PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (septintoji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. gruodžio 4 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė į gynybą – Teisminė kontrolė“
Byloje T‑284/08
People’s Mojahedin Organization of Iran, įsteigta Auvers‑sur‑Oise (Prancūzija), iš pradžių atstovaujama advokato J.‑P. Spitzer ir QC D. Vaughan, vėliau J.‑P. Spitzer, D. Vaughan ir baristerės M.‑E. Demetriou,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą G.‑J. Van Hegleson, M. Bishop ir E. Finnegan, vėliau M. Bishop ir E. Finnegan,
atsakovę,
palaikomą
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir A.‑L. During,
ir
Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos P. Aalto ir S. Boelaert,
įstojusių į bylą šalių,
dėl 2008 m. liepos 15 d. Tarybos sprendimo 2008/583/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 2580/2007 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinančio Sprendimą 2007/868/EB (OL L 188, 2008, p. 21), dalies, susijusios su ieškove, panaikinimo,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai D. Šváby ir L. Truchot,
posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gruodžio 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Pirminės šio ginčo aplinkybės išdėstytos 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą (T‑228/02, Rink. p. II‑4665, toliau – sprendimas OMPI, 1–26 punktai) ir 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (T‑256/07, Rink. p. II‑0000, toliau – sprendimas PMOI, 1–37 punktai).
2 2008 m. gegužės 7 d. Sprendimu Jungtinės Karalystės Anglijos ir Velso apeliacinis teismas (Court of Appeal (England & Wales), toliau – Court of Appeal) atmetė Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vidaus reikalų ministro (Secretary of State for the Home Department, toliau – Home Secretary) prašymą leisti šiam teismui pateikti apeliacinį skundą, susijusį su 2007 m. lapkričio 30 d. Apeliacinės komisijos dėl uždraustų organizacijų (Proscribed Organisations Appeal Commission, Jungtinė Karalystė, toliau – POAC) sprendimu, kuriuo šis teismas patenkino apeliacinį skundą dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. Home Secretary sprendimo atsisakyti panaikinti People’s Mojahedin Organization of Iran (toliau – ieškovė arba PMOI), kaip su terorizmu susijusios organizacijos, uždraudimą ir nurodė minėtam Home Seretary pateikti Jungtinės Karalystės parlamentui nutarimo (Order), kuriuo ieškovė išbraukiama iš pagal Terrorism Act 2000 (2000 m. Įstatymas dėl terorizmo) uždraustų organizacijų sąrašo, projektą.
3 Šiuo sprendimu POAC konkrečiai pripažino 2006 m. rugsėjo 1 d. Home Secretary sprendime atsisakyti panaikinti ieškovės uždraudimą padarytą išvadą, kad tuo metu ji tebebuvo „su terorizmu susijusi“ (concerned in terrorism) organizacija Terrorism Act 2000 prasme, „iškreipta“ (perverse). POAC vertinimu, šiomis aplinkybėmis vienintelė išvada, kurią sąžiningai galėtų padaryti protingai sprendžiantis žmogus, yra tokia, kad 2006 m. rugsėjo mėnesį ar po to PMOI nebetenkina jokių kriterijų, kad būtų uždrausta. Kitaip tariant, pagal jai pateiktą medžiagą PMOI nebuvo susijusi su terorizmu 2006 m. rugsėjo mėnesį ir ši situacija buvo aptariamo sprendimo priėmimo dieną (sprendimo PMOI 168–169 punktai).
4 Iš POAC sprendimo (10 punkto) matyti, kad aptariamoje medžiagoje buvo duomenų apie su PMOI susijusius Prancūzijoje įvykusius įvykius. Šiuo klausimu POAC konkrečiau nurodė, kad 2003 m. birželio 17 d. prie Paryžiaus esančiame Irano pasipriešinimo nacionalinės tarybos (CNRI) biure atlikta krata, buvo apklausta daug CNRI narių, o kai kurie iš jų laikinai sulaikyti, tačiau nors rasta didelė pinigų suma, baudžiamasis persekiojimas nebuvo pradėtas.
5 Minėtame sprendime Court of Appeal patvirtino POAC išvadą. Be to, jis nurodė, kad Home Secretary pateikta slapta informacija patvirtino jo išvadą, jog ji negalėjo pagrįstai konstatuoti, kad PMOI ketina ateityje vėl užsiimti terorizmu.
6 Todėl 2008 m. birželio 23 d. Nutartimi, kuri įsigaliojo birželio 24 d., Home Secretary išbraukė PMOI iš pagal Terrorism Act 2000 uždraustų organizacijų sąrašo. Šį faktą patvirtino abu Jungtinės Karalystės parlamento rūmai.
7 2008 m. liepos 15 d. Sprendimu 2008/583/EB, įgyvendinančiu Reglamento (EB) Nr. 2580/2007 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinančiu Sprendimą 2007/868/EB (OL L 188, p. 21, toliau – ginčijamas sprendimas), Taryba vis dėlto paliko ieškovės pavadinimą kartu su kitų subjektų pavadinimais 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207) (toliau – ginčijamas sąrašas) priede pateikiamame sąraše.
8 Ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalies 5 punkte, kuris akivaizdžiai taikytinas PMOI, nurodoma:
„Vienos grupės atveju taryba atsižvelgė į faktą, kad kompetentingos institucijos sprendimas, kurio pagrindu grupė buvo įtraukta į sąrašą, negalioja nuo 2008 m. birželio 24 dienos. Tačiau Tarybos dėmesiui buvo pateikta naujos informacijos dėl tos grupės. Taryba mano, kad turint tokią informaciją reikia grupę įtraukti į sąrašą.“
9 Apie ginčijamą sprendimą ieškovei pranešta kartu su 2008 m. liepos 15 d. Tarybos raštu (toliau – raštas-pranešimas). Šiame rašte Taryba būtent nurodė:
„Taryba vėl nusprendė įtraukti PMOI į <...> sąrašą. Taryba atsižvelgė į tai, kad kompetentingos valdžios institucijos sprendimas, buvęs pagrindu įtraukti PMOI į sąrašą, nebegalioja nuo birželio 24 dienos. Vis dėlto Taryba gavo naujos informacijos, susijusios su šiuo įtraukimu. Atsižvelgusi į šią informaciją, ji nusprendė, kad (PMOI) turi likti įtraukta į minėtą sąrašą. Todėl Taryba atitinkamai pakeitė motyvų pranešimą.“
10 Prie rašto-pranešimo pridėtame motyvų pranešime (toliau – motyvų pranešimas) Taryba nurodė:
„PMOI yra 1965 m. įsteigta grupė, kurios pirminis tikslas buvo pakeisti imperinį režimą. Todėl jos nariai dalyvavo susidorojant su keliais tūkstančiais senojo režimo „agentų“ ir buvo atsakingi už įkaitų JAV ambasadoje Teherane paėmimą. Nors iš pradžių ji buvo laikoma viena radikaliausių islamo revoliucijos veikėjų, ją uždraudus, PMOI pradėjo veikti pogrindyje ir organizavo daug akcijų prieš tuo metu Teherane veikusį režimą. Organizacija organizavo teroristinius išpuolius, pavyzdžiui, 1981 m. birželio 28 d. išpuolis islamo respublikos partijos būstinėje, per kurį žuvo daugiau nei šimtas svarbiausių režimo veikėjų (ministrų, parlamento narių, aukštų valdininkų), ir 1981 m. rugpjūčio 30 d. prezidento Rajai ir jo ministro pirmininko Javad Bahonar nužudymai. 1992 m. balandžio mėnesį PMOI organizavo teroristines atakas prieš Irano diplomatines atstovybes ir platformas trylikoje šalių. Per 1993 m. prezidento rinkimų kampaniją grupė atvirai prisiėmė atsakomybę už tam tikrą skaičių atakų prieš naftos platformas, įskaitant didžiausią Irano naftos perdirbimo gamyklą. 1999 m. balandžio mėnesį PMOI prisiėmė atsakomybę už Irano ginkluotųjų pajėgų štabo vado pavaduotojo Ali Sayyad Shirazi nužudymą. 2000 m. ir 2001 m. organizacija prisiėmė atsakomybę už jos narių dalyvavimą naujose smogiamųjų brigadų operacijose prieš Irano armiją ir vyriausybės pastatus prie Irano–Irako pasienio, o 2000 m. vasario 5 d. ji su mortyra atakavo Teherano oficialiuosius pastatus. Be to, pradėti įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsikūrusių šios organizacijos narių baudžiamieji persekiojimai už nusikalstamas veikas, kuriomis siekiama finansuoti jų veiklą. Šie veiksmai patenka į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies a, c, d, f, g, h ir i punktus ir buvo atlikti siekiant jos 1 straipsnio 3 dalies i ir iii punktuose numatytų tikslų.“
(PMOI) taikytina Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis.
2001 m. balandžio mėnesį Paryžiaus apygardos teismo prokuratūros kovos su terorizmu skyrius (parquet antiterroriste du tribunal de grande instance de Paris) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamo susivienijimo, siekiančio rengti teroristinius veiksmus, Prancūzijos teisėje apibrėžto 1996 m. liepos 22 d. Įstatyme Nr. 96/647, organizatorių. Per šį ikiteisminį tyrimą atlikti veiksmai baigėsi tariamų (PMOI) narių, įtariamų kaip vykdytojai ar bendrininkai, atlikę seriją pažeidimų, susijusių su bendrąja įmone, kurios tikslas – grasinimais ar teroru rimtai pažeisti viešąją tvarką, išaiškinimu. Kartu su šiuo kaltinimu buvo tiriamas ir kaltinimas „teroristinės grupės finansavimu“, pagal Prancūzijos teisę apibrėžtas 2001 m. lapkričio 15 d. Įstatyme Nr. 2001/1062 dėl kasdienio saugumo.
2007 m. kovo 19 d. ir 2007 m. lapkričio 13 d. Paryžiaus prokuratūros kovos su terorizmu skyrius pateikė papildomus kaltinimus įtariamiems (PMOI) nariams. Šie tyrimai buvo pagrįsti būtinybe išnagrinėti po tyrimų 2001–2007 m. gautus naujus duomenis. Pateikti kaltinimai „sukčiavimu prieš ypač pažeidžiamus asmenis ir dėl organizuotos grupės gautų įplaukų plovimo“, susijusio su teroristine įmone, kaip pagal Prancūzijos teisę apibrėžta 2003 m. rugpjūčio 2 d. Įstatymu Nr. 2003/76.
Todėl kompetentinga institucija pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį priėmė sprendimą dėl (PMOI).
Taryba pažymi, kad šie baudžiamieji tyrimai tebevyksta ir 2007 m. buvo išplėsti siekiant kovoti su teroristinių grupių atliekamomis finansavimo operacijomis. Taryba konstatuoja, kad pagrindai įtraukti (PMOI) į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos priemonės, sąrašą tebegalioja.
Atsižvelgusi į šią informaciją, Taryba nusprendė, kad (PMOI) tebeturi būti taikomos priemonės, numatytos Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“
Procesas
11 2008 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
12 Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai tą pačią dieną, ieškovė pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsnį pateikė prašymą nagrinėti bylą pagreitinta tvarka. Taryba savo pastabas dėl šio prašymo pateikė 2008 m. liepos 30 d., o 2008 m. rugsėjo 10 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį. 2008 m. rugsėjo 22 d. Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) nusprendė patenkinti minėtą prašymą ir rašytinė procedūra buvo baigta.
13 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 65 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė Tarybos pateikti dokumentus, susijusius su ginčijamu sprendimu tiek, kiek jis siejasi su ieškove, tačiau numatydamas šių dokumentų šioje proceso stadijoje nepateikti ieškovei, jei Taryba nurodytų, kad jie yra slapti.
14 Taryba įvykdė šį prašymą, pirma, 2008 m. spalio 10 d. pateikusi Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai raštą. Prie jos atsakymo buvo prijungti aštuoni dokumentai, iš kurių septyni, neslapti, pateikti ieškovei. Jos buvo paprašyta pateikti rašytines pastabas dėl aptariamų septynių dokumentų bei dėl prašymo įslaptinti aštuntąjį dokumentą. Ieškovė įvykdė šį prašymą ir 2008 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė raštą.
15 Antra, Taryba įvykdė šią proceso organizavimo priemonę ir 2008 m. lapkričio 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė raštą. Prie jos atsakymo buvo prijungti keturi nauji dokumentai, kurie pateikti ieškovei.
16 Išklausęs šalis 2008 m. lapkričio 10 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino Prancūzijos Respublikos ir Europos Bendrijų Komisijos prašymus leisti įstoti į bylą Tarybos pusėje.
17 Imdamasis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) 2008 m. lapkričio 11 d. kanceliarijos raštu paprašė Tarybos pateikti savo rašytines pastabas dėl kai kurių faktinių aplinkybių ir naujų teisinių argumentų ieškovės 2008 m. lapkričio 5 d. kanceliarijai pateiktose pastabose, taip pat visus jos turimus dokumentus, apibūdinančius ar susijusius su balsavimo procedūra, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, įskaitant posėdžio ir balsavimo protokolus. Taryba šį prašymą įvykdė ir 2008 m. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė raštą.
18 Imdamasis tų pačių proceso organizavimo priemonių bei pagal Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) 2008 m. lapkričio 11 d. kanceliarijos raštu paprašė Jungtinės Karalystės pateikti savo rašytines pastabas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su ginčijamo sprendimo priėmimo procedūra, nurodytų ieškovės kanceliarijai 2008 m. lapkričio 5 d. pateiktame rašte. Jungtinė Karalystė įvykdė šį prašymą ir 2008 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė raštą.
19 2008 m. lapkričio 24 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu raštu ieškovė nurodė kai kurias rašytines pastabas dėl posėdžio pranešimo. Taryba į šias pastabas atsakė 2008 m. lapkričio 28 d. kanceliarijai pateiktu raštu.
20 Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus 2008 m. gruodžio 3 d. vykusiame posėdyje.
Šalių reikalavimai
21 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti su ja susijusią ginčijamo sprendimo dalį,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
22 Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
23 Prancūzijos Respublika ir Komisija palaiko pirmąjį Tarybos reikalavimą.
Dėl teisės
24 Grįsdama reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, ieškovė nurodo penkis ieškinio pagrindus. Pirmasis yra susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida. Antrasis – su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies, Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies ir įrodinėjimo pareigos pažeidimu. Trečiasis susijęs su teisės į efektyvią teisminę gynybą pažeidimu. Ketvirtasis – su teisės į gynybą ir motyvavimo pareigos pažeidimu. Penktasis susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais ar procesu.
25 2008 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose pastabose ieškovė, be kita ko, nurodo šeštąjį pagrindą, susijusį su esminių procedūros reikalavimų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis naujas pagrindas yra priimtinas. Viena vertus, iš tikrųjų jis pagrįstas per procesą Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies prasme paaiškėjusiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis. Kita vertus, šis pagrindas bet kuriuo atveju yra susijęs su viešosios tvarkos išlyga ir todėl gali būti nagrinėjamas teismo iniciatyva, jei jis pateiktas dėl esminio procedūros reikalavimo, susijusio su pačiomis ginčijamo Bendrijos akto priėmimo sąlygomis, pažeidimo.
26 Pirmosios instancijos teismas visų pirma nagrinės šeštąjį pagrindą, paskui ketvirtąjį ir galiausiai antrąjį kartu su trečiuoju.
Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su esminio procedūros reikalavimo pažeidimu
27 Savo 2008 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose rašytinėse pastabose dėl Tarybos vykdant 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutartį dėl proceso organizavimo priemonių pateiktų septynių dokumentų ieškovė konkrečiai nurodo naują pagrindą, susijusį su balsavimo Taryboje proceso pažeidimais dėl visų Bendrijos sprendimų apie lėšų įšaldymo projektus.
28 Kad įrodytų šį pagrindą, ieškovė nurodo 2008 m. liepos 22 d. lordo Malloch-Brown, Minister of State to the Foreign and Commonwealth Office (Užsienio reikalų ir Tautų Sandraugos viceministras) Lordų Rūmams pateiktą pareiškimą. Apklausiamas, dėl ko Jungtinės Karalystės vyriausybė, užuot pasipriešinusi, kad PMOI būtų palikta ginčijamame sąraše, susilaikė per 2008 m. liepos 15 d. balsavimą Taryboje, po kurio buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nepaisydama POAC ir Court of Appeal sprendimų, Minister of State, cituojant oficialių jo pareiškimą Hansard, pareiškė, kad:
„Mes buvome nusprendę atsižvelgti į šį (Court of Appeal) sprendimą ir todėl negalėjome palaikyti (Prancūzijos) vyriausybės, pateikusios naują, anksčiau nežinomą informaciją, kuria remdamasi ji sugebėjo įtikinti daugelį Europos vyriausybių ją palaikyti. Priežastys, dėl kurių mes susilaikėme, o ne pasipriešinome, kad (PMOI) būtų palikta sąraše, buvo sudėtingos, nes tai bendras sąrašas, apimantis visas teroristines organizacijas, ir reikia balsuoti arba už šį sąrašą, arba prieš jį. Todėl atsiduriame labai nemalonioje padėtyje, kai arba paliekamas ankstesnis sąrašas, tačiau tokiu atveju mes nieko nepasiekiame, nes PMOI jame liktų įrašyta, arba Europoje nebebūtų teroristinių organizacijų sąrašo. Mes pagalvojome, kad tai būtų nepriimtina grėsmė Jungtinės Karalystės žmonėms bei likusiam kontinentui.“
29 Ieškovė teigia, kad tai, jog valstybėms narėms nebuvo sudaryta galimybė balsuoti prieš konkrečios organizacijos palikimą ginčijamame sąraše, jei tai būtų įrodyta, visiškai prieštarautų susijusiems Bendrijos teisės aktams ir Tarybos bei valstybių narių pareigai išsamiai, klausimą po klausimo išnagrinėti, ar suinteresuotojo asmens palikimas ginčijamame sąraše yra pateisinamas. Ji priduria, kad, atrodo, iš Ministre of State pareiškimo matyti, jog jei Jungtinė Karalystė būtų turėjusi galimybę balsuoti atskirai dėl kiekvienos organizacijos, ši valstybė narė (taip pat, atrodo, ir kai kurios kitos valstybės narės) būtų balsavusios prieš jos palikimą ginčijamame sąraše, o tai, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 2580/2001 numatytą vienbalsiškumo taisyklę, būtų galėję lemti jos išbraukimą iš minėto sąrašo.
30 Šiuo pagrindu ieškovė iš esmės teigia, kad balsavimas Taryboje „dėl bloko“, t. y. dėl viso sąrašo, iš naujo reguliariai nagrinėjant Bendrijos lėšų įšaldymo priemones, kai galimybė balsuoti už atskirus suinteresuotuosius asmenis ar organizacijas nėra numatyta, taip rimtai pažeidžia šių priemonių priėmimo procesą, kad šis pažeidimas turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu įgaliojimais ir procedūra, esminiu procedūros reikalavimo, Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies ir Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas ėmėsi šio sprendimo 17–18 punktuose nurodytų proceso organizavimo priemonių.
31 2008 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose rašytinėse pastabose Taryba vis dėlto nurodė, kad asmenų ir subjektų, įtrauktų į Reglamento Nr. 2580/2001 priede pateikiamą sąrašą, kaip numatyta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalyje, vardus reguliariai, bent kartą per šešis mėnesius, peržiūrint kiekvienas Tarybos narys turi teisę pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno atskiro vardo ir nurodyti poziciją jo atžvilgiu. Taryba priduria, kad kiekvienas į sąrašą įtrauktas vardas turi būti patvirtintas vienbalsiai, todėl jei valstybė narė prieštarauja dėl konkretaus asmens ar subjekto palikimo sąraše, nebebus tai padaryti reikalaujamo vienbalsiškumo. Kaip savo paaiškinimų įrodymą, Taryba nurodo savo darbo grupės, susijusios su Bendrąja pozicija 2001/931 (toliau – BP 2001/931 darbo grupė), 2008 m. birželio 2 ir 24 d. bei liepos 2 d. posėdžių protokolus, pridėtus prie jos 2008 m. spalio 10 d. atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutartį dėl proceso organizavimo priemonių.
32 Savo 2008 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose rašytinėse pastabose dėl faktinių aplinkybių, ieškovės nurodytų kalbant apie ginčijamo sprendimo priėmimą, Jungtinė Karalystė tik nurodė, jog „atsižvelgiant į tai, kad (Pirmosios instancijos teismo) prašyme buvo kalbama apie Tarybos narių, kaip šios institucijos narių, elgesį, pati Taryba galėjo geriausiai atsakyti į bet kurį klausimą, susijusį su Teisės aktų priėmimu joje“.
33 Šiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kokią reikšmę ir apimtį reikėtų suteikti 2008 m. liepos 22 d. Minister of State pareiškimui Lordų rūmuose, Pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali tik konstatuoti, kad nėra jokio objektyvaus įrodymo, patvirtinančio ieškovės teiginį, jog Taryboje susirinkusios valstybės narės buvo priverstos balsuoti „už ar prieš“ „visą sąrašą“, neturėdamos galimybės konkrečiai išreikšti nuomonės atskirais klausimais, t. y. ar konkretaus asmens arba subjekto įtraukimas į aptariamą sąrašą ar palikimas jame yra pagrįstas.
34 Tačiau iš Tarybos pateiktų dokumentų matyti, kad BP 2001/931 darbo grupėje buvo nagrinėjamas arba persvarstomas kiekvienas atvejis atskirai. Konkrečiai kalbant, minėtos darbo grupės 2008 m. liepos 2 d. posėdžio protokolas parodo, kad valstybių narių delegacijoms 2008 m. liepos 4 d. pasibaigę terminai buvo pratęsti tam, kad nurodytų, ar, „atsižvelgiant į valstybės narės papildomai pateiktą informaciją ir į joms išdalytą motyvų pranešimą“, jos „prieštarauja tam, kad viena iš grupių būtų įtraukta į sąrašą remiantis pasiūlytu nauju pagrindu“. Kadangi visiškai aišku, jog ši pastaba konkrečiai susijusi su ieškove, konstatuotina, kad valstybės narės akivaizdžiai atidėjo galimybę prieštarauti, kad ieškovė būtų palikta ginčijamame sąraše, o galiausiai nusprendė šia galimybe nepasinaudoti.
35 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šeštąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu
36 Šiuo atžvilgiu aišku, kad Taryba ginčijamą sprendimą priėmė prieš tai ieškovei nepateikusi naujos informacijos arba naujos bylos medžiagos, kuri, anot jos, pateisino jos palikimą ginčijamame sąraše, t. y. informaciją, susijusią su Paryžiaus apygardos teismo prokuratūros kovos su terorizmu skyriaus 2001 m. balandį pradėtu ikiteisminiu tyrimu ir du 2007 m. kovą ir lapkritį pateiktus papildomus kaltinimus. Taip pat aišku, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo ji negalėjo pateikti jam savo nuomonės šiuo klausimu.
37 Todėl konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Pirmosios instancijos teismo sprendime OMPI įtvirtintus principus, susijusius su pagarba teisei į gynybą (konkrečiai žr. 120, 126 ir 131 punktus).
38 Vis dėlto Taryba pažymi, pirma, kad Pirmosios instancijos teismo sprendime OMPI nurodytuose argumentuose dėl vėlesnių lėšų įšaldymo sprendimų neatsižvelgiama į konkrečią situaciją, kurioje ji atsidūrė nagrinėjamu atveju. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas jame darė prielaidą, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimas, kuriuo buvo remtasi pagrindžiant pradinį lėšų įšaldymo sprendimą, toliau galios, nenumatydamas, kad šis sprendimas gali būti atšauktas ar panaikintas, net jei Taryba gautų naujos informacijos, pateisinančios suinteresuotojo asmens palikimą ginčijamame sąraše. Taip ir nutiko 2008 m. birželį ieškovės atveju. Nagrinėjamomis aplinkybėmis Taryba konstatavo, kad Bendrijos siekiamas viešojo intereso tikslas, kaip jis nurodytas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucijoje 1373 (2001), galėjo būti pasiektas tik nedelsiant pakeičiant galiojusį sprendimą nauju Tarybos sprendimu, pagrįstu nauja informacija, kurią ji ką tik skubiai išnagrinėjo. Taryba mano, kad taip ji įgyvendino vienintelę įmanomą pusiausvyrą tarp būtinybės tinkamai atsižvelgti į tai, jog kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimas, kuriuo buvo remtasi pagrindžiant pradinį lėšų įšaldymo sprendimą, buvo panaikintas ir būtinybės, kad šios lėšos liktų įšaldytos, atsižvelgiant į jai pateiktą naują informaciją, kuri, jos nuomone, pateisina ribojančių priemonių taikymą ieškovei. Ji priduria, kad bet koks šių priemonių taikymo panaikinimas tučtuojau leistų ieškovei pasinaudoti lėšomis ir todėl ginčijamas sprendimas būtų neefektyvus. Tarybos nuomone, sprendime OMPI niekur neužsimenama, kad ji negali taip veikti, atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes.
39 Pirmosios instancijos teismas mano, kad šie Tarybos argumentai visiškai nepateisina tariamo šios institucijos negalėjimo priimti ginčijamo sprendimo pagal procedūrą, kurioje būtų paisoma ieškovės teisės į gynybą.
40 Konkrečiau kalbant, nurodyta skuba visiškai nėra įrodyta. Iš tikrųjų, net jei Taryba, 2007 m. lapkričio 30 d. priėmus POAC sprendimą, neprivalėjo nedelsdama išbraukti ieškovės iš ginčijamo sąrašo, bet kuriuo atveju būtent nuo 2007 m. gegužės 7 d., kai buvo paskelbtas Court of Appeal sprendimas, jai galutinai buvo užkirstas kelias dar kartą pasiremti Home Secretary sprendimu, kuriuo buvo remtasi pagrindžiant pradinį ieškovės lėšų įšaldymo sprendimą. Vadinasi, nuo šios 2008 m. gegužės 7 d. datos iki ginčijamo sprendimo priėmimo datos, 2008 m. liepos 15 d., praėjo daugiau kaip du mėnesiai. Šiuo klausimu Taryba nepaaiškina, kodėl ji negalėjo iškart po 2008 m. gegužės 7 d. imtis veiksmų, kad ieškovė būtų pašalinta iš ginčijamo sąrašo arba jame palikta remiantis naujais įrodymais.
41 Be to, net darant prielaidą, kad pirmieji įrodymai, susiję su 2001 m. balandį Paryžiuje pradėtu ikiteisminiu tyrimu, Prancūzijos valdžios institucijų buvo Tarybai perduoti tik 2008 m. birželį, tai nepaaiškina, kodėl šie nauji įrodymai negalėjo tučtuojau būti pateikti ieškovei, jei Taryba siekė jais paremti kaltinimus. Juo labiau kad 2008 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo atnaujinta žodinė proceso dalis byloje, kurioje priimtas sprendimas PMOI, o galutinis terminas šalims pateikti savo pastabas dėl Court of Appeal sprendimo buvo nustatytas 2008 m. liepos 7 dieną. Per visą šį laikotarpį Taryba galėjo ieškovei ir prireikus Pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą, kurioje priimtas sprendimas PMOI, pateikti „naujų įrodymų“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2008 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose pastabose minėtoje byloje Taryba aiškiai pranešė apie ketinimą skubiai pareikšti savo nuomonę dėl jai atskleistų „naujų įrodymų“. Todėl taip pat konstatuotina, kad Taryba nepateikė ieškovei šių naujų įrodymų, nepaaiškinusi, dėl kokių faktinių ar teisinių priežasčių ji to negalėjo padaryti, nors Pirmosios instancijos teismas sprendimu OMPI panaikino vieną iš jos ankstesnių sprendimų būtent dėl to, kad ji prieš tai nebuvo pateikusi įrodymų.
42 Reikia pridurti, kad nei Court of Appeal sprendimas, nei 2008 m. birželio 23 d. Home Secretary nutartis nedarė tuo metu galiojusiam Sprendimui 2007/868 dėl lėšų įšaldymo poveikio automatiškai ir nedelsiant. Pagal Bendrijos aktų galiojimo prezumpcijos principą, net praradęs savo nacionalinį „pagrindą“, šis sprendimas, kaip teisės aktas, galiojo, kol buvo atšauktas, panaikintas patenkinus ieškinį dėl panaikinimo arba paskelbtas nebegaliojančiu pagal prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo arba pagal prieštaravimą dėl jo teisėtumo (žr. sprendimo PMOI 55 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).
43 Tiek atsižvelgiant aplinkybes, tiek teisiškai klaidinga teigti, kad, įsigaliojus Home Secretary nutarčiai ir maždaug tuo pačiu metu Prancūzijos valdžios institucijoms pateikus naujų įrodymų, naujas sprendimas dėl lėšų įšaldymo turėjo būti priimtas taip skubiai, kad neleido paisyti ieškovės teisės į gynybą.
44 Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai, jog Taryba nagrinėjamu atveju nesilaikė procedūros, kuri buvo aiškiai apibrėžta sprendime OMPI, nors žinojo visas faktines aplinkybes, ir to nesilaikymo negali teisėtai pagrįsti, gali būti svarbi aplinkybė nagrinėjant penktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su piktnaudžiavimu įgaliojimais.
45 Antra, Taryba nurodo, kad ieškovei pateiktas motyvų pranešimas leidžia jai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, o Bendrijos teismui – atlikti kontrolę. Taip pat, atsižvelgdama į ieškovės teisę į gynybą, ji galėjo pateikti savo pastabas dėl motyvų pranešimo, kai tik Taryba valstybių narių delegacijoms perdavė ieškinį.
46 Šis argumentas, kylantis iš teisės į gynybą administraciniame procese ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą dėl po šios procedūros priimto nepalankaus akto garantijų painiojimo, jau buvo Pirmosios instancijos teismo aiškiai atmestas sprendime OMPI (94 punktas ir ten nurodyta teismo praktika).
47 Todėl Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas dėl ieškovės lėšų įšaldymo priimtas po procedūros, per kurią nebuvo paisyta ieškovės teisės į gynybą. Ši išvada gali lemti tik šio sprendimo dalies, susijusios su ieškove, panaikinimą.
48 Nors šiomis aplinkybėmis nebūtina išsakyti nuomonės dėl kitų ieškinio pagrindų, Pirmosios instancijos teismas vis dėlto išnagrinės antrąjį ir trečiąjį pagrindus, nes jie yra svarbūs pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą atžvilgiu.
Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, atitinkamai susijusių su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies, Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies ir įrodinėjimo pareigos pažeidimu bei su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu
49 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas visų pirma primena, kad sprendimuose OMPI ir PMOI jis jau pažymėjo, kokios yra: a) Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo sąlygos; b) Tarybos įrodinėjimo pareiga šiomis aplinkybėmis; c) klausimo teisminės kontrolės apimtis.
50 Kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo sprendimo OMPI 115–116 punktuose ir sprendimo PMOI 130 punkte, faktinės ir teisinės aplinkybės, galinčios lemti lėšų įšaldymo priemonės taikymą asmeniui, grupei ar subjektui, apibrėžtos Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje. Pagal šios nuostatos formuluotę Taryba, veikdama vienbalsiai, nustato, peržiūri ir keičia asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašą vadovaudamasi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP 1 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse išdėstytomis nuostatomis. Taigi pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies nuostatas aptariamas sąrašas turi būti sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, remdamasi rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio veiksmo, pasikėsinimo padaryti, dalyvauti ar padėti darant tokį veiksmą arba nubausti už tokius veiksmus. „Kompetentinga institucija“ suprantama kaip teisminė institucija arba, jei teisminės institucijos neturi kompetencijos šioje srityje, lygiavertę kompetenciją turinti institucija. Be to, pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį asmenų ir organizacijų sąrašas yra reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius atnaujinamas siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše.
51 Sprendimo OMPI 117 punkte ir sprendimo PMOI 131 punkte Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, padarė išvadą, kad procedūra, galinti baigtis lėšų įšaldymo priemone pagal susijusius teisės aktus, vyksta dviem – nacionaliniu ir Bendrijos – lygiais. Pirma, kompetentinga nacionalinė institucija, iš principo – teisminė institucija, turi suinteresuotojo asmens atžvilgiu priimti sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą. Jei kalbama apie sprendimą pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą, jis turi būti pagrįstas rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais. Antra, Taryba, veikdama vienbalsiai, remdamasi tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kuri rodo, kad toks sprendimas buvo priimtas, turi nuspręsti įtraukti suinteresuotąjį asmenį į ginčijamą sąrašą. Paskui Taryba turi reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius atnaujinti ginčijamą sąrašą, siekdama užtikrinti, kad yra pagrindo jame palikti suinteresuotąjį asmenį. Šiuo klausimu nacionalinės valdžios institucijos, atitinkančios minėtą apibrėžimą, sprendimo patikrinimas, atrodo, yra esminė pirminė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti pradinį sprendimą įšaldyti lėšas, o vėlesni šio sprendimo patikrinimai nacionaliniu lygiu, atrodo, būtini vėlesniems sprendimams palikti lėšas įšaldytas priimti.
52 Sprendimo OMPI 123 punkte ir sprendimo PMOI 132 punkte Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, priminė, kad pagal EB 10 straipsnį santykiams tarp valstybių narių ir institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti (žr. 2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Airija prieš Komisiją, C‑339/00, Rink. p. I‑11757, 71 ir 72 punktus ir ten nurodytą teismo praktiką). Šis principas taikomas visuotinai ir taikytinas taip pat ES sutarties VI antraštinės dalies reguliuojamai policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose (vadinamoji „teisingumas ir vidaus reikalai“ sritis) (TVR) sričiai, kuri, be to, visiškai paremta valstybių narių ir institucijų bendradarbiavimu (2005 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pupino, C‑105/03, Rink. p. I‑5285, 42 punktas).
53 Sprendimo OMPI 124 punkte ir sprendimo PMOI 133 punkte Pirmosios instancijos teismas manė, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju šis principas nustato Tarybai pareigą kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos, bent teisminės institucijos, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ir įkalčiais“, kuriais pagrįstas sprendimas.
54 Kaip buvo nuspręsta sprendimo PMOI 134 punkte, iš to, kas išdėstyta anksčiau, matyti, kad nors įrodinėjimo, jog asmens, grupės ar organizacijos lėšų įšaldymas yra arba lieka teisėtai pagrįstas, pareiga pagal susijusius teisės aktus tenka Tarybai, šios pareigos dalykas lėšų įšaldymo procedūroje Bendrijos lygiu yra sąlygiškai apribotas. Pradinio sprendimo įšaldyti lėšas atveju jis iš esmės apima tikslią informaciją ar atitinkamos bylos medžiagą, kurios rodo, kad kompetentingos institucijos, atitinkančios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, sprendimas buvo priimtas suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Be to, po tyrimų priimto vėlesnio sprendimo dėl lėšų įšaldymo atveju įrodinėjimo pareiga iš esmės susijusi su tuo, ar lėšų įšaldymas lieka pagrįstas, atsižvelgiant į visas susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir ypač į tolesnę kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo eigą.
55 Dėl Pirmosios instancijos teismo atliekamos kontrolės pažymėtina, kad jis sprendimo OMPI 159 punkte ir sprendimo PMOI 137 punkte pripažino, jog pagal bendros užsienio ir saugumo politikos srityje priimtą bendrąją poziciją Taryba, remdamasi EB 60, 301 ir 308 straipsniais, priimdama priemonę, nustatančią ekonomines ir finansines sankcijas, turi didelę diskreciją informacijos, į kurią reikia atsižvelgti, atžvilgiu. Ši diskrecija ypač taikytina svarstant galimybes, kuriomis šie sprendimai yra pagrįsti. Tačiau (žr. sprendimo PMOI 138 punktą) nors Pirmosios instancijos teismas pripažįsta Tarybos diskreciją šioje srityje, tai nereiškia, kad jis negali atlikti šios institucijos susijusių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tikrųjų Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas. Tačiau vykdydamas teisminę kontrolę jis neturi pakeisti Tarybos vertinimo savuoju (pagal analogiją žr. 2007 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C‑525/04 P, Rink. p. I‑9947, 57 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).
56 Nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad nei ginčijamuose sprendimuose nurodyta informacija, nei motyvų pranešimas ir jo raštas-pranešimas, nei informacija dviejuose Tarybos atsakymuose į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutartį dėl proceso organizavimo priemonių netenkina anksčiau primintų reikalavimų, nes ji pagal teisę pakankamai neįrodo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies nuostatas.
57 Konkrečiau kalbant, Taryba Pirmosios instancijos teismui nepateikė jokios tikslios informacijos arba bylos medžiagos, parodančių, kad 2001 m. balandį Paryžiaus apygardos teismo prokuratūros kovos su terorizmu skyriaus pradėtas ikiteisminis tyrimas ir du 2007 m. kovą ir lapkritį pateikti papildomi kaltinimai ieškovės atžvilgiu yra, kaip nepagrįsdama įrodymais teigia Taryba, sprendimas, atitinkantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą.
58 Šiuo klausimu reikia pateikti labiausiai susijusius pirmojo Tarybos atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutarties dėl proceso organizavimo priemonių punktus:
„3. (BP 2001/931 darbo) grupė buvo susirinkusi į keturis parengiamuosius aptariamo Tarybos sprendimo, kiek jis susijęs su ieškove, priėmimo posėdžius: 2008 m. birželio 2 d., birželio 13 d., birželio 24 d. ir liepos 2 d. <...>
<...>
6. Šių posėdžių tikslais Prancūzijos Respublika delegacijoms taip pat išdalijo tris dokumentus, aprašančius naują siūlomą ieškovės įtraukimo į sąrašą pagrindą ir paaiškinančius šio pasiūlymo motyvus. Trečiajame dokumente iš dalies dėstomas tekstas, virtęs Tarybos priimtu motyvų pranešimu, kuris jau buvo pridėtas prie šios bylos medžiagos. Dalijant šiuos dokumentus Prancūzijos Respublika juos laikė įslaptintais. Taryba ją informavo apie Pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį ir ši valstybė narė šiuo metu nagrinėja galimybę paviešinti aptariamus dokumentus. Vis dėlto Taryba buvo informuota, kad dėl būtinybės paisyti vidaus teisės reikalavimų sprendimas šiuo klausimu negalės būti priimtas per kanceliarijos nustatytą terminą. Todėl Taryba negali šiuo metu įvykdyti Pirmosios instancijos teismo nutarties, kiek tai susiję su minėtais dokumentais, nes ji nėra įgaliota jų pateikti Pirmosios instancijos teismui net slaptai. Todėl ji Pirmosios instancijos teismo pagarbiai prašo parodyti supratingumą šiuo klausimu ir įsipareigoja jį informuoti, kai tik Prancūzijos Respublika priims sprendimą dėl šių dokumentų.
<...>
11. Konkrečiai kalbant, Taryba nori pabrėžti, kad iš įrodymų, susijusių su Prancūzijoje atliekamu ikiteisminiu tyrimu, ji gavo tik nurodytuosius motyvų pranešime. Ji mano, kad tokie papildomi įrodymai pagal Prancūzijos teisę turi likti įslaptinti, kol vyksta tyrimas. Ji pateikė visus svarbiausius įrodymus apie tyrimą, kuriuos turėjo rengdama motyvų pranešimą. Viename iš 6 punkte nurodytų dokumentų pateikiamas išsamesnis pažeidimų, dėl kurių atliekamas ikiteisminis tyrimas, sąrašas, tačiau jie visi motyvų pranešime apibūdinami bendrai (t. y. serija pažeidimų, susijusių su bendrąja įmone, kurios tikslas – grasinimais ar teroru rimtai pažeisti viešąją tvarką, taip pat teroristinės grupės finansavimas bei sukčiavimas prieš ypač pažeidžiamus asmenis ir su teroristine įmone susijusios organizuotos grupės gautų įplaukų plovimas).
12. Taryba neturi jokios kitos su tyrimu susijusios informacijos, išskyrus informaciją apie pažeidimų, dėl kurių pradėtas tyrimas, pobūdį ir patikslinimus dėl tyrimo pradžios bei papildomų kaltinimų pateikimo datos. Ji nebuvo informuota, būtent kurių asmenų veiksmai tiriami, ji tik žino, kad šie asmenys, kaip nurodoma motyvų pranešime, yra įtariami esantys ieškovės nariais. Ji taip pat neturi informacijos apie galimą tyrimo eigą. Trumpai tariant, priimant ginčijamą sprendimą, išskyrus motyvų pranešime nurodytus įrodymus, ji neturėjo jokio kito su tyrimu susijusio „ieškovę kaltinančio“ įrodymo.“
59 Vadinasi, atsižvelgus į ieškovės pateikiamus faktinius prieštaravimus ir reikalavimus, šie Tarybos pateikti paaiškinimai arba dokumentai negali teisėtai pagrįsti ginčijamo sprendimo, ypač atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį.
60 Taip yra net atsižvelgiant į antrąjį Tarybos atsakymą į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutartį dėl proceso organizavimo priemonių, prie kurio ši institucija pridėjo neslaptą šio sprendimo 58 punkte minėtų trijų dokumentų, t. y. Prancūzijos institucijų 2008 m. birželį pateiktą informaciją apie 2001 m. balandį Paryžiuje pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, versiją.
61 Šiuo klausimu ieškovė būtent nurodo, kad 2001 m. balandį Prancūzijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš „X“, kuriuo galėjo būti taikomasi į kai kuriuos jos narius ar jai prijaučiančiuosius, tačiau ne į pačią PMOI.
62 Konstatuotina, kad pirmame iš trijų šio sprendimo 58 punkte minėtų dokumentų, kuriame nurodyta 2008 m. birželio 9 d. data, Prancūzijos institucijos apsiribojo nurodydamos, „kad teisminis tyrimas dėl 17 asmenų, galinčių būti (PMOI) nariais, buvo pradėtas 2001 m. balandžio 9 d.“, kad „šis tyrimas tebevyksta“ ir kad „šiuo etapu įtariami 24 asmenys“. Tačiau nebuvo paaiškinta, kodėl šios valdžios institucijos šiame dokumente padarė išvadą, kad „šis procesas yra (PMOI) nepalankus sprendimas, priimtas kompetentingos institucijos Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme“.
63 Atsakydama į ieškovės teiginį, tačiau iš esmės jam neprieštaraudama, Taryba teigia, kad ši aplinkybė yra ne tik numanoma, bet logiška ir tinkama tokios organizacijos, kokia yra ieškovė, lėšų įšaldymo aplinkybėmis. Viena vertus, iš tikrųjų tokie pažeidimai, priskiriami nusikalstamam susivienijimui, siekiant rengti teroristinius veiksmus, finansuoti teroristines organizacijas ir plauti su teroristine organizacija susijusias lėšas, atliekami organizacijos narių, nes negali būti atlikti pačios organizacijos. Kita vertus, baudžiamasis persekiojimas negali būti atliekamas pačios ieškovės atžvilgiu, nes ji nėra juridinis asmuo.
64 Tačiau šie paaiškinimai neatitinka pirmiausia Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies formuluotės, numatančios, kad sprendimas turi būti priimtas „dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų“.
65 Net darant prielaidą, kad nereikia laikytis pažodinio šios nuostatos aiškinimo, tam, kad būtų atsižvelgta į Tarybos argumentus, reikėtų, kad ši kompetentinga nacionalinė institucija paaiškintų konkrečias priežastis, dėl kurių nagrinėjamu atveju veiksmai, priskirtini asmenims, tariamai esantiems PMOI nariais ar jai prijaučiančiais asmenimis, turi būti priskirti pačiai PMOI. Tačiau, kaip jau buvo pažymėta, toks paaiškinimas nagrinėjamu atveju visiškai nepateiktas.
66 Nesant tikslesnės informacijos, neįmanoma patikrinti motyvų pranešime pateikiamo teiginio teisingumo ir reikšmės, kad šiuo metu baudžiamieji persekiojimai dėl baudžiamosios veiklos, susijusios su teroristine įmone, vyksta dėl daugumos iš tariamų ieškovės narių. Šiuo klausimu ieškovė ieškinyje nurodo, kad, priešingai nei teigiama motyvų pranešime, be 2001 m. Prancūzijoje pradėto ikiteisminio tyrimo, ji nežino jokio kito atvejo, kad jos narys ar jai prijaučiantis asmuo būtų persekiojamas dėl teroristinės ar kitos su ja susijusios nusikalstamos veiklos finansavimo kitoje valstybėje narėje. Be to, nė vienas iš jos narių ar jai prijaučiančių asmenų niekada nebuvo pripažintas kaltu dėl su terorizmu susijusios neteisėtos veiklos ar jos finansavimo. Atsiliepime į ieškinį Taryba šių teiginių nepaneigė.
67 Kalbėdama apie 2007 m. kovo 19 d. ir lapkričio 13 d. papildomus kaltinimus ieškovė taip pat nurodo, kad su jais niekaip nesusijusi ir kad ji juose nėra nurodoma. Savo pirmajame atsakyme į nutartį dėl proceso organizavimo priemonių Taryba pripažįsta, kad ji nebuvo informuota, kuriems konkretiems asmenims taikytini šie dokumentai, tačiau žino, jog šie asmenys yra tariami PMOI nariai. Todėl šiuo atveju neaiškūs ryšiai tarp aptariamų asmenų ir ieškovės, taip pat priežastys, dėl kurių pirmųjų veiksmai turėtų būti priskirti antrajai.
68 Taip pat pažymėtina, kad jokiu bylos dokumentu negalima įrodyti, jog 2001 m. Prancūzijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas, net darant prielaidą, kad jį pradėjo „teisminė institucija“, nors ieškovė tai irgi ginčija, šios institucijos vertinimu, yra pagrįstas rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, kaip tai numatyta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje.
69 Šiuo klausimu tiesa, kad paskutinio iš šio sprendimo 58 punkte minimų trijų dokumentų, kuriame nurodoma 2008 m. birželio 26 d. data, 3 punkto b papunkčio antroje įtraukoje Prancūzijos vyriausybė Taryboje tvirtino, kad šio ikiteisminio tyrimo buvimas „įrodo, kad teisminės institucijos turi rimtų ir patikimų įkalčių, kaip tai numatyta Bendrosios pozicijos (2001/931) 1 straipsnio 4 dalyje, siejančių (PMOI) su neseniai vykdyta teroristine veikla“.
70 Tačiau šis vertinimas ne tik nėra atliktas kompetentingos nacionalinės teisminės institucijos; 2008 m. lapkričio 3 d. Tarybos rašte, kuris kaip 4 priedas buvo prijungtas prie antrojo Tarybos atsakymo į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutartį dėl proceso organizavimo priemonių, Prancūzijos užsienio ir Europos reikalų ministerija (ministère des Affaires étrangères et européennes frankais, toliau – MAEE), remdamasi būtent paskutiniojo iš šio sprendimo 58 punkte minimų trijų dokumentų 3 punkto b papunkčio antrąja įtrauka, nurodė, jog jai atrodo „tinkama ir teisėta patikslinti, kad kalbama apie pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio (trečiąją pastraipą) iš Paryžiaus apygardos teismo prokuratūros pateiktos Prancūzijos proceso informacijos MAEE padarytas išvadas, už kurias tik MAEE prisiima atsakomybę“.
71 Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijų prašymu Taryba atsisakė padaryti viešą šio sprendimo 58 punkte minėtų trijų dokumentų 3 punkto a papunktį, kuriame nurodoma „pagrindinių punktų, pagrindžiančių (OMPI) palikimą Europos sąraše, santrauka“, kurią šios valdžios institucijos pateikė kai kurioms valstybių narių delegacijoms. Pagal minėtą 2008 m. lapkričio 3 d. MAEE raštą Tarybai aptariama informacija „pasižymi nacionalinei gynybai svarbiu saugumo pobūdžiu ir todėl jai pagal Baudžiamojo kodekso 413–9 straipsnį taikomos apsaugos priemonės, kuriomis siekiama apriboti jos sklaidą“; tad „MAEE negali leisti jų pateikti Pirmosios instancijos teismui“.
72 Dėl Tarybos teiginio, kad ji privalo laikytis Prancūzijos valdžios institucijų nurodyto slaptumo principo, ji nenurodo, kaip šis principas būtų pažeistas bylos dokumentus pateikus Bendrijos teismui, kai jie jau buvo pateikti pačiai Tarybai ir 26 kitų valstybių narių vyriausybėms.
73 Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad Taryba neturi teisės pagrįsti sprendimo dėl lėšų įšaldymo valstybės narės pateikta informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, jei ši valstybė narė nenori jų leisti pateikti Bendrijos teismui, įgaliotam atlikti šio sprendimo teisėtumo kontrolę.
74 Šiuo klausimu reikia priminti, jog sprendime OMPI (154 punktas) Pirmosios instancijos teismas jau nusprendė, kad sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą, kaip Taryba tai aiškiai pripažino savo rašytinėse pastabose byloje, kurioje priimtas 2005 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Yusufir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (T‑306/01, Rink. p. II‑3533), panaikintas apeliacine tvarka priėmus 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑0000). Pirmosios instancijos teismas taip pat turi įsitikinti, kad buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti, bei prireikus, kad privalomi reikalavimai, kuriais Taryba išimtinai rėmėsi norėdama išvengti šios pareigos, buvo pagrįsti.
75 Nagrinėjamu atveju ši kontrolė būtina dar ir dėl to, kad ji yra vienintelė procesinė garantija, leidžianti užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp kovos su tarptautiniu terorizmu reikalavimų ir pagrindinių teisių apsaugos. Kadangi Tarybos nustatyti suinteresuotųjų asmenų teisės į gynybą apribojimai turi būti atsveriami griežtos nepriklausomo ir nešališko teismo kontrolės (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eurofood, C‑341/04, Rink. p. I‑3813, 66 punktą), Bendrijos teismui turi būti suteikta galimybė kontroliuoti priemonių dėl lėšų įšaldymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesant galimybės jam pareikšti prieštaravimą dėl to, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs (sprendimo OMPI 155 punktas).
76 Nagrinėjamu atveju, kadangi Taryba ir Prancūzijos institucijos atsisakė, net ir tik Pirmosios instancijos teismui, pateikti paskutiniojo iš šio sprendimo 58 punkte minėtų trijų dokumentų 3 punkto a papunktyje nurodytą informaciją, Pirmosios instancijos teismas negali atlikti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolės.
77 Iš to matyti, kad anksčiau aprašytomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis vien Tarybos atsakymuose į 2008 m. rugsėjo 26 d. Nutartį dėl proceso organizavimo priemonių ir jų prieduose esančios informacijos pateikimas neleidžia ieškovei ar Pirmosios instancijos teismui įsitikinti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir kad jame nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.
78 Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, viena vertus, kad pagal teisę nepakankamai įrodyta, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį, ir, kita vertus, kad jo priėmimo aplinkybės pažeidžia pagrindinę ieškovės teisę į veiksmingą teisminę kontrolę.
79 Darytina išvada, kad antrasis ir trečiasis pagrindai yra pagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
80 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovė to reikalavo.
81 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (septintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2008 m. liepos 15 d. Tarybos sprendimo 2008/583/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 2580/2007 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinančio Sprendimą 2007/868/EB, dalį, susijusią su People’s Mojahedin Organization of Iran.
2. Taryba padengia savo ir People’s Mojahedin Organization of Iran bylinėjimosi išlaidas.
3. Prancūzijos Respublika ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2008 m. gruodžio 4 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.