
92. Galiausiai manau, kad Direktyvos 2016/800 6 straipsnyje įtvirtinta tiesiogiai veikianti vaiko teisė nuo pat apklausos ikiteisminio tyrimo etapu būti padedamam advokato, prireikus – valstybės paskirto gynėjo. Už šią apklausą atsakinga institucija gali nuspręsti atlikti apklausą be advokato tik ikiteisminiu etapu; įvertinus kiekvieną konkretų atvejį ir atsižvelgus į aplinkybes pagal minėto 6 straipsnio 6 dalies pirmą pastraipą, ir tik jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus ir užtikrina vaiko teises pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius. Sprendimas atlikti apklausą be advokato turi būti tinkamai motyvuotas ir atitikti Direktyvos 2013/48 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.
E. Dėl 18 metų amžiaus suėjimo vykstant procesui (5 klausimas)
93. Pagal Direktyvos 2016/800 3 straipsnio 1 dalį sąvoka „vaikas“ apibrėžiama kaip jaunesnis nei 18 metų asmuo(43).
94. Šioje byloje bent vienas iš kaltinamųjų M. P. vykstant procesui sulaukė 18 metų. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Direktyvą 2016/800 vaikams suteiktos teisės toliau taikomos iki bylos pabaigos, nepaisant to, kad kaltinamasis nebėra vaikas, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.
95. Įvertinus Direktyvos 2016/800 2 straipsnio 3 dalies genezę, matyti, kad pradiniame Komisijos pasiūlyme buvo numatyta šią direktyvą automatiškai taikyti visiems įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kuriems baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu sueina 18 metų. Vis dėlto per teisėkūros procedūrą tokiam pasiūlymui nebuvo pritarta(44).
96. Pagal Direktyvos 2016/800 2 straipsnio 3 dalies galutinio teksto kompromisinį variantą nepilnamečių teisės nėra pratęsiamos automatiškai. Pagal šią nuostatą procese dalyvaujančiai institucijai suteikiama teisė nuspręsti, ar, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, toks teisių (ir kokių teisių) pratęsimas yra tinkamas.
97. Ar valstybės narės galėjo perkelti šią direktyvos nuostatą į nacionalinę teisę, pasirinkdamos nenumatyti galimybės taikyti ją ilgiau, po to, kai įtariamajam arba kaltinamajam sueina 18 metų?
98. Manau, kad ne.
99. Šiuo klausimu sutinku su Komisija. Direktyvos 2016/800 2 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms nustatyta „aiški ir besąlyginė“ pareiga savo teisės aktuose leisti kompetentingai nacionalinei institucijai pripažinti, kad, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, direktyvos ar tam tikrų jos nuostatų ilgesnis taikymas yra tinkamas.
100. Taigi Komisija mano, kad ši nuostata atitinka tiesioginio veikimo reikalavimus. Pritariu šiam vertinimui. Direktyvos 2016/800 2 straipsnio 3 dalyje atitinkamai viešosios valdžios institucijai suteikiama teisė įvertinti, ar įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kuriems baudžiamojo proceso metu sueina 18 metų, toliau reikalingas teisinis atstovavimas.
101. Tokia institucija privalo įvertinti būtinybę pratęsti asmens laikymą vaiku, atsižvelgdama į konkretaus atvejo aplinkybes. Perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę valstybės narės negali riboti įtariamojo ar kaltinamojo teisės į tai, kad jo situaciją įvertintų kompetentinga institucija, atsižvelgdama į kiekvieną konkretų atvejį.
102. Taigi, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 5 klausimą, Direktyvos 2016/800 2 straipsnio 3 dalis veikia tiesiogiai. Pagal ją vaikui, kuriam baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu sueina 18 metų, suteikiama teisė į tai, kad kompetentingos institucijos kiekvienu konkrečiu atveju įvertintų teisę toliau būti laikomam vaiku. Tai apima įvertinimą, ar toliau taikyti vaikui suteikiamą teisę turėti advokatą. Valstybės narės negali atimti tokios teisės.
F. Dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (8, 9 ir 10 klausimai)
103. Šiais trimis klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2016/800 4 straipsnį reikalaujama, kad kompetentingos institucijos ne vėliau kaip prieš pat pirmąją oficialią įtariamojo apklausą nedelsdamos informuotų įtariamąjį vaiką ir kartu tėvų pareigų turėtoją apie teises, kurios yra būtinos tam, kad būtų užtikrintas proceso ir jo etapų teisingumas.
104. Be to, minėtam teismui kyla klausimas, ar kompetentingos institucijos privalo suprantamai ir tinkamai pagal įtariamojo vaiko amžių informuoti jį apie jo teisę tylėti ir teisę neduoti parodymų prieš save.
105. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama vaikui: ar pagal Direktyvos 2016/800 4 straipsnį draudžiama pateikti bendrą informaciją prieš pat apklausą, nepaisant konkrečių teisių, kylančių iš šios direktyvos taikymo srities, ir ar tokios informacijos pateikimas galimas tik tokiam įtariamajam, kuris neturi gynėjo, nedalyvaujant tėvų pareigų turėtojui; ir tais atvejais, kai tokie nurodymai pateikiami netinkamai pagal įtariamojo amžių.
106. Direktyvos 2016/800 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad Direktyvoje 2012/13 numatytas apsaugos lygis yra kaip lyginamasis standartas, kiek tai susiję su teise į informaciją baudžiamajame procese.
107. Taigi naudinga priminti, jog Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 2 dalyje numatyta: „valstybės narės užtikrina, kad informacija, nurodyta 1 dalyje, būtų teikiama žodžiu arba raštu paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į specialius pažeidžiamų įtariamųjų arba kaltinamųjų poreikius“.
108. Direktyvos 2016/800 5 straipsnio 1 dalyje numatyta: „[v]alstybės narės užtikrina, kad tėvų pareigų turėtojui kuo greičiau būtų suteikta informacija, kurią tas vaikas turi teisę gauti pagal 4 straipsnį“.
109. Įvairiuose kituose teisės aktuose pabrėžiamas poreikis tinkamai informuoti vaikus apie jų teises ir būtinybė informuoti apie tai tėvų pareigų turėtojus.
110. Pavyzdžiui, Europos Tarybos Ministrų Komiteto gairėse dėl vaikų interesus atitinkančio teisingumo nurodyta, kad „nuo pat pirmo jų susidūrimo su teisingumo sistema ar kitomis kompetentingomis valdžios institucijomis (pvz., policija, imigracija, švietimo, socialinės ar sveikatos priežiūros tarnybos) ir per visą šį procesą vaikai ir jų tėvai turėtų būti greitai ir tinkamai informuojami apie jų teises, taip pat apie turimas priemones galimiems jų teisių pažeidimams pašalinti(45).
111. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros atliktame Direktyvos 2016/800 įgyvendinimo vertinime pabrėžiama, kad dėl vaikų pažeidžiamumo, ypač ankstyvaisiais baudžiamojo proceso etapais, valstybės narės turėtų specialiai pasirūpinti, kad vaikams, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji, būtų laiku pateikta tinkama informacija(46).
112. EŽTT byloje Panovits prieš Kiprą pripažino, kad „nepateikus pakankamai informacijos apie pareiškėjo teisę pasitarti su advokatu prieš jį apklausiant policijoje, be kita ko, turint omenyje tai, kad tuo metu jis buvo nepilnametis ir per apklausą nedalyvavo jo globėjas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą“(47).
113. Akivaizdu, kad Direktyvos 2016/800 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje kompetentingos institucijos įpareigojamos informuoti vaikus pagrindinėje byloje apie jų teisę turėti advokatą, apie jų teisę į tai, kad informacija būtų pateikta tėvų pareigų turėtojui, taip pat pateikti visą likusią būtiną informaciją, išvardytą šioje nuostatoje(48).
114. Be to, Direktyvos 2016/800 4 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad informacija būtų pateikta paprasta ir suprantama kalba ir kad tokia informacija būtų dokumentuota.
115. Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2016/800 4 ir 5 straipsnius nepilnamečiams suteikiama teisė į tai, kad jie ir tėvų pareigų turėtojai būtų informuoti apie procesines teises baudžiamajame procese. Šios nuostatos yra pakankamai tikslios ir besąlygiškos, todėl nepilnamečiai gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose. Taip pat aišku, kad pareigą informuoti vaikus ir tėvų pareigų turėtojus apie jų procesines teises turi institucija, kompetentinga vykdyti atitinkamą baudžiamojo proceso etapą. Baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje tokia pareiga informuoti vaiką tenka policijai ir prokurorui. Šia teise užtikrinama, kad vaikų teisė į gynybą būtų apsaugota per visą baudžiamąjį procesą.
G. Galimų vaiko teisių pažeidimų baudžiamajame procese pasekmės: įrodymų neleistinumas?
116. Baudžiamasis procesas – tai sritis, kurioje Sąjungos kompetencija apsiriboja minimaliu derinimu pagal SESV 82 straipsnio 2 dalį. Nors pagal SESV 82 straipsnio 2 dalies a punktą Sąjunga įgaliojama nustatyti minimalų tarpusavio įrodymų leistinumo suderinimą, to dar nebuvo padaryta.
117. Visose direktyvose, kuriomis suderinamos teisės baudžiamajame procese, valstybės narės aiškiai įpareigojamos suteikti veiksmingas teisių gynimo priemones asmenims, kurių teisės pagal šias direktyvas yra pažeistos(49). Vis dėlto šiose direktyvose tinkamos teisių gynimo priemonės konkrečiai nenurodytos ir pasirinkimas paliekamas valstybėms narėms, reikalaujant tik vieno – kad pasirinkta teisių gynimo priemonė būtų veiksminga(50).
118. Savo klausimais dėl įrodymų, surinktų galbūt pažeidžiant atitinkamas direktyvas, leistinumo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tapo vienu iš teismų, vis dažniau šiuo tikslu keliančių klausimus(51).
119. Kaip jau pažymėjau kitoje savo išvadoje(52), šiuo metu nėra jokios Sąjungos teisės nuostatos, kuria būtų reglamentuojamas įrodymų leistinumas nacionaliniame baudžiamajame procese. Šiuo metu įrodymų leistinumo klausimas reglamentuojamas nacionalinėje teisėje.
120. Vis dėlto tais atvejais, kai taikoma Sąjungos teisė, atitinkamos nacionalinės nuostatos neturi pažeisti Chartijos 47 ir 48 straipsnių(53) ir, žinoma, pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį visada turi būti vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais.
121. Savo ruožtu EŽTT laikosi panašaus požiūrio ir teigia, kad EŽTK nereglamentuojamas įrodymų leistinumas(54), o nacionaliniai teismai turėtų įvertinti, ar apskritai buvo pažeistas bendras bylos nagrinėjimo teisingumas(55).
122. Teisingumo Teismas neseniai perėmė bendrą bylos nagrinėjimo teisingumą kaip reikšmingą standartą, tiesiogiai nurodęs EŽTT jurisprudenciją(56).
123. Per teismo posėdį Komisijos buvo paklausta dėl Sąjungos teisės būklės, kiek tai susiję su įrodymų leistinumu, ir dėl to, kaip šį klausimą turėtų spręsti nacionaliniai teismai, jeigu būtų pažeista kuri nors iš minimalaus suderinimo direktyvų. Atsakydama Komisija patvirtino, kad Sąjungos teisėje iš tikrųjų nenustatyta reikalavimų dėl įrodymų leistinumo taisyklių, tačiau ji taip pat nurodė, kad pagal Sąjungos teisę būtina, kad nacionaliniams teismams nebūtų kliudoma padaryti tokios išvados naudojantis savo diskrecija.
124. Sutinku su tokiu požiūriu. Iš tiesų tam, kad būtų paisoma Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių, reikalaujama, kad teisminio nagrinėjimo stadijoje nacionaliniai teismai turėtų reikiamą lankstumą, kad galėtų įvertinti bendrą bylos nagrinėjimo teisingumą. Jei šie teismai manytų, kad įrodymus reikėtų atmesti, nes jie buvo surinkti pažeidžiant procesines teises ir dėl to buvo pažeista teisė į gynybą, jie turėtų galėti nevaržomai neatsižvelgti į tokius įrodymus.
125. Kitaip tariant, Sąjungos teisė nereglamentuoja įrodymų leistinumo, bet pagal ją draudžiama nacionalinėje teisėje riboti bylą iš esmės nagrinėjančių teisėjų įgaliojimus laisvai vertinti įrodymus ir iš tokio vertinimo padaryti bet kokias, jų manymu, būtinas išvadas(57).
126. Kai baudžiamoji byla iškeliama vaikams, bylą nagrinėjantis teismas pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį privalo ypač atidžiai įvertinti vaiko interesus ir palyginti juos su kitais baudžiamojo persekiojimo interesais.
127. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi užtikrinti visišką direktyvose, kuriomis remiamasi, įtvirtintų teisių, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, veiksmingumą. Tai galima pasiekti neatsižvelgus į pažeidžiant šiuos teisės aktus surinktus įrodymus, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad priešingu atveju būtų pažeistos Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, 47 ir 48 straipsniuose numatytos teisės.
H. Dėl Sąjungos teisės tiesioginio veikimo ir viršenybės (4, 7 ir 11 klausimai)
128. Daugelyje savo klausimų, o ypač 4, 7 ir 11 klausimuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kokių pasekmių sukelia bylai reikšmingų nagrinėjamų direktyvų nuostatų tiesioginis veikimas. Kadangi Teisingumo Teismas jau yra ne kartą išaiškinęs šį klausimą savo jurisprudencijoje, tiesiog pakartosiu tik svarbiausias pasekmes, susijusias su šia byla.
129. Pagal Sąjungos teisės tiesioginio veikimo principą privatūs asmenys gali ginti savo teises, grindžiamas Sąjungos teise, tiesiogiai remdamiesi Sąjungos teisės nuostatomis nacionaliniuose teismuose(58).
130. Jeigu šios teisės prieštarauja tam, kas numatyta nacionalinėje teisėje, pagal Sąjungos teisę nacionaliniai teismai gali netaikyti tokių prieštaraujančių nacionalinių nuostatų. Šie įgaliojimai kyla iš Sąjungos konstitucinių tiesioginio veikimo ir Sąjungos teisės viršenybės principų bendro poveikio(59).
131. Kitas būdas, kuriuo gali pasinaudoti nacionaliniai teismai, yra aiškinti nacionalinę teisę taip, kad Sąjungos teisės turėtojui būtų pasiektas toks pat rezultatas kaip ir tuo atveju, jei Sąjungos teisė būtų taikoma tiesiogiai. Tai leidžia nacionaliniams teismams išvengti bet kokios Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kolizijos(60).
132. Nepilnamečiai, dėl kurių baudžiamosios atsakomybės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą, gali remtis minėtose direktyvose pripažintomis teisėmis. Tarp jų yra teisė turėti advokatą, teisė būti informuotam apie savo procesines teises ir poreikio toliau taikyti Direktyvą 2016/800 sulaukus 18 metų įvertinimas, – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl išaiškinimo kreipėsi į Teisingumo Teismą. Šiose direktyvose numatyta ir kitų teisių, taip pat teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą gynybą, išplaukiančias iš Chartijos.
133. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų stengtis pašalinti bet kokias galimas kliūtis pripažinti tokias teises, aiškindamas atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos atitiktų Sąjungos teisę. Paaiškėjus, kad Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas neįmanomas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi netaikyti prieštaraujančių nacionalinės teisės normų ir apsaugoti Sąjungos teisės suteikiamas teises.
134. Galiausiai visišką Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumą turi užtikrinti ne tik nacionaliniai teismai, bet ir nacionalinės administracinės institucijos(61) bei visos kitos valstybės institucijos(62). Taigi Sąjungos teisės tiesioginis veikimas, Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas ir Sąjungos teisės viršenybė yra privalomi visoms valstybės institucijoms, kurios taip pat privalo pripažinti Sąjungos teisės suteikiamas teises.
135. Tai reiškia, kad ikiteisminiu baudžiamosios bylos etapu prokuratūra ir policija turi pripažinti vaikų teises ir atitinkamas savo pareigas, tiesiogiai grindžiamas atitinkamomis direktyvomis. Nacionalinės teisės aktus jos turi aiškinti atsižvelgdamos į šiose direktyvose reikalaujamus rezultatus. Be to, jos privalo netaikyti nacionalinės teisės normų, kad būtų galima užtikrinti šiose direktyvose reikalaujamą vaikų apsaugą. Jeigu jos to nepadaro, teismas, kuriame nagrinėjama baudžiamoji byla, turi konstatuoti, kad šios valstybės institucijos pažeidė savo pareigas pagal Sąjungos teisę.
V. Išvada
136. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Rejonowy w Słupsku (Slupsko apylinkės teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 13 klausimas, kiek jis susijęs su prokuroro nepriklausomumu, ir 14 klausimas yra nepriimtini.
2. Atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1 ir 2 klausimus: 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji, 6 straipsnyje įtvirtinta tiesiogiai veikianti vaiko teisė nuo pat apklausos per ikiteisminį tyrimą pasinaudoti advokato, prireikus paskirto valstybės paskirto gynėjo, pagalba. Apklausą atlikti kompetentinga institucija gali nuspręsti atlikti apklausą be advokato tik ikiteisminio tyrimo etapu, įvertinusi kiekvieną konkretų atvejį ir atsižvelgusi į aplinkybes pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 6 dalies pirmą pastraipą, ir tik jeigu tai labiausiai atitinka vaiko interesus ir apsaugomos vaiko teisės pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsnius. Sprendimas atlikti apklausą be advokato turi būti tinkamai pagrįstas ir atitikti 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48 dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.
3. Atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 5 klausimą: Direktyvos 2016/800 2 straipsnio 3 dalis yra tiesiogiai veikianti nuostata. Pagal ją vaikui, kuriam baudžiamojo proceso metu sueina 18 metų, suteikiama teisė į tai, kad kompetentinga institucija kiekvienu konkrečiu atveju įvertintų būtinybę toliau jį laikyti vaiku. Tai apima vertinimą, ar reikia ir toliau suteikti teisę turėti advokatą. Valstybės narės negali nesuteikti tokios teisės.
4. Atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 8, 9 ir 10 klausimus: pagal Direktyvos 2016/800 4 ir 5 straipsnius nepilnamečiams suteikiama teisė būti informuotiems apie jų procesines teises baudžiamajame procese ir kad apie jas būtų informuoti tėvų pareigų turėtojai. Šios nuostatos yra pakankamai tikslios ir besąlyginės, todėl nepilnamečiai gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose. Taip pat aišku, kad pareiga informuoti vaikus ir tėvų pareigų turėtojus apie jų procesines teises tenka atitinkamame baudžiamojo proceso etape veikiančiai institucijai. Ikiteisminiu baudžiamosios bylos etapu tokia pareiga tenka policijai ir prokuratūrai. Teise būti informuotam užtikrinama, kad vaikų teisė į gynybą būtų apsaugota per visą baudžiamąjį procesą.
5. Atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 11 klausimą: Sąjungos teisė nereglamentuoja įrodymų leistinumo, tačiau pagal ją draudžiama nacionalinėje teisėje apriboti bylą iš esmės nagrinėjančių teismų įgaliojimus laisvai vertinti įrodymus ir atlikus tokį vertinimą padaryti bet kokias, jų manymu, būtinas išvadas. Kai baudžiamoji byla iškelta vaikams, bylą nagrinėjantis teismas pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį privalo ypač atidžiai atsižvelgti į vaiko interesus ir palyginti juos su kitais baudžiamojo persekiojimo interesais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi užtikrinti visišką direktyvose, kuriomis remiamasi, įtvirtintų teisių, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, veiksmingumą. Tai galima pasiekti neatsižvelgus į pažeidžiant šiuos teisės aktus surinktus įrodymus, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad priešingu atveju būtų pažeistos teisės pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį bei 47 ir 48 straipsnius.
6. Atsakymas į 4, 7 klausimus ir 13 klausimo pirmą dalį: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pripažinti vaikų, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji, teises kaip tiesiogiai grindžiamas Sąjungos direktyvomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų panaikinti bet kokią galimą kliūtį pripažinti direktyvomis suteiktas teises, aiškindamas nacionalinę teisę pagal šias direktyvas. Jeigu tai neįmanoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų netaikyti Sąjungos teisės neatitinkančių nacionalinės teisės nuostatų, remdamasis Sąjungos teisės tiesioginiu veikimu ir viršenybe.
Tiesioginis Sąjungos teisės veikimas, Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas ir viršenybė yra privalomi visoms valstybės institucijoms, kurios taip pat privalo pripažinti Sąjungos teisės suteikiamas teises. Tai reiškia, kad ikiteisminiu bylos nagrinėjimo etapu prokuratūra ir policija privalo pripažinti vaikų teises ir savo atitinkamas pareigas, tiesiogiai grindžiamas atitinkamomis direktyvomis. Jeigu jos to nepadaro, teismas, kuriame nagrinėjama baudžiamoji byla, privalo konstatuoti, kad šios valstybės institucijos pažeidė savo pareigas pagal Sąjungos teisę.